2017 tuoj baigsis

cof
Taip atrodo 70 knygų bokštas. Kaip sakė mno dukra – nebandykite šito knygų bokšto pakartoti namuose – jis labai nestabilus ir linkęs pavojingai virsti. Knygos bokšte – atsitiktine tvarka trauktos iš lentynos, na, audio į bokštą nelabai įstatysi…

Šiais metais sau pačiai netikėtai perskaičiau apvalias 70 knygų. Mažiau nei pernai, bet turint omeny, kaip mano gyvenimas šiais metais pasikeitė, tai perskaičiau tikrai nemažai. Puslapis po puslapio, štai ir prikapsi. Ir neklauskit, kaip – paprastai – mažiau fb, mažiau tv, mažiau pc 🙂

Skaičiukais: 53 popierinės lietuviškai, 15 audio (žinoma, angliškai), 2 angliškos (abi grafinės novelės), iš viso 4 grafinės novelės (mano nauja meilė), 16 lietuvių autorių knygų.

Šiemet neturiu vienos geriausios knygos, turiu net tris geriausias knygas:

Ruth Ozeki “Knyga laiko būčiai

Guzel Jachina “Zuleicha atmerkia akis

Margaret Atwood “Tarnaitės pasakojimas

Geriausia lietuvių autoriaus knyga: Rimantas Kmita “Pietinia kronikas

Labiausiai nustebinusios ir pelnytai laikomos geriausių klasikos gretose:

Wiliam Golding “Musių valdovas

Lucy Maud Montgomery “Anė iš Žaliastogių

Kitos labai labai geros:

Mohsin Hamid “Exit West

Trevot Noah “Born a Crime

Gunter Grass “Svogūno lupimas

Ayobami Adebayo “Stay with me

(Su pasididžiavimu) įveikta: Luther Blisset “Q

Geriausios grafinė novelės – visos šiemet skaitytos:

Marjane Satrapi “Embroideries” (juokingiausia)

Jurga Vilė “Sibiro haiku” (full of love)

Miglė Anušauskaitė “Dr.Kvadratas. Greimas ir jo semiotika” (intelektualiausia)

Julian Tamaki “This One Summer

Geriausia negrožinė – Aurimas Švedas “Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus

Gerų ateinančių 2018 m.

Meilės, sveikatos ir knygų!

 

Vidurnakčio gauja

Pasakoja Meda:

Gyveno berniukas Tomas, kurio tėtis turėjo labai gerą darbą ir daug uždirbdavo, bet tas darbas buvo labai toli, net kitoje šalyje. Mamai tai labai patiko. Kodėl? Nes daug uždirbdavo. Tai mam tuo naudojosi ir daugiausia laiko praleisdavo ne su Tomu, o eidavo į parduotuves. O Tomas neturėjo jokių draugų, nors mama jam pripirkdavo įvairių žaislų. Jis jausdavosi vienišas. Tomas pradėjo lankyti baisiai prabangią mokyklą, bet ten taip pat draugų nesusirado.

Vieną dieną, kai jis stovėjo aikštės kampe, kai kiti žaidė kriketą, Tomas ramiai sau stovėjo ir svajojo, kol atskriejo kamuoliukas ir bumtelėjo jam į galvą. Jis atsibudo ligoninėje šalia neseniai darbą pradėjusio daktaro. Daktaras buvo labai drovus, bet uždavinėjo labai daug klausimų, nes norėjo puikiai pasirodyti darbe. Tačiau Tomas mažai ką atsiminė. Daktaras jo paprašė, kad Tomas jį gerai įvertintų vertinimo lentelėje.

Staiga į kambarį atėjo seselė ir pasakė, kad daktarui jau reikia eiti. Tomas buvo nuvestas į vaikų palatą. Palatoje buvo keturi vaikai: viena su sugipsuotomis rankomis ir kojomis, kitas nutukęs, dar kitas su tvarščiu ant akių ir paskutinė labai nusilpusi. Tomą pasitiko labai vaikų nemėgstanti seselė, kuri buvo atsakinga už vaikų palatą. Kadangi visi turėjo būti su pižamomis, o Tomas pižamos neturėjo, ji jam davė rožinę palaidinukę.

Kai atėjo vidurnaktis, trys vaikai kažkur išskubėjo ir Tomas norėjo su jais, bet nusilpusi mergaitė jį sustabdė. Ji pasakė, kad jie vaikai kiekvieną vidurnaktį kakur išeinair jos neima kartu. Tomas pažadėjo jam papasakoti. Taip prasidėjo jų nuotykiai. Pasirodo vidurnakčio gauja pildė vaikų svajones.

Man Meda svajones papasakojo, o jei jūs norėsite sužinoti nuotykius, paskaitykte knygą. Labai smagi ir, man atrodo, geriausia iš visų David Walliams knygų. Meda pritaria.

