Home » Apžvalga » Mano herojės ir aš

Mano herojės ir aš

Rašytoja ir dramatikė Samantha Ellis kartu su drauge Emma važiavo aplankyti Bronte sesrų namo ir ten susiginčijo ar 51p-KKGHogL._SY344_BO1,204,203,200_Catherine Earnshaw iš “Vėtrų kalno” ar Jane Eyre yra geresnė. Ginčas tapo S.Ellis naujos knygos pradžia- ji visus metus iš naujo perskaitė savo vaikystėje ir paauglystėje pamėgtas knygas ir parašė knygą, kuri yra savotiška piligrimiška kelionė tiek po pačios Ellis gyvenimą, tiek po žinomus literatūros kūrinius.
Knygą sudaro 11 skyrių, kurių kiekvienas skirtas tam tikrai literatūrinei herojei: Undinėlei, Anei iš Žoliastogių, Lizzy Bennet iš “Puikybės ir prietarų”, Scarlet O’Harai iš “Vėjo nublokšti”, Esther Greenwood iš “Stiklo gaubto”, Lucy Honeychurch iš “Kambarys su vaizdu” ir t.t. Be to, minima dar daugybė kitų knygų ir veikėjų, pvz., Virginia Wollf, Austen “Persuasion”, Twilight serija, T.Hardy “Tessė”, Miegančioji gražuolė, Šekspyro Džiuljeta ir t.t.

S.Ellis rašo apie tai, kad dabar ji skaito šitas knygas visai kitaip, kad kai kurios mylimų veikėjų elgesys buvės logiškas tada, šiandien kelia kitokius jausmus.

“Kaip po velnių aš galėjau taip mėgti pasaką apie Undinėlę, kuri paaukoja savo balsą, kad gautų kojas ir galėtų pasigauti vyrą? (…) Beje, tos kojos dar ir prastai funkcionuojaimagesxxxxxjpg

Kai kurios veikėjos gauna daug kritikos iš S.Ellis, kitos – pagyrų, bet puslapis po puslapio iš ironiško, įdomaus S.Ellis teksto darosi aišku, kad knygos skaitosi skirtingai – priklausomai nuo kada ir kaip mes jas skaitome. Samantha Ellis apie tai sako “…all readings are provisional, and that maybe we read heroines for what we need from them at the time.” Tai yra visos herojės keičiasi, nes skaitytoja/-as keičiasi ir iš knygos pasiima tai, ko tuo metu kaip tik reikia.

S.Ellis pasakoja, kaip per jos bat mitzwah gauto torto dalį tėvai pagal tradiciją laikė šaldytuve jos vestuvėms, t.y. nuo pat paauglystės pradžios yra mergaitėms sakoma, jog tavo gyvenimo tikslas turi būti ištekėti. Ir nereikia nė konkretaus torto šaldytuve turėti, kad mergaitės jau nuo mažų dienų žinotų, kad vestuvės yra vienas iš gyvenimo tikslų. Ir mūsų literatūrinės herojės prie tokio požiūrio prisideda. Tuo pačiu rašo Ellis apie herojes, kurios išmokė ją nebijoti pasirinkti meno srities, parodė, jog reikia dirbti, kad pasiektum savų tikslų, kad priimtum sprendimus būti ne antraeiliu vaidmeniu, ne visiems padedančia sekretore administratore, o pagrindine heroje.

Po Ellis knygos ir man parūpo iš naujo perskaityti tam tikras knygas ir pažiūrėti, kaip ten mano mylimos herojės laikosi. Viena pirmųjų tokių mano herojų – Eglė žalčių karalienė iš Salomėjos Nėries poemos. Nežinau, kodėl man Eglė paliko stiprios moters įspūdį, gal todėl, kad man darželyje karnavalo metu teko ją vaidinti. Mama pasiuvo nuostabų kostiumą su gražia karūna ir aš dramatiškai suukryžiavusi rankas prakeikinėjau Drebulę priešais Senelį Šaltį ir visus susirinkusius tėvus:

Aš darželyje. Po to, kai prakeikiau savo vaikus gavau maišelį saldainių

Aš darželyje. Po to, kai prakeikiau savo vaikus gavau maišelį saldainių

Virski drebule tu!-
Visais lapais drebėk
paukštis joks nenutūps
Prie tavęs  nečiulbės.

