Home » Recenzija » Hell is empty and all the devils are here./ W.Shakespeare

Hell is empty and all the devils are here./ W.Shakespeare

Autorė Lionel Shriver

Vasarą skaičiau A.Heberlein knygą apie blogį. Tada tinklaraštyje rašiau, jog A,Heberlein teigia, jog priskirti vieną ar kitą individą blogiui yra gana primityvu. Kai mes kam nors užklijuojame “blogio” etiketę, kai teigiame, jog individas yra “blogietis”, mes pasiteinkiname metafiziniu paaiškinimu. Tada mums nereikia giliau analizuoti, kodėl taip atsitiko, ką buvo galima padaryti ir ko mes nepadarėmė (nors ir galėjome).Apie šitai galvojau nuolat skaitydama L.Shriver knygą “Mums reikia pasikalbėti apie Keviną”.

L.Shriver knygos heroja Eva yra Kevino,savo mokykloje nužudžiusio septynis bendramokslius ir du darbuotojus, mama, kuri  nuo pat sūnaus gimimo jautė, kad su juo kažkas ne taip. Jog net vaikystėje Kevinas buvo pilnas blogio.

Lėtai ir detaliai ilguose laiškuose buvusiajam vyrui Franklin pasakoja Eva apie tai, kaip ji išgyveno, suprato ir interpretavo jų gyvenimą kartu, jų sprendimą turėti vaikų, kaip ji matė Kevino vaikystę, paauglystę ir visus tuos šiurpą keliančius Kevino poelgius. Eva labai atvrai savo laiškuose rašo apie savo nesugebėjimą mylėti jų bendro sūnaus, apie tai, kaip ji matė visai kitą Keviną nei jos vyras.

Bet jei L.Shriver būtų tiesiog davusi Kevinui “blogio” diagnozę, knyga nebūtų tokia visapusiška. Nors Eva ir teigia, jog jos Kevinas nuo mažų dienų yra bejausmis, atsiribojęs, ir nuolat bandantis pakenkti kitiems, skaitytojui vistiek yra paliekamas alternatyvus situacijos interpretavimas: o kas jei Kevinas nėra blogas? Kas jei jis tai daro todėl, jog jam trūksta mamos meilės?

Eva labai atvirai, žiaurių įvykių akivaizdoje kapituliuodama pasakoja, kad ji nejautė vaikui meilės, jog ji buvo šalta, egocentriška, nesugebanti be kartėlio pasiaukoti, apversti gyvenimo aukštyn kojom dėl vaikų, atsisakyti savo mylimo darbo. Ji nieko neslėpdama pasakoja, kaip jai visai nesmagu buvo būti namuose, kaip tarp ji nesugebėjo užmegzti šilto ryšio tarp savęs ir vaiko.

Tuo pačiu L.Shriver kelia klausimą, ar yra realu iš  mamos reikalauti, kad ji naujagimiui nuo pat pirmos dienos jaustų begalinę meilę? Ar realu tikėtis, jog motinystės reikalavimus visos moterys turi sutikti be kartėlio? Ar įmanoma justi meilę, kai mama, kamuojama pogimdyminės depresijos negauna adekvačios pagalbos? Ar galima nejausti apmaudo dėl visų dalykų, kurių teko atsisakyti?

Didelė dalis Evos minčių yra tabu, uždrausta zona, tad būtent tas jos tiesumas ir atvirumas visais šiais klausimais suteikia nepaprastos jėgos pasakojimui. Laiškuose Eva tarsi atlieka savo kaltės skrodimą, bet be savigraužos, pasriūbavimų, o labai blaiviai, kai kada net su juoda ironija.

“It’s always the mother’s fault, ain’t it?” she said softly, collecting her coat. “That boy turn out bad cause his mama a drunk, or she a junkie. She let him run wild, she don’t teach him right from wrong. She never home when he back from school. Nobody ever say his daddy a drunk, or his daddy not home after school. And nobody ever say they some kids just damned mean.”

“Kevin was a shell game in which all three cups were empty.”

“…You can only subject people to anguish who have a conscience. You can only punish people who have hopes to frustrate or attachments to sever; who worry what you think of them. You can really only punish people who are already a little bit good.”

Praėjusiame įraše rašiau, jog kaip tik buvau skaičiusi disertaciją apie tai, kaip mamos nuolat prisiima didesnė atsakomybę už vaikus nei tėvai, o kartu su ta atsakomybe ateina ir didesnis kaltės jausmas. Ir nors Eva tiesiai šviesiai sako, kad sūnus buvo blogas, ji taip pat palieka vietos “mea culpa”.

“Mums reikia pasikelbėti apie Keviną” yra juodas sunkus, daug iš skaitytojo reikalaujantis pasakojimas.

Žinot, kai žiūri kokį baisį filmą ir laikai pagalvę arba rankas ant veido, tada kai būna per baisu. Va toks jausmas ir buvo, kai skaičiau knygą. Bet tas pasakojimo baisumas sietinas ne tiek su knygoj aprašomais įvykiais, kiek su pačia mintimi, jog egzistuoja prigimtinis blogis. Jog kai kurie žmonės gimsta kaip jau nuo pat pradžios užtaisyti šautuvai.

Shriver raso taip, kad gniaužia kvapą : ne tik pasakojimas yra stiprus, bet ir pasakojimo kalba yra stipri. Ir kas man paliko vieną stipriausių įspūdžių yra tai, kad  tarp Kevino ir mamos buvo stiprus ryšys, stipresnis nei, man atrodo, pati Eva suprato.  Tik tas ryšys nepagrįstas meile, o sugebėjimu tikrai suprasti savo vaiko  esybę. Kad ir kokia juoda ji būtų.

