1000 klausimų ir atsakymų

Image result for 1000 klausimų ir atsakymų

Nors ne visada pataikydavau žiūrėti “Lietuvos tūkstanymečio vaikus”, esu didelė šio žaidimo fanė ir nepaliauju stebėtis, kokie gudrūs tie studijoje dalyvaujantys vaikai, kurie ilgiausio filmavimo metu, tvieskiant šviesoms, stovėdami prieš kameras sugeba iš giliausių smegenų kartelių iškrapštyti protingiausius atsakymus, surasti sąsajas ir net suskaičiuoti mintinai! Vis įsivaizdoju save jų vietoje – ištiktą stabo ir nesugebančią pasakyti savo vardo ir iš kur esu, jau nekalbant, kad reiktų pasakyti, kiek bus dukart du.

Taigi, ramiai atsivertus knygą sau žaidžiu namie, konkuruodama tik pati su savim, nes prieš vyrą, įtariu, praloščiau (dėl to jis ir mano vyras, ne kitaip), nes jis atsimena viską, į ką yra pažiūrėjęs susikaupusiu žvilgsniu, tuo tarpu aš atsimenu viską, į ką žiūriu nesusikaupusiu, o tai dažniausiai būna ne vietoje padėti daiktai, visokie namų rakandai ir t.t., pro kuriuos jis gali praeiti lygiai šimtą kartų ir vis tiek nerasti, kaip ir negirdėti mano bambėjimų, kurių dažnai neatskiria nuo gyvybiškai svarbios informacijos, ir tada sako, kad niekada jam to nesakiau. Žodžiu, dar pažiūrėtume, kas ten ko daugiau žino apie tikrą gyvenimą.

Taigi, kuo man šita knyga patinka? Ji ne tik kad klausia ir atsako, bet ji paaiškina. Pavyzdžiui, pačiuose pirmuose puslapiuose paaiškina kokios spalvos yra svarbiausios spaudoje (t.y. ir spausdinant skaitytojos skaitomą knygą). Man pavyzdžiui, baisiai įdomu, bet kur tu čia labai rastum tokį paaiškinimą, nebent visiškai netyčia. Dar būna, kad žinai kokį faktą, bet nieko daugiau apie tai nežinai – tai va, knygoje apie kiekvieną klausimą dar ir apipinta istorija, paaiškinta priežastis, kodėl tas ar anas yra toks ar anoks, iš kur kilo vienoks ar kitoks pavadinimas, jei reikia suskaičiuoti, tai kaip ir kodėl – štai kur šios knygos nuostabumas – sužinai ne tik sausą atsakymą, bet dar ir krūvą įvairiausių istorijų. Image result for IQringas

Kaip jau rodžiau fb, žaidžiu ne tik su knyga, bet ir su kortelėmis, va, šai iš šitos mažos dėžutės (kuri, aleliuja, nėra žaidimas išpūstukas, kur atidarai dėžutę ir pusė dėžutės – oras). Knyga, puikiausiai tinkanti “užmušti” laiką kelionėje, gal ir per sunki tampytis, tad išeitis – žaidimas IQ ringas – tilps ir į mažą rankinę ar kuprinės kišenę. Ir tikiuosi labai, nebus vien tik Nr.1, bet ir begalinė serija gudrių klausimų, kuriuos atsakant galima išmokti apie pasaulį.

Ačiū leidyklai “Debesų ganyklos” už knygą ir žaidimą. Nors knygą ir gavau dovanų, ją giriu dėl gerumo, o ne dėl gyrimo. Nepatiktų ir negirčiau, gi žinot.

Sostinė

Labai skubėjau į susitikimą su autorium, bet nespėjau. Girdėjau, autorius mėgsta pakalbėti – patikėsiu – jaučiasi knygoje. O pati knyga man pasirodė tokia banguota – tai pasigriebia dėmesį, tai paleidžia (o tada jau tenka skaityti-dirbti), tai pasigriebia, tai paleidžia. O kai taip atsitinka, tai sunku pajusti knygos vientisumą, o paskui, aišku, parašyti savo įspūdžius.

