Stay With Me

Stay-With-Me

Kraustysiuosi gyventi į Afriką, nes Afrikoje rašomos geriausios knygos. Garbingai šalia Chimamandos Ngozie Adochie atsistoja kita Nigerijos rašytoja – Ayobami Adebayo. Ir kas per vardų gražumas! Ši knyga, su tokiu sakyčiau nelabai viršeliu ir pavadinimu, kuris tik vėliau atsiskleidžia su savo gražia daugiasluoksne prasme – yra viena iš pretendenčių laimėti šių metų Baileys premiją. Ir tikrai labai verta.

Kodėl? O todėl, kad istorija yra įtraukianti, įtikinanti ir įdomi nuo pradžios iki pabaigos (tai autorės debiutinis romanas ir leidėjai greičiausiai nemynė ant kulnų, kad ji greičiau greičiau baigtų tą savo knygą). Knyga subrandinta ir tikra, nors veiksmas ir vyksta taip tolimoj ir kultūriškai, ir geografiškai Afrikoj. Ir kai aš pagalvoju, kaip reikia apibūdinti pagrindinę veikėją Yajide – tai nežinau, nuo ko pradėti – nes visai nenoriu netyčia atskleisti veikėjos paslapčių ar elgesio motyvų – nenoriu spoilinti ir atimti skaitymo džiaugsmo ir pasakojimo egzotikos.

Nors, kokia ten egzotika – Afrika ar Amerika – visi gyvename tais pačiais džiaugsmais ir nedžiaugsmais. Tik pamirštam apie tai ir tradiciškai nudažome žaliai svetimą žolę už tvoros, sienos ar kitame kontinente. Žmonės myli, mylisi, nori būti mylimi. Ir neklauskit, kaip taip atsitiko, kad Yejides ir jos vyro vaikai turi genetinę ligą, kurios tiesiog negali turėti. Ir iš vis iš kur tie vaikai, jei dėl Yejides nevaisingumo anyta prispaudžia sūnų vesti antrą žmoną. Už fasado kunkuliuoja gyvenimas. Sakiau, kad nenoriu išduoti, truputį teko, tikiuosi ne per labai. Gal tų vaikų nė nebuvo? Gal tik įsivaizdavo?

 

Spotas

spotas

Spoto istorija prasidėjo nuo pasiruošimo į darželį. Reikėjo istorijos, kaip vaikai eina į darželį ir kaip ten visiems būna smagu, o svarbiausia, kad galų gale pas visus vaikus ateina mamos ir tėčiai ir pasiima juos namo.

Šitą knygelę skaičiau kokį porą mėnesių ištisai ir iki dabar dar skaitau. Baisiausiai įgriso, tad teko ieškoti kitų Spoto istorijų, kurios, pasirodo, beveik visiškai išparduotos, tad teko ieškoti svetur.

Daug džiaugsmo sukėlė mažų Spoto knygelių rinkinukas iš Švedijos – net tik skaityti smagu, bet ir išimti ir sudėti atgal. Sudedu, žinoma, dažniausiai aš, kaip kiaip. O prieš Vėlykas radau ir Vėlykinį Spotą, bei gimtadieninį, nes, nors ir gimtadienis dar labai toli, jau labai laukia.

spotas dideles

Pasaulyje parduota 60 milijonų Spoto knygučių, jos išverstos į 60 kalbų. Deja, Spoto autorius Eric Hill mirė 2014 m. sulaukęs 86 metų. Nors iš tikro – tapo nemirtingu. Ar skaitot Spotą savo vaikams/

 

The Gustav Sonata

gust

Na ką gi, skaitau (iš tikro tai klausau) Bailey’s prize nominantes. Tuo pat metu skaičiau “Svogūno lupimą”, kuriame veiksmas prasideda nacių Vokietijoje, ir šios knygos pradžioje  – antrojo pasaulinio karo išvakarės ir  Šveicarijos nerimas, ar pavyks išlaikyti neutralitetą, ar ne. Ir pabėgeliai –  žydai plūstantys iš Vokietijos ir jau aneksuotos Austrijos. O tada šveicarų baimė neįtikti Hitleriui ir sienos uždarymas, žinant kas atsitiks su nespėjusiais pabėgti. Štai toks kruvinas neutralitetas.

