Neišduosiu tavęs

Image result for neišduosiu tavęs knyga

Kai sūnui skaičiau šitą knygą, labai dažnai pagalvodavau, kad gal be reikalo. Pagal tokį šviesų ir lengvą knygos viršelį labai tikėjausi šviesios ir džiugios knygos, ir visiškai suklydau, nes knyga niūri, tamsi, šalta (veiksmas vyksta kažkada, kai šalta) ir temos labai jau nelinksmos. Gal ir gyvenimiškos, bet gal kasdienybėj ir taip daug to gyvenimo…

Prieš tėvams išsiskiriant, tėtis dukrai padovanoja žaislinį šuniuką, kuris tampa ištikimas mergaitės draugas – visur kartu nešiojamas ir tampomas. Jis visas nutriušęs ir nešvarus, bet kiekvienas šuniuko “brokas” Augustei sukelia mielus prisiminimus, su kuriais ji jokiais būdais nenori skirtis. Ir štai žiežula (tiesiog nelaiminga) mama, išmeta žaislą ir vietoj to dukrai pasiūlo tokį pat naują. Išdavikiškai naują. Augustė iškeliauja ieškoti sanojo žaisliuko. Kelias nelengvas, argi  galėtų kitaip būti keliaujant į savartyną?

Skaitydama, žinoma, visą laiką galvojau, kaip knyga baigsis. Labai tikėjaus, kad ne lietuviškai tragiškai. Tai džiaugiuos rašydama, kad pabaiga knygą ištraukė. Labai gera pabaiga, o su gerom pabaigom būna autoriams kartais sudėtinga. Taigi užskaitau. Pabaigą, bet dar kartą knygos skaityti nenorėčiau.

maži eilėraščiai mažiems

Image result for maži eilėraščiai mažiems

Kartais atrodo, kad vaikiška poezija užstrigusi mano vaikystės eilėraščiuose ir per daug daug metų nebuvo sukurta tikrų hitinių eilėračių. Tokių, kur moka ir vaikai, ir tėvai, ir eilėraščiai keliauja per kartas. Kaip kad tas mano nepadeklamuotas Violetos Palčinskaitės “Pomidoras”, apie kurį rašiau https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fpermalink.php%3Fstory_fbid%3D10156716048661544%26id%3D283114271543&width=500” target=”_blank” rel=”noopener”>FB.

Tai va, gera naujiena ‘maži eilėraščiai  mažiems” yra šviežutėliai eilėraščiai vaikams, linksmi ir žaismingi, o svarbiausia nenusišnekantys (patikėkit, dabar būna ir tokių poetų, kurių posmus turėjau pirmą kartą skaitydama praleisti, kad nesugadinčiau vaikui klausos).

Neregimieji

Neregimieji

Man noris tiek gerų žodžių parašyti apie šitą knygą. Ir nežinau, kaip, nes rašinėliui laiko neturiu, o kaip surašyti į savo tris pastraipas irgi nežinau. Kai skaičiau po ilgo ilgo laiko pagalvojau, kad būtų puiki knyga rašyti rašiniui, tokiam, kokius rašydavom mano laikais (prieš 100 metų, atrodo).

Šioje knygoje žodžių visai nedaug. Skaitai ir stebiesi, kaip nieko nesakant galima tiek daug pasakyti: ir apie tai, kaip karta keičia kartą, ir apie tai, kokia baisi žiema šiaurėje (nors gal metų laikams ir orui knygoje tikriausiai skirta daugiausia žodžių), o dar baisesnė karšta vasara. Apie gyvenimo saloje vienatvę ir bendruomeniškumą (nors tai ir nelabai tinkamas žodis) dviem vaikam staiga tapus betėviais. Ir apie tai, kaip negimdžius tampama mama.