Pati knyga tai turi reikalų su rožiniais akiniais (mano). Pagrindinė mano rožinių akinių tema – Briusely, neva, visi kažkokie tokie kitokie, rūpinasi europiečių gerove ir t.t. Kažkaip net pačiai nepatogu apie tai rašyti, nes nesu juk tokia žalia naivuolė, bet matyt, tiesiog žmogui reikia kuo nors tikėti… O ir Lietuvoj mes šiaip jau Briuselio biurokratais pasitikim labiau, nei saviškais.

Na, o tuo tarpu Briuselyje žmonės tiesiog visokiais įmanomais būdais daro karjerą, lenda ten, kur daugiau įtakos, o įtakos daugiau ten, kur daugiau pinigų. Žmonės, kurie arba rūpinasi savo nacionaliniais, arba savo asmeniniais interesais bei bandymais prastumti kokias nelabai vykusias idėjas, kurioms per toli įsivažiavus, tiesiog per vėlu sustoti.

Tai tiek žinių iš Briuselio. Tiesa, ten dar kartais bėgioja kiaulės (kur kiaulystės, ten ir kiaulės), atsitinka žmogžudystės ir šiaip verda reikalai. “Sostinė” gula į tokių knygų lentyną, kur džiaugiuos, kad perskaičiau (dėl bendro supratimo), bet sąrašas žmonių, kuriems rekomenduočiau perskaityti – neilgas.

kai aš buvau malalietka

Image result for malalietka knyga

iš tikro visokiausiai būdais bandžiau susiturėti nuo šios knygos skaitymo – nes dabar visi ją skaito, o ir šiaip krūvą prie lovos užtruks skaityt porą metų. bet tada kažkas fb nulinkino į knygos ištrauką, tada perskaičiau visas ištraukas, o tada padariau, ką seniai buvau darius – nuėjau ir nusipirkau knygą knygyne, nes reikėjo perskaityti dabar. taip jau man būna – kantrybe nepasižymiu.

nu, ir ką. iš tos knygos tiesiog veržiasi laikai, kai buvau malalietka – su visais kvapais, garsais, jausmais, pakilimias ir nuopoliais, madomis (susidedančios iš vienerių turginių džinsų ir dviejų bliuskų – čia aš apie save), fyfiškumais ir išgyvenimui reikalingą pritapimą prie chebros. įsivaizduoju (ir pavydžiu), kaip knyga skaitosi vilniečiui, kur visos vietos – nuvaikšiotos ir nuzulintos, šiauliečiai jau turi irgi savo knygą, dabar prašom kokį rašantį klaipėdietį klaipėdiečiams parašyti apie prieplaukas, pėdas, galerijas ir arbatas už penkiasdešimt centų (ar dar likę ten tokių rašančių?)! nes aš irgi noriu to jausmo!

labiausia knygoje surezonavo ta mokyklinių laikų paauglystė – vėlesniais laikais su protagoniste keliai išsiskyrė (į kitą VU faką), tad jau tiesiog skaitai kaip visai nepažįstamą istoriją, nepažįstamus filologinius ir doktorantinius kelius, kuriais nekeliauta. o bet tačiau pasikartosiu, labiausiai knygoje suveikia ypatingas autorės sugebėjimas taip gerai perteikiant atmosferą ir nuotaiką, kažkaip stebuklingai pačiai išlikti neutralia, neverkšlenti dėl lietuviškos malalietkos nedalios, pasaulio neteisybių ir t.t. Kažkoks dzin dzen stilius, sakyčiau.

tad va, taip įdomiai gaunas, kad man labiausiai patiko knygos skyriai iš šatėnų, kur patys pačiausi malalietkiniai laikai. Ką domina studentavimai, videonuomos ir baliai – skaitykit knygoj. o ir šiaip paskaitykit, nu, nes kaip ne kaip, tai yra įvykis literatūriniame pasaulyje, tai yra moteriškas balsas, kuris nemiauksi, nepūkuotas, necukruotas (o toks labiau dirty) ir tarsi atsveria Kmitos vyrišką šiaulių gezų pasaulį, tad dabar tokia kaip ir alia lygybė, jau viskas, kas po to bus parašyta ta tema, bus kaip po k.sabaliauskaitės pasipylę knygos apie vilnių.

