Puolusių angelų namai

Puolusių Angelų namai - Luis Alberto Urrea, Balto leidybos namai
Pradėjus skaityti “Puolusių angelų namus” supratau, kodėl šios knygos nepavyko klausyti audio. Tekstas nėra iš tų, kuriais akys slysta kaip kokiam puslapiavertyje ir biškį reikalauja susikaupimo. Dar daugiau susikaupimo reikalauja vertimas, kuris, deja, toli gražu netobulas. Na, po “Vernono Subutexo” atsisaukau vertėjams kaip pasiteisinimą duoti, kad tekstas nelengvas, slenginė kalba ar panašiai. Vertėjo chaltūra apvaginėja autorių ir skaitytoją. No excuse. Tai va, tenka taip laviruojant sugalvot, kaip knygą išjaust ir įvertint.
Šiaip tai summa summarum man knyga patiko. Manau, popierinis originalas ar geras vertimas būtų patikę dar labiau, ypač, kai skaitai ir jauti, kad neišversta tarp eilučių, kad tekstas kažką dar savyje slepia, bet vertimas neatskleidžia. Skaitydamas vis pagalvojau, kad ne pirmoji panašaus konteksto knyga šiais metai – pradėjau su “Amerikos purvu”, vėliau “Maldos pagrobtosioms”, o dabar šioji. Kažkiek knygos susišaukia viena su kita, tik, žinoma, autentikos prasme, Angelai labiau artimi Maldoms.
Nors knygos pagrindinis siužetas apima vos kelias dienas, per kurias susirenka visa didelė giminė laidoti šimtametės senelės ir iš karto groteskiškai atšvęsti paskutinio Didžiojo Angelo, jos sūnaus, gimtadienio (ne visi išgali važiuoti į vieną suvažiavimą pop kito), bet kartu per tas kelias dienas papasakojama giminės istorija. Pradedant nuo migracijos tarp Meksikos ir Valstijų, su visais pakilimais ir nuopoliais, meilėmis ir prakeiksmais, flirtais, padūsavimais, kerštais ir t.t., baigiant jautriom scenom, kai visa šeima sugriūva į ligonio lovą ir dalinasi prisiminimais. Kartais ir nelabai mielais, beveik davedančiais iki muštynių. Ir visame šitame šeimos katile, kur daug žmonių, emocijų ir veiksmo, per visas poras sunkiasi vienatvės, neišsipildymo ir sudužusių svajonių ir nepasiekiamų amerikietiškų svajonių (kuo tikiesi arčiau esantis, tuo toliau ji nutolsta) jausmo.
Iš pradžių nežinia kodėl tikėjaus, kad Didysis Angelas bus kažkoks turtuolis, gal net narkobiznierius ar kažkas panašaus, bet jis tiesiog dar vienas imigrantas, dirbantis po kelis eilinius darbus ir bandantis sudurti galą su galu. Norintis būti tikru amerikiečiu ir širdyje raudantys, kad vaikai ir anūkai nebekalba ispaniškai ir tampa visiški gringos (amerikiečiai). Ar pavyko Didžiajam Angelui pasiekti savo amerikietišką svajonę, ar pavyko užspaust tėvo palikto vaiko žaizdas ir iki mirties motinos nepripažintos jo pasirinkto gyvenimo meilės kartėlį? Truputį toks meksikietiškas “kai aš gulėjau mirties patale”, nepaisant nuvylusio vertimo, vertas dėmesio romanas.

_____________________

Už knygą dėkoju Balto leidybos namams.

Gaono kodas

Jau seniai šitas pradėtas įrašas man bado akis, tai reikia galiausiai atsikratyti. Žodžiu, viskas prasidėjo maždaug nuo Knygų mugės, kur pamačiau, kad knygos pristatymo pokalbį moderuoja (jei neklystu ir ant knygos viršelio komentuoja) Rimvydas Valatka, tai kažkaip nu pagalvojau, bus kažkoks kokybės rodiklis ar panašiai, gal bent diskusija bus įdomi, nes tema įdomi. O šventas mano naivume!

