Home » Pamąstymai ir prisiminimai » Apie blogį

Apie blogį

Skaitau Ann Haberlein “En liten bok om ondska” (Knygelė apie blogį).

Ann Haberlein yra Švedijoj gana žinoma teologijos mokslų daktarė, Lund universiteto dėstytoja, dažnai rašanti etikos temomis ir išleidusi keletą knygų, kurių pati žinomiausia, ko gero, yra “Jag vill inte dö, jag vill bara inte leva” (“Aš nenoriu mirti, aš tik nenoriu gyenti”), kurioje ji labai atvirai aprašo savo maniakinę depresiją.

Praėjusiais metais buvo išleista “Knygelė apie blogį”, kurioje autorė analizuoja, kas tai yra blogis ir kaip jis yra traktuojamas mūsų kultūroje. Remdamasi įvairiais filosofais, pavyzdžiui, Nietzsche, Aristoteliu, Kantu, fiktyviais “blogiečiais” iš klasikinės ir populiariosios kultūros (“Nusikaltimas ir bausmė”, “Milenium trilogija”, “Kill Bill”) po truputį, detaliai narsto mūsų blogio suvokimą, aiškinasi, kodėl mūsų visuomenę taip traukia pasakojimai apie blogį, kodėl mes taip įsitraukę skaitome krimnalinių įvykių aprašymus, kodėl mes pasigardžiuodami skaitome detektyvinius trilerius.

Ji teigia, jog priskirti vieną ar kitą individą blogiui yra gana primityvu. Kai mes kam nors užklijuojame “blogio” etiketę, kai teigiame, jog individas yra “blogietis”, mes pasiteinkiname metafiziniu paaiškinimu. Tada mums nereikia giliau analizuoti, kodėl taip atsitiko, ką buvo galima padaryti ir ko mes nepadarėmė (nors ir galėjome). Tokiu būdu mes kaip visuomenė tarsi nusiplauname rankas.

Pavadinti ką nors monstru, anot A.Haberlein, yra būdas sukurti distanciją tarp savęs ir “monstro”, tarsi bandymas įtikinti save, jog pats negalėtum priklausyti juodajai pusei. Bandymas atskirti save nuo blogio. Bet paradoksalu yra tai, kad daugelis žmonių, kurie padarė nesuvokiamus baisius dalykus, aplinkinių buvo būtent suvokiami kaip… normalūs. Juk ir garsiajame Philip Zimbard Stanfordo kalejimo ekspermente dalyvavo ne monstrai, o paprasti studentai.

A.Haberlein savo knygoje cituoja Aleksandrą Solženyciną, kuris yra pasakės, jog “Riba, skirianti gėrį nuo blogio, eina ne tarp valstybių, ne tarp visuomenės klasių, ne tarp politinių partijų, bet tiesiai per kiekvieno žmogaus širdį “, tad “atsižegnoti” nuo blogio negalime. Autorė nesako, kad kiekvienas iš mūsų galėtų elgtis taip, kaip prižiūrėtojai elgėsi Guantanamo kalėjime, ne kiekvienas iš mūsų galėtų užrakinti savo dukrą rūsyje ir laikyti ją ten metai iš metų, kaip kad darė Josef Fritzl.

Knygos autorė Ann Haberleine

Bet A.Haberlein rašo, jog mes kaip visuomenė suteikiame leidimą tokiems dalykams atsitikti, kai neprisiimame atsakomybės už dalykus, kurie vyksta šalia mūsų, kai elgiamės abejingai.

Jei girdi kaip kaimynas muša žmoną, ar skambini policijai? Jei žinai, jog tėvai psichologiškai ir fiziškai kankina savo vaiką, ar reaguoji į tai? Jei gatvėje pamatai, jog kažkoks pienburnis kabinėjasi prie praeivio, ar sustoji?

 
Laikraščiai, radijas , televizorius šiandien be perstojo analizuoja Norvegijoje įvykdytą terorizmo aktą ir jo vykdytoją. Visur pilna jo nuotraukų, visur vyksta diskusijos apie kaip, kodėl ir t.t.

Ir taip norėtųsi tiesiog duoti jam blogio diagnozę.

