Blusyno pasakojimai

Image result for blusyno pasakojimai

Skaičiau kažkokią Gendručio Morkūno knygą ir negalėjau suprast, kodėl jis ten toks liaupsinamas ir mylimas. Matyt, skaičiau ne tą knygą. Šiąją skaičiau vakarais vaikams (tiems, kas klausėsi mano skaitymo, nes ne visi klauso. Sūnus klausydamas dažniausiai ką nors žaidžia, o aš vis paklausiu, koks buvo paskutinis mano perskaitytas žodis).

Bandau sugalvoti, kaip geriausia apibūdinti Gendručio Morkūno pasaulį, kuris gyvena jo istorijose. Tas pasaulis kiekvienoje istorijoje yra paprastų papraščiausias, kasdienė kasdienybė kaip sviestas sviestuotas. Visai paprastai prasideda –

“Vienuose namuose buvo senas veidrodis…”

“Vienos mergaitės tėvai nusipirko naują butą…”

“Vienas berniukas įsimylėjo.”

“Viename darže sykį atsirado nematytas augalas”.

“Viena paaugusi mergaitė labai mėgo linkėjimus ir visada mielai jų klausydavosi.”

“Viename mieste buvo cirkas”.

“Vieną dieną vienoje valstybėje atsitiko…”

“Vienoje mokykloje, tik nebeprisimenu, kokioje klasėje, mokėsi…”

“Pamiškėje buvo sodyba”.

Ir staiga tame pasaulyje kas nors atsitinka. Dažniausiai – koks iš kasdieniško konteksto iškrentantis keistuolis (žmogus arba daiktas) arba šiaip kažkas keisto, lyg užburto (kompiuterinė programa, parodanti, kaip žmogus atrodys po x metų, lygintuvus užpuolęs maras, nustoja zyzti musė ir t.t.), ir kad pasaulis sugrįžtų į kasdienę kasdienybę, reikia kažką pastebėti, pamatyti, ištarti burtažodį, arba suvokti reiškinį, kuris sujaukė kasdienybę. Tada (dažniausiai) viskas grįžta į savo vėžes ir visi lengviau atsidūsta ir supranta, kad netobulas pasaulis yra geriausias, o patobulinimai nenatūraliai iškreipia kasdienybę. Arba tas pasaulis nebegrįžta ir tada autorius tiesiog pasako: “Tikrai keista, ar ne?”

 

 

Gib a kuk

Image result for gib a kuk knyga

Pažintis su G.Kanovičiaus kūryba prasidėjo nuo “Miestelio romanso“, kuris ir sužavėjo, ir atvėrė akis. Net sunku patikėti, kad skaičiau prieš šešerius metus! Kad taip labai patiko, tai leidyklai Tyto Alba pristačius, kad išleis Rūtos Oginskaitės knygą – dialogą apie G.Kanovičiaus gyvenimą, labai laukiau. Kartais žmogus belaukdamas ir perdegi, knyga bokšte prie lovos savo eilės laukė porą metų. Ir gaila, kad tiek ilgai neskaičiau, bet ir džiaugiuosi (laikas tada, kai laikas), nes šių metų knygų mugėje bus pristatoma Grigorijaus Kanovičiaus “Linksmos akys”. Pasirodo, ši knyga buvo deficitinė! 6000 vnt. tiražas buvo šluote iššluotas, o pakartoti leidimo leidykla nebesiryžo, nes buvo kam linksmybės nepatiko.

Knyga bokšte ilgokai pragulėjo dėl paprastos priežasties – kad ir kiek daug emocijų sukėlė knygos išleidimas, publicistinę knygą sunku imtis skaityt. Na, taip jau dažniausiai man būna. Bet šioji! Tiesiog skaityte suskaičiau. Puikiai parašyta ir labai įdomi, nenustojanti stebinti kiekviename puslapyje. Viena iš tų, žinote, kur sako “kam rūpi romanai, gyvenimas daug įdomesnis”.

Perskaičius knygą, nuėjau kraustyt savo lentynų – susiradau G.Kanovičiaus “Nusišypsok mums, Viešpatie” ir Kanovičiaus išgirto Icchoko Meko “Striptizą”. Taip ir stumdos mano knygų eilė… O dėl “Gib a kuk”, sakyčiau pirmiausia gal būtų naudinga ką nors autoriaus paskaityti. “Miestelio romansą”, o aš tai planuosiu, kaip čia susiorganizavus G.Kanovičiaus raštus.

