Kapitonas Bekelnis ir kalbančių klozetų ataka

Kapitonas-Bekelnis-ir-kalbancio-tualeto-ataka_th

Prisipažinsiu, kai mano sūnus išreiškė norą turėti ir antrą Kapitono Bekelnio knygą, tai mane apėmė tokios dvejopos mintys: viena vertus, labai džiaugiuosi, kad vaikas ori knygos, o bet tačiau, nu, kažkaip norisi, kad norėtų kažko labiau “inteligentiško”. Bet kai vaikas vis dar nėra knygų žiurkiukas, tai mama knygų žiurkė apskritai tik džiaugiasi, kad skaito, o ką skaito, tai jau kaip nors…

Taigi, kadangi jau tenka  susidurti su tokiais objektais, tai nutariau ir pati perkaityti, nes kaip ten sakoma “draugus laikyk arti, o priešus dar arčiau” ar kažkaip panašiai. Na, ir žinot, iš tikro tą knygą reikia skaityti nuo paskutinio skyriaus “Apie autorių” (labai jau lietuviškai skambančios pavardės tas autorius) – kuriame iš nuotraukos į skaitytoją žvelgia kokių septynių metų šviesiapūkis berniukas gal angelo, o gal ir velniūkščio žvilgsniu: “Kai Deivas Pilkey mokėsi mokykloje, mokytojai jį laikė išdykusiu, nedrausmingu vaiku, kurį reikia auklėti.”

Perskaitai, ir viskas sustoja į vietas kažkaip. Nes ši knyga yra būtent tokio padūkėlio nesibaigianti fantazija, kur gali nutikti patys kreiziškiausi dalykai, kur juokeliai gal ne visada taktiški, o gerai besimokantys mokiniai yra nuobodos (pati buvau pati didžiausia mokyklos pirmūnė-pirmas suolas-nuoboda, todėl apie išdaigininkus negaliu rašyti objektyviai). Juk negali iš tokio autoriaus tikėtis knygos apie cukrinius avinėlius.

Taigi, dabar į Kapitoną Bekelnį žvelgiu to išdaigininko akimis ir, nors knyga nepateks į mano mėgstamų grafinių novelių sąrašą, let it be, net ir šitoj knygoj gėris vis tiek nugali blogį. Štai taip, klasikinė pabaiga.

Advertisements