Home » Apie žmones » Puodukas kefyro ant palangės

Puodukas kefyro ant palangės

 Buvau knygos pristatyme knygų mugėj. Vis užgirstu apie autorių tai šen tai ten, ypač iš vaikiškų knygų laurų skynimo, o nieko neskaičius, tai ir užėjau. Ir kai rašiau čia, kad po mugės noriu tik atsigulti į lovą ir skaityti visą naktį, tai ėmiau ir perskaičiau šitą knygutę, apie kurią Regina Morkūnienė, įtariu, žmona, bet gal ir ne, sakė, kad tai yra baltoji maldaknygė ligoniui, gal jo artimiesiems ir visiems kitiems susidūrusiems su liga ir ligonine. Autorius ilgai sirgo prieš išeidamas, ir knygutėj supasakojo visą savo patirtį, pastebėjimus apie ligonines, gydytojus ir ligonius – ir taip taikliai. Tokia kažkokia balta ramybė sklinda iš tos knygos. Tokia kaip lyg gulėčiau nepatogioj ligoninės lovoj ir kaip filmą stebėčiau besikeičiančius palatos gyventojus, girdėčiau jų kalbas, darinėčiau spintelės, kur vysta obuoliai, gurgžda maišeliai, dureles, tokia, ramybė, kai žinai, kad tuoj pasveiksi ir išeisi. Arba nepasveiksi ir vis tiek išeisi, tik ne ten, kur sveikieji.

Nėra tai kažkoks pafilosofavimas aukštomis fražėmis – knygoje tokia paprasta ligoninės kasdienybė, balti chalatai, ligoninės personalo pervadinimas iš gydytojų ir sesučių į kažkokius sveikatos priežiūros specialistus ir slaugytojas, pakišos, isterikuojantys ir “tvarką” darantys visažiniai giminaičiai, svarbūs ir nelabai ligoniai – viskas taip taikliai ir įtikinamai.

O prasideda knyga taip: “Vaikai mėgsta sirgti. Tiesa, tik persišaldymu, gripu, gerklės skausmais. Neblogai dar, kai šiek tiek pasitempi raiščius, išsinarini petį ar įsiduri koją.

Žodžiu, kai susergi liga, kuri, puikiai žinai, po kelių dienų praeis, liga, dėl kurios nereikia gultis į ligoninę, kentėti nuo karčių tablečių ar skaudžių injekcijų ar visą dieną gulėti lovoje.

Kai kas pasakytų, kad vaikams patinka sirgti dėl to, kad tada nereikia eiti į mokyklą. Arba bent jau būti fizinio lavinimo pamokoje. Arba dėl to, kad galima kiek nori žiūrėti televizorių, skaityti arba stebėti taip seniai per rūpesčius, namų darbus ir nuovargį matytas lubas.

 […]

Tačiau svarbiausia priežastis – visai kita. Beveik visi sergantys vaikai gali pamatyti, kokios gražios ir rūpestingos jų mamos. Jausti, kai užsimerkus jos tylutėliai prisėlina prie tavo lovos ir ant kaktos uždeda ranką.

Tada vėl gali jaustis žmogumi.”

 

Advertisements

3 thoughts on “Puodukas kefyro ant palangės

  1. Nesu visiškai objektyvi šios knygos atžvilgiu. Tiesiog mačiau, kaip ji buvo leidžiama, kur gimė, kaip buvo sudaroma ir pan. Tai natūraliai jaučiu didelį prieraišumą:)

    Kita vertus, bandydama būti objektyvi, kiek tai įmanoma, sakyčiau, kad labiausiai suprasti, kodėl man taip labai patinka Gendručio Morkūno kūryba suaugusiems, padėjo vienas žmogus. Žmogus, kuriam nei ši knygą, nei eseistikos rinktinė “Švęsti kosmose ir tvarte” … nepatiko, nes, kaip pat sakė, joje nėra moralo:) Tada ir supratau, kad būtent todėl jo kūrybą taip vertinu. Tai ne moralizavimas, ne aukštų, kad ir patikrintų tiesų dėstymas, ne mokymas gyventi, bet labai jautrus, įžvalgus ir be galo atviras žvilgsnis į kasdienybę nevergiant pamatyti gyvenimo išvirkščiosios pusės ir nepaisant to vis tiek jį mylėti. Kaip rodo ši knyga – iki paskutinės akimirkos.

    • Lina, pritariu tau! Man irgi istorijos su moralu nepatinka. Kazkaip didaktiska, su tikslu pamokyti, tada dingsta istorijos grozis, net jei knyga ir yra gerai parasyta.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s