Vandenų žemė

vandenu zeme

Kai prie lovos guli koks dvidešimt naujienų, keliauti iki lentynos ieškoti kitos knygos skaitymui – nelabai įprasta, bet kažkaip tarpušvenčiu užsinorėjau kažko solidaus. Tad paėmiau “Vandenų žemę”, buvau kažkada apie ją skaičius visokių gražių atsiliepimų, o perskaičius tikrai pasijaučiau nudirbus didelį darbą.

Ši knyga tikrai ne iš pliurpalų, kur greitai skanuoji puslapį po puslapio. Bet už tai koks pasitenkinimas apima perskaičius! Ir koks vengimas ir nenorėjimas rašyti įrašą – gal todėl, kad prirašyta visokių gražių ir protingų apžvalgų, o gal ir todėl, kad knygoje tiek daug visko, kad į keletą paragrafų sunkiai surašysi.

Vandenų žemė – tai didžiulės lygumos rytų Anglijoje, esančios žemiau jūros lygio. Žemė, kurią jūra nuolatos gviešiasi atsigriebti, kur, atrodo, dumblynai ir maurynai yra gyvas padaras, atgaivinamas poros lašų lietaus.

The Fens

Atrodo, šitoje knygoje veikėjai nelabai kalba žodžiais. Labiau kalba žvilgsniais, nutylėjimais ir nusisukimais, na, įsivaizduokite, žmogų, kuris tikrai kažką nori pasakyti, bet nesako, atsuka pašnekovui nugarą, tai va, tada viską pasako ta atsukta nugara. Bet visa ta tyla tokia apgaulinga (ir Faulkneriška). Po lėtai slenkančiais tamsiais lygumos vandenimis – bedugnis dumblas, meilės, nemeilės, intrigos ir neduodančios gyventi paslaptys. Giminių iškilimai ir nuopoliai, dešimtmečiai nepasakojamų istorijų, kurias vis tiek kažkaip visi žino. Arba sužino, kai kartas nuo karto, kas kokį dešimtmetį, prasideda niekaip nesibaigiančios liūtys, pakyla upės, nušluojami šliuzai ir visa istorija iškyla į viršų.

“Vandenų žemė” – knyga kantriems, užsispyrusiems, pasiryžusiems. Knyga, kuri užpastangas atsilygina.

Advertisements