Mirties loterija

mirties-loterija-1

Detektyvai yra tokia laisvalaikio praleidimo forma, kuri alia susijusi su atsipalaidavimu. Gal tas atsipalaidavimas kiek ir įtemptas, ir gal kiek ir freakiškas, nu, vis dėlto viskas apie lavonus, kraujo balas ir taip toliau – kuo gi čia normaliam žmogui mėgautis? Kai taip pažodžiui pagavoji, tai ką, žinau, neatrodo labai sveikuoliškai. Net pasakyti, kad tiesa visada nugali (ir iš to ateina atsipalaidavimas) negali… Pavyzdžiui, kaip šitam detektyve.

Puikiai verčiasi puslapiai, greitai ir visa kita – privaloma gero detektyvo sąlyga – šioje knygoje puikiai išpildyta. Skaičiau visiškai atsipalaidavusi – turiu omeny, kad nebandžiau spėlioti, kas žudikas – kol galiausiai įpusėjusi knygą pagalvojau, kad ne tiek čia daug tų veikėjų, tad greičiausiai žudikas jau tarp jų ir būtų per daug banalu, jei tai būtų”pats blogiausias”, ar ne?

Tai va, man kažkaip truputį pritrūko motyvo. Na, jis kaip ir yra, viskas ok, bet kažkaip perskaičius liko toks neaiškumo jausmas, norėjosi, kad motyvas būtų kaip nors labiau užaštrintas, labiau išvystytas ir atskleistas, kažkas šioje vietoje nelabai. Bet šiaip žmogžudysčių laisvalaikiui – gerai.

Advertisements

Stasys Šaltoka. Vieneri metai

Vieneri-metai_p1

Tik pradėjus skaityti knygą, pagalvojau, kur aš čia įsivėliau ir su kuo susidėjau. Kodėl? Todėl, kad jei gyvenime sutinku kažką panašaus į Stasį Šaltoką, tai bėgu neatsigręždama. Kodėl? Todėl, kad žinau, kad bus daug demonstravimosi, atsainaus “ką jūs ten pilkos pelės” povyzos ir energijos siurbimo, po kurio sugrįžus namo tenka ilgai laižyti kailį ir mintis, kad sudėliočiau atgal į savo sruogas ir lentynas, ir nusipautų tas klaikus slogutis, kurį tokie žmonės dalina į kairę ir į dešinę, nes patys turi daugiau negu jiems patiems reikia. Tad taip ir aš skaičiau toliau. Kodėl? Truputį vedina įsipareigojimo, truputį smalsumo, truputį keptų kiaušinių viršelio.

Nu ir ką. Nu, nepatinka man tokios knygos. Užknisa tiesiog. Tik galvoju, jei jau taip užkniso, tai gal neblogai parašyta, nebūtinai tik gerą emociją juk turi knyga sukelti, ką? Na, ir tas jausmas beprasmybės gi ištinka ne tik ausinį jaunimėlį, kuris iš gero gyvenimo nebežino visai kur dėtis – kai nereikia sukti galvos, kaip išgyventi, pradedi galvoti, kaip nebegyventi?

Dabar dar bandau įlįsti į savęs jaunesnės kailį ir galvoju, ar patiktų man šita knyga? Nežinau, gal. Tikriausiai? Vargu? Aš gi net kultinio Keruako neperskaičiau, nes mane užkniso tas begalinis baladojimasis iš vietos į vietą – kelyje, o iš tikro tai trypčiojimas vietoje.

Labai juokinga, bet skaitant knygą, fb ir Instagram tapo appsais, su kuriais visai nenorėjau turėti reikalo. Bloga net žiūrėt į juos buvo (labai gerai, galima daugiau knygų perskaityti). Pažiūrėsim, koks jausmas bus apie knygą po kokio pusmečio, gal tada ir nuspręsiu, koks ten mano santykis su ja.

Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus

irena

Kai per knygų mugę priėjau prie Irenos Veisaitės autografo, ji manęs paklausė, ar buvau jos studentė. Iš tikro labai gaila, kad ne, nes turėti tokią mokytoja yra labai didelė gyvenimo dovana.

Kaip matot, knyga gan ilgai laukė savo eilės, nes vis galvojau, kad ji nebus lengva skaityti, reikia jai nusiteikti ir pasiruošti rimtam skaitymui. Ir visai be reikalo. Knyga puikiai parašyta, tiesiog neįmanoma nuo jos atsitraukti, o pamatęs, ką skaitau, mano vyras prisiminė, kaip su Veisaite buvo susidūręs Atviros Lietuvos Fonde, tad jam irgi prisireikė skaityt čia ir dabar,  teko knygą traukti jam iš rankų, o tai tikrai neda=nai atsitinka mūsų namuose – kad nepasidalintume knygos.

Visų holokaustą išgyvenusių žmonių istorijos yra stebuklų istorijos. Dar didesnis stebuklas yra išgyvenus nepalūžti ir tapti šviesuliu, į kurį gręžiasi visų akys. Kaip netekus praktiškai visos šeimos, galima turėti viduje tiek šviesos, tiek skaidrumo ir tiek meilės gyvenimui, būti tokiai nešališkai ir empatiškai, sugebėti be pykčio žiūrėti į gyvenimą? Kaip po šitokios tragedijos galima matyti savo kaimyno tragediją, jį suprasti ir užjausti? Apie visa tai Irena Veisaitė pasakoja šioje knygoje. Beje, Aurimas Švedas yra puikus pašnekovas, sklandžiai vedantis pokalbį, gal ir dėl to taip lengvai slysta tekstas?

Būtinai rekemonduoju paskaityti knygą apie šią unikalią asmenybę. Štai ir dabar matau Ireną Veisaitę reportaže apie Johananą Fainą, berniuką su smuiku, “Panoramos” reportaže.

veiaiste

Ištrauka iš knygos.

Ilgų kojų istorija

ilgu koju

Prisipažinsiu, baltai pavydžiu žmonėms, mokantiems piešti (šios knygos autorius yra ir jos iliustratorius). Kai moki piešt, esi kokiais keliais šviesmečiais arčiau galimybės tapt knygos autoriumi. Nes nupieši, taip kaip nori, taip, kaip įsivaizduoji, ir taip, kaip turi būti. Ar gali būt geriau? Labai gerbiu tokius universalius žmones davinčius. Va, mokėčiau piešt, seniai būčiau sau susikūrus blogo logotipą… O nemoku, metai bėga, logotipo neturiu. Ech…

Virginijus Malčius savo knygoje paliečia kitoniškumo temą – jo knygos veikėjas Anupras turi iš giminės paveldėtas labai ilgas kojas. Atrodo, visi giminėje savo kitoniškumą visokiais būdais sugebėjo paversti privalumais, bet nebūtinai, kas tinka vienam, tinka ir kitam, tad Anuprui kopijuoti giminaičius nesiseka. Štai ir didžiausia Anupro problema – rasti savo kelią ir atpažinti savo privalumus. Ne visada lengva tai padaryti, būna, tenka gan ilgai bandyti, nusvilti, nusivilti ir niekas negarantuoja sėkmės, bet, kaip sakė “Originalai” autorius Adamas Grantas – kuo daugiau bandai, tuo didesnė tikimybė, kad pasiseks.

Ši istorija vaikams taip pat yra ir pamoka tėvams – pamoka, kad tavo vaikas užaugęs nebūtinai turi būti toks pat “geras”, kaip kaimynų Onutė ar Sauliukas. Jis pats turi rinktis savo kelią, galbūt visai kitokį, nei tėvai buvo išsvajoję. Kaip vaikas turi būti drąsus savo kelio paieškose, taip tėvai turi būti drąsūs priimti vaikus tokius, kokie jie yra, ir dar drąsesni prieš “tobulos” aplinkos spaudimą.

