Geležiniai gyvatės kiaušiniai

Kartais su tom nedidukėm knygom imi ir apsigauni – galvoji greit perskaitysi, o jos ima ir taip nepersiskaito. Sauliaus Šaltenio sakiniai – sodrūs ir gilūs, ir niekur nenuskubėsi. Bet man patinka, kai po kokio pageturnerio įgauto pagreičio, kitas tekstas štai taip ima ir deda ant stabdžių.

Šiandien sugalvojau, kad dėl manęs egzotiškojo vardo Jaelė Gvadelupė galėjo niekada nekelti kojos iš Pietų Amerikos į prosenelio žemę Lietuvą. Ir autorius galėjo josios niekur neskraidinti, o parašyti apie ją gyvenančią tolimojoje žemėje. Gal dėl to, kad ten aprašyti įvykiai man pasirodė tokie magiškai tikroviški – ir meilės ištroškusi Jaelės motina, ir senelė, ir priglausta indėnė – labai gyvi ir labiausiai man patikę personažai.

O štai veiksmas Lietuvoje kažkaip manęs neįtikino (o man svarbiausia yra knyga įtikėti). Visokios piniginės-realistinės detalės kliuvo ir užkliuvo. Arba kažkur niekur esantis pusiau sugriuvęs namelis su nesibaigiančiu karštu vandeniu, kuris liejas lyg iš karštosios versmės? Juk tokiais laikais net kaime bliūde tekdavo praustis, o indus plaudavom po lediniu vandeniu, ką kalbėti apie pamirštą vienkiemį.

Tiesa, iš lietuviškos dalies pietų amerikietiškai magiškai nuostabi meilės linija. Aplink griūvant pasauliui ir karaliaujant chaosui sustingęs laikas ir akimirkos meilė visam gyvenimui ir už visą gyvenimą.

Neapleidžia jausmas, kad galėjo būti dvi knygos. Kaip jums atrodo?

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s