Sirakūzai

sirakuzai

Knyga apie fasadus ir tai, kas už fasadų. Tokia gerokai išprotėjusi. Štai eina dvi gražios sutuoktinių poros, įkandin nuostabaus grožio mergaitė. Stilingi, išsilavinę, savoj šaly net kažkiek žvaigždės, žodžiu, žiūri į juos praeinančius pro kavinukę Sirakūzuose ir grožiesi, gal net truputį pavyduliauji gero stiliaus, manierų, bet kokia apgaulinga šita išorė – kai sužinai, pagalvoji, velniop, tas geras stilius iš aristokratiškos manieros.

Kiekviena pora turi savo nematomą, viešai nedemonstruojamą pasaulį – vieną bendrą ir tada dar kiekvienas atskirai. Delia E praskleidžia skaitytojui užuolaidą į šių dviejų porų gyvenimą, nesu įsitikinusi, kad visi nori ten pažiūrėti. Nors iš tikro, jei neturi rožinių akinių, tai gal nieko ten tokio negirdėto-nematyto ir nėra – santuoka yra sunkus darbas ir ne visiems sekasi jį gerai dirbti ilgą laiką. O dar kai sužinai, nuo ko prasideda santykiai – kai kurie jau nuo pat pradžių užprogramuoti nesėkmei…

Man labai patiko, kaip autorė tuos satykius varto ir skalbia. Gyvenimiškai ir nesumeluotai, taip, kaip tikrai galėjo būti. Mergaitės Snow – vilkas auksinio avinėlio kailyje – gal mažiau įtikinanti, bet, manau, jos paveikslas yra epizodinis, tam kad geriau atskeisti suaugusiųjų charakterius ir išprovokuoti kulminaciją.

Goodreads įvertinau knygą 4/5. Truputį avansu, nes bendras reitingas man atrodo mažokas. Tokia santykių matematika.

God-Shaped Hole

god shaped

Pastaruoju metu mečiau keletą knygų. Galvoju, gal verta paminėti ir tas pamestąsias, pasidalinti, gal paieškoti advokatų, kad knygą apgintų. Tad jei tokia atsiranda mano nebaigtųjų sąraše, atsiliepkit, įtikinkit, kad suklydau. Kaip jau tikriausiai esu minėjusi, klausomas knygas dažniausiai metu, nes per sudėtingos klausymui (dažniausiai dėl knygos struktūros) arba štai toks variantas.

Šios perklausiau gal 2-3 valandas, goodreads vertinimas ir knygos pradžia suteikė vilčių, kad gausiu tai, ko norėjau – lengvo ir atpalaiduojančio klausymo, nereikalaujančio per daug įtemptų smegenų. O paskui laukiau laukiau ir niekaip nesulaukiau, kad knyga normaliai prasidėtų – viskas kas garsais liejosi man į ausis – rožinis, pūkuotas šviežio įsimylėjimo veblenimas, isterijos atsikėlus ir neradus mylimojo šalia ir t.t. Vienas akių vartymas. Na, ir galiausiai pats mylimasis – dieviškas toksai, jau dievuliau, kokio gerumo, supratingumo ir kalbantis tik tai, ką moterys nori girdėti. Ir kiek pasaulyje vyrų, kurie tokie jau meistrai kalbėjimo tai, ką moteris nori girdėti? Du kokie. Ir tie – makaronų kabintojai.

Žodžiu, nors ir buvo gaila išklausyto laiko, bet nusprendžiau, kad neverta toliau gaišti. Tiek jau to, leidžiuosi toliau į paieškas ir laukiu rekomendacijų.

House of Names

the house of names

Padariau vieną klaidą su šia knyga – pagooglinau graikų mitą apie Agamemnoną, pagal kurį parašyta knyga. O tai juk beveik tas pats, kaip atsiversti ir paskaityti knygos pabaigą… Manau, kad būčiau gal ilgiau išlaikius įtampą nežinodama, kurlink nuvažiuos siužetas.

