Home » Uncategorized » Gaisras

Gaisras

Vėl iš karto prisipažįstu, kad Sandros Bernotaitės ir jos knygos “Gaisras” atžvilgiu jau nebesu nešališka. Nes dovanotam arkliui į dantis nežiūri – cha cha. Taigi, kokie gi ten mano įspūdžiai iš dar vienos “emigracinės” knygos? Man vis sukasi galvoje, kad būtent šitos emigracinės knygos parvedė mane į lietuvių literatūrą, nes šiaip nesu baisiai linkusi jos skaityti, bet, štai ir Sabaliauskaitė perskaityta, ir Užkalnis, ir Grušaitė, ir Matulevičiūtė, ir Bernotaitė.

Perskaičiau knygą, atsiverčiu turinį ir peržvelgiu novelių pavadinimus – jų dešimt. Ir galvoju – va šita labai patiko, o šitos jau net nebeatsimenu, apie ką, neužstrigo, na ir tegul, gal pagal tai ir galima būtų spręsti apie jų gerumą – bet čia gi irgi tik man, kitam gal visai kita patiks. Kai skaičiau knygą, vis į galvą lindo Radvilavičiūtės išvardinti teksto traukos kriterijai, o ypač skaitant novelę “Lietaus” apie benamį. Nes tiesiog prieš akis stovėjo manvienas Vilniaus benamis su kaltūnu, įgavusiu žiemą nešiojamo kepalušo formą, ant galvos ir dviem Maximos maišeliais rankose. Nes mūsų keliai mieste dažnai susikerta, kartais net du kartus per dieną, nes einame mieste ratu – jis prieš laikrodžio rodyklę, o aš palei, ir susitinkame vieną kartą ties antra valanda, o antrą ties aštunta, ir aš galvoju, ar ir jis mane pastebi, kaip ir aš jį? Matai, kiek jau čia teksto traukos kriterijų susispietė?

Labai smagi pirmoji novelė “Artimieji iškeliauja”, o labiausiai įstrigusios – “Mano motinos akys” ir “Žuvis” – pastaroji, sakyčiau, man stipriausia iš visų, o “Motinos akyse”  labai pagavo nuotaika – labai patiko. “Gaisrą” galima paskaityti čia. Bet pagal šitą novelę negalim spręsti apie visą knygą, nes novelės gan skirtingos.

Skaitant dar vis į galvą lindo lyginimas su A.Matulevičiūtės “Ilgesio kojomis” – nes irgi pirmoji knyga, nes irgi novelių, nes irgi emigracinė. Tai galėčiau pasakyti, kad su Sandros novelėmis radau daugiau sąlyčio taškų, gal man pats stilius priimtinesnis, tik dabar pagalvojau, kad “Gaisro” novelėse man tiek daug Lietuvos, gal labiau norėtųsi daugiau mums mažiau pažįstamo nelietuviško pasaulio ir autorės potyrių iš to nelietuviško pasaulio, kuris visiškai ne toks neviltingas ir liūdinantis, kaip čia. Nes, man atrodo, būtent dėl to neviltingumo ir liūdesio mes tos lietuviškos lietuvių literatūros ir neskaitom, ane? Todėl man kažkaip sukasi galvoj perfrazuotas Kestuolių teatro spektaklioi pavadinimas: “Škac, lietuviškas liūdesy, visados škac”.

Summa summarum – labai laukiu Sandros naujo romano, ir jeigu tik Sandra rašys, tai aš būtinai skaitysiu su lietuviško šedevro viltimi.

Advertisements

12 thoughts on “Gaisras

  1. Dar mąsčiau apie “lietuvišką liūdesį”, kuris lietuviškose knygose įsišaknijęs… Tikra tiesa, aš pati to nemėgstu. Suvokiau, kad mano knygoje (daugumoje novelių) trūksta šviesos ir humoro jau tada, kai laimėjau konkursą ir knyga ėmė “materializuotis”. Smagiai rašyti nėra lengva, išties reikia sugebėti pakilti virš tamsos ir chaoso (kažkas taip sakė, gal Hessė). Tai pasiteisinsiu – aš to siekiu, bet ne iškart gali gautis 🙂

    Apie potyrius iš nelietuviško pasaulio rašau į dienoraštį, kuris jau labai storas. Reikės kada sėsti ir sudėlioti viską. Rasti jiems formą. Kad nesigautų koks turistinis vadovas “tuk tuk per Australiją” :))))

    Ačiū už vertingas pastabas ir pastebėjimus, Lina 😉 Tik prašau neskaityti mano darbų su “šedevro viltimi” – per dideli lūkesčiai gali nuvilti! Juk dažniausiai norisi skaityti (ar parašyti) bent jau gerą knygą, dėl kurios nebūtų gėda (nei rašytojui, nei skaitytojui).

  2. Pagaliau, kažkaip priėjau eilę, paskui vėl kažkas užlindo, paskui vėl nuo pradžių…, o kai jau ėmiau į rankas, suskaičiau kaip ir priklauso per gaisrą – greit greit. L.patiko. Negalėjau prisiversti savęs atsiriboti nuo autorės, na ta prasme, kad gyva sveika netolies 😀 O ne kokia mistinė Žemaitė 🙂 Ir nuo to, kad buvusi šiaulietė – maždaug, matai iš šito miestelio irgi kažkas išauga puikaus 🙂 Prisidedu prie visokių liaupsių, nes tikrai ir man l.patiko, gaila, kad mėnuo praėjo, užsimiršau su detalėmis, kurios užkabino širdį, bet bendra nuotaika liko – tokia – gero skaitymo, kas man l.svarbu, kokybiško tokio. Ir tokia šedevro vilties nuotaika lieka vistiek, kad ir autorė baidosi.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s