Žali

Labai simbolinis gavosi skaitymas – perskaičiau romaną ir po kelių dienų parskrido Vanagas. Tiksliau – rado. Ir kai vertė kapo žemes, tikriausiai atrodė, kaip knygos viršelis.

Prisipažinsiu, skaityti buvo nelengva. Skaitydama vis galvojau, kaip suprasčiau šitą knygą nežinodama konteksto. Ir gal gerai, kad neskaičiau, kai ji buvo išleista pirmą kartą. Tiesiog. Per tarp dviejų leidimų prabėgusius metus daug nutiko, atsirado daugiau perspektyvos.

Nors, prisipažinsiu, kai dabar skaitau senas recenzijas, net sunku suprasti, dėl ko buvo kilęs visas tas šaršalas. Juk visų pirma tai yra grožinis kūrinys, antra, neperskaičiau ten nieko šokiruojančio, kaip nerandau nei didvyrių didelių, nei nusidėjelių – tik žmones. Romanas nusikalto tik tuo, kad buvo per anksti parašytas? Labai panašus “šokiravimas” kaip kad P.Roth šokiravo visuomenę su savo “Portnojaus skundu” (šiandien kaip tik ryte perklausiau diskusiją apie P.Roth “Literatūros akiračiuose” (p. Drazdauskiene, man labai patinka P.Roth, kaip gali nepatikt?)).

Knygos “Įžanga” mane tiesiog sukaustė. Joje apžvelgiamas partizaninis karas ir tai padaryta taip įžvalgiai jautriai ir dar nežinau kaip, kad perskaičius tuos kelis puslapius net pagalvojau, kad nieko daugiau nenoriu skaityti. O skaityt tikrai buvo sunku – ištisinė ribinė situacija. Tikras darbas. Bet labai verta. Nepatingėkit.

 

Advertisements

Kaip sustabdyti laiką?

Image result for kaip sustabdyti laiką

Kaip jaustumeis, jei tavo kaimynas niekaip nepasensta (kaip tik pagalvojau, kad maniškis įtartinas, visai nesensta)? Tikriausiai priklausytų nuo to, kuriam amžiuje gyventumei, kiek baimių ir prietarų klajotų to meto ore. O jei pati būtumei nesenstanti (beveik)? Tikras džiaugsmas šiuolaikinėms žvaigždėms būtų, ar ne? Bet prieš apsisprendžiant, būtų gerai pagalvoti ir apie neigimas puses – tai, kad galiausiai visada lieki vienas, visi mylimieji miršta greičiau, nei tu, sensti irgi lėtai, ilgai ir nuobodžiai su visais seno žmogaus nemalonumais….

Knyga, skirta smegenų poilsiui. Tokia, kai tik akys laksto per puslapius, kad greičiau greičiau sužinoti, kaip baigsis. Žodžiu, greitas skaitymas. Nesikabinėsiu labai prie knygos – tikėjaus daugau gylio, o gavau labiau pločio, kaip man, ne visada gerai motyvuoto. Bet, manau, kad patiks visiems, gal labiau visoms, kurioms patinka tas plotis, lengvas skaitymas, lengvas pasigraudenimas, poilsinis alia žurnalo skaitymas. Čia sakyčiau, iš to žanro atostoginio, apie kurį esu pastoviai klausiama: “gero, lengvo ir negrūzinančio”. Nes bus ir pakankamai geras (su keliom gerom mintim), ir pakankamai lengvas –  va, žiūrėkit, beveik ir tobula knyga kažkam gaunas. Tegyvuoja vasara ir lengvi skaitiniai.

Suaugusiųjų gidas po paauglių pasaulį

Image result for kelias i paaugliu pasauli knyga

Paaugliai šiek tiek pasimoko iš to, ką mes sakome, truputį daugiau iš to, ką darome, bet labiausiai… iš to, kas mes esame.