Gustavas gyvena su mama mažam Šveicarijos miestelyje. Tėvo nėra, Gustavas tik žino, kad jis didvyris, žuvęs per žydus. Kaip susiję tėvas ir žydai Gustavui visai neaišku, kaip ir neaišku, kodėl mama nelabai patenkinta jo draugyste su klasioku Antonu, žydu. Mamos nepaklausi. Mama keista ir Gustavas jai, jei ne trukdo gyventi, tai bent jau tikrai laimės daug neprideda. Meilės irgi. Antono šeima Gustavui – vienintelis džiaugsmo šaltinis ir meilės pavyzdys.

Bet viskam yra priežastys. Ir mamos šaltumui, ir nemeilei. Nesakau, kad pateisinamos, bet yra. Tame ir visa intriga – sužinoti, kodėl atsitiko, kaip atsitiko, ir kaip vėliau susiklostė visų gyvenimai.

Man patiko, kaip autorė vysto savo veikėjus, kaip motyvuoja jų elgesį, veikėjų charakteriai elgiasi pagrįstai ir įtikinamai, vienintelė gal pabaiga keistoka, trečioji knygos dalis apskritai silpnesnė nei pirmos dvi “sonatos” dalys, bet sakyčiau, autorė vis tiek pabaigą neblogai išsuka. Taip elegantiškai. Na, ir bravo jai už tai. Tik kad Baileys’s likerio butelys tai nuplaukė jau, deja, į shortlist nepapuolė.

 

Svogūno lupimas

svoguno

Nežinau, ar skaityti autoriaus biografiją neskaičius nė vienos jo knygos yra labai geras pasirinkimas. Suskaičiau kaip romaną. Ir likau visiškai nustebusi. Tikėjausi knygos apie romanų autorių, o gavau knygą apie skulptorių, dailininką, poetą ir galiausiai tik pabaigoje apie užgimstantį prozininką. Štai jums ir rašytojas.

Ši knyga sukėlė šiokį tokį ažiotažą, nes Gunter Grass prisipažino, kad buvo mažasis nacis. O aš stebiuosi, kodėl visi stebisi. Tarytum galėčiau būti labai atsakinga už tai, kad buvau mažoji spaliukė, Lenino anūkė (viešpatie dieve, apsaugok mane nuo šitokių negandų, dabar baisu net pagalvoti, kokio aparato sraigteliu buvau auginama). Kai augi propagandoje, viskas priklauso nuo to, ar šeimoje kalbama apie tai, kas po propaganda. Ir dar kaip garsiai. Spėja vaikai išgirsti, ar ne. Štai ir visa spaliukų ar hitlerjungendiečių paslaptis. Jei niekas nesako, labai lengva susižavėti apgaulinga didybe. O paskui dar įduoti tėvus valdžiai – kaip kokioje baisiojoje Šiaurės Korėjoje – paskaitykit “Našlaičių prižiūrėtojo sūnų“.

Taip kad nereikia skubos smerkiant. Bet reikia drąsos prisipažinti, nusilupti saugius svogūno sluoksnius – ach, kokia graži prisiminimų metafora – atsistoti nuogam prieš potencialų pasmerkimą. (Ir vėl prisimenu blogai išverstą įdomią knygą “Gerasis vokietis“).

Knyga nesiskaitė lengvai, teko padirbėti. Vienu momentu pabaigon net kiek prailgo – vis tik įdomiausia buvo pirmi du trečdaliai knygos. Dabar eilės lauks koks “Skardinis būgnelis” ar kokia kita Gunter Grass knyga, taip dažnai minima lupant svogūną. Būtina perskaityti autoriaus gerbėjams, taip pat visiems besidomintiems antruoju pasauliniui karu, taip pat besidomintiems likimais ir atsitiktinumais, kurių sako nebūna (žiūrint kas sako), O Gunter Grass likimas buvo maloningas. Mažam naiviam Hitlerio anūkui susimylėjo duoti ilgą gyvenimą ir didelį svogūną.