Sibiro haiku

sibiro haiku

Švelni knyga. Apie baisius dalykus taip švelniai, kad net užliūliuoja. Gal dėl to, kad nepaisant nesuvokiamo siaubo, ji pilna meilės? Kaip “Tarp pilkų debesų” yra knyga apie tremtį užsieniečiams, taip “Sibiro haiku” yra knyga apie Sibirą dabartiniams vaikams, kurie irgi yra savotiški užsieniečiai, gimę nepriklausomoje Lietuvoje, ir, jei labai nesusidūrę, net nelabai žinantys, kurioj pusėj tas Sibiras, kur neauga obuoliai. Bet, aišku, visiškai nededu šios knygos į vaikų lentyną. Kiekviena knyga yra ir suaugusiems, ypač vaikiška.

Atsimenu, mano tarybinėse pradinėse klasėse linksmai skaičiau eilėraštį apie tarybinį karį su tuščia rankove, visai nesupratau, ko ta rankovė tuščia. Kai supratau, tai apėmė toks slogutis, iki dabar prisiminus apima – labai aiškiai save matau garsiai skaitančią, bet nieko nesuprantančią pirmūnę. Įdomu, kaip gyvenimiškas Sibiro baisybes be paaiškinto konteksto suprastų dabartiniai išmaniųjų ekranų vaikai?  Kaip supras po upės ledu plaukiančių kūnų sceną? Gal kažkaip mistiškai, ypač po Hario Poterio? Gal tie kūnai – tai burtininkai, vandeniu besikeliantys į kitą pasaulį?

Labai rekomenduoju. Nors labai nemėgstu visokių “privalomų sąrašų” – tikra nesąmonė, bet tikrai manau, kad būtų naudinga ir prasminga skaityti ir išsiaiškinti visas šios knygos “tuščias rankoves”…

Pachinko

pachinko

“Pachinko” metų pabaigoje galima rasti beveik visuose geriausių šių metų knygų sąrašuose, kuriuos nagrinėju ieškodama naujos knygos klausymui. Žiūriu sąrašą, tada žiūriu, ar yra audible, tada paklausau, ar įmanoma klausyti – net ir po šitiekos žingsnių vis tiek ne visada pavyksta atsirinkti lengvai klausomą knygą. Tačiau su Patchinko – pats tas, linijinis realistiškas pasakojimas, aiški kalba (būna, kad skaitoma, pvz., su airišku akcentu – pusės neina suprasti).

“Tamsioji Japonijos pusė” – tokia mintis šovė į galvą, galvojant, kaip čia geriausia šitą knygą apibūdinti. Viskas nors ir biednai, bet taikiai ir ramiai prasideda Korėjoje – vis dar vienoje, tačiau Japonijos okupuotoje – būtent čia užsimezga šeimos kelias, vesiantis mus per kelias kartas. Likimas du nelaimėlius suveda į neįprastai laimingą santuoką, iš kurios gimsta Sunja –  štai ji lipdama per saldžioje laimėje užgimusias nelaimes atsiduria Japonijoje, kurioje korėjiečiai yra nematomi žmonės, gyvenantys siaubingomis sąlygomis, tai suvokiantys ir neturintis kitos išeities. Vėliau net tėvynės nebeturintys, nes šioji suskyla į dvi.

Ši knyga yra emigrantų knyga, nes, nepaisant to, iš kur, į kur migruojama, vis tiek gyvenimas svečioje šalyje emigrantui vienodai prasideda. O kadangi namuose pakankamai vargo ragavęs, emigrantas sukandęs dantis darbuojasi visus pralenkdamas, emigranto vaikas turi daug pasiekti, turi tobulai išmokti naują kalbą ir įsilieti į vietinę visuomenę. Ypač, kai nėra kur grįžti.

O kas per daiktas tas Pachinko, paaiškėja daug vėliau. Pachinko – labai Japonijoje populiarus žaidimas-automatas. Toks, sakyčiau maniakinis ir mums nelabai suprantamas. Na, o esmė jo tokia – faktai netikrinti, bet pagal knygą, pachinko automatų salonų verslas nėra labai garbingas, tad dažniausiai jų savininkai yra korėjiečiai, nes, kaip jau dažniausiai būna – emigrantams atitenka veiklos, kurių nesiima vietiniai. Tokie truputį alia naujieji rusai, toks vaizdas susidaro skaitant.

Ir dar: pachinko yra ant knygos viršelio, o norintiems labiau suprasti – filmukas apie pachinko čia.

Knyga labai įdomi iš istorinės pusės – iki tol knygoje pasakojama istorija buvo ne tik Japonijos, bet ir mano tamsioji mėnulio pusė. Tačiau nepasakyčiau, kad iš literatūrinės būtų kažkaip labai ypatinga, tad, kaip dažnai būna, kai tokios knygos atsiduria geriausių knygų -ukuose, į galvą lenda mintis, ar tikrai jau nebuvo geresnių šiais metais, jei ši knyga laikoma tokia ypatinga.

Vandeninės moterys

vandenines-moterys-1-1

Sabiną Daukantaitę žinau iš 7 taškų, kur ji labai trumpai ir labai žavingai aprašo visokias  rimtas gyvenimo smulkmenas ir nesmulkmenas. Labai gerai paskaityti kokią vieną prieš miegą, tad buvo labai smalsu pažiūrėti, kaip miniatiūrų meistrė suvaldys kiek didesnės apimties tekstą.