Iš tiesų tai knygos pradžia tai tikrai intriguojanti ir įtraukianti, tačiau, persivertus į antrą knygos pusę, mano manymu, autorius įtampos ir intrigos nebeišlaiko, ir tikrai ne tik todėl, kad pagooglinau. Gal labiau todėl, kad nuo labai įtikinančio Klitemnestros balso pereina prie ne tokio įdomaus ir stipraus Oresto, kuris tiesiog nebeišveža knygos? Kažkoks blankus ir nelabai įdomus personažas su neaiškiu pagrobimu, nesidomėjimu sesers ir tėvo likimu ir t.t. O gal dėl to, kad su Klitemnestra man legva susitapatinti – būdama jos situacijoje dar ne tokį drabužį vyrui išausčiau.

Taigi, dėkinga šiai knygai už mitą, kurį dabar gerai atsiminsiu. Bandysiu kitas Colm Toibin knygas, manau, geriau seksis.

 

Originalai. Kaip nesitaikstantys su taisyklėmis keičia pasaulį

originalai

Kad perskaitę knygą tapsite dideliais originalais, tai nesitikėkite. Stebuklingo recepto knygoje nėra. Bendrai gal ir yra, tik niekas kažkaip nenori juo patikėti. Tas stebuklingas receptas yra – darbas, darbas, darbas. Jei dirbsi, bandysi, suksi galvą, gal pasiseks, o gal ir nepasiseks. Mes visada žinome tik apie sėkmingas istorijas, na, dar apie nesėkmingas sėkmingai prasidėjusių istorijų pabaigas, iš kurių turime kažko pasimokyti, nors iš svetimų klaidų gi niekas nesimoko. Ar ne paradoksas, kad šią knygą parašęs žmogus pats realiai nėra sukūręs jokio bingo dalyko, na, išskyrus suvestinę apie originalias idėjas?

Tenka pabučiuoti labai daug varlių, kol randi princą.

Originalumas – tai drąsa ir pasverta rizika išbandyti kažką naujo, kažką kas nebūtinai pasiteisins, nebūtinai atsipirks. Kiek iš mūsų pasiruošę nusiristi nuo patogios sofos ir po darbo vėl eiti į originalumo paieškas? Kiek varlių pasiruošei pabučiuoti? Tik tie drąsuoliai, pasiruošę į savo idėją sukišti visas savo santaupas ir išnaudoti visą laisvalaikį, nebijantys, kad nieko nesigaus.

O bet tačiau autorius teigia, kad kuo daugiau idėjų sukaupi, tuo didesnė tikimybė pataikyti: “Originalūs kūrėjai sukuria daugybę idėjų, kurios tėra keistos mutacijos, aklagatviai ir visiškos nesėkmės. Bet tokios nesėkmės atsiperka, nes jie sukaupia didelį ypač novatoriškų idėjų telkinį.”

Tai jei mėgsti sėdėti ant sofos ir svajoti apie milijonus iš savo cool idėjos, tai sėkmės. Ypač, jei sėdi ir skaitai knygą (ir tikriausiai svajoji parašyti pačią geriausią – savąją) apie originalumą.

Šiaip labai smagi knyga, man visada patinka apie tas sėkmės istorijas paskaityti ir pasvajoti, kad dar ne vakaras. Arba pagalvoti, kad viskas ok, man labiau patinka ant sofos skaityti, aš nesu pasiruošusi skirti tiek laiko (10,000 valandų) ir neperskaityti tiek knygų bei prisiimti tiek rizikos.

Tačiau viskas gi prasideda nuo mažų žingsnelių – gal knygoje yra ta mintis, kuri padės, sumotyvuos ir paskatins. Čia tikrai yra gerų minčių, kurias galima panaudoti ir paprastam kasdieniame gyvenime ar darbe. Apie tai, kaip pripratinti auditoriją prie novatoriškų idėjų, kaip kalbėtis su potencialiais investuotojais, truputis psichologijos, truputis gyvenimo režisūros. Parašiau ir sugalvojau, kad vis dėlto turiu pakeisti knygos vertinimą goodreads 🙂

Apgailestaudami dėl originalumo pasaulyje stygiaus, kaltiname kūribingumo stoką. Jei žmonėms kiltų daugiau novatoriškų idėjų, visiems būtų geriau. Bet iš tiesų didžiausias kliuvinys originalumui – ne idėjų stygius, o jų atranka.

