Jugoslavija, mano tėvynė

Image result for jugoslavija mano tÄ—vynÄ—

Džiaugiosi kiekviena į lietuvių kalbą išversta mažos tautos kalba parašyta knyga. Dar labiau džiaugiuosi, kai tai yra labai gera knyga. Žinoma, gera knyga iš tų, kur nėra emociškai lengva skaityti. Tiesa, pats tekstas parašytas labai gerai ir tiesiog slysta, bet emocija yra tikrai sunki ir slogi.

Skaitant šią knygą supratau, kad Jugoslavijos karą žinau tik apgraibomis (daugiausia iš filmų tikriausiai), realiai iki galo net nesuprantu, kas ten atsitiko ir kas prieš ką kovojo. Taigi, kažkurioj vietoj, tiesiog teko eiti googlint, nors reikėjo tiesiog atsiversti knygos pabaigoje esančia įvykių chronologiją (dažnai taip nutinka, reikia išsiugdyt įprotį perverst knygą, pažiūrėt ar neslėpia kokių špargalkių, kaip šiuo atveju).

Image result for goran vojnovic
Knygos autorius

Vladano gyvenimas sustojo, kai jam buvo vienuolika – tuomet, kai sudilo virvelė, ant kurios buvo sukabinti Jugoslavijos karoliukai – Slovėnija, Kroatija, Serbija, Bosnija… Socialistiniais laikais tautos migravo ir susimaišė, o dabar vos ne per naktį tapo priešais. Kaimynas kaimynui, vyras – žmonai. Jei esi ne iš tos pusės, ne tos per naktį iš mirusių prisikėlusios religijos, ne tos giminės. Kuriai pusei priklauso vaikas, kurio mama slovėnė, o tėvas nebeegzistuojančios valstybės karininkas?

Ši knyga apie ilgą ir skausmingą išaugimą, kuris yra vienintelis kelias iš suaugusį vaiką ištikusio stingulio. Išaugti sugriuvusį pasaulį, išaugti suskilusią šeimą, išaugti nesugebėjimą kalbėti, nes nėra žodžių, kuriais būtų galima apsakyti ištikusią vienatvę ir tuštumą. Peraugti patį save.

Giliai kabinanti knyga. Labai rekomenduoju. Labai norėčiau perskaityti ir kitas skandalingojo autoriaus knygas. Drąsaus rašyti apie tai, ką visi labiausia norėtų pamiršti.

Knygos soundtrack – viena gražiausių dainų ever

Esekso slibinas

Image result for esekso slibinas

Prisipažinsiu, džiaugiausi, kad su šia knyga buvau ilgam uždaryta lėktuve: pirmiausia todėl, kad tekstas didokos apimties, antriausia, reikalingas susikaupimas – ši knyga yra visiškai netinkama knyga skaityti priešokiais, nes, manau, taip skaitydamas gerbiamas skaitytojas knygos neišgyvens – ji netaps vientisa ir net gali nepatikti, kas būtų dideliausiai gaila. Dar džiaugiausi, kad teisingai pasirinkau neklausyti audio knygos – būtų buvę per sudėtinga – tiek kalba, tiek pati istorija – pusės būčiau nesupratus garantuotai, nes ir lietuviškai vietomis tekdavo sugrįžti ir kai kurias vietas perskaityti dar kartą.

O bet tačiau ši knyga verta visų pastangų, nes jos atperkamos nuostabia istorija, nutikusia kadaise Anglijoje. Seniai seniai vienai moteriai nutiko laimė tapti našle ir pagaliau pradėti gyventi (žinau ne vieną našlę, kuriai ir šiais laikais būtent taip nutiko, kas daro šią istoriją labai artimą šiandienai) – domėtis tuo, kuo jai norisi domėtis, rengtis taip, kaip norisi, ir nebūti tuo, ko tikimasi. O svarbiausia, pasirinkti tai, kas jai tuo metu atrodo tinkamiausia (kokia prabanga!), net jei tai gerbiamam skaitytojui visiškai netikėta dėl papraščiausios priežasties – na, paprastai moterys taip nedaro.

