Home » Apžvalga » Silva Rerum III

Silva Rerum III

silvarerumIII_WEB(2)

Apie “Silva Rerum” man labai sunku ką nors sakyti, nes trumpai pasakyti neišeina, o ilgai sakyti irgi neišeina, bet dėl kitų priežasčių (laiko, tinginystės ir t.t.). “Geriausia” mintis, kuri šauna į galvą – eik pats ir skaityk, nes papasakoti čia nelabai įmanoma. Kai kas nors paklausia, apie ką knyga, geriausiu atveju išlemenu – istorinė, tarsi bijočiau praskleisti užsklandą ir atimti būsimą malonumą iš skaitysiančiojo.  Jei iš tikro trumpai – man Silva Rerum yra super, super dėl daug priežaščių – dėl to, kad apskritai atsirado, dėl to, kad tokia išskirtinė, kad gili, kad crazy populiari, kad reikia stovėti eilėje prie autografo ir t.t

Pačiai labiausiai norėjosi imti ir vėl perskaityti pirmąsias dalis, nes veikėjai, kaip žinia, iš ten atkeliavę ir trečiojoje dalyje yra visokiausių atgarsių, kuriuos norisi prisiminti. Tačiau paimti ir prisiminti, kaip viskas buvo, nelabai galiu, nes mano lentynose stovi tik dvi Silva Rerum išnaros – knygos tai ratais keliauja ir retai namo grįžta.

Mano galvoje dabar visos Silvos liejasi į vieną ir man pasidaro sunku atskirti, kas kurioj buvo. Tačiau, kol dar šviežia, galiu pasakyti, kad šioje dalyje yra labai daug erotikos ir kūniškos meilės, bet po visokių pilkų atspalvių, manau, droviųjų skaitytojų jau niekas nebeišgasdins. Kuo dar man susiliejusios Silvos patinka galite paskaityti čia arba čia, kur parašė KŽG.

silva vrubl

XVII–XVIII a. silva rerum iš LMA Vrublevskių bibliotekos fondų

 

Advertisements

14 thoughts on “Silva Rerum III

  1. Einu skambinti tėvams, kad jie į knygyną jau rytoj nueitų ir man siuntinėlį atsiųstų… naturiu kantrybės iki vasaros laukt

  2. Tikrai unikumas ta “Silva rerum” !ir kaip taip mokėt parašyt sudėtingai bet suprantamai, apie tokias esmes, bet nesukomplikuojant.. ir tų užmirštų lietuviškų žodžių muzika ir grožis..esu tipinė Sabaliauskaitės gerbėja :)) kaip smagu, kad III dalis nenuvylė ! laukiu ir aš jau trečio
    pasimatymo su visa Norvaišų kompanija 🙂

