Tikriausiai dar nežinai, kad Alkapė yra tokia šalis. Mintyse perbėgi per žemėlapį, net neįsivaizduoji, kur ji. Pagalvoji, kad jau visai atsilikai nuo aktualijų – kai tiek daug visokio plauko separatistų, kol miegojai, gal ir kokia Alkapė atsirado? Juk šiandien jau neįmanoma visų naujienų sužiūrėti. Įsivaizduoji, sutiktum žmogų, kuris sakosi esąs iš Alkapės, o tu tokios negirdėjęs, gal pagalvotum, siaubas, seniau Lietuvos niekas nežinojo, dabar ir aš toks pats darausi – abejingas visam kitam pasauliui, net nežinau, kas per daiktas ir kur ta Alkapė.
Šioji gimė Unės Kaunaitės, jaunos rašytojos, galvoje. Atpažinsi, kad čia greičiausiai kokia Lietuvos klonas. Tokia, kurios koks pusė milijono alkapiukų išsibarstė po visą pasaulį. Būti emigrantais. Vieni – darbo emigrantais, kiti- meilės, treti – mokslo. Emigracijos tema (nors kažkaip išvažiavimą mokytis svetur nelabai laikau emigracija, tiesiog pasaulis išsiplėtė, o gal susitraukė?) yra šiandienos aktualija, linksniuojama žiniasklaidoje, nepamirštama politikų (dažniausiai lozunguojant apie emigrantų sugrąžinimą namo), palietusi vos ne kiekvieną šeimą. Kaip jaučiasi ir ką išgyvena išvykusieji? Juk ne visiems pasiseka, tačiau nesėkmė dažniausiai nutylima, nes tarsi gėda būti emigrantu lūzeriu, kai visiems kitiems pavyko rasti žalesnę žolę kitoj tvoros pusėj. Tačiau užklausus “kaip sekasi?”, dažniausiai išgirsi “gerai”. Tas “gerai” yra baisus žodis, užrakinantis išsikalbėjimo duris. Ką ten po to “gerai” besakysi? Negi pulsi guostis ir verkti ant peties? Gerai, tai gerai, tiesiog nutolome ir kasmet vis labiau tolstam, kasmet vis mažiau bendrybių. Ir su draugais, ir su šeima. Integruojamės su pasauliu.
Šitą knygą pradėjau skaityti be didelių lūkesčių, kaip dažniausiai būna su lietuvių autoriais. Tad džiugu, kad knyga nenuvylė, o tai jau labai gerai, turint galvoje, kad man paskutiniu metu niekas neįtinka, ane? Taigi, neteks bambėti ant autorės dėl sugaišto laiko. Skaitosi tikrai lengvai ir greitai, išskyrus keletą lėtesnių vietų; vienas užkliuvęs dalykas – pradėjus skaityti naują skyrelį dažniausiai neaišku, kuris veikėjas veikia, tai tekdavo paskanuoti tekstą į priekį, kad surastum skyrelio veikėjo vardą. Nors neteko būti jokios rūšies emigrante, save atpažinau besibaiginačių mokslų panikoje – kas bus toliau?!!! Kaip man seksis, kai už nugaros uždarysiu saugiai glėbusias universiteto duris? Ko verti mano geri/blogi pažymiai?
Manau, knygą reiktų perskaityti vyresnių klasių mokiniams, kurie planuoja išvažiuoti mokytis svetur, jų ir jau išvažiavusių tėvams. It likusiems verta. Kad geriau įsivaizduotų, kas slepiasi po skype’iniu atsakymu “man viskas gerai”. Kad nepabijotų patys būti atviresni ir tąjį ekrane paprovokuoti kitokiam atsakymui.
Beje, labai patiko knygos pabaiga (mano supratimu bene sunkiausia knygos vieta kartu su pavadinimu – labai jau lengva viską sugadinti). Sakyčiau, pabaigos tokios kaip ir dvi – viena natūraliai išplaukianti iš pasakojimo, o kita tokia BAM! Savotiškas pokštas, po kurio nebeverta būtų Alkapės ieškoti žemėlapyje, nebent Mėnulio.
knyguziurkes.com 