Kaip žinia, tokios personos visais laikais erzina padoriąją korsetuotąją visomenę, yra nuolatinis apkalbų ir galbūt sąmoningai nesuvokiamo pavydo objektas. Ar gali būti nuostabesnis personažas?

Nepaisant visų kitų knygos gijų (pvz. kitos labai įdomios – motinos ir greičiausiai autisto sūnaus linijos), Kora ir jos meilės istorija (tokia neįtikėtina ir tokia tikra su visom savo priežastimis ir pasekmėmis) yra nuostabiausia, kas skaitytojui šioje knygoje ir apskritai literatūroje gali nutikti. Visas rūkais paslaptingas, kvapnus (dumblais ir puvenom) kaimo ir pajūrio paveikslas suteikia knygai niūrumo, nuolatinio balansavimo tarp realybės ir fantazijos jausmo – vietomis tiki mokslu, vietomis vietiniais kaimiečiais, nors ir supranti, kad tai kvaila, bet knyga tokia nenuspėjama, kad vis pagalvoji, ar netaps kokia narnija, o jei taptų, tai net nenustebtum.

Summa summarum – kantriems ir užsispyrusiems (man atrodo, aš nei tokia, nei tokia, nebent tik kai ilgam uždaryta lėktuve ir neturiu kitos išeities). Labai rekomenduoju, tik palaukite, kai tikrai turėsite laiko šiai knygai, kad ji galėtų atsiskleisti pradedant visa viršelio grožybe.

Spoiler:

(Taiko į geriausią metų knygą)

 

Trys Ievos dukterys

Image result for ievos dukterys

Tikriausiai galėčiau vadinis Elif Shafak fane, nes skaitau viską iš eilės versto ir neversto. Nelabai žinojau, apie ką ši knyga, o pradžia, kad ir žiauroka, žadėjo gerą knygą, be to, dabar turiu bendradarbį turką, ištikimą Lietuvos mylėtoją, besirenkantį verčiau gyventi lietuje, nei savo saulėtoje tėvynėje – tad visada paranku ir įdomu žinoti daugiau konteksto.

Grįžtant prie knygos, manau, pirmoji knygos dalis buvo stipriausia ir įdomiausia. Tikėjimo ir netikėjimo sukelta šeimos drama, kurią kažkokiu būdu turi išgyventi jauniausioji dukra. Drama, po kurios šeima suskyla, ir praraja tarp jų tampa neįveikiama. Deja, turkai – ne japonai ir suskilusių puodų žaizdų negydo aukso siūlėm.

Knygoje labai aktuali moters musulmonės padėtis visuomenėjė, kokia vieta jai priskiriama, kaip ji jaučiaisi būdama Turkijoje, o kaip Anglijoje. Kas jos didžiausi priešai, o kas draugai. Per knygą eina nuolatinės kaltės, kad gyvenama ne pagal šeimos/tikėjimo lūkesčius gija. Ypač sukrečiantys knygos puslapiai, pasakojantys apie brolio vestuves, nevykusią pirmąją naktį, jaunamartės bejėgiškumą ir viešą pažeminimą – moteriškos nelaisvės drama ir pasirinkimo nebuvimas ar jo neįsivaizdavimas, kurį vienu rankos mostu nubraukia Oksforde sutikta nauja draugė Šyryn. Taip, tai toji laisvamanė, kuri žadama ant knygos nugarėlės.