PS paskolint knygos negaliu, nes liko pas mylimiausią malalietką londonuos

 

Supintos

Image result for supintos knyga

Nepatiko. Kadangi bambėdama atskleisiu turinį, tai kas planuojate vis dėlto knygą  skaityti, tai toliau NESKAITYKITE.

Žodžiu, eita gera kryptim, bet gal nelabai pavyko. Gal ir vertėjai nelabai pavyko, o gal nelabai buvo ko verst? Nu, soriukas, kai teisininkų firmos bendradarbiai vadinami “kompanjonais”??? Kas per daiktas tas kompanjonas? O kas per žodis yra “auskultuoti”? Net visažinis googlas nežino, nors pagal kontekstą ir supranti, kad turėtų būti medicininis terminas, kai stateskopu klausomi paciento plaučiai ir širdis.

Jau nuo pradžių, jaučiau, kad nieko gero, bet, kadangi plona knyga, ai, galvoju, smalsu, kaip baigsis, paskaitysiu, kaip čia tos moterys susijusios. O visa intriga tokia, kad viena paaukojo plaukus, kita padarė peruką, o trečia tą peruką nusipirko. Nu, rimtai?

Visos trys veikėjos labai vienpusiškos. Na, dar indė gal įdomi persona, bet jei esi skaičius knygų apie Indiją (A Fine Balance, pavyzdžiui, ar tą patį “Šantaramą”), tai koks ten paveikslas moters – nuotrupa charakterio kažkokia, pas kurią vis kažkaip stebuklingai atsirasdavo pinigų, neaišku, iš kur tik.

Sicilietė irgi būtų nieko, gal šitai ir mažiausiai turiu priekaištų, niekas stipriai neužkliuvo, bet jau teisininkė iš už Atlanto! Nu, tokia nuzombėjus darboholikė, kad net bloga skaityt. Mirsiu, bet dirbsiu. Įtarinėjau, kad tikriausiai kažkaip turės varyt į Indiją nušvitimui, susitikti indę heroję ir ją išvaduoti iš neliečiamųjų kastos – bet, baikit, kam čia kelionės, kai galima sujungti per peruko pirkimą. O dar tas kompanjonavimas ir pilnas tekstas neverstų angliškų terminų (executive woman), kurie tekste nuodugniai išaiškinami, lyg reiktų pasirodyt autorei, kad moka anglų kalbą (na, Prancūzijoje tai šioks toks žygdarbis, pripažinkime (autorė – prancūzė).

Taigi perskaičiau tik dėl mažos apimties. O šiaip – neverta, nebent mėgstat meloodramas, kur vyksta stebuklai ir įvykiai nebūtinai turi būt susiję.

 

Įstabiosios medžiagos: neįprasti pasakojimai apie tai, iš ko sudarytas mūsų pasaulis

Image result for įstabiosios medžiagos

Prisipažinsiu, šįsyk sugundė viršelis. Šiaip labai mėgstu skaityti mokslo populiarinimo knygas – apie sudėtingus dalykus – paprastai (daugiausia tikriausiai esu skaičius apie kvantinę fiziką – kiekvieną kartą vis iš naujo bandau suprast ir užvertus knygą pamirštu, ką ten supratau), mėgstu ir tingiu, nes nelabai paskaitysi vėliais vakarais, kada smegenys ant išsijungimo ribos, o čia reikia tekstą suprast.