Knygos pristatymas buvo visiškas pravalas, kur man reikėjo sėdėti ir išgyventi svetimą gėdą ir net nebuvo kaip pabėgt. Žodžiu, pritatyme dalyvavo dar toks vienas ponas, kuris, kaip vėliau sužinojau, veda LRT laidą “Daiktų istorijos” (nevargsiu googlindama, kas ten toks). Tai šis ponas, pasigardžiuodamasis ėmė pasakoti, kaip jis knygą perskaitė dar prieš kvietimą į pristatymą. Ne šiaip sau perskaitė, bet pasiskolino  iš knygyno (!!! nuo kada knygynas virto biblioteka?), kur esą jam kaip žvaigždei (pats įsivardino, kaip žinomumo privalumą) knygą paskolino knygyno pardavėja – greitam perskaitymui. Sėdžiu ir negaliu patikėt, kad jis čia su džiaugsmu pasakoja, kad apvogė jį į knygos pristatymą pakvietusį autorių ir dar net nesupranta, kad tai padarė! Na, kaip ir pridera, pristatymo metu knygą visaip išgyrė visi, o aš išėjau kaip įmynus į š…, vis galvodama, ar man čia vienai taip.

Vieną naktį nesisekė užmigt, tai brausindama Milžine sugalvojau, kad reik gal susipažint su tuo kodu, nereikės fizinės knygos ieškot, tuo labiau, kad tokie jausmai nekokie, pirkt tikrai nepirksiu. Iš karto pasakysiu, kad knygos neperskaičiau, nes man tiesiog neatlaikė nervai. Negalėjau patikėt, kad skaitau tokį pliurpalą. Net nesakau, kad ten tralialiuška, nes tralialiuška bent jau makes sense. Tas pagrindinis veikėjas kažkoks idiotas ir šiaip kiborgas gal bejausmis. Aš nenoriu net diskutuot apie to personažo banalius dialogus ir visišką tūpumą (galit goodreds pasisakityt). Net nebesinorėjo sužinot kažkokių įdomių dalykų (kuriuos autorius gyrėsi atradęs – oh well), susijusių su žydais – alia rinkt tuos faktus iš nesąmonių kratinio. Ačiū – ne.

Knygos skaitymo istorijos pabaiga – su viena blogere pasitikslinau, kaip viskas /baigės, maždaug pasitvirtinau, kad neverta buvo skaityt. Nes, kai jau knygos pradžioje pagrindinis veikėjas pademonstruoja savo super intelektą, tai daugiau ir nebesinori. Įsivaizdavimui – šaunusis herojus sutinka gražią merginą ir galvoji, nu, tikriausiai už trijų puslapių jis su ja permiegos. Taip ir atsitinka be jokių ten didelių pasilaužymų. Ir tūpam veikėjui, bėgančiam nuo neaiškių persekiotojų net abejonės debesėlis nepraslenka, iš kur čia tokia paslaugi didžiakrūtė meiliai besišypsanti gražuolė su jo pasu rankose atsirado (matyt, autorius konsultavosi su specialiosiomis tarnybomis, kaip durnelius galima paprastuoju būdu papais užhipnotizuoti).

Žiauriai paslaptingas trileris, sukaltas iš visų įmanomų šalbonų. Saugokitės. 

 

Kartais aš meluoju

Kartais aš meluoju | Knyguklubas.lt

Kaip dažniausiai būna, apie trilerius sunku ką nors labai rašyti, jei nenori aprašinėti turinio. Sakyčiau net užtenka parašyti, geras, nelabai geras ar neįdomus. Tai šis trileris nebuvo kažkoks ten stogą nuraunantis, bet puikiausiai tinka galvai nuo rimtų skaitinių pailsinti. Man šiaip visai patiko paskojimo perspektyva – pagrindinė veikėja guli ligoninėje komos būsenoje, taip kad įvairios aplinkybės tampa dar labiau neaiškios, nes ji arba jų neatsimena, arba apskritai įvykiuose sąmoningai nedalyvavo, nes buvo dar gilesnėj komoj, nei dabar. Tai, sakyčiau, čia gal ir didžiausias knygos originalumas, tik nežinau, ar labai didelė naujovė, ar kas kitas panašiai yra rašęs.

