Silva Rerum II

Toliau graužiu knygų mugės knygas ir džiaugiuosi, kad jos lengvai duodasi graužiamos – vėl būna tampomos ten, kur ir aš keliauju, nors dažnai jau iš anksto žinau, kad neturėsiu laiko skaityti, bet vis dėlto, o gal.

Dabar vis galvoju, ar tik nebus man antroji knyga labiau patikusi (kas nebūtų nuostabu, nes antroji gi realiai buvo sumanyta kaip primoji, o tik vėliau atsirado pirmoji, kaip antrosios priešistorė)? Žinoma, ir antrojoje dalyje daugelį, atsivertusių knygą pirmą kartą, išgąsdina sakinių kilometrinis nesibaigiamumas, eilučių “iš naujos eilutės” neegzitavimas, ir toks iš pirmo vaizdo, atsivertus knygą, įspūdis, kad tai visai ne grožinė knyga, ir jau ne vieną ketintoją skaityti teko raminti, kad šito keisto teksto vaizdo visai nereikia baimintis, nes kai skaitai visai nepasigendi tiesioginės kalbos, nes tiesiog įkvepi ir pasineri į kiekvieną sakinį su dideliausiu smalsumu – ką gi jis atneš. Skaitydama net bandžiau stebėti, kiek autorė viename sakinyje sugeba nupasakoti, sudėti veikėjų, jų jausmų, situacijų ir viso kito; ir, žinai, visai nesėkimgai, nes užsiskaičius pamiršdavau savo tikslą ir paklysdavau apgaulinguose sakinių vingiuose. Ir dabar atsitiktinai atsivertusi bet kurį puslapį (39) bėgdama tarp eilučių nesėkmingai bandau surasti sakinio pabaigą žymintį tašką ir randu tik vieną, na, gerai, atidžiau pažiūrėjus ir antrą, kol galiausiai vos ne pirštu bėgdama eilutėmis randu ir kokį trečią.

Kristina Sabaliauskaitė prie knygų

Taigi labai paprastai galiu papasakoti, kas man šioje knygoje labai patiko. Pirma, autorės kalbos stilius – tie ilgi sakiniai, aiškūs vaizdai ir visokios baisios svetimybės – zupė, mišiugina – kuriomis iki šiol kalba mano gryniausia žemaitė baba, nuo savo kiemo matanti Aukštagirės kalną ir Švedkalnio piliakalnį, taip ir girdžiu ją tuos žodžius rėkaujančią. Antra, siužetinių linijų supynimas, intrigos ir siurprizai (kai skaitydama galvojau, kad minimi vieni veikėjai, o knygos pabaigoje pasirodė, kad ten visai kiti), charakterių spalvos gyvumas ir tikroviškumas, o trečia – visa kita, kas man geriau padeda įsivaizduoti praeities gyvenimą be patoso, sudievintų kunigaikščių ir visokių kitokių patriotinių dalykų, atimančių iš vyresnės kartos visus lošimo “o tais/mūsų laikais…” kozirius.

Dar pridursiu, kad pavydžiu visiems dar neskaitantiems, nes galės perskaityti vienu prisėdimu abi knygas ir nereikės sukti galvos, bandant prisiminti, o kas gi preitoje knygoje vienam ar kitam buvo nutikę. L.Donskis teisus sakydamas, kad šita knyga su visais savo ilgais sakiniais tiesiog lipa į didyjį ekraną. Silva Rerum man yra labai geras (nemėgstu žodžio “tobulas”) istorinis romanas ir tiesiog neapsakomai džiaugiuosi, kad autorė, rašydama savo disertaciją pririnko tos nereikalingos (disertacijai) medžiagos, kurioj kaip ąsotyje pasislėpęs tūnojo Silva Rerum džinas. 

|KŽL|

14 thoughts on “Silva Rerum II

  1. Vakar knygyne atsiverčiau kažkurį puslapį paskaityti – irgi pirmiausia nutrenkė sakinių ilgis, tačiau tirkai įtraukė, net nespėjau susivokti, kad knygyne stoviu, o ne namuos su knyga lovoje 😀 Dar per laba ryta vakar K.Sabaliauskaitė kalbėjo – tokia visa Mis arogancija :), bet knygas norėčiau paskaityti kada ateityje, kai praeis bumas ir bus galima rasti bibliotekose arba nukainuos po 5-7lt 😀

  2. Pievu, jau turejom sito strapsnio linka Siaures atenuose, bet aciu anyway, gal kam pravers.
    Sioje diskusijoje, kurioje as jau nebenoriu dalyvauti, man noretusi tokio autoritetingo zmogaus kaip Tomas Venclova, kuris gal tartu zodi, kuris galetu buti naujas atskaitos taskas visam sitam lietuviskam kandziojimosi reikalui isspresti.