Vienžo, labai patiko šioji. Gal ne visi skyriai vienodai, bet buvo tokių, sakyčiau, stebuklingų. Pavyzdžiui? Na, pavyzdžiui, tokių, kad iš vakaro prisiskaičius, kolegom kitą dieną aiškindavau, kokių stebuklų yra šiam pasauly. Imkim kad ir aerogelį. Eina sau, toks, žinokit, žydras debesėlis, tik ne iš animacinio filmo! O kur dar instrukcijos, kaip pagaminti legendinį samurajų kardą, kuris vienu užsimojimu nukirsdavo priešininkui galvą(aš kaip nukritus iš mėnulio sužinojau iš ko pagamintas plienas – neprisimenu, kurią- fizikos archemijos pamoką šiuo atveju pramiegojau mokyklos laikais).

Taigi atradau visai nežinomų daykų, kai kuriuos žinojau, buvau kažką girdėjus, bet knygos autorius taip smagiai for dummies pasakoja, kad galėtum apie visą pasaulį skaityti ir nenusibostų. Beje, kai skaičiau apie šokoladą, garbės žodis, norėjau vidury nakties lipt iš lovos ieškot šių malonumo molekulių. Spėkit, ar susilaikiau?

Labai rekomenduoju, ypač mokiniams, kuriems niekaip nepavyksta įžiebti meilės fizikai ir chemijai, ir mokytojams, kuriems pritūksta fantazijos tą meilę žiebiant.

Laiškai hipokampui

Šitos knygos fizinis būvis yra labai gražus (nors va taip poste – beveik nematoma) – puikus popierius, gražios iliustracijos, kurias pirmiausia pamatai pro jūros arkliuko langelį (kaip ant viršelio). Na, o kai pradedi skaityti tekstą – iš viso paskęsti skaitymo malonumo jūroj (o aplink, žinoma, plaukioja jūrų arkliukai). Taip ir paėmiau knygą į rankas – dėl grožio, o kai pradėjau skaityti, tai nebegalėjau sustot.

Maži knygos tekstai apie ką nors – įspūdį, akimirką, “gyvenimo razinas – tas ypatingas akimirkas, kurios nutinka tik kartą ir yra nesurežisuotos, kurios išmuša iš vėžių, kurioms neįmanoma pasiruošti ir apie kurias neišmoksite jokiam universitete.” Daugiau nieko ir nerašysiu – kad nesugadinčiau. Tokia savotiška atvirų (tokių, kur šiaip nesakai mamai) žodžių meditacija (po sunkaus prieš tai skaityto teksto).

Durnių mokykla

Durnių mokykla

Neapsimetinėsiu – jau seniai buvo taip sunku skaityti. Ir, net po visų pastangų ir dūsavimų negaliu pasigirti, kad knygą įveikiau. Veikiau, ji mane įveikė. Na, aš nors atlaikiau tiek, kad knygą perskaičiau – tikrai net kelis kartus (kai skaitai ir taip gerokai nesupranti, apie ką) galvojau mesti. Bet skaitai ir vėl užeina koks momentas, kai supranti ką skaitai, kai mintis nepabėga ir net pradeda skleistis vaizdas – taip ir perskaičiau šokinėdama tarp tokių sąmoningai ir nesąmoningai perskaitytų eilučių.

O labai norėjosi kitų “šedevru” vadinamą knygą, ypač taip garbinamą mano garbinamo Michailo Šiškino, iš tikro perskaityti. Matyt, nors šiaip labai ilgai skaičiau (nes negalėjau skaityti vakarais – tekstas toks, kad pagaliau supratau, kaip žmonės sako, kad skaitydami užmiega – tiesiog per sudėtingas), reikėjo skaityti dar lėčiau ir dar labiau susikaupus, labiau dirbant, mėginant sugaudyt nytis, nei ilsintis.