Autorė visai gerai pažaidžia su skaitytoju, kas čia blogietis, o kas gerietis, taip kad irgi neskubėkit spręst. Beje, aš kažkaip niekada nespėju, kuris čia didžiausias ir blogiausias žudikas, tik būna, kad apie kokį vidurį staiga sugalvoju, kad autorius jau visus veikėjus įvedė ir pristatė, tai omg, aš jau pažįstu nusikalėlį arba, kitaip sakant, visada tikiuosi būti autoriaus išdurta, tad iš anksto morališkai ruošiuosi. O šioj knygoj gal visi biškį blogi ir nė vienas nėra iki galo simpatingas, todėl tik įdomiau.

Ar skaitysiu kitas autorės knygas nežinau, jei matysiu, kad labai giria, tikriausiai skaitysiu/klausysiu.

Mano šeima europiečiai. Pastarieji 54.000 metų

Mano šeima europiečiai - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Karin Bojs mokslo pažintinę knygą perleidžia per savo kilmės perspektyvą – man šis knygos aspektas ir buvo įdomiausias – kiek įmanoma toliau sekti pėdsakais, ir taip nukeliauti iki promotės, kuri atkeliavo į Europą prieš tiek metų, kiek parašyta ant knygos viršelio. Gal ir skamba visiškai beprotiškai, bet daugmaž įmanoma atsekti, kuriai genetinei grupei ir atšakai priklausai, kur vienu ar kitu metu tokio genetinio kodo promotės pasuko – dabartinėn Ispanijon, ar į žemes dabar paskendusias jūroje tarp Škotijos ir Danijos. Neįsivaizdavau, kad galima iki tokio detalumo galima atknist.

Autorė iš peties pasidarbavo rinkdama ir apibendrindama medžiagą ir man knygoje kartais ta medžiaga gal buvo per daug smulkiai ir detaliai pateikta. Bet gal kitaip nelabai gaunas, kai reikia aprėpti šitieką metų ir tiek archeologų atradimų, kurie, tobulėjant tyrimų galimybėms, vis labiau praskleidžia laiko užuolaidą. Skaitant galvoje visiškai pasikeičia laiko perspektyva: staiga, knygai einant pabaigon, skaitai apie vikingus ir negali patikėt, kad jie buvo taip neseniai – vos prieš tūkstantį metų. Vikingų-airių-škotų genų miksas Islandijoje jau nebestebina, bet, va, kai pas prieš tūkstantį metų gyvenusius islandus atranda tuometinių dar tik būsimos Amerikos čiabuvių pėdsakų, tai visi vaizduotės sraigteliai galvoje įsijungia bandant įsivaizduoti tai, kas dėjosi pasaulyje.

Nu, ir, aišku, užsimaniau pasidaryti tą genetinį testą ir sužinoti, koks kraujas maišosi mano gyslose. Beje, viena mano giminaitė tokį pasidarius sužinojo, kad yra visiška baltiškų genų nešėja. Tai mano 25% irgi bus tokie, na, o kiti 75% kol kas visokie, kokius tik leidžia mano fantazija. Bet galiausiai eidami atgal, visi susitiktume ir nusilenktume tai pačiai promotei Afrikoje. Net nebandau įsivaizduoti, kaip tokia mintis turėtų iš proto vesti visokiausius homofobus. Jie tikriausiai atkeliavo iš Marso. Bet čia jau kitas žanras ir kita istorija.

O kam rekomenduoju, tikriausiai jau aišku – smalsuoliams, besidomintiems genais, archeologija, istorija ir pletkininkams, besidomintiems protėvių nuodėmėmis.

_____________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

P.S. Beje knygoje minima ir Marija Gimbutienė. Irgi iš įdomios perspektyvos. Net archeologijoje pilna politinių ir ideologinių reikalų.