Stengiuosi kiekvieną dieną. Ne piešti, o priimti savo vaikus tokius, kokie jie yra. Kartais atrodo, kad išmokt piešti būtų lengviau…

Nesėkmingi bandymai klausytis

Paskutines kelias savaites niekaip nerandu audioknygos – bandydama iššvaisčiau krūvą laiko, tai pasidalinsiu, ką bandžiau ir kas nepavyko.

Saunder

George Saunders klausyti nesėkmingai bandau antrą kartą. Pirmą kartą bandžiau klausyti apsakymus, bet pajutau, kad nelabai klausant pavyksta suvokti tekstą, nusipirkau knygą ir padėjau į eilę prie lovos – jau ilgai stovi ten. Dabar bandžiau imti romaną, prieš tai dar knygyne pradėjau pradžią skaityti, labai sudomino ir mačiau, kad ir klausyti nebus labai sudėtinga, bet, pasirodo, pradžia ir buvo nesudėtinga, o toliau tai jau kažkokie lakstymai laiku po kažkokius pasaulius – klausant nieko nesuprantu, fantazijas sunku suprasti – teks arba pirkti knygą arba laukti vertimo. Iš tikro, vertimo labai norėčiau, tikiuosi, leidyklos susigundys.

American_gods

Šiaip lietuviškai išleistų stengiuosi nepirkti audio, bet kadangi šios labai geri vertinimai, o knyga stora, nenorėjau ilgai laikyti eilėj… Na, ir matau, kur knygoje nerealių fantazijų atsiranda, aš pasimetu ir nebesusigaudau klausydama, man vis atrodo, kad kažką blogai suprantu, tai su šita tas pats – teks ieškoti knygos ir skaityt popieriuj.

chris

Labai gerai įvertinta goodreads, nusipirkau per audible akciją, na, bet valandą paklausiau ir matau, kad nu, kažkaip nevažiuoja man knyga, nieko nebegirdžiu, ką ten kalba ir nusisvajoju į pievas. Pasidaviau… Čia apie realų New York esantį pastatą, jaučiu, niujorkiečiams labai patiems įdomu skaityt, tai ir pakelia paskui reiktingus.

art

Labai geri įvertinimai goodreads, irgi per išpardavimą nusipirkau, bet neapsikenčiau tiekos beisbolo, kiek yra knygoje. Ir klausyti krūvą beisbolo savokų, kurios man nieko nereiškia, irgi paleidžia mano klausymą į lankas…

Sellout_by_Paul_Beatty

Manau, turėtų tikrai būti gera knyga, bet klausymui per sodri. Ten tiek ironijos (bent jau pradžioje, kiek perklausiau), kad man ausys ir smegenys tiesiog nepaveža. Reikia atsisėst ir žiūrėt į tekstą, sustot, kada nori, pagaut bajerį, klausant tai nelabai pavyksta, juk dažniausiai vairuoju, nespėčiau tiek pauzės spaudinėti – kol man vienas bajeris “daeina”, jau keli bajeriai būna ant viršaus – perkrova smegenim – pavojinga vairuoti. Bandysiu kada skaityti popierinę.

Tai va, kaip matot netinginiauju, kankinuosi geros knygos paieškose 🙂 Gal ką parekomenduotumėt, kas neišversta, o labai gera ir ne per daug sudėtinga?

 

Mėlynų siūlų ritė

melynu-siulu-rite-1

Nežinau, mes tai gyvenime sakom “siūlų špūlė” (kaip ir angliškam pavadinime A Spool of Blue Thread), bet, aišku, pro kalbainių akis tokis žodis niekaip tikriausiai ant knygos viršelio nepraietų -pagal ekonomikos atvirumą esam pirmajame dešimtuke, o štai pagal kalbos tikriausiai pačiam paskutiniam…

Ši knyga vis šmėžuoja prieš akis nuo 2015 m, kai pateko į Man Booker trumpąjį sąrašą, bet kadangi goodreads nelabai knygą liaupsino, tai vis kažkaip susilaikydavau ir nesiryždavau skaityt, na, bet lietuviškas leidimas ir tas gražus viršelis padarė savo. Sugundė, žodžiu.