Apie begalinį skurdą, apie mums lietuviams nesuvokiamą gyvenimą be medžių – juk pas mus, jei negali nusikirst, tai bent gali žabų pasirankiot, o ir valtis tampa tokia brangenybė ne vien dėl to, kad ji – pagrindinė transporto priemonė, bet dėl to, kad nėra iš ko jos padaryt. Apie į salos vienatvę nesustabdomai plūstantį gyvenimą – jos buvęs savininkas Hansas Bariojus apsiverstų kape sužinojęs, kad per jo salą dabar eina kelias.

Ir dar apie jūros ir žmogaus ryšį.

Ir apie kėdę mergaitei. Štai kodėl kėdė ant viršelio.

Image result for roy jacobsen

P.S. Skaitykite, ruoškitės,  autorius bus knygų mugėje.

Valio džinui. Knyga tobulai netobuliems tėvams

Valio džinui. Knyga tobulai netobuliems tėvams

Buvo smagu skaityti, nors jau esu “išaugusi” šitą knygą, Kodėl išaugus? Na, tiesiog su savo vaikais jau esu kitame etape, nors, žinoma, kai kurios su vaikais susijusios aktualijos nesikeičia metų metus, nesvarbu, kiek kam metų.

Kaip pavyzdį būtų galima pateikti nuostabiuosius rytus. Kol supranti, kad vienintelis veiksmingas vaistas rytinėms problemoms išspręsti yra pats karčiausias – tiesiog reikia ankščiau keltis – užima gerokai laiko (kokius 3-8 metus). Deja. Kas gali būt kartesnio man, visiškai pelėdai? Ir ko tik negali padaryti vardan bent kiek normalesnio ryto…

Be visokių smagių situacijų, kuriomis dalinasi Katie Kirby, labiausiai šioje knygoje man patiko, kad autorė suteikia žodį savo vyrui, leidžia jam papasakoti, kaip jautėsi, kai su mažutėliu kūdikiu linksmoji porelė buvo išleista namo, ir kaip jautėsi, kai reikėjo grįžti į darbą. Žodis buvo suteiktas ir seneliams, palyginimui kaip pasikeitė vaikų auginimas, kas buvo svarbu tada ir kas svarbu dabar. O taip pat mieliems autorės sūneliams, kad suprast, kaip gerą mamą supranta vaikas, o kaip pati mama. Patikėkit, viskas yra daug papraščiau. O ir viena iš knygos transliuojamų žinučių yra – viską reikia daryti ku paprasčiau ir patogiau.

Todėl šią knygą labiausiai rekomenduoju besilaukiančioms mamoms it tėčiams, kad prasklaidytų rožinius debesėlius apie tai, kaip ten būna “jau aš tai niekada/visada…” arba “jau mano vaikas tai niekada/visada”, o taip pat ir pavargusioms mažų vaikų mamoms, pasisemti įkvėpimo iš temos “ne man vienai taip” arba “jai dar blogiau nei man”. Su smagiais juokeliais ir pasišaipymais truputį prasiplauti smegenis ir prasiskaidrinti nuotaiką šitoj lapkričio tamsybėj ne pro šalį.

Anything is Possible / My name is Lucy Barton / Aš esu Liusė Barton

Image result for anything is possibleImage result for my name is lucy barton

 

 

 

 

 

 

 

 

Niekaip nesugalvojau, nuo kurios knygos pradėti apžvalgą. Klausyti pirmiausia perklausiau Anything is Possible, nors Lucy Barton yra pirmiau išleista, ir lyg abi galima būtų skaityt atskirai, vieną be kitos, bet man gavos taip kad perklausiau Anything, paskui Lucy, o paskui vėl Anything. Štai taip jos ir nesusijusios, kad dabar man susijungė į vieną ir niekaip aš jau jų neatskirsiu.

