vienaistorija

Ši grafinė novelė skyrėsi nuo visų kitų mano skaitytų ir vis galvojau – kuo. Ir sugalvojau, kad ji buvo poetiškiausia iš visų. Labai ilgesinga ir liūdnai graži istorija, kurioje susipina laiko linijos, gyvenimai ir istorijos – dėl to ir knyga “Keliautojai laiku” serijoje. Ir labai sunku parašyti apie ją, kaip sunku būna parašyti apie eilėraštį. Bet man labai patiko. Ir iš esmės labai graži knyga, gražūs piešiniai, į kuriuos žiūrint, keista, kyla graudulys kažkoks. Vienaistorija yra meno kūrinys visomis prasmėmis.

Karo kvailio istorijos

Dar viena “Keliautojų laiku” serijos knyga, su kuria skaitytojas nukeliauja tiesiai į Romą, amžinąjį miestą, kuris tuo metu, antrajam pasauliniam karui persisvėrus į antrąją pusę, yra visiškai pasimetęs tiek laike, tiek istorijos vingiuose, ta prasme, kad nežinantis, į kurią pusę vingis artimiausiomis dienomis pasisuks – kas galiausiai taps paskutiniaisiais italų sąjungininkais – vokiečiai, rusai, o gal tautų katilo atstovai amerikonai, o gal nei pirmieji, nei paskutinieji, tuomet vienintelė išsigelbėjimo viltis lieka danguje ir visai ne iš krikščionių dievo.

Jei nebūtų liūdna, baisi ir kiek graudi, ši istorija būtų komiška ir juokinga (o ir kas sakė, kad liūdna ir gradu nedraugauja su komiška ir juokinga?) – joje italiūkštis iš medžio šlapinasi į vokiečių kareivio šalmą, alkio ir keistų atsitiktinumų suvesta kompanija kuria sumestinę bendrovę kiaulei pirkti, pakeliui vis patekdama ar išgirstanti kokią neįtikėtiną įstoriją, persipinančią su kita, jau girdėta ar išgyventa, dažnai visiškai ribinę tarp gyvenimo ir mirties, o kartais net prisikėlimo.

Autorius žongliruoja personažais, laiku ir istorijomis – skaityti įdomu ir viskas man labai patiko. Vienintelė tik netinkama aplinkybė buvo, kad šią knygą skaičiau po Babos Dunjos, na, o šalia šedevrų visiems kitiems tenka dalia nublankti. Tad toks ir patarimas – skaitykit prieš babą ir jokiais būdais ne iš karto po. Leiskit atsikvėpt.

4*

Talking to Strangers: What We Should Know about the People We Don’t Know

Atrodė, kad prisiskaičiau jau Gladwello ir užteks, bet kažkaip geri atsiliepimai ėmė girdėtis apie knygą, tai smalsu pasidarė.

Ši knyga žiauroka, emociškai nėra labai lengva per ją keliauti. Gladwell knygą pradeda scena (ir visos jos realūs įvykiai), kai juodaodė mergina Sandra Bland Teksase yra sustabdoma policininko už tai, kad persirikiuodama iš vienos eismo juostos į kitą, neįjungia posūkio signalo. Atrodo, niekuo neypatinga situacija, bet po kelių dienų viskas baigiasi merginos savižudybe areštinėje. Sukrėstas šio ir daugelio kitų panašių įvykių, kai, atrodo, paprasčiausios gyvenimiškos situacijos virsta į mitingus išsirutuliojančiomis tragedijomis, Gladwellas nagrinėja, kodėl mes taip vieni su kitais nesusikalbame, kaip neteisingai interpretuojame kūno kalbą ir vienas kito elgesį.

Knygoje daug pasakojama apie šnipus. Mes visi įsivaizduojame, kad jau šnipai žmones mato kiaurai, tačiau Gladwello surinktos istorijos – priešingos šiam įsivaizdavimui. Iš tikro šnipai juodai išdūrinėja šnipus ir šią knygos dalį tikrai įdomu skaityti, nepaisant to, kad tie krūtieji šnipai knygoje – komunistai.

O perkaičius knygą, išvada tai toks įdomi peršas – pasaulis surėdytas taip, kad mes tikime ir pasitikime tuo, ką mums sako mūsų (ne)pažįstamas pašnekovas, tačiau tas tikėjimas ir pasitikėjimas nenuveda teisingu keliu. Vieni kitus dažniausiai nuskaitome neteisingai, visiškai nesugebame identifikuoti melagių, tad, kaip čia išeina – blefuotojai visada laimi?

