Tarp gyvenimo ir vilties

tarp gyvenimo

Kai tobulėjantis mokslas ir medicina užkerta giltinei kelią vaistais, skiepais ar kremais nuo saulės, ji kantriai ir nuosekliai ieško kitos silpnos vietos, per kurią galėtų pasiimti vertingiausią žmogaus turtą. Taip per amžius ramiai sau bezdžionėse tūnojęs virusas suėda žmogaus imuninę sistemą, tropikuose įkandęs uodas nulemia nesivystančias vaisiaus smegenis ar purvuose besivoliojanti kiaulaitė – kiaulių gripą.

Kažkada ateityje giltinė pateikė naują staigmeną – Anno Mortis: žmogus yra visiškai sveikas, kol tam tikrais, pagal kraujo tyrimą nustatytais, metais miršta. Tiesiog taip. Klėja yra viena iš tokių žmonių. Dabar jai šešiolika ir ji žino, kad, suėjus septyniolikai, bet kuri nauja diena gali būti jos paskutinė, o jei ne paskutinė, tai tik viena iš 365. 365 yra maksimalus įmanomas skaičius.

Kaip gyvena ir kaip jaučiasi toks žmogus? Ar nori viską nuveikti, ką dar įmanoma, ar kuo giliau pasislėpti po kaldra? O gal išgelbėti kokią vieną kitą gyvybę savo neviltimi suteikdami viltį? Toks pasirinkimas suteikiamas Klėjai – dalyvauti eksperimente, kuris pats yra eksperimentas.

Man labai patiko knygos idėja ir ji labiausiai laikė pririšusi prie teksto, nes niekur jau nedingsi, labai norisi sužinoti, kaip viskas baigsis. Ir galiu pasakyti, kad ir pabaiga man patiko, tikrai nebuvo koks uodegos užrietimas – bububu, pagąsdinau, bet nieko čia tokio, saulė patekėjo ir vaiduokliai išsilakstė. Daugmaž ten viskas tvarkingai ir logiškai susidėliojo į lentynas. Gal kiek paaugliškos meilės ir jų trikampiai man ten kažkaip kėlė abejonių ir kartais atsirasdavo toks jausmas, kad kažką praleidau skaitydama, gal kokį puslapį pamečiau, nes meilei arba nemeilei pritrūkdavo kažko, kas mane įtikintų, bet gal jaunasis skaitytojas nebus toks priekabus, kaip teta knygų žiurkė. Bet pasakysiu nuoširdžiai, jei skaityčiau knygą keturiolikos, tai ji man žiauriai patiktų, nes ir paslaptinga, ir meilė bujoja, ypač nelaiminga. Tik rekomenduoju greičiau skaityti, kol Veryga lapų neišplėšė arba neuždėjo ženklo N-20. Suprask, nėr čia ko jaunuoliams smegenų nuodyti.

Egle, prašom dėti knygą į goodreads, būsiu pirmoji jos vertintoja.

 

Advertisements

Žarnyno žavumynai

Zarnyno-zavumynai.-Viskas-apie-menkai-vertinama-organa_large

Nu, koks žavumynas yra šita knyga! Nors knygos autorė ant viršelio ir labai žavinga, tikrai nesitikėjau, kad tokią knygą galima taip žavingai parašyti. Prisipažįstu, sugraužiau su pasimėgavimu ir, kas keisčiausia, vos padėjus knygą visą laiką norėjosi prie jos sugrįžti, lyg būtų koks žarnų trileris!

Mūsų pilvas yra tikrų tikriausia galaktika. Ir mintis, kuri skaitant nuolatos lindo man į galvą, buvo žmonijos mokslo kryptis – mes bandom nuskriti į Saulės sistemos pakraščius ir per naktis spoksome į seniai nebesančias žvaigždes, ir tuo pačiu nė velnio nesuprantame, kas vyksta mūsų pilvo galaktikoje.