 

 

 

Laukiniai žaidimai: mano motina, jos meilužis ir aš

Laukiniai žaidimai: mano motina, jos meilužis ir aš - Adrienne Brodeur

Toks greitas skaitinukas. Ir lengvai skaitosi, ir noris sužinot, ar tikrai baigsis, taip, kaip įsivaizduoji, kad pasibaigs, tad, net pačiai keista, kad skaičiau iki labai vėlyvo vakaro, lyg būtų koks trileris. Pats turinys tai ne toks šviesus, kaip viršelis, ar kaip gali pasirodyt iš to teksto skaitymo lengvumo.

Vieną naktį savyje nenustygstanti motina pasižadina keturiolikmetę dukrą, kad papasakotų, jog ją pabučiavo šeimos draugas. Visą laiką šeimoje dėl dėmesio konkuravusi mergaitė švelniai priverčiama būti motinos meilės istorijos sąjungininkė, jos guodėja, užtarėja ir alibi. Viskas tam, kad mama būtų laiminga, švytinti ir išsipildžiusi. Vaikui mama yra viskas, kaip ir mamos dėmesys.

Visą knygą sekame motiną ir dukrą, moterį ir mergaitę, o paskui ir dvi moteris per jų gyvenimus, matome, kaip paslaptys ir motinos elgesys įtakoja dukrą, jos gyvenimą, jos požiūrį į santykius, jos lėtą nuopolį, iš kurio tik ji pati gali rasti kelią. Kadangi pačiai neteko susidurti su tokiu motinišku egoizmu, visą laiką negalėjau atsistebėti, kur yra ta riba, kur motina nustos išnaudoti dukrą ir ja manipuliuoti. Na, o vaikas visada sugalvos milijoną priežasčių savo tėvams pateisinti.

Į antrą knygos pusę tie nesveiki santykiai jau kiek ir pradeda varginti, bet, kadangi čia yra autorės gyvenimas, tai nei pagreitinsi, nei palengvinsi, kaip buvo taip. Tiesa, man labai patiko knygos pabaiga, autorės reziumavimas, ar tikrai knyga teisingai atskleidė motinos paveikslą ir ar tikrai ji buvo tokia siaubinga energetinė monstrė ir manipuliatorė. Kiek motina pati buvo savo gyvenimo auka? Autorė svarsto, jei knygą būtų pradėjusi visai kitu gyvenimo įvykiu, pažvelgus iš kiek kitos perspektyvos, gal viskas atrodytų ne taip aštru, ne taip nusikalstama? Ši nauja perspektyva suteikė knygai erdvės ir pridėjo svorio, kompensavo bepradedančią kirbėti “na, kiek gi galima” mintį.

Rekomenduočiau besidomintiems sudėtingais motinų ir dukrų santykiais, autobiografiniais romanais, ir dar tiems, kam patinka skaityti apie maistą – Renė mama yra išskirtinių sugebėjimų šefė ir tie sugebėjimai puikiai atskleisti knygoje. Yra tikrai puikių su maistu susijusių scenų. Kaip gi ten sako apie tiesiausią kelią į vyro širdį?

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto.

The Death of Vivek Oji

Čia toji, kurią vidury knietėjo mesti, bet susikaupus šiaip ne taip įveikiau. Tas perklausymas gal ir išgelbėjo knygą, kad nelabai galiu išdėt į šuns dienas, bet ir kažką apibendrint ir rašyti tingiu.

Jei labai trumpai, tai jau pavadinimas sako, kad Vivek mirė. Jo kūnas buvo numestas prie tėvų namų durų ir knygoje pasakojama, kaip visa tai atsitiko. Na, pirmojoj daly biškį užsitampoma su pasakojimu, sakyčiau tas neaiškumas ištemptas iki lygio, kai pasidaro dzin, kas tam Vivek atsitiko, o antrojoje po truputį vaizdas dėliojas, kol susidėlioja.