Paskutinė babos Dunjos meilė

O, kad daugiau tokių knygų – kokia puiki knyga! Patiko – ne tas žodis. Mažutė, vos 130 puslapių, bet skaitydama tik ir galvojau, kad norėčiau, kad puslapių būtų penki šimtai. Galėtų ir dar daugiau.

Baba Dunja gyvena Černovo kaime. Kaimas – Černobylio mirties zonoje. Jame vos keli gyventojai, ir toks jausmas, kad kuo mažiau aplink tave žmonių, tuo lėtesnis yra tavo laikas. Taip ir baba Dunja gyvena nežinodama, kas šiam pasauly vyksta, nes pasaulis babos Dunjos Černovą aplenkia lanku, o ir artimiausia civilizacija – autobuso stotelė iki kurios reikia keliauti pėsčiomis, senstant vis labiau tolsta.

Būtent ta laiko tėkmė, kaimo gyventojai, įskaitant ir žmonių bei gyvūnų vėles, pasakojimas iš babos Dunjos pusės, per jos prizmę, įvilioja skaitytoją į tokią savotišką makabrišką atmosferą ir žaidimą laiku. Į bet kokius išorinio pasaulio įvykius ir žmones babos Dunjos reakcija yra ramiai, lėtai ir švelniai vienoda. Nekrikštyta ir neapsikrikštijusi santvarkai griuvus baba yra tarsi panirus į savotišką dzen būseną, kur niekas neteisiamas ir priimamas toks, koks yra. Jei atklydėlis taikus, tai priimamas šiltai, su meile, dėmesiu ir vaišėmis (radioktyviomis). Kai tuo tarpu skaitytojas jaučia, kad aplink viskas tiesiog verda ir kunkuliuoja (tam mūsiškiame pasaulyje ir laike, kuris už mirties zonos), kai į įvykius įsitraukia milicija, advokatai ir net tarptautinės organizacijos.

Dešimt balų iš penkių.

 

Piplioteka??? Lapė bibliotekoje

Šiam vakarui nauji priešmieginiai skaitiniai apie knygų pelę, knygų virštą (aha!) ir knygų lapę. Lapė gaudo pelę, pelė slepias bibiotekoj – ji bibliotekos fanė, mylėtoja ir saugotoja. Biblioteka yra “vieta su daug knygų, jas galima pasiskolinti. O knygų reikia, kad ką nors patirtum. Kad šio to išmoktum. Ir kad kiltų kitokių minčių”.

Lapei pamačius paveikslėlių knygą, užeina noras ne tik paveikslėlius “skaityti”, bet ir raides. Lapė suserga knygų liga ir tampa lape – knygų žiurke 🙂 Ir… supranta, kad knygose – visas pasaulis.

Nerealios iliustracijos (pralenkiačios teksta, mano manymu), nereali pelytė. Geras motyvacinis skaitinys dar neskaitantiems, bet tuoj tuoj pradėsiantiems mokintis skaityti ne tik iš paveikslėlių. Tik gal lapė kiek padykus ir nelabai laikos bibliotekos taisyklių – tai vieta padiskutuot su vaiku, ar gražiai lapė elgias ir, kad gal reiktų pelytės klausyt (arba bibliotekininkės).

The Dutch House

Image result for the dutch house

Viena iš knygų, apie kurias sunku parašyti, nes niekaip nesugalvoju, kaip sutilpt į mažai raidžių. Knyga, kurią šiaip nusipirkčiau vien tik dėl gražaus viršelio, knyga, kurios klausiau, bet mielai paskaityčiau popieriuje (gražiame).

Knyga, kurios viršely esantis paveikslas niekur nedingsta ir stebuklingai neatsiranda (ir taip nepavirsta į dar vieną jau pavalkiotą paveikslinį siužetą), jis tiesiog yra Olandiškame name, apie kurį sukasi knygos herojų gyvenimai. Per šį namą knygos veikėjai Maeve ir Danny (sesuo ir brolis) netenka namo nekenčiančios motinos, o tada, kaip kokioj pasakoj (į kurią baksnoja visi knygos apžvalgininkai ir kritikai), gauna piktąją namą dievinančią pamotę. Tikriausiai dar piktesnę, nei pasakose. Iš namo išeina ir vėlei į jį sugrįžta, ir jis visą laiką knygos siužeto fone, tiek, kad net nusipelno knygos pavadinimo.

