Šviesuliai

Catton_sviesuliai_vrs.indd

Pakalbėjus su aplinkiniai skaitytojais matau, kad, daug kas jau apsišvietę “Šviesuliais”.

Labiausiai stebina knygos apimtis ir autorės amžius. Kodėl? Todėl, kad Eleanor Catton yra  jauniausia Man Boooker laimėtoja už storiausią Man Booker istorijoje knygą. Taigi, realiai iš visų laimėtojų ji turėjo mažiausiai laiko parašyti tiek teksto. “Kaip gi taip?”- vis sukosi klausimas galvoje. Ogi pradėti reikia labai labai jaunam, alia, “anksti kėlęs – nesigailėsi” ir panašiai. Pagooglinus sužinojau, kad knygos idėja užsimezgė, kai autorei buvo 14 metų, ir ji su tėvu keliavo Artūro perėja pietinėmis Naujosios Zelandijos Alpėmis (ieškantiems nuotraukų gresia nuostabūs vaizdai) ir tuo metu susidomėjo 1860 m.  vakarų kranto aukso karštine. Neįtikėtinas atsidavimas – pusę gyvenimo rašyti knygą – štai bestselerio receptas jauniesiems rašytojams.

Iš tiesų knygos detalumas stebinantis. Sakyčiau, panašiai rašo Kristina Sabaliauskaitė (beje, rekomendavusi leidyklai investuoti į šios knygos vertimą). Skaičiau ir stebėjausi visomis detalėmis, ir dar stebėjausi, kada autorė, būdama tokia jauna, surinko šitiek informacijos ir dar šitaip, sakyčiau, be penkių minučių tobulai sudėjo ir supynė į pasakojimą. Na, ne veltui tam skyrė gerą gablą savo gyvenimo.

Knyga man patiko, skaičiau labai įsitraukusi, o bet tačiau, negaliu pasakyti, kad “nurovė stogą”. Kaip savo apžvalgose minėjo keletas komentatorių goodreads – darosi įprasta, kad nuo šitokių kaladžių lengvai galima nubraukti apie porą šimtų puslapių ir knyga tikrai nenukentėtų – greičiausiai tik pagėrėtų (kaip pvz. ir kita plyta – “The Goldfinch“). Įdomiausia, kad “Šviesuliams” galima nurėžti knygos galą – viskas išsiriša maždaug šeši šimtai kažkelintajame puslapyje.

Suptantu, kad autorei reikėjo išsiplėsti į savo matematiškai sukonstruotą rėmą su proporcingai trumpėjančiais skyriais (dylančiais kaip mėnulis), bet man iš tikro neįdomu knygos matematika ir astronomija, man įdomu, kaip mane knyga įtraukia, ir kaip aš įdomiai/neįdomiai leidžiu laiką. Labai egoistiška, prisipažįstu, ypač turint omenyje, kiek vargo įdėta (rašant, ne skaitant).

Taigi, nors knyga stogo ir nenunešė, vis tiek labai rekomenduoju perskaityti, nes ji iš ties yra išskirtinė. Dėl jau minėtų detalių, kurios skaitytojui atskleidžia to meto žmonių gyvenimo salygas, aplinkybes, kasdienybę ir t.t., dėl toliomosios Naujosios Zelandijos istorijos (viskas buvo nauja, visiškai nieko apie tai nežinojau, net nežinojau, kad Naujojoje Zelandijoje buvo aukso karštinė), dėl detektyvo, dėl šimtų puslapių paslapties ir intrigos, galų gale dėl matematikos ir astronomijos, kuri gal kažkam ir nuneš tą stogą. “Šviesuliai” yra to laikmečio metraštis parašytas šiuolaikine kalba, tad ją verta perskaityti vien jau savišvietos tikslais, jau nekalbant apie malonumą.

Pabaigai padėkosiu “Apsišvietulinusiai” knygų graužikei Ievai už keletą taškų ant i.