Nenoriu prispoilint, bet viena iš knygoje nagrinėjamų temų yra seksualinis identitetas ir tai, kaip tą identitetą priima pats žmogus, šeima ir visuomenė. Tik neskubėkite galvoti, kad nepakanačioji visuomenė paėmė Vivek ir užmušė. Būtų per paprasta ir visai nebeįdomu. Bet ir šitas mano akyse knygos negelbėja, nemanau, kad autorė su tema susidorojo – iš esmėns man knygoje ir gylio pritrūko, ir veikėjų motyvacijos, kartais ir jų adekvatumo. Tai nelabai rekomenduoju, nebent tema labai domina.

Kambarys

Jei žios knygos ieškosite goodreads, pamatysite, kad prie jos prikabintas numeriukas 12. Ši knyga yra viena iš trylikos knygų, parašytų Latvijos nepriklausomybės šimtmečio proga projektui “Mes. Latvija XX a”. Beje, Noros Ikstenos “Motinos pienas” yra devintoji knyga (pagal goodreads).

Šioje knygoje visas veiksmas verda sovietiniame aštuonių kambarių komunaliniame bute, esančiame Rygos centre. Kambarys tokiame bute yra tikras lobis, kuris daugeliui sovietmečio neragavusių tūrėtų būti niekaip nesuprantamas – juk krūva svetimų žmonių turi naudotis viena virtuve ir vienu tualetu. Kambarys reiškė ne tik stogą virš galvos, bet ir registraciją didmiestyje. Jos neturint, pirmu autobusu visi prašom grįžt į savo kolūkius (na, ar kažkas panašaus), o ten jau viso gero gyvenime.

Nors pagrindinė knygos veikėja, yra dailininkė Margrieta, ne mažiau svarbus yra kiekvienas buto kambarys ir jo gyventojai. Ne mažiau svarbios ir istorijos, kaip jie savuosius kambarius gavo, kokia jų prieškambarinė istorija ir t.t. Visas veiksmas vyksta tuose kambariuose, įvairiausio plauko, visų įmanomų sovietinių tautų veikėjai daugiausia, jei ką ir veikia už buto ribų – tai žiūri pro langą.

O šiaip skaitytojas išeis visą sovietinio gyvenimo realybės vadovėlį. Kas buvo galima ir kas ne, kaip visi buvo lygūs, bet būdavo lygesnių už visus, kaip su tarybiniu šūkiu lūpose buvo galima sukti visokias machinacijas (žinoma, kol niekam neužkliūdavo) ir bet kam draskyti akis bet kokia tema, svarbiausia – garsiai paleidžiant kakarinę. Kaip žmonės visais laikasi norėjo puoštis ir kaip prasimanydavo apdarų, kaip stovėdavo maisto ir ne maisto eilėse. Kaip valgyklose virėjos nusukinėdavo mėsą nuo kotletų ir kaip sistema sovietiniais būdais subtiliai padarydavo žmogų benamiu. Ir nuolatiniai nesibaigiantys bandymai savo komunalinį kambarį išsikeisti į butą, na, ir žinoma, visokios su tuo susijusios negandos, apgavystės ir vagystės. Ir kaip galiausiai ateina perestroika.

Manau, kad knyga įdomi paskaityti gyvenusiems sovietmečiu (vešiu paskaityt mamai), bet taip pat įdomi, tik gal labiau neįtikėtina, atrodys sovietmečio neragavusiems. Smagiai parašyta, lengvai skaitosi ir, nors netrykšta džiaugsmu, bet nėra ir niūri. Žmonės gyveno, sukosi, kombinavo. Kaip ir visais laikais, tik skirtingomis aplinkybėmis. Džiaugiuos, kad į visą tai galime žiūrėti iš šono.

_______

Už knygą dėkoju leidyklai Aukso žuvys

Sodas

Marinai Stepnovos knygoms reklamos nebereikia. Jos knygų mylėtojams tik reikia pranešti, kad jau yra nauja knyga. Vos spėja knyga įgauti fizinį pavidalą, tai šalin metami visi darbai, lekiama į leidyklą per pietų pertrauką ir gyvenimas laikinai sustoja. Na, čia man taip. O dabar reikia kažką parašyti, bet čia viena iš tų knygų, kur nei noris rašyti, nei labai žinai ką, nes, nu, ji tiesiog tokia knyga, kuri bus įsiūlyta visoms mano draugėms ir rekomendacijų prašytojoms.

