Linkolnas Bardo

Image result for linkolnas bardo

Garbės žodis, šitą įrašą rašau jau kokią savaitę. Spoksau į ekraną ir nežinau, nuo ko pradėti. Galėčiau net apsimesti, kad neskaičiau šitos knygos ir nieko nerašyti -būtų lengviausia. Ši tokia knyga – vaiduoklis, kurią aš optimistiškai vos apdovanotą bandžiau klausyti per audible. O vaikyti, ten klausant neįmanoma nieko suprast. Skaitant irgi visaip sekėsi. Vietom labai pagaudavo, o vietom, ups, pramiegodavau.

Na, bet kad išsivaduočiau iš šito rašinėlio ir galėčiau judėt toliau, gal parašysiu taip – jei esi knygų žiurkė ir mėgsti knygų žiurkiškus iššūkius – paskaityti tikrai verta – ir ne tik todėl, kad knyga apdovanota Bookeriu, ar tam, kad save pakankintum nelengvu skaitiniu. Skaityti visai nesunku, jei atmesime tai, kad kartais sunku suvokt, ką skaitai, ar kuris veikėjas kalba. Kaip parašyta ši knyga, jos forma ir yra jos išskirtinumas, greičiausiai ir nulėmęs Bookerį.

Autorius kalba per gyvųjų ir paklydusių dvasių kokofoniją, amžininkų liudijimus, plepalus ir pletkus. Knyga lyg koliažas, sudarytas iš laikraščių, laiškų ir pamąstymų iškarpų, kurias skaičiau ir dėliojau kaip kokias puzlo detales. Ir ne visada teisingai. Takdavo grįžti į knygos pradžią ir vėl skaityti iš naujo, ieškoti, kam priklauso minties ar teksto gabaliukas. Manau būtų laisvai galima ir vėl iš naujo skaityt, ieškot, suprast.

Bet žinokit, kad ir kaip keistai gali atrodyti toks knygos aprašymas, iš visų šitų skiautelių ir detalių susidėlioja toks aukštis, toks gylis, toks kosmosas tarp gyvenimo ir mirties, tos pilkumos tarp būties ir nebūties, kad nuo jausmo užgniaužia kvapą. Ir smegenys niekaip negali suvokti, kaip iš tokio trupinių chaoso, panašiai, kaip iš tokio plokščio vaizdelio gali kažkas iškilti. Taip, kaip čia –

Ar matai?