Būtų gera atsvara tikinčiajai ir abejojančiai, bet kad autorė kažkaip nesėkmingai viską įvelia į santykių su pasaptingu profesoriumi reikalą, kuris, tiesą sakant, nuvilia, nes visos nori jį nusisavinti, apsvaigusios klausosi paskaitų, o sukritikuotos verkia į pagalvę ir grasinasi niekada nebeit į paskaitą (pavartau akis). Tik sugrįžta, nes nepasiekiamasis profesorius, matyt nujaučia, kad auka gali pabėgti, tad parašo padrąsinantį laiškelį. Nu, come on, rimtai?

Nepaisant pabaigos nebuvimo, nes atrodo, kad autorei arba nusibodo rašyt knygą, arba kažkas apipylė kompą kava ir pabaigos nebepavyko išgelbėti, vis tiek įdomu paskaityt. Iš tos kultūrinės prizmės. Nes, nors iš dalies ir tolimas pasaulis, bet kita vertus, nors ir neįvyniotos į hidžabus ir skraistes, ar visada moterys mūsuose yra laisvesnės savo gyvenimo šeimininkės? Štai kur klausimas. Tik atsakymą teks susigalvot pačioms. Galima bandyti taikant paslaptingojo profesoriaus metodus, jei nebijote būti apžavėta. Metodai, žinoma, knygoje.

Verksnių klubas

Image result for verksnių klubas

Paskaitinėju, kas ten jaunimo gretose dedasi. Nestora knygelė, greit perskaičiau. Visai patiko, kažkaip niekur labai nestrigo mintis, pats siužetas man toks labiau pasirodė kaip filmas nei gyvenimo realybė, bet nebūtinai gi knygos turi būti labai realistiškos.

Labiausiai nerealistiškai atrodė pats verksnių klubas: per daug protingai ir ironiškai save pasivadinę “verksniais” (labiau būtų tikėtina, kad tokią etiketę klubui prikabintų jų tėvai, nei patys klubo dalyviai, nors pats klubo pavadinimas man labai patiko), per daug neįtikėtinai pasiduodantys klubo iniciatorės nerašytoms taisyklėms visiškai nekontaktuoti (kaipgi be fb, viber ar dar kokio komunikavimo įrankio galima šiomis dienomis apsieiti – čia jau labiau vienuoliški įžadai turėtų būti nei paauglių susitarimai). Bet jei ignoruotume šituos pastebėjimus, tai visai įdomiai susiskaitė. Paskaityk, jei paklius į rankas.

 

Tylos istorija

Image result for tylos istorija
Foto pasiskolinau iš “Skaitančiosios“, paskaitykit  ir jos atsiliepimą

Keliaudama per knygų lentynas Girulių bibliotekoje užėjau “Tylos istoriją” ir prisiminiau tikriausiai 2017 m. knygų mugę, kai stovėjau prie Alma Littera stendo ir stende buvusios moterys bandė sutasti knygą, kurios dar nebūčiau skaičius (pilna tokių, aišku, bet n visas ir noriu skaityt). “O gal norit “Tylos istoriją” pabandyti?” Truputį pasiraukiau, nes po “Niujorko respublikos” netapau autorės fanė, tad ir pirkt knygos neturėjau didelės motyvacijos, o bet tačiau skolintą galima pabandyti.

Ir kaip? Ogi visai neblogai, nors kad ir kaip žiūriu, nu, nepatinka man viršelis, nors tu ką. Nesakau, kad blogas, tiesiog netinkamas. Neatskleidžia knygos, visai jos neatspindi. Bent jau mergina galėtų būt be makiažo – universali visoms knygoje vaizduojamoms moterų kartoms… Šitas visai neatskleidžia knygos gilumo, ir taip, sakyčiau savotiškai nubaido potencialias skaitytojas, apie skaitytojus iš viso tyliu, o gaila, nes tikrai galėtų skaityt.