Tai kaip tie įspūdžiai? Knyga, skaitėsi visai lengvai ir visai smagiai, tik, jau pastebiu ir pradedu bijoti storesnių knygų – redaktoriai galėjo tvirčiau atstovėti ir pasidarbuoti knygos karpymu. Tiesiai šviesiai – pirmoji knygos dalis yra 266 puslapiai ir tiek puslapių puikiausiai tempia ant normalios knygos – normali pradža ir normali pabaiga. Taškas, užverti ir visi patenkinti. Bet kažkodėl autorė sugalvojo prikabinti dar 3 skyrius su 100+ puslapių, kuriuos pradėjus skaityti, net nelabai supranti, kur ir kokiam laikmetyje atsidūrei ir kam jie reikalingi. Žinoma, jie ten paskui kažkaip išsivynioja ir turi keletą neblogų istorijų, realiai pirmos dalies priešistorių, bet nu prikabinti tikrai lievai. Manau, tos dėmesio vertos istorijos galėjo būti apkirptos ir įterptos į pirmą dalį, ir skaitytojui nereiktų jaustis kaip iš dangaus nukritusiam.

Tai ties tuo prikabinimu ir užbuksuoja labiausiai knyga, bet paskui pabuksavus pavyksta išvažiuot ir antrą kartą užbaigti. Vienas vargas, žodžiu. Nors iš kitos pusės, ten tokia gan crazy ta priešistorė, tikrai įdomu pažinti jaunus pirmos dalies veikėjus – į ramius diedukus žiūrėdama niekad nepasakyčiau, kad jie tokie buvo, tai man labai patinka, kai autoriai taip ima ir apgauna (ne puslapių skaičiumi, bet charakterio įvairove). Bet nepatinka, kai prirašo nereikalingų puslapių ir jų niekas nedrįsta ištrinti.

Taip kad apraminus lūkesčius iki normalių, galit poilsiui imt ir skaityt.

Anė iš Žaliastogių

ane

Net neįsivaizdavau, kokio dydžio spragą turėjau, kol nebuvau perskaičiusi “Anės iš Žaliastogių”. Totali tarybinės šalies dydžio skylė. Esu dėkinga savo vaikams, kad turiu pretekstą išlaidauti knygoms be sąžinės graužimo ir po to dar perskaityti visas jau skaitytas ir dar neskaitytas knygas vaikams. Tokiais atvejais mane apima liūdesys dėl savęs vaiko, nes įsivaizduoju, kiek daug džiaugsmo ši knyga būtų man suteikusi.

Anė yra nuostabus personažas ne tik dėl savo fantazijos- ji turi ypatingą charizmą, o taip pat ir labai išskirtinį požiūrį į pasaulį – savo laiku ji turėjo būti didžiausia maištininkė, laisvamanė, netelpanti į jokius padoriai mergaitei priklausančius rėmus. Bet kartu ji empatiška, jautri, romantiška ir labai protinga, gera mokinė, besirungianti su berniukais ir juos pranokstanti.

Įsivaizduojate XIX a. mergaitę, kuri turi ambicijų aplenkti protingiausius berniukus? Galvojate, kas čia tokio? Pažiūrėkite į autorės nuotrauką ir pabandykite įsivaizduoti korsetų ir perspausto liemens pasaulį, kuriame ji gyveno. Ši knyga garantuotai aplenkė savo laikmetį, ypač turint omeny pabumbėjimą, kad moterys negali būti kunigėm! Bravo, Lucy Maud Montgomery!

lucy maud

Lucy Maud Montgomery

Anė yra nuostabus raudonplaukis džiaugsmo fontanas – neaprėpiamos fantazijos ir ypatingo plepumo (ką galvoju, tą sakau) derinys –  ne veltui įkvėpė Astrid Lindgren sukurti Pepės, taip pat raudonplaukės, personažą. Todėl labai labai rekomenduoju perskaityti, net jei neturite kam perskaityti garsiai, perkaitykite sau, prisiminkit vaikystę.

