XX ir XY

Po to, kai parašiau savo metinę ataSkaitą, sumečiau, jog nesuskaičiavau, kiek 2010-aisias skaitytų knygų buvo parašiusios moterys ir kiek vyrai. Suskaičiavau: 36 knygos parašytos moterų, 34 – vyrų, o vieną knygą rašė ir vyras, ir moteris.

Pati nustebau, jog kažkokiu tai būdu sugebėjau išlaikyti tokį idealų santykį, nes juk tikrai sąmoningai nebandžiau siekti tokio pasiskirstymo.

Viename mano dėstomame kurse studentai turėjo perskaityti daug daug mokslinių straipsnių angliškai ir VISI be išimties automatiškai visus straipsnių autorius vadino “He”, nors straipsnių autorės taip pat buvo ir moterys. Tiesiog studentų galvose mokslininkas tradiciškai yra vyras. Žinoma, tokie šabloniniai tradiciniai įsitikinimai juk yra paremti ilgamete istorija ir vis dar egzistuojančia vyrų dominavimu mokslo srityse.

Bet kokia situacija yra su literatūra? Aš prisipažįstu, jog žodis “rašytojas” man daug labiau asocijuojasi su hemingvėjiško tipo pagyvenusiais vyrais nei su trijų vaikų mamomis.Truputuką gėda dėl tokios klišės galvoje.

Antra vertus, galima diskutuoti, ar yra svarbu, kad knygą parašė būtent moteris ar būtent vyras. Juk svarbiausia, kad knyga yra gera, ar ne? Bet bet… Kodėl tada egzistuoja žymiai daugiau moterų pasiėmusių vyriškus pseudonimus, nei vyrų pasivadinusių moteriškais?

Bronte sesrys

Per vieną TV laidą viena kritikė pasakojo, jog tradicija moterims imtis pseudonimus atsirado todėl, kad moterys norėjo apsaugoti save (moterims užssimti rašymu buvo negarbinga). Kita priežastis – jų knygos, ko gero, net nebūtų išleistos, o ir skaitytos jos būtų buvusios kitaip. Pavyzdžiui trys Bronte seserys pasirašinėjo Bell pavarde.

Bet ar egzistuoja koks nors vyriškas ir moteriškas rašymo būdas? Na, man tai taip neatrodo. Kiek gi bendro yra tarp J.S.Foer, M.Cartarescu ir I.McEwan?

Literatūrinės kalbos atžvilgiu bendrumo nėra daug vien todėl, kad anatomiškai tie vyrai panašūs. Ir atvirkščiai, juk J.Austen, G.Radvilavičiūtė ir S.Oksanen – visos turi XX chromosomas, bet tikrai panašiai nerašo.

Nors mokslininkai sako, jog galima atspėti, ar tam tikrą tekstą parašė vyras ar moteris. Nors, pavyzdžiui , pagal jų sukurtą algoritmą, ištraukas iš N.Krauss “Meilės istorija” ir J.C.Oates “Fall” parašė vyras.

Rašytoja Francine Prose yra parašiusi “There is no male or female language, only the truthful or fake, the precise or vague, the inspired or the pedestrian.” Ir man labiausiai ir yra priimtinas šitoks požiūris.

Tai gal daugeliu atveju skiriasi ne KAIP, bet APIE KĄ rašo rašytojai vyrai ir rašytojos moterys?

1931-ais V.Woolf rašė “I detest the masculine point of view. I am bored by his heroism, virtue, and honour. I think the best these men can do is not to talk about themselves anymore“.

Nepamenu dabar, kuriame interneto puslapyje skaičiau apie tai, jog kažkoks New York Times kritikas recenzuodamas John Hawkes knygą pasivadino save “a steak and potatoes man” (suprask, esu žiauriai vyriškas, hohoho, kietas kaip Chuck Norris), o rašytojui užkabino “quiche and salad” etiketę. Susinervinu baisiai, kai skaitau apie tokius ribotus žmones.

Ir dar nereikėtų pamiršti fakto, kad moterys rašytojos vis dar daugeliu atveju gauna mažiau dėmesio nei vyrai (Dėkui Dievui, kad yra keletas išimčių). Taip, moterys šiandien rašo daug, daug jų knygų yra išleidžiama, bet… daug mažiau moterų rašytojų knygų yra recenzuojama.

Be to, bibliotekų renkama statistika Švedijoj rodo, kad vyrai imdami knygas iš bibliotekų dažniausiai renkasi vyrų autorių knygas, o moterys neteikia pirmenybės savo lyčiai.

Ir dar… vyrams rašytojams esame nuolaidesni, jiems daugiau leidžiame. Švedijoj praėjusiais metais buvo dideli debatai apie “vyrą genijų”. Ta prasme, jog visuomenė susitaiko su kuriančių vyrų negeru elgesiu, nes jie… genijai. Režisieriai leidžia sau žnybti jaunoms aktorėms jų užpakalius, leidžia sau baisiausiai keiktis. Ir vyrai rašytojai gali sau daugiau leisti nei moterys.