 

Advertisements

Iš dangaus krintantys dalykai

is dangaus

Būna knygų, apie kurias sunku parašyti. Tikriausiai ši kažkas panašaus. Ir bandau sugalvoti, kodėl. Gal dėl to, kad ji tokia jausmo knyga? Apie tai, kaip jautiesi, kai tau nutinka neįtikėtini dalykai – ir džiaugsmingi, ir nelabai, ir dar panašiu laiku. O tu gal norėtum, kad jie abu nebūtų niekada atsitikę, kad galėtum gyventi kaip niekur nieko?Nes esi paprastas žmogus ir visai nenori, kad apie tave kalbėtų, kaip apie “tą, kuris” arba “tą, kurio”.

O jie ima ir dar kartą nutinka. Tie atsitikimai. Žinoma, keistai numirti galima tik kartą, bet ką pasakysit apie du kartus laimėtą aukso puodą arba keliskart išgyventą žaibo išlydį? Kas kartą tenka save susirinkti atgal (po monetą arba po ledo krislą, arba po išsilydžiusią ląstelę) ir vėl pradėti kažkaip gyventi. Ir niekam neįdomu, kad tu tik maža mamos mergaitė, o tėtis vis dar bando susitinkt save.

Švelni (bet jokiais būdais nepūkuota) knyga apie gyvenimo neišvengiamybes ir jų prasmes skandinaviškos literatūros mylėtojams.

Autorės, kuri lankėsi Vilniaus knygų mugėje, interviu čia.

 

2666

2666

Labai gaila, bet tikriausiai patenku į nesižavinčių žmonių kategoriją. Na, žinote, kaip būna apie kai kurias knygas – vieni “oi, ai”, o kiti – “Nesuprantu nei “oi”, nei “ai”. Aš tikrai labai stengiausi, perklausiau 10 iš 40 knygos valandų, paskaičiau visokių recenzijų, bet pastebėjau, kad prasidėjo totalus simuliavimas ir knygos vengimas – man buvo visai neįdomu, negaliu pasakyti, kad supratau, ką autorius nori pasakyti, ir aš tiesiog nusprendžiau savęs nebekankinti (nes nebuvau uždaryta saloje su vienintele knyga). Ir svarbiausia, tai jau antras nepavykęs bandymas su Bolano. Nu, tikrai nenuteikia optimistiškai.

Vis bandau suprasti, kodėl man čia taip nenusisekė su šitąja:

  1. gal audio yra netinkamas šiai knygai formatas (kaip kartais nutinka)? Žinote, turiu ir popierinę knygą, kurią net pasidėjau pavartyti, vis tikėdamasi, kad šioji atskleis man savo paslaptį… Galėčiau skaityt popierinę, bet žiūriu į tą kaladę ir nedžiaugsmingas 10 valandų klausymas visai nemotyvuoja. Vietoj kaladės galėčiau perkaityti kokias 3 knygas su malonumu…
  2. gal iš tikro knyga nebuvo tinkamai suredaguota po autoriaus mirties (kaip irgi nutinka, ar ne?)?
  3. Per mažai perklausiau?
  4. Gal Bolano nėra mano autorius ir ko aš čia pergyvenu dabar? Iš tikro nepergyvenu, gal labiau pykstu, kad nepagavau kampo.

Prisipažinkit, ar skaitėt kas nors tą velnio 2666?

Juokis, juokis, Balano.

Lopšinė

lopsine

Neįmanoma iš dalies numaldyti vienatvės. Eleanor Catton

Taip visai netikėtai dabar skaitomoje knygoje radau puikiai Leilos Slimani knygą apibūdinantį sakinį. Nepaisant daugelio knygoje aprašomų šiandieninio pasaulio aktualijų (moters gyvenimo pasikeitimas tapus mama, grįžimo į darbą iššūkiai, santykiai su aplinka, rasizmas, skurdas ir t.t.), “Lopšinė” man pirmiausia yra vienišo žmogaus tragedija (tėvų tragedija prasideda su paskutiniais knygos puslapiais ir tai jau kita knyga, kurios nenorėčiau skaityti). Vienatvė, privedusi iki pamišimo.