***

– Mama, kas čia per knyga? Tu ką, mokaisi svogūną lupti?

Greyhound

grey

Sebastian Ranes autobusu (Amerikoje yra tokia autobusų įmonė Greyhound, o greyhound, pasirodo, dar yra ir šunų veislė) keliauja iš vakarinės valstijų pusės į rytinę. Viso labo kokias keturias dienas. Būtų nieko ypatingo, tik Sebastian’ui yra 11 metų ir jis keliauja vienas. Jo mamai eilinės vestuvės ir berniukas jose yra nepageidaujamas, greičiausiai neįtiko eiliniam jaunikiui.

Bet kas – autobuso vairuotojas, keleivis, stoties viršininkas, jo paties močiutė, pas kurią berniukas važiuoja – sužinoję, kad Sebastian keliauja vienas minutėlei sustingsta – keturias dienas vienas!!! Per jas, aišku, įvyksta visokiausių nutikimų, ir tokių, kurių kiekviena mama meldžia, kad niekada jos vaikams nenutiktų, ir tokių, kurie palieka neišdildomą įspūdį ir pėdsaką visam likusiam gyvenimui (gerą).

Knyga, sakyčiau, yra iš young adult kategorijos. Neigiamoji knygos pusė visai tikėtina, o štai teigiamoji – gerasis pakeleivis alia angelas sargas – gal nelabai. Bet jis labai reikalingas tai knygai ir, galima sakyti, nepersūdo to savo gerumo, tik tiek, kad jo egzistavimas toks labiau neįtikėtinas ir stebuklinis (nelabai gal taip būna), bet nereikia čia būt man skeptike, tegul būna jis tokis, šviesos spindulys autobuse, keliaujančiame per Ameriką.

Manau, kad puiki knyga paaugliams. Gražiai pasakanti dalykus, kuriuos paaugliams reikia išgirsti – jei ne iš artimųjų, tai bent iš knygų.

Sleido namas

sleido-namas-1 (1)„Sleido namas“ buvo savotiška geros knygos atgaiva, jei atgaiva galima vadinti siaubo romaną. Atgaiva buvo tame, kad gera buvo skaityti sklandų praryjantį tekstą, po kurio baisu iškišti koją iš po kaldros ir prisižadi sau niekada gyvenime, never ever, neatidarynėti jokių paslaptingų durelių, ypač jei jos neturi nei rankenų, nei spynų.

Ši knyga kaip pasaka „Jonukas ir Grytutė“, kur žmonės tikisi, kad suvalgys namą iš meduolių ir sausainių, bet viskas baigiasi tuo, kad namas pačius juos suvalgo. Ir suvalgo žiauriuoju būdu, kaip kitaip, nepykit, gerbiamieji, tokia jau šita knyga. Siaubinga, kūrybinga, įtraukianti ir kartu džiuginanti, kad tai ne tavo blogas sapnas – pabijojau ir gyvenu toliau. Labai rekomenduoju.

 

Ambasadorius

bragi

Prisipažinsiu, iš šios knygos daug tikėjausi. Gal dėl to, kad knyga buvo smagiai pristatyta knygų mugėje, gal kad šiaip islandams simpatizuoju ir knyga – iš dalies apie Lietuvą. Tai tos simpatijos užteko perskaityti knygą iki galo, nes, jei būtų buvęs kitas nematytas negirdėtas autorius ir kitas miestas – ne Vilnius ir ne Druskininkai, tai tikrai būčiau neapsikentusi.

Labai daug žodžių knygoje, tokių, kur aš vadinu nereikalingais – na, nieko jie nepasako. Gal ten galima ieškoti meniškumo kokio, bet, jei gabalus išmestum iš knygos, tai ir nepasigestum. Skaičiau, skaičiau, truputį kankinau, tada pažiūrėjau goodreads vertinimą – 3.43 – ne per daugiausia… Ech…

Yra ir smagių knygos gabalų, ir nuotaika tokia įdomi, biškį crazy, bet kai iš esmės reikia pasakyti, apie ką knyga, tai pirma mintis, kuri šauna į galvą irgi crazy – dviejų labai gerų lietpalčių istorija poetinėje Lietuvoje. Na, apsakymas apimčiai kaip ir būtų super, bet kad apie tai parašyti romaną, tai reikia aplipdyti visokiais papildomais žmonėmis ir nukrypimais, ir kitais išpūtimais ir gaunasi knyga apie neaišku ką. Apie lietpaltį…

Perskaičiau, bet… Vertinimas būtų 2,5 tik iš 5.