Kažkurią dieną pagalvojau, kad gyvenu nuolatinės krizės sąlygomis: vyriausias vaikas žengia į paauglystę, vidurinis gyvena nuolatinėmis vidurinio vaiko iššūkių nuotaikomis, o mažiausiam užsitęsusi trijų metų krizė. Štai ir apibrėžtas mano negrožinės literatūros knygų kontingentas. Tad nenustebkit, kad daug skaitysiu apie paauglius.

Labai patiko šita knyga. Aišku, būtų, puiku, jei būtų lengva išpildyti visus patarimus, deja deja… O didžiausias patarimas? Kantrybės, mieli paauglio tėveliai. Kantrybės iš visų jėgų, kiek tik pajėgiate sukaupti ir dar daugiau. Paauglys labiau panašus į spygliuotą ežį, nei į kokį minkštą ir pūkuotą padarą, o bet tačiau vienintelė išeitis tėvams – būti su tuo ežiu, myluoti ir glausti prie širdies, nors ir žiauriai duria.

Kuo ši knyga atkreipia dėmesį? Jos autorius buvo sunkiausias paauglys, galima sakyti pamestinukas, keliavęs per įvairiausių įtėvių namus. Kadangi pasaulis nebuvo mielas, tai jis dviguba jėga neigė viską, kas aplink, ypač smagus tikslas buvo pasiekti išmetimo iš įtėvių namų rekordą. Maždaug “aš esu blogas ir reikia tai pateisinti”. Kol atsirado žmogus, kuris iki galo priėmė knygos autorių tokį, koks jis yra, o tai nebuvo lengva turint omenyje, kad Josh iš visų jėgų stengėsi būti atstumtas. Taigi, turime pačio sunkiausio paauglio paratimus, kaip elgtis su sunkiais paaugliais.

Summa summarum pagrindinis patarimas: paaugliams jūsų reikia. “Neatsižvelgiant į tai, kad jie kaip niekad dažnai dūsauja ir varto akis”. Būkit su jais, būkit šalia jų, leiskite jiems pajausti, kad visada esat šalia ir už juos.

Va, beveik neįtikėtina, bet kai skaičiau skyrių apie pornografiją, į kambarį įėjo mano vyresnėlė, ir aš apie tai su ja pakalbėjau, nes knygoje rašo, kad vaikai pirmą kartą su pornografija susiduria vidutiniškai devynerių – žodžiu, nebėra ko laukti. Aišku, pokalbis nebuvo labai gilus ir išsamus, bet esmė, kad apskritai išdrįsau iškelti šitą klausimą. Mokausi drąsos, stengiuosi mokytis  iš kitų žmonių klaidų. Kaip matot, knyga paveiki, tereikia tik turėti jėgų ją pritaikyti gyvenime.

Circe / Kirkė

Image result for circe book

Madeline Miller yra ragana, tokia kaip ir Kirkė. Kaip kitaip būtų įmanoma taip įtraukti į graikišką Olimpo dievų ir nimfų pasaulį, taip meistriškai megzti nemirtingųjų ir mirtingųjų gyvenimų gijas, ir žavėti mitų interpretacijomis?

Atsimenu, po “Achilo giesmės” taip įsijaučiau, kad norėjau skaityt Homerą, ne kitaip ir su Kirke – dabar sėdžiu Wikipedijoj ir seku nuorodą po nuorodos – Kirkė, Ajaja, Telegonas, Telemachas, Pasifajė, Minotauras, Penelopė (ir vėl noriu perskaityt Margaret Atwood “Penelopiada”), Dedalas, Medėja, Prometėjas – nenustoju stebėtis graikų kruopštumu rikiuojant visus savo dievus ir pusdievius.

Kirkė yra niekuo neypatinga nimfa, Helijo dukra, nepalaiminta jokia sėkmingo gyvenimo pranašyste, kurias paprastai dievai suteikia savo vaikams. Pastumdelė dievų pasaulyje, atstumta nemirtinguoju paversto mylimojo, ištremiama į Ajajos salą už raganystes ir burtus. Moteris – viena saloje. Traukia visokiausio plauko prašalaičius – tiek dievus, tiek mirtinguosius. Neilgai būtų gyva, jei ne nemirtingumas, raganystės ir burtai.