Taip ir lieka man ši knyga galvoj labiau kaip iš stikliukų suklijuotas vitražas, po kurį žaidžia šviesos spindulys, nei šviesiai tiesiai langas. Na, bet romanas yra fantasmagorinio modernizmo romano pavyzdys – whatever it means – tai ko norėt… O aš net nežinau, kaip vertint goodreads. Gal niekaip nevertinisiu, jei tik galima.

O gal iš viso šitą knygą reikia skaityti kaip “Mokykla durniams”, t.y. eik, jei durnas?

You Think It, I’ll Say It

You Think It, I'll Say It

Šitie apsakymai – tikras gėris! Nebuvau apsakymų fanė (nes vis nespėju įsijausti), o reikėtų. O ir pažiūrėjus šios knygos goodreads vertinimą (šiandien jis TIK 3.77), eilinį kartą pagalvoju, kad man su goodreads gal nepakeliui ir reiktų labiau nekreipt dėmesio į visus tuos vertinimus.

Curtis Sittenfeld meistriškai sudėlioja savo apsakymų veikėjus ir su kiekvienu apsakymu vis sugeba nustebinti ir pasukti siužetą netikėta linkme. Per visus apsakymus, sakyčiau, eina viena mintis – mes sudėliojame žmonių paveikslus galvoje ir tarsi juos užšaldome – tas buvo toks, o anas anoks, tas pasielgė taip ir todėl, o tas anaip ir dėl to, o gyvenimas išmėto ir išvėto visus iki vieno, sukeičia ir pergrupuoja, pakeičia ir išdildo prisiminimus, o paskui suveda tuos pačius žmones ir nustebina – neteisingomis interpretacijomis, ne taip perskaitytomis žinutėmis – su savo užšaldytais įsivaizdavimais pasijunti atsilikęs, užstrigęs laike, kai visi kiti seniausiai iškeliavę ir palikę tave savo susikurtame burbule.

Taip nusivilia moteris, kuri pavargus nuo bedarbio vyro bando susitikti su jaunystės simpatija, žurnalistė, nelaiku nesėkmigą nėštumą išgyvenusiai Holivudo žvaigždei prasitarusi apie savo kūdikį, taksi keleivė neteisingai suinterpretavusi vairuotojo signalus ir t.t. dešimt kartų – dešimt apsakymų. Visos darmos vyksta veikėjo galvoje. Jei autorė nepasakytų, kas ten verda, pagavotume, ai, eiliniai nuobodos, ką ten apie tokius parašysi. O Curtis ima ir parašo.  Ir dar puikiai!

 

Ramūs tėvai, laimingi vaikai

Image result for ramūs tėvai

Kaip tik šiandien atėjo toks video, kuris atspindi tai, apie ką yra ši knyga.

Knyga, kuri turi būti ant visų tėvų naktinio stalelio (vėl aš apie tą patį). Ji turi būti nuolatos skaitoma (čia primenu sau). (Na, negalioja tėvams, kurie yra patys tobuli ir turi tobulus vaikus. Tiesą pasakius, nemanau, kad taip būna, o jei manote, kad jūs tokie esate, tai susirūpinkite, nes tikriausiai kažko per rožinį debesėlį nematote.)

Kad matytumėte, kiek aš šioje knygoje prisibraukiau (atleiskit, visi, kurie manot, kad tai neleistina)! Dabar vartau knygą – pribraukyta net tušinuku, nes, matyt, tuo metu, po ranka neturėjau pieštuko – jau buvau supratus, kad čia bus darbinė knyga.

Tikriausiai pastebėjot, kad tokių knygų jau esu skaičius ne vieną, bet tikriausiai jų nebus per daug, o ir kiekviena nors ir apie tą patį kalba, bet vis kitokiu kampu, kitokiais žodžiais. Svarbiausia reikia kažkaip įsikalti į galvą, kad blogas vaiko elgesys yra pagalbos šauksmas – jis dėl kažko jaučia nerimą, kažko bijo, dažnai net pats nesuvokia, ko, jam negera – įsivaizduokite, jei jūs taip jaučiatės, o jus dar ateina ir apšaukia mylimiausias žmogus (o juk taip dažniausiai ir atsitinka, deja). Tad pats sunkiausias (bent jau man) žingsnis yra karštakošiškai nesureaguoti į blogą elgesį ir suskaičiavus iki 10, pasistengti suprasti, kame yra jo ištakos.