Aš pati tai vis dar “Sode”, devynioliktojo amžiaus Rusijoje, su knygos personažais, turtingoje kunigaikščio Boriatinskio sodyboje. Įdomu, kad tikėjaus greit sugraužt, bet nelabai pavyko. Nors tai ir nėra lėta knyga, bet iš manęs pareikalavo susikaupimo, įsiskaitymo į žodį, įsijautimo ir įsigyvenimo. Autorė laiką knygoje supynus į kasą, neperspėjus šokinėja nuo vieno laikmečio prie kito, tad reikėdavo stabtelėt, vos ne grįžt keletą pastraipų atgal, kad susivokt, kad jau kitam laike personažai. Bet ta kasa, nesigasdinkit, labai daili, išglostyta, niekas ten neišsipešioję ir neprivelta, kai ateina laikas viskas stoja į vietas.

Knygoje labiausiai surezonavo moters visuomenėje tema. Nelabai svarbu, turtingos ar vargšės. Kiekvienai griežtai apibrėžta vieta lentynėlėje ir – kokia tragedija! – jei gavai paragaut kitokio pasaulio skonio. Pasaulio, kuriame esi žmogus, kur moteriai pridera ne tik klapsėjimas blakstienomis, savo nuomonės pasilaikymas sau, na, ir žinoma, palikuonių gimdymas. Ar teisūs mergaitę auginantys ir parodantys uždraustą vaisių, bet neleidžiantys jo ragauti? Ar teisūs auginanę laisvą sielą, kurią paskui suveržę į korsetus bando prakišti tai pačiai visuomenei, kurioje lentynėlės tokioms personoms dar niekas nesukalė?

“Sodas” tai toks pasaulio pakraštys, kur galima kažkiek kitaip, savaip, nesitaikstant, kur laisviau plaikstotsi plaukai, atpalaiduoti korsetai. Ten labiau moterų pasaulis nei vyrų. Nors pastarasis srūva ir veržias į sodą, net iš tolimų tolybių, net iš sostinės. Ir šviesos, ir tamsos pavidalais. Sodybos ir jos sodo prieglobstin. Kiek galima nesitaikyt su tuo pasauliu, kur sodo riba? Gal ji ne vietoj, gal labiau laike?

Labai rekomenduoju. Negraužkit, mėgaukitės, gyvenkit toj sodrioj istorijos ir sodrioj tą istoriją papasakojusioje kalboj. Kiekvienam žody, kiekvienam siužeto vingy ir su kiekvienu personažu.

________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Tyto Alba. Neįtikėtina, bet lietuviškai knyga pasirodė ankščiau nei rusiškai. Čia tai tikrai pirmiau kiaušinis, o paskui višta.

Geografijos įkaitai

Geografija yra kita mano meilė, tad negaliu pasiiaiškint, kodėl tiek ilgai laikiau knygą lentynoje, čia jau, matyt, tas sunkus santykis su negrožine lieteratūra. Kaip jau sakiau fb, prie žemėlapio galiu stovėti taip pat ilgai, kaip ir prie knygų lentynos.

Vienu žodžiu, labai patiko ir buvo labai įdomu ir dabar į pasaulio žemėlapį žiūrėsiu visiškai kitaip. Kiek ten visokių kampų kampelių ir užkabarėlių, kurie sprendžia šalies likimą, strategiją, baimes ir sukelia nemigo naktis valstybių vadovams. Kai kurių sąsaurių ar salų reikšmingumo niekaip nebūčiau išgalvojusi, nes jos tokioj tolybėj nuo pačios interesantės.