Ši knyga apie šeimą, apie ryšius, apie brolišką/seserišką meilę, apie traumas, kurios nepagydytos vis atliepia tolimesniam gyvenime. Pamokos, kurių neparuošęs negali pereit į kitą klasę.

Labai įdomiai man sukrito ši knyga po “Ask Again, Yes” – abi panašios savo nuotaika, panašios tuo, kaip plaukia pasakojimas, man toks jausmas, kad aš iš vienos išpaukiau į kitą, kad net sunku atskirt, kur viena, kur kita. Bet abi labai patiko ir rekomenduoju (originalo kalba), tikėdamasi, kad jei bus išverstos, tai kokybiškai.

Taikiklyje

Image result for taikiklyje

Užsinorėjau  kažko greito, įtempto, pageturner. Taylor Adams “Taikiklyje” goodreads gerai įvertintas (tokio žanro knygų vertinimams, pastebėjau, goodreads visai gerai pataiko su reitingu), tą patį vakarą, kai tik knyga pateko į rankas pradėjau skaityti, skaitau, skaitau, oi, jau pirma – žodžiu, taip, kaip trileriui ir priklauso būt, gerai, kad sukam laikrodį, tai gaunu papildomą valandą pamiegot.

Tai pirmai knygos pusei vakar, galiu pasakyti, visai priekaištų  neturiu – viskas greitai, įtemptai, smalsumas sukeltas į aukštumas. Čia dar daug nežinomybės, neaišku, kaip kas rutuliosis ir kurlink kryps.

Antroji dalis, kurioje vyksta visas veiksmas gal ir sukelia kai kurių klausimų dėl veikėjų veiksmų motyvacijos, kažko darymo ar nedarymo, bet per daug nekliuvo, sakykim, priskyriau fantastikos žanrui ( 🙂 ), o ir aukų buvo užtektinai, ne tai, kad visiems labai sekasi, tad ir mėgavausi per daug nesukdama galvos – tokios knygos norėjau, tokią ir gavau. Visiškai užskaitau. O knyga net ir moralą turi – niekada nepasiduok. Net kai gyventi, tavo manymu, liko 30 sekundžių.

 

Karštas pienas

Tokia įdomi knygelė. Negaliu pasakyti, kad labai mėgavausi skaitydama, bet kažką tokio turi, nors tą kažką ir sunkoka įvardinti. Bent jau pats knygos vaizadas ir “filmas” tai dėliojosi sklandžiai, nors vietomis ir erzino vertimas.

Toks apgaulingas tekstas, sakyčiau, kaip ir viskas paprasta, o iš tikro – užslėpta. Už paprastų žodžių paslėpti motinos ir dukros santykiai (nelabai pavyzdiniai), už tariamos negalios – vienatvė, manipuliavimas ir neišsipildymas gyvenimo, svajonių, ar ko tik nori, ką tik sugebi įžvelgti. Gydytojas Gomesas irgi savotiškas frykas, bet nusipelnantis simpatijų už teisingas įžvalgas tiek motinos, tiek dukros atžvilgiu. Mano supratimu, išjudinęs iš užsitęsusios apatijos ir pastūmėjęs abi link pokyčių.

Skaitydama galvojau, kad žmonės turintys ar turėję panašių santykių su motinomis/tėvais, su knyga rastų daugiau sąlyčio taškų, atpažintų ir atrastų situacijas, elgesio modelius. Būtų įdomu ir tokiomis temomis besidomintiems.

Mes susitinkame čia

Image result for mes susitinkame čia

Gaila, bet su John Berger man ryšio užmegzti nepavyko. Skaičiau ir graužiausi – gal per mažai susikaupiu, gal per daug fragmentuotai skaitau (priebėgomis, bet taip dažniausiai ir skaitau), kad nesimezga man ryšys ir nesidėlioja vaizdas nors tu ką. Skaitau ir maksimumas, ką aprėpiu – puslapis ar pastraipa, o vaizdo nematau. Gal šiek tiek Lisabonos ir Islingtone (nes ką tik Londone būtent ten gyvenau pora dienų), na ir tarpe lenkų buvo jauku ir pažįstama – vestuvės buvo šaunios, o kitos dalys – užvertus knygą nebeatsimenu, apie ką buvo.