Buvo baisu į rankas imti šitą knygą (nes turiu auklę ir žinojau pirmąjį knygos sakinį), nes skaitydama knygas jas savotiškai projektuoju į savo gyvenimą, o šitos jokiais būdais nenorėjau į savo fantaijas įsileisti, tad skaičiau kažkaip “per distanciją”, jei įmanoma taip pasakyti, per daug neįsijaučiant, skaičiau lyg kokius nusikaltimo faktus laikraštyje. Neįsivaizduoju, kaip rašytoja gyveno rašydam knygą apie baisiausią tėvų košmarą. Štai ką autorė sako interviu The Guardian:

“I tried to use all my deepest fears and all my nightmares: losing my children, living with someone I think I know, but actually I don’t know her at all,” says Leïla Slimani, who has a six-year-old son and a six-month-old daughter (and, yes, a nanny). “So at the same time as it was frightening it was also a relief because I could give all my anxiety to my reader, to you!” she laughs disarmingly.

“Everyone asks me ‘Why do you choose such subversive or shocking themes?’, but when I’m alone in my office, I’m not like, ‘OK I’m going to shock’. I want to write about a character who fascinates me, someone who I don’t understand.”

“We are the first generation of women to whom everyone said: you can have it all – you can have a career, you can have children, you can marry or not marry, you can divorce. Wow, it’s so amazing! But no one gives us the mode d’emploi, the way to do everything. It is too hard,” she says.

Perskaičius knygą, esu dėkinga visoms savo vaikų auklėms, kad nepaisant jų (ir mano) keistenybių ir vienatvės (dažnai šių moterų vaikai būna emigravę), jos buvo sveiko proto ir emocijų. Visa kita gi nublanksta kasdienybės ir laiko šurmulyje, tiesa?

 

Žemiau kaklo. Viskas apie intymų moters gyvenimą

zemiau-kaklo_z1

“Žemiau kaklo” buvo įkvėpta “Žarnyno žavumynų“. Knygos autorės pagalvojo, jei jau žmonėms įdomu skaityti apie žarnas ir jų gyventojus, tai knyga apie tokius svarbius reprodukcinius orgaus tikrai neliks nepastebėta. (Mane sugundė 4,17 goodreads. Aha, neatsilaikiau.)

Prieš skaitydama, aišku, galvojau, ką dar naujo galėčiau sužinoti, kai esu šituos organus jau išnaudojus su kaupu ir dar truputį. Prisipažinsiu, apie žarnas sužinojau daugiau, bet ir šioje knygoje pasiskaičiau visokių “naujienų”. Knygoje viskas pateikiama nenuobodžiai moksliškai, su daug detalių ir paaiškinimų, remiamasi tyrimais, pateikiamos įvairios pusės, na, ir viskas labai skandinaviška – tiek požiūris, tiek stilius.

Nors knygos auditorija tikrai nėra vien paaugliška, galvodama apie maksimalią įmanomą iš knygos gauti naudą, rekomenduočiau ją į kiekvienos/-o  +/-15+ lentyną, tegul būna kaip kokia enciklopedija ar žinynas su linksmai detalia informacija. Kai reikės – pasižiūrės. Šimtą kartų geriau, nei sužinoti kokias pasakėles iš agentūros VBS.

O čia linksmosios jaunosios autorės

nin ir ellen su virseliu

Educated

educated.jpg

In families like mine there is no crime worse than telling the truth.