  3. Na, kaip paskaičiau, vėl taip gražiai apie knygą parašyta, pamažu, pamažu, vėl užsinorėsiu tą antrą dalį paskaityti. Knygyne varčiau, tai dar netraukė, na, nebent vien dėl Jono Kirdėjaus Bironto, nesakykit tik, kad jo nebebus antrojoje knygoje :).

  4. Prisipažinsiu neperskaičiau knygos iki galo, nes Pavargau, o taip daug tikėjausi. Kada pradėjau kalbėti apie romaną su draugais, mano pasisakymai sujaudino net tuos, kurie šiuolaikinių liet. romanų neskaito. Tai gal yra apie ką kalbėti, jei emocijos tokios ryškios. Mano minties akcentas toks – romanas parašytas vaizdiniais tam, kad būtų vartojamas. Man priminė 3D “making” filmus, kur įtaigiai įpiešiamas virtualus vaizdas. Gal ir Lietuvoje kas nors nufilmuos šį kūrinį, nes toks tokį turėtų traukti. Kas liko nepastebėta, tai dievo ar dvasios nebuvimas, kas yra didelis trūkumas istoriniame romane. Jos herojai ir piešiamas pasaulis neturi sielos. Visi nuspalvinti paveikslai – jos neblogos vaizduotės kūriniai, autorė išties žodžio meistras. Bet… kažkaip nesujaudina, kaip spektaklyje, kur vis jauti sceną. Erzina tie istorinių dokumentų aprašų intarpai. Esu daug archyvinių dokumentų skaičiusi, ir tai jos knygoje terminai viso labo prisegti, tarsi būtina iliustracija. Kokia tų terminų prasmė? Nemačiusiems senų šaltiniu tai kaip istorinė draperija. Bajorų šeima negyva, charakteriai kaip už stiklo patalpinti. Nei jie turi pareigų, nei žino dėl ko gyvena. Gal autorė bando vėl supriešinti – pateisinti klasių kovą. Keisčiausia man iliustratyvaus apsiblaususio bajorėlio figūra, kada aplinka ir varguoliai patalpinti į vaizdingą katarsį: gyvi, ryškūs, net ir klaikūs. Yra siužetas: didiko name šveičiama asla, gramdomas purvas – man primena Žemaitės kūrybingai atskleistą baudžiavą ir jau apdainuotą valstiečių buitį socializmo leistuose kūriniuose. Tačiau net medinis dvarelis toks apskretęs…Skaičiau bajoraičių Puzininos, Tyzenhauzaitės istorinius romanus – tiesiog įtraukia į įtaigų šalies istorinį audinį, kur kiekviena asmenybė turi pareigas šeimai, tautai, tėvynei, dievui. Juose nėra siurrealistinių siaubų, bet šviesa ir tamsa grumiasi tokiose plonybėse, kad atrodo kvėpuoji to šimtmečio oru, išgyvenimais. Va ta dvasia… jokia dvasia Silva Rerum taip ir nenuausta. Nejaučiu brokinio kilimo. Visi sumaitoti kažkokiame tamsiame dvasiniame purve, į išorę išversti tik viduje esantys viduriai (21 amžiaus relikvijos). Man atrodo, krikščioniškoje aplinkoje gyvenanti tos epochos karta, net tamsiausioje kertelėje matė prošvaistę, giedrą. Bet tautai dabar penktasis laikraščio puslapis įdomiausias, kodėl jos tuo nepamaitinti.
    Tai kaip menas gelbės pasaulį? Tiesiog išleista romano 2 dalis (neskaičiau) privertė mane paieškoti ką kiti apie tai galvoja. Pagarbiai, Elė