Liekna visam gyvenimui

Image result for visa gyvenima liekna

Dietų nesilaikau. Save gerai pažįstu – kuo labiau laikausi dietos, tuo daugiau valgau, tad jau seniai nusprendžiau, kad dietos (ypač nevalgymo) yra ne man. Ilgiausiai dietos laikiausi pusę dienos, o kitą pusę – valgiau kompensuodama visą prarastą malonumą.  Savo draugėm sakau – nieko gero, jei aš esu sulysusi, nes tokia aš esu tik išgyvendama didžiulį ilgalaikį stresą, kai valgyti tiesiog negaliu. Taip kad liesumas man pačiai nereiškia jokio džiaugsmo – nuotraukos gal ir glosto akį, bet kai prisimenu, kaip tuo metu jaučiausi ir ką išgyvenau – ačiū, nenorėčiau pakartoti.

Vaidos knyga (ir pats sveikos gyvensenos modelis, na, “liekna” čia tikrai labiau, mano manymu yra tam, kad paimtumėte knygą į rankas, na, reklaminis kabliukas) man labai patinka, nes pagal ją lieknėti, o tiksliau sveikai maitintis reikia pradedant nuo galvos (na, taip, per galvą tą maistą ir kišam į kūna, tad visai logiška).

Pažiūrėkite, kokie yra sveikos gyvensenos žingsniai knygoje – juk neprasideda “nusipirkite metalo lituoklį ir užvirinkite savo šaldytuvą”. Prasideda “Išsiaiškinti, nuspręsti, užfiksuoti”. Pirmiausia, ką siūlo padaryti Vaida – susitarti su savim, suprasti, kodėl persivalgai, ką valgai iš viso, pažiūrėti į save iš šono. Ne veidrodyje, o galvoje. Juk “moterys meluoja geriau”, o ypač gerai meluoja sau. Tad, nesibaigiančios fantazijos pagalba, sugalvosime kokį milijoną plius vieną priežastį, kodėl padarėm taip, o ne kitaip. Visada yra patogiausia storėti iš oro ir iš genų, na, dar dėl stambių kaulų – kaip sakant, you name it – Vaida girdėjo visus įmanomus variantus.

Žinote, iš tikrųjų tas Vaidos metodas, labai paprastas – neapsiryk ir nekalbėk netiesos (sau). Praktiškai biblijinis metodas. Įkvėpimui knygoje paskaitykite įspūdingas sėkmės istorijas ir pažiūrėkite nuotraukas. O aš vis dar bandau įveikti trečią žingsnį -“Išsimiegoti”. Nes tiesiogine žodžio prasme – arba išsimiegu, arba skaitau.

 

Praeis

praeis-1

Atsidariau šitą puslapį ir akimirką išsigandau, kad viršelio herojus apsivertė ant nugaros. Štai, kaip būna, kai skrebeni tamsoj, be akinių, pusiau apgraibom. Na, gal ir knygos kūniškumas, ypač apatinės kūno dalies irgi daro savo, o gal iš puslapių byra narkotikų dulkės ir apsiuosčiau? Velnias jį žino, o man dabar reikia sugalvoti, ką apie knygą parašyti. Ir sugalvok, kad geras, aš tai tikrai nežinau, ką.

Visų pirma, jau didelis pasiekimas, kad ją perskaičiau ir nenutėškiau kur į šoną – vienoj vietoj jau tikrai norėjos, bet kartais, kai truputį pakenti, tai būni apdovanotas. Nesakau, kad ten kažkokį katarsį pajaučiau, bet buvo momentų, kai jaučiausi, lyg būtume mintimis prasilenkę, praėję pro tą patį tašką tuo pačiu momentu, pararelinėse visatose (žinau, nes ką tik skaičiau vaikui knygą “Kiti Albio Braito pasauliai”). Tai gal ir skaitai dėl tų momentų, tik svarbu už kokio b… neužkliūti ir neišsitėkšti, o svarbiausia, mokėti pasijuokti, jeigu ir išsitėkšti vis dėl to tektų.

Kai vienu momentu pagalvojau “bože moj, apie ką jis čia skiedžia”, kitu momentu pagalvojau, kad skiedžia minčių srautą, kuris kiekvieno iš mūsų galvose liejasi, tik neužrašom. Užrašytume, gal patys savęs išsigąstume. Įtariu, mano galvos tekstas irgi nebūtų žibuoklės ir ramunėlės. Nors nežinau, ar pavyktų, nes garantuotai suveiktų kokia savikontrolės programa, įdiegta dar vaikų darželio laikais – tas taip daro, o tas tai nedaro, niu niu niu (Tarp kitko, turiu tokią knygą All You Need to Know You Learned in Kindergarten – dar neskaičiau, gal jau pagaliau ir jai eilė ateis).