Viena iš knygų, kurių geriau neturėt savo rankose (mano atveju – ausyse) prieš egzaminą (būtent taip man ir atsitiko, bet kadangi esu pirmūnė, tai egzą vis tiek išlaikiau, nors ir ne pirmūnišku rezultatu). Bet ne apie tai. Tai yra knyga, kurią skaitai ir negali patikėti, kad taip gali būti. Ir dar ne bet kur, o pačioj Amerikoj. Eilinį kartą įsitikinau esanti naivi ir kad mane vis dar galima nustebinti. Amerikoje Barnevernet užsilenktų per pirmą savaitę.

Trumpai – Tara užaugo atokioje vietovėje Idaho valstijoje mormonų, sakyčiau, ekstremalų šeimoje. Ji nelankė mokyklos, net neturėjo gimimo liudijimo, dėl to valstijoms tiesiog neegzistavo ir niekas nesidomėjo jos likimu, nesilankė pas gydytojus ir tikėjo visokiomis velniavomis ir sąmokslo teorijomis, kurias pripasakojo šizofrenikas tėvukas. Be to, vyrenysis brolis nevengdavo pakankinti ir t.t.

Tara-Westover-922972

O po dešimties metų – Tara mokslų daktarė Cambridge. Mokslų daktarė, kuri niekada nesimokė mokykloje. Kaip visa tai įmanoma, kaip nutiko, kokius pragaro kelius Tara praėjo, apie psichologinį ir fizinį terorą, totalų smegenų plovimą, fanatiškumą, o taip pat apie begalinį žmogaus gajumą, prigimtį ir intelektualines galimybes, apie įmanomus ir  neįmanomus dalykus –  knygoje, kurios neįmanoma sustot klausyt.

 

Poppies of Iraq

iraq

“Popies of Iraq” yra dar viena knyga apie prapuolusį pasaulį – dar viena Atlantida. Skaitant apie prapuolusį, Iraką tikrai sunku įsivaizduoti, kad jis galėjo būti kitoks – normali šalis su išsilavinusiais kultūringais žmonėmis, tokia pati, kokia buvo Iranas “Persepolyje“, toks, koks buvo Vietnamas “The Best We Could Do“. Pradingusios šalys, iš kurių išvažiavę, savo gyvybes gelbėjantys žmonės nebegali sugrįžti, nes pasikeičia ne tik šalys, pasikeičia ir tie, kurie išvyksta.

iraq autoriai
Autoriai

 

Šios knygos kas kartą mane nustebina kelis kartus. Pirmiausia kiekvieną kartą iš naujo nustembu atradusi tą prapuolusį persišką pasaulį – su kavinėmis, nuostabaus grožio ilgais nepridengtais moterų plaukais, įvairiausiais vakarietiško pasaulio atributais. Ir tada kiekvieną kartą iš naujo nustembu, – nutembu, kaip manyje yra įsišaknijęs tradicinis artimųjų ir vidurio rytų šalių supratimas – šimtą knygų perskaitysiu ir vis tiek  kiekvieną kartą iš naujo nustebsiu, kad ten galėjo būti normalus gyvenimas ir galėjo niekam netrukdomas egzistuoti krikščionių tikėjimo arabas. “Tik pradingusiame pasaulyje,”- skelbtų dabartinės antraštės.

Labai rekomenduoju akiračio praplėtimui, nustebimo momentui pajusti, ypač, jei pagaunate save sakant, kad jau niekas nebestebina. Nustabi knyga apie tai, koks margas ir nepakartojamas yra pasaulis. Tikriausiai jau užsisėdėjau namie, laikas lėkt prasiblaškyt.

Be įsipareigojimų

lena

Pasaulio istorijoje didžiulės minios žmonių suprato, kad būti vienam- per maža, o trise – per daug.

Lena Anderssonsavo interviu sako, kad “Skaitytojų reakcijų buvo įvairių, bet daugiausia teigiamų ir palaikančių. Daugelis iš jų gali tapatintis su pagrindine veikėja Estera Nilson, kitus ji erzina: žmonės sutrinka supratę, kad jie elgėsi, jautėsi ir galvojo taip pat, kaip pagrindinė romano veikėja”. Skaičiau ir vėlei jaučiausi, kaip skaitydama Stasį Šaltoką – man tiesiog magėjo mest knygą į šoną, taip mane erzino Estera.