Dabar perskaičiau visą poema iš naujo ir… nesuprantu Eglės. Visų pirma ji labai pasyvi. Sesės perkalba ją pasižadėti tekėti už žalčio, nes jis neatiduoda Eglės rūbų. Žaltys jai negasina nė žodžiu, o ji seserų perkalbėta pasižada. Kai jos pačios broliai jos dukrą nusiveda į mišką, gasdina ir muša, ir vaikas galiausiai, atskeidžia tėvo vardą, tai Eglė baisiausiai supyksta ant dukros. Ne ant savo giminės, ne ant brolių, o ant vaiko.

Drebulėlė klūpo,
dreba ties medžiu–
Dėdės ją išlupo
Vytiniu skaudžiu

Aš įsivaizdavau, kad Eglė ir Žilvinas mylėjo vienas kitą, bet dabar aš tuo nesu įsitikinusi. Jis šantažuoja jos šeimą, o vėliau pasirodo, kad jis ją paslapčia jau daug laiko slapčia stebėjo:

Sako jis: Tą kartą
Tu mane šaukei,
Kai brolių nubarta
Pajūryje verkei.
Ašarėlės sūrios
Krito vandenin–
Jos mane užbūrė
Kerinčia ugnim

Eglė juk išvažiuoja pas jį ne iš meilės, o todėl, kad jis ją įsimylėjo, todėl, kad jam jos reikia, jis vienas pats taip nusprendė. O ji net nežino, kaip jis atrodo.
Kai Eglė galiausiai atvažiuoja į Žilvino pilį, jis pasirodo esąs turtingas, apipila ją turtais. Kai misteris Ročesteris užsinori pripirkti prabangių rūbų Jane Eyre, ji atsako, jog jai nepatinka būti jo puošiama lėle. Christian Grey iš “50ies jo atspalvių” irgi mosuoja nesibaigiančia kreditine kortele prieš Anastasia nosį ir perka jai brangiausius rūbus, kompiuterį, naują mašiną. Žilvinas nėra išimtis ir rodo Eglei savo ekonominę galią, lyg ta galia galėtų kompensuoti visus kitus trūkumus, pavyzdžiui komunikacijos nebuvimą, jo savininkiškumą ir t.t.

Turtų man be galo,
Jų nesuskaitau.-
Perlais ir koralais
puošiu kaklą tau.
Liemenį apjuosiu
Aušrinės plaukais
Žuvys kelia šluos mums
Šilko pelekais

Eglei gaila skęstančių žvejų, ir ji verkia, liūdi, bet nesako nė žodžio. “Žilvinas supranta jos visas mintis” ir pažada, jog Baltija bus rami. Tokiu būdu, galima sakyti, Eglė išgelbsti žvejus, bet ji tai padaro nė neatvėrusi burnos, tenka apsiverkti, nereikia nei argumentuoti, nei pasakyti, kaip ji jaučiasi. Kai Eglė po devynių metų pagaliau išdrįsta pasakyti, jog ji nori aplankyti namus, Žilvinas turi naglumo išreikšti nepasitenkinimą ir jai kliūdyti prigalvodamas visokių beprasmiškų darbų. Eglė vėl neišdrįsta pakelti balso, vietoj to ji švelniai sako “Mylimas, nerūstauk – Juk ne amžinai”. Pagrindinės jos sąvybė yra jos gerumas ir motinystė

Jai kiekvienas draugas,-
Ji visiems gera”
Trys sūneliai auga.
Ir viena dukra”