Va, klausimas, kitas, ar čia autorius toks nuogas stovi prieš skaitytoją, ar skiedžia fantazijas ir žvengia, kad skaitytojas, va, kokias čia gelmes ir filosofijas mano skiedaluose ieško/randa? Velnias jį žino, nesinori būt išdurtai, reikia nustatyti protingą veidą ir pasidalinti protingomis įžvalgomis.

Tai va, knyga vienu metu yra ir traukianti, ir atstumianti. O šiaip ją reikia skaityti po truputį, nes gresia perdozavimas. O apie ką knyga tikriausiai taip ir neparašiau, teks patiems pasisakaityti.

Kai baigiasi laikas

Image result for kai baigiasi laikas

Tokias knygas skaityti labai sunku. Ir tikrai vengčiau ir neskaityčiau, jei autorė nebūtų knygų mugės viešnia. “Pasikalbėkime apie Keviną” taip ir nesu perskaičiusi… Gal ir šitą kada nors perskaitysiu, jei Lionel Shriver atvažiuos į Vilnių kada nors. Geriau jau nevažiuotų.

Labiausiai iš knygos įstrigo mintis apie tėvų, kurių vaikas yra tas “monstras”, kančią. Aukų tėvai turi galimybę rinktis į grupes, guosti vienas kitą ir jaustis suvienyti savo netekties skausmo. Žudiko tėvams lieka nepakeliamas kaltės jausmas, kuriam nėra atpirkimo ir nėra paguodos grupių, tik amžinas kodėl kodėl kodėl? Ką padarėme ne taip, ką galėjome padaryti kitaip?

Kaip padėti vaikui, kuris jau nuo pat mažumės yra kaip atviras nervas, jautrus, negavęs lengvo bilieto į šį pasaulį (žinoma, tai nėra jokia priežastis žudyti žmones). Kuris nori ir gali būti geras draugas, bet yra gavęs nelemtą atstumtojo vaiko etiketę. Kai aplinkoje neatsiranda nė vieno, kuris išdrįstų ištiesti ranką vienam ir taip išgelbėti daug. Tad klausimas kyla – kas, ar tėvai, ar visuomenė užsiaugina tą monstrą?

Sunki ir skaudi knyga. Įdomu, ką apie ją papasakos autorė.

The Expedition. Solving the Mystery of a Polar Tragedy

The Expedition

Jei trumpai, tai pasakyčiau, kad ši knyga yra apie išprotėjusius žmones. Tiek ekspedicijos dalyviai yra išprotėję, tiek pati autorė išprotėjus. Pirmieji dėl to, kad sugalvojo tokią crazy ekspediciją, į kurią iškeliavo visiškai nepasiruošę (1897m.), o antroji – dėl ilgus metus trukusios beveik beprotystės, bandant suprasti, kas atsitiko ekspedicijos dalyviams, ir kodėl jie, būdami sąlyginai sveiki, turėdami maisto, ginklų ir kitų išgyvenimui reikalingų dalykų, mirė užpoliarinėje saloje.

Kas įdomiausia, kad nepaisant autorės beprotystės, turkusios visus penkiolika metų, kol ji  po mažulytį gabalėlį rankiojo detales ir aplinkybes, plaukiojo po arktį ir knaisiojosi po archyvus, ji turi ypatingą talentą non fiction knygą parašyti taip, kad skaitytum kaip detektyvą ar trilerį. Net tada, kai vos ne dvidešimt puslapių skaitai apie tai, kokia buvo eilinė ekspedicijos (gal labiau tiktų katastrofos) dienos oro temperatūra, ką valgė ir kaip jautėsi žmonės. Verti puslapius, o įtampa auga, kaip kokiam detektyve su didele tikimybe, kad žudikas taip ir nebus išaiškintas.

Kai pradėjau ieškoti knygos viršelio apžvalgai, internete radau daugybę su ekspedicija susijusių nuotraukų, net nustebau, kodėl autorė jų nepanaudojo knygoje. O bet tačiau, tai tik dar labiau paaštrina vaizduotę ir įtampą. Ir šiaip, neįtikėtinas arktinis susišaukimas dviejų knygų – šios ir “Washington Black“, kurioje Washington taip pat atsiduria Arktyje, tik, palyginus su šia knyga, kažkaip mistiškai sekasi sugrįžti į šiltą pasaulį.

