Home » Uncategorized » Apie bridimą į tą pačią upę

Apie bridimą į tą pačią upę

Viena iš sentencijų, kurią teko išmokti per lotynų kalbos pamokas gimnazijoje (KŽL, ar atsimeni?) buvo “In idem flumen bis non descendimus”, t.y. į tą pačią upę neįbrisi. Aš visada galvodavau, jog omenyje turime tai, kad upės vandenys yra nauji, kad su tais vandenimis ateina permainos. Ši vasara labai jau netinkanti maudynėms nei upėje, nei jūroje, bet puiki skaitymui. Samantha Ellis knygos “How to Be a Heroi0be5e6518617484e1b4c4a224c375c38ne. Or what I’ve learned from reading too much” įkvėpta ir aš užsimaniau perskaityti knygas, kurių herojes mėgau vaikystėje ir paauglystėje. Pirmieji į galvą atėję vardai yra Jane Eyre ir Scarlet O’Hara, bet apie jas rašė Samantha Ellis, tai aš pasirinkau kitas. Juokinga tai, kad prisipažinti, kas buvo mano herojės šiandien yra sunkoka, nes jos abi iš siaubingai sentimentalių knygų. Jaučiuosi savo herojėms labai jau nelojali, kai šitai rašau. Bemaž išdavikė, turint omeny tai, kaip nuskaitytos tos knygos paauglystėje buvo. Bet gerai, daugiau nebetempsiu ir pristatau jums dvi herojes, kurios man paauglystėj buvo palikusios įspūdį. Feridė iš Resat Nuri Guntekin “Čiauškutė” ir Ita iš Irena Zažicka “Laukinukė”. Jaučiuosi joms net nelojali, kad aš čia nepatoginuosi prisipažindama, jog šitas knygas skaičiau.

0_84113_2a18da60_orig

Ženykis, ženykis brangioji. Bele tik apsiženyti. Tik džiaukis, kad tave dar ima. (Ch.Gastaut iliustracija)

Man įdomu pasirodė tai, kad tiek Feridė, tiek Ita yra nepaklusnios, laužančios normas, nepriimančios tradicinės “geros mergaitės” rolės. Aš paauglystėje buvau puikus “geros mergaitės” egzempliorius, laikiausi visų taisyklių, klausiau tėvų ir mokytojų ir neruošti pamokų man net į galvą mintis neateidavo. Nei Feridė, nei Ita knygos pradžioje nėra geros mergaitės. Abi jos gana vaikiškos (atpažįstu save paauglystėje), dūksta, mėtosi akmenimis, laipioja po medžius ir nesielgia “kaip pridera moterims”, nėra “mergaitiškos”. “Čiauškutė” yra apie merginą Feridė, kuri įsimyli savo pusbrolį Kiamraną, o jis ją, bet vestuvių išvakarėse ji sužino, kad jis turėjo romaną, kai dirbo Europoje, palieka atsisveikinimo raštelį ir pabėga iš namų, palieka ne tik sužadėtinį, bet ir visą savo giminę. Per didžiausius vargus švietimo ministerijoje (turkų biurokratai baisesni nei Lietuvoje) ji galiausiai gauna paskyrimą į kaimo mokyklą provincijos užkampyje, kur vis dar griežtai laikomasi tradicijų, kur siaubingos sąlygos. Po kiek laiko Feridė palieka kaimą ir keliauja iš vienos mokyklos į kitą, nes kad ir kur ji bebūtų prasideda apkalbos, ją bandoma sukompromituoti, prasideda kalbos apie “prarastą garbę”. Galiausiai Feridė grįžta pas šeimą ir susituokia su tuo pačiu pusbroliu. Kai pradėjau iš naujo skaityti knygą bijojau, kad Feridė man nebepatiks, bet lengviau atsikvėpiau, kai supratau, kad ji man vis dar patinka. Gerai, prisipažįstu, knyga labai sentimentali, bet skaičiau su įdomumu. Bet, žinoma, dabar skaičiau tą tekstą kitaip nei tada, kai man buvo penkiolika. Aš seniau maniau, jog Feridė teko daug vargti, nes ji graži. Dabar gi matau, kad esmė yra ne jos išvaizdoje, o tame, kad ji buvo nuolat patriarchalinės visuomenės spaudžiama. Kad ir kur ji bebūtų, vis ją buvo bandoma supiršti su kuo nors.

Pamenat Coliukę? Kai pirmą kartą skaičiau savo vaikams pagalvojau “WTF?” Vis apie vestuves ir vestuves. Pirma varlė nori Coliukę sutuokti su savo sūnum, po to ją išgelbėjęs vabalas sugalvoja ją vesti, po to pelė kone priverčia Coliukę tapti kurmio žmona. Kai Coliukė pagaliau išsigelbsti ir nuskrenda į šiltus kraštus, tą pačią akimirką, kai kregždė pastato Coliukę ant gėlės žiedlapio, ji pamato gėlių princą, įsimyli ir susituokia su juo. Keista? Nė kiek. Sakyčiau labai suprantama, juk per jos visą tą odisėja jai buvo kalama, jog gyvenimas be ženatvės neegzistuoja. Feridė kaip ta Coliukė turi keisti savo gyvenamąją vietą, nes vyrai jai peršasi, neduoda ramybės, o kai ji jiems atsako, tai pasipila apkalbos. Berods suskaičiavaiu šešias piršlybas. Rimtai.