 

 

Rejection Proof

reject

Gauti atsakymą “Ne” nėra pats didžiausias malonumas. Žmonės “Ne” bijo, vengia ir nenori nieko apie tai girdėti. O bet tačiau, kaip rašoma šioje knygoje, “Ne” irgi galima savotiškai suvartyti, sušvelninti ir paversti tuo dievo atveriamu langu, kai kažkas užtrenkia duris prieš nosį. Juk dažniausiai taip ir būna – užsitrenkia tos durys, gauni spyrį į sėdynę ir eini iš savo komforto zonos – esi privestas tą langą susirasti. O dar būna, paaiškėja, kad tas langas yra tai ko ieškojai visą gyvenimą, kas tave geriausiai atskleidžia ir t.t. O postūmiui reikėjo tik to vienintelio “ne”.

Knygos autorius Jia Jiang korporacijoje, kurioje dirbo, jautėsi nelaimingas ir neišsipildęs, todėl, padrąsintas žmonos, nutarė pamėginti kurti savo verslą. Ir kai viskas naujame versle atrodė labai optimistiškai, staiga gavo didelį “ne” iš investuotojų. Ajajajajajai!

Nusviro rankos, nukrito nuotaika ir Jia, žinoma, pasijuto tikru lūzeriu. “Ne” buvo žlugdantis ir nepakeliamas, todėl kažkiek atsitokėjęs jis nusprendė, kad reikia save prie neigiamų atsakymų pripratinti tiesiog save priešpastatant situacijose, kuriose beveik garantuotai atsakymas bus “ne”. Šimtas dienų – šimtas “ne“. O gal tiksliau – 100 nuotykių?

Kaip dažniausiai būna su tokio tipo knygomis, jei pabrazini ir randi autoriaus TED talk, tai būna labai geras knygos summary. Aš TED talk dar nežiūrėjau, bet, manau, šį kartą tikrai taip ir bus. Tai pažiūrėk ir matysi. Skirti 15 minučių neigiamo atsakymo baimei sumažinti – tikrai verta.

 

 

 

Born a Crime

trevor

Trevor Noah The Daily Show aš pradėjau žiūrėti visai neseniai. Visai neseniai. FB, aišku, kažkaip mano feede jis atsirado ir štai iki ko privedė – prie knygos.

Į šią, dabar visokiose rekomendacijose vis figūruojančią knygą, jau atkreipiau dėmesį, tik, juokingiausia, nesuvedžiau galų, nes tiesiog nežinojau, koks The Daily Show vedėjo vardas. Dėl to, į rekomendacijas žiūrėjau gan skeptiškai. Bet suvedus galus, kad čia tas !!! Trevor Noah, iš kurio pokštų kikenu vakarais, nusprendžiau pabandyti paklausyti audioknygą, kurią pats autorius ir skaito. Žinoma, kas gi geriau galėtų perskaityti!

Trevor Noah gyvenimo istorija tikrai verta dėmesio.  Trevor Noah gimė juodaodei motinai ir baltaodžiui tėvui apartheido metu, tada, kai lytiniai santykiai tarp skirtingų rasių buvo draudžiami ir baudžiami kalėjimu. Štai dėl ko mulatas vaikas buvo nusikaltimas, nelegalas šioje žemėje nuo pirmosios savo gyvenimo sekundės, kai realiai gimdymą priėmę gydytojai turėjo priduoti mamą ir naujagimį policijai. Nes jis – nelegalus!