“Dievulėliau, reikia sugebėjimų būti tokia skystenybe,” – putojausi. O paskui pagalvojau, kad matau krislą svetimoj aky, kai iš savų rastai krenta. Juk ir rožinius akinius storais stiklais nešiojau, ir taip kvailai dariau, ir anaip pagalvojau, ir šiaip save paguodžiau, ir bilekaip sau įsimylėjusias smegenis pudravau. Estera, aišku, ypatinga veikėja, tokio amžiaus gal jau būtų laikas tvarkingiau stalčiukus galvoj susitvarkyti, ypač, kai ne pirmoje knygoje šitaip kankinasi, bet tiesiog nustojau putotis – Estera yra visokių įsimylėjeliškų reikalų koncentracija, nerami, nevalinga ir vieniša siela.

Tad šią knygą labai rekomenduočiau užstrigusiems beviltiškoje meilėje – gal pavyks kažkaip save pamatyti kitu kampu, pamatyti tokio užstrigimo myliu-noriu-negaliu absurdiškumą ir rasti exit nuorodą, nes kol stovi prie uždarytų durų, nepamatai atviro lango (liaudies išmintis apie dievo reikalus). Patariu neskaityti toms, kurias erzina žmonių neveiklumas ir nuolatinis zyzimas ir guodimasis dėl situacijos, kurios neturi valios užbaigti (nes užknisa juodai, o aš, nepaslaptis, į knygas žiauriai įsijaučiu).

Tiesa, labiausiai tai man patiko viena Esteros draugė, kuri neapsikentusi nesibaigiančių amerikietiškų meilės kalnelių, tiesiog pasiuntė ją su visom jos nesibaigiančiom viltim ir neviltim velniop. What a relief!

Mylintis žmogus gali iškęsi daug smūgių, bet ne begalybę. Pernelyg spustelėjus, ir tiltai subyra, ir kupranugario kupra neatlaiko. Lūžio minutę gali nulemti vienas gramas. Ta minutė tiksli, nenuspėjama ir pamatoma jau po laiko, kurį vargiai įmanoma apskaičiuoti. Koks nors neatsargumas būna paskutinis. O tada tas, kuris atstumia, pats gali tapti atstumtuoju.

Kaip galų gale baigės Esterai?

Haris Poteris ir išminties akmuo

haris-poteris-ir-isminties-akmuo305_z1

Šiais metais ypatingai knieti “pasivyti” kai kurias neskaitytas knygas, tad vakariniams skaitymams pasirinkau Hario Poterio seriją. Ko pesekoje jau nebesu “Harry Potter virgin”, kaip kad mane pavadintų KŽG (G., “Jane Austen virgin” dar tebesu, bet kadangi kamšau spragas, tai gal ir šį reikalą pavyks šiais metais sutvarkyti).

Kadangi esu neskaičius Poterio, tai ir filmą vis vengdavau žiūrėti. Tikriausiai vienintelė serija, kurią esu mačiusi ne kartą, bet niekada nuo pradžios iki pabaigos – ir yra šioji. Ir blogai, nes, jei esu mačius filmą, tai tik ir bandau suvesti galus, kokia čia knygos ir filmo vieta, ko trūksta – savai vaizduotei visiškai nebelieka vietos. Atrodo, net ir knygos nebegali objektyviai vertinti.

Skaitant daugiausia galvojau apie tai, kaip šitiekai daug leidėjų Haris Potteris nepasirodė vertas išleidimo. Man atrodo, neįmanoma, kad ji gali nepatikt vaikams – šitiek nuotykių, šitiek mokytojų neklausymo, paslapčių, keistų gyvių ir pusiau negyvų būtybių. Net nenoriu įsivaizduoti, kaip jie nusigraužė nagus Hariui Poteriui išpopuliarėjus.