Tik Odisėjas kitoks, bedieviškai mirtingas ir protingas, brandus ir išskirtinis, nepaisant Itakėj laukiančios Penelopės, taip norimas kuo ilgiau išlaikyti saloje. Ir jo sūnus Telegonas, gimęs tėvui nežinant, su likimo deivių nulemtu gyvenimu, kurio pakeisti negali net galingoji Atėnė.

“I thought once that gods are the opposite of death, but I see now they are more dead than anything, for they are unchanging, and can hold nothing in their hands.”

Kaip man patiko tas žongliravimas dieviškumu ir mirtingumu, garbe, principais, keisčiausiomis dievų taisyklėmis, meile ir jos keisčiausiais jos vaisiais, valdžia, giminyste, jėga ir įtaka. Kaip pasakė goodreads komentorė Emily May – “greek soap opera” – bet už tai kokia! Labai tikiuosi, kad knyga bus išversta ir išleista lietuviškam pasimėgavimui.

Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey

Image result for nelyginant šiaurė magnetą

Prisipažinsiu, nors knygų mugėse ir keliaudavau paskui Tomą Venclovą į renginius, apie jo gyvenimą žinojau tikrai ne per daugiausiai, gal tik tiek, kiek pats papasakodavo susitikimuose. Jo emigracija aštuntam dešimtmetyje ir faktas, kad jis yra žymaus tarybinio rašytojo sūnus, man tarpusavyje atrodė kaip niekada nesusikertančios lygiagrečios istorijos, kurios niekaip negali būti apie vieną žmogų. O buvo ir nutiko.

Kaip dažniausiai man nutinka su biografinio tipo knygomis – jos taip ima ir sugriauna mano prieš tai įsivaizduotą žmogaus paveikslą. Atsimenu, kai paauglytė skaičiau savo dievaičių Foje knygą su daugybe išprotėjusių juokingų istorijų, buvau šokiruota, kaip čia Mamontovas, kuris išdainuoja mano tamsias paaugliško egzistencializmo gaidas – nuotraukose (ypač paskutinėje) šitaip širdingai šypsosi! Stačiai asmeninis įžeidimas – jei jau liūdim ant vaikystės stogo besižvalgydami į geltonus krantus, tai liūdim, o ne šypsomės (tikriausiai, perskaičius šią knygą, mane ištiko niūriosios paauglystės pabaiga). O šventasis mano naivume ir pūkuotasai ignorance!

Tomas Venclova irgi kitoks nusipiešė knygoje, nei aš buvau taip pat savotiškai idealistiškai prifantazavusi (iš nežinojimo). Knygoje jis atviras, nesivaizduoja nei didvyriu, nei genijumi, ir pasakoja apie padebesius (pagyrus genijams), ir apie nuopolius (jiems nepripažinus). Jo gyvenimas verda ir kunkuliuoja jau virš aštuoniadešimties metų (visiškai nesistengdamas atitikti idealistinio skaitytojos įsivaizdavimo), o skaitytoja skaito ir galvoja, kad gyvenime nieko ypatinga neveikia ir t.t., ir panašiai.

Šie pašnekesiai – tai yra nuostabi knyga, nuotabiai išversta – skaitant atrodo, kad Venclova balsu pasakoja, nes sugaudyta jo kalbėjimo maniera ir jo frazės. Tai yra Lietuvos istorijos knyga, dar vienas kitoks balsas, kita nuomonė, kurios visada ieškau begalybėje aplinkinių nuomonių. Kartu tai yra kitas pasaulis, kuriame gyvena Ana Achmatova, Nobelio premijų laureatai žmogiškuose ir dieviškuose pavidaluose, kur Tomo Venclovos eilėraščiai, prieš tai nesėkmingai bandyti skaityti, įgauna prasmę, atsiranda šalia skaitomos knygos ir tiesiog skaitomi paraleliai.