 

Exit West

exit

Šita knyga yra šauksmas vakarų pasauliui apie pabėgelius, kurie jau seniai yra tapę statistika, be jokių po ja besislepiančių istorijų – tiesiog lyg upė iš artimųjų ir vidurio rytų tekanti tamsaus gymo žmonių srovė – tokioje masėje jie – bevardžiai, beteisiai, lyg skėriai užpuolę Europos pakrantes.

Palaukit, štai viena dviejų žmonių istorija – iš neįvardinto, bet mylimo miesto, niekur jie (Saeed ir Nadia) nenorėjo bėgti iki paskutinės minutės, kai jau buvo beveik nebeįmanoma bėgt, prieš pat pat užsiveriant visoms durims (panašiai, kaip ir iš Lietuvos link karo pabaigos ėmė ir užsivėrė visos durys ir virto sienom).

Iš visiškai normalaus gyvenimo, kur moteris galėjo vaikščioti nepridengtais plaukais ir dėvėti džinsus, gyventi viena, save išaikyti ir nesukti galvos apie ištekėjimą, – į kažkokią nesuvokiamą katastrofą, burkas, čadras, užblokuotas moterų sąskaitas, bombardavimus ir šaudymus iš automato iš pravažiuojančios mašinos. Štai toks postūmis į pabėgelio kelią.

Gerai goodreads įvertinau šitą knygą, nes man labai patiko, kaip autorius jautriai atspindi moters pasaulį ir mąstymą, ypač, kai tas mąstymas toks nestandartinis ir kultūriškai netikėtas (nes mes gi manome, kad visos jos vienodos, nes vienodai supakuotos, ar ne?).

Man patiko, kaip atskleidžiamas veikėjų kelias – savarankiškoji Nadia yra priversta prisišlieti prie Saeed, jie laikosi įsikibę vienas kito pavojaus akivaizdoje ir kaip natūraliai išsivysto jų santykiai, kai pavojus lieka už nugaros. Kaip į paviršių lenda charakterio savybės, kurioms tam tikromis situacijomis nebuvo vietos reikštis, kaip žmones paveikia gyvenimas nuolatiniame strese, kaip jie ieško užuovėjos tarp savų, kaip keičiasi, kaip jaučiasi vienas kitam įsipareigoję.

Žmonės bėga per mistines duris, kurias atvėrus iš karto patenkama į kažkokią kitą vietą – tai Graikijos salą, tai Anglijos didmiestį, tai dar kur nors. Smalsu, kodėl autorius šitaip pasirinko “bėgimą”- ar dėl to, kad greičiau peršokų laiką, ar dėl to, kad pavojinga kelionė per kokį ISIS kontroliuojamą regioną ar plaukimas kiaura gumine valtimi per Viduržemio jūrą yra per daug baisus prisiminti – tiek pačiam veikėjui, tiek skaitytojui? O gal dėl to kad tokių baisumų aprašymas nebuvo autoriaus tikslas? Kodėl autorius pasirinko pabėgimą per paslaptingas duris kaip geriausią išeitį iš susidariusios situacijos? Būtų įdomu padiskutuoti.

Labai patiko, linkiu knygai Bookerio, nors gal nelabai sąžininga taip linkėti nepaskaičius konkurenčių.

 

 

Embroideries

embroi

Marjane Satrapi grafinės novelės yra super. Gaila, kad labai ribotas kiekis. “Persepolis” iki šiol yra viena mano mėgstamiausių knygų, tad kai knygyno Eureka pardavėja man pasiūlė plonytę (deja) “Embroideries”, tai net neabejojau, imt ar ne.