Laukia dar daug skaitymo. Balsu užtruks forever.

Belaukiant Bodžanglio

olivier

Skaitant šitą knygą visą laiką galvojau – ir kuo visa tai baigsis? Aišku, jei būtų gerai baigęsi, tai greičiausiai knyga nebūtų nei bestseleris, nei premijos nebūtų gavusi, iš tikro nebūtų net išleista, nes “knyga juokinga, kalba graži, bet knyga be jokio ryšio ir būtent todėl ją norima išleisti.” Tad visiškai normalu bent jau knygos pradžioje skaitytojui jaustis visiškai pasimetusiu ir nesuprantančiu, kas prie ko. Be to, tūlam piliečiui apskritai totaliai bohemiškas gyvenimo būdas, atsipūtimas ir nesibaigiantis tūsas yra pateisinamai keliantys nerimą ir iš gyvenimiškos patirties bylojantis apie tylą prieš audrą.

Bet čia gal ne moralizuojant reikia ją skaityt (taip gresia knygai būt nusviestai į sieną), kažkaip kitaip, taip “sieze the moment”. Iš tikrųjų tai paskaitykit, kaip apie knygą parašė Elžbieta Banytė, nes parašė tiesiog tobulai, o kai taip parašo, nematau reikalo bandyti pakartoti – geriau eisiu skaityti kitos knygos.

Tik dar pridursiu, ar patiko – keistai patiko, neišeina iš galvos, kas liudija apie knygos išskirtinumą ir kažką tokio, kas būna belaukiaunt nesulaukiamo.

 

Basakojis bingo pranešėjas

basakojis-bingo-pranesejas_z1

Kai skaitai lietuvio rašytojo prisiminimus, tai kažkaip įsivaizduoji, kad daug kas bus žinoma – miestai, kaimai, aplinkybės, tam tikro laikotarpio aktualijos, tačiau su Antano Šileikos prisiminimų knyga yra visiškai kitaip. Tiesą sakant, didžiojoje knygos dalyje nerasite nieko panašaus, su kuo kaip lietuviai galėtumėte susitapatinti – Antano Šileikos vaikystė su lituanistinėm mokyklom šeštadieniais, tautinias šokiais ir užmiesčio gyvenimo ypatybėmis yra visiškai svetima Lietuvoje gyvenantiems. Gal girdėta iš giminaičių iš už Atlanto pasakojimų, ypač, jei jie kanadiečiai, bet ne daugiau. Todėl skaityti kažkaip keista.

Kol neateina nepriklausomybė ir skaitytojas kartu su Antanu Šileika ir nepriklausomybės veikėjais supuola į taip pažįstamus įvykius, tik šį kartą papasakotus iš kitos pusės. Iš tos, kur atvykę už geležinės uždangos, kad ir su geriausiais kostiumais ir paltais, atrodėme apgailėtinai, geriausiu atveju nedvokėme prakaitu. Visa tai galiu lengvai įsivaizduoti, nes prisimenu iš tėvų pasakojimų, kai panašiu laiku svečiavosi pas giminaičius Amerikoje ir pirmi dalykai, kurie ištiko – kūno kvapų naikinimas, aprengimas šortais ir kedais, mamai buvo liepta nusiskusti vis dar tarybinės moters kojas.

Knygos autorius gan atviras ir nevaizduoja savęs dideliu herojumi nei gyvenime, nei meilėje, nei kaip rašytojas. Jis dažnai traukia per dantį ne tik save, bet ir knygoje aprašomus žmones, pvz., apie profesorių Vytautą Landsbergį, apsilankiusį Kanadoje nepriklausomybės aušroje, jis rašo: “Pirmininkas Vytautas Landsbergis buvo dar labiau profesoriškas negu jo pavaduotojas, kalbėjo lėčiau ir turėjo vieną nedidelį trūkumą – jis juokėsi tarsi koks blogiukas iš animacinio filmuko”.