Bėgiodamas savo vaikystės kiemais, laipiodamas per tvoras ir slėpdamasis nuo persekiotojų (kad ir kas tai bebūtų – mama, apsauginiai ar policija), Trevor taip pat skaitytoją vedžioja po Pietų Afrikos respubliką, po apardheido absurdus, supažindina su visuomenės normom, įpročiais ir ypatumais. Tikrai verta ir nerealiai įdomu paskaityti, ypač turint omenyje, kad apie Pietų Afriką vidutinės mūsų žinios, sakyčiau yra: a) Nelson Mandela, b) apartheidas, c) J.M.Coetzee, d) Pasaulio futbolo čempionatas 2010 metais ir vuvuzelos, e) Limpopo, f) dabar dar Trevor Noah.

Labai rekomenduoju paskaityti visoms/iems, kurie mėgaujasi The Daily Show, įdomu apie Pietų Afriką arba šiaip nori smagios knygos. Tiesa, ne viskas ten smagu, tik papasakota smagiai. Goodreads įvertinimas 4,55 tikrai ne iš piršto laužtas.

Didžioji būtybių knyga

Butybiu-knyga-pasiaurintas-180x267

“Didžioji būtybių knyga” yra tiesiog būtybių enciklopedija, todėl patiks visiems, mėgstantiems enciklopedijas (man). Būtybės yra tokios apibrėžtos ir neapibrėžtos, apčiuopiamos ir neapčiuopiamos esatys, baisiausias kurių yra knygos pabaigoje, o vardu Žiburinis, viešpateliau, tikiuosi tokio niekada gyvenime nesutikti (tiesa, geriau nebijoti, nes, kai bijai, tai visada sutinki, nors jei sutikčiau, galėčiau parašyti lietuvišką Žiburinio sagą alia vampyrų kur buvo manija. Būtų labai tautiška -garantuotas finansavimas iš Seimo kultūros komiteto). Užnešė ant fantazijos, geriau jau sustosiu.

Man labai patinka, kad būtybės aprašomos žvelgiant per evoliucijos prizmę – kaip buvo seniau ir kaip yra dabar – tikiuosi, nepagalvojote, kad senovinės būtybės kažkada pirmosios Lietuvos Respublikos priešaušryje ėmė ir išgaravo lyg niekur nieko. Tikrai ne. Jei jautiesi sutrikę ir kiek išsigandę dėl nežinia kur slampinėjačių laumių, vėlių ir nuostabių deivių, tai kviečiu atsiversti šitą gražią knygą ir apsišviesti, na, dėl viso pikto, kad laimės nepražiopsotumėt ar Dievo senelio.

 

Griuvėsių dievas

griuvesiu-dievas-1

Perskaičiau šitą knyga su dideliu pasimėgavimu. Labai gražus tekstas, nuostabus vertimas, skaičiau ir stebėjausi, kaip tobulai išlaikytas kalbos stilius palyginti su “Gyvenimas po gyvenimo” (“Griuvėsių dievas” laikomas tęsiniu, nors autorė knygas pati vadina lygiagrečiomis), o versta tai skirtingų vertėjų (dabar patikrinau ir likau nustebusi, kad vertėjos skirtingos).

Ši knyga yra tokia, kur nelabai žinai, ką pasakyti, kai paklausia, apie ką. Žinoma, visada galima pasakyti, kad apie Tedį, mažąjį numylėtąjį sūnų ir broliuką, bet kartu taip sakant, pasakoma labai mažai, nes knygoje pilna visokių niuansų, nuotaikų, gyvenimo situacijų.

Man labiausiai užstrigo šeimos narių santykių drama, vėl ir vėl apie meilę ir nemeilę, kuri skaudžiai paveikia visų gyvenimus. Apie tėvų ir vaikų, anūkų ir senelių santykius. Autorė taip subtiliai ir jautriai, be kažkokio patoso ar didelių emocijų (britiškai), per detales, žvilgsnius ir nepasakytus žodžius perteikia tuos santykius, kad nuolatos galvoji, kaip galima žodžiais (ir pauzėmis reikiamose vietose) visa tai perteikti.

