Home » Apžvalga » Vaikinas juodu kostiumu

Vaikinas juodu kostiumu

vaikinas

Mathew (rašysiu vardą originalo kalba, nes, atrodo, kad į vertimą Matjus nusilaušiu akis) stovi ant pasaulio krašto. Kaip kitaip – ką tik mirė jo mama, tėtis palūžęs, o jam laikas grįžti į mokyklą, kur visi spokso ir niekas nedrįsta prieiti, nes niekas nežino, kaip elgtis su netektį patyrusiu žmogumi. Vaikinui tenka greitai suaugti, gal net susirasti darbą, kad galėtų padėti savo tėčiui, kad galėtų prisidėti, o gal net ir visiškai save išlaikyti – nežinia, ar tėtis išsikapanos iš nevilties, ar ne. Taip visai netikėtai jam tenka apsivilkti vienintelį turimą kostiumą – jį dirbti pakviečia laidojimo namų savininkas, tų pačių, kurie laidojo jo mamą.

Atrodo, koks dar labiau netinkamas darbas galėtų būti paaugliui, tačiau,  Matas, stebėdamas gedinčiuosius, tarsi dalyvauja terapijoje, kuri padeda jam pačiam atsitiesti, susitaikyti su tuo, kad gyvenimas nebebus toks pat, tačiau po truputį suvokia, kad gyventi toliau vis dėlto įmanoma, įmanoma atrasti naujų širdį džiuginančių dalykų ir tą patį patyrusių suprantančių žmonių. Galbūt taip rašydama ir skambu banalokai, nenorėčiau, kad pagalvotumei, kad knyga banali. Taip, orientuota, į young adult kategoriją, tačiau paminėtos temos nagrinėjamos jautriai ir subtiliai, o kartu ir neįkyriai, jaunam žmogui suprantama kalba ir tikromis, neišlaužtomis situacijomis. Tikriausiai dėl to sveika paskaityti ir tiems, kurie neteko ir tiems, kurie šalia netekusiųjų.

vaikinas autorius

Jason Reynolds

Labai gaila, kad vis dėlto užkliuvo knygos vertimas. Kadangi pagrindinis veiksmas vyksta juodaodžių rajonuose, o autorius, greičiausiai naudojo labai gyvą gatvės kalbą, vertėja, deja, nepasistengė perteikti tos gyvybės. Kad būtų lengviau įsivaizduoti – iš filmų labai gerai žinomas gatvinis, pvz., “You know, man” taip ir būtų išverstas kaip “Žinai, žmogau”. Kaip ir nebūtų prie ko prisikabinti, pažodinis vertimas ir tiek, bet lietuviškai skamba labai egzistencialistiškai, o ypač tokios temos knygoje. Nereikia nei Harlemo gatvės, lietuviškoje gatvėje taip pat niekas šitaip nekalba. Deja, deja, pagooglinus jau pirmosiose nuorodose knygos vertėja Vida Bėkštienė “garbingai” minima kaip dviejų nerekomenduotinų skaityti vertimų autorė. Tad labai linkėčiau leidykloms negadinti knygų blogais vertimais, ir taip jau tas sąrašas ilgesnis, nei norėtųsi.

Advertisements

7 thoughts on “Vaikinas juodu kostiumu

  1. Tik pradėjus skaityti šitą aprašymą, prisiminiau epizodą iš Riittos Jalonen knygos “Mergaitė ir kuosų medis” (išleido “Nieko rimto”). Iškart pacituoju: “Tina, Kaisa ir Sara priėjusios per pertrauką paklausė, koks jausmas, kai miršta tėtis. Pasakiau, kad liūdna…” Galvoju, kad drąsa į viską, kas aplink vyksta, žiūrėti natūraliai, tiesmukai taip ir pasilieka vaikystėje. Bent jau aš (užaugusi) bijau su netektį patyrusiu žmogum susitikti, nežinau, ką jam pasakyti, nemoku.

  2. Apie vertimą – skaitau Vilko valandą Tapino ir taip džiaugiuosi, kad neverstinis dalykas 😀 Jaučiuosi, kad skaitau būtent tą – ką rašytojas ir norėjo parašyti – jei plaikstėsi rūkas, tai būtent plaikstėsi, o ne temo, sutemo, prietemos, aušros ar dar daugybė kitų. Mėgaujuosi.

  3. Aš lietuviams nepriekabi, nes kažkaip “savi” 😀 Dar fik trečdalis- bet man patinka ir idèja, ir literatūrinè kalba, ir ypač Vilniaus vaizdavimas, iki knygos Tapino rašytoju nebūčiau pavadinusi, bet dabar taip 🙂 Nežinau, kaip baigsiu, tikiuosi kiti du trečdaliai nenuvils. Rekomenduoju.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s