Nesistebėkite, bet mes tik visiškai neseniai sužinojome, kad bakterijos egzistuoja, tada galvojome, kad visos jos labai blogos ir piktos, o gerosios bakterijos mūsų supratimu vos ką tik išlipo iš vystyklų (ne bakterijos, mes su savo nulinėmis žiniomis). Tikriausiai galvojate, prie ko čia tos bakterijos? Aš irgi dar vakar taip galvojau, na, keli milijonai bakterijų, na, bet ne 2kg! Aha, pilve. Ir jos ne tik kažką valgo, jos dar ir gamina kažką, be ko neišgyventume, arba šiaip, supyksta ir nulemia mūsų nuotaiką. Ir čia mūsų vidinės galaktikos, kurias suprantame ne daugiau nei tas, kurios danguje.

O čia štai literatūrinis knygos nukrypimas:

Vienas iš tų, kuriems kildavo problemų dėl hemos [medžiaga reikalinga kraujo gamybai – mano pastaba], turbūt buvo grafas Drakula. Jo tėvynėje Rumunijoje žinomas genetinis defektas pasireiškia taip: česnako ir saulės šviesos netoleravimas bei raudonas šlapimas. Šlapimas paraudonuoja todėl, kad neveikia kraujo gamyba ir žmogus iščiurškia tarpinius tos gamybos produktus. Tačiau anuomet išvada buvo tokia: raudonai čiurškia tas, kas gėrė kraujo. Šiandien tokia liga sergančius žmones gydo, o ne paverčia pagrindiniu siaubo istorijos veikėju.

Štai taip. 5 balai!

 

Vasarnamis su baseinu

vasarnamis su

Atsisėdus prie kompo sugalvojau pažiūrėti, kaip atrodo tas piktasis genijus, parašęs nerealias knygas “Vakarienė” ir “Vasarnamis su baseinu”. O va taip: prie baseino ir prie knygų.

Herman Koch photographed at The Empire Hotel in New York City. June 2014.

Visai nebaisus, bet kokios velniavos dedasi jo galvoje, kad parašo tokias knygas?

koch2

O jis žiūri: “And I’m not sorry, it’s human nature”. Iš tikrųjų tai ne jis sako, Madonna, bet tokia mintis šauna į galvą galvojant apie visas pasaulio blogybes, besislepiančias už politkorektiškai patemptų pirmojo pasaulio veidų. Olandiškų, šiuo atveju.

“Vakarienė” mane apdovanojo savo pabaiga už kantrybę, nes, jei pamenat, rašiau, kad pirmoji pusė knygos buvo tikras išbandymas, nesuprantant nei kas, nei prie ko, bet paskui jau, oho. O “Vasanamis” prikaustė nuo pirmojo puslapio. Beveik dar net neketinau skaityti, šiaip atsiverčiau besirinkdama knygą, ir tie ciniški gydytojo žodžiai tiesiog prikaustė.

Neįmanoma buvo padėt į šoną. Skaitai, galvoji, “nu, fui, kaip nežmoniška, kaip neestetiška, kaip veidmainiška”, bet vis tiek negali neskaityt. Nes, kad ir kaip nemalonu, bet gryna “human nature”, o kaip aš mėgstu sakyti “teisybė akis graužia”. Šioj knygoj gal cinizmas graužia. Štai kodėl ir norėjau pažiūrėti šitam cinikui į akis. Užteks ir kompo, bet būtų nerealu, jei “Baltos lankos” pristatytų jį į knygų mugę, būtinai sugalvočiau paklausti kokį nors cinišką klausimą.

O šiaip tai tikrai nerekomenduoju silpnų nervų ypač skaitytojoms, kurios skrajoja rožiniuose meilės romanų debesyse (tegul skrajoja, aš nieko prieš, aš net pavydžiu, tiesą pasakius). O šiaip būtų įdomu vyro nuomonė apie tą human nature, nors ne, geriau nereikia, aš irgi noriu bent ant krašto rožinio debesėlio pasėdėt.