Image result for tomas venclova eilėraščiai

Galvojau, nežinau, ką čia parašyti, o, va, prisirašė. Būtina perskaityti Venclovos gerbėjams ir visiems kitiems geros valios smalsiems žmonėms kosmopolitams. Tautininkams nerekomenduojama, gali sukelti šalutinį efektą, bet gal tai ir išeitų į naudą. Nėra lengvas pasiskaitymas, bet tikrai ir nėra sudėtingas, gal tik kur apie eilėdaras visokiausias labiau patiks poetams ir literatams – man tai duok Venclovos istorijų.

Pobeda 1946

Image result for pobeda 1946 knyga

Šiemet nusprendžiau knygų mugės knygas laikyti arčiau ir perskaityti bent jau iki kitos knygų mugės. Ir dar skaityti įvairesnių šalių rašytojus. O su šia knyga atsitiko taip, kad sudominta knygos pavadinimo, nuėjau į pristatymą, o paskui, kai nuėjau į leidykos Homo liber stendą, tai išėjau su puse leidyklos knygų – “Iš dangaus krintanys dalykai” – taip pat šios leidyklos knyga.

Šis romanas – tai žiauri gyvenimo sovietinėje Estijos realybėje pradžia. Žinome, kad saldu nebuvo, bet šioje knygoje ypač dūšią sopa, kad purvini darbeliai, nesukant galvos, dirbami naivaus mažo vaiko rankomis. Ir dar tas nuolatinis žmogaus speidimas į kampą. Visiškai beviltiškas – klaikus slogutis, kai žinai, kad bus tik blogiau ir blogiau. Arba pasiduosi, arba palauš, perlauš. Nėra šviesos šitoj knygoj. Ir vilties ne per daugiausiai. “Pranyko būties švelnumas, glostančios šypsenos. Lygybė, brolybė ir nė krislo artimojo meilės.” Nesigailėdama važiuoja sovietinė mašina, traiškydama ir silpnuosius, ir ištikimuosius.” Ir iki 1990-ųjų dar labai toli…

Eliotas ir ištūkęs demonas arba kaip Olimpo dievai gelbėjo pasaulį

arba Who Let the Gods Out?

Image result for maz evans knyga

Ech, kaip gaila, kad angliškas pavadinimas neišsiverčia tiesiogiai… Juk čia tiesus kelias į “Man in Black 2” in Who let the Dogs out?

Na gerai, gyvensim su tokiu pavadinimu, koks yra.

Kai knygos veikėjas būna maždaug 10-12 metų, tai mano radaras pradeda apie ją suktis, nes reikia patenkinti vieną augančią ir vis nepasotinamą skaitytoją. Pradėjau skaityti pati ir kaip ji mane užkabino! Apie užkabinimo lygį visada galima spręsti pagal knygos tampymosi visur, kur tik einu laiką – na, gal atsiras minutėlė ir bent truputį pasistūmės siužetas – kol kas nors supasi, valgo ar stato Lego.

Labai įtraukiantis siužetas, tiesiog vaikiškas graikiškas trileris su dievais ir demonais, keisčiausiais jų įsipareigojimais, taisyklėmis ir pažadais. Manote, dievams viskas galima? Tikrai ne, ypač jei tai greičio viršijimas, mirtingųjų įstatymas arba šiaip kokia nežinia kieno sugavota kvailystė. Bet užtat galima vesti du kartus per dieną, nežinoti nuotakos vardo, išsisukinėti, atsikalbinėti, skraidyti pegasais ir trukdyti Anglijos karalienei, kuri, pasirodo, yra Dalios Grybauskaitės kolegė iš jodųjų kovos menų diržų kategorijos.