Bičių istorija

biciu

Nors šios knygos tema nėra visiška naujiena – apie bičių išnykimo pasekmes jau buvome įspėti animaciniame filme Bee Movie  – po šio skaitinio turiu dar vieną siaubo temą pasiparinimui – šalia kokio vieno milijono kitų distopinių pasiparinimo temų. Ir dar kaip tyčia mano svainė dar šį savaitgalį mestelėjo frazę: “Kažkaip šiemet visai nėra širšių…” Tarsi būtų kuo džiaugtis. Jezusmarijairvisišventieji – nu, tikrai nėra, jei kas matėt, prašom mane nuraminti!

Ši knyga yra pats tikriausias pageturner (gal turit pasiūlymą lietuviškam atitikmeniui?). Tikriausiai visiškai netinkamas vasaros skaitiniams, nes po dienos jau ir nebeturi ką skaityti (čia tiesiog įspėjimas, kad pasiimtumei prie kokio ežero daugiau knygų). Tai šia prasme knyga tikrai puikiai sukonstruota –  nors kaip ir žinai, kaip viskas baigės, visas dėmesys sukoncentruotas į kaip? kaip? kaip?

Kaip vystosi trys laiko linijos, kurios užrašytos ant knygos viršelio? 1852 m. – modernaus avilio sukūrimas (dar vienas šiandienos sutapimas – per TV rodė kažkurią Pelenės pasakos versiją ir ką jūs sau manot – filme parodė knygoje minimus senovinius šiaudinius avilius); 2007 m. atrodo dar visai neseniai, bet jau prieš dešimt metų – pirmieji neaiškūs bičių dingimo atvejai; ir siaubingieji 2098, kai vienintelis būdas užauginti maisto – apdulkinti augalus rankomis. Ir žinoma, pakankamai rankų ir valdžios tokiam kruopščiam darbui turi tik Kinija.

Štai jums ir kuokelės bei piesteliai iš biologijos pamokų. Saugokit bites, kažin, ar jau tikrai taip blogai, kaip kad knygoj rašo? O kur dar Trumpas…

***

Namų darbai po šio įrašo:

  1. Pranešti apie matytą širšę
  2. Sugalvoti atitikmenį – pageturner

Didžiosios tvoros paslaptis

did

Gyveno kartą… berniukas. Nežinojo, kad už tvoros gyvena ir mergaitė, nežinojo nė to, kad amžina vasara jo kieme visai nereiškia, kad vasara nėra amžina ir šiaip, kad ji nėra visur. Kad už tvoros – žiema, jam netikėtai išdavė snaigė ir skylė tvoroje (skylės tvorose yra labai įdomus ir smalsumą skatinantis reikalas – kas gi nepažiūri pro skylę aklinoje tvoroje?). Kodėl vienoje tvoros pusėje – vasara, o kitoje – žiema? Ir kodėl suaugusieji nenoti apie tai kalbėti, apsimeta nieko apie tai nežiną ir nenorį žinoti? Atsakymas labai paprastas – prisidirbę suaugusieji  tyli. Bet mažieji gali paskaityti ir sužinoti, kas ir kaip ten atsitiko.

Būsiu atvira, bet tas atvirumas tik šiaip apie tai, kas atkreipė dėmesį, jokiais būdais nereiškia, kad sugadino knygą: pati knygos idėja ir iliustracijos man patiko labiau nei tekstas, kuris toks truputį, na, “gintarinė Baltija”. Jei rudeniniai lapai, tai “šlamantys”, jei sniegas, tai “girgždantis”. Vaikams, žinoma, sueis, nieko tokio, bet gal nereikėtų prie kiekvieno daiktavardžio kabinti būdvardžio? Juk svarbiausias knygos akcentas yra nuotykis ir istorija, o ne daiktų apibūdinimas.

Autoriniam brolio ir sesės gražiam tandemui linkiu sėkmės ir dar daugiau knygų.

Eleanor Oliphant is Completely Fine

eleanr

Įsivaizduok kažkokią keistuolę darbe, namie, univeroj, na, kur sėdi viena, apsirengus be skonio, siaubas, kaip taip galima rengtis, su niekuo nebendrauja, o užklausta atsako kokią nors nesąmonę ne į temą. Garantuoju, kad gali tokią įsivaizduoti, nes kiekvienas kolektyvas tokį žmogų turi. Biškį keistą, švelniai tariant, biškį trenktą – nelabai švelniai. Pašnairuoji ir praeini pro tokį, ane? Vis tiek susišnekėti neįmanoma, ko ten stengtis ir nuotaiką gadinti.