Neabejotinai viena stipriausių mano kada nors skaitytų knygų. Nors nuo perskaitymo praėjo keltas dienų, aš vis  dar vaikštau knygos paveikta. Kai perskaičiau, tai tuoj pat švystelėjau ją į šoną, nes nenorėjau rankose laikyti. Rodės, jog jose laikiau blogį.

Tai net nežadu agituoti ir rekomenduoti.  Ir taip aišku. 2005ųjų Orange Prize  duotas stipriam ir juodam pasakojimui, kuris The Guardian recenzijoje aprašomas taip: ” Few novels are considered classics. Fewer still attain that status within their lifetimes. This, though, is one of them. A novel so compelling, so original, as to warrant being read again and over again.”

K.Ž.G.

This slideshow requires JavaScript.

Advertisements

25 thoughts on “Hell is empty and all the devils are here./ W.Shakespeare

    • nu jei neskaitytum, tai as tau visomis progomis tik sita siusciau kol galiausiai pasiduotum 🙂
      Taip kaip pradejau daryti su “Handmaids Tale”. Prievartine skaitymo kampanija

  1. Laaabai itikinantis postas…jau suku ratus po depository ir ebeju… KZL – man irgi baisu, bet irgi bandysiu skaityti.

  2. kada nors, bet tikrai ne dabar. Ypac kai teko kiek kitu kampu apie visus “blogus” vaikus pasiskaityti. p.s. netikiu prigimtinio blogio ideja 🙂 bet juk ir nereikia, ar ne?:)

  3. Neseniai šitą knygą išverčiau, turėtų pasirodyti lietuviškai kažkada vasaros pabaigoje. Kadangi šita labai patiko, parsisiunčiau ir kitą tos pačios autorės – “Checker and the Derailleurs”. Visai kitokios dvasios, bet man irgi labai patiko, ir net sunku pasakyti, kuri labiau. Galvoju pasiskaityti ir kitas jos knygas, bet kažkaip reikia neperdozuoti vienos autorės 🙂

    • O kokia gera naujiena, Gabriele. Kaip buvo ją versti? Man skaityti sunku buvo, o jei reikėtų versti, užsibūti prie kiekvieno sakinio…brrrr

      • Man iš tikrųjų visai patiko ją versti. Knyga nelinksma, bet ne tik linksmos knygos būna geros. O šita literatūriškai labai įdomi, na, geras tekstas, graži kalba – tas visada vertėjams teikia malonumą. Ir tai tikrai ne baisiausia, ką man yra tekę išversti – labiausiai nemėgstu “organiškų” siaubo pasažų, visokių ten žudikų maniakų ar pan., kai smulkiai aprašomas koks nors kūno žalojimas, o čia nieko panašaus nebuvo. O tas paveikumas kai kuriose vietose net labai malonus. Man asmeniškai labai didelį įspūdį darė tie pasažai, kur aprašinėjamas nėštumas, gimdymas, pogimdyminė depresija (kas skaitė, turėtų iškart suprasti) – nežinau, ar kur nors esu skaičiusi tokių intensyvių šitų patirčių aprašymų. Nepaisant to, kad labai sukrečianti, o gal net kaip tik dėl to, šita knyga yra vienas iš man pačiai mieliausių mano vertimų.

        • Gabriele, man irgi tos dalys taip stipriai aprasytos. baisiai nustebau, kad L.Shriver pati vaiku neturi. Va stai cia ir talentas, sugebeti aprasyti, isivaizduoti, sukurti to nepatyrus

    • o, Gabriele, džiugu, ka tu vertei (jei čia panelė iš šlovingojo Gailių klano), nebijosiu vertimo kam nors rekomenduoti 🙂

        • Klanas tai tas, bet kažkaip nemaniau, kad kam nors krenta į akis vertėjai, ar bent jau kad nuo to, kas vertė knygą, priklauso, ar ją žmonės kam nors rekomenduoja. Man didelė garbė, be jokios ironijos, ir šiaip labai smagu 🙂

  4. Neseniai pažiūrėjau kino filmą su Tilda Swinton. Nepaprastai įtaigus filmas tik ir gali gimti iš puikios literatūros.

    Gabriele, kokiai leidyklai davei išverstą kūrinį? Kiek laiko truko vertimas? Ir iš vis norėčiau paimti apie vertėjos užsiėmimą – darbą. Galima?

    • Leidykla – “Alma littera”. Išversti truko porą mėnesių (du be kokių dešimties dienų, jei teisingai čia dabar suskaičiavau). O ką reiškia “paimti apie vertėjos užsiėmimą – darbą”? Matyt, netyčia kokį žodį praleidot, ar ką?

      • Gabriele, seniau man būdavi dzin, kad knygas verčia, bet nuo šito blogo pradžios, kai K.Ž.L atkreipė mano dėmesį į tai, pasidarė labai labai svarbu.
        Nes yra tokių baisių vertimų, kad sugadina knygą. Jokios pagarbos kūriniui, autoriaui, ar savo amatui.
        Aš pavyzdžiui turiu trumpą sąrašą vertėjų, kurių vesrtų knygų niekad neperku. Į tą sąrašą pakliuvo tie, kuriu vertimai buvo sukritikuoti vertėjų sąjungos puslapyje.

  5. Pasidalinsiu ir čia – knyga jau išėjo, kas laukė vertimo, gali keliaut į knygynus. (Viršelis BAISUS, nekreipkit dėmesio.)

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s