Home » Pamąstymai ir prisiminimai » “Teaching reading IS rocket science.” //Louisa Moats

“Teaching reading IS rocket science.” //Louisa Moats

Austėja bloge publikavo man labai patikusį įrašą apie skaitymą XXI amžiuje. O tame įraše įdėjo nuorodą į straipsnį “Apie skaitymo malonumą XXI amžiuje”, kur įdomias mintis dėsto doc. V.Mozūraitė.

Man patikusios straipsnio vietos:

“Doc. V.Mozūraitės drąsios mintys dar prieš keliolika metų sulaukė griežtos pedagogų kritikos, tačiau dabar atsiranda ir mokytojų, pritariančių jos nuomonei, kad moksleiviams privaloma skaityti literatūra neatitinka jų amžiaus. Ar septyniolikmečiai gali suvokti, pavyzdžiui, Friedricho Schillerio „Klastą ir meilę“, Williamo Shakespeare’o „Hamletą“ ar Johanno Wolfgango Goethe’s „Faustą“, rašytą visą gyvenimą ir užbaigtą prieš pat mirtį?! Suprasti ir išanalizuoti brandaus žmogaus viso gyvenimo patirtį, ne vieną kartą permąstytą ir sudėtą į kūrinį?! Perskaitys, išanalizuos, tačiau nesuvoks. O toks mechaninis išmokimas ir atsakymas sieloje nepaliks nieko.”

“Doc. V.Mozūraitė prisiminė amerikiečių edukologą Marcą Prensky, pavadinusį kartą, gimusią po 1994 metų, kai labai atpigo, sumažėjo ir staiga visur paplito personaliniai kompiuteriai, „skaitmeniniais čiabuviais“, o vyresnius žmones – „skaitmeniniais imigrantais“. Jie „vadovauja paradui“, moko „čiabuvius“, tvarko šiuolaikinio jaunimo gyvenimą, nors iš tiesų labai daug dalykų nepastebi, nežino, nesupranta.”

 


)

Advertisements

4 thoughts on ““Teaching reading IS rocket science.” //Louisa Moats

  1. Na gerai, išmeskime dabar Hamletą, Faustą, Maironį – kada žmogus, jeigu ne mokykloje su jais susipažins? Universitete? Ne visi mokosi. Vaikus auginan?,…abejoju – tada “Tavo vaikas” bus einamiausias, vėliau “Žmonės” ir “Investuok”.
    Kai buvau mokinė irgi mąščiau, kad neįdomu, nereikalinga, per sunku mokiniams, dabar galvoju, kad reiktų keisti ne turinį o supažindinimo formą. Čia visiems mokytojams aišku, tik ne ministerijoms.

  2. Aš seniau irgi laikiausi nuomonės, jog reikia supažindinti su literatūra, kad “žinotų”, bet dabar labiau linkstu link “kad norėtų skaityti”.
    Bent jau aš pabaigusi mokyklą (nors ir turėjau labai gerą literatūros mokytoją) išėjau su siauromis literatūrinėmis žiniomis. Nes labai jau ta mūsų mokyklinė programa buvo linkusi supažindinti, bet ne su literatūra apskritai, o su labai susiaurinta literatūros samprata.
    Baigiau mokyklą puikiai žinodama, ką reikia rašyti interpretacijoje, jei tektų rašyti apie Hamletą, bet siaubingai mažai žinojau apie fantasy, science fiction.
    Baigiau mokyklą perskaičius Faustą, bet tai knygai pajutusi “nulį”. Žinojau, ką reikia rašyti rašinyje, bet nebuvau perskaičiusi nei vienos azijiečių ar afrikiečių rašytojo knygos, nes jos tiesiog neįtrauktos į tą programą.
    Berašant kaip tik paskambino draugė (ne lietuvė), paklausiau ar ji mokykloje skaitė “Faustą”, ji pasakė, jog ne. Bet ar nuo to ji mažiau protinga? Mažiau intelektuali? Ji neskaitė Fausto, bet skaito po 3 knygas per savaitę.
    Reikalas tas, kad sudėti visos literatūros platybės į mokyklinę programą per kelis metus paaugliams niekaip neišeis. Niekaip neišeis supažindinti su visais ir viskuo. Tai aš galvoju, jog tikslingiau būtų žadinti norą skaityti, mokinti KAIP skaityti, o ne KĄ skaityti.

  3. O per KĄ sužadinti norą skaityti? pvz. mūsų mokytoja vidurinėje leisdavo mums kartą į metus atsinešti MUMS įdomią literatūrą (čia 10-12 kl.) – būdavo Malūko, Kingo ir tos pačios science fantasy žvaigždžių valanda – bet nuo to skaitymo kaip proceso populiarumas nepadidedavo.
    Dėl atrankos, tai nereikia Hamleto ieškoti – ką skaitote savo vaikams? Kaip su Barbėmis, Disney knygelėmis – kur logiško pasakojimo nerasta, veikėjai beveidžiai – o vaikai alpsta dėl tokių knygų? – jug tai irgi SKAITYMAS.
    Visgi manau, kad ir Faustas labai gerai mokykloje – aš skaičiau, bet supratau ne ta prasme, kokia šnd jį prisimenu, Buvo labai nuobodu, neįdomu, nes šalia jo reikėjo iškalti tekstą kada parašė, kada pabaigė ir t.t. ir pan. O va Mažvydą atsimenu lyg kaimyną gerą – nes statėme jo spektaklį, ir nepamenu anei vieno varginančio teksto, bet atsimenu jausmą, žodžio jaudulį, tą tariamą pirmą sykį Lietuvos vardą ir pan.Manau tinkama pateikimo forma (metodai) išspręstų netgi biblijos mintiną mokymąsį, jeigu toks būtų programoje.

  4. Man atrodo, kad labai dažnai pamirštame, jog mokykla, kaip institucija, arba universitetas, arba visi šių (ir panašių) įstaigų darbuotojai dirba ne tam, kad VISKĄ pasakytų mokiniams, studentams, o tam, kad parodytų kryptį, duotų nuorodas – kas, kaip, kur, kodėl. Mokymasis, skaitymas, studijavimas – tai individualus, daug jėgų ir atsidavimo reikalaujantis procesas, kur kiti gali būti tik patarėjai, kai reikia.
    Pagalvoju dažnai, kad jei staiga tai visi suprastų, universitetai pustuščiai liktų tikriausiai. Juk tą tinginį pasidomėti plačiau negu rašoma programoje kas antras iš mokyklos gabenamės į tolimesnį gyvenimą.
    Ne ten problemų ieškome, ne programoje jos, požiūryje. Tiesa, pritariu – požiūryje tų žmonių, kurie tas programas sudarinėja. Bet tam, kad kažkas pasikeistų, reikia ir patiems keistis. Kartais tai labai pakeičia mūsų pačių gyvenimus, net jei programos lieka tos pačios.
    Tiesa, aš mokykloje ir Nietszche skaičiau, ir tą patį Kingą, ir Hamletą analizavau. Taip, turėjau gerą mokytoją (netgi ne vieną), pripažįstu, jos rekomendacijos naudingos buvo, bet kas būtų iš rekomendacijų, jeigu man tai būtų neįdomu?
    Nežinau, ar dabar būčiau tokia, kokia esu, jeigu iš tos programos būtų išbraukti visi tie “per sudėtingi” kūriniai…

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s