Labai patiko, ačiū KŽG už dovaną.

 

 

Motinos pienas

Image result for motinos pienas knyga

Smagu, kad galime skaityti savo kaimynų autorės knygą, ir ji yra verta skaitymo kaip bet kuris mūsų tautiečių pamėgtas skandinavų rašytojas, įskaitant H.Wassmo ir net Roy Jacobsen (kodėl gi ne?). Iš lietuvių bent pagal šioje knygoje aprašomą laikotarpį ir tarybinį slogutį knyga artimiausia Romulado Granausko “Duburiui”.

Noros Ikstenos sakiniai trumpi. Ir visai paprasti. Bet jie tokie, kad visas tas slegiantis tarybinio gyvenimo jausmas skverbiasi iš tarp eilučių. Net purto, kokia šlykšti buvo santvarka, kaip traiškė neprisitaikiusius, ne tiek nenorėjusius, kiek tiesiog negalėjusius prisitaikyti.

Skaičiau ir viską laiką galvojau, galvojau, galvojau, koks būtų mano gyvenimas, jei ne Nepriklausomybė. Ar būčiau palaimingai gyvenusi “Matricoje”, ar kas nors būtų davęs išgerti praregėjimo piliulę? O ir realybėje, koks keistas jausmas, kai sužinai, tai taip natūraliai tampa tiesa, nauja realybe ir nauja tikrove. Be atgalinio bilieto. Kaip ir knygos motinai ir dukrai.

Manau, mes visai kitaip skaitome šią knygą, nei likęs pasaulis. Nes ji apie mus. Ir mums nereikia paaiškinimų ir ilgų sakinių (turiu galvoje “Tarp pilkų debesų”, kuri, kaip žinia, pritaikyta amerikiečiui skaitytojui). Žinome, kad, ką perskaitome tarp eilučių supratome teisingai. Ir skaitydami “kad bus gyvas žmonių kelias, kur kiekvienas turės savo vietą, ir kad visi tą pačią gyvenimo akimirką išeisim į savo kelią ir susiimsim rankomis, ir niekas niekada mums nebepakenks”, žinome, koks šiuose žodžiuose stebuklingas jausmas ir euforija.

Ir aš, kaip labai emocinga skaitytoja, čia visai pasidaviau savo emocijoms. Paskaitykite knygą ir dar ateikite į susitikimą su autore knygų mugėje (jei skaitant įrašą yra kiti nei 2019 m., tai niekur vasario mėnesį neskubėkite).

P.S. Visokios diskusijos vyksta apie knygos viršelį. Man tai nepatinka šitas viršelis. Kodėl? Todėl kad neatspindi jis knygos. Bet nekreipkit dėmesio, jei ir jums nepatinka, knyga verta jūsų laiko.

Toks ponas Piekielnis

Image result for toks ponas piekielnis knyga

Suviliojo mane ši knyga Vilniumi ir nuostabios Kvinto skulptūros viršeliu, pro kurį kasdien pravažiuoju, o kai praeinu, tai pasigailiu, kad ir vėl neturiu jokios gėlės berniukui su kaliošu.

Pats knygos sumanymas fainas, ir kai susidėlioja visos knygos idėjos ir išaiškėja visos paralelės – tai tikrai labai patiko, tik, žinoma, reikia pamiršt, kad kai kurias knygos vietas skaičiau jau dantis sukandus, nes baisiai buvo nuobodu. Bet kartais, va, verta vis dėlto. Ir šiaip, knyga visai kitokia, nei tikėjaus. Kažkaip galvojau romanas, o ši labiau toks kažkoks miksas tarp romano ir publicistikos.

O knyga prasideda nuo to, kad knygos autorius visiškai atsitiktinai būdamas Vilniuje pamato, kad jame gyveno jo mėgstamas rašytojas Romain Gary, kuris tam tikrais autoriaus gyvenimo momentais suvaidino labai svarbų vaidmenį. O Gary autobiografinėje knygoje yra minimas toks ponas Piekielny, kaimynas, kurio likimą ir nusprendžia išsiaiškinti autorius.

Na, ir sau atminčiai įdedu vieną iš nerealių knygos vietų (Philip Roth vienas mano mėgstamiausių rašytojų).

Washington Black

Image result for washington black

Washington Black į mano akiratį pateko kaip viena iš best of 2018 – The New York Times ir The Washington Post, ir gal dar kokio laikraščio.

