Home » Apžvalga » Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys

Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys

rushdie

Matai iš viršelio – ši knyga apie džinus. Ir kovoti su ja teko kaip su kokiu džinu. Piktu ir negailestingu, nes šnibžda į ausį ir juokiasi: “Cha cha cha! Kankiniesi, nieko nesupranti, maišaisi, nuobodžauji, užmiegi”. Rushdie yra mano vienas mėgstamiausių rašytojų, tad man iš ties nėra lengva pripažinti, kad skaityti buvo labai sunku ir kniedėjo mesti į šalį. Per daug visko buvo, tiek daug, kad net malonumas dingo, panašiai, kaip persivalgant ko nors, ką labai mėgsti. Aišku, autorius fantazijos stoka tikrai nesiskundžia (pvz.: “žmogaus vaikus džinės gimdydavo retai. Tai tolygu vėjui, kurį apvaisino plaukai, kuriuos jis pašiaušė ir susilaukė daugiau plaukų”), o ir autoriaus žinios kaip visada stebina ir žavi, bet tada dar reikia stebuklingų galių visus šiuos pašėlusius džinus suvaldyti.

Labai sunku trumpai pasakyti, apie ką ši knyga. Vien laiko perspektyva susuka smegenis – apie šiandien kalbama kaip apie kažkieno senovę, dabartiniai mes esame kažkieno protėviai ir, žodžiu, mums teko tokia nelaimė, kad kaip tik pataikėme į laiką, kai atsiranda plyšiai tarp pasaulių ir visokie seniausiai sudūlėję filosofai, fiziškai kaip ir nesantys, bet galintys šnibždėti ir prišnibždėti skoloj esančiam džinui pralįsti pro atsiradusį plyšį pas žmones, ir truputį su jais paeksperimentuoti, na, kad ir truputį pagąsdinti, kad prisimintų dievą, kurį kažkada kažkas išgalvojo, o nuo to išgalvojimo jis ėmė ir atsirado ir dar visas nepatenkintas – ir kas čia jūsų prašė! Ir kad pašėlo džinai (nereikia nė žvaigždžių karų), truputį gal net per daug įsijautė, kad žmones teko gelbėti pačiai džinų princesei Dunijai, kuri mūsų laikų senų senovėje mylėjo žmogų, o būdama labai vaisinga, vos ne kaip aukščiau minėtas vėjas, prigimdė pusiau džinų (kurie iš dūmų), pusiau žmonių (flesh&bone), kurių ateinančios kartos mus ir gelbėja dabar, keistenybių laikotarpiu (tikriausiai esi pastebėjęs/-usi, kiek keisto dabar visko vyksta pasaulyje). Ir vykstant didžiajai kovai tarp gėrio ir blogio, tarp išgalvoto dievo ir bedievių, tarp civilizacijų ir net, jei norite, žvaigždžių, ponas Džeronimas, kuris yra pusiau džinas pusiau žmogus “išvydo savotišką regėjimą. Atsivėrė suvokimo durys, ir jis pamatė, kad visas džinų blogis ir bjaurumas yra žmonių blogio ir bjaurumo atspindys, kad žmogaus prigimtis irgi yra neprotinga, užgaidi, savavališka, pikta ir žiauri ir kad mūšis su džinu yra mūšio žmogaus sieloje atvaizdas, vadinasi, džinai yra ne tik tikrenybės, bet ir abstrakcijos ir kad, nusileidę į žemutinį pasaulį, jie parodė tam pasauliui, ką būtina išnaikinti savyje, neprotingumą, štai kaip vadinasi juodasis džinas žmonėse”. Kas laimėjo ir kas pralaimėjo – paskutniame knygos skyriuje. Tik kieviena pergalė kažką duoda, nors kartu yra ir pralaimėjimas, nes kažką atima, kažką, ką dabar turime, bet, pasak Rusdie, neturės ateisiančios kartos.

Dabar suprantu, kad buvo verta kankintis skaitant. Rimtai. Nes kai taškai ant i susidėlioja, tai supranti, kad pataupytas paskutinis kąsnis buvo pats skaniausias. Ir lieku apšalusi, pasvaigusi ir susižavėjusi. Ir dar einu taisyti savo įvertinimo į goodreads…

Salman Rushdie

Geriausia šitą knygą būtų skaityti kokiam knygų klube, kad nesijaustum toks vienišas ir patiktas likimo valiai ir išrankiotum visus knygos perlus iš džinų sujaukto purvyno.

Advertisements

One thought on “Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s