Taigi, raktas į gerus tėvų ir vaikų santykius yra ramybė. Nes ramioje būsenoje sugebėsite įsiklausyti, ką vaikas nori jums pasakyti nemokėdamas to pasakyti. Sudėtingas reikalas. Ir išlaikyti ramybę, ir suprasti. Dėl to ir skaitau. Kad ir milijoninį kartą, ir vis apie tą patį.

Visiems netobulai geriems tėvams.

 

 

Paslapties babilonai, arba aš tau siunčiu labų dienų

“Neieškokit, kas modernu, ieškokit, kas amžina.”   Juozas Miltinis

Violeta Palčinskaitė yra nuostabiai žavinga. Labai džiaugiuosi, kad ji rašo šias savo atsiminimų knygas, labai gaila, kad į knygos pristatymą negalėjau nueiti, o knygų mugėje susitikimo nebuvo. Kažkaip per praėjusius metus daug skaitau atsiminimų knygų – ir visos puikios, labai įdomios. Jos man kaip koks istorinis gidas po Lietuvą nuo maždaug tarpukario iki šiandienos, ypač po tarybinius laikus, apie dienas, kai pasakotojai buvo jauni –  visi skaitytų atsiminimų knygų herojai jau garbaus arba net labai garbaus amžiaus.

Kuo autorė tokia žavinga? Violetos Palčinskaitės knygos nuotaika yra šviesi ir skaidri (skolinuosi Irenos Veisaitės prisiminimų knygos pavadinimą, nes labai pritinka), iš jos trykšta gyvenimo džiaugsmas, optimimas, gera nuotaika, humoras. Neišgirsi bambesių ir skundų ar dar kokių padejavimų. Kokie padejavimai! Paskaitykite, kiek nuotykių, o kiek kelionių!!! Galvojau, kad aš taip vidutiniškai keliauju, kur ten, palyginus su autore, aš esu tiesiog pasaulio nemačius namisėda! (Perskaičius knygą nuėjau ir nusipirkau bilietus į salą Viduržemio jūroje! Tikrų tikriausiai! Štai kokia įkvepianti yra ši knyga!)

Knygoje yra keletas ir siurprizų – spalvotos nuotraukos, kurių iš pradžių net nebuvau pastebėju,s iliustruojančių įvairias knygos vietas – maloniai nustebino, ir – knygos skyreliams pritaikyti eilėraščiai. Skaičiau ir galvojau, kaip gražu, kaip noriu šito ir ano iššmokyt savo dukrelę, o tuo pačiu ir pati išmokčiau.

Rekomenduoju atsiminimų mėgėjams, smalsuoliams, kuriems įdomu, kaip atsiranda eilėraščiai, pjesės ir scenarijai, istorijos apie režisierius, rašytojus ir kitus poetus (istorija apie P.Širvį tiesiog nepakartojama – iš karto nufotkinau puslapį ir nusiunčiau draugei vaidinančiai spektaklyje “Nutolę toliai” pagal Širvio eilėraščius) na, ir, žinoma, poetės gerbėjams.

*Leidyklos dovana.

Hostage

Image result for graphic novel hostage

Ši grafinė novelė pasakoja apie programos “Gydytojai be sienų” dalyvio “nuotykius” Ingušetijoje ir Čečenijoje 1997 m. Pirmosiomis savo darbo dienomis gydytojas Christophe André buvo vidury nakties pagrobtas iš savo kambario ir išgabentas į Čečėniją. Tris mėnesius jis išbuvo prirakintas prie radiatoriaus (žiūr. piešinėlį žemiau). Jo istoriją savo piešiniais pasakoja Guy Delisle.