Šioje knygelėje keletas iraniečių moterų – jaunų ir pagyvenusių – po baliaus susirenka papletkavot apie visokius moteriškus reikalus. Maždaug įsivaizduokite taip – nusimeta visas skaras ir ilgas suknias, ir mes išvystame visą puokštę įvairiausių charakterių – nuo džinsuotų feminisčių iki keturis vaikus pagimdžiusių akių skaistuolių (na, čia bus naujas terminas nuogo vyro nemačiusoms ištekėjusioms moterims). Ir verda pokalbis. Apie viską. Apie svajones, apie nusivylimus, apie sėkmes ir nesėkmes, santykius su vyrais ir moterim ir t.t., ir t.t. You name it. Pavyzdžiui:

embr 1

embroi 2

Netikėtai? Aš tikrai nesitikėjau tieeek bajerių ir tiek perspektyvų, kiek pateikia Mariana Satrapi. Ji yra mano požiūrio keitėja ir Irano kultūros mokytoja numeris vienas. Jos humoro jausmas – nerealus, o skaityti jos knygas – vienas malonumas. Ir niekada neatspėsite, kodėl ir apie ką knygos pavadinimas. Na, nebent labai atsipalaiduosite ir leisite fantazijai lietis į kairę ir į dešinę. Ne, gal labiau į kairę. Bandysi spėt?

Plauk su skęstančiais

plauk

Iki šiol galvojau, kad “Norvegian Wood” yra visiška Murakamio nuosavybė, pasirodo, visai ne. Lars Mytting taip pat yra parašęs knygą “Norvegian Wood”, irgi bestsellerį, irgi išverstą į daug kalbų, tad, jei ieškosit neapsisprendusių plaukt ar skęst knygos pagal autorių, primiausia rasite maždaug tokį vaizdelį (čia, beje, autorius):

lars-mytting (1)

Taigi, labai jau neaišku, kam dabar labiau tie miškai priklauso. Na, bet nesvarbu. Knygų dievas susimylėjo ir man (ir tau) atsiuntė dar vieną superinę knygą šiais metais, ir nesitveriu džiaugsmu norėdama pasidalinti. Bėk, lėk jos ieškoti,  nes šitas bičas prie kelmo ir va tokių malkų stirtų yra tiesiog nerealus ir parašė nerealią knygą, nuo kurios neįmanoma atsitraukti (prisimenu, kaip senais laikais per Donna Tartt nukentėjo paskutinė naktis prieš egzą 🙂 ).

lars

Nežinau, kaip čia papasakoti, kad labai neišsiduoti, nes knygoje vien paslaptys ir nesusipratimai, ir, nors tiek knygos viršelis, tiek pats tekstas nuolatos duoda visokių užuominų, vis tiek iki pat knygos pabaigos yra ko nežinoti ir tenka irtis irtis per puslapius iki pabaigos, iki tiesos, iki aiškumo.

Tiesa, kai kurios paslaptys, sukurtos iš užsispyrusio nekalbėjimo “kol mirtis mus išskirs” gal sunkiai važiuoja su įtikinamumu (na, bent jau man užkliūna), kaip ir kai kurios meilės gal kiek per daug paprastai ištinkančios, bet visa tai atleidžiu už gerai sumegztas pinkles, visą kitą istorijos pusę, įtampą ir neįmanomybę miegoti, kol neperskaitei iki galo.

Labai rekomenduoju.

Berniukas su smuiku

berniukas_su_smuiku_internetui

Mums dažnai atrodo, kad nieko nėra lengviau, kaip atskirti gėrį ir blogį, tai, kas leidžiama ir kas draudžiama, moralu ir amoralu, teisėta ir neteisėta. Tačiau gyvenime mes laikome sudėtingus egzaminus ir kartais atsiduriame situacijose, kai tai, kas uždrausta, yra leistina, o tai, kas neteisėta, tampa aukščiausiu moralės įstatymu.

Ir iš tikro nieko daugiau nenoriu rašyti apie šitą knygą.