Tokia ir yra Eleanor. Devyni metai iš eilės – pirmadienį į darbą, po darbo – tiesiai namo, kokia šaldyta pica vakarienei, savatgaliais – butelis degtinės. Per savaitę pasakytų žodžių tikrai nereiktų skaičiuoti tūkstančiais. Toks užciklintas gyvenimas, kitokio greičiausiai neįsivaizduoja nei aplinka, nei ji pati. Tiesa, karts nuo karto pokalbis su mamyte, kuri Eleanor gerai padrožia ir nusodina, kaip didžiausią nevykėlę ir baisuoklę, ką jau kalbėti apie randus ant veido – širdis – vienas randas.

Atrodytų, na, kas čia per knygos veikėja, gal turi kokią proto negalią ar sindromą, apie kažką panašaus šnabžda visi apinkiniai ir nebesupranti, ko tikėtis iš knygos ir iš Eleanor – autorė nieko neišduoda. Bet knyga nepaleidžia, nes kažkas ten yra, priežastys, kurios po truputį išsiduoda, kažkas, lyg ir jauti, kad nelabai gero, sunkaus, ką Eleanor reikėjo vienai pakelti.

Labai stebuklingai paprasta, neįmantri, bet labai jautri, kartu ir liūdna, ir šviesi knyga apie kasdienį paprastą paprastų ir neįdomių žmonių gyvenimą, apie žmogiškumą, apie tai, kiek daug gali pakelti žmogus ir kiek daug gali reikšti pagalbos ranka ar draugystė. Gali imti ir nustebinti.

Šuo vardu Benamis

suo

Knyga, kurią perskaičius vėl patiki, kad net didžiausia neviltis, tamsybės ir skausmai yra laikini, žmonės yra geri ir šiaip viskas bus gerai – juk reikia tokios knygos kartas nuo karto. Per atostogas pritrūkus skaitymo, knygą perskaitė ir aš, ir dukra, ir močiutė. Močiutė net prisipažino gerai paraudojusi ir džiaugėsi, kad tuo tarpu atostogautojų nebuvo šalia.

Istorija prasideda visai nelinksmai – jau metai, kaip žuvo Kelės mama. Šeima tarsi pabiro  ir nebemoka nei būti kartu, nei gyventi kasdienį gyvenimą, o kur dar finansinės problemos, namo praradimas ir kiti rūpesčiai. Nenuostabu, kad mama negali ramiai išeiti anapus, kai dedasi šitokie dalykai. Niekas to, išskyrus Kelę, nežino. Tau gal, vaikeli, vaidenas! Taip nebūna! Nėra jokių vaiduoklių ar neramių sielų!

Tik Kelė mato mamą, jaučia jos buvimą ir tarsi detektyvas sekantis paskui užuominas, dėlioja įvykių puzzle, padeda mamai perduoti šeimai paskutinę žinutę, kuri keliavo iki Kelės šeimos visus metus. Žemiškais ir nežemiškais būdais, argi svarbu kokiais? O prie kuo čia šuo? Šuo – tiems, kas skaitys – vaikams ir tėvams.

 

Musių valdovas

musiu

Iš serijos “Vejuosi klasiką”. Knyga, kuri tikriausiai yra visuose būtinų iki mirties perskaityti knygų sąrašuose (šiaip tai aš tikiuosi po mirties pakliūti į knygų rojų ir perskaityti viską, ko nesuspėjau).

“Musių valdovas” mane pritrenkė. Dar vienas įrodymas, kad gerai knygai nereikia daug žodžių – gali būti tik tiek, kiek pas Julian Barnes “The Sense of Ending” arba “Musių valdove”. Praktiškai genialu. Ir baisu, žinoma. Baisu, ant kokio plaukelio kabo civilizacija. Kiekvieną dieną vis iš naujo pakimba, vos tik atmerki akis. O ir užsimerkus jos niekas nesergsti.

Knyga atsirado iš Antrojo pasaulinio karo siaubo – Goldingas buvo sukrėstas žmogaus žiaurumo masto ir fantazijos. Paėmė viską iki gyvasties išgrynino, iškėlė į negyvenamą salą – štai jums puikiausios sąlygos nužmogėjimui. Tiek nedaug tereikia – mačizmas, ego, baimė, alkis, masės įtaka. Beje, psichologai sako, kad tokia situacija, kaip pavaizduota knygoje, įmanoma tik tarp berniukų. Na, ji daugiau aktyvi, paremta jėga ir t.t. Tačiau nenuvertinkite mergaičių, jei saloje būtų mergaitės, būtų daugiau psichologinio teroro, “švelnesnių”/soft būdų pasiekti tą patį rezultatą.