Kad įtikintų besisvečiuojančius Lietuvos atstovus kalbėti kuo glausčiau ir trumpiau, kanadiečius išvadina kvailiais, kurie nesugeba išlaikyti dėmesio ilgiau nei dvidešimt sekundžių, ir taip toliau. O knygos pabaigoje parašo labai asmenišką dalyką apie savo šeimą – paprastai ir natūraliai, su viltimi, kad kada nors ir Lietuvoje bus paprastai ir natūraliai. Kol kas dar ne, bet kada nors – būtinai. Tiesiog.

 

 

 

 

be penkių pasaulio pradžia

be-penkiu-pasaulio-pradzia-1

Man atrodo, jaučiuosi panašiai kaip mokykloje, kai reikėjo parašyti rašinį apie poeziją. Visiškai neįsivaizduodavau, kaip tai reikia padaryti ir baisingai kankindavausi, nes man visad atrodė, kad poeziją reikia skaityti ir jausti, o ne rašyti, apie tai, kas ten parašyta. Tai va, dabar kažkaip taip jaučiuosi.

Nes kaip gali parašyti apie tokią knygą? Joje koks milijonas jausmų, keli puslapiai statistikos, kelios eilutės biologijos, gyvenimo skonio ir kvapo (daugiausia smarvės, tikriausiai, nesvėriau), dar daugiau sarkastiškų juokelių, išsišaipymų iš ko tik nori, šiaip geros šyzos ir bajerio, o bandymas apie tai parašyti – nu, kaip čia pasakius – nu, good luck. Net leidykla biškį pasiplauna su vos keliais sakiniais apie autorių ir išsisuka naudodama citatas ant viršelio.

Žodžiu, baigsiu aš čia savo bandymus, kol visai nesąmonių neprirašiau, bo naktį sekas jas rašyt (kelias jau ištryniau).  Tik pasakysiu, kad knygos dovanojimo įrašas fb sumušė visus knygų dovanojimo rekordus, sharinimus ir pamatymus. Įtariu, kad autorius labai populiarus. Jau yra arba bus, kai tik prasidės pasaulis.

Lukas Šiaudelis deda iš viršaus

lukas-siaudelis-deda-is-virsaus-1

Apžvalga parašyta suvienijus jaunosios skaitytojos ir mamos pajėgas.

Tai yra nauja Tomo Drigėlos knyga. Man ji patiko, nes buvo neįprasta (nors nesupratau, kaip įmanoma valgyti maisto nuotraukas*).

Knyga buvo apie berniuką, kuris labai labai norėjo tapti krepšininku. Jis lankė krepšinio pamokas, bet jam nekaip sekėsi. Vieną kartą Luko tėtis iš dabo parnešė Jono Kamuoliūno batus ir leidžia su jais eiti į krepšinio treniruotę. Lukui batai taip patinka, kad jis netikėtai ima ir įdeda iš viršaus.

Jo treneris pagalvoja, kad Lukas yra žvaigždė, ir norėjo jį išsiųsti į labai labai gera mokyklą, kurioje Lukas dar geriau išmoktų žaisti krepšinį. Bet tam reikia pasirašyti sutarį su Luko tėčiu. Bet tėtis per ilgai galvoja ir treneris paprašo Luko, kad jis nukopijuotų tėčio parašą. Lukas taip ir padaro, tik neperskaito, kas yra sutartyje.** Lukui tai gerai nesibaigia.

*Perkaitykite ir viską suprasite. (KŽmama: čia dar padiskutavome, kaip ten taip gali būti, kad tnak valgyti maisto paveikslėlius).

** Mokytojas sakė, kad prieš pasirašant sutartį, reikia ją perskaityti, nes sutartis gali būti sukčiavimas. (Kaip gerai, kad yra gerų mokytojų šiam pasauly).