Anything is Possible pasirinkau iš kažkokio sąrašo. Ši knyga lyg apsakymų rinkinys apie atskirus žmones – kaip iš šios dvi knygos – kiekvienas galėtų puikiausiai gyventi atskirai, bet kartu ir ne, nes per visus eina juos vienijanti gija – visus veikėjus pirmiausia jungia jų kilmės vieta – mažas Ilinojaus miestelis, o tada visokiausi emociniai dalykai, taip jautriai ir subtiliai aprašyti, sakyčiau, beveik tarp eilučių, kad niekaip neišgalėčiau to jausmo perteikti per vieną ar kelias pastraipas. Ir nenoriu net, tikriausiai, dėl to iš vengiau šią apžvagą rašyti.

Žinot, kaip ten būna su tais mažais miesteliais, panašiai kaip knygoje “Drambliai nematomi” – vyksta visokiausi dalykai, kurių vardan ramios kaimynystės verčiau nematyti, nežinoti, nesikišti. O kartais jie tiesiog nepastebimi, nesuvokiami, per sunkūs įvardinti.

Labai jautri ir subtili knyga. Liusė Barton yra ir lietuviškai.

Seržantas Frostas

Image result for seržantas frostas

Užsinorėjau savaitgaliui detektyvo, tai ir ėmiau pirmą, kur po ranka gulėjo – šviežutėlis tiesiai iš pašto. Per savaitgalį suėjo kuo puikiausiai.

Su seržantu Frostu aš visai nepažįstama ir man skaitant jautėsi, kad kartais kažkokio jausmo ar ryšio trūksta su pagrindiniu veikėju, bet tikriausiai visiems Frosto pažįstamiems, t.y. pažįstantiems Frostą tokių sunkumų nekils. Nepaisant šito nesklandumo, intrigos pakanka  greitai versti puslapius.

Seržantas, kaip įprasta – siaubingai besirengiantis rūkalius ir girtuoklis, tikriausiai  idealistas darbine prasme ir, žinoma, totalus darboholikas. Aria dieną naktį ir dažniausiai teisybės labui nesilaiko taisyklių. Genialiems detektyvams žmonėms kaip ir galima – jų smegenys neturi laiko laukti teisėtai surinktų įkalčių – viskas vėliau vėliau vėliau. Na, o skaitytojui belieka vytis.

Knyga labai smagaus formato, puikiausia tinka visur tampytis su savim, tik kad labai nepatogiai verčiasi puslapiai. Miela leidykla, knyga turi net tik gražiai atrodyti, bet ir lengvai verstis. Nžn, kas ten blogai, gal popierius per storas?

Dolce agonia

Image result for dolce agonia knyga

Dolce ironia.

Oooo, kokie nesaldūs kūrėjo žodžiai “Prologe danguje”:

“Kai susitinku su kitų visatų kūrėjais, visuomet stengiuosi būti kuklus. Užuot gyręsis savo kūrinio tobulumu, sveikinu jų kūrinių grožį ir sudėtingumą… Tačiau viduje negaliu susivaldyti nemanęs, kad maniškis geresnis, nes aš vienintelis išradau tokį nenuspėjamą daiktą kaip žmogus.

Kokia rūšis! Dažnai žiūrėdamas, kaip žmonės Žemėje išgyvena savo likimą, pats taip įsitraukiu, kad beveik jais patikiu. Jie sukuria keistą įspūdį, kad yra apdovanoti laisve spręsti, autonomija, valia…. Gerai žinau, jog tai iliuzija, absurdiška sąvoka. Vien aš esu laisvas!”

Dievo monologai ir komentarai išskiria šią knygą iš kitų knygų. Jis žino, kas bus, kai nė vienas mūsų to dar net neįtariame. Ir jis būna gailestingas mirties valandą arba ne. Ir nė vienas tikrai nenorime, kad būtų negailestingas.

Nors kaip ir ne naujiena, kad niekada žmogaus nepažįstame iki galo, kur jau ten iki galo, dažniausiai pažįstame kokią kruopelę, vis tiek kažkaip knygoje mane savotiškai iš naujo pribloškia, kaip mes vieni kitų nepažįstame, kaip nežinome vieni kitų istorijų, požiūrių ir minčių, ir kiek dalykų niekam niekada nesakome, nes, tikriausiai, garsiai pasakę, patys savęs išsigąstume. Gi būna apima toks jausmas po kokio apgirtusio baliaus, kad per daug pasakei, per daug atsivėrei, per daug išgirdai ir pamatei, ką norėtum atmatyti atgal.