Bet anot “Knygelės apie blogį” tai reikštų, jog kaip visuomenė ignoruotume problemą. Jog nebandytume keistis, kad tai ir vėl neįvyktų.

Tad turėtume savęs klaust, ka galėjome padaryti kitaip. Ar esame pakankamai tolerantiška visuomenė? Ar leidžiame sau propaguoti neapykantą? Ar turime normalius įstatymus, apribojančius ginklų įsigyjimą? Ar būtum pats išdrįsęs plaukti salos link ir gelbėti vandenyje esančių vaikų ir paauglių, nors ir tau pačiam būtų buvusi grėsme?

Verčianti susimąstyti knyga.

K.Ž.G

 

Advertisements

5 thoughts on “Apie blogį

  1. Giedre, matai, kaip tavo skaitoma knyga ‘i tema’. Pastaruoju metu Lietuvoje yra daug diskusiju ta tema, po ivykio, kai astuoniolikmetes tiesiogine prasme papjove spetyniolikmete ir dar sukapojo gabalais. Po sio ivykio ziurejau keleta laidu, kuriose iskviesti psichiatrai/psichologai komentavo ivyki ir pagrindine ju mintis buvo tavo cia aprasytoji, kad tos merginos nera kazkoks bloio isikunijimas, jos yra musu visuomenes dalis, jose tiesiog susikaupe tas blogis, kuri mes visi apeiname, praignoruojame, nutylime, paskui ivykus tokioms baisybems, kraipome galvas, atsizegnojame, atsiribojame. Baisu. As tiesiog negaliu nustoti galvoti, kaip turi jaustis tu zmogzudziu tevai. As nezinau, man net atrodo, kad jiems dar baisiau nei auku tevams (nors ju baisumo net negaliu suvokt, bet jis gal labiau apibreztas ir aiski siaubo priezastis). Ir negaliu nustot galvot apie tai, kaip mes neturime informacijos ir paprasciausio supratimo, kaip elgtis, kad tokiu sprogimu butu galima isvengti.
    Manau, kaip visi sutartinai linguojame galvomis, o telikas toliau pumpuoja filmus tokiu, laiku, kai vakuciai grizta is mokyklos ir laisviausia gali juos ziureti. Man vis susisuka galva, kai nuostabus vilksunis komisaras Reksas vaidina 5 valanda po pietu rodomame seriale, kur zudoma prievartaujama ir taip toliau. filmas grynai suaugeliskas, vaikiska auditorija priviliojama graziu sunimi. o atsakymas kazkur anapus…

  2. O man tai labai kesta būna, kai paskaitau internetinius komentarus. Šimtai žmonių rašo “Būtų mano valia, tai aš jas, jį nubausčiau… “ir prirašo tokių baisybių, tokių kankinimo metodų, kad pykina beskaitant. Ir visai nepagalvoja, kad būtent tokia neapykantos ir prievartos retorika skatina ir legalizuoja smurtą mūsų visuomenėje.

  3. Tai va tokie puliai paskui ir issiverzia. rodiklis vien jau tai, kad tam zmogui tokios baisios mintys kyla. o pas kitus jos ir materializuojasi. nieko kaip ir nuostabaus.

  4. Pingback: Apie blogį | Kauno Žinios

  5. Neseniai teko skaityti vienam forume kilusią diskusiją apie “vampyrines” knygas ir jų keliamą agresiją. Be abejo, buvo dvi stovyklos – viena – teigianti, kad tokios knygos kursto agresiją bei prievartą, kita – kad jei žmogaus psichinė būklė – normali, jo nepaveiks jokia knyga. Be abejo, su pastaruoju teiginiu sutinku, bet… bet manau, kad jei žmogus į tai linkęs, tokios knygos (ar filmai) GALI suveikti kaip katalizatorius. Na, ir be abejo, jei vaikas nuo mažens mato tik smurtą, kuris suaugusiems galbūt net neužkliūva (užtenka pasižiūrėti šiuolaikinius filmukus!), manau, vaikai lėtai yra programuojami kaip uždelsto veikimo bombos, kurios vieną dieną sprogs (na, nesant katalizatoriaus, be abejo, gali ir nesprogti). Tai gal nereiktų galvoti, kad televizija, knygos ir internetas – tik nekalti laiko praleidimo būdai, kuriuose nėra nieko baisaus…

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s