Labai rekomenduoju besidomintiems politologija ir istorija, nes autorius pažvelgia ir valstybių vystymąsi/nesivystymą, atsiradimą ir žlugimą iš geografinės (ir ne tik) perspektyvos. Kodėl žmonijos lopšiui Afrikai neteko garbė būti pirmaujančiu žemynu, nors startavo daug ankščiau nei kiti? Kodėl Japonija ginčijasi su Kinija dėl kiekvieno akmens jūroje? Kodėl Šiaurės Korėjai dar ilgai nelemta išspręsti konflikto? Kodėl Bangladešas toks atsilikęs? Koks europiečių, braižiusių valstybių sienas liniuotės pagalba palikimas Artimiesiems rytams ir visoms kitoms valstybėms, kuriose liniuote darbavosi? Na, ir šiam laikui liūdnos žinios apie Baltarusiją…

Ir taip toliau, ir taip toliau. Žodžiu, rekomenduoju.

_____________________________________

Už knygą dėkoju Tyto Albai, kuri tikriausiai seniausiai pamiršo man knygą dovanojusi.

Florida

Na, tai padedu save į statistinę lentynėlę, kuri vadinasi “jei nepatiko “Moiros ir furijos”, tai patiko “Florida”. Tikriausiai niekada neatspėčiau, kad čia tos pačios autorės knygos – taip viskas skirtinga. O didžiausias skirtumas, kad Moiros manęs neįtikino, fainai parašyta, gerai skaitėsi, bet nepatikėjau. O su “Florida” tai paskendau knygos atmosferoj, jaučiau knygos veikėjus, nors ten daugiausia moteriškos giminės veikėjų, ypatingai jaučiau moteris – motinas, prisiminiau savo nuotaikas, jausmus ir mintis – tokias pat, kaip knygos veikėjos.

Atsimenu, kaip visą laiką viena likusi su mažais vaikais bijodavau situacijų kaip ir “Vidurnakčio zonoje” – jei nukrisiu, susižeisiu, nualpsiu, kas kada tai pamatys, pastebės, ką darys vaikai – motiniška baimė, kad jais nebus pasirūpinta, kad kažkas nutiks. Ir dar toks per visus apsakymus tįstantis kažkiokio neapibrėžto ilgesio, vienatvės siūlas. Nors visai nesi viena, nuolatos kažkieno apsupty, su pilnomis rankomis vaikų, bet…

Tai, trumpai, jei patiko Moiros, gal palikit Floridą gyventi sau. O jei neskaitėt Moirų ir nekreipiat dėmesio, kokios knygos patinka Barakui Obamai, nerkit į Floridos pelkynus ir gyvatynus ir pajuskit tą ypatingą atmosferą.

__________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Daisy Jones & The Six

Na, šį kartą nestosiu į fanų gretas. Laukiau laukiau to wow, o tas wow neatsitiko man, deja. Kažkaip man biškį per daug pūkuota pasirodė knyga, nepaisant visų girtuoklysčių ir narkašinimųsi. Tikriausiai dėl pabaigos, kurios nesinori spoilint, bet ji tikrai visai ne rokenrolinė.

Bravo autorei už kūrinio formą (visa istorija sudėliota iš interviu gabaliukų), bet po George Saunders Linkolno čia jau visai nenaujiena, bet nesvarbu, klausyti buvo smagu, man gal pritrūko dramos, buvo aišku, kas ten ką įsimylės, kaip bus “myliu-noriu-negaliu”.

Daisy Jones personažas man patiko savo atžagarumu, bet tas atžagarumas toks išlepinto vaiko biškį (ne tėvų demesio, deja). Dar labiau gal man patiko Karen (tikriausiai, nežinau, kaip rašosi, audio klausiau) – labai motyvuota muzikantė, gerai suprantanti, kokia yra vienokių ar kitokių reikalų kaina ir labai tikslingai pasirinkusi savo gyvenimą, o ne kitų lūkesčius.

Toks pliažinis skaitymėlis, neabejoju, populiarus ir t.t. Bet jaučiu, beveik galima štampuoti tokias apie visas pasaulio roko grupes. Negaila, kad perskaičiau, na, bet, sakau, į fanų gretas nestoju.