Su šia knyga mano santykis toks savotiškas, sakyčiau – labai patiko jos klausytis, įdomi, neįtikėtina, su magiškojo realizmo prieskoniu (sakyti, kad fantasy kažkaip nesiverčia liežuvis, bet pafantazuota biškį), bet kartu viena iš tų, kurias perskaičius pradedu ieškoti recenzijų, komentarų, nes kai jau taip aukštai užkelta ant pjedestalo, tai jaučiuosi, kad kažką praleidau, nesupratau, nepastebėjau ar nepajaučiau. Jei trumpiau, tai pasigedau knygos visumos ir kai kurių įvykių argumentacijos.

Washington Black yra vienuolikametis berniukas vergas Barbadose. Pasikeitus plantacijos savininkui, gyvenimas, švelniai tariant, nemielas – su vergais taip žiauriai elgiamasi, kad jie pradeda masiškai žudytis. Wash, taip sutrumpintai jis vadinamas, pasiseka, kai iš laukų jis pristatomas tarnauti plantacijos šeimininko broliui (Titch), kuriam vergija yra nesuvokiamas dalykas. Titch yra pirmas baltaodis žmogus, kuris su Washigtonu kalbasi kaip su žmogumi ir galiausiai atranda visus berniuko talentus, lemiančius jo neįtikėtinus gyvenimo posūkius.

Washingtonui ne savo valia tapus Titch pusbrolio savižudybė liudininku, Titch ryžtasi ilgai planuotam skrydžiui iš Barbadoso salos oro balionu (čia toji sunkiai įsivaizduojama dalis), pabėgimas pavyksta ir bėgliai atsiduria Amerikoje. Prasideda Washingtono kelionė laisvo žmogaus link. Ilga ir sunki, neįtikėtina nuo pat pradžių (bet kaip skaitytoja persijungiau į kitą dimensiją ir mėgavausi klausymu). Per Arktį, šiaurės Kanadą, Angliją, Olandiją. Tik kad didžjąją dalį kelionės jam tenka nueiti vienam, be Titch. Tas, kuris pirmiausia sudarė sąlygas laisvės oro įkvėpti, vėliau kažkaip labai nemotyvuotai juodaodį berniuką palieka likimo valiai Arktyje.

Washington Black yra kelionė iš vergijos į laisvę. Ta kelionė niekada nesibaigianti, o absoliuti laisvė, žinoma, yra nepasiekiama. Knyga be laisvės temos paliečia ir kitų įvairių temų (tėvo – sūnaus, žmogiško žiaurumo, atsakomybės už kitą žmogų), bet dažna paliesta taip ir paliekama neišvystyta ir neatsakyta – gal iš to ir randasi tas neužbaigtumo jausmas?

Sapiens. Glausta žmonijos istorija

Image result for sapiens glausta zmonijos

Jaučiuosi nuveikusi didelį darbą. Negrožinės knygos man labai patinka ir labai įdomu, ir t.t., bet turiu reikalų su jų skaitymu, nes tas skaitymas labiau darbas nei malonumas. Tad, pvz., jei nuvargus vėlai vakare puikiausiai galiu paskaityti grožinę knygą, tai su negrožine taip nepavyksta. Tad ir pats skaitymas ilgiau užsitęsia, tuo labiau, kad šios knygos bereikalingai nereikėjo pūsti – joje ir taip pakankamai teksto, kad knyga būtų stora ir užtektų keliems savaitgaliams ir daugiau. Toks jausmas, kad vieną knygą visą mėnesį skaičiau.

Dabar tai prisijungsiu prie knygą giriančiųjų choro – ji tikrai pagauliai parašyta, tad pats skaitymo procesas tikrai smagus, na, ir, žinoma, naudingas. Kadangi artimiausiu metu ruošiuosi skaityti tokią pat glaustą Lietuvos istoriją, tai “Sapiens” tikrai puikiai papureno istorines dirvas, priminė įvairiausius faktus – puikus kontekstas visoms kitoms istorijoms.

Įdomiausia šioje knygoje yra įvairiausios perspektyvos, kurių link Yuval Noah Harari kreipia skaitytojo žvilgsnį. Knygų žiurkių gerbėjai tikriausiai jau girdėję apie nepakartojamą knygų žiurkių istorijos mokytoją, kuri knygų žiurkes ir jų klasiokų smegenų vingius gilino savo kosminiu kontrolinių klausimu “remiantis faktais įrodykite, kad…” (kad žinotumėte, kokių “faktų” prifantazuodavome), tad toks platesnis požiūris į istorinius reiškinius nebuvo didelė naujiena, bet, žinoma, kai kurių faktų pateikimas toks,  švelniai tariant, įspiriantis įsėdimąją.