O kad viskas per daug neįsisiautėtų ir neišprotėtų, yra ir švelni, jautri siužeto linija apie mama besirūpinantį berniuką ir seną seną giminės namą, kurį šeima gali prarasti dėl apgaulingojo, žinoma, greitojo kredito arba ypatingai bjaurios kaimynės. Vienas bjauriau už kitą. Taip pat knygoje atskleidžiama paslaptis, kaip užtikrinti, kad vaikai gerai mokėtų istoriją ir literatūrą, ir iš šių disciplinų gautų tik labai gerus pažymius.

O dar žinote, kas yra iDievas?

Įtariu, kad visi keliai veda į artimiausią knygyną.

Stiklo skambesys

Image result for stiklo skambesys

Dabar bandau sugalvoti, kas čia toj knygoj pagrindinė tema. Labiausiai ir skaudžiausiai užkliuvus man – smurto prieš moteris. Smurtas namuose. Persiduodantis iš kartos į kartą, sustabdomas tik atgalinio smurto arba nelaimingo atsitikimo. Baisu skaityti suvokiant, kokio masto ši problema, ir kiek laiko dar užtruks ją išspręsti – vien kiek laiko užtruko ją apskritai pripažinti.

Įsikibus į šitą siužeto giją, kiti siužeto vingiai nebeatrodo tokie atsitiktiniai, kaip kad iš pradžių mano knygos veikėjai. Gal vietomis atrodo kiek pritempti ir nelabai įtikinatys, bet tiek to, kartais galima apsimesti, kad nepastebėjai ir neužkliuvo – tiesiog leidi veikėjams skleistis, susivokti, atsipalaiduoti iš nuolatinės gynybinės pozicijos. Tebūnie meilė, tebūnie artumas, šeima ir pagalba savo artimui. Kartais ir tokios (nors ir labai nuspėjamos pabaigos norisi).

Manau, kad ši knyga tikrai patiks Jojo Moyes tipo knygų mėgėjoms (čia blefuoju, nes Jojo Moyes nesu skaičius, tiesiog bandau pagal knygos svorį palygint). Ir galvoj laikau net keletą savo draugių, kurioms laisvai šią knygą galėsiu rekomenduoti atostogoms arba paverkimui ant sofos vakare, tik tam sąraše, aišku, jokiais būdais nebus KŽG. Na, nes ne ta knygų lentyna ir ne tas svoris, na, ir viršelis galėtų būti geresnis…

Beje, nusifotkinau citatą, būna, už tokius žodžius atleidi knygai kitus nuvažiavimus:

Pats gyvenimas ją išmokė, kad mirus kam nors mylimam, tau kone palengvėja, nes nebereikia jaudintis, kada tai nutiks. Nes visi mes galiausiai mirsime. Pagaliau atėjęs atsakymas į klausimą “kada” išvaduoja nuo tos nepakeliamos, ramybės neduodančios minties.

 

Šviesuliai

Catton_sviesuliai_vrs.indd

Pakalbėjus su aplinkiniai skaitytojais matau, kad, daug kas jau apsišvietę “Šviesuliais”.

Labiausiai stebina knygos apimtis ir autorės amžius. Kodėl? Todėl, kad Eleanor Catton yra  jauniausia Man Boooker laimėtoja už storiausią Man Booker istorijoje knygą. Taigi, realiai iš visų laimėtojų ji turėjo mažiausiai laiko parašyti tiek teksto. “Kaip gi taip?”- vis sukosi klausimas galvoje. Ogi pradėti reikia labai labai jaunam, alia, “anksti kėlęs – nesigailėsi” ir panašiai. Pagooglinus sužinojau, kad knygos idėja užsimezgė, kai autorei buvo 14 metų, ir ji su tėvu keliavo Artūro perėja pietinėmis Naujosios Zelandijos Alpėmis (ieškantiems nuotraukų gresia nuostabūs vaizdai) ir tuo metu susidomėjo 1860 m.  vakarų kranto aukso karštine. Neįtikėtinas atsidavimas – pusę gyvenimo rašyti knygą – štai bestselerio receptas jauniesiems rašytojams.

