Smegenys, tariančios TAIP. Kaip stiprinti savo vaiko drąsą, smalsumą ir ištvermę

Image result for smegenys tariančios taip

Kai skaitau tokias knygas, visada galvoju apie tai, kam dar būtinai reikia jas perskaityti. Žinoma, sunkiausia yra tai, kad tie, kuriems atrodo labiausiai reikia perskaityti, mažiausiai linkę tai daryti. Deja… Ir dar galvoju, kad stirinti drąsą, smalsumą ir ištvermę nepakenktų daugeliui suaugusiųjų, į sąrašiuką įrašau ir save. Tad skaitau ir mokau savo smegenis drąsos, ištvermės ir smalsumo. Kai moki pats ir kitus lengviau pamokyti, o vaikai tiesiog nukopijuoja.\

Daniel Siegel ir Tinos Payne Bryson knygos (jis yra ir “Auklėjimo be dramų autorius“) man labai patinka,  nes yra labai konkrečios, glaustos ir nepersistengia užpildyti puslapių daugiažodžiavimu. Valio jiems už tai. O kad viskas būtų dar papraščiau, kai kuriuos situacijų pavyzdžius pateikia iliustruotai – tada kažkaip galvoje viskas geriau susidėlioja ir prisimena. Pvz., yra beišsiveržiančio ugnikalnio įvaizdis, kai vaikas iš ramybės būsenos pereina į isterinę “raudoną zoną”, kurios nebesuvaldo ir sprogsta – tai viskas gražiai nupiešta ir siūloma tą schemą aptarti su vaiku. O tada pasimokyti technikos, kaip neleisti sau pereiti į raudoną zoną.

Žinoma, labai paprastai – suskaičiuoti iki dešimt, t.y. stabtelėti ir mokytis įvardinti savo būseną. Galbūt nepavyks pirmą kartą, bet kažkada pavyks, tiesiog reikia kantrybės. O jei nėr kantrybės, tai reikia irgi paskaityti šitą knygą, nes gal rasit sau tinkantį receptą, kaip padidinti kantrybę – pvz., būti kunkuliuojančios situacijos žiūrovu, objektyviai ją įvardinti, vėlgi atsitraukti. Sakiau, kad knyga vertinga ne tik turintiems vaikų.

Taip pat atkreipiamas dėmesys, kaip ugdyti vaikų empatiją ir apskritai, kaip suvokti gyvenimo tikslus ir džiaugmus dideliu greičiu į sėkmę ir laimę lekiančioje visuomenėje, kuri vis labiau stresuoja ir depresuoja. Visuomenės gėrio labui – rekomenduoju.

Advertisements

Drambliai nematomi

Image result for drambliai nematomi

Apie gražius  miestelius, gerus, solidžius žmones, kurie juose gyvena ir nenori matyti nelabai gerų dalykų, vykstančių už gražių paradinių durų, apglėbtų išpuoselėtų gėlynų. Nes tai tiesiog neįmanoma! Kad tokie “normalūs” žmonės, turintys savo verslą ir duodantys nuolaidą visiems šauniem kaimynams, skriaustų savo vaikus!

Tai knyga apie tai, kad kartais reikia tik vieno žmogaus, kuris išdrįstų pasakyti, kad “karalius nuogas”, apie tai, kad ne visada užtenka pasakyti vienąkart. Ir ne visada užtenka sau pasiteisinti, kad “pabandžiau, bet…”

“Drambliai nematomi” – labai jautri ir labai aktuali tema. Šiaip tikriausiai adresuota jaunimui, bet puikiausiai susiskaitys ir suagusiems. Jaunimui aktualu dėl pavyzdžio, kaip svarbu sunkiose situacijose neprarasti vilties, o suaugusiems – neprarasti sąžinės.