Vienas dalykas, kuris man neužsifiksavo paauglystėje, bet užtat dabar pasirodė viena svarbiausių knygos gijų yra išsilavinimo ir sunkaus darbo svarba. Feridė turi mokytojos išsilavinimą ir būtent tas diplomas suteikia jai galimybė išlaikyti save ekonomiškai,  tokiu būdu ji nėra priversta sakyti “taip” visoms piršlyboms. Feridė pati sako, kad diplomas svarbiausia tai, ką ji turi. Iki savo pabėgimo ji laiko savo diplomą perrištą raudonu kaspinu, tarsi dekoraciją, gražų dalykėlį, bet vėliau būtent jos išsilavinimas suteikia jai laisvę, būtent tas diplomas leidžia priimti sprendimus, kuriuos ji priima pagal savo valią, o ne kitų primetimą.  Feridė prieš pabėgdama iš namų yra lepūnėlė, nemoka nei namų tvarkytis, nei valgyti daryti, bet ji pasižada sau išmokti ir išmoksta. Jai tenka keisti darbo vietas, ji beveik kaskart pradeda nuo nulio, bet pasiraitoja rankoves ir dirba be jokio zyzimo (vajėtus, kokia aš esu zyzla su ja palyginus). Knygos pabaigoje Feridė vėl susieina su savo pusbroliu, bet ta jos meilė jos nekeičia, nedaro iš jos geros, nuolankios mergaitės. Feridė vis dar išdykauja, vis dar garsiai juokiasi, vis dar supasi supynėse, vis dar juokina kitus. Man toks R.N. Guntekin sprendimas pasirodė labai geras, nes meilė čia nerodoma kaip tramdomieji marškiniai, o knyga nesibaigia herojės apkarpimu, išblukinimu, pavertimu ja paklusnia, gera, paklūstančia konvencijoms.

Deja, kita mano herojė Ita iš “Laukinukės” nesulaukia tokio pat likimo. Čia jaunajai laukinei dvarininkaitei uždedami meilės tramdomieji marškiniai, kai ji įsižiūri savo naują jauną mokytoją Vitoldą. Užtenka kad tas mokytojas su ja maloniai pašneka, nuperka jai suknelę ir ji iš laukinukės virsta pana. (Stebuklas tiesiog. Na taip kaip filmuose iš moksliukės padaro gražuolę, kai nuima akinius) Autorė Zažicka išduoda savo heroję, nes skaitytojui rodoma, jog noras būti laisva, atsisakymas dėvėti nėriniuotus apatinius ir šilkines sukneles yra negerai. Iš Itos yra padaroma lėlė, ji visų apinkinių šlifuojama, formuojama. Žodžiu, senas geras pasakojimas apie Pigmalioną arba “Pretty Woman”.

Nauja suknelė, dar va ir perlų vėrinukas ir tuoj tuoj mes iš tavęs tikrą damą padarysim

Nauja suknelė, dar va ir perlų vėrinukas ir tuoj tuoj mes iš tavęs tikrą damą padarysim

Ita reprezentuoja gamtą, jos mokytojas (kaip vyrams dažnai tenka) reprezentuoja kultūrą, išsilavinimą ir civilizaciją. Įsimylėjėlių džiaugsmui trukdo, aišku, pavydi turtinga Jana, kuri nekenčia Itos, nes ji yra naujoji konkurentė. Žodžiu, schema aiški ir neoriginali: moterys tarpusavyje automatiškai konkuruoja dėl vyrų, draugiški santykiai tarp moterų sunkiai įmanomi dėl visokių intrigų ir apkalbų, bet va vyrai (pvz., Itos broliai) turi daygybę vyrų draugų ir ten tokių klastų nėra. Skaičiau knygą ir kvatojau dėl sentimentalumo, pvz., “Saldžios svajonės baltų rožių lapeliais apsnigo jauną širdį”, bet jei sentimentalumą galima dar atleisti turint omeny kada ir kur knyga rašyta, tai atleisti  visišką autorės lojalumo savo herojei nebuvimą negaliu. Tik kai herojė pagaliau tampa “tikra pana”, tik tada kai ji vaikšto po balius, šokius, pradeda domėtis suknelėmis ir apatiniais, leidžia autorė jai patirti laimę. Tai kaip ten su ta upe, į kurią du kartus neįbrisi? Gal visai ne upėje reikalas slypi. Gal visai ne upės vandenys keičiasi, o tie, kurie į vandenis brenda? Man šitas senų knygų perskaitymas  parodė daug dalykų man pačiai: kaip aš pasikeičiau, kaip pasikeitė mano požiūris į daugelį dalykų. Kaip tai, kas man atrodė romantiška prieš dvidešimt metų dabar kelia pasibaisėjimą ir pyktį. Tai, ko aš nepastėbėjau tada, šiandien man atrodo vienas svarbiausių dalykų. Bet jei pamatyčiau save penkiolikmetę skaitančią šitas knygas nepulčiau jų traukti iš rankų ir rekomenduoti ką nors kitą. Tegu skaito ir atsirenka pati. Tuo labiau, kad porcija išdykėliškumo, ir “nemergaitiškumo” (už kurį ją erzino vidurinėje) tikrai jai nepamaišė.

K.Ž.G

Advertisements

One thought on “Apie bridimą į tą pačią upę

  1. Sveiki. Koks sutapimas… Prieš porą dienų galvojau ką rekomenduoti paskaityti mokinukei ir pagalvojau būtent apie “Čiauškutę”. Man įspūdį ši knyga paliko didelį. Visiškai sutinku su jūsų šios knygos vertinimu.
    Gal ne į temą, bet noriu pasidalinti šios vasaros didžiausiu vaikiškų knygų atradimu – “Sidabrinis asiliukas” (sonya Hartnett).

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s