Dziedas

Bet kuriam lietuviui po Kristinos Sabaliauskaitės romanų drįsiančiam rašyti istorinį romaną gresia būti su rašytoja lyginamam. Nori – nenori, žanras savotiškai nusavintas, o jei nenusavintas, tai jo kartelė yra ypatingai aukštai (pelnytai) užkelta. Džiaugiuosi, kad leidykla pigiais palyginimų su bestseleriais kabliukais nesusigundė (o ir nelabai galėjo), nors ir pašnibždėjo tyliai knygos žanrą, ėmiau knygą į rankas be didelio įkarščio, bet ir be didelio akių vartymo, o bet tačiau, sugundė šis ūsuotasis išraiškingomis rankomis ir ūsais taip, kad niekaip nėjo man knyga iš galvos ir sekiojo mintyse iš paskos, kol skaičiau, ir jau dabar, kai perskaičiau. Nepaisant visko, manau, kad ilgainiui vis tiek būčiau neatsispyrusi žavingai knygos viršelio nuotraukai, kurią vis iš naujo paimu į rankas ir patyrinėju.

Labai patiko man “Diedas”, kažkaip krito į širdį su visa ta nuotrauka – skaitydama nuoširdžiai džiūgavau, kad ji gerai surašyta, ir verkiau, traukiny skaitydama – verkiau tragiškai pasibaigusių meilių, išdraskytų gyvenimų, per anksti išėjusio knygos autoriaus. Žodžiu, buvau visiškai apžavėta ir net nenoriu daugiau rašyti, keliaukit į knygyną, nes negalėsit nieko kaltint, kai teks laukti antro leidimo.

 

 

 

3 thoughts on “Dziedas

  1. O Dziedo tęsinį ar skaitėt? Po autoriaus mirties sesuo kompiuteryje rado parašytus 3 skyrius, bernardinai.lt skelbė.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s