Kitam skaitytojui gal ši šeimos linija pasirodys šalutinė, nes, taip, viena iš knygos siužetinių linijų yra karas, Tedis yra beveik nemirtingas karo lakūnas, su kuriuo skaitytojas sėdi bombonešio kabinoje, mėto tonas bombų ant Vokietijos miestų – viskas dėl to, kad taip reikia, reikia nugalėti blogį, ginti ir kovoti už savo idėją. Bet ar tikrai ta idėja tavo? Ar neprimesta to laiko politikų ambicijų? Kas tu esi? Idėja, siela ar iš lėktuvo krentanti į karo mėsmalę nusiųsta patrankų mėsa?

O visa kita prabėga kaip sapnas. Visa knyga yra tarsi sapnas, kaip vizija. Pasinaudosiu Rasos Aškinytės sakiniu iš  “Glesum“: “Taip nebuvo, bet galėjo būti”. Puikiausiai tinka šiai knygai. Ir kažkaip norisi vėl paskaiti Kurtą Vonegutą. Nes, kai Tedis skrido bombonešiu, Kurtas vaikščiojo ant žemės, į kurias krito Tedžio bombos.

 

 

 

 

M.E.N.A.S

menas-virselis

Paprastai būna, kad tokių knygų prisiperku ir neskaitau – nes nei pasakos, nei apsakymai, ištisai šitą knygą irgi škaityti nei šis, nei tas. Galvoju, kaip čia padarius, kad skaityčiau. Tai sugalvojau kiekvieną vakarą po vakarinės knygos skaitymo paskaityti vieną šiuolaikinio meno istoriją. Puikiai veikia – ir pati šviečiuosi, ir vaikai šviečiasi. Aišku, svarbiausia jiems, kad kuo daugiau perskaityčiau ir ilgiau nereiktų eiti miegoti, bet gal vis tiek kažkas liks galvoje. Gal kokie būsimieji menininkai auga?

O knyga ne tik kad įdomi, bet ir smagi – spalvinga ir gražiai iliustruota, žodžiu, perskaitytim šitą, tada skaitysim Dizainą ir Namuką. Būtinai.

Tai, kas svarbiausia

Giffin_tarp dvieju sirdziu_.indd

Paskaičiau pirmą knygos puslapį ir kažkaip užsikabinau, nes pagavo nuotaika. Tas pirmas puslapis tikriausiai buvo geriausias visoje knygoje, bet kadangi knyga yra turn pager, tai kažkaip verčiau verčiau tuos puslapius ir perskaičiau. Prisipažinsiu, suveikė smalsumas, kaip autorė išvynios siužetą, nors realiai, tai pažiūri į knygos ir viskas aišku. Kokia nepaslaptinga knyga!

Juokinga, kad aš pradėjau skaityti ne nuo knygos pavadinimo, o nuo pirmo puslapio, taip to pavadinimo, galima sakyti, iki įrašo į blogą normaliai ir neperskaičiau, net kai reikėjo internete susirasti knygos viršelį, įvedžiau autorės pavardę ir “Tai, kas”, nes niekaip negalėjau prisiminti, kas tas “Tai, kas”. Labai jau neryškus tas pavadinimas ant viršelio, nenuostabu, kad autorės pavardę atsiminiau, o pavadinimo – ne.

Dar skaičiau todėl, kad knygos tema yra labai tikroviška ir gyvenimiška, ir viskuo aš ten patikėjau, viskas gerai, tik man pats rašymo stilius  nelabai. Na, jau ne kartą esu minėjus, kaip mane nervuoja, kai viskas labai detaliai aprašoma, t.y., kai parašoma, kokį konkrečiai žurnalą skaito, kokia konkrečiai mašinos markė ir t.t. Negaliu pakęst, bet Emily Griffin tai nė motais ir kabutės, apipavidalinančios kažkokį konkretų daiktą tik švyti tekste.

Ir šiaip man per daug žodžių. Personažai tiesiog kalbasi, paprastas dialogas, per kurį šokuotum akim, bet autorė po kiekvieno veikėjo pasisakymo dar pasakoja ilgėliausiais sakiniais, kaip veikėjas purto dulkes nuo “xxx” ženklo švarkelio, kurį vilkint prieš dešimt mėnesių šeimos augintinė bėgo per pievą ir įsidūrė į leteną (čia neprimkit už gryną pinigą, čia jau mano vaizduotė). Man per daug tokių nereikšmingų žodžių ir faktų. Mažiau man yra geriau.