Interpreter of Maladies

Image result for interpreter of maladies

Jhumpa Lahiri – viena mano mėgstamiausių rašytojų. Kai nori gero teksto, Lahiri knygose jis beveik visada garantuotas (pasiliksiu atsargai tą “beveik”). Šioje knygoje nerasite nei intensyvaus veiksmo, nei pasaulį sukrečiančių įvykių – visi įvykiai, aprašyti apsakymuose, vyksta vieno ar kelių žmogaus pasaulyje, yra tik jam vienam labai svarbūs. Bet tai, kas vyksta, kaip tas vyksmas aprašytas, suvirpina giliai, yra be galo jautru, subtilu. Pulitzeris tikrai pelnytai gautas.

Labai rekomenduoju. Po apsakymą per vakarą – vaistai nuo visų pigių tekstų, kurių prisiskaitome ekranuose.

Kalkutos detektyvas

Image result for kalkutos detektyvas

Geras skaitinys visiems detektyvų arba Indijos mėgėjams. Žinoma, tikėtis, kad Indija parodyta iš gerosios pusės gal nelabai verta, nes visgi detektyvas, tai bus ir kraujo, ir šiaip nemalonybių visokių (jei tiksliau, tai pakaruoklių, perpjautų gerklių, šautinių žaizdų ir t.t., žodžiu, iš gyvenimo viskas). Bet indiškos nedorybės bent jau vietinės, o štai visokiausios tuo metu valdžiusių britų nuodėmės – tiesiai iš didžiųjų nuodėmių sąrašo, “you name it”, kaip jie patys pasakytų, o puikybė garbingai puikuotųsi pirmoje vietoje.

Apie 1920 m. jau vyksta visokie nepriklausomybiniai bruzdesiai ir štaim, visišai nesilaikant gandiško taikaus pasipriešinimo, nužudomas pakankamai aukšto rango valdininkas. Kas išdrįso? Kokie motyvai? Ar kažkas bando tuos motyvus sufabrikuoti?

Rasizmas, biurokratinės suktybės, subordinacinės subtilybės – skaitytojas gerai pasikaustys, kaip tuo metu veikė Indija – tuo ši knyga ir žavinga. O štai pabaigai, sakyčiau pritrūko garo. Norėjosi stipriau. Kažkaip jau labai tas žudikas neapčiuopiamas. Man labiau patinka, kai malasi panosėj, turi visokių alibi ir vis tiek sugeba visus apgauti.

 

 

Pirmąkart mama

vaiva

Norėčiau, kad visada geras viršelis reikštų gerą knygą! Kai užsiprašiau šiosios, išgirdau, kad gali būti neaktualu, juk mama pirmąkart tapau prieš beveik vienuolika metų, paskui dar porą kartų, o bet tačiau, kokia netiesa. Knyga man iš tiesų labai patiko ir net sakyčiau pretenduoja į mano geriausių metų knygą. Taip ir būtų, jei šiandien būtų naujųjų išvakarės. O dėl pirmakarčių tikslinės auditorijos man net kiek juokinga, nes manau, kad skaitydamos knygą jos vis tiek galvos: “Na, jau man tai tikrai taip nebus! Niekada to neleisiu!” Jos sėkmingai ir šventai naiviai kartos būsimos mamos “visada” ir “niekada” litanijas, nes, mano giliu įsitikinimu, tai yra kelias, kurį kiekviena moteris turi nueiti savo kojomis (kaip ir nusipirkti nesąmoningą pirmagimio kraitelį, pilną nereikalingų ar nepanaudojamų daiktų). Na, o tos, kurios jau mamos, gali linksmai skaityti knygą, juoktis prisiminusios savuosius “visada” ir “niekada”, prisiminti užplūdusią euforiją ar nusipurtyti nuo prisiminimų apie pogimdyvinę depresiją.

Neįtikėtina skaityti ir suprasti, kokia neunikali mama buvai ir esi. Neįmanoma nesijuokti ar bent jau nesišypsoti sau į ūsą. Atsimenu, ėjau išsišiepus ir stumdama vežimą galvojau apie save kaip apie stebuklą, kuris pagimdė kitą stebuklą, kol pasibeldus racionaliam protui sumąsčiau, kad visus septynis milijardus kažkas stebuklingai pagimdė. Taip pat skausmuos (su nežymiomis išimtimis). Ups. Tapsmo mama euforija gerai suvartė mano smegenis.