Man labai įstrigo knygoje vaikų vis minimi nesantys suaugusieji, kurie žinotų, ką daryti, žinotų, kaip reaguoti, sutvarkyti. Suaugusiųjų laukiama kaip išganymo – vaikams savarankiškumo našta per sunki, pasidžiaugę laisve, jie nori įprastos rutinos ir kasdienių nurodymų, kaip elgtis, etalono, kas yra gerai, o kas yra blogai. Kadangi visas tas vaikiškas pasaulis yra savotiška suaugusių pasaulio alegorija, vis galvoju, kas yra suaugusių pasaulio “suaugusieji”, tie, kurie ateis, sutvarkys, pasakys, sugalvos, atleis? Kuris dievas ar dievai? Diktatorius, ar šiaip kietos rankos vyrukas išvaduotojas? Demokratija yra sunkus kasdienis darbas, reikalaujantis didžiulės kantrybės.

Puiki knyga. Netikėtai giliai kabinanti. Tikrai neveltui tuose sąrašuose.

Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą

karas-isgelbejes-mano-gyvenima

Skaičiau šitą knygą ir galvojau, ką ji man primena? Anglija prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą. Lakūnai. Žinoma, K.Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo” ir “Griuvėsių dievas“. O čia štai – knyga vaikams. Ir pavadinimas toks, sakyčiau, kraupokas kaip vaikiškai knygai. Bet tikslus, nors gal vis tiek per sunkus vaikiškai knygai, ką? Ir tema tokia – ne iš lengvųjų, tikrai. Tad galvojau dar ir apie tai, ar mano devynmetė jau yra pakankamai brandi, kad suprastų šitą knygą, ar dar verta palūkėti, arba skaityti kartu, paaiškinant, padiskutuojant?

Ada ir Džeimis – sesuo ir brolis. Skurdžiai gyvenantys, kas būtų dar pakenčiama, jei vaikai būtų mylimi. Džeimis dar nieko – laisvas paukštelis, bėgioja, skraido, kur papuola, o štai Ada niekada neišeina iš buto. Dėl nesveikos negydomos kojos ji prikaustyta namuose, užgauliojama motinos, kaimynų laikoma protiškai atsilikusia, nors, kaip pati vėliau sakys “nesveika mano koja, o ne galva”.

Ir tada prasideda karas ir vaikai turi būti evakuoti iš Londono. Ados motina nepaleidžia, bet ji pabėga – šliaužte, nes eiti negali. Vaikai papuola į gailestingas rankas ir pirmą kartą gyvenime yra laikomi žmonėmis. Vaikais. Nuprausiami, pamaitinami, apkabinami, myluojami. Viskas pasikeičia. Iš čia ir “karas, išgelbėjęs mano gyvenimą”. Yra ir kitoks gyvenimas.

Knyga labai įtraukianti, smalsu skaityti, kas bus toliau. Keliose vietose gal nelabai patikėjau, kažkaip sušlubavo vaikų reakcijos į tam tikras situacijas – kai pasielgė ne kaip užguiti vaikai, o kaip kaprizingi lepūnėliai ar vargo nematę ponaičiai, bet tiek to, gal ir taip būna. Tik šiaip tokia visai suaugėliška knyga. Truputį brandesniam skaitytojui, gal, kaip sakiau, su paaiškinimu, kad viskas būtų suprasta teisingai. Nors gal čia aš pakankamai neįvertinu?

Katinėlis Juodis. Kaip pralinksminti tėtį

katinelis-juodis-kaip-pralinksminti-teti

Kad mažieji skaitytojai per vasarą nepamirštų skaityti, o dar geriau, kad neskaitantieji greičiau išmoktų, dar viena katiniškai pūkuota ir smagi Katinėlio Juodžio knygelė. Parašyta didžiosiomis raidėmis, trumpais sakiniais smagi istorija apie katiną, besistengiantį pralinksminti nuliūdusį tėtį, na, žinote, “mano tėtis liūdnas kai kada”. O pralinksminti geriausia smagia bendra veikla – paskaitykit, gal ir savo šeimoje pritaikysite, jei mėgstat aktyvias veiklas kartu (paskaičius, žinoma).