Taip ir šioje saldžioje Padėkos dienos vakarienės agonijoje, savotiškoje paskutinėje vakarinėje(nes laikas amžinybės akivaizdoje kitaip teka ir kitaip skaičiuojamas), sužinome, kokia bus kiekvieno veikėjo baigtis, paskutinis atokvėpis, ir ar kūrėjas bus jiems gailestingas, ar ne. Savotiškai įlendam į veikėjų galvas, tam, kad tom galvom mandagiai sėdint prie stalo, perskaitytume neįtikėtinas jų istorijas, baimes ir paranojas. Kad savotiškai pažiūrėtume į ateitį, kuri visiems ilgiau gyvensiantiems yra vienoda, dažniausiai ne pati maloniausia, ir vadinasi ji – senatvė. O kaip žinome, viena tokia knyga sako, kad there’s “No coutry for old men”. Deja, kartais nėra ir for young.

Nu, va, padovanojau šią knygą per fb, o dabar noriu atsidovanot atgal. Bent jau pasikonspektuosiu atsiminimui.

**********

Kažkuris iš prancūzų rašytojų – Keno? Kinjaras? – atkreipė dėmesį į tai, kad ausys neturi vokų. Mes galime kada panorėję užmerkti akis, bet negalim užmerkti ausų. Ausys daro mus pažeidžiamus, palieka kitų įžūlumo ir blogo skonio valioje.

******

“Ir? Koks pats būtiniausias ingredientas gaminant bet kokį valgį?” – “Druska?” – Ne! Meilė! “L’amore…”[…] suprasti tikrąją Kristaus palyginimų prasmę: “Kai yra meilė maisto visada pakanka visiems, nes meilė padaugina duonos kepaliukus ir žuvis, capito?”

******

Keitė nuostalgiškai žiūri į vaiką mamos glėbyje. Koks neprilygstamas erotinis malonumas – gimdymas! Visus keturis kartus savos jėgos pojūtis tą akimirką, kai išstumi vaiką, nuostabus orgazmas – štai! – žmogus! – išeina iš manęs! – aš pakankamai stipri, kad padaryčiau tai! O kitomis dienomis – nepakartojamas taikos ir ramybės pojūtis, nes padarei tokį dalyką, o po kelių dienų sukrėtimas, kai išeini iš ligoninės, žiūri į Manhatano gatves, kur grūdasi minios, ir sakai sau:” Dieve mano, ar tikrai gali būti, kad vieną kartą kiekviena iš šių būtybių… GIMĖ?”

 

An American Marriage

Image result for an american marriage

Gera. Labai patiko.

Jaunavedžiai Celestial ir Roy ką tik pradėjo savo gražų ir numatomai sėkmingą gyvenimą kartu. Lankydami uošvius, vietoj to, kad miegotų svečiuose, nusprendžia apsistoti viešbutyje ir viskas staiga sugriūna – Roy neteisingai apkaltinamas padaręs nusikaltimą, tiesiog viešbutyje suimamas ir vėliau nuteisiamas 12 metų kalėjimo. Vos beįsibėgėjantis gyvenimas vienam iš jų staiga sustoja.

Tai va nuo šio taško knyga paliečia visus įmanomus klausimus – ką reiškia būti juodaodžiu (herojai yra juodaodžiai) Amerikos teisme. Kiek traukia meilė, kai esi labai jaunas ir tavo mylimas vyras kalėjime praleis gražiausius gyvenimo metus, o kai išeis, greičiausiai būsite per seni susilaukti vaikų? Ar nori turėti vaiką, kai tavo vyras žengia per kalėjimo slenkstį? Ar turi teisę iš naujo įsimyėti, o jei įsimylėsi, kaip reaguos tavo artimieji? Ar palaikys tave, jei nuspręsi skirtis su kaliniu, nesvarbu, kad neteisingai nuteistu? Klausimas po klausimo ir viena už kitą sudėtingesnės dilemos neapleidža veikėjų ir skaitytojo iki pat knygos pabaigos.