Na, pavyzdžiui, J.Franzen gali sau leisti pasakyti, jog nenori, jog jo knygą skaitytų… moterys. G.G.Marquez gali susimušti su M.V.Llosa. Arba pusė Vilniaus žino, kuris rašytojas vyras keturpėsčias keliauja namo, ir nieko, nes juos saugo genijaus aureolė.

O jei tarkim taip atvirai elgtųsi kokia nors rašytoja moteris? Manau, kad ji būtų viešai nulinčiuota.

Gal todėl tiesiog privaloma  interviu su moterim raštoja “Moters” žurnale užbaigti klausimu “ar turite širdies draugą” (klausiama K.Sabaliauskaitės) ir “ar sutariate su širdies draugu” (klausimas užduodamas K.Alvtegen).

K.Sabaliauskaitės dar klausiama “ar tiesa, kad rengiatės vienam gražiausių ir svarbiausių moters gyvenimo įvykių – vaikelio gimimui”. (Pavartau akis).

Gali parašyti metų knygą, gali būti viena žinomiausių Skandinavijos rašytojų, bet apie buitį,”širdies draugą” ir vaikus tiesiog būtina paklausti, nes tu… moteris.

Viename internetiniame forume skaičiau vienos merginos įrašą, kuriame ji pasakojo, jog ji sąmoningai neskaito knygų, kurias parašė vyrai. Čia tai jau tiesiog kvailumas be ribų. Net nenoriu komentuoti.

Bet ji taip pat paminėjo vieną gana įdomų dalyką – moterų rašytojų marginalizavimą mokyklinėse programose.

Net švediškuose vadovėliuose literatūrai, kurią rašo vyrai, skiriama daug daugiau dėmesio. O tada, kai bandoma nagrinėti maždaug tą patį kiekį tiek vyrų, tiek moterų rašytojų, pasirodo, moterims skiriamas daug labiau paviršutiniškas dėmesys. Na, kaip sakoma, “dėl varnelės”.

Gaila, jog neturiu lietuviškos mokyklinės programos sąrašo, tai sunku apie ją spręsti. Bet jei pažiūrėsim į lietuvių kalbos brandos egzamine pateikiamų interpretuoti tekstų autorių sąrašą, situacija yra tokia: 24 autoriai. 6 moterys ir 18 vyrų.

Nesakau, jog šiandien pat būtina įvesti skaitmeninę lygiavą šitame sąraše. (Nors jis tikrai nepablogėtų, jei jame, pavyzdžiui, atsirastų I.Simonaitytė, J.Degutytė arba Liūnė Sutema).

Tiesiog tas sąrašas atspindi buvusią ir esamą moterų rašytojų situaciją literatūroje. Noriu tikėti, kad mūsų anūkai ir anūkės mokysis pagal kitokį sąrašą.

K.Ž.G (feministė)

8 thoughts on “XX ir XY

  1. Lietuvių literatūroje man atrodo, kad tik dabar labiau skinasi kelią moterys. Savo baigiamąjį darbą rašau iš legendinio mažai politizuoto žurnalo “Nemunas” poezijos debiutų (jame pirmąsias publikacijas skelbė daugelis dabar žymų kūrėjų). Skaitau pirmųjų, antrųjų knygų debiutančių recenzijas ir ką jūs manote? Recenzuojant vieną iš nedaugelio moterų: jas vyrai vertina kaip lyriškas, trapias, nieko negriaunančias, todėl joms reikia truputį daugiau supratimo. Atėjus savitam balsui pasigirsta, kad užnugaryje stovi tokie poetai (žinoma, vyrai) kaip ponas X, ponas Y, netgi parašoma, kad moterų literatūra, apskritai, yra vertinama atlaidžiau… Sakyčiau, įdomiai taip. Nenustebčiau, jei ir su moterų proza (tuometė Juknaitė, Ivanauskaitė, Skablauskaitė, Jasukaitytė) vertinama panašiai.
    Bet dabar ir tų vyrų mažiau rašo, bet vis tiek jie vertinami kaip brandesni, įdomesni. Ir jie man patinka, nors tikrai mėgstu moterišką rašyseną.
    Kadaise vienos paskaitos metu dėstytoja tarė, kad neretai vyrų rašytojų pabaigos būna tarsi nuspręstos, uždaros, o moterų – atviros, įleidžiančios erdvės. Yra tiesos šiuose žodžiuose.
    Tai įdomi tema. Dėkui už pasvarstymą.

    1. n, ačiū kad taip įdomiai parašei. Būtent vyrų parašyta literatūra laikoma tarsi neutralia, tinkančia tiek vyrams tieks moterims. O va jei moterų autorių kūriniai yra tarsi mažiau vertingi, mažiau tinkantys visiems.
      Man patiko kaip J.Weiner viename laikįaštyje parašė

      “The dichotomy of men writing big, important books about war and women writing little, lapidary books about domestic life is shifting, simply because, of the new crop of bright young boys, not many have been soldiers. Most of them are writing about assimilation and identity, or families in crisis, or exploited children, or office politics. In other words, girl talk…or at least subjects in which women writers can claim equal expertise.”