Žodžiu, sakyčiau, kad ši knyga yra skirta pradėti skaityti, kai apskritai nežinai, ar nori vaikų, ar ne, tada skaityti išvydus lemiamus II, lėtai ir kantriai nagrinėti kaip kokią Nėštumo, o paskui ponėšumo bibliją. Bet manau, kad taip neįmanoma, nes viską perskaitysit per pirmą vakarą.

O štai žemiau auksinė laimės formulė. Nemokamai

…svarbiausia šiame motinystės atradimų kelyje yra nustoti lyginti. Atrasti autentišką save santykyje su vyru nesistiebiant prie žurnalinių istorijų ir nesiguodžiant kaimyniniame name vykstančiais barniais…

Aštuoni kalnai

Image result for astuoni kalnai

Esu baisiausiai patenkinta, kaip tik patenkinta gali būti knygų žiurkė iš eilės gavusi kelias geras knygas. O su šia ypač patenkinta, nes paėmiau visiškai atsitiktinai, alia pagal gražų viršelį, be jokių rekomendacijų, net neperskaičius normaliai knygos viršelių, nieko. Ir štai vos ne šedevras. Kodėl negali visi rašyti tokių nuostabių knygų, kurios yra traukinio kelinės Klaipėda – Vilnius ilgumo? Be jokių nereikalingų pliurpalų, autoriaus išsilavinimo ar naujų susidomėjimo objetų demostravimų, kurių nedrįsta išbraukt redaktoriai?

Skaitydama šią knygą galvojau apie tėvus ir vaikus, tėvus ir sūnus, mylinčius vieni kitus, trokštančius bendrystės, artumo ir meilės, ir niekaip negalinčiais išsiveržti iš užburtų lūkesčių, kasdienybės ar būdo nesutapimo pinklių. Apie meilę, kuri užplūsta per vėlai, kai nebėra kam jos atiduoti, belieka tik kažkieno atminimo ir to neišsipildžiusio artumo vardan versti kalnus, statyti namus kalnuose, ilgėtis nebesamo.

Tai knyga apie tylią draugystę, apie kasdienių sunkumų nebepakeliančią meilę, apie vienatvę, žinoma, apie kalnus. Knyga, kurią skaitydama planuoju savo kitas atostogas nuo pirmųjų puslapių. Į Alpes. Atrodo, vienintelę vietą pasaulyje, kur gyvenimas tikras tada kai sekasi, ir tada kai jau nebelabai.

Labai patiko, labai rekomenduoju.

Paskutinė Sutino kelionė

Image result for paskutine sutino kelione

Taip Sutiną matė Amadeo Modigliani, o štai šitaip save matė jis pats:

sutinas

Su šita knyga atsitiko taip, kad jos skaitymas nuvedė į Modigliani ir Sutino paveikslų ieškojimą internete, ir būtent tai labai padėjo įsijausti ir labai sustiprino knygos įspūdį, nes knyga nelengva skaityti. Jos nuotaika niūri, tad tai tikrai nėra knyga į piažą (nors į pliažą nešiojaus, bet nelabai pavyko ten įsijaust).

Knygos pradžia labai fantasmagoriška – skrandžio opos skausmų nukamuotas dailininkas apsvaigintas morfijum vežamas katafalku į nacių okupuotą Paryžių. Tarytum tik ten norėtų numirti – šitokia rizika karo metais žydui važiuoti naciams tiesiai į rankas. Bet čia likimas dailininkui savotiškai gailestingas – Paryžių pasieks, nors operacija ir nebus sėkminga.