Gražus tekstas. Man ypač krito širdin toks be tėvo užaugusio Celestial vaikystės draugo Andre, kurį globojo Celestial tėvas palyginimas:

“But a man who is a father to a daughter is different from one who is a father to a son. One is the left shoe and the other is the right. They are the same but not interchangeable”.

Rekomenduoju. Goodreds vertinimas tikrai ne iš piršto laužtas.

Sivužas

SIVUZAS__virselis_priekis

Gal juokinga, bet knygą nusipirkau internetu gal po užmatyto kvietimo į knygos pristatymą, kur buvo parašyta “sužinosite, ką reiškia knygos pavadinimas”. Taip įdomu pasidarė sužinot, ką tas pavadinimas reiškia.

Ir, o mama mia! Į mano rankas pateko pats stebuklas – tokia graži knyga, jau seniai tokios gražios neturėjau rankose! Man patinka viskas – patinka tekstas, patinka iliustracijos, patinka, iliustracijų ir teksto vienuma (lyg autorius būtų ir dalininkas, ir pats viską nupieštų būtent taip, kaip turi atrodyti). Ir žinot, pats tekstas toks toks vaikiškai naivus, bet toks gilus ir prasmingas, istorija tokia netikėta ir intriguojanti, kad skaitydama niekaip negalėjau atsistebėti ir atsidžiaugti. O dar knygos popierius ir kvapas – mmm – kad ir kaip friekiškai nuskambėtų.

Bravo, bravo, bravo!

Image result for Sivužas

Liepsnojančios smegenys: mano beprotybės mėnuo

Image result for liepsnojančios smegenys

Tikriausiai šitą knygą galėčiau apibūdinti dviem žodžiais: skaičiau ir stebėjaus. Pirmiausia stebėjaus, kaip sklandžiai ji parašyta (ir greičiausiai aplodismentai vertėjai – gerai išversta*) – nesitikėjau, kad bus taip lengva skaityti, taip pagauliai parašyta knyga. Nors čia stebėtis gal ir nereikėtų, nes knygos autorė yra The New York Post, bulvarinio laikraščio žurnalistė, tad tikrai yra profesionalė patraukliai aprašyti istorijas.

Antra, stebėjausi tuo, kaip svarbu yra nenuleisti rankų. Niekada. Susannah’ai visai netikėtai prasidėjo paranojos priepoliai, haliucinacijos, jos kūnas pradėjo jos nebeklausyti ir niekas negalėjo suprasti – kodėl. Buvo mėginama prikabinti įvairiausias diagnozes – nuo šizofrenijos iki alkoholio abstinencijos, nuo įdomiai skambančio “psichozė, kol nenurodyta kitaip” iki velnias žino ko – joks gydymas negelbėjo – Susannah asmenybė (o iš paskos ir kūnas) geso akyse.

Sudėtingoje ir sunkioje situacijoje Susannah tėvai nenurimo, nes tarytum jautė, kad tikroji diagnozė – nenustatyta, o gyventi nežinant, kas su žmogumi darosi yra siaubinga našta. Tad visą laiką galvoju – kur yra ta riba, kai tkrai tikrai niekuo nebegalima padėti, kai net geriausi specialistai nuleidžia rankas, kaip pačiam netapti išprotėjusiu su situacija nesusitaikančiu ir nerimstančiu žmogumi.

Nežinau, kaip, bet, manau, reikia. Nes tik per tokius užsispyrėlius nustatomos teisingos diagnozės, per juos surandami nauji gydymo metodai ir išgelbėjami žmonės. Ši knyga yra paskata džiaugtis kiekviena diena, kai esi sveikas, o taip pat, jei teko susidurti su liga – gali suteikti paguodos ir vilties nenuleisti rankų net sunkiausiose situacijose.