Ir dar per atostogas neskaitykit. Dėl viso pikto, taip sakant.

Ir dar paminėsiu. “Vasarnamis” iš goodreads nepelnytai turi tik 3,4. Aš juk nepradėčiau tokios knygos net skaityti! Tie vertinimai iškreipia man knygų pasaulį, bet kaip išlaikyt nepažiūrėjus? Nežinau.

Invisible Emmie

emmie

Dar viena grafinė novelė!

Emmie mokykoje yra nematomas žmogus ir pati puikiai tai supranta. Tiesiog taip jau būna – yra populiarieji ir visokie kitokie keistuoliai, kuriuos Emmie sugrupuoja ir dar skaitytojui išvardina. Net aprašo standartinį scenarijų, kas tokiems veikėjams paprastai nutinka knygose. Blogiausia, kad Emmie negali savęs priskirti nė vienai keistuolių grupei, o tada iš viso ne kas, nes neturi savo “rūšies”, kur bent kažkiek jaustumeisi sava.

emmie č

Paraleliai su Emmie kasdienėm negandom pasakojama toj pačioj mokykloj besimokančios Katie, kuri, savaime suprantama, visiška priešingybė mūsų herojei – ir graži, ir populiari, ir sportiška, ir protinga, istorija. Ta paralelė knygoje iš pradžių nelabai aiški, ir jau vienu metu buvau bepradedanti galvoti, kaip autorė išriš dvi istorijas, ir ar neteks vartyti akių dėl standartinės rožinės pudruotos pabaigos, bet, turiu pripažinti, kad pabaiga mane maloniai nustebino.

Toliau spoileris, tai neskaityk.

Katie pasirodė esanti Emmie išgalvota ir nupiešta tobula mergaitė, kuriai viskas sekasi, ir kuri gali eiti savo “keliais”, kai tik Emmie išdrįsta pakelti akis ir apsidairius pamatyti, kad pasaulyje tarp populiarių ir “outcasts” dar ir šiaip visokių neblogų žmonių gyvena, su kuriais visai nieko pasikalbėti. 

 

Vandenų žemė

vandenu zeme

Kai prie lovos guli koks dvidešimt naujienų, keliauti iki lentynos ieškoti kitos knygos skaitymui – nelabai įprasta, bet kažkaip tarpušvenčiu užsinorėjau kažko solidaus. Tad paėmiau “Vandenų žemę”, buvau kažkada apie ją skaičius visokių gražių atsiliepimų, o perskaičius tikrai pasijaučiau nudirbus didelį darbą.

Ši knyga tikrai ne iš pliurpalų, kur greitai skanuoji puslapį po puslapio. Bet už tai koks pasitenkinimas apima perskaičius! Ir koks vengimas ir nenorėjimas rašyti įrašą – gal todėl, kad prirašyta visokių gražių ir protingų apžvalgų, o gal ir todėl, kad knygoje tiek daug visko, kad į keletą paragrafų sunkiai surašysi.

Vandenų žemė – tai didžiulės lygumos rytų Anglijoje, esančios žemiau jūros lygio. Žemė, kurią jūra nuolatos gviešiasi atsigriebti, kur, atrodo, dumblynai ir maurynai yra gyvas padaras, atgaivinamas poros lašų lietaus.

The Fens

Atrodo, šitoje knygoje veikėjai nelabai kalba žodžiais. Labiau kalba žvilgsniais, nutylėjimais ir nusisukimais, na, įsivaizduokite, žmogų, kuris tikrai kažką nori pasakyti, bet nesako, atsuka pašnekovui nugarą, tai va, tada viską pasako ta atsukta nugara. Bet visa ta tyla tokia apgaulinga (ir Faulkneriška). Po lėtai slenkančiais tamsiais lygumos vandenimis – bedugnis dumblas, meilės, nemeilės, intrigos ir neduodančios gyventi paslaptys. Giminių iškilimai ir nuopoliai, dešimtmečiai nepasakojamų istorijų, kurias vis tiek kažkaip visi žino. Arba sužino, kai kartas nuo karto, kas kokį dešimtmetį, prasideda niekaip nesibaigiančios liūtys, pakyla upės, nušluojami šliuzai ir visa istorija iškyla į viršų.