Image result for graphic novel hostage

Neįtikėtina, kaip tokią istoriją galima padaryti įdomia ir nenuobodžia. Įsivaizduokite, kiek “daug” veiksmo yra žmogaus prirakinto prie radiatoriaus gyvenime: atsikeli, gauni valgyti, gerti, esi nuvedamas į tualetą, guli, miegi ir kiekvieną dieną tikiesi, kad jau greitai, kad derybos vyksta, kad jau tuoj tuoj.

Tik skaitytojas žino, kad dar ne tuoj, nes jaučia, kad didžiulis knygos svoris (grafinės novelės paprastai esti siaubingai sunkios ir didelės) vis dar guli ant dešinės rankos, o tai sukuria savotišką įtampą – kas bus toliau – ar taip pat tiesiog nieko nebus?

Image result for graphic novel hostage

Nors Christophe nebuvo specialiai fiziškai kankinamas, nieko nevykimas taip pat yra kančia ir reikia ypatingo talento nieko neveikimą nupiešti, įprasminti ir  suteikti jam gyvybę.

Įdomiausia, kad prie lovos gulinti knyga sudomino vaikus. O kodėl tas dėdė prirakintas, o kas atsitiko? Labai netikėtas kontekstas paliesti įvairias problemas, taip pat ir saugumo, išversti ir apsukti temą iki “kodėl negalima kalbėti su nepažįstamais žmonėmis” arba “kaip kalbėti su nepažįstamais žmonėmis” ir šiaip saugumo klausimo. Na, ir žinoma, pasidžiaugti, kokioje palyginti saugioje šalyje gyvename.

 

*Knyga pirkta knygyne “Eureka”

The Silent Patient

Image result for the silent patient

Niekaip nesugalvoju, ar patiko man knyga, ar ne. Kažkur tarp patiko ir nelabai. Pradžia labai užintrigavo ir lyg šiaip neblogai sudėliota, susukta, tačiau antroj knygos pusėj, kai pagrindiniai veikėjai atsiduria vienoje vietoje, kas ten su jais atsitinka, man kažkaip, nu, netikroviškai. Tikrovė periena į filmą, kas gal ir nieko tokio, bet man turėtų būti arba tikrovė arba filmas. Va.

Žodžiu, vienas psichiatras labai susidomi pagarsėjusios bylos paciente, kuri šiuo metu yra beprotnamyje ir su niekuo nekalba. Alicia nuteista už vyro nužudymą ir tylėdama visiškai neketina gintis ar pasiaiškinti, kodėl taip padarė. O štai psichiatras tai priima kaip profesinį iššūkį, net įsidarbina toje ligoninėje, kurioje Alicia laikoma. Toks profesinis iššūkis. Bet, ar tikrai pasakotojas tik išsiaiškins, kas atsitiko nusikaltimo vietoje ir kodėl? Ir kodėl byla jį taip domina? Kaip ten su tais gerais norais ir pragarais?

Knyga pritiks visiems per daug nesikabinėtojams, laisvai gali stoti šalia visu merginų traukiniuose, moterų languose ir t.t.

*knyga pirkta audible

QBQ. Question Behind Question

Image result for question behind question

Kartais nutinka, kad mane ištinka pirmūnizmo priepuoliai, na, tokios situacijos, kai visi rauko nosį, o aš ploju katučių ir nenustygstu vietoje. Taip atsitiko darbe, kai mano bosių bosė (ne ta, kur man tiesiai virš galvos, bet ta, kuri man bosui virš galvos) pareiškė, kad mums keliauja knygų siuntinys ir per mėnesio susitikimus mes skaitysime knygą (kurios pavadinimas vėliau tarp kolegų taps komandos slengu). Na, tokiais atvejais, natūralu, kad žiauriai džiaugiuosi: ne tik gausiu knygą, bet dar bus ir alia darbinis knygų klubas. Pirmūnizmas ne kitaip ir… kančia mano bendradarbių akyse.