 

Faktų galia

Image result for faktų galia

Prisiminkite: gali būti blogai ir geriau vienu metu.

Nėra malonu jausmas būti kvailesnei nei šimpanzės. Deja, taip gali nutikti, o kad būtų dar smagiau – kuo labiau stengsies būt protingesnis už šimpanzę, tuo blogesnis gali būti  rezultatas. Štai toks “teisingas” yra mūsų suvokimas apie supantį pasaulį. Gal geriau būtų sakyti – apgailėtinas. Taigi, apie ką aš čia?

Knygos autorius Hans Rosling savo skaitytoją į knygą “įveda” paprastu testuku apie įvarius su šiandienos pasauliu susijusius faktus (tad, jei esate tikrai sąžiningas skaitytojas, šiukštu nevartykite knygos prieš skaitydamas, kad netyčia nepamatytumėt atsakymų). Klausimai – apie įvairiausią su pasauliu susijusią statistiką, tendencijas ir pan.

Prisipažinsiu, pasipūtėliškai maniau, kad aš tai čia jau labai viskuo domiuosi ir maždaug žinau visas tas statistikas. Ooo, didžioji nuodemie puikybe! Teisingai atsakiau garbingus 3 atsakymus. Tegyvuoja šimpanzės, kurios pagal tikimybių teoriją pasirinkdamos bet kokius atsakymus, turi šansą atsakyti geriau. Tad tokia pradžia yra didelė paskata skaityti knygą toliau, edukuotis ir raminti savo puikybę irgi genetinį lietuvišką pesimizmą (pastoviai išlenda ir kužda, kad čia jau tas autorius tai tikrai datempinėja iki pozityvo).

O šiaip, manau, kad ši knyga yra skirta visiems pesimistams, dejuotojams ir, kaip aš dažnai vadinu savo besibėdavojančius gimines – “dievo varytojams į medį”. Nes, kad ir kaip beblogėtų gyvenimas (dėl to, kad senstame ir prisimename amžinai “geresnius” jaunystės metus, valdžioje visada ne tie politikai, viskas brangsta ir lakūnas žada sugrąžinti litus), summa summarum pasaulyje gyvenimas gerėja ir, jei gerbiamas skaitytojas negyvena Marse, jo gyvenimas bendrame puode irgi lėtai, bet užtikrintai gerėja. Tik kartais sunku pamatyti, nes gerėjimas gali būti labai lėtas, o ir aplinka labai tendencingai mums pumpuoja neigiamą informaciją, na, nes tokie mes jau padarai, kad delfiuose verčiau bauginamės klikindami skandalingas antraštes vietoj to, kad džiaugsmingai klikintume pvz. antraštę “Vilniečiai šokiruoti sužinoję, kad šiandien, kaip ir vakar, Vilniuje visi lėktuvai nusileido saugiai ir niekas neplojo”.

O jei vis dėlto gyvenimas blogėja, tai vis tiek “gali būti blogai ir geriau vienu metu”.

Boo.

 

Benas – sapnų siuvėjas

Mane labai lengva sugundyti gražiu viršeliu. Būtent toks ir yra knygos “Benas – sapnų siuvėjas” vuršelis – gražus ir dar mėlynai violetinis. Turiu silpnybę šitai spalvai, visi, kas nori būti perskaityti, turi leisti knygas mėlynos splavos viršeliais, ypač Royal Blue.

Žinoma, tiesdama ranką link šios knygos, tikėjausi, kad Tomas Dirgėla eilinį kartą nenuvils, ir skaityti bus smagu ne tik man, bet ir mano vaikams. Ir tikrai smagu, nes knygutę puošia gražios Dalios Karpavičiūtės iliustracijos, knygos istorija įtraukianti, o autorius, kaip visada – šmaikštus ir linksmas, ypač parinkdamas savo veikėjų vardus – Benas Adatėlė, vaikų namų direktorė panelė Gerutė, turtuolė Auksakalnienė.