Taigi, knyga ir “važiuoja” lėtu, šunkeliais važiuojančio katafalko ritmu. Opijaus kliedesiuose ir sąmonės nušvitimuose ryškėja Sutino gyvenimo kelias – vaikystė ir noras tapyti, atvedęs iki Vilniaus, o paskui iki Paryžiaus, alkanas gyvenimas, paskui nelabai akcentuotas šviesus ir turtingas tarpsnis (už neakcentavimą autorius kritikuojamas čia) ir nelemtieji karo metai.

Skaičiau ir žiūrėjau paveikslus. Tada visos knygoje minimos tapytos silkės, fazanai ir mėsgaliai kažkaip susidėlioja į vietas. O galiausiai ir visas paveikslas, dėliojamas iš nedaugelio faktų, iš Sutino neplepumo, kuris verčia autorių sukti galvą, kas toj Sutino galvoj dedasi ir kodėl dedasi būtent taip. Ir kaip ten dėliojasi spalvos, kurios turėtų būti bene vienintelė žmogaus kančios išraiška. Tik kad šis modelis, rodos, tinka silkių ir fazanų paveikslams, portretams, pietuose tapyti darbai man pasirodė kitokie, neįtinkantys knygos kančios linijai.

Lietuvių skaitytojus, aišku, sudomins, kad knygoje daug kartų minimas Vilnius (labai sename įraše rankiojome knygas, kuriuose minimi lietuviai, Lietuva, Vilnius – galima naujai įtraukti į sąrašą) ir nors ne pačiomis šviesiausiomis spalvomis, bet tikrai šviesiau nei gimtasis Chaimo Sutino miestelis Baltarusijoje.

Knyga ištikimiems knygų mylėtojams, kuriems geros knygos = sunkios knygos.

 

 

Paslaptingas medžių gyvenimas

Tai kaip ten su tom samanom ant medžių kamienų? Ar šiaurė, ar ne šiaurė, ten kur kamienas apsamanojęs? Miške kiekvieną kartą stengdavausi “nustatyti” ir bandydavau surasti pasiteisinimą, kodėl tos samanos ne ten, kur turėtų būti. Žodžiu, nepasiklyskite ten su tom samanom miške.

Labiausiai knygoje nustebino tai, kad yra daug reiškinių, kurių vyksmo medžiuose žmogus dar nesuprato. Visada pribloškia tokie dalykai – skrendam į kosmosą ir nežinome kaip ten vanduo medyje “pumpuojamas”. O pumpuojama daugybė vandens – tikras vamzdis das medis.

Ir šiaip nustebino, kiek stebuklų vyksta miške, kiek slaptų organizacijų ir simbiozės tarp šaknų, šaknelių ir grybienos po žeme – ištisi kilometrų kilometrus besitiesiantys šviesolaidžiai, tik gal kiek lėtesni – kaip tinginiai iš Zoolandijos:

Sulėtintas filmas, kuris gai išsitęsti per šimtmečius.

Įdomi, su meile parašyta knyga. Iš tų knygų, kurias perskaičius į pasaulį pradedi žiūrėti kitomis akimis ir negali patikėti, kad iki šiol nežinojai. Galėtų susikooperuoti lietuvių kalbos ir biologijos mokytojos mokykloje ir kartu su vaikais skaityti “Paslaptingą medžių gyvenimą” ir dar sukurti kokį kompiuterinį žaidimą Trees vs bees. Būtų triguba nauda. Sakau, įkvepianti knyga 🙂

Pušis, kuri juokėsi

pusis, kuri kes

Apie šią knygą nežinojau nieko. Pagal viršelį ir, tikriausiai, pavadinimą rodės labai rimta knyga, dar kažkur paskaičiau, kad reikia paskaityti, paskui kažkur dar nuskaičau, kad pavadinimas Justino Marcinkevičiaus poemos, ar ko ten, štai, prašom,

Pusis, kuri Marc

kaip matote, ne tik pavadinimas “paskolintas”. Tiek ir težinojau, kai atsiverčiau. Galiu pasakyt, kad buvau nusiteikus gan poetiškam skaitymui. Kas jau skaitėt, tai dabar juokiatės, nes žinot, kad buvau visiškai išdurta, o aplink juokėsi pušys (o jų Giruliuose, kur skaičiau knygą,  žinia, daug).

