Nu, vienintelis daykas, ką galiu pasakyti, kad žiauriai gailiuosi nenuėjusi į susitikimą su autoriumi 2024 metų Knygų mugėje. Knyga labai labai patiko, eina sau, kaip giliai autorius griebia – ai! Čia iš tų variantų, kai net nenoriu nieko apie knygą rašyti – puiki ir tiek. Na, ir dar eini pasiknisti, kas dar yra išversta bent jau į anglų (populiariausias autorius – Italijoje, jie pagal šią knygą yra pastatę filmą).
Knygoje trys istorijos iš trijuose namo aukštuose gyvenančių žmonių. Pirmojoje istorijoje tėvas užpsichuoja dėl galimo seksualinio smurto prieš jo dukrą ir pats pusiau keršydamas pridirba nesąmonių, kurių neatsuksi, nepagrąžinsi, dėl kurių norisi prasmegti. Kad ir kaip neadekvačiai vyras elgiasi, autorius taip dėlioja istoriją, kad absoliučiai ja tikiu, viskuo, kiekvienu niuansu, kiekvienu žingsniu, judesiu, jausmu ir personažu. Ir ten viskas akis graužia, bet toks yra gyvenimas – visoks. Labai subtiliai užgriebta “tėvelio dukrelės” ar “mamytės numylėtinės” tema – kaip tėvai jaučia skirtingą ryšį su savo vaikais, kaip kasdienybėje lengva tokius favoritizmus užglaistyti ir kaip viskas (skaudžiai) išlenda kritinėse situacijose, pykčiuose, ginčiuose. Jausmų žonglierius tas Nevo.
“Kiekviename barnyje yra tas nesugrąžinamas taškas, po kurio jau niekas nebepataisoma.”
Antrojoje istorijoje – ant beprotybės ribos balansuojanti motina, kurią kaimynai vadina “našle”. Na, nes vyro pastoviai nėra – keliauja. Vienišumas, bejėgystė, vyro ir žmonos nutolimas. Nors istorija pasakojama iš moters pusės, joje labai įdomiai įskiepijami vyro pusės intarpai – moteris sako – jei galėtų, mano vyras jums apie šią situaciją papasakotų taip. Ir, aišku, bam, racionalūs vyriški argumentai, kuriuos skaitant moteris pradeda rodytis nestabili, tingi, apsileidus. Kai kasdienybėj – tiesiog nusikalus nuo keturių namų kampų laikymo. Na ir ten vėl – visi įmanomi vyro ir žmonos nesusikalbėjimo aspektai, susitarimai, kurie, atsiradus vaikams, nebegalioja, neišpasakoti skauduliai ir t.t., ir t.t.
“Man reikėjo, kad mane nugalėtų. Nes kas nugalėta, ta nebebijo. Nugalėtai neberūpi praraja.”
Na ir trečioji. Apie poros santykius, bet labiausiai gal apie motinystę. Gal galima sakyti – paaukotą dėl vyro, vaiko tėvo. Vaiko, kuris nebuvo toks, kad įtiktų tėvui. Skaudi, nesuvokiama istorija. Labai sukrėtė moters pasirinkimai, kurie, kai pagalvoji, visiškai iš gyvenimo, iš kasdienybės.
“Trys sielos aukštai visai ne mumyse egzistuoja! Nieko panašaus! Jie egzistuoja tarp mūsų ir ko kito, tarp mūsų burnos ir ausies to, kam pasakojame savo istoriją.Jei nėra tokio žmogaus, kuriam galime atskleisti paslaptis, pasaidalinti prisiminimais ir pasiguosti, tenka kalbėti su elektroniniu sekretoriumi, Michaeli. Svarbiausia su kuo nors klabėtis. Kitaip, būdamas vienas, žmogus visiškai nenutuokia, kuriame jis aukšte, pasmerktas aklai čiupinėti šviesos jungiklį tamsioje laiptinėje.”
Labai labai rekomenduoju.