Home » Grožinė » Danielius Dalba & kitos istorijos

Danielius Dalba & kitos istorijos

Perskaičiau. Jau kelios dienos. Ir niekaip negaliu parašyti įspūdžių apie knygą, dieve mano, toks jausmas, kad net jaudinuosi (nes niekada nežinau, kas čia galų gale pasirašys), įsivaizduoju, kaip turėtų jaudintis autorė. Arba nesijaudinti. Dar neparašau, nes nežinau, kaip iš viso minčių kratinio ką nors normalaus ir suprantamo sudėlioti. Gali būti, kad dar kartą parašysim, kai jau G. perskaitys ir mes kokią bloginę simbiozę susuksim. Šį kartą “bullet pointais” sumėtysiu.

  • Ar patiko? Patiko. Jau vien tai, kad lietuvio autoriaus knyga skaitosi su vėjeliu, nestriginėja ir egsitenciškai šlamančiais lapais nekankina, yra labai daug.  Bet jeigu taip rašau, alia teisinuos, tai kažkas ir nepatiko? Gal aš iš esmės nesu apsakymų mėgėja – tik tik įsijauti ir jau viskas, ate. Gal čia mano, kaip skaitytojos pasvajojimai – aš iš tikro norėčiau kokios geros storos knygos “Silva rerum” apimties apie neregėtą Vilnių XX a. pradžioje, iki karo, kaip “Juoduosiuose Franko perluose”. Apsakymas – potenciali knyga, nu, nes tikrai, man per mažai ten to apsakymo, man egoistiškai norisi daugiau ir ilgiau. ir ne tik šio vieno apsakymo.
  • Vienas keistas jausmas skaitant buvo – kad žinau, kaip apsakymas baigsis. Tai įdomu būtų sužinoti kitų patirtis – ar buvo tas jausmas?
  • “Mirtis Vilniuje” – labai patiko. Tokia jauniklio lūpomis ir slengine kalba išsakyta įžvalga apie tai, kas vienąkart garsiai nutiko Vilniuje, nes dažniausiai gi čia viskas vyksta tyliai. Pasaulinės žvaigždės Vilniuje beveik kaip mėnulyje –  “Žmonėms reikia atsipalaiduoti, ypač, jeigu jie jautrūs ir silpnų nervų, o menininkai dažniausiai tokie. Aktoriai – dar ir narcizai. O jeigu jie priklausomi nuo šlovės… Ir atsiduria Vilniuje… Čia su “Oskaru” gali nebent išsivalyt užsikimšusį unitazą, su Venecijos “Liūtu” -paremt duris, o su “Palmės šakele” pasikasyti nugarą. Čia visa tai nieko nereiškia”. Velnias žino, ar ne per durna kalbėtojo galva apsakymo įžvalgoms, bet let it be. Gerulis šitas apsakymas ir iš tikro kitoks. Kitoks, nes jei paimtum šitą tekstą ir nežinodamas skaitytum, greičiausiai nė neįtartum, kad čia Sabaliauskaitė. Šitam apsakyme radau tą iš anksto pažadėtą kitoniškumą.
  • “Žeismastis” – apie tai, kaip būti laimingam. Nesvarbu, kaip gyveni, koks esi – jei jauti pasitenkinimą ir nesilygini su turtingesniais geresniais gražesniais plonesniais gudresniais – gyveni gerai, džiaugiesi savo mažais ar dideliais pasiekimais (vieniem jie gal bus dideli, o kitiems maži, nereikia net pagal svetimą kartelę matuoti) ir mėgaujiesi. Apsakyme, nenoriu išduoti, ir apie tai, kokie iš pažiūros geriečiai ir niekam bloga nelinkintys būna viduje supuvę.
  • Danielius Dalba – Sabaliauskaitė ir kiti lietuvių literatūros pasaulio veikėjai. Tikras smagumėlis. Bet silpnų nervų, įžeidiems, nepakantiems ir bijantiems aštresnio žodžio ir žmogaus kūno dalių neįprastose vietose – nerekomenduoju. Visiems kitiem – malonaus skaitymo.

Kaip apibrėžtumete savo santykį su lietuvių literatūros tradicija?

Kaip labai netradicinį.

Gal galėtumėte plačiau? Kuriuos lietuvių autorius labiausiai vertinate?

Mirusius. Nors  ne visus. Donelaičio nusikaltimo lietuvių literatūrai neatperka net jo mirtis.

Čia ne iš interviu su Sabaliauskaite, čia – Danielius Dalba. Sabaliauskaitė interviu nuo tokių klausimų išsisuka. Kad paveldo saugotojai be reikalo nesinervintų. Dar kartą – smagaus skaitymo.