Slengu parašyta ir redaktorių neištaisyta knyga jau nebe naujiena, bet ir nėra jau labai įprasta. Trisdešimt metų po Sąjūdžio gal jau ir normalu tampa rašyt, kaip gyvenime (vos ne naujoji banga gaunasi) ir kaip norisi,ir ne kursyvu. Na, bet pirmoji keiksmų banga tai ne tai, kad pribloškė, bet, sakyčiau, prajuokino iš to netikėtumo. Varo autorius nesismulkindamas, nes taip buvo nuleista iš aukščiau. Ir visada galima suktis, kad tu čia ne prie ko. Ir neapkaltinsi, kad iš piršto laužta, ir žodžių iš dainos neišmesi. Viskas, kaip gyvenime, ypač tame, kur ne rožinis, o tas – murzinai pilkas iš dešimtmečių sandūros – ir nieko panašaus į pilkos atspalvių “romantiką”, ištiksiančią pasaulį už gero trisdešimtmečio.

O įdomiausia, kad nors knyga nerekomenduotina jautrioms lituanistinėms sieloms, kad galėtum ją perskaityti, turi būti beveik poliglotas ir dar iš panašaus laikmečio (Vilniaus tuteišių dialekto, deja, deja, neįkandau), kas knygą suprantančių skaitytojų ratą gan griežtai apibrėžia. Už dar kokio dvidešimtmečio skaitys studentai su kokiu spec žodynu, pvz.:

Image result for kalinių žodynas

Buvo įdomu paskaityt, gerai, kad su apimtim neperlenkta, nes dar truputis ir jau būtų per daug visko. Ir dar, manau, visai sveika paskaityt burbule gyvenantiems, kaip žmonės gyvena už kultūringojo burbulo ribų. Nemanau, kad kokiam Didžiasalio (ar nevažiuokime taip toli, Vilniaus) barake labai kas pasikeitė. Užtenka kokią “Pagalbą” per TV įsijungt, jei dar TV turite. Įdomu pasidarė – turiu visišką alergiją tokioms laidoms, tiesiog negaliu žiūrėt, o knygą ėmiau ir perskaičiau. Štai. Grynai paveikta iš viršaus, ne kitaip.

Šeimos reikalai

“Šeimos reikaluose” Mistry paprasčiausiu būdu atskleidžia trapią šeimos reikalų pusiausvyrą. Kas labiausiai visus iš tos pusiausvyros išmuša? Senas ligonis, kurį reikia nukaršinti. Gal nereikia nė Indijos, apie bet kurią šalį tokią knygą galima būtų parašyti, na, bet, žinoma, Indija turi savo nelaimių sąrašiuką –  nors šalis yra religijų, tautų, popieriuje nelegalių kastų ir ko tik nesugalvosi maišalynė, labiausiai susigrūdusi vieta žemėje, kur visi gyvena ir lipa vienas kitam ant galvos arba per galvas – šitoje grūstyje kažkokiu stebuklingu būdu reikia gyventi tik savo rasės, tik savo kastos, tik savo rudos spalvos atspalvio odos apibrėžime, tėvų valios šviesoje ir jokiu budu ne šešėlyje – būtų pražūtis visai šeimai! Buvimas ten, kur priklauso pagal tradiciją yra ypatingas laimės garantas visiems tradicijų mėgėjams-  net nenorėk būt kitoks. Visų labui. Kaip individas tu neegzistuoji. Tik ne Indijoje. Seneliukas pabandė jaunystėje, pažiūrėkite, kas iš viso to išėjo?