  5. Ele, aciu uz komentara. Gal su kazkuriomis Jusu mintimis ir sutikciau, bet noreciau atkreipt demesi i tas, del kuriu nesutinku ir kas mane Sabaliauskaites romane zavi – tai butent praeities nukarunavimas – nuakatunuotas tas barokiniu angeleliu debeseliais apkaisytas manymas, kad seniau visi buvo palyleti, sventi, dievobaimingi, teisingi, istikimi ir visokiais kitokiais budais geri. Man atrodo, kad apie tokius “gerus” ir taip prirasyta ir tais pavyzdziais zmones bandomi itikinti, kad va, jau tais laikais, tai visi dievobamingi, kilnus ir sventi, o jau musiskiais tai vaje vaje, bet apie tikrus ivairiapusiskus, zmogiskus tai nelabai jau rasi toj musu literaturoj (labiau turiu omeny literatura apie senesnius nei XXa. laikus), o sia nisa ir uzpildo Sabaliauskaite.
    Man butent zmogiskas zmogus yra grazus, o ten kur viskas balta, svaru ir grazu, man asmeniskai visada atrodo netikra, paslepta ir apsimestina – prie tokios baltos sienos norisi prieti ir skylute prakrapstyti – paziureti, kas gi ten uz jos darosi.
    Nesutikciau ir del charakteriu – Ursule ar Birontas dar ir kaip gyvi atrodo.
    Apie isverstus vidurius – na, is tiesu buvau nusiteiusi skaityti labai daug visokiu siaubo aprasymu, bet perskaicius supratau, kad taip ju ir neradau, dabar net negaleciau pasakyti, kas ten tokio baisingo buvo – gal koks nusiseres katinas ar nabage ziurke.
    Nemanau, akd knyga reiketu lyginti su Jusu minetomis bajoraitemis, o jeigu Jums ju knygos patiko zymiai labiau, tai gal tiesiog Sabaliauskaites knygos apskritai ne jums, juk visai normalu, kad Silva Rerum Jums nepatiko. Pvz., mano vyras per kelias dienas sugrauzes abi knygas labai aiskiai man pasake, kas knygose jam pasirode “nelabai” – ir tai yra visiskai normalu, kad tu “nelabai” yra.
    Tik siaip pridesiu, kad nors knyga man ir patiko, ji nera is tuju, kurios mane sukrete, apie kuria negaliu nustot galvoti ir panasiai, negaliu net pasakyt, kad ji yra mano knygu 100 (cia, siaip kad pasakyt, kad nesu isprotejusi del Sabaliauskaites knygu, jei kma taip gali pasirodyti). Bet ji yra gera knyga ir as nuosirdziai dziaugiuosi, kad ji tokia atsirado ant Lietuvos zemes.

  6. Oi, kaip man patinka, kai yra keletas visiškai skirtingų nuomonių – tada knyga laaaabai pasistumėja eilėje būti perskaityta ir susidaryti nuomonę pačiai.

  7. Man 35 metai.
    Skaiciau privaloma lietuviu literatura,siek tiek neprivalomos. Butu sunku isskirti didziausia ispudi padariusi kurini. Visa para po Silva Rerum II bandziau prisimint kas labiausiai istrigo is ankstesniu skaitymu, ir ka rewindin’u kartas nuo karto. Ir tai buvo E. Maluko Siukslyno zmones.

    SR tai sventiskai naujas zingsnis lietuviu literaturoje, lietuviskoje samoneje. Ji duoda dziaugsma. Lietuviai is misko is purvynu, savo laiku prašikę LDK, Vilnių,Klaipėdą ir viską ką galima, vėl gavo malonę pasidžiaugti, kad šiandien gyvena savo valstybėje, su Vilniumi, su priėjimu prie jūros. Su savo kalba, kuri pries šimtmetį turtingesnių lietuvių vasltiečių vaikų buvo pakelta i de jure lygį.

    SR’e as jauciu Umberto Eco intelektualuma. Tai ne šiaip sausu archyvu kratinys. Tai ypatingas Kristinos talentas archyvus isgyventi per save ir suteikti jiems gyvybe. As jauciu cia Simta metu vienatves su seimu likimu spirale, vis pasikartojancia ir vis neismokancia ateities kartu isminties per senių karčią patirti. As matau Gogolio Tarasą Bulbą, kazoką, kuris veda savo kariuomene (teisingiau banditu šutvę) i LDK ir Dviejų Respublikų miestus plesti, zudyti ir kankinti.

    Dar as radau labai idomiu psichologiniu charakteriu, kuriuos (galbut) autore butu pajegi isvystyti i kazka.. nerealaus…

    Po 1710 iki Rzeczpospolitos griuvimo, bendroji valstybė, jos bajorija nusmulkėjo ir nuskurdo; bajorų (nacionalistų lietuvių mėgstamas “šlėktelių” užvardijimas) luomas buvo pardavinėjamas kaip devalvuota valiuta. Manoma, kad tam tikru metu, pelnytai ar nepelnytai, “bajorija” save laikė 30%- 40 % Rzeczpospolitos gyventojų. Ir tai, kaip ivardino vienas žurnalistas LOT airlines buklete, lėmė is dalies lenkų nušvitimą, iš dalies lenkų neadekvataus savęs vertinimo, „unorumo“, dosnumo, peraugančio į kvailą išlaidumą, tuščio spindesio poreiki. Tokių fruchtų galima rasti Vilniuje, bet įdomiausia jų rasti lietuviu tarpe, kildinančiu save iš bajoru luomo.

    Mano dėstytojas Mike‘as, sveiko poziurio britas, taip atsiliepe apie apie UK aristokratus: Jie turi neišmatuojamus žemes plotus; gauna už juos nepelnytus pinigus. Dauginasi tarpusavyje, nes bijo paleisti nuosavybe is „šeimos/šeimų“ rankų. Ir gimdo išsigimelius kurie sėdi Lordu rūmuose ir juokina savo bukumu šalį.
    Ar toks bajorijos galutinis tikslas? Ir vel man grizta siukslyno žmones ir Dostojevskio „Biesai“.