Na, o Benas, žinoma, neeilinis berniukas. Truputį per geras, tad jį kartais apgauna blogiečiai ir geriečiai (gerais norais pragaras grįstas, sako). Bet ir drąsus, tad atsuks viską atgal, kaip ir turi būti. Daugiau nieko nepasakosiu, galėsit vaikų pasiklaust, kai šie perskaitys. O kas buvo, tikrai bus smalsu sužinot, garantuoju.

Urvinis žmogus

Image result for urvinis zmogus kny

Kaip aš čia klaidžiojau tyrais nežinodama, kas yra Jorn Lier Horst! Pasirodo, antra norvegų detektyvų žvaigždė (po jo didenybės Jo Nesbo). Na, ir ką, nusipelnė, sakyčiau. Eina sau, geriau neimti tokios knygos į rankas, jei žinai, kad neturėsi laiko skaityti. Ir neimti į kelionę, nes po dienos nebeturėsi ką skaityt. Ši knyga yra kaip (Verygą prašyčiau nusisukti) shot’as – gulpt vienu sykiu ir iki dugno, tikriausiai kitaip neįmanoma.

Viskas labai koncentruotai, glaustai, negrybaujant po pievas ir be jokių nereikalingų žodžių. Tiesa, vienu momentu, kažkaip skaitydama pagavojau, na, kad tik tos dukters žurnalistės neįveltų daugiau negu reikia – nes labai jau nenorėjau skaitydama dėl jos jaudintis, o bet tačiau teko. Jaudintis. Ir greit greit skaityti pabaigą. Kaip ir priklauso detektyvams. Taip kad rekomenduoju ir mėgėjams, ir nemėgėjams. O aš noriu dar (siaubas, tikras knygoholizmas).

Koncertas kairiajai rankai

Image result for koncertas kairei rankai knyga

Šia knyga buvo sužavėta viena mano kolegė knygų žiurkė. Jai labai nerealiai patiko. Taip knyga pateko ir į mano laukimo sąrašą. Su dideliu entuziazmu ėmiausi skaityti, vis laukiau laukiau, kada gi ten atsivers man knygos lobiai. Skaičiau, laukiau, tada parašiau draugei prašydama pagalbos, klausdama, kur toji knygos paslaptis, kodėl man neatsiveria, kodėl taip sunku skaityti. Na, ir atsakymas buvo toks pat, kaip toje citatoje, kurią visai neseniai įdėjau prie “Skaičių“: knyga yra optinis prietaisas žiūrėti į save – ir šį kartą, per tą prietaisą savęs visiškai nemačiau. Deja.

Nesakau, kad knyga man napatiko, tiesiog skaityti ją buvo sunku. Kažkaip nekabino stilius – knyga man labai priminė tokią pusiau enciklopedinę istoriją, prikimštą daugybės faktų ir detalių, kurios man rodės visiškai nereikalingos, kaip koks konspektas. Jei išmestume visa tai – pati knygos istorija iš tiesų neeilinė: turtuolis tėvas taip užspaudęs visą šeimą, kad vaikai vienas po kito krenta kaip lapai, na, ir dar ne šiaip krenta – nusižudo. Šeimai tokia negarbė, kad toks sūnus daugiau garsiai neminimas, netariamas net jo vardas, jis nei apraudamas, nei jo ilgimasi viešai, gal tik tylomis, po vieną. Išsiveržti iš tėvo rato beveik neįmanoma, o ir būti pripažintam – nepasiekiama, nepaisant visų talentų. Tad ir gyvena visi kažkokiose psicozėse, kliedesiuose, bet šiaip stikliniais veidais be emocijų. Siaubinga šeimos atmosfera.