Iš pradžių, prisipažinsiu, kiek skeptiškai žiūrėjau ir į tą “terapinį romaną”, kuris iš karto labai jau duoda savipagalbinės knygos kryptį; tiek šiaip, nelengvai pasiduodu įtraukiama į visokius moteriškus ratelius ir reikaliukus, o knyga kažkaip savaime sako, kad čia jau bus tarp mūsų mergaičių.

Na, aišku, ir buvo, ir biškį akis varčiau, nes vis man kažkaip viskas lyg timptelėta pradžioje, lyg banaloka, padaryta taip, kaip reikia, kažkas panašaus, nelabai net moku pasakyti. Bet kai perskaičiau visą knygą, kažkaip apėmė toks užbaigtumo jausmas, kuris kaip ir nebedavė man didelių šansų prie autorės kabinėtis – kažkaip labai aiškiai suvokiau, kokiai moteriai ši knyga parašyta, kas bus jos skaitytoja, kam ji kris į širdį ir galbūt net pastūmės kažkaip kitaip pasukti savo gyvenimą (aišku, greitų rezultatų tikėtis neverta, gali užtrukti metų metus, bet visada geriau matyti šviesą tunelio gale, net jei ji baisiai toli).

Viskas ten gražiai liejasi, išsilieja, susilieja ir persilieja, ir šiaip iš esmės teisinga kryptim pasakyta. Ir šviesiai. Užverti knyga šviesių minčių pilna galva ir lengvumo pilna širdim, tad nepaisant akių vartymo pradžioje, užskaitau knygą ir net tą “terapinį”. Ir šiaip pagalvojau, kad jei knyga būtų angliška, ji net to kažkokio pradžioj banalumo išvengtų – čia panašiai, jei išverti angliškos dainos žodžius, tai ji būna nei į tvorą, nei į mietą (alia baby do not leave me tonight), tai panašus jausmas su šita knyga buvo. Bet pražuvo. Kokie jūsų įspūdžiai?

Mūza

Burton_Muza.indd

Su autoriais man kartais irgi galioja pasakymas ‘neprarask vilties’. ‘Miniatiūristo‘ mano kantrybė neatlaikė, bet va, išėjus naujai Jessie Burton knygai ‘Mūza’, nusprendžiau dar kartą pabandyti, tuo labiau, kad knygos viršelis patraukia dėmesį, o ir visokie kitokie atsiliepimai geresni, nei debiutas. Bet čia vėl tikriausiai vienas iš atvejų, kai arba myli, arba ne, na, žinote, inistingas fanų ir nefanų mūšis goodreads tarp 1 ir 5. Aš nei myliu, nei nemyliu, tik ši knyga nepateko tarp mano geriausių metų knygų.

Kadangi vis dėlto perskaičiau, tai kažkas turėjo išlaikyti dėmesį. Nors siužetas apie paveikslą tampa labai jau nebeoriginalus – apie paslaptingus paveikslus paskutiniu metu skaičiau jau ne vieną knygą, šioje knygoje dalį siužeto veža istorinės aplinkybės, konkrečiai pilietinis karas Ispanijoje, o man visada su knygos skaitymo malonumu patinka ir kažką naujo sužinoti.

Na, ir, žinoma, vis tiek idomu ta intriga, kaip viskas baigsis, kas nuostabaus šedevro autorius? Tik autorė gerokai pakankina skaitytoją bereikšmiais dialogais (kuriuos visada galima praversti) iki kol tą pabaigą leidžia sužinoti. Vietomis man ir veikėjų motyvacija vienaip ar kitaip elgtis tokia, hmm, dirbtinė gal, kaip čia pasakius, bet jau tiek to. Truputis to, truputis ano, manau, kad daug kam šita knyga visai gerai sueis, tačiau man liaupsių autorei kilmė vis tiek lieka paslaptimi.

Hetė Bi stebuklingų būtybių gydytoja. Fenikso liepsna

fenikso-liepsna-1

Apie Hetę, kuri buvo sugraužta tą patį vakarą, kai parnešiau namo. Didžiausia knygos blogybė – per trumpa!

Meda:

Knyga yra  Hetės knygų serijos. 

Man labiausiai patiko, kai Hetė į stebuklingą pasaulį atsivedė savo draugę Kloją ir jos kartu patyrė nuoty.  Jos buvo prie kipšų karaliaus namo ir ten surado vaistą, kurs pagydė feniksą

kuris buvo praradęs savo galia Dar man patiko, kai Hetė nugalėjo kipšų karalių. 

Man  nepatiko, kad knyga buvo per trumpanes vos pradedi skaityti, ji baigiasiMan jau patinka ilgesnės knygos. 

Per šia knygą Hetė išgydė feniksą ir kipšų karalių. 

Jei jums patinka trumpos knygos – tikrai jums patiks šita knyganes ji yra linksma.