Pvz., skaitant knygą “Faktų galia” apima džiaugsmas, kad pasaulis gerėja, o “Sapiens” autorius tam džiaugsmui (šypsodamasis, kaip įsivaizduoju) kiša koją klausdamas – ar nuo pasaulio “gerėjimo” žmonės darosi laimingesni? Ir kokia yra laimės cheminė formulė? Ir iš viso, bendrai paėmus, Homo sapiens planetos ekosistemai nusipelnė ar pasmerkė ją žūčiai, o taip pat is savęs susinaikinimui?

Y.N.Harari daug vietos istorijoje palieka atsitiktinumui ir tinkamai susiklosčiusioms aplinkybėms: krikščionybė Romos imperijoje įsigalėjo dėl dieviškos apraiškos, ar dėl to, kad tuometiniai vadovai nusprendė, kad šioji jiems parankesnė? Ir šiaip, kad “žmonės nuostabiai sugeba tikėti prieštaringais dalykais” ir įvairiausių rūšių mitais, kurie “išnyksta, vos žmonės nustoja jais tikėti” (primena Neil Gaiman  “Amerikos dievus“).

Nežinau, kaip skaitydami jautėsi kiti kolegos skaitytojai, bet nuolatos jaučiausi žemės dulkė (kas 70,000 metų besitęsiančioje homo sapiens istorijoje yra visiškai normalu), kurios kaip homo sapiens dulkių rūšies išnykimas yra ranka pasiekiamas. Negaliu pasakyti, kad baisiai trokštu sulaukti dienų, kai viską į rankas perims kiborgai ir dirbtinis intelektas, tad kol priklausau išrankiotojų išlipusiai sapiens rūšiai, kurios vieną iš malonumų sudaro ženkliukų ant popieriaus skaitymas, einu toliau malonintis grožine litertūra. Gal kurią dieną grįšiu prie dieviškumo paieškų “Homo Deus” knygoje (kažko abejoju, kad rasiu).

Ar skaityti glaustą žmonijos istoriją? Aišku, skaityti. Tik nesusinervinkite, kai perskaitysite, kad Sovietų Sąjunga žlugo taikiai. Kaip (beveik) visada, čia eilinį kartą likome nepastebėti, kas tik patvirtina žemės dulkės jausmo teoriją.

 

Istorija kaip upė

Image result for istorija kaip upė

Nustebinusi su “Glesum” Rasa Aškinytė pateko į sąrašą rašytojų, kurių, matyt, jau skaitysiu visas naujas knygas. Taip ir naujausioji įsiterpė netikėtai į tarpą skaitomos negrožnės (dūšiai atsigauti). O aš vėlei sėdžiu ir nežinau, nuo ko pradėti – knyga ne iš lengvųjų apžvelgti. Tad rymau ir dūsauju.

Sako, kad į tą patį vandenį du kartus neįbrisi, bet šita istorijos upė, vis, atrodo, atneša kažkur matyta, kažkur girdėta, kažkam jau nutikę atgarsius, kas, kad ne iš šių dienų. Kaip kokią sakmę ar dainą iš lūpų į lūpas, vienos kartos moterų perduodamos į kitos kartos moterims. Taip, žiū, per kelis šimtmečius peršokus taip pat skamba, apie tą patį dainuoja. Tik liūdna ta daina. Ir nesvarbu kada, kuriam šimtmety dainuojama – nelinksma nelengva moters dalia. Jei myli – tai vis ne tą, jei gimdo – tai ne nuo to, ir per amžių amžius – ne savo likimo šeimininkė, išskyrus laisvę prisipažint esant ragana.

Kažkokia bloga karma, ar prigimtinė nuodėmė, jei norite, atrodo, velkasi paskui knygos veikėjas, laukia kažkokio išvadavimo iš netikusiai užstrigusio laiko rato, išrišimo laukia. Sulaukia, nes

“Dievas miegojo, bet jo širdis budėjo”.

Bet ar ne per didelė kaina tūkstačius metų laukti?

Patiko man, paskaitykit, tik tas skaudumo jausmas skaitant ir perskaičius. Geros knygos ženklas?

