Home » Grožinė » Amo sūpuoklės

Amo sūpuoklės

Knyga prasibrovė į priekį dėl Versus Aureus leidyklos organizuojamo susitikimo su autore Herta Mueller (balandžio 14 d. 18 val, Vilniaus mažajame teatre). Labai norėčiau nueiti, tikiuosi, kad pavyks.

Kaip tikriausiai jau girdėjai, Herta Mueller yra Nobelio literatūros premijos laureatė, “who, with the concentration of poetry and the frankness of prose, depicts the landscape of the dispossessed” (visada perskaičius šitas eilutes “už” galvoju, kas jas sukuria tas eilutes, ar ilgai prie jų ginčijasi ir kas taria paskutinį žodį, kad dabar jau viskas, už tai ir teikiame premiją). Na, aš nelaikau savęs kompetetinga ginčytis, ar autorė verta premijos, ar ne, bet jau vien dėl to, kad kyla tokios abejonės, tai kaip čia pasakius, ką žinau…

Kai pradėjau skaityti, iš karto atsidūriau panašiame pasaulyje, kuriame gyvena A.Solženicyno Ivanas. Na, jau taip panašu man buvo, kad niekaip negalėjau šitos minties atsisakyti. Ir dėl to, kad tą knygą skaičiau palyginti neseniai, o tema labai jau panaši, prisipažinsiu, nebuvo man labai įdomu skaityti… Labai jau panašūs tie gyvenimai lageriuose, kas gi ten buvo – tik darbas, šaltis, duonos skaičiavimas ir nesibaigiantis alkis (“Alkio kančioms nėra tinkamų žodžių. Dar ir šiandien turiu alkiui rodyti, kad nuo jo ištrūkau. Nuo to laiko, kai nebeturiu alkti, tiesiogine prasme valgau gyvenimą.”). Ir bandymas kažkur giliai paslėpti savo esybę, kad netaptum visišku gyvuliu, kad išėjęs tą žmogišką esybę galėtum išsitraukti ir atvirsti į žmogų.

Tiesa, šios dvi knygos ir gana skirtingos –  Solženicynas aprašo vieną dieną, jo herojus – kalinys be vilties, turėsiantis kalėti nesuvokiamai ilgą gyvenimo dalį, o Hertos Mueller Leo galvoje vis šmėkščioja mintys, apie tai, kai jis bus paleistas iš lagerio, skaitytotas lyg ir jaučia, kad bus “laiminga” pabaiga, nors anokia čia laimė (“Jeigu kuris. nors mūsiškių po patikrinimo, sukaupęs visą drąsą, kurį nors načialniką (…), būdavo, paklausia, kada būsim paleisti namo, tie trumpai atsakydavo: SKORO DOMOJ. Tai reiškė: Greit važiuosit. Tasai rusiškas GREIT pavogė iš mūsų ilgiausią pasaulyje laiką”. 

Hertos Mueller romanas daug poetiškesnis nei Solženicyno, jame gausu visokių įdomių palyginimų, paskui kalinius sekioja alkio angelai, galvose švytuoja sūpuoklės. Dar viena užkliuvus citata: “Kaulai pastirdavo lyg gelžgaliai. Kai mėsa nuo kaulų dingsta, žmogui darosi sunku nešioti savo kaulus, esi stačiai traukiamas į žemę. Per patikrinimą, stovėdamas “Ramiai!”, aš pratinausi užsimiršti ir nebeskirti įkvėpio nuo iškvėpio. Ir užversti akis, nekeldamas galvos. Ir dairytis danguje debesų kampučio, ant kurio galėtum pasikabinti kaulus. Jei užsimiršdavau ir rasdavau dangaus kablį, šis mane išlaikydavo”. Abi knygos labai dokumentiškos, daiktiškos ir išsamiai aprašo lagerio gyvenimą, daiktus, ant kurių užsikabinęs tas gyvenimas, rodos, ir laikos…

Sakyčiau, normali, nelabai išskirtinė knyga. Siūlyčiau skaityti kurią nors vieną iš minėtų, būtent dėl to panašumo, nebent gilinatės į lagerių temą. Bet negaliu sakyti, kad tai labai kaškokia wow knyga, kurią pulčiau visiems rekomenduoti.