      Viena pagrindinių jos minčių tame straipsnyje buvo ta, kad ka-kada užaugs nauja kritikų kartą, kuri bus skaičiusi ir J.S.Foer ir J.Diaz, ir A.Proulx ir kitus rašytojus, ir tada kritikų standartais bus kitokie.

      Dar kartą ačiū už įdomų įnašą į šitą diskusiją

      1. bet ar toji vyrų literatūra, “tinkama tiek vyrams, tiek moterims” yra tokia? Mane kartais atbaido, piktina vyro kalbėjimas iš moters pozicijos ir gali būti, kad vyrą piktina atvirkštinis variantas. Nesu tokių kūrinių skaičiusi daug, bet apie tai mąsčiau, skaitydama “Vilniaus pokeryje” esančią tuteišos dalį. Nežinau kodėl, bet man ne siužetas, bet tas neva moters mąstymas atrodė ne toks, kodėl turi būti taip, o ne kitaip? O, pavyzdžiui, Wassmo “Septintas susitikimas”, man yra toks neutralus, apie tai net nesusimąsčiau. O Woolf “Savas kambarys” jau buvo truputį per daug vienapusis, vyrai turbūt to nepaskaito. Kaip visa tai sudėtinga! Bet ar teko susidurti su tuo prieštaravimu skaitant knygas?
        Man yra tekę kurti užduotis moksleivių kūrybiniams bandymams – viena iš jų buvo susijusi su herojaus virsmu. Išties labai norėjau pabrėžti, kad kuriant tekstą tarp Ji arba Jis yra didelis skirtumas, kad nepakanka parašyti tik s įvardžio gale. Pati, būdama abiturientė, klausiausi kaip RS pirmininkas be jokių komentarų sakė NE tokiems dalykams kūryboje. Jis neargumentavo žodžių, nes jie kaip kirčiai tavo sąmonei. Ir to užtenka.

  2. Ta pati V. Woolf yra pasakiusi, kad genialiai parašyto teksto autoriaus lyties neįmanoma įspėti. Aš dar pridėčiau, kad kai parašyta genialiai, tai autoriaus lytis iš viso nerūpi, visa, kas nesusiję su tektu – nubyra (bent man). Kalbant apie lietuvių prozos autores moteris, aš labai pasigendu ASMENYBIŲ. Pvz., turime amžinai tokią išglebusią Laurą Sintiją, kažką murmenančią Renatą, garsiai ir labiau sau dudenančią Giedrą, dar yra viena mišraus plauko filosofė Jūratė ir… Ir gausybė kaip po lietaus ar šlapdribos išdygusių seilių-iškreiptų meilių romanų autorių. Tiesa, šviesulių, laimė, yra vaikų literatūroje (bet apie jas gal kita tema). Taigi kur tos ASMENYBĖS? Prisiminiau, Jurga I. buvo viena.

    1. pievu, tavo epitetai aprašantys rašytojas moteris tikrai ne per gražiausi.
      Man asmeniškai tai jokio skirtumo, kokiu balsu kalba G.Radvilaviciute ar kad Černiauskaitė sudaro vieną ar kitą įspūdį. Na man kažkaip niekad į galvą neateina reikalauti iš rašytojų, kad jie ne tik būtų įdomūs žmonės, bet ir mokėtų tai pademonstruoti. Mano galvoje, jei rašytojas- tai jau automatiškai įdomus žmogus.
      Svarbiausia juk jos rašyti tekstai, o ne tai, kaip ji kalbėtų ar pasirodytų Labame Ryte.

      Ir dar.. aš galvoju truputį apie tai, ką tu turi galvoje sakydama “asmenybė”. Ar negali būti taip, kad daug su ta sąvoka susijusių dalykų yra būtent iš “vyro genijaus” pasaulio?

  3. Pievu pratęsia: šįkart dudenimai ir murmėjimai apibūdina ne autorių kalbos padargų skleidžiamą balsą, o teksto, gausybės sakinių, pastraipų. Ir būtent tekstuose pasigendu asmenybės – simbolio svarumo ir švarumo, temų, siekiančių toliau negu 4 buities kampai, nelaimingi 2 žmonių santykiai. Štai visai neseniai skaičiau A. Paasilinna (vyr.g.) “Zuikio metai” – visiškai miunchauzeniškas naratyvas, tačiau viskas lyg ir “galėtų būti tikėtina”. Literatūros istorijoje tikrai būta karžygių moterų, kas be ko. Tik šiandien, čia, aplink, nerandu karžygių (mot. g.), savo raidžių dėlionėmis galinčių pakelti aukštai aukštai. Ir tiek.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s