Zuleicha atmerkia akis

Zuleicha-atmerkia-akis_p1

Metams persiritus į antrąją pusę, jau savotiškai jaudinausi, nes vis dar neturėjau geros pretendentės į metų knygą – bet ko gi neparašysi. It štai kokia palaima ir palengvėjimas – jei niekas nespės permušti – nuostabaus viršelio, į kurį galiu nepaliaujamai spoksoti, savininkė “Zuleicha atmerkia akis”  yra tiesiog nuostabi knyga ir šiuo metu ji yra mano metų knyga. Tadam! Imkit ir skaitykit.

Mes tiek prisisiurbę lietuviškos tremties, kad iš pradžių net sunku skaityti apie totorišką tremtį. Latvišką “Penki pirštai” kažkaip dar smegenys priima, bet už mūsų sienos visi buvo laimingi tarybiniai gyventojai, kokios dar tarybinių gyventojų tremtys… O jie į rytus pajudėjo gerus dešimčia metų ankščiau nei lietuviai, galima sakyti, buvo tremtiniai bandytojai, išbuožinimo eksperimentas, vėliau nusiritęs per kitas okupuotas šalis.

Zuleicha yra visiškai paprastutė moteris. Auginta būti tarnaite ir verge, besidžiaugianti geros širdies vyru – greit atsileidžia ausdamas žmonai kailį – neilgai reikia kentėti. Lyg ir saugu jai už plačios vyro krūtinės. Būna ir blogiau. Jau apie trisdešimt, toliau savo kaimo nebuvo net nuvažiavus ir kas galėjo pasakyti, kad gyvenime dar teks tiek nukeliauti ir be to užnugario, visiškai vienai. Paneigus visas netikusiai išaiškintas pranašystes.

Taip patiko knygos švarumas – nė vieno nereikalingo žodžio, nė vienos nereikalingos scenos, kai jau įsiurbia šitas viršelio vyzdys, tai…, na žinote, kaip būna, kai skaitai labai gerą knygą. Tokia gryna, skaidri, kaip ledas, kaip raudonarmiečio geriama degtinė.

Net nenoriu nieko daugiau rašyti. 5 iš 5, beveik niekam tiek neduodu. Bravo.

 

 

Q

Q

Internetuose nelabai įmanoma rasti normalaus dydžio knygos viršelio, tad atostogų atsiminimui ir garbei dedu šitą. Tik atostogom ir galiu dėkoti, kad pavyko įveikti šitą knygą, na, nes a) labai stora, nes b) tik vieną turėjau pasiėmusi  ir,c)  nemanau, kad būčiau kur nors namų aplinkoje persivertus per kritinį knygos vidurį, nuo kurio realiai pasidarė įdomu skaityti. O tas kritinis vidurys, hmm, kokiam 330 psl. Tai sukandi dantis ir skaitai, nes daugiau neturi ką. Svarbiausia, kad įveikus apima geras jausmas, kad aš ją, o ne ji mane. Nes labiausiai tai bijojau nusivylimo po tiekos valandų skaitymo. Tai po ilgos įžangos, kaip nors trumpai apie ką ten viskas.

Pradžia, kaip jau minėjau – sunki. Nieko neina suprasti, kas ten apie ką ir su kuo. Kažkokie maištai, baisios kovos, erezijos ir t.t. Ir pats tekstas toks net negrožinis. Atrodo, kokią istorijos knygą skaitai su lyriniais nukrypimais, laiškų ištraukomis ir panašiai. Ir dar ilgiausiai negali suprasti, kas čia gerietis, o kas blogietis, ir kas čia apskritai pasakotojas. Bet kažkuriuo metu galiausiai išsivynioja mūsų  herojus su tūkstančiais vardų ir neigiamas šnipas su viena vienintele raide Q. Taigi, dvikova, mielasis skaitytojau. Tarp šių dviejų, o iš tikro tarp reformacijos, kuriai šiais metais stukteli pusė tūkstančio metų ir kontrreformacijos.