 

Akiratis

akiratis_z1

“Traktatas apie pupelių gliaudymą” mane absoliučiai sužavėjo, tad naujos Wieslaw Mysliwski knygos pasirodymas lietuviškai labai nudžiugino – lenkiškai nemoku, deja, ir kito varianto skaityti šio autoriaus knygas neturiu.

“Akiratis” – ilgas lėtas pasakojimas apie gyvenimą. Bet nevarginantis ir tikrai nenuobodus. Nežinau, kaip jam taip pavyksta, šiam rašytojui – tikriausiai kokį penkiasdešimt puslapių rašyti apie pamestą batą ir nenusirašyti į lankas. Tai ir yra didžiausias meistrystės įrodymas, o skaitytojui savęs išbandymas – skaityti, o ne nubėgti akimis tekstu. Tokia savotiška meditacija.

Šis akiratis yra nusileidimas į vaiko akių lygį ir žvilgsnis į pasaulį iš ten. Pro akis praeina karas – tik kitoks, toks, kaip supranta vaikas, pokario nepritekliai, besikeičiančios ideologijos ir bažnytinės procesijos, pirmos šokio ir gyvenimo pamokos, tiesiogine žodžio prasme pamatytos pro tarpulenčio skylę sienoje (ta giminaičių meilės scena taip vaizdingai aprašyta, kad oho). Tuose akiračiuose mama iš elegantiškos tarpukario damos tampa nepakenčiama nuo užgriuvusios naštos įsiskaudinusia bambekle, tėvas nyksta akyse, iš Vokietijos rytuosna keliauja karvių bandos.

Vežimai, lagaminai, gendantys autobusai, begaliniai laiptai į miestą ant kalno – kantraus skaitytojo laukia ilga kelionė, per tiek laiko būtų galima pasiekti pasaulio kraštą, jei tik akiratis su kiekvienu kelionės žingsniu kaskart per žingsnį nuo tavęs nepabėgtų.

 

 

 

The Best We Could Do

we coudl

Po to, kai Bill Gates šią grafinę novelę paminėjo, kaip vieną geriausių skaitytų 2017 metais, tapo nebeįmanoma ją nusipirkti internete. Išankstinis užsakymas – prašom. Kadangi dabar esu grafinių novelių fanė, tai tapau masinės psichozės auka – irgi užsisakiau knygą nusipirkti, kai tik vėl bus įmanoma.

Ši knyga – pabėgelių ir emigrantų knyga. Kartu tai – kartų skirtumų knyga, kuri ypatingai jautri ir skausminga tema, kai tėvai gelbėdami savo vaikų gyvenimus, dažniausiai juos praranda naujai kultūrai, naujai kalbai, kitoms, jiems visiškai nesuprantamoms tradicijoms, kuriuos nesutaikomai juos atskiria.

we could 2

Knygos autorė pačioje knygos pradžioje gimdo savo pirmąjį vaiką ir, tapusi mama, suvokia, kaip kardinaliai pasikeitė jos gyvenimas, užgriuvo didžiulė atsakmybė, o kartu ir ateina suvokimas, kaip tikriausiai ir visiems mums, susilaukus vaikų – kokį didelį niekada iki tol neįvertintą darbą nuveikė kiekviena mama ir tėtis.

Šis naujas jausmas verčia autorę atsigręžti į savo tėvus ir jų praeitį, jų patirtį, emigraciją, pakeltą ir nepakeltą. Knygos autorė Vietnamo pabėgelių dukra bando sugrįžti laiku atgal ir praeiti visą kelią, kurią jos tėvai praėjo ir taip suprasti savo tėvus.

Tai yra be galo jautri ir gili knyga. Ir labai daug kur susišaukia su “Sibiro haiku”, kad ir kaip toli geografiškai nutolusios viena nuo kitos.