Ką pasiimsiu, tai tikros vietovės, kurias pasigooglinau, nes buvo smalsu, kaip ten atrodo įspūdingo dydžio akvedukas ir keletas kitų vietų. Dar svajinga nuotaika telieka prisiminimas, kaip ir įdomi idėja – sutikti mirusius. Manau, kad toks ir liks man knygos palikimas. Gaila, nes tikėjaus daugiau.

Dienos likučiai

Image result for dienos likučiai

“Dienos likučius” bandžiau skaityti labai seniai, dar patį pirmą leidimą, bet buvo viena iš retų knygų, kurias mečiau šalin. Liokajus man pasirodė visiškas lėtapėdis kvailys, kurio galva prikišta kažkokių senovinių nesuprantamų įsitikinimų ir manierų. Visiškai neturėjau knygai jokio konteksto ir niekaip ji mano galvoje nesivyniojo į mano “filmą”. Matyt, buvo lemta sulaukti “Downton Abbey” ir taip susipažinti su angliško dvaro kasdienybe bei visai kitom akim pažiūrėti į pagrindinį Kazuo Ishiguro knygos veikėją.

Žinoma, nuo to knygos eiga nepagreitėjo. Ji tikrai yra lėta ir jokiais būdais neišklystanti iš ritmo, bet po serialo tas ritmiškumas įgauna kitokią pasmę ir perspektyvą (knygos “skubą” ir dvaro riualus gerai iliustruoja filmo scena, kai Lady Violet sako nespėsanti persirengti vakarienei, o jos anūkė replikuoja -“Senele, bet tau tik reikia nusiimti skrybėlaitę”).

Nors skaitymas ir nebuvo labai didelis malonumas ir džiaugiausi, kad pagaliau užverčiu paskutinį puslapį, o liokajus Stivenas yra ganėtinai erzinantis ir nesusipratęs personažas, knyga kažkaip niekaip neišeina iš galvos, sukuria labai išbaigtą paveikslą, nuostabiai išpildo savo pavadinimą ir taip pat nuostabiai puslapis po puslapio atskleidžia neišsipildžiusio Stivenso paveikslą, į knygos ir savo kelionės pabaigą lyg ir suvokiančio, kad kažką svarbaus gyvenime praleido, pražiūrėjo, ne ten susifokusavo, o dabar jau belikę tik likučiai. Tiek dienos, tiek gyvenimo.

Puiki knyga. Nekantrauju skaityti pačią naujausią. Tikiuosi autorius vėl nustebins.

Ask Again, Yes

Image result for ask again yes

Į knygą atkreipiau dėmesį oro uosto knygyne, pavarčiau pažiūrėti, ar nebus sunku klausytis ir klausiausi audio. Nepasakyčiau, kad kažkokia super stogą nuraunanti knyga, bet gi neturi kiekviena tokia būti – buvo įdomu, klausiau praktiškai kiekvieną dieną, visai patiko, labai tnkama klausyti audio. Sakyčiau, vertinčiau kokiais visais 4-/5. Jau išmokau su audio – jei kelias dienas važiuojant į darbą netraukia klausyt ir neklausau prieš miegą, matyt ir nelemta, grąžinu knygą ir ieškau kitos.

Ši knyga iš “likimas ar atsitiktinumas” skyriaus. Užmiesčio kaimynystėje apsigyvena dvi policininkų šeimos. Lena, Francio žmona, užmiestyje jaučias labai vieniša, tad apsidžiaugia atsikrausčius Brian’ui su Anne. Tačiau kaimynų atsikraustymas Lenos nuo vienatvės neišgelbsti – Anne keistoka, uždara ir į dideles draugystes nesileidžia, tad ir gyvena visi šalia, geriausiu atveju iš tolo pasimojuodami.

Tačiau suaugusiųjų šaltumai nė motais vaikam – vienmečiai Kate ir Peter susidraugauja, auga, tampa neatskiriamais geriausiais draugais, kol šeimų neištinka “likimas ar atsitiktinumas” įvykis, kuris, savame suprantama, apverčia visų gyvenimus, o labiausiai dviejų geriausių draugų. Kur nukrenta sugriuvusio kortų namelio kortos? Kur išsibarsto veikėjų likimai? Kas atlaiko, kas sugniūžta, kas prisiima atsakomybę, o kas pabėga – rutuliojasi dviejų šeimų, kurios norėtų kuo toliau viena nuo kitos laikytis (nesėkmingai), gyvenimai. Skaudulingai, neįmanomai, gyvenimiškai. Jei nulemta, tai lemta?