Iš tiesų knygos detalumas stebinantis. Sakyčiau, panašiai rašo Kristina Sabaliauskaitė (beje, rekomendavusi leidyklai investuoti į šios knygos vertimą). Skaičiau ir stebėjausi visomis detalėmis, ir dar stebėjausi, kada autorė, būdama tokia jauna, surinko šitiek informacijos ir dar šitaip, sakyčiau, be penkių minučių tobulai sudėjo ir supynė į pasakojimą. Na, ne veltui tam skyrė gerą gablą savo gyvenimo.

Knyga man patiko, skaičiau labai įsitraukusi, o bet tačiau, negaliu pasakyti, kad “nurovė stogą”. Kaip savo apžvalgose minėjo keletas komentatorių goodreads – darosi įprasta, kad nuo šitokių kaladžių lengvai galima nubraukti apie porą šimtų puslapių ir knyga tikrai nenukentėtų – greičiausiai tik pagėrėtų (kaip pvz. ir kita plyta – “The Goldfinch“). Įdomiausia, kad “Šviesuliams” galima nurėžti knygos galą – viskas išsiriša maždaug šeši šimtai kažkelintajame puslapyje.

Suptantu, kad autorei reikėjo išsiplėsti į savo matematiškai sukonstruotą rėmą su proporcingai trumpėjančiais skyriais (dylančiais kaip mėnulis), bet man iš tikro neįdomu knygos matematika ir astronomija, man įdomu, kaip mane knyga įtraukia, ir kaip aš įdomiai/neįdomiai leidžiu laiką. Labai egoistiška, prisipažįstu, ypač turint omenyje, kiek vargo įdėta (rašant, ne skaitant).

Taigi, nors knyga stogo ir nenunešė, vis tiek labai rekomenduoju perskaityti, nes ji iš ties yra išskirtinė. Dėl jau minėtų detalių, kurios skaitytojui atskleidžia to meto žmonių gyvenimo salygas, aplinkybes, kasdienybę ir t.t., dėl toliomosios Naujosios Zelandijos istorijos (viskas buvo nauja, visiškai nieko apie tai nežinojau, net nežinojau, kad Naujojoje Zelandijoje buvo aukso karštinė), dėl detektyvo, dėl šimtų puslapių paslapties ir intrigos, galų gale dėl matematikos ir astronomijos, kuri gal kažkam ir nuneš tą stogą. “Šviesuliai” yra to laikmečio metraštis parašytas šiuolaikine kalba, tad ją verta perskaityti vien jau savišvietos tikslais, jau nekalbant apie malonumą.

Pabaigai padėkosiu “Apsišvietulinusiai” knygų graužikei Ievai už keletą taškų ant i.

 

Iš dangaus krintantys dalykai

is dangaus

Būna knygų, apie kurias sunku parašyti. Tikriausiai ši kažkas panašaus. Ir bandau sugalvoti, kodėl. Gal dėl to, kad ji tokia jausmo knyga? Apie tai, kaip jautiesi, kai tau nutinka neįtikėtini dalykai – ir džiaugsmingi, ir nelabai, ir dar panašiu laiku. O tu gal norėtum, kad jie abu nebūtų niekada atsitikę, kad galėtum gyventi kaip niekur nieko?Nes esi paprastas žmogus ir visai nenori, kad apie tave kalbėtų, kaip apie “tą, kuris” arba “tą, kurio”.

O jie ima ir dar kartą nutinka. Tie atsitikimai. Žinoma, keistai numirti galima tik kartą, bet ką pasakysit apie du kartus laimėtą aukso puodą arba keliskart išgyventą žaibo išlydį? Kas kartą tenka save susirinkti atgal (po monetą arba po ledo krislą, arba po išsilydžiusią ląstelę) ir vėl pradėti kažkaip gyventi. Ir niekam neįdomu, kad tu tik maža mamos mergaitė, o tėtis vis dar bando susitinkt save.

Švelni (bet jokiais būdais nepūkuota) knyga apie gyvenimo neišvengiamybes ir jų prasmes skandinaviškos literatūros mylėtojams.