Advertisements

15 thoughts on “Danielius Dalba & kitos istorijos

  1. Perskaičiau, patiko labai. “Juodieji Franko perlai” tikrai galėtų būti atskiras romanas. Net bloga buvo, kad toks trumpas, o tokia nereali atmosfera sukurta. Iš tikrųjų tai man apsakymai truputį priminė tuos trumpametražius AXX filmus 🙂

  2. Gera knyga. Tik vat man pasirodė, kad gerokai banguojanti, ne visi apsakymai vienodai stiprūs. Ir kartais atrodė, kad netgi kiek perlenkta su kalbos stiliaus pakeitimu. Bet šiaip labai geras perėjimas. Knyga tikrai vėlgi prie stipresnių lietuviškoje literatūroje. Tik galiu garantuot, tokio kultinio statuso kaip kad Silva rerum tikrai neturės.

  3. Skaitydamas maniau:va, pagaliau tiesiog literatūra. be įmantrių stiliaus ir formos eksperimentų ( al a Kajokas ar dar keletas), be kaimiško lietuviško dvasingumo, parašyta suprantamai, įdomiai, tiek apie šiuos laikus, tiek apie praeitį. Kai kur tiesa, kiek perlenkta ( o ir redaktoriaus vietom KS reikėtų vis dėlto), bet neabejotinai viena įdomesnių šių metų knygų.

  4. mb, kaimisko lietuvisko dvasingumo tikrai nepasigedau ir dziaugiausi, kad nera to amzinio lietuvisko kelio is kaimo i miesta. Dabar tikriausiai koki penkiasdesimt metu skaitysim apie kelia is lietuvisko miesto i nelietuviska didmiesti. O paskui bus lietuvio kelias is didmiescio i menuli (tiesiogine zodzio prasme) ir mazos tautos diskriminacija del isgyvenimo kosmose. 😉

  5. Vakar atskriejo visos 3 knygos į Berlyną. Nusprendžiau pradėti nuo Danieliaus Dalbos ir tiesiog per vieną dieną su pasimėgavimu “suvalgiau” kaip kokį Apfelstrudelį. Perskaičius knygą man sukosi mintis “look in the mirror” tikslesnę prasmę reiškiančią pažiūrėk į save per veidrodį. Labiausiai patiko be jokių kvarbatkų pagrąžinimo, skvarbus įsijautimas ir supratimas apie Vilnerio sugrįžimą, o jaučiau neapibrėžtą sukilusį pyktį kartu atstumimo reakciją sukeliančią skaitant Vilniaus vėtrungės. Tikiu, kad kai kuriuos Dalbos fragmentus perskaitysiu ne kartą ir tikriausiai iškils naujų minčių. Neatvėrus Silva Rerum knygos, pirmiausia krito į akis jos meninis apipavidalinimas sukeliantis man sąsaja su Talmudu ar Tora knygų įprastiniu apipavidalinimu. Ačiū rašytojai, už tai kokia ji yra. Su nuoširdžiausiais linkėjimais, Rebeka

  6. Perskaičiau, nelikau nusivylęs. Priešingai – buvo smagu, kad ir vėl nenuvylė. Dėl “bangavimo” – “bangavo” ir man. Labiausiai patiko “vyriški” apsakymai – “Mirtis Vilniuje”, “Vilnerio sugrįžimas”, “Vilniaus vėtrungės”, ir, aišku, Dalba – jį spėjau perskaityti du kartus, nes pirmą kartą skaitai ir pagauna naratyvas, antrą kartą – norisi paskaityti ir dešifruoti metatekstus, pažaisti, pasiknebinėti su jais. Įtariu, kad KS už “Dalbą” kaip reikiant “gaus į skudurus” nuo literatūros kritikų ir visų rašytnamio lalaginių. Vien jau už drąsą – pagarba moteriškei. Labai patiko “Vargsim” ant litų, kaip ant dolerių:D nes gerai pataikyta į tam tikrą mentaliteto tipą. Dėl stiliaus – plunksnos diapazonas vis dėl to virtuoziškas, reikia pripažinti. Gal todėl ir tas bangavimas atsiranda, kad kiekvienam kažkas kita įstringa. Kitaip tariant – vieniems džiazas, kitiems – šansonai.

  7. Nepatiko. Kalba graži, sklandi, bet tai ir viskas, kas teigiama. Istorijos lyg ir kažkur girdėjos, lyg ir kažkur matytos. Pabaigą jau žinai jei ne iš pradžių, tai nuo vidurio. Tiek reklamos, tiek straipsnių, o nieko ypatingo…

    • aiste, tai turbūt būsit ekstrasensė… nes nei “Vilniaus vėtrungių”, nei “Vilnerio”, nei “Dalbos” nuo vidurio nuspėti pabaigą – tai jau Kašpirovskio reikia:) arba neskaitėt?

  8. Nesužavėjo ir manęs. “Silva rerum” I-II daug įspūdingesnės. Čia trūko istorijų plėtojimo, mano manymu. Ir nelabai derėjo keiksmažodžiai ir pan.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s