Iki pačios prakeikimo scenos Eglė yra, atsiprašau, nuobodi, nuolanki, bet galiausiai po Žilvino mirties ji pratrūksta. Čia galima matyti tam tikrų sąsajų su Medėja, kuri irgi nužudo savo vaikus, kai Jasonas ją išduoda, bet Medėjos veiksmas nėra nukreiptas prieš vaikus, tai tiesiog yra jos kerštas Jasonui ir jo namams. Eglė gi, nekeršija niekam, tik savo dukrai, kuri būdamas vaikas neatsilaikė prieš grasinimus (nors Eglė pati gi net būdama vyresnė neatsilaikė spaudimui) ir tuo pačiu dar užkeikia savo sūnus ir pačią save.
Ar savo vaikų ir savo pačios užkeikimas pabaigoje liudija apie Eglės didžiulę meilę Žilvinui? Ar skaitytojas turi suprasti tai, kaip meilės išraišką? Pabaigoje Eglė virsta didžiule Drama Queen ir reaguoja visisškai neadekvačiai, nelogiškai. Kodėl ji iš savo brolių negalėjo padaryti miškelio?

Antra vertus, Eglė įdomi tuo, kad iki pat pabaigos niekas nežino, kad ji turi kažkokių stebuklingų galių. Tik pačioje pabaigoje ji pagaliau daro savo pačios sprendimus, tik pačioje pabaigoje ji nustoja būti pasyvi. Bet vėl, jos jėga pasirodo tik tą trumpą akimirką, o po to ji vėl pasyviai metų metus stovi pavirtusi į medį

Ir vienodai tamsi
Vasarėlė žiema-
Mėlynam liūdesy
Rymosiu laukdama

Įdomios istorijos ir knygos nebūtinai yra tinkamos instrukcijos laimingam gyvenimui, taip sakant.

Viena svarbiausių Samantha Ellis knygos citatų man buvo ši

“I can’t help thinking that a heroine should be able to love without being erased.”
Samantha Ellis, How To Be a Heroine

Tai kodėl tiek daug literatūrinių herojų pamildamos tarsi ištrina save?

K.Ž.G

Advertisements

4 thoughts on “Mano herojės ir aš

  1. Įdomus kampas! Eglės istorija tikrai beviltiška, bet siūlyčiau nesijaudinti dėl to, kad darželyje teko garbė prakeikti savo vaikus už saldainių maišiuką 🙂 Laimei, tai ne romanas, o pasaka. Išversti ją tiesiogiai į socialinį kontekstą būtų tas pats, kas pažodiškai aiškinti (ir tikėti) Bibliją ar kt. religinius raštus.

  2. Man irgi patiko brolių miškelio idėja 😀 Iš tiesų Eglė yra labai gilus pusiau mitologinis kūrinys, tad irgi pritariu, kad nereikia jo priimti pažodžiui. Be to, negalime tikėtis, kad praeities kūriniai rodys šiandieninę visuomenę. Nuolankumas – pagrindinis patriarchalinės visuomenės moters bruožas, tad jis čia ir atskleidžiamas. Taip pat Eglė ištikima, stipri, todėl ir negrįžo pas tėvus, o pasirinko amžinai liūdėti. Bet vaikystėj aš labiausiai tapatindavausi su Drebule, man buvo jos baisiai gaila, labai gerai įsivaizduodavau jos baimę prieš Eglės brolius su rykšte, ir laukdama savo brolio/sesės sakiau, kad jei gims sesė, būtinai reiks pavadint Drebule, o jei brolis – Drebuliuku 🙂

  3. Kaip American Wife klause saves – kiek as galiu (turiu teise?) itakoti savo vyra, kad jo sprendimai neskaudintu milijonu. Neveltui Egle – karaliene, karaliaus zmona. Daznai vaizduojama, kad kovojantis – stipresnis, o gebantis istverti, iskenteti, islaukti – silpnas ar pasyvus. Cia dar klausimas. Gal jis ismintingas?

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s