Autorės, kuri lankėsi Vilniaus knygų mugėje, interviu čia.

 

2666

2666

Labai gaila, bet tikriausiai patenku į nesižavinčių žmonių kategoriją. Na, žinote, kaip būna apie kai kurias knygas – vieni “oi, ai”, o kiti – “Nesuprantu nei “oi”, nei “ai”. Aš tikrai labai stengiausi, perklausiau 10 iš 40 knygos valandų, paskaičiau visokių recenzijų, bet pastebėjau, kad prasidėjo totalus simuliavimas ir knygos vengimas – man buvo visai neįdomu, negaliu pasakyti, kad supratau, ką autorius nori pasakyti, ir aš tiesiog nusprendžiau savęs nebekankinti (nes nebuvau uždaryta saloje su vienintele knyga). Ir svarbiausia, tai jau antras nepavykęs bandymas su Bolano. Nu, tikrai nenuteikia optimistiškai.

Vis bandau suprasti, kodėl man čia taip nenusisekė su šitąja:

  1. gal audio yra netinkamas šiai knygai formatas (kaip kartais nutinka)? Žinote, turiu ir popierinę knygą, kurią net pasidėjau pavartyti, vis tikėdamasi, kad šioji atskleis man savo paslaptį… Galėčiau skaityt popierinę, bet žiūriu į tą kaladę ir nedžiaugsmingas 10 valandų klausymas visai nemotyvuoja. Vietoj kaladės galėčiau perkaityti kokias 3 knygas su malonumu…
  2. gal iš tikro knyga nebuvo tinkamai suredaguota po autoriaus mirties (kaip irgi nutinka, ar ne?)?
  3. Per mažai perklausiau?
  4. Gal Bolano nėra mano autorius ir ko aš čia pergyvenu dabar? Iš tikro nepergyvenu, gal labiau pykstu, kad nepagavau kampo.

Prisipažinkit, ar skaitėt kas nors tą velnio 2666?

Juokis, juokis, Balano.

Lopšinė

lopsine

Neįmanoma iš dalies numaldyti vienatvės. Eleanor Catton

Taip visai netikėtai dabar skaitomoje knygoje radau puikiai Leilos Slimani knygą apibūdinantį sakinį. Nepaisant daugelio knygoje aprašomų šiandieninio pasaulio aktualijų (moters gyvenimo pasikeitimas tapus mama, grįžimo į darbą iššūkiai, santykiai su aplinka, rasizmas, skurdas ir t.t.), “Lopšinė” man pirmiausia yra vienišo žmogaus tragedija (tėvų tragedija prasideda su paskutiniais knygos puslapiais ir tai jau kita knyga, kurios nenorėčiau skaityti). Vienatvė, privedusi iki pamišimo.

Buvo baisu į rankas imti šitą knygą (nes turiu auklę ir žinojau pirmąjį knygos sakinį), nes skaitydama knygas jas savotiškai projektuoju į savo gyvenimą, o šitos jokiais būdais nenorėjau į savo fantaijas įsileisti, tad skaičiau kažkaip “per distanciją”, jei įmanoma taip pasakyti, per daug neįsijaučiant, skaičiau lyg kokius nusikaltimo faktus laikraštyje. Neįsivaizduoju, kaip rašytoja gyveno rašydam knygą apie baisiausią tėvų košmarą. Štai ką autorė sako interviu The Guardian:

“I tried to use all my deepest fears and all my nightmares: losing my children, living with someone I think I know, but actually I don’t know her at all,” says Leïla Slimani, who has a six-year-old son and a six-month-old daughter (and, yes, a nanny). “So at the same time as it was frightening it was also a relief because I could give all my anxiety to my reader, to you!” she laughs disarmingly.

“Everyone asks me ‘Why do you choose such subversive or shocking themes?’, but when I’m alone in my office, I’m not like, ‘OK I’m going to shock’. I want to write about a character who fascinates me, someone who I don’t understand.”