  3. Kaip tik perskaičiau trečiąją dalį. Prieš tai, jau senokai skaičiau ir pirmąsias dvi. Net ne rausdama drąsiai save vadinau, kaip jau kažkas komentaruose parašė, visiškai tipine Sabaliauskaitės gerbėja – žavėjausi rašymo stiliumi, istorinių detalių gausa ir sodrumu, gebėjimu perteiktį į vieną audinį suausti skirtingus ir savitus laikmetį atspindinčius charakterius. Dėl šitų bei kitų priežasčių gardžiai rijau pirmąsias silvas, o štai ties trečiaja pajutau, kad imu springti.
    Taip visai tiesmukai pasakyčiau – nuvylė. Skaičiau ir neapleido jausmas, kad knyga ne parašyta, o padaryta t.y. mechaniškai sukonstruota pagal visas taisykles ir “sukalta” vos ne kaip filmo scenarijus. Nustebdavai ten, kur buvo suplanuota, kad nustebsi. Suklusdavai ten, kur turėjai suklusti, o akyse tapybiški vaizdai vėrėsi ten, kur ir buvo jiems sumanyta. Ir galiausiai vien dėlto pasijusdavai truputį išdurtas. Man, lyginant su pirmosiomis silvomis, buvo per paprasta, nuspėjama – veikėjų ir siužetinių linijų mažoka, patys personažai – plokšti, stereotipiški, neevoliucionuojantys romano eigoje, telpantys į lentynėles ir iš tų lentynėlių taip ir neišlipantys. Kad ir jurodivo prototipas Martynas Mikalojus – toks užtaisas, tokios galimybės pačiame personaže užkoduotos. O lieka iš jo tiek nedaug – super genijus kitų akyse ir istorijos puslapiuose pavirtęs kvailiu pervertu. Ir skaitytojui, tiesa pasakius, jo paveikslas tapomas vienareikšmiškai – jam nuo pat pradžių aišku, kas ir koks tas Martynas, tai kas, kad sergantis ir aplinkinių neteisingai suprastas. Pats Pranas Antanas irgi toks – aiškus ir suprantamas, žmogiškai visiškai suvokiamas, nors ir mistinių patirčių bei išsprogdinančios erotinės ekstazės ragavęs. Nelabai ką tos patirtys jame keitė, nelabai ką ir toji ekstazė pridėjo.
    Taip, galima sakyti kad romano paskirtis kitokia, be to nuolat akcentuojamas individo ir laikmečio, nepermaldaujamos istorijos santykis tarsi paverčiančius juos iš karto sustingdytom istorinėm figūrom. Bet jei jau leidomės į jųjų žmogiškumą, tai išauginti iš jo, manau, buvo galima tikrai daugiau.
    Vienintelis dalykas ko iš Sabaliauskaitės neatimsi – istorinio laimečio vaizdumas. Viskas tarsi raidėmis ištapyta, taip aišku, taip gyva ir taip informatyvu, kad jautiesi veikiau ne knygą perskaitęs, o kokį XVIII a. dailės albumą atidžiai ištyrinėjęs. Už šitą malonumą tikrai galima trečiajai silvai bei jos autorei dėkoti.
    Nebežinau, ar dar ketvirtos dalies noriu, jei tokia užmanyta. Gal pagaliau tikrai ima kas nors ir ekranizuoja šį opusą. 🙂

    • Aciu, liu uz ilga komentara. Ekranizacijos greiciausiai nebus, nenoriu sakyti, kad niekada – labai brangu butu kokybiskai padaryti, nekokybiskam autore nepasiraso. Ir gerai, as turiu filma galvoje ir man visai nereikia ji pamatyti telike ar kine. Siaip labai noreciau paskaityti Silbvas is naujo, bet nezinau, nelabai man sekas knygas antra karta skaityti. Ketvirtoji Silva bus greiciausiai, kiek supratau per knygos pristatyma, pagyvensim – pamatysim. Kol kas man labiausiai patikusi, sakyciau II.

  4. Aš vis dar neperskaičiau III dalies, bet vakar maloniai nustebino tokia netipiška situacija Pilies gatvės Vagos knygyne. Įlekia du vyrukai, na tikrai kad ne dailės muziejų lankytojai ar Lietuvos baroko istorijos tyrinėtojai (nors niekad gi nežinai:) tada iškart prie kasos ir gan garsiai, įsakmiai; ” Sabaliauskaitės trečią rerum duokit !! ” nusiperka ir išlekia 😉 Tai man tokie gera šypsena veide išlindo, ir pagalvojau tikrai rašytojai dešimt balų bent už tą fenomeną, kad sugebėjo sukurti TOKĮ populiarų istorinį romaną ir kad jis pasiekia labai daug įvairių skaitytojų.

  5. nustebau, kad yra tokių niurzglių kaip liu, kurioms užkliūva, kad romanas ‘perdaug gerai sukaltas’ kaip scenarijus (liu, šiaip jau tai vadinama gerai sukonstruotu pasakojimu ir paprastai rodo rašytojo meistriškumą), o knygą perskaičius jautiesi kaip išstudijavusi dideliausią meno albumą, bet vis tiek – popsas, ar ne:))) Mane trečia Silva pakerėjo, radau joje visko labai daug – būtent, kaip išstudijavusi epochą. Ir filosofijos, ir religijos, ir moterų teisių, ir meno, ir filosofinį asmens-įvaizdžio-istorijos dramatiškumą. Knygos pagrindinė tema, bent jau kaip aš ją supratau – tai rokoko konfliktas tarp iliuzijos ir tikrovės. Priešingai nei liu, manau, jog tai pati geriausia iš visų trijų silvų. Tikrai neina apie ją trumpai parašyti kaip kzl ir sako. Trumpai – 12 balų iš 10.

  6. Gryte,su visa pagarba…Jei zmogaus nepakerejo taip kaip jusu, jis nuo to niurgzliu nepatampa…Tiesiog zmogumi su kitokia nuomone ir kitokiais ispudziais…

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s