Visiems, norintiems šios citatos pailiustravimo, reikia skaityti knygą, kuri kaip geras trileris – neįmanoma padėti į šalį.

Vegetarė

vegetare

Vegetarė nėra labai įprastinė knyga, nelabai paprasta surikiuoti su knyga susijusias mintis. Gal ir kultūriškai ji mums iki galo neįkandama, kas ten žino.

Labiausiai knygoje mane sukrėtė visuomenės nepakantumas žmogaus pasirinkimui būti kažkuo, kas nėra įprasta. Žmogus yra tiek spaudžiamas dėl savo pasirinkimo, kad galiausiai rimtai išsikrausto iš proto, arba tiesiog aplinkiniai tai vadina išsikraustymu iš proto, nes tai, kas netelpa į kasdienius rėmus, reikia apskelbti esant liga, nenormalumu ir taip toliau. Jei žmogus užsimano būti medžiu ir tai niekam nekenkia, kodėl negalėtų? Tik todėl, kad kitiems nepatogu prieš kaimynus? Niekas per daug nesidomi, kodėl viskas taip vyksta, su žmogumi elgiamasi kaip su mažu vaiku, kurį galima priversti valgyti, galima jį išžiodinti, galima jam sugrūsti žarną į skrandį.

Gražiausia knygoje man buvo antroji dalis, kurioje vegetarės svainis menininkas, kuriam labai jau kabinama veltėdžio etiketė (na, kaip ir vegetarei kabinama beprotės), apturi visokiausių meniškai seksualių floristinių fatazijų. Turint omeny gimimystės ryšius, nieko gero laukti neverta, bet tai tikriausiai vienintelė šviesi knygos vieta, kur žmonės kaip ir atitinka vienas kito lūkesčius, arba, gal tiksliau, iš viso jokių neturi.

Na, ir, žinoma, apgaulingas knygos viršelis vertas dėmesio, ar tikrai gerai į jį įsižiūrėjai.

 

 

 

This One Summer

this one summer

Kadangi man labai patiko “Persepolis” ir “Gertrūda”, nusprendžiau labiau pasidomėti grafinių novelių pasauliu. Tai, kai buvau JAV, vietoj to, kad knygyne brausinčiau tarp lentynų, keliavau tiesiai į grafinių novelių skyrių ir pamačiau, kad ne taip čia jau man lengva bus ką nors susirasti, ypač, kai knygos grūste sugrūstos (ištraukt eina, o atgal įgrūsta – nelabai) ir matosi tik šoninė nugarėlė.

Dauguma batman stiliaus knygų atkrito automatiškai (o ir šiaip jų dauguma), o mane dominančias tokioje gausybėje rast ne taip lengva, tai greituoju būdu googlinau “the best graphic novels” ir tada jau ieškojau pagal autorių. Jei gerai pamenate, tai FB rašiau, kad kolega knygyne mane paliko porai valandų, niekaip nesuprasdamas, ką aš ten tiek ilgai ruošiuosi veikti, o aš tik prakaitavau iš jaudulio, kaip viską suspėti.

Štai randu vieną iš “the best”, o ji sveria kokius porą kg – kaip aš tokią parsivešiu, kai ir taip bagažas ant ribos (galiausiai taip ir buvo, visas knygas iš lagamino teko dėl viršvorio traukti lauk ir nešiotis 10 valandų Frankfurte ant kupros – šiuolaikinė knygnešystė per Atlantą). Tegyvuoja knygynas Eureka, daugiau nieko iš niekur netempsiu- viskas pas juos ir taip yra.

Galiausiai likau rankose su štai šia knyga – “This One Summer”. Ji tokia lėta, kaip lėtos būna vasaros dienos vaikystėje – nesibaigiančios, atrodo. Ir pati knyga – apie besibaigiančią vaikystę, apie perėjimą iš vaiko pasaulio į paauglio, apie tai, kaip staiga nebedžiugina visada džiuginusios veiklos ir net vaikystės draugai staiga tampa mažvaikiais, nes dar nepriėjo tos nematomos linijos, kurią jau esi peržengęs.