“Vandenų žemė” – knyga kantriems, užsispyrusiems, pasiryžusiems. Knyga, kuri užpastangas atsilygina.

Kapitonas Bekelnis ir kalbančių klozetų ataka

Kapitonas-Bekelnis-ir-kalbancio-tualeto-ataka_th

Prisipažinsiu, kai mano sūnus išreiškė norą turėti ir antrą Kapitono Bekelnio knygą, tai mane apėmė tokios dvejopos mintys: viena vertus, labai džiaugiuosi, kad vaikas ori knygos, o bet tačiau, nu, kažkaip norisi, kad norėtų kažko labiau “inteligentiško”. Bet kai vaikas vis dar nėra knygų žiurkiukas, tai mama knygų žiurkė apskritai tik džiaugiasi, kad skaito, o ką skaito, tai jau kaip nors…

Taigi, kadangi jau tenka  susidurti su tokiais objektais, tai nutariau ir pati perkaityti, nes kaip ten sakoma “draugus laikyk arti, o priešus dar arčiau” ar kažkaip panašiai. Na, ir žinot, iš tikro tą knygą reikia skaityti nuo paskutinio skyriaus “Apie autorių” (labai jau lietuviškai skambančios pavardės tas autorius) – kuriame iš nuotraukos į skaitytoją žvelgia kokių septynių metų šviesiapūkis berniukas gal angelo, o gal ir velniūkščio žvilgsniu: “Kai Deivas Pilkey mokėsi mokykloje, mokytojai jį laikė išdykusiu, nedrausmingu vaiku, kurį reikia auklėti.”

Perskaitai, ir viskas sustoja į vietas kažkaip. Nes ši knyga yra būtent tokio padūkėlio nesibaigianti fantazija, kur gali nutikti patys kreiziškiausi dalykai, kur juokeliai gal ne visada taktiški, o gerai besimokantys mokiniai yra nuobodos (pati buvau pati didžiausia mokyklos pirmūnė-pirmas suolas-nuoboda, todėl apie išdaigininkus negaliu rašyti objektyviai). Juk negali iš tokio autoriaus tikėtis knygos apie cukrinius avinėlius.

Taigi, dabar į Kapitoną Bekelnį žvelgiu to išdaigininko akimis ir, nors knyga nepateks į mano mėgstamų grafinių novelių sąrašą, let it be, net ir šitoj knygoj gėris vis tiek nugali blogį. Štai taip, klasikinė pabaiga.

Eilėraščiai iš namų

eiler

2018 m. pradėsiu su poezijos knygute ir geriausiu šių metų šuns draugu katinu ant viršelio. Prisipažinsiu, nelabai žinau kitokių vaikiškų eilėraščių nei savo vaikystės, nors iš tikro nelabai gal ir buvo sukurta naujų kultinių alia eglutė skarota, kuriuos mokėtų visi Lietuvos vaikai. Gal šitoj knygutėj tie naujieji, gal sudomins išmaniuosius vaikus, nes patys eilėraščiai aktualūs –

Išmanusis telefonas/ Viską puikiai išmano.

Išmaniam ekrane/ Tėtė žvelgia į mamą.

“Išsiblaškėliai” – apie skubančias mamas, tėčius ir mokytojus –

Tėtė kartą taip skubėjo,

Tik per plauką neišėjo

Su šlepetėm vietoj batų.

Vilniaus mylėtojams – “Vėjas Vilniuje”

Šėliojo ir juokės,

Ir skruostą sau trynė…

Švelniau apkabino

Tik Šventą Kotryną.