Where the Crawdads Sing

Image result for where the crawdads sing

Šiandien pagalvojau, kad Where the Crawdads Sing susišaukia su Educated / “Apšviestąja”. Pagrindinė knygos veikėja – Kya (Kaja) visą savo gyvenimą gyvena Šiaurės Karolinos pelkynuose. Tokiuose, kokius turėjau net išsigūglinti (begūglindama supratau, kad popierinėje knygoje, matyt yra žemėlapis, pagal kurį skaitytojams daug papraščiau susigaudyti, kas knygoje vyksta) paskrolinkit žemyn – prikabinau. Nuo maždaug dešimties, dėl nelabai palankiai susiklosčiusių aplinkybių (nespoilinsiu), ji tuose pelkynuose esančioje pašiūrėje gyveno visiškai viena. Mokyklos nelankė, nes atvykus socialinėms tarnybos pelkynuose lengvai nuo jų pasislėpdavo. Kol tarnybos nuleido rankas. Su šeimos valtimi plaukiojo pelkių labirintais, truputėlio maisto prasimanydavo rinkdama ir parduodama gamtos gėrybes. Toks truputį kosminis gyvenimas, sunkiai įtikimas, bet įmanomas.

Miestelis Kya’os, savaime suprantama, nepripažįsta, vadaina “marsh girl” – pelkynų merga – geruoju atveju, o bloguoju “marsh trash” – pelkynu šiukšle. Tad, kai prie žemėlapyje matomo priešgaisrinio bokšto vaikai randa miestelio “pažibos” gražuoliuko Chase lavoną, visų akys nukrypsta į Kya. Knygą pradėjęs skaitytojas, žinoma, niekaip nesupranta, kodėl, bet viskas priešaky, nes būtent nuo šito įvykio prasideda nuostabioji knyga. Knyga, kurią skaitydama apsižliumbiau iš laimės ir dar visokių jausmų patyriau, kuriais nesidalinsiu, nes, man atrodo, kad besidalindama tik suspoilinsiu. Kaip ir toliau pasakodama, kodėl knyga susišaukia su “Apšvietąja”.

Rekomenduoju, rekomenduoju, rekomenduoju, visi kas skaitote angliškai, griebkite, o kas neskaitote – laukite, tikrai manau, kad knyga bus išversta. Nusipelno. O aš ant emocijų bangos už skaitymo malonumą net noriu duot 5/5, bet, aišku, duosiu 4, nors iš tikro tikrai 4,5 laisvai. Knygą pasirinkau iš audible Reese Witherspoon knygų klubo rekomendacijų, manau, toliau laisva ranka knygas rinksiuos iš ten, nes kol kas tikrai buvo geros knygos ir nenuvylė ir nebuvo blondiniška.

PS Manau ir filmas bus.

Image result for where the crawdads sing map

Image result for marsh north carolina

Image result for marsh north carolina

Image result for marsh north carolina

Image result for marsh north carolina

Mano tėvas Šagalas

Žinia, labai mėgstu skaityti knygas apie menininkus, nes tai yra toks dvigubas malonumas – ir sužinai menininko gyvenimo istoriją, ir dar natūraliai pradedi browsinti ir ieškoti jo kūrinių – visas skaitymas pavirsta į malonų iliustruotą meno istorijos mokymosi procesą.

Tai šiuo atveju užskaitysiu knygos man suteiktas žinias ir progą pasidomėti Šagalo paveikslais, nes šiaip tai pati knyga tai gerokai papūsta nereikalingais dialogais ir net bereikšmiais skyriais (drąsiai galima braukt lauk kokius 200-300 puslapių, kuriuos kantriai perskaičiau bijodama kažką svarbaus praleisti, bet praleisti nebuvo ką).

Skaitant šią knygą visą laiką galvojau, kad pats pesonažas man sukėlė panašius jausmus kaip Gabijos Grušaitės Stasys Šaltoka, nu, dievuliau, jau toks užknisantis veikėjas, kad maža nepasirodys – mirtis ant kulnų lipa, o jis dar aikštijasi, kad jam, matai, traukinys, kuriuo jis gelbėjamas nuo holokausto nepatogus važiuoti. Labai įdomu, ar tikrai Šagalas buvo toks bjaurus trumpiškai narciziškas vaikas, ar autorė sukūrė tokį paveikslą (vaikiškai užsispyrusiai neleisdama išbrukti nereikšmingų skyrių)? Ar galima viską nurašyti ant genialumo?