Štai tokia tik knygos problema mano akimis. Plepesių knyga. Na, ir žinoma, nereiktų knygos pavadinimu išsiduoti knygos pabaigos, nors, tikiu, kas kam svarbiausia yra labai ginčitynas dalykas. O šiaip viskas ten gerai – turtingų Amerikos priemesčio žmonų gyvenimas. Aišku, ne Richard Yates “Revolutionary Road”, tikrai ne.

When Breath Becomes Air / Įkvėpti tylą

Tai nėra pati lengviausia knyga skaityti, ypač dabar. Bet išvengti knygų, kurios ateina, kartais irgi nelabai gali – tiesiog ateina ir skaitai, lyg neturėtum pasirinkimo. Ir kartais pagalvoji – nu, rimtai, dabar turėjai ateiti, pakliūti man į rankas, dabar? Rimtai? Galėjo sau ramiausiai gulėti visose pasaulio lentynose ir būti neįdomi ir nepastebima.

Šios knygos autoriaus jau nebėra gyvųjų tarpe, o rašydamas šią knygą jis nežinojo, kiek ilgai bus šiame pasaulyje (lyg kas nors iš mūsų žinotume). Bet viena yra nežinoti – viena ar dešimt tūkstančių dienų, o kita – ar viena diena, ar 365… Ir skirtumas atrodo toks – nors ir vienodai nežinome, tas, kuris žino, kad dienų bus tik šimtai, o ne tūkstančiai, jas skaičiuoja kitaip.

Paul skaičiuoja tą mažesnį dienų skaičių. Ir jis pagreitintai bėga – jo laikas. Ir jo gyvenimo grožis yra tame, kad jis jį tarsi atsisako nugyventi kitaip, nei buvo numatęs tam atvejui, kai gyventų dar dešimt tūkstančių dienų. Nors skaitydama dažnai galvojau, kad “aš taip nedaryčiau, aš taip nedaryčiau”, perskaičius galvojau, kad jis buvo teisus priimdamas visus savo likusio gyvenimo sprendimus. Nes tai jo gyvenimas ir jo sprendimai. Drąsūs, gal užsispyrėliškai kvaili (bet ne man spręst) ir man visiškai nesuprantami, bet orūs, išdidūs.

Baisus neteisybės jausmas tiesiog ir tiek. Kai išeina tie, kurie gali tiek daug duoti, tiek daug sukurti, tiek daug mylėti. Lyg visokie pagiežingi, pavydūs, pikti, paspūtę, pasikėlę ir amžinai bambantys net ten yra nereikalingi… tai išeina, kad pragaras yra čia, o geriausi išeina į rojų pirmieji?

Sonečka

son

Kad būtų gerai, juk nebūtinai turibūti daug, ar ne? Net nežinojau, kad “Sonečka” tokia mažutė knygelė, kol nepamačiau Knygų mugėje. Gal būčiau ir seniau radusi, jei būčiau žiūrėjus mažos knygelės, o ne didelio formato knygos. Gi visos kitos L.Ulickajos knygos gerai plytinės, negalima skųstis.

“Sonečka”, sakyčiau, tokia tipinė Ulickajos knyga, tik labai sumažinta. O gal ir ne tipinė, nes paprastai gi jos herojai iškilūs žmonės, o Sonečka paprasta mergina, paskui moteris, galiausiai senė. Negalinti patikėti niekuo geru jai nutinkančiu.

Pati knygos atmosfera ir nuotaika tokia Ulickajiška. Ir taaaip faina skaityti. Man labai patinka, kaip Ulickaja žongliruoja savo herojų, kurių dažnas būna našlaitis gyvenimais. Kaip jie apsuka, apverčia ir sutrikdo savo geradarių gyvenimus. Kaip neutraliai, nesmerkiančiai autorė visa tai pateikia. Skaitytojui belieka linksėti galva ir stebėtis gyvenimo krečiamomis išdaigomis. Čia jau fantazijai nėra ribų, ar ne?