Teksto nėra daug ir svarbiausią vietą užima iliustracijos, ir jos gali būti štai taip – per visą atvartą. Man tai dabar savotiška grafinių novelių pažinimo pamoka – neįsivaizdavau, kad jos tokios visokios gali būti. Tik žinau, kad man labai patinka ir aš jau truputį labai sugriešinau Eureka knygyne, seniai jau taip buvau begriešijus su knygom – siaubas, koks nerealus malonumas!

summer 1summer 2tamaki brrreasts

Norma

norma

Kaip man patinka netikėtai rasti naujas knygas! Ypač bibliotekoje, išvengiant piniginės graužimo apie dar labiau sumažintą likutį. Sofi Oksanen yra iš tų autorių, kurios knygos kirbės tol, kol bus perskaitytos.

Šioji skaitėsi greitai ir lengvai, prasidėjo paslaptingai ir įtraukiančiai, bet paskui kažkas atsitiko ir pritrūko įkvėpimo knygai, o gal plaukų, nžn. Man patinka visokie ten magiškieji realizmai, bet autorius vis tiek turi pasistengti ir magiškai apgauti mane nebūtais dalykais. Nes aš visada noriu geros pabaigos, aš visada noriu būti nustebinta, sukrėsta ir mane visada užknisa pabaigos, kai “jis nuėjo brūžuodamas kojomis rudeniškus lapus” ir suprask, kaip nori – mylėjo ar ne.

Na, šiosios nebuvo nieko panašaus į rudeniškus lapus, bet labai jau paslaptinga istorija, paėmė ir kažkaip visai nepaslaptingai išsivyniojo. Pasidarė labai realistiška. Ne taip kaip Gabriel  Garsia Marquez “Apie meilę ir kitus demonus”. O aš tikriausiai norėjau, kad būtų taip.

Ar norėtum, kad tau plaukai per dieną paaugtų vieną metrą? O kas tada, pagalvojai? Vis tiek verta paskaityti, nors ir ne 5/5.

norma-usa

Labai gražus amerikietiško leidimo viršelis

Obabakoak

Obabakoak_medium

Oi, kaip man sunku parašyti apie šitą knygą – viena iš tų, kur skaitau skaitau ir kažkuriuo momentu imu ieškoti recenzijų, nes jau jaučiu, kad knygos siužeto gijos man visai slysta iš rankų ir nieko nebepavyksta sugaudyti. Atsiverti recenziją, o ten sako, kad knyga, kurią skaitai yra romanas! O ką daryti, jei to romano knygos puslapiuose nesugrabalioji?

Tai va, romano tai aš neperskaičiau, o perskaičiau apsakymus. Vienus susiejau, kitų nelabai, vieni patiko, kiti nelabai, bet, aišku, kaip visada, didžiuojuosi įveikusi, ypač paskutinius penkiasdešimt puslapių, nes kaip ir gavau vyšnaitę ant torto – autorius viską gražiai suvyniojo tais paskutiniais puslapiais ir likau pralinksminta, ir parenkinta, tik, va, kam rekomenduoti knygą galėčiau, tai jau reiktų pagalvoti – na, ypatingam literatūros mylėtojui, mėgstančiam būti autoriaus apsuktam apie pirštą, besižavintiems crazy fantazija, visokiomis keistomis istorijomis, kurios tikrai gali nutikti paprastam žmogui, ypač temstant ar ir visai sutemus.

Sunkiausias uždavinys man buvo pajusti kūrinio vientisumą ir negaliu labai pasigirti, kad pavyko. Bet gal atsiras apžavėtų skaitytojų, kurie duos užuominą, kame Atxagos žavesys slypi. Na, vis tik ne veltui gi turėtų būti tas pripažinimas, ką? Kažkaip nenoriu išeiti nugalėta, noriu būt nugalėjus.