Home » Apžvalga » Lauras

Lauras

lauras

Labai tinkama knyga Velykų savaitei. Ne popsas, gražus tekstas visiems tokio pasiilgusiems. Tinka, aišku, ir visoms kitoms gyvenimo dienoms, nereikia laukti kitų metų, kad skaityt. Ši knyga –Didžiosios knygos apdovanojimo laimėtoja (2013 m., orientacijai – 2011 m. šį apdovanojimą laimėjo M. Šiškin “Laiškų knyga”), Rusijos Bookerio finalistė. O trumpai parašyti apie ką – sudėtinga, kaip paprastai būna su tokiomis knygomis, kurios turi tekstą ir dar tarputekstį, tą kuris tarp eilučių.

Į pasaulį atėjo Rukinos kaime, arba vadinamojoje slabodkoje, netoli Kirilo vienuolyno.Tai įvyko 6948 metų gegužės 8 dieną nuo Pasaulio sukūrimo, arba 1440-aisiais po mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus gimimo, Arsenijaus Didžiojo minėjimo dieną. Po septynių dienų jis buvo pakrikštytas Arsenijaus vardu.

Graži jo vaikystė, jau senelis pastebi, kad berniukas ypatingas – paskui jį, jiems renkant gydomąsias žoleles, sekioja vilkas – pats prijunka. O senelis išmoko vaiką skaityti, perduoda visas savo žinias apie gydymą, gyvenimą.

Žmogus sutvertas iš dulkių. Ir į dulkes pavirs. Tačiau jam skirtas kūnas, kol žmogus gyvena, yra nuostabus. Tu turi jį pažinti kiek galima geriau, Arsenijau.

Senelio nebelikus, Arsenijus tampa kaimo gydytoju, o siaučiant marui priglaudžia savo namuose mergaitę. Įsimyli vienas kitą. Egoistiška labai Arsenijaus meilė – niekam nenori rodyti mylimosios Ustinos, nenori jos niekur išleisti ir su niekuo dalintis, nenori kviestis pribuvėjos ateinančiam kūdikiui – ir gėda, kad nesusituokę, nuodėmėje, ir pasitiki savo jėgomis, kad galės priimti kūdikį. Deja, gimdyvė miršta, neišgyvena ir sūnelis, be krikšto nė vardo negavęs. Be atgailos, be krikšto pasmerkti amžinoms kančioms, kurias Arsenijus savo gyvenimu nusprendžia atpirkti. Pusiau pametęs protą, iš duonos kriaukšlio pramisdamas, visiškoj askezėj jis keliauja per Rusios kaimus, ten, kur baisiausi ligoniai, kur maras. Gydo ne tik iš senelio išmoktais būdais, bet ir tikėjimu ir malda.

lauras 2

Šalia žemiško kelionės iš vardo į vardą, iš Arsenijaus į Ustiną (pagal mylimosios vardą), į Ambraziejų, galiausiai į Laurą, visada šalia dvasinė kelionė, mistika, stebuklai, tikėjimas, išmintis, dėl to ir sakau, kad knyga Velykinė, su pamąstymais apie laiką – praeitį ir ateitį – apie prasmę ir žemišką kelionę, atleidimą ir atpirkimą.

 

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s