Ida, Šagalo dukra, gyveno tėvų meilės burbule, kai iš per didelio naivumo ir pasitikėjimo savimi, burbulas sprogo ir teko prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Nors kokia ten atsakomybė – padaryti kaip nori tėvai ir grįžti po jų sparneliu ir į jų piniginę. Vėliau Ida subręsta, perima tėvo reikalų tvarkymą, tik kažkaip vis jai iki pilnatvės pritraukti nepavyksta.

Galiausiai visas mano nepasitenkinimas vis tiek nukrypo į knygos autorę. Pristigo, manau, žmogui talento. Sprantu, kad gal norisi parašyti kuo išsamesnį biografinį romaną, tačiau autoriaus užduotis yra išgauti pagrindinę mintį, kuo tiksliau nupiešti veikėjų portretus, o ne maltis nereikšmingose gyvenimo dienomis ir dirbtinai pūsti tekstą, lyg atlyginimą gautų už žodžių skaičių.

Tad ir mano rekomendacija būtų tokia – verta iki kokios pusės knygą perskaityti, susipažinti su Šagalu, jo šeima (labai dėl idiotizmų nesinervinant ir neįsijaučiant), o paskui tiesiog praverskite, nes nieko tikrai neprarasite.

 

Princesė

princese

Maža mergaitė rado maišą žodžių ir sudėjo labai tradicinę ir seniai nebemadingą istoriją apie princesę, kurią pagrobė drakonas, o paskui, žinoma išvadavo princas (vartome akis), bla bla blaaaaa, bet staiga papūtė vėjas ir sumaišė žodžius į visiškai kitokią istoriją, o paskui žodžius įdar kitą istoriją sušlavė kiemsargis, o paskui  lietus nuplovė žodžius ir sudėliojo dar kitokią istoriją. Daug smagesnę. Taip tradicinė beee istorija vis linkmai persidėlioja.

Taigi, graži gražiai iliustruota knygutė ir smagi istorija princesėms, princams ir kiemsargiams. Tiesa, iliustracijos tai man gražios, nežinau, kaip vaikams, maniškiai sako, kad patinka, o jūsiškiams?

 

600 Hours Of Edward

Image result for 600 hours of edward

Edwardui 39-eri metai ir jis gyvena vienas. Kiekvieną dieną atsikelia apie pusę aštuonių, tiksliau 7:37 arba 7:38, arba 7:39, ir užregistruoja tą laiką savo registre, kaip ir tai, koks tą dieną oras. Edwardas beveik su niekuo nebendrauja, o dieną pabaigia rašydamas skundus žmonėms, kurie jo manymu, pasielgė netinkamai. Tiesa, gydytojos patarimu, skundų neišsiunčia, tiesiog tvarkingai susega į segtuvus.

Tikriausiai jau įtarei, kad kažkas su Edwardu ne taip, kaip su eiliniu žmogumi. Jis turi (nežinau, kaip čia teisingiau pasakyti, gal “turi” bus geriausias terminas, nes serga tai tikrai ne tas) Aspergerio sindromą. Jis gyvenas vienas, tačiau yra išlaikomas turtingo, bet gan despotiško tėvo, kuris su sūnumi kalbasi per teisininką. Dėl to tiek tėvas, tiek teisininkas gauna savo porciją į segtuvus susegamų skundų.

Ir vieną dieną… aišku, kad kažkas knygoje turi įvykti, tad vieną dieną Edwardą užkalbina kaimynų berniukas, kuris, kaip devynmečiui ir priklauso, prieš Edwardą neturi išankstinių nusistatymų, o taip pat visiškai nereguoja į jo keistenybes ir bandymą juo atsikratyti. Ir kaip visada, kartais reikia tiesiog vieno žmogaus, kad pasikeistų kito žmogaus gyvenimas.

600 Hours of Edward – maloniai susiklausiusi knyga, kuri po Marko Haddono “Tas keistas nutikimas šuniui naktį” gal nėra didelė naujiena, tačiau vis tiek įdomi pabūti tokio žmogaus kailyje. Kaip ir įdomūs Edwardo susitikimai su savo psichiatre ir jos paaiškinimai, kaip Edwardui reiktų reaguoti į visuotinai priimtinas bendravimo normas, pvz., kodėl susipažinus internetinėje pažinčiių svetainėje ir atėjus į pirmą pasimatymą nereikėtų tiesiai šviesiai prisipažinti, kad labai nerimavai, nes nežinojai, kaip čia reikia pirmą pasimatymą išsisukti su sekso reikalais.

Visai patiko.