Stipriausia šioje knygoje yra istorija. Ji ir laiko skaitytoją įsikibus, nes, nepaisant kai kurių banaliai erzinančių eilučių apie kokias nors prie žvakių priderintas pagalvėles erdviame bute šalia senamiesčio (džyzes, šioje knygoje gi pasakojami giliai skaudžios, garsiai neaptariamos paslaptys, kaip taip niekam nekilo ranka išbraukti banalų sakinį? Gerai dar, kad neparašė “prestižiniame”, nes būčiau trenkus šalin), knyga mane įtikino. Nepaisant neįtikėtinų istorijos vingių, ji labai tikra, nepritempta ir išjausta. Sukirbina minty apie mano giminės tylas ir nutylėjimus, tokius, kurių niekada nebesužinosiu, nes praradau šansą paklausti.

Taigi, summa summarum, knyga mane maloniai nustebino. Praravėjus tekstą net sakyčiau, kad labai labai nebloga (“labai gerai” rašyti kažkaip nesiryžtu, nes kažko vis dėlto man trūksta, bet gal čia jau kalbos stiliaus reikalas kažkoks, kurio nelabai moku apibrėžt). Tikrai rekomenduoju paskaityt.

 

Sniego vaikas

Image result for sniego vaikas

Nuo Nobelio prie Pulitzerio. Visai netikėtai, jau perskaičiusi pamačiau, kad ši knyga 2013 m. yra laimėjusi Pulitzerio premiją už debiutą. Ir tikriausiai pelnytai. Knyga pasirodė tikrai gerai sukurpta, skaityti vienas malonumas, ypač jei patinka kažkas neapčiuopiamo tarp pasakos ir realybės. Man patinka, jei gerai surašyta, mielai apsigaunu, kai esu profesionaliai apgaudinėjama.

Aliaskos šalčiuose (pagal oro temperatūrą romanas primena Hannah Kent “Paskutines apeigas“, kurios rutuliojasi Islandijoje) gyvena pagyvenusi bevaikė pora. Bando kažkaip suvaldyti amžinai sušalusią žemę, bet, nesant vaikų, sunku žiūrėti į ateitį, sunku įžiūrėti tikslą ir sunkaus darbo atšiauriame klimate prasmę. Taigi, sekant rusų pasakos apie Snieguolę motyvais,  jie nulipdo sniego mergaitę, kuri ima ir atgyja.

Iš pradžių patys negali tuo patikėti, labai ilgai negali ir kitų įtikinti, bet galiausiai išaiškėja, kad mergaitė tikra. Labai tikra laukinukė. Gamtos vaikas, kurį visi nori turėti. O turėti, tai reiškia visada būti kartu ir gyventi pagal visiems priimtinas normas. O normos gamtos vaikui yra nelaisvė. Kokio dydžio turi būti meilė, kad galėtum gyventi nelaisvėje?

Labai šviesus, skaidrus romanas. Nors pabaiga nėra rožinė, tačiau beveik galima sakyti, kad vis dėlto “ilgai ir laimingai gyveno”. Ne visi, bet vis tiek neblogai.

Image result for eowyn ivey
Eowyn Ivey, kurią mama pavadino pagal knygos “Žiedų valdovas” veikėją. Su šeima gyvena Aliaskoje. Pozuoja prie malkų, kurias nusipirko už premiją.

 

 

Povestuvinė kelionė. Iš užmaršties gelmių

Image result for povestuvinė kelionė modiano

Kai kelios iš eilės knygos nepatinka ir jas turiu aprašyti, jaučiuosi bambeklė. Alia, bambu ir bambu, kad niekas nepatinka, niekas nebegali įtikti. Bet kad ir kaip labai stengčiausi, ir kaip labai imponuotų Nobelio premija, nu, nežinau, nežinau, nepavyko man surasti su Modiano sąlyčio taškų. Kai taip nesiseka, tai pradedu ieškoti autorių mylinčių žmonių, nes pradedu įtarnėti, kad tiesiog kažko nepagaunu, bet va, “Užšalusi jūra” Modianui meilės irgi nepajuto… Tai ir ramiau kažkