Didžioji būtybių knyga

Butybiu-knyga-pasiaurintas-180x267

“Didžioji būtybių knyga” yra tiesiog būtybių enciklopedija, todėl patiks visiems, mėgstantiems enciklopedijas (man). Būtybės yra tokios apibrėžtos ir neapibrėžtos, apčiuopiamos ir neapčiuopiamos esatys, baisiausias kurių yra knygos pabaigoje, o vardu Žiburinis, viešpateliau, tikiuosi tokio niekada gyvenime nesutikti (tiesa, geriau nebijoti, nes, kai bijai, tai visada sutinki, nors jei sutikčiau, galėčiau parašyti lietuvišką Žiburinio sagą alia vampyrų kur buvo manija. Būtų labai tautiška -garantuotas finansavimas iš Seimo kultūros komiteto). Užnešė ant fantazijos, geriau jau sustosiu.

Man labai patinka, kad būtybės aprašomos žvelgiant per evoliucijos prizmę – kaip buvo seniau ir kaip yra dabar – tikiuosi, nepagalvojote, kad senovinės būtybės kažkada pirmosios Lietuvos Respublikos priešaušryje ėmė ir išgaravo lyg niekur nieko. Tikrai ne. Jei jautiesi sutrikę ir kiek išsigandę dėl nežinia kur slampinėjačių laumių, vėlių ir nuostabių deivių, tai kviečiu atsiversti šitą gražią knygą ir apsišviesti, na, dėl viso pikto, kad laimės nepražiopsotumėt ar Dievo senelio.

 

Griuvėsių dievas

griuvesiu-dievas-1

Perskaičiau šitą knyga su dideliu pasimėgavimu. Labai gražus tekstas, nuostabus vertimas, skaičiau ir stebėjausi, kaip tobulai išlaikytas kalbos stilius palyginti su “Gyvenimas po gyvenimo” (“Griuvėsių dievas” laikomas tęsiniu, nors autorė knygas pati vadina lygiagrečiomis), o versta tai skirtingų vertėjų (dabar patikrinau ir likau nustebusi, kad vertėjos skirtingos).

Ši knyga yra tokia, kur nelabai žinai, ką pasakyti, kai paklausia, apie ką. Žinoma, visada galima pasakyti, kad apie Tedį, mažąjį numylėtąjį sūnų ir broliuką, bet kartu taip sakant, pasakoma labai mažai, nes knygoje pilna visokių niuansų, nuotaikų, gyvenimo situacijų.

Man labiausiai užstrigo šeimos narių santykių drama, vėl ir vėl apie meilę ir nemeilę, kuri skaudžiai paveikia visų gyvenimus. Apie tėvų ir vaikų, anūkų ir senelių santykius. Autorė taip subtiliai ir jautriai, be kažkokio patoso ar didelių emocijų (britiškai), per detales, žvilgsnius ir nepasakytus žodžius perteikia tuos santykius, kad nuolatos galvoji, kaip galima žodžiais (ir pauzėmis reikiamose vietose) visa tai perteikti.

Kitam skaitytojui gal ši šeimos linija pasirodys šalutinė, nes, taip, viena iš knygos siužetinių linijų yra karas, Tedis yra beveik nemirtingas karo lakūnas, su kuriuo skaitytojas sėdi bombonešio kabinoje, mėto tonas bombų ant Vokietijos miestų – viskas dėl to, kad taip reikia, reikia nugalėti blogį, ginti ir kovoti už savo idėją. Bet ar tikrai ta idėja tavo? Ar neprimesta to laiko politikų ambicijų? Kas tu esi? Idėja, siela ar iš lėktuvo krentanti į karo mėsmalę nusiųsta patrankų mėsa?

O visa kita prabėga kaip sapnas. Visa knyga yra tarsi sapnas, kaip vizija. Pasinaudosiu Rasos Aškinytės sakiniu iš  “Glesum“: “Taip nebuvo, bet galėjo būti”. Puikiausiai tinka šiai knygai. Ir kažkaip norisi vėl paskaiti Kurtą Vonegutą. Nes, kai Tedis skrido bombonešiu, Kurtas vaikščiojo ant žemės, į kurias krito Tedžio bombos.

 

 

 

 

M.E.N.A.S

menas-virselis

Paprastai būna, kad tokių knygų prisiperku ir neskaitau – nes nei pasakos, nei apsakymai, ištisai šitą knygą irgi škaityti nei šis, nei tas. Galvoju, kaip čia padarius, kad skaityčiau. Tai sugalvojau kiekvieną vakarą po vakarinės knygos skaitymo paskaityti vieną šiuolaikinio meno istoriją. Puikiai veikia – ir pati šviečiuosi, ir vaikai šviečiasi. Aišku, svarbiausia jiems, kad kuo daugiau perskaityčiau ir ilgiau nereiktų eiti miegoti, bet gal vis tiek kažkas liks galvoje. Gal kokie būsimieji menininkai auga?

O knyga ne tik kad įdomi, bet ir smagi – spalvinga ir gražiai iliustruota, žodžiu, perskaitytim šitą, tada skaitysim Dizainą ir Namuką. Būtinai.

Tai, kas svarbiausia

Giffin_tarp dvieju sirdziu_.indd

Paskaičiau pirmą knygos puslapį ir kažkaip užsikabinau, nes pagavo nuotaika. Tas pirmas puslapis tikriausiai buvo geriausias visoje knygoje, bet kadangi knyga yra turn pager, tai kažkaip verčiau verčiau tuos puslapius ir perskaičiau. Prisipažinsiu, suveikė smalsumas, kaip autorė išvynios siužetą, nors realiai, tai pažiūri į knygos ir viskas aišku. Kokia nepaslaptinga knyga!

Juokinga, kad aš pradėjau skaityti ne nuo knygos pavadinimo, o nuo pirmo puslapio, taip to pavadinimo, galima sakyti, iki įrašo į blogą normaliai ir neperskaičiau, net kai reikėjo internete susirasti knygos viršelį, įvedžiau autorės pavardę ir “Tai, kas”, nes niekaip negalėjau prisiminti, kas tas “Tai, kas”. Labai jau neryškus tas pavadinimas ant viršelio, nenuostabu, kad autorės pavardę atsiminiau, o pavadinimo – ne.

Dar skaičiau todėl, kad knygos tema yra labai tikroviška ir gyvenimiška, ir viskuo aš ten patikėjau, viskas gerai, tik man pats rašymo stilius  nelabai. Na, jau ne kartą esu minėjus, kaip mane nervuoja, kai viskas labai detaliai aprašoma, t.y., kai parašoma, kokį konkrečiai žurnalą skaito, kokia konkrečiai mašinos markė ir t.t. Negaliu pakęst, bet Emily Griffin tai nė motais ir kabutės, apipavidalinančios kažkokį konkretų daiktą tik švyti tekste.

Ir šiaip man per daug žodžių. Personažai tiesiog kalbasi, paprastas dialogas, per kurį šokuotum akim, bet autorė po kiekvieno veikėjo pasisakymo dar pasakoja ilgėliausiais sakiniais, kaip veikėjas purto dulkes nuo “xxx” ženklo švarkelio, kurį vilkint prieš dešimt mėnesių šeimos augintinė bėgo per pievą ir įsidūrė į leteną (čia neprimkit už gryną pinigą, čia jau mano vaizduotė). Man per daug tokių nereikšmingų žodžių ir faktų. Mažiau man yra geriau.

Štai tokia tik knygos problema mano akimis. Plepesių knyga. Na, ir žinoma, nereiktų knygos pavadinimu išsiduoti knygos pabaigos, nors, tikiu, kas kam svarbiausia yra labai ginčitynas dalykas. O šiaip viskas ten gerai – turtingų Amerikos priemesčio žmonų gyvenimas. Aišku, ne Richard Yates “Revolutionary Road”, tikrai ne.

When Breath Becomes Air / Įkvėpti tylą

Tai nėra pati lengviausia knyga skaityti, ypač dabar. Bet išvengti knygų, kurios ateina, kartais irgi nelabai gali – tiesiog ateina ir skaitai, lyg neturėtum pasirinkimo. Ir kartais pagalvoji – nu, rimtai, dabar turėjai ateiti, pakliūti man į rankas, dabar? Rimtai? Galėjo sau ramiausiai gulėti visose pasaulio lentynose ir būti neįdomi ir nepastebima.

Šios knygos autoriaus jau nebėra gyvųjų tarpe, o rašydamas šią knygą jis nežinojo, kiek ilgai bus šiame pasaulyje (lyg kas nors iš mūsų žinotume). Bet viena yra nežinoti – viena ar dešimt tūkstančių dienų, o kita – ar viena diena, ar 365… Ir skirtumas atrodo toks – nors ir vienodai nežinome, tas, kuris žino, kad dienų bus tik šimtai, o ne tūkstančiai, jas skaičiuoja kitaip.

Paul skaičiuoja tą mažesnį dienų skaičių. Ir jis pagreitintai bėga – jo laikas. Ir jo gyvenimo grožis yra tame, kad jis jį tarsi atsisako nugyventi kitaip, nei buvo numatęs tam atvejui, kai gyventų dar dešimt tūkstančių dienų. Nors skaitydama dažnai galvojau, kad “aš taip nedaryčiau, aš taip nedaryčiau”, perskaičius galvojau, kad jis buvo teisus priimdamas visus savo likusio gyvenimo sprendimus. Nes tai jo gyvenimas ir jo sprendimai. Drąsūs, gal užsispyrėliškai kvaili (bet ne man spręst) ir man visiškai nesuprantami, bet orūs, išdidūs.

Baisus neteisybės jausmas tiesiog ir tiek. Kai išeina tie, kurie gali tiek daug duoti, tiek daug sukurti, tiek daug mylėti. Lyg visokie pagiežingi, pavydūs, pikti, paspūtę, pasikėlę ir amžinai bambantys net ten yra nereikalingi… tai išeina, kad pragaras yra čia, o geriausi išeina į rojų pirmieji?

Sonečka

son

Kad būtų gerai, juk nebūtinai turibūti daug, ar ne? Net nežinojau, kad “Sonečka” tokia mažutė knygelė, kol nepamačiau Knygų mugėje. Gal būčiau ir seniau radusi, jei būčiau žiūrėjus mažos knygelės, o ne didelio formato knygos. Gi visos kitos L.Ulickajos knygos gerai plytinės, negalima skųstis.

“Sonečka”, sakyčiau, tokia tipinė Ulickajos knyga, tik labai sumažinta. O gal ir ne tipinė, nes paprastai gi jos herojai iškilūs žmonės, o Sonečka paprasta mergina, paskui moteris, galiausiai senė. Negalinti patikėti niekuo geru jai nutinkančiu.

Pati knygos atmosfera ir nuotaika tokia Ulickajiška. Ir taaaip faina skaityti. Man labai patinka, kaip Ulickaja žongliruoja savo herojų, kurių dažnas būna našlaitis gyvenimais. Kaip jie apsuka, apverčia ir sutrikdo savo geradarių gyvenimus. Kaip neutraliai, nesmerkiančiai autorė visa tai pateikia. Skaitytojui belieka linksėti galva ir stebėtis gyvenimo krečiamomis išdaigomis. Čia jau fantazijai nėra ribų, ar ne?

 

Mokšė: blogiausi mano gyvenimo metai

mokse-1

Su Mokše tai buvo taip. Vieną vakarą pradėjau skaityti vaikams, perskaičiau keletą skyrių. Viskas prasideda nuo to, kad vienas berniukas nusprendžia sulaužyti visas mokyklos taisykles. O, ne! Skaitydama galvojau, ar tikrai tinkama knyga skaityti mano berniukui, kad kartais paskui taisykles pradės laužyti ne vienas berniukas, o mano berniukas. Tai su tokiom abejonėm nuėjau miegot, galvodama, kad gal reiktų kažkaip išvengti taisyklių laužymo knygos skaitymo.

Kitą vakarą tiesiog sužinau, kad kažkaip ir neteks tos knygos sūnui skaityti garsiai, nes kol buvau darbe, iš mokyklos grįžusi vyresnioji dukra ją pati perskaitė. Tai va. Dar paaugs ir galės pats perskaityti. Manau, kad apie knygos gerumą galima iš to ir spręsti, net neklausti, kokia mano nuomonė. O į klausimą, ar patiko knyga, atsakė, kad patiko.

Tik man kažkaip tas mokyklos pavertimas “mokše” nelabai – aš tai nesuratau, kad “mokšė” yra mokykla, mano dukra irgi pamačius knygą, klausė, kas ta “mokšė”. Mes mokyklą vadindavom “šūle” (Die Schule), nežinau, gal jūs vadindavot “mokše”, ką?

 

Vilnius: meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis

vilnius

Prisipažinsiu, per kiekvieną knygų mugę nusiperku kokią nors knygą apie Vilnių ir sau pažadu, kad dabar jau skaitysiu po skyrelį ir eisiu į miestą ieškoti aprašytų vietų. Taip jau kokius keturis metus “vaikštau”. Gėda ir prisipažinti. Reikia viešai pasižadėti pradėt jas traukti iš lentynų…

Tai va, “Vilnius: meilės stotelės” nusprendžiau perskaityti, kol nespėjo iki lentynos ilgam nukeliauti, na, ir Valentino diena, ir visa kita. Ir kaip? Labai gerai. Lengvai skaitosi, pažįstamos vietos nuotraukose, pastatai įgauna kitas formas ir kitas reikšmes, kai juose apsigyvena žmonės. Meilės istorijos gal ir ne visos įspūdingos, bet pakankamai buvo ir netikėtai nustebinusių, pvz., Kotrynos Jogailaitės ir Jono Vazos, Sofijos Tyzenhauzaitės ir Aleksandro I. Vilnius kas kartą sužiba naujomis spalvomis.

Tik vienas patarimas būtų – jokiais būdais neskaityk šios knygos po “Silvos Rerum”. Man kažkaip taip susiklostė, kad labai jau arti vieną nuo kitos šias knygas skaičiau, tai iš pradžių atrodė kaip nesusipratimas, kad tekstas ne grožinis, neišvinguriuotas ir t.t. Žinoma iš tokios knygos niekas nieko panašaus ir neturėtų tikėtis, visai gi kito tipo knyga, na, bet, pasirodo, vis dar gyvenau kitoje knygoje, dėl to ir nustebau. Skubėjau skaityti, kad spėčiau iki susitikimo su autore Knygų mugėje. Jau šį savaitgalį! Valio!

Sugar

sugar_deirdre

Šiaip aš gi mėgstu young adult knygas ir kartas net pykstu, kad jos taip priskirtos, nes būna iš ties labai stiprios knygos ir vertos būti perskaitytos įvairaus amžiaus skaitytojų, bet tikrai ne visoms knygoms tai pavyksta. Galima sakyti, kad neturiu teisės taip teigti nebaigusi knygos klausyti, bet šiais metais pasižadėjau sau, kad pliurpalai bus negailestingai metami į šoną, tai štai prašom pirmas įrodymas.

Kodėl? O todėl, kad netikra, kad neįtikina, nors ir atsiliepimai geri ir t.t. Pasakojama apie storulę merginą, kurios visa šeima stori. Mama vago iš nevilties, ji pati – iš streso ir nevilties irgi, žodžiu, nieko gero, ypač dėl to, kad ji dar yra visos šeimos tarnaitė, kuriai praeinantis brolis nepatingi vožtelėti. Ir vadina ją visi Sugar. Cukriukė. Saldumynų mėgėja.

Ir staiga atsiranda draugas. Tiesiog geras vaikinas, pasak Sugar, gražuolis, kuris turėtų lakstyti paskui gražiausias klasės merginas. Na, nelabai tiksliai – tos merginos turėtų lakstyti paskui jį. Bet jis kažkodėl būna su ja. Na, suprantama, Sugar, už savo didžiulio kūno yra paprasta miela ir nuoširdi mergina ir viskas tas yra ok, bet Even yra visiškai netikras angelas iš dangaus. Net jei tokios draugystės gyvenime ir būna, o tikrai būna, jos nėra nei afišuojamos, nei demonstruojamas. Paprastai vaikinai nėra tokie kieti ir visiškai waterresistant aplinkos dėmesiui ir nuomonei. Taip tiesiog nebūna. O nebūna man tinka tik science fiction knygose, o jei ne, tai – viso gero. Taip ir padariau. O jei netikit, arba mėgstat angelus, tai prašom, ši knyga tau.