Taigi, kas karšins senelį? Dideliame bute gyvenantys podukra ir posūnis ar mažame butelyje susispaudę dukra su šeima? Oooo, įsiklausykite į ilgiausią tiradą priežasčių ir pasiteisinimų, siekiančių neatmenamus laikus, svarstymus, kas yra pareiga, o kas jau ne. Kas yra laikina, o kas amžina. Patikėkit, niekada nenorėčiau stoti į argumentų kovą su podukra Kušme – piktybine kolektyvinių prisiminimų pripampusia atsikalbinėjimų meistre. Šlykščiai žavinga asmenybė, teisėtai nusipelniusi autoriaus numatytos pabaigos.

O ta šeimos pusiausvyra, pasirodo, kainuoja. Jei ne vieno laimę, tai kito. Jei ne vieno sveiką protą, tai antro. Užburtas ratas, su dievo palaima ar prakeiksmu, kas žino.

Rohinton Mistry turi ypatingą sugebėjimą kankinti skaitytoją beviltiškumu. Tikriausiai nė vienas rašytojas manęs į tokią neviltį nevaro. Nu, siaubeli, kaip toj Indijoj viskas beviltiška, ar čia autoriui, emigravusiam į Kanadą taip atrodo? Tikriausiai, jei jau galiausiai pats pabėgo. Nors ši knyga vis tiek daug šviesesnė nei ankščiau leidyklos išleista (ir mano manymu, stipresnė ir įtaigesnė) “Trapi pusiausvyra”. Šią perskaičius, reikia labai labai didelio Indijos entuziasto arba šiaip amnezijos knygai, kad Indija taptų patrauklia šalim.

Tiek jau to Indija. Ši knyga – pamąstymui apie šeimą. Apie situaciją. Apie reikalus. Skaitykite ir džiaukitės, kad gerai gyvenat, jei gerai gyvenat. O jei norit pasitobulinti burbėjimuose ir atsikalbinėjimuose, knyga puikia jums tiks. Saviugdai, žodžiu.

 

The Only Story

Image result for the only story by julian barnes

Mokausi skaityti nestoras knygas. Iš lėto, ne tam, kad kuo greičiau. Net neaiškių žodžių reikšmes pasižiūrėdavau, kad tiksliai žinočiau ir iki galo pagaučiau koncentruotą nestoros Barnes’o knygos prasmę. Nes kaip greitai perskaityti:

Would you rather love the more, and suffer the more; or love less, and suffer the less? That is, I think, finally, the only real question.

Perskaitai pirmas tris eilutes ir gali visai dienai knygą užversti. Pakvėpavimui ir pagalvojimui.

O tada – antras knygos paragrafas:

You may point out – correctly- that it isn’t a real question. Because we don’t have a choice. If we had the choice, then there would be a question. But we don’t, so there isn’t. Who can control how much they love? If you can control it, then it isn’t love. I don’t know what you call it instead, but it isn’t love.

Vėl galima užversti dienai. Netikėtai knyga tampa neįtikėtinai ilgai skaitoma.

Žinote, prieš kokius porą metų knygos siužetą – labai jauno vyro ir daug vyresnės moters meilę – būčiau laikiusi visiškai neįtikėtina, jei ne Emmanuel ir Brigitte Macron. Kad ir kaip keista žiūrėti į šią porą, jie atrodo žavingi (ypač Brigitte) ir laimingi, ir dėl to labai gražūs. Ar gražūs ir žavingi Barnes knygos veikėjai?

Pirmoje dalyje – taip. Skaitant sklando jaunatviškas nerūpestingumas, jūra iki kelių ir viskas, kas neįmanoma (ypač minimuoju laiku), yra įmanoma. Išskyrus tokią tetą Joan, kuri kažkokia ne į temą sportiškoje, baltais teniso rūbais pesiplaikstančioje apinkoje. Ir tada galvoji, kas čia per istorija, beveik pūkuota ir rožinė, ir niekas nekaišioja pagalių į ratus, ir net Susan vyras švelniai abejingas? Ir darosi baugu tos tylos, nes žinai, kad pas Barnes ji tikrai bus prieš audrą.

