Dziedas

Bet kuriam lietuviui po Kristinos Sabaliauskaitės romanų drįsiančiam rašyti istorinį romaną gresia būti su rašytoja lyginamam. Nori – nenori, žanras savotiškai nusavintas, o jei nenusavintas, tai jo kartelė yra ypatingai aukštai (pelnytai) užkelta. Džiaugiuosi, kad leidykla pigiais palyginimų su bestseleriais kabliukais nesusigundė (o ir nelabai galėjo), nors ir pašnibždėjo tyliai knygos žanrą, ėmiau knygą į rankas be didelio įkarščio, bet ir be didelio akių vartymo, o bet tačiau, sugundė šis ūsuotasis išraiškingomis rankomis ir ūsais taip, kad niekaip nėjo man knyga iš galvos ir sekiojo mintyse iš paskos, kol skaičiau, ir jau dabar, kai perskaičiau. Nepaisant visko, manau, kad ilgainiui vis tiek būčiau neatsispyrusi žavingai knygos viršelio nuotraukai, kurią vis iš naujo paimu į rankas ir patyrinėju.

Labai patiko man “Diedas”, kažkaip krito į širdį su visa ta nuotrauka – skaitydama nuoširdžiai džiūgavau, kad ji gerai surašyta, ir verkiau, traukiny skaitydama – verkiau tragiškai pasibaigusių meilių, išdraskytų gyvenimų, per anksti išėjusio knygos autoriaus. Žodžiu, buvau visiškai apžavėta ir net nenoriu daugiau rašyti, keliaukit į knygyną, nes negalėsit nieko kaltint, kai teks laukti antro leidimo.

 

 

 

Žali

Labai simbolinis gavosi skaitymas – perskaičiau romaną ir po kelių dienų parskrido Vanagas. Tiksliau – rado. Ir kai vertė kapo žemes, tikriausiai atrodė, kaip knygos viršelis.

Prisipažinsiu, skaityti buvo nelengva. Skaitydama vis galvojau, kaip suprasčiau šitą knygą nežinodama konteksto. Ir gal gerai, kad neskaičiau, kai ji buvo išleista pirmą kartą. Tiesiog. Per tarp dviejų leidimų prabėgusius metus daug nutiko, atsirado daugiau perspektyvos.

Nors, prisipažinsiu, kai dabar skaitau senas recenzijas, net sunku suprasti, dėl ko buvo kilęs visas tas šaršalas. Juk visų pirma tai yra grožinis kūrinys, antra, neperskaičiau ten nieko šokiruojančio, kaip nerandau nei didvyrių didelių, nei nusidėjelių – tik žmones. Romanas nusikalto tik tuo, kad buvo per anksti parašytas? Labai panašus “šokiravimas” kaip kad P.Roth šokiravo visuomenę su savo “Portnojaus skundu” (šiandien kaip tik ryte perklausiau diskusiją apie P.Roth “Literatūros akiračiuose” (p. Drazdauskiene, man labai patinka P.Roth, kaip gali nepatikt?)).

Knygos “Įžanga” mane tiesiog sukaustė. Joje apžvelgiamas partizaninis karas ir tai padaryta taip įžvalgiai jautriai ir dar nežinau kaip, kad perskaičius tuos kelis puslapius net pagalvojau, kad nieko daugiau nenoriu skaityti. O skaityt tikrai buvo sunku – ištisinė ribinė situacija. Tikras darbas. Bet labai verta. Nepatingėkit.

 

Kaip sustabdyti laiką?

Image result for kaip sustabdyti laiką

Kaip jaustumeis, jei tavo kaimynas niekaip nepasensta (kaip tik pagalvojau, kad maniškis įtartinas, visai nesensta)? Tikriausiai priklausytų nuo to, kuriam amžiuje gyventumei, kiek baimių ir prietarų klajotų to meto ore. O jei pati būtumei nesenstanti (beveik)? Tikras džiaugsmas šiuolaikinėms žvaigždėms būtų, ar ne? Bet prieš apsisprendžiant, būtų gerai pagalvoti ir apie neigimas puses – tai, kad galiausiai visada lieki vienas, visi mylimieji miršta greičiau, nei tu, sensti irgi lėtai, ilgai ir nuobodžiai su visais seno žmogaus nemalonumais….

Knyga, skirta smegenų poilsiui. Tokia, kai tik akys laksto per puslapius, kad greičiau greičiau sužinoti, kaip baigsis. Žodžiu, greitas skaitymas. Nesikabinėsiu labai prie knygos – tikėjaus daugau gylio, o gavau labiau pločio, kaip man, ne visada gerai motyvuoto. Bet, manau, kad patiks visiems, gal labiau visoms, kurioms patinka tas plotis, lengvas skaitymas, lengvas pasigraudenimas, poilsinis alia žurnalo skaitymas. Čia sakyčiau, iš to žanro atostoginio, apie kurį esu pastoviai klausiama: “gero, lengvo ir negrūzinančio”. Nes bus ir pakankamai geras (su keliom gerom mintim), ir pakankamai lengvas –  va, žiūrėkit, beveik ir tobula knyga kažkam gaunas. Tegyvuoja vasara ir lengvi skaitiniai.