Paskutinis lapis

paskutinis

Jei skųsitės, kada šalta (man pačiai šalta nuolatos), tai rekomenduosiu paskaityti “Paskutinį lapį” – va, Laplandijoj tai šalta. Šalta gal ir nieko dar būtų, bet kai dar tamsu… Paskaitai laplandišką trilerį ir bijai tamsoje ir šaltyje eiti laukan.

Šiaip keisčiausias dalykas apie šitą knygą yra tai, kad ją parašė prancūzas, ir dar į siužetą įpynė savo tautietį, kuris tikrai nė iš tolo nepanašus į gerąjį knygos personažą, atvykusį gelbėti nykstančių šiaurės tautų nuo globalizacijos blogio… Reikės paklausti per susitikimą knygų mugėje.

Taigi, nešvinta jau keturiasdešimt dienų, šalta. Randamas nužudytas elnių piemuo, iš muziejaus pavogtas senas šamanų būgnas. Kažkaip daugoka įvykių tolimoje šiaurėje, kur gyventojų vos vienas kitas, policininkų irgi ne per daugiausia, todėl į pagalbą normaliai policijai ateina ir elnių policininkai senbuvis Klemetas ir naujokė Nina, jie ir yra šios knygos pagridiniai gerieji veikėjai, kuriems rūpi knisti iki galo, sužinoti tikruosius motyvus, surankioti visus iki galo įrodymus.

Knyga iki vidurio kiek lėtokai, šiaurietiškai lėtai vystosi, bet dėl šalčio ir tamsos, gal visai ir normalu. Labai ten bėgsi visury amžinos nakties nusikaltėlių gaudyti (nors, žinoma, knygos veikėjai ir gaudo, nes kitaip nusikaltimo tyrimą reiktų atidėti iki pavasario). Tai pats trileris įsibėgėja lėtokai, tačiau mesti jo kažkaip nesinori, nes jis ne tik seka nusikaltimo pėdsakais, bet ir supažindina skaitytoją su lapių gyvenimo ypatumais, tradicijomis, gyveimo būdu (nauju ir senu), o taip pat ir su Laplandijos geologinėmis ypatybėmis ir apskritai geologo darbu, na, nes dėl savo atšiaurumo ir neprieinamumo, ši žemė vis dar yra iki galo neatrastas geologų rojus.

Na, o prie ko čia geologai, būgnai ir visa kita – intriga būsimiems skaitytojams.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gyvūnų namai. Žvilgtelk vidun

This slideshow requires JavaScript.

Nors mažoji turi savo numylėtas kelias knygas, vis bandau įvesti ir naujų, kurios man pačiai labai patinka, na, ir kad pakeisti tas nuolat skaitomas keturias, nuo kurių, man, aišku, jau rauna stogą nuo tūkstantojo skaitymo. Taip peršu vaikui savo nuomonę… Na, bet kaip nepiršt, kai, pažiūrėkit, kokia graži, kokybiška knygutė, kur pro langelius žiūri kiškučiai, už medžių slepiasi laputaitės, dūzgia bitutės (saldumas man kažko čia ant liežuvio užėjo) ir viskas labai gražu ir mažybiška, ir dar 3D. Atrodo, mažutė knygutė, o kai išsivarto, išsiplečia didele knyga pavirsta. Labai graži, būtinai atkreipkit dėmesį knygyne.

Silva Rerum IV

silva

Dabar mane apėmęs toks užbaigtumo jausmas. Labai labai baigiau skaityti Silva Rerum, kuri neabejotinai pakeitė Lietuvos literatūros pasaulį ir daugelio mūsų supratimą apie lietuvių literatūrą, istoriją ir daugelį kitų dalykų. Iš tikrųjų net sunku apibrėžti šio kūrinio vertę, nes visada atrodys per mažai pagirta, o kartu ir liaupsint nesinori, tarsi liaupsinimas būtų niekingas padlaižiavimas kažkam  didingam.

Skaitai ir atrodo, kad tas didingumas iš puslapių teka tiesiai į kraują, prikeldamas seniai pamirštus genus ir pasąmonę, atverdamas tai, kas kiekvieną dieną buvo tiesiai po nosimi, bet nematomas ir neatsivėręs – kiekvienas Vilniaus bokštelis, langas ar gatvės posūkis. Pagaliau pamatėme, kur gyvename, ir iš paskos ėmė plūsti kitos knygos, kažin kur tūnojusios ir laukusios savo eilės. Įvyko tyli ir subtili revoliucija skaitytojų galvose. Todėl nė kiek neperėsiu sakydama, kad Silva Rerum man yra prasmingiausias artėjančio Lietuvos valstybės šimtmečio paminklas.

 

Trisdešimt

30

Nors nesu emigrantė, man atrodo, kad, jei būčiau, tai jausčiausi taip, kaip Londone jaučiasi Vaivos Rykštaitės  herojė Jurga. Nors knyga ne apie geografinę emigraciją, o emigraciją laike, iš vienos dešimties į kitą, tokia, iš kurios niekaip negrįžtama, kad ir kaip nugaron (arba subinėn – atleiskit visos jautrios sielos) būtų tempiama veido oda. Dėl to man ir patinka šios autorės knygos – dėl atvirumo, taikliai pagauto jausmo ir nuotaikos – pagal Vaivos knygas filmas galvoje teka kaip upelis.

Taigi, jei biologinis laikrodis merginoms ir moterims tiksi, tai trisdešimtmetis yra to laikrodžio žadintuvas. Žinoma, ne toks baisiai žviegiantis, kaip 40, bet toks ganėtinai įkyrus, priklausomai nuo to, kiek kiek agentūros VBS paruoštos gyvenimo anketos punktų esi užpildžiusi. Punktai, savaime suprantama, yra vyrai, vaikai, darbai, gyvenamoji vieta ir numatomos gyvenimo perspektyvos. Taigi, suskaičiuokime, kaip tau pavyko “susitvarkyti gyvenimą”.

Knygoje kita siužeto linija žingsniuoja žavinga tarpukario ponia Silvija,  Jurgos promočiutė, kurios istorija verta atskiros knygos, kažkaip net gaila, kad šiojoj panaudota.

 

 

 

 

Mano brolis superherojus

mano-brolis

Bet ima gyvenime ir nutinka toks dalykas, kad tavo gyvenimo svajonė išsipildo ne tau, o tavo broliui, kuris su ta svajone šiaip jau visai nenori turėti reikalų. Komiksų fanas jaunesnysis brolis per visiškai kvailą atsitiktinumą (nuėjo minutėlei nusišvilpt) praleidžia labai svarbų aukštesniųjų jėgų apsilankymą, kuris suteikia broliui ypatingų galių. Damn it. Ir kodėl, kodėl būtent tokiu svarbiu gyvenimo momentu prispaudžia reikalas! Tas gyvenimas, kaip visada, yra baisiai neteisingas. Nuo pačios vaikystės! Neužtenka, kad esi jaunesnis, tai dar vyresnysis brolis nepelnytai tampa beveik supermenu. Ir dar įsivelia į visokius reikalus, iš kurių paskui paprastų paprasčiausias brolis nesupermenas turi gelbėti. Garbės žodis, kažkokia neteisybė.

Ši knyga yra skirta visiems komiksų mėgėjams (piešinių nelabai rasite, čia ne komiksas, bet apie komiksus), visiems turintiems brolį (vyresnį arba jaunesnį), visiems pasiilgusiems kvapą gniaužiančių nuotykių, visiems, besižavintiems drąsiomis mergaitėmis.

Dėl kvatojimosi nelabai teisingai pasakyta apie knygą (ant viršelio), kažkaip  man labiau atrodo, kad ne ant tos knygos žvaigždutė uždėta… Teisingiau būtų sakyti, kad kiekviename puslapyje jausite didžiulę įtampą- nes tai yra pats tikriausias vaikų trileris, kuriame supermenai gobiasi skraistėmis iš užuolaidų. Visiškai rimtai. Tikrai.