Ir trūkteli, žinoma, kai pagalį ratuosna. Ir nieko rožinio, tik klausimas: “Would you rather love more…” Ir pasirinkimai. Pasirinkimuose – netikėtumai. Ar mažiau mylėtum, jei žinotum, kad liūdnai baigsis? Juk vis tiek visada visiems vienaip ar kitaip liūdnai baigias. Ir visai čia ne klausimas. Tiesiog kiekvieno iš mūsų vienintelė tikra istorija.

Puikus, kaip visada, Barnes.

Moteris lange

Image result for moteris lange

Viena iš tų knygų, kurių geriau nepradėti skaityti sesijos metu, ar kitais pavojingais gyvenimo atvejais, nes gali būti, kad į kokius konspektus taip ir nežvilgtelėsit, kol neperskaitysit knygos. Tačiau puikiausiai tinka tokiomis dienomis, kaip šiandien, kai nesinori kišti nosies į lauką. Taip ir perskaičiau – beveik nelipdama iš lovos visą dieną. Tik dėl viso pikto, įspėkite artimuosius, kad galite laikinai pradingti. Ir šiaip pasidžiaukite, kad kažkam rūpite.

Man visada patinka, kai autorius trileryje ar detektyve švelniai apgaudinėja savo skaitytoją. Jei profesionaliai vedžioja už nosies, tai su malonumu leidžiuosi (kažkada jau minėjau, kad nesistengiu labai intensyviai spėlioti, kaip knyga baigsis, na, nebent knyga tokia prasta, kad net negalvojant viskas aišku) vedžiojama ir mėgaujuosi skaitydama.

Tai va, moteris lange atrodo visiškai trenkta, tikrai nenorėtumėte turėti tokios kaimynės. Įsivaizduokite, tik užmetate akį į kaimynų langus, o ten visada ji – fotokameros akis. Jus stebi. Kiek ilgai būtų galima tai pakęsti? O dar žinant, kad kaimynė šiaip turi visokių psichoginių problemų – nelabai jauku darosi. Bet iš kitos pusės, labai nesigąsdinkite, nes ji, pasirodo, ne didžiausia psichė gatvėj. Paguodžiau?

Page turner (puslapiakūlverstukas), tie 500 puslapių dialogais susivalgo greitai ir skaniai. Keletoj viečikių pasikabinėčiau, bet, ai, tiek jau to.

Le romancier A. J. Finn, chez lui à Manhattan en décembre 2017, un mois pile avant la sortie aux États-Unis de son premier roman « La Femme à la fenêtre », qui paraît en France, en février  2018, aux Presses de la Cité

Dziedas

Bet kuriam lietuviui po Kristinos Sabaliauskaitės romanų drįsiančiam rašyti istorinį romaną gresia būti su rašytoja lyginamam. Nori – nenori, žanras savotiškai nusavintas, o jei nenusavintas, tai jo kartelė yra ypatingai aukštai (pelnytai) užkelta. Džiaugiuosi, kad leidykla pigiais palyginimų su bestseleriais kabliukais nesusigundė (o ir nelabai galėjo), nors ir pašnibždėjo tyliai knygos žanrą, ėmiau knygą į rankas be didelio įkarščio, bet ir be didelio akių vartymo, o bet tačiau, sugundė šis ūsuotasis išraiškingomis rankomis ir ūsais taip, kad niekaip nėjo man knyga iš galvos ir sekiojo mintyse iš paskos, kol skaičiau, ir jau dabar, kai perskaičiau. Nepaisant visko, manau, kad ilgainiui vis tiek būčiau neatsispyrusi žavingai knygos viršelio nuotraukai, kurią vis iš naujo paimu į rankas ir patyrinėju.