Knygoje labai trumpuose skyriukuose, skirtuose žmonėms, kurie šiaip gyvenime neskaito, trumpai aptariami atsakomybės prisiėmimo (vietoj pirštu rodymo į kolegą), aukos mąstymo, bėdavojimosi ir kitokie reikalai, kurie nepadeda darbiniame gyvenime.

Kažkokių didelių naujovių nesužinojome, bet keletas idėjų vertos dėmesio – kaip kad komplikuoto gyvenimo susikūrimas ir natūraliai iš to sekantis stresas. Iki knygos nelabai norėjau pripažinti, kad savo išprotėjusį gyvenimą esu susikūrus pati, dėl to tik man vienai ir lemta jį išsrėbti ir išstresuoti.

Kadangi bosių bosė perėjo į kitą skyrių, dabar nosis rauko kiti kolegos, maniškiai tuo tarpu, mielai knygą perleidžia naujoms knygų klubo aukoms. Pirmūnė, aišku, knygą pasilaikė sau. Ir išmoko žodį procrastination.

Išėję prie upės

Image result for išėję prie upės

Ši knyga yra pirmoji Monikos Beltrušaitytės knyga. Viena blogo skaitytojų paminėjo, kad “Išėję prie upės” yra jos metų knyga, tad labai suintrigavo, ir knyga iš karto pateko į vieną iš išprotėjusių išpardavimo penktadienių pirkinių krepšį. Ir, žinote, labai maloniai nustebino.

Knyga yra novelių rinkinys, short stories, tikriausiai aiškiausia sakyti, nes aš nelabai besuprantu, kas yra novelė, kas apsakymas. Tai tos novelės yra pilnos visokiausių gerulių personažų – “Kekiai gyveno antrame aukšte”, “Kranaitis yra senas svolačius” (be kursyvo!), o buriuotojų “mūzos” yra tiesiog čemodanai (su kursyvu) – kaip galima nesusigundyti sužinoti, kas jie visi tokie per vieni. Skaitai, o tekstas liejasi laisvai ir puikiausiai išlaiko skaitytojo dėmesį – ko daugiau skaitytojui ir bereikia, o ir pabaigos normalios, jos yra ir be visokių svajingų žvilgsnių į tolius ir kitų išsisukinėjimų. Taip kad sveikinu rašytoją ir lauksiu kitų knygų, tikiuosi, kad pirmoji – nepaskutinė.

Atomic Marriage

atomic

Audible dabar turi tokią “Audible Original” programą, pagal kurią nariams dovanoja porą nemokamų knygų ar knygelių (trumpos tokios, iki kelių valandų klausymo) per mėnesį. Šioji Curtis Sittenfeld beveik dviejų valandų smagi istorija apie šeimyninius (atsiprašau, bet man tas žodis “šeiminius”…) reikalus.

Goodreads paskaičiau keletą atsiliepimų, kad neva knyga lėkšta ir ne to iš autorės buvo tikėtasi, bla bla. O aš suskaičiau, pasijuokiau, pasimėgavau ir neturiu šiam apsakymui jokių didelių priekaištų, tad rekomenduoju kokiai trumpai kelionei, vienu ypu suklausyti.

Brock Lewis yra ryškiai republikoniškai religingas verslininkas, išleidęs savipagalbinį bestsellerį, trumpai tariant, dvylika atominių patarmų, kaip savo santuoką padaryti “ilgai ir laimingai”. Holivudas pasigavo šią knygą ir nori padaryti filmą, tačiau reikia su autoriumi suderinti keletą detalių, kurios jo evangeliškajam gyvenimo požiūriui niekaip netinka. Derėtis su autorium siučiama Hollywood asė ir specė Heather. Kaip pasisekė jų susitikimas, kas ką suprato nesuprato ir kas atsitiko po kelionės – viskas šioje trumpoje istorijoje. Linkiu suklausyt lengvai, nes labai rimtai gali ir nesigauti.