“We are the first generation of women to whom everyone said: you can have it all – you can have a career, you can have children, you can marry or not marry, you can divorce. Wow, it’s so amazing! But no one gives us the mode d’emploi, the way to do everything. It is too hard,” she says.

Perskaičius knygą, esu dėkinga visoms savo vaikų auklėms, kad nepaisant jų (ir mano) keistenybių ir vienatvės (dažnai šių moterų vaikai būna emigravę), jos buvo sveiko proto ir emocijų. Visa kita gi nublanksta kasdienybės ir laiko šurmulyje, tiesa?

 

Žemiau kaklo. Viskas apie intymų moters gyvenimą

zemiau-kaklo_z1

“Žemiau kaklo” buvo įkvėpta “Žarnyno žavumynų“. Knygos autorės pagalvojo, jei jau žmonėms įdomu skaityti apie žarnas ir jų gyventojus, tai knyga apie tokius svarbius reprodukcinius orgaus tikrai neliks nepastebėta. (Mane sugundė 4,17 goodreads. Aha, neatsilaikiau.)

Prieš skaitydama, aišku, galvojau, ką dar naujo galėčiau sužinoti, kai esu šituos organus jau išnaudojus su kaupu ir dar truputį. Prisipažinsiu, apie žarnas sužinojau daugiau, bet ir šioje knygoje pasiskaičiau visokių “naujienų”. Knygoje viskas pateikiama nenuobodžiai moksliškai, su daug detalių ir paaiškinimų, remiamasi tyrimais, pateikiamos įvairios pusės, na, ir viskas labai skandinaviška – tiek požiūris, tiek stilius.

Nors knygos auditorija tikrai nėra vien paaugliška, galvodama apie maksimalią įmanomą iš knygos gauti naudą, rekomenduočiau ją į kiekvienos/-o  +/-15+ lentyną, tegul būna kaip kokia enciklopedija ar žinynas su linksmai detalia informacija. Kai reikės – pasižiūrės. Šimtą kartų geriau, nei sužinoti kokias pasakėles iš agentūros VBS.

O čia linksmosios jaunosios autorės

nin ir ellen su virseliu

Educated

educated.jpg

In families like mine there is no crime worse than telling the truth.

Viena iš knygų, kurių geriau neturėt savo rankose (mano atveju – ausyse) prieš egzaminą (būtent taip man ir atsitiko, bet kadangi esu pirmūnė, tai egzą vis tiek išlaikiau, nors ir ne pirmūnišku rezultatu). Bet ne apie tai. Tai yra knyga, kurią skaitai ir negali patikėti, kad taip gali būti. Ir dar ne bet kur, o pačioj Amerikoj. Eilinį kartą įsitikinau esanti naivi ir kad mane vis dar galima nustebinti. Amerikoje Barnevernet užsilenktų per pirmą savaitę.

Trumpai – Tara užaugo atokioje vietovėje Idaho valstijoje mormonų, sakyčiau, ekstremalų šeimoje. Ji nelankė mokyklos, net neturėjo gimimo liudijimo, dėl to valstijoms tiesiog neegzistavo ir niekas nesidomėjo jos likimu, nesilankė pas gydytojus ir tikėjo visokiomis velniavomis ir sąmokslo teorijomis, kurias pripasakojo šizofrenikas tėvukas. Be to, vyrenysis brolis nevengdavo pakankinti ir t.t.

Tara-Westover-922972

O po dešimties metų – Tara mokslų daktarė Cambridge. Mokslų daktarė, kuri niekada nesimokė mokykloje. Kaip visa tai įmanoma, kaip nutiko, kokius pragaro kelius Tara praėjo, apie psichologinį ir fizinį terorą, totalų smegenų plovimą, fanatiškumą, o taip pat apie begalinį žmogaus gajumą, prigimtį ir intelektualines galimybes, apie įmanomus ir  neįmanomus dalykus –  knygoje, kurios neįmanoma sustot klausyt.