Visa knygos nuotaika tokia slegianti, neatsirado nė vienas personažas, už kurio užsikabintum, su kuriuo keliautum. Jie visi pasirodė tokie sužaloti, nelaimingi, na, nebent pas Paulis į antrąją gyvenimo pusę, kai pagaliau išdrįso sekti paskui širdį, nebepaisyti įnoringos šeimos.

Tiesa, buvo iš tikro įdomu skaityti tapatybės virsmą, kai Austriją aneksavo naciai ir turtuoliai, kurie dažniausiai buvo žydų kilmės, bet jau visikai nutolę nuo tikėjimo, patys krikštyti ir krikščioniškai auklėję vaikus, staiga atsidūrė visuomenės užribyje, nebegalėjo dirbti pagal profesiją, kuri dažniausiai buvo garbinga gydytojo, teisininko, dailininko, žvaigždės muzikanto, nebegalėjo disponuoti savo turtu…

Tokie štai dviprasmiški jausmai apie šią knygą – labai įdomi istorija ir sunkiai pakenčiamas stilius, kuriuo ta istorija pasakojama. Gal bandėt, kaip jums sekės?

This Is How It Always Is

Vakare pykau vėl radusi pastabą apie nepadarytus namų darbus. Šiandien nebepykstu, iš tikro nebepykstu nuo pat knygos pradžios, nes ką ten tie namų darbai, ką ten visokios smulkios kasdienybės problemėlės – būna tiesiog pameti perspektyvą ir užsikuisti kasdienybės smulkmenose, kurios iš tikro nevertos dėmesio. Kas tie nepadaryti namų darbai palyginti su tuo, kai mažylis sūnus vieną dieną meiliai pasako, kad dabar jau bus mergaitė.

Iš pradžių numoji ranka – tiesiog toks etapas, bet etapas nesibaigia už savaitės ir už mėnesio, ir nesibaigia apskritai. Ir apima panika. Ne dėl to, kad tai būtų baisiausias dalykas pasaulyje – savo vaiką mylėsi iki gyvenimo pabaigos, nesvarbu, kas (žinoma, jei nesi išprotėjęs homofobas), bet baisu dėl viso pasaulio, kuris laukia tavo kūno ir kraujo už namų durų. Baisu neapykantos, baisu netolerancijos, baisu nemokšiškumo, patyčių, skausmo, visko, nuo ko negali kontroliuoti.

Knygoje apie tai, kaip gyvena šeima, turinti transseksualų vaiką. Ta šeima – labai tolerantiška ir bent jau atvirai nedaro iš naujienos tragedijos, tačiau tai, kas paprasta šeimoje, toli gražu nėra paprasta už namų durų – ar reikia pasakyti aplinkiniams, kam pasakyti, jei pasakyti, tai kada, kaip ir t.t. Ir vis dėl to, tai yra paslaptis, o paslaptys yra linkusios išlįst iš maišo pačiais netinkamiausiais būdais ir netinkamiausiu laiku.

Kas labiausiai man įstrigo knygoje? Tai, kad seksualumas, lyties suvokimas yra visiškai kultūrinis dalykas. Budistinėse ar kitose ne vakarų šalyse transeksualumas visai kitaip priimamas – dėl reinkarnacijos, gali atgimti vyru, moterim ir per vidury, ir tai nereikškia, kad tavo gyvenimas sugriuvo. Įstrigo, kad vaikai, žinoma, kol nepaveikiami savo kultūros, transeksualumą priima gan natūraliai, kol pvz., tėveliai “nepasistengia” pamokyti, kas yra teisinga, o kas ne, lyg pat translytis žmogus galėtų pasirinkti būti ar nebūti “klaida”.

Verta paskaityti dėl netradicinės šeimos modelio (žmona aprūpina šeimą finansiškai), dėl pagrindinės temos – translytiškumo ir dar dėl žavingų keturių vyresniųjų brolių santykių, charakterių, dialogų, patarimų, muštynių, ginčų ir meilės jauniausiajam broliui, tapusiam seserim.