Knygos atsiradimo istorija autorės žodžiais:

“Kai 1944 m. vasarą Raudonoji armija jau buvo prasiveržusi į Rumunijos gilumą, fašistinis diktatorius Antonescu buvo suimtas ir nužudytas. Rumunija kapituliavo ir visiškai netikėtai paskelbė karą iki tol buvusiai sąjungininkei nacistinei Vokietijai. 1945 m. sausį sovietų generolas Vinogradovas Stalino vardu pareikalavo, kad Rumunijos vyriausybė išduotų visus Rumunijoje gyvenančius vokiečius per karą sugriautai Sovietų Sąjungai „atstatyti“. Visi vyrai ir moterys tarp 17 ir 45 metų buvo išvežti į priverčiamuosius darbus sovietų lageriuose“ . „Amo sūpuoklėse“ kaip tik ir pasakojama apie jauno Rumunijos vokiečio Leopoldo Aubergo penkerių metų darbą sovietų lageryje. Tai fiktyvus pagrindinis veikėjas, bet jo paveikslu įamžinama daugybės deportuotų Rumunijos vokiečių patirtis. Jo prototipas – anuomet išvežtas Hertos Müller gimtojo kaimo poetas Oskaras Pastioras. Kaip pabaigos žodyje rašo rašytoja: „2001 m. pradėjau užsirašinėti pašnekesius su kitados išvežtais mano kaimo žmonėmis. Žinojau, kad ir Oskaras Pastioras buvo išvežtas, ir papasakojau jam, kad ketinu apie tai rašyti. Jis ryžosi man padėti savo atsiminimais. Mudu reguliariai susitikinėjom, jis pasakojo, aš užrašinėjau. […] 2006 m. Oskarui Pastiorui staiga numirus, turėjau keturis ranka rašytų užrašų sąsiuvinius ir kai kurių skyrių tekstų apmatus. […] Tik po metų […] ėmiausi viena rašyti romaną. Tačiau be Oskaro Pastioro pateiktų lagerio kasdienybės detalių nebūčiau to sugebėjusi“.

Herta Mueller ir Oskaras Pastioras

Advertisements

6 thoughts on “Amo sūpuoklės

  1. Aš epie lagerius knygų labai vengiu. Galėjau vakar šitą knygą nusipirkti už juokingą kainą, bet nepirkau. Nes, kai tik apie lagerį, tai taip ir nenoriu skaityti. Baisu. Nužmogėjimas. Alkis.

    Ar labai stora knyga? H.Muller Hertztier buvo tokia tikrai trumpute, maza. kaip poezijos knyga. Labai patiko. Butent tas poetiskumas.

  2. dar kazkaip man vis sukasi mintys apie knygos pavadinima. kai kur knygoje, norejosi, kad ant zodzio butu uzdetas kirtis, nes nuo kirciuojamo skiemes priklauso zodzio reiksme. ir siaip galvojau Amo – cia vardas, ar “amas”. kazkaip man pavadinimas, nu, nezinau toks, keistas

  3. Kadangi “Versus aureus” susitikima su Herta Müller rengia drauge su Vilniaus Goethe’s institutu, tai idomios informacijos apie rasytoja bei susitikima galima rasti instituto internetineje svetaineje:
    http://www.goethe.de/ins/lt/vil/kue/lit/mue/lt5360302.htm
    ir dar cia:
    http://www.goethe.de/ins/lt/vil/ver/lt7280293v.htm

    As irgi nustebau del tokio pavadinimo, nes originalus pavadinimas yra “Atemschaukel”. “Atem” is vokieciu kalbos gali buti verciamas kaip kvepavimas, kvapas, atsikvepimas. Amas pasirinktas tikriausiai del to, kad artimas zadui. Netekau zado arba amo.

  4. Vertėjo A. Gailiaus komentaras dėl pavadinimo:
    Visados maniau ir manau, kad autorius yra svarbiausias asmuo. Taigi, jei autorius sumano kokią antraštę, turėtume stengtis ją tokią ir perteikti. Iš visų mano verstų knygų tik M. Krügerio „Himelfarbo sugrįžimo“ antraštė buvo papildyta tuo „sugrįžimu“ – originalo antraštė yra tiesiog „Himelfarbas“. Be to, tos „amo sūpuoklės“ yra vienas pamatinių knygos leitmotyvų – kaip ir „širdies lopeta“. Taigi teko pasukti galvą. „Atem“ galėtume versti tiesiog kaip „alsavimas“, bet tas žodis „nepatogus“, apskritai veiksmažodiniai daiktavardžiai nėra patys „gardžiausi“. Galėtum versti „kvapas“ – bet tas lietuviškas žodis suka pernelyg į šalį nuo alsavimo prie uoslės dalykų. „Žadas“ –­ pernelyg susijęs tik su kalbos dovana. „Amas“ man pasirodė geriausias.

  5. Sutinku, kad tinkamiausias. Bet is pradziu galvojau, cia gal koks pavadinimas, kaip pvz Fuko – Amo. Tik skaitant paaiskejo, kas tas amas 🙂

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s