Nuotaika gal kiek primena “Mother in Law”, tik, žinoma, čia nei trileris, nei detektyvas. Rekomenduoju ir galvoju, ar lietuviškas vertimas knygos nesupaprastintų ir nesubanalintų. Gal ir ne, bet jei galit, skaitykit originalą, žinoma. Ir dar va, užmačiau, kaip apie knygą sako autorė:

Ask Again, Yes is like if Romeo and Juliet lived and had to deal with it.

Būtent! Juk labai įdomu tas “o jeigu?”.

Kvapų vaistinė: magija tvyro ore

Image result for kvapų vaistinė

Knyga iš serijos “Kaip pavydžiu dabarties jauniesiems skaitytojams”. Pavydžiu nuostabių spalvotų knygų viršelių, begalinių Hario Poterio istorijų, burtų, stebuklų ir nesibaigiančių nuotykių. Taip atrodo, kad mūsų kartos stebuklai daigiausia gyveno pasakose ir, kad ir kaip man patinka Pasaulinė pasakų serija, tarybiniu spalvingumu jai toli iki šiandieninių spalvų.

Trylikametė Liucė ką tik su tėvais atsikraustė į seną, mamos požiūriu – nuostabų, namą. Liucei, žinoma, namas bjaurus ir ji niekaip nesupranta, nei kodėl namuose tvyro toks keistas kvapas, nei to, kodėl namu taip domisi visi miestelio gyventojai. Kaimynai taip pat keistoki, kažkokie, kaip iš senovės ir šiaip, nepasakysi, kad labai draugiški. O dar visokie slapti stalčiukai, rakteliai, butelaičiai, kuriuos Liucė užtinka name – kam visa tai reikalinga? Ir kodėl staiga ant vienintelio namo gatvėje užslenka žiema, o miestelio gyventojai pradeda keistai elgtis, apie tėvus iš viso galima patylėti…

Puikiausias skaitinys vaikams nuo kokių 7-8 m. Puikiausiai tiks tiems, kuriems dar per sunku savarankiškai skaityti (mama ar tėtis gali paskaityti prieš miegą) tokį tekstą, o paskaitantiems tiks nuo tokio amžiaus iki begalybės. Mano ankstyvei paauglei irgi kuo puikiausiai susiskaitė. Lauksim kitų knygos dalių, gal jau pakeliui?

Jaunosios skaitytojos įspūdžiai:

Liucija atsikrausto į keista ,,Evijos” vila. Pastatas senas ir visur tvyro keistas kvapas. Šalia namo buvo didelis šiltnamis, bet į jį eiti draudžiama. Pirma diena Liucija išeina į kepykla ir sutinka du berniukius. Jie su ja pasisveikina, paklausia ar jinai nauja mieste. Ji jiems pasako, kad ji vakar atsikraustė į ,,Evijos” vilą. Vienas iš jų labai domisi ,,Evijos” vilą.

Grįžusi namo ji su savo mažuoju broliuku Benu tyrinėja namą. Jie atranda biblioteką su keistu gaubliu. Gaubys neįprastas ant jo pavaizduotas ne žemėlapis, o kažkoks planas, kuriame pavaizdata gėlės ir jų pavadinimai. Staiga Liucija randa raktą, bet nėvienos durys name nėra juo užrakintos. Tada jinai pagalvoja apie šiltnamį. Bet raktas ir jam netinka. Tada ji pabando įeiti į paslaptingajį šiltnamį. Vienas iš langų buvo pravertas, tad ji su Benu ir Mačiu įėjo į vidų ir surado slaptą kambarį, kuriam tiko tas raktas. Kambaryje jie atranda daugybę flakonų pripldytų įvairių spalvų skysčiais. Ant kiekvieno priklijuota etiketė ir ant jos užrašytas keistas pavadinimas.

I liked this book… short off. Man patiko ši knyga.

😀

Mano tėtis rašo knygą

Esu didelė paveikslėlių knygų fanė ir tyliai sau džiaugiuosi, kad turiu daug priežasčių tas paveikslėlių knygas pirkti ir skaityti (populiarias tenka perskaityti šimtus kartų ir kas labiausiai stebina, kad vaikas knygas išmoksta mintinai, o aš vis ne. Keista. Dar keisčiau, kad pasirodo sugebu visiškai normaliai skaityti garsiai knygą, bet kartu būti visai kitur “reikaluose” – gal dėl tots knygos ir neišmokstu. Atsiprašau, nukrypau).