Apie pusiau teigiamą herojų. Kažkoks dievo numylėtinis, arba, gal ne, kaip tik prakeiktasis, kuriam skirta keliauti per bažnyčios skilimo patį plyšio kraštą – visada ten, kur karščiausia, kur Romos manymu, didžiausia erezija, karščiausi laužai liepsnoja ir didžiausios beprotystės. Niekaip negalintis numirti, vis kaip nors išsigelbtintis ar išgelbėjamas. Pirmojoje knygos dalyje jis pasakoja pagrindinę liniją, aiškiai žinome, kas darosi jo galvoje, kai Q tuo tarpu mums pažįstamas tik iš iškalbingų raportų savo partonui į Romą. Mūsų herojus visada tik idėjų sekėjas, ne visada man aiški jo motyvacija tas idėjas ginti…

Antrojoje knygos pusėje svarstyklės persisveria į kitą pusę – kai šimtavardis herojus supranta, kad jis ir kovos broliai buvo šnipinėjami ir išduoti, – pats tampa šnipu ir sekliu su svarbiausiu tikslu – surasti išdaviką. Tada jau Q nebe toks paslaptingas ir nematomas, labiau žmogiškas ir pažeidžiamas, išvargintas tos trisdešimties metų kovos.

Šiaip tai knygoje toks žiaurus XVI a. realizmas. O vargeli, kaip ten krenta galvos, trykšta kraujų fontanai ir iš pilvų krenta žarnos. Kaip ten dar jie turėjo laiko apie dievą galvoti, štai kur klausimas. Nors man atrodo, dievas tuo metu buvo išėjęs atostogų. Ir tada, kaip visais laikais, nuo amžių amžinųjų iki pat dabar, kas tik netingėjo, dievo vardu skerdė savo artimą.

Bet yra ir šviesos šioje tamsybių knygoje, kur net kiekvienas puslapis vietoj paauksavimo – pajuodintas. Ir ta šviesa yra raštas ir knygos ir kelios šviesios galvos. Knygų spausdinimas. Venecijos spaustuvininkai. Apie knygų leidybą – idėjinę ir verslininkišką – nerealu skaityt. Ir dar pabaiga tokia. Nesakysiu, kokia.

Bendrai, tai, žinoma, knyga visa dvelkia savotišku anarchizmu ar kokiu ten velniu, kurio idėją įprasmino Luther Blissett ketveriukė. Kai jau visai buvau pasimetus tekste, tai pradėjau skaityti nuo galo, nuo baigiamojo Simone Tallone žodžio, kuris savotiškai padeda atnarplioti tekstą, paaiškina kontekstą, taip pat kaip ir Dainoros Pociūtės įžanginis žodis, kurį dar kąrtą perskaičiau jau baigs knygą.

Labai rekomenduoju visiems, mėgstantiems tokias biškį kitokias istorines knygas, užsispyrėliams knygų tramdytojams. Iššūkis, vertas laiko. O leidyklai “Aukso žuvys” ačiū už tokią nestandartinę knygą ir už gražų leidimą.

 

 

Žmogus, kuriam nieko nereikėjo

zmogus-kuriam-nieko-nereikejo978-5-415-02331-8

Šią knygą skaičiau, nes po šios knygų mugės esu Rasos Aškinytės fanė. “Glesum” man patiko labai, na, o “Žmogus” man patiko. Vietomis labai patiko, vietomis buvo truputį nuobodu ir lyg užsižaista idėja, bet, verta skaityti dėl tų kelių vietų. Taip jau kartais būna su tom knygom. O gal knygos ne prie ko, gal čia tiesiog tas žmogus, kuriam nieko nereikėjo?

O tas žmogus, kuriam nieko nereikėjo, man atrodo, šiaip dažnai gyvenime sutinkamas tipas. Ne tiek jam nieko nereikia, kiek šiaip jis jaučiasi gyvenimo teisuolis, o visi aplinkiniai tiesiog nesusipratėliai (dievas tikriausiai irgi). Žinot, kaip būna vaikai sako – neduodi, tai tada man iš viso nereikia, nebenoriu, nors iš tikro tai noriu labai. Taip ir šitas tipas – neišaugęs iš smėlio dėžės, verkiantis, kad žaislais niekas nesidalina. Juokingas toks. Vietomis ir garsiai pasijuokiau.

Šiaip tai labiausiai man knygoje patiko dievas. Rimtai. Gal ten jam nelabai ko reikėjo, gal žmogus ne prie ko? Štai kur klausimas.