Labai patiko man “Diedas”, kažkaip krito į širdį su visa ta nuotrauka – skaitydama nuoširdžiai džiūgavau, kad ji gerai surašyta, ir verkiau, traukiny skaitydama – verkiau tragiškai pasibaigusių meilių, išdraskytų gyvenimų, per anksti išėjusio knygos autoriaus. Žodžiu, buvau visiškai apžavėta ir net nenoriu daugiau rašyti, keliaukit į knygyną, nes negalėsit nieko kaltint, kai teks laukti antro leidimo.

 

 

 

Žali

Labai simbolinis gavosi skaitymas – perskaičiau romaną ir po kelių dienų parskrido Vanagas. Tiksliau – rado. Ir kai vertė kapo žemes, tikriausiai atrodė, kaip knygos viršelis.

Prisipažinsiu, skaityti buvo nelengva. Skaitydama vis galvojau, kaip suprasčiau šitą knygą nežinodama konteksto. Ir gal gerai, kad neskaičiau, kai ji buvo išleista pirmą kartą. Tiesiog. Per tarp dviejų leidimų prabėgusius metus daug nutiko, atsirado daugiau perspektyvos.

Nors, prisipažinsiu, kai dabar skaitau senas recenzijas, net sunku suprasti, dėl ko buvo kilęs visas tas šaršalas. Juk visų pirma tai yra grožinis kūrinys, antra, neperskaičiau ten nieko šokiruojančio, kaip nerandau nei didvyrių didelių, nei nusidėjelių – tik žmones. Romanas nusikalto tik tuo, kad buvo per anksti parašytas? Labai panašus “šokiravimas” kaip kad P.Roth šokiravo visuomenę su savo “Portnojaus skundu” (šiandien kaip tik ryte perklausiau diskusiją apie P.Roth “Literatūros akiračiuose” (p. Drazdauskiene, man labai patinka P.Roth, kaip gali nepatikt?)).

Knygos “Įžanga” mane tiesiog sukaustė. Joje apžvelgiamas partizaninis karas ir tai padaryta taip įžvalgiai jautriai ir dar nežinau kaip, kad perskaičius tuos kelis puslapius net pagalvojau, kad nieko daugiau nenoriu skaityti. O skaityt tikrai buvo sunku – ištisinė ribinė situacija. Tikras darbas. Bet labai verta. Nepatingėkit.

 

Kaip sustabdyti laiką?

Image result for kaip sustabdyti laiką

Kaip jaustumeis, jei tavo kaimynas niekaip nepasensta (kaip tik pagalvojau, kad maniškis įtartinas, visai nesensta)? Tikriausiai priklausytų nuo to, kuriam amžiuje gyventumei, kiek baimių ir prietarų klajotų to meto ore. O jei pati būtumei nesenstanti (beveik)? Tikras džiaugsmas šiuolaikinėms žvaigždėms būtų, ar ne? Bet prieš apsisprendžiant, būtų gerai pagalvoti ir apie neigimas puses – tai, kad galiausiai visada lieki vienas, visi mylimieji miršta greičiau, nei tu, sensti irgi lėtai, ilgai ir nuobodžiai su visais seno žmogaus nemalonumais….

Knyga, skirta smegenų poilsiui. Tokia, kai tik akys laksto per puslapius, kad greičiau greičiau sužinoti, kaip baigsis. Žodžiu, greitas skaitymas. Nesikabinėsiu labai prie knygos – tikėjaus daugau gylio, o gavau labiau pločio, kaip man, ne visada gerai motyvuoto. Bet, manau, kad patiks visiems, gal labiau visoms, kurioms patinka tas plotis, lengvas skaitymas, lengvas pasigraudenimas, poilsinis alia žurnalo skaitymas. Čia sakyčiau, iš to žanro atostoginio, apie kurį esu pastoviai klausiama: “gero, lengvo ir negrūzinančio”. Nes bus ir pakankamai geras (su keliom gerom mintim), ir pakankamai lengvas –  va, žiūrėkit, beveik ir tobula knyga kažkam gaunas. Tegyvuoja vasara ir lengvi skaitiniai.