Kam nesmalsu, kaip tie rašytojai rašo knygas? Kiek pastebėjau, skaitytojai visada klausia, kokia knygos autoriaus rutina, kada jis rašo, o kada daro visa kita, pvz., augina vaikus. Tai va, Tomo Dirgėlos klausinėt nebereiks, nes jis parašė knygą, apie tai, kaip rašo knygą. Gaila, nelabai galiu spoilint ir išduot, kaip jis tą knygą rašo, bet pašnabždėsiu, kad neretai įsivelia į juokingas situacijas, niekaip vaiko akims nesusijusias su knygos rašymu – tad įdomu stebėt, kaip autoriui iš tų situacijų pavyksta išsisukti. Ne tik išsisukti, bet ir iš tikro parašyti vieną kitą (visą krūvą) knygą ir dar būti vienu mylimiausių vaikų rašytojų. O tai tikrai nėra taip paprasta.

Žodžiu, jei norit sužinot, kaip parašyt knygą, tai instrukcijos – “Mano tėtis rašo knygą”. Bet tikriausiai visi jau perskaitėt.

 

Mūsų sielos naktyje

Image result for musu sielos naktyje

Trumputė vieno vakaro knyga (man gavos šeštadienio ryto) – nedaug teksto, bet yra apie ką pagalvoti. Kad būtų lengviau įsivaizduoti – Kolorado valstijos miestelyje gyvena du vieniši pagyvenę žmonės. Moteris išdrįsta užsukt pas kaimyną ir pasiūlyti naktinėti kartu – miegoti kartu kartu nemiegant. Lyg ir romantiška, netgi paprasta, bet ar pabandei įsivaizduoti, kokia kebeknė užsisuka?

Visiems viskas rūpi. Visiems viskas nepatinka. Visi paleidžia liežuvus (galima įsivaizduoti visą George Saunders chorą), jaučia šventą pareigą informuoti giminaičius. Kokia netolerantiška ir, galima sakyti, kitų laimės negalinti pakęsti yra visuomenė! Ypač mažose bendruomenėse, kur visi viską mato ir žino.

Labai išjausta ir tikra knyga. Nedaugiažodžiaujanti ir daug pasakanti. Prisiminimas, apie prabėgusį gyvenimą, neišsipildžiusias svajones, netikėtus posūkius ir “neveikimo nuodėmes”. Ir labai žmogišką norą iš tikrųjų gyventi iki pabaigos. Ypač, kai to nepavyko padaryti “kai buvo laikas”.

Prižiūrėtojas

Kokia fantastiška knyga! Kosminė tiesiog. Tokia kosminė, kaip viršelis. Nebuvo lengva skaityti, tačiau viskas atsipirko su kaupu, o dar labiau knyga atsivėrė ir susidėliojo po šio vakaro apsilankymo skaitytojų klubo “Skaitymai tarp eilučių” knygos aptarime (gal nelabai formatas buvo aptarimas, bet visiškai nesvarbu, nes buvo labai įdomu).

David Mitchel pats yra kosminis. Kas ten per velniava jo galvoje dedasi, kad jis tokias knygas rašo, eina sau, neįsivaizduoju. Ši knyga sudėliota iš pasakojimų, kurie iš pirmo žvilgsnio kaip ir nesusiję, bet tas pirmas žvilgnis toks apgaulingas. Sektantas Okinavoje, plokštelių pardavėjas Tokijuje, pragaištinguose piniguose įsisukęs tarp vaiduoklių gyvenantis finansininkas Honkonge, arbatininkė Kinijos kalnuose, pasakos ir sakmės Mongolijoje, vagiami Ermitažo pavekslai Sankt Peterburge, pasimetėlis Londone, genijė Airijos saloje ir dirbtinis intelektas, kalbantis radijuje – kai ne kosmosas?

Skaitant buvo toks jausmas – pradedi skaityti skyrių ir – dieve mano – nieko nesuprantu, kas čia dabar, apie ką čia? O paskui pastebi – kuo labiau nesupranti pradžioje – tuo kietesnė istorija, tuo įspūdingesnis skyrius – tarsi nertum į kitą pusę – priešingą Žemės traukai.

Labai rekomenduoju mėgstantiems iššūkius, norintiems išjudint savo smegenų vingius. Visiškas kosmosas, parašytas 1999 m. Knyga, kuri nepasens. Ačiū, “Tyto alba” už leidimą, maldauju, nesustokit.