    Ir galbūt, uz 20-30 metu Lietuva taps ramiu ir turtingu pasienio krastu…. cha cha cha.

  8. Matau “užvedžiau”. Gal tai geroji knygos pusė, yra apie ką diskutuoti. Jau daviau didžiausiems skeptikams knygą paskaityti.
    Romantizmas iš tiesų kito laikmečio esminis bruožas. Dabar maišomi stiliai, kuo eklektiškiau tuo geriau, istoriniam romanui ir Haris Poteris tinka.
    Bajoras – viso labo žmogus. Jeigu įstatymais apibrėžė kaip bausti valstietį ir šlėktą už pavogtą vištą – čia turbūt buvusiųjų protėvių esmė. Ir vogė, ir žagino ir tai visų laikų žmonijos nuodėmės. Tik išnaikinto vieno luomo dvasia mums liko nepažįstama, ji liko klišėmis uždengta ir šiame romane. Manau menininkui net labai stiprios vaizduotės vaizdiniai gimsta iš pažįstamos aplinkos. Todėl, šiame romane visa grandinė žemesniojo luomo atstovų atrodo ryškesnė, jiems priauga jų kūnai jų pavidalai; jiems tinka jų mąstymo vingiai, poelgiai. Visi vulgarokai gaivališki, bet gal tokia kuriamo romano dvasia galėjo būti autorės tikslas.
    Kontrastuojanti bajorų šeima neįtikina. Jeigu jie nusigyvenę iš ko tos turčių užmačios? Tėvas, kuriantis iliuzijų sodą, neturi jokios tikslinės veiklos, toks drumzlinas blyškus, jo žmona užsakinėjanti tapetus, ką tik “išgramdytoje” troboje…ar jums neprimena šių dienų “naujų lietuvių” šablono? Vaikai bedvasiai, nes atrodo autorė neranda į ką juos įvilkti, jie dairosi į ryškius praščiokus, lyg norėdami iš jų pasiimti gyvybės. Tokie tėvai tokie vaikai.
    Man užkliuvo tai, kad viskas pasukta tik tamsiausiu rakursu. Šviesa, tyla – prabanga veiksmo knygai. Nenušvinta jokia gerosios vilties properša. Epochos moralė, drąsa kur dingo? Ar prismeigta prie sienos karo varvančiu krauju – juk ne viduramžiai? Gal skaitytojas pats turėtų nusipiešti langą į šviesą?
    Tuomet kas sukūrė aukščiausio baroko stiliaus architektūrinės viršūnės šedevrus Vilniuje? Reikėjo sugebėti suprasti ir įvertinti tai. Ir užsakyti tokius projektus, kurie pasiekė piką pasauliniame meno etape. Nenumenkinkime savo tautos dvasios.
    Susmulkėjome, nuskurdome, susiskaidėme, bet išlikome. Ne įvykių lavina išlaikė mūsų nedidelį kūną, bet kažkas, kas nebuvo įvardintas romane.

  9. Ele, skaitant jusu komentara man toks vis kirba klausimas, ko jus norite is grozinio kurinio? kad jis kazka grazaus pateiktu kilnaus? Manau, tiesiog knyga ne jusu stiliaus ir tiek.

  10. Iš Elės pasisakymų matyti, kad na, užlipo jai ta “Silva rerum” ant nuospaudos kažko, tai ir pyksta. Neatpažįstu knygos Elės komentare! Nes skaitant argumentus, atrodo, kad ji neskaitė nei Sabaliauskaitės, nei Sofijos Tyzenhauzaitės – kur “Silvoje rerum” tie erzinantys “istorinių dokumentų aprašų intarpai”? Neradau nė vieno – nei pirmoje, nei antroje dalyje:) Na, Sofija Tyzenhauzaitė šiandien gali būti skaitoma tik kaip mūsų literatūros istorijos garbus anachronizmas – nes literatūrinių požiūriu, tai visos tos romantinės patetiškos aistros labai jau primena… meksikietišką serialą. Bet Elei turbūt to ir reikia – jei “Silvoje rerum” nerado Dievo (o juk tai knyga apie tikėjimą, apie sielą, apie sielos ir kūno priešpriešą), jei tokia literatūra – pernelyg sudėtinga, tai visada galima rinktis XIX amžiaus romantikų romanus, kur gėris ir blogis – ant atskirų lėkštučių, o skaisčios bajoraitės alpsta nuo riterio pabučiavimo į rankutę. Kiekvienam savo, na o aš tiesiog noriu pasidžiaugti, kad šiuolaikinės literatūros gerbėjai pagaliau irgi susilaukė neeilinio lietuviško kūrinio.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s