O smagiausias – tai autorės rimuotas prisistatymas

Rašiau rašiau, /Rašiau rašiau,

Žodžius su šaukštu išmaišiau,

O kad atrodytų gražiau,

Raides išdaigom apkaišiau.

Vaikai tik skaitė skaitė skaitė,

Gražius linkėjimus man raitė…

Nors tie vaikai dabar suaugo,

Bet savo knygeles dar saugo

Ir skaito jau saviem vaikam…

Todėl aš su jumis – ilgam.

Oi, pasakyti pamiršau:

Aš ir toliau rašau, rašau…

Pasiskaitykit, jei neskaitę.

Jus mylinti – V. Palčinskaitė

2017 tuoj baigsis

cof
Taip atrodo 70 knygų bokštas. Kaip sakė mno dukra – nebandykite šito knygų bokšto pakartoti namuose – jis labai nestabilus ir linkęs pavojingai virsti. Knygos bokšte – atsitiktine tvarka trauktos iš lentynos, na, audio į bokštą nelabai įstatysi…

Šiais metais sau pačiai netikėtai perskaičiau apvalias 70 knygų. Mažiau nei pernai, bet turint omeny, kaip mano gyvenimas šiais metais pasikeitė, tai perskaičiau tikrai nemažai. Puslapis po puslapio, štai ir prikapsi. Ir neklauskit, kaip – paprastai – mažiau fb, mažiau tv, mažiau pc 🙂

Skaičiukais: 53 popierinės lietuviškai, 15 audio (žinoma, angliškai), 2 angliškos (abi grafinės novelės), iš viso 4 grafinės novelės (mano nauja meilė), 16 lietuvių autorių knygų.

Šiemet neturiu vienos geriausios knygos, turiu net tris geriausias knygas:

Ruth Ozeki “Knyga laiko būčiai

Guzel Jachina “Zuleicha atmerkia akis

Margaret Atwood “Tarnaitės pasakojimas

Geriausia lietuvių autoriaus knyga: Rimantas Kmita “Pietinia kronikas

Labiausiai nustebinusios ir pelnytai laikomos geriausių klasikos gretose:

Wiliam Golding “Musių valdovas

Lucy Maud Montgomery “Anė iš Žaliastogių

Kitos labai labai geros:

Mohsin Hamid “Exit West

Trevot Noah “Born a Crime

Gunter Grass “Svogūno lupimas

Ayobami Adebayo “Stay with me

(Su pasididžiavimu) įveikta: Luther Blisset “Q

Geriausios grafinė novelės – visos šiemet skaitytos:

Marjane Satrapi “Embroideries” (juokingiausia)

Jurga Vilė “Sibiro haiku” (full of love)

Miglė Anušauskaitė “Dr.Kvadratas. Greimas ir jo semiotika” (intelektualiausia)

Julian Tamaki “This One Summer

Geriausia negrožinė – Aurimas Švedas “Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus

Gerų ateinančių 2018 m.

Meilės, sveikatos ir knygų!

 

Vidurnakčio gauja

Pasakoja Meda:

Gyveno berniukas Tomas, kurio tėtis turėjo labai gerą darbą ir daug uždirbdavo, bet tas darbas buvo labai toli, net kitoje šalyje. Mamai tai labai patiko. Kodėl? Nes daug uždirbdavo. Tai mam tuo naudojosi ir daugiausia laiko praleisdavo ne su Tomu, o eidavo į parduotuves. O Tomas neturėjo jokių draugų, nors mama jam pripirkdavo įvairių žaislų. Jis jausdavosi vienišas. Tomas pradėjo lankyti baisiai prabangią mokyklą, bet ten taip pat draugų nesusirado.

Vieną dieną, kai jis stovėjo aikštės kampe, kai kiti žaidė kriketą, Tomas ramiai sau stovėjo ir svajojo, kol atskriejo kamuoliukas ir bumtelėjo jam į galvą. Jis atsibudo ligoninėje šalia neseniai darbą pradėjusio daktaro. Daktaras buvo labai drovus, bet uždavinėjo labai daug klausimų, nes norėjo puikiai pasirodyti darbe. Tačiau Tomas mažai ką atsiminė. Daktaras jo paprašė, kad Tomas jį gerai įvertintų vertinimo lentelėje.

Staiga į kambarį atėjo seselė ir pasakė, kad daktarui jau reikia eiti. Tomas buvo nuvestas į vaikų palatą. Palatoje buvo keturi vaikai: viena su sugipsuotomis rankomis ir kojomis, kitas nutukęs, dar kitas su tvarščiu ant akių ir paskutinė labai nusilpusi. Tomą pasitiko labai vaikų nemėgstanti seselė, kuri buvo atsakinga už vaikų palatą. Kadangi visi turėjo būti su pižamomis, o Tomas pižamos neturėjo, ji jam davė rožinę palaidinukę.

Kai atėjo vidurnaktis, trys vaikai kažkur išskubėjo ir Tomas norėjo su jais, bet nusilpusi mergaitė jį sustabdė. Ji pasakė, kad jie vaikai kiekvieną vidurnaktį kakur išeinair jos neima kartu. Tomas pažadėjo jam papasakoti. Taip prasidėjo jų nuotykiai. Pasirodo vidurnakčio gauja pildė vaikų svajones.

Man Meda svajones papasakojo, o jei jūs norėsite sužinoti nuotykius, paskaitykte knygą. Labai smagi ir, man atrodo, geriausia iš visų David Walliams knygų. Meda pritaria.

Sibiro haiku

sibiro haiku

Švelni knyga. Apie baisius dalykus taip švelniai, kad net užliūliuoja. Gal dėl to, kad nepaisant nesuvokiamo siaubo, ji pilna meilės? Kaip “Tarp pilkų debesų” yra knyga apie tremtį užsieniečiams, taip “Sibiro haiku” yra knyga apie Sibirą dabartiniams vaikams, kurie irgi yra savotiški užsieniečiai, gimę nepriklausomoje Lietuvoje, ir, jei labai nesusidūrę, net nelabai žinantys, kurioj pusėj tas Sibiras, kur neauga obuoliai. Bet, aišku, visiškai nededu šios knygos į vaikų lentyną. Kiekviena knyga yra ir suaugusiems, ypač vaikiška.

Atsimenu, mano tarybinėse pradinėse klasėse linksmai skaičiau eilėraštį apie tarybinį karį su tuščia rankove, visai nesupratau, ko ta rankovė tuščia. Kai supratau, tai apėmė toks slogutis, iki dabar prisiminus apima – labai aiškiai save matau garsiai skaitančią, bet nieko nesuprantančią pirmūnę. Įdomu, kaip gyvenimiškas Sibiro baisybes be paaiškinto konteksto suprastų dabartiniai išmaniųjų ekranų vaikai?  Kaip supras po upės ledu plaukiančių kūnų sceną? Gal kažkaip mistiškai, ypač po Hario Poterio? Gal tie kūnai – tai burtininkai, vandeniu besikeliantys į kitą pasaulį?

Labai rekomenduoju. Nors labai nemėgstu visokių “privalomų sąrašų” – tikra nesąmonė, bet tikrai manau, kad būtų naudinga ir prasminga skaityti ir išsiaiškinti visas šios knygos “tuščias rankoves”…

Pachinko

pachinko

“Pachinko” metų pabaigoje galima rasti beveik visuose geriausių šių metų knygų sąrašuose, kuriuos nagrinėju ieškodama naujos knygos klausymui. Žiūriu sąrašą, tada žiūriu, ar yra audible, tada paklausau, ar įmanoma klausyti – net ir po šitiekos žingsnių vis tiek ne visada pavyksta atsirinkti lengvai klausomą knygą. Tačiau su Patchinko – pats tas, linijinis realistiškas pasakojimas, aiški kalba (būna, kad skaitoma, pvz., su airišku akcentu – pusės neina suprasti).

“Tamsioji Japonijos pusė” – tokia mintis šovė į galvą, galvojant, kaip čia geriausia šitą knygą apibūdinti. Viskas nors ir biednai, bet taikiai ir ramiai prasideda Korėjoje – vis dar vienoje, tačiau Japonijos okupuotoje – būtent čia užsimezga šeimos kelias, vesiantis mus per kelias kartas. Likimas du nelaimėlius suveda į neįprastai laimingą santuoką, iš kurios gimsta Sunja –  štai ji lipdama per saldžioje laimėje užgimusias nelaimes atsiduria Japonijoje, kurioje korėjiečiai yra nematomi žmonės, gyvenantys siaubingomis sąlygomis, tai suvokiantys ir neturintis kitos išeities. Vėliau net tėvynės nebeturintys, nes šioji suskyla į dvi.

Ši knyga yra emigrantų knyga, nes, nepaisant to, iš kur, į kur migruojama, vis tiek gyvenimas svečioje šalyje emigrantui vienodai prasideda. O kadangi namuose pakankamai vargo ragavęs, emigrantas sukandęs dantis darbuojasi visus pralenkdamas, emigranto vaikas turi daug pasiekti, turi tobulai išmokti naują kalbą ir įsilieti į vietinę visuomenę. Ypač, kai nėra kur grįžti.

O kas per daiktas tas Pachinko, paaiškėja daug vėliau. Pachinko – labai Japonijoje populiarus žaidimas-automatas. Toks, sakyčiau maniakinis ir mums nelabai suprantamas. Na, o esmė jo tokia – faktai netikrinti, bet pagal knygą, pachinko automatų salonų verslas nėra labai garbingas, tad dažniausiai jų savininkai yra korėjiečiai, nes, kaip jau dažniausiai būna – emigrantams atitenka veiklos, kurių nesiima vietiniai. Tokie truputį alia naujieji rusai, toks vaizdas susidaro skaitant.

Ir dar: pachinko yra ant knygos viršelio, o norintiems labiau suprasti – filmukas apie pachinko čia.

Knyga labai įdomi iš istorinės pusės – iki tol knygoje pasakojama istorija buvo ne tik Japonijos, bet ir mano tamsioji mėnulio pusė. Tačiau nepasakyčiau, kad iš literatūrinės būtų kažkaip labai ypatinga, tad, kaip dažnai būna, kai tokios knygos atsiduria geriausių knygų -ukuose, į galvą lenda mintis, ar tikrai jau nebuvo geresnių šiais metais, jei ši knyga laikoma tokia ypatinga.

Vandeninės moterys

vandenines-moterys-1-1

Sabiną Daukantaitę žinau iš 7 taškų, kur ji labai trumpai ir labai žavingai aprašo visokias  rimtas gyvenimo smulkmenas ir nesmulkmenas. Labai gerai paskaityti kokią vieną prieš miegą, tad buvo labai smalsu pažiūrėti, kaip miniatiūrų meistrė suvaldys kiek didesnės apimties tekstą.

Iš pradžių, prisipažinsiu, kiek skeptiškai žiūrėjau ir į tą “terapinį romaną”, kuris iš karto labai jau duoda savipagalbinės knygos kryptį; tiek šiaip, nelengvai pasiduodu įtraukiama į visokius moteriškus ratelius ir reikaliukus, o knyga kažkaip savaime sako, kad čia jau bus tarp mūsų mergaičių.

Na, aišku, ir buvo, ir biškį akis varčiau, nes vis man kažkaip viskas lyg timptelėta pradžioje, lyg banaloka, padaryta taip, kaip reikia, kažkas panašaus, nelabai net moku pasakyti. Bet kai perskaičiau visą knygą, kažkaip apėmė toks užbaigtumo jausmas, kuris kaip ir nebedavė man didelių šansų prie autorės kabinėtis – kažkaip labai aiškiai suvokiau, kokiai moteriai ši knyga parašyta, kas bus jos skaitytoja, kam ji kris į širdį ir galbūt net pastūmės kažkaip kitaip pasukti savo gyvenimą (aišku, greitų rezultatų tikėtis neverta, gali užtrukti metų metus, bet visada geriau matyti šviesą tunelio gale, net jei ji baisiai toli).

Viskas ten gražiai liejasi, išsilieja, susilieja ir persilieja, ir šiaip iš esmės teisinga kryptim pasakyta. Ir šviesiai. Užverti knyga šviesių minčių pilna galva ir lengvumo pilna širdim, tad nepaisant akių vartymo pradžioje, užskaitau knygą ir net tą “terapinį”. Ir šiaip pagalvojau, kad jei knyga būtų angliška, ji net to kažkokio pradžioj banalumo išvengtų – čia panašiai, jei išverti angliškos dainos žodžius, tai ji būna nei į tvorą, nei į mietą (alia baby do not leave me tonight), tai panašus jausmas su šita knyga buvo. Bet pražuvo. Kokie jūsų įspūdžiai?

Mūza

Burton_Muza.indd

Su autoriais man kartais irgi galioja pasakymas ‘neprarask vilties’. ‘Miniatiūristo‘ mano kantrybė neatlaikė, bet va, išėjus naujai Jessie Burton knygai ‘Mūza’, nusprendžiau dar kartą pabandyti, tuo labiau, kad knygos viršelis patraukia dėmesį, o ir visokie kitokie atsiliepimai geresni, nei debiutas. Bet čia vėl tikriausiai vienas iš atvejų, kai arba myli, arba ne, na, žinote, inistingas fanų ir nefanų mūšis goodreads tarp 1 ir 5. Aš nei myliu, nei nemyliu, tik ši knyga nepateko tarp mano geriausių metų knygų.

Kadangi vis dėlto perskaičiau, tai kažkas turėjo išlaikyti dėmesį. Nors siužetas apie paveikslą tampa labai jau nebeoriginalus – apie paslaptingus paveikslus paskutiniu metu skaičiau jau ne vieną knygą, šioje knygoje dalį siužeto veža istorinės aplinkybės, konkrečiai pilietinis karas Ispanijoje, o man visada su knygos skaitymo malonumu patinka ir kažką naujo sužinoti.

Na, ir, žinoma, vis tiek idomu ta intriga, kaip viskas baigsis, kas nuostabaus šedevro autorius? Tik autorė gerokai pakankina skaitytoją bereikšmiais dialogais (kuriuos visada galima praversti) iki kol tą pabaigą leidžia sužinoti. Vietomis man ir veikėjų motyvacija vienaip ar kitaip elgtis tokia, hmm, dirbtinė gal, kaip čia pasakius, bet jau tiek to. Truputis to, truputis ano, manau, kad daug kam šita knyga visai gerai sueis, tačiau man liaupsių autorei kilmė vis tiek lieka paslaptimi.

Hetė Bi stebuklingų būtybių gydytoja. Fenikso liepsna

fenikso-liepsna-1

Apie Hetę, kuri buvo sugraužta tą patį vakarą, kai parnešiau namo. Didžiausia knygos blogybė – per trumpa!

Meda:

Knyga yra  Hetės knygų serijos. 

Man labiausiai patiko, kai Hetė į stebuklingą pasaulį atsivedė savo draugę Kloją ir jos kartu patyrė nuoty.  Jos buvo prie kipšų karaliaus namo ir ten surado vaistą, kurs pagydė feniksą

kuris buvo praradęs savo galia Dar man patiko, kai Hetė nugalėjo kipšų karalių. 

Man  nepatiko, kad knyga buvo per trumpanes vos pradedi skaityti, ji baigiasiMan jau patinka ilgesnės knygos. 

Per šia knygą Hetė išgydė feniksą ir kipšų karalių. 

Jei jums patinka trumpos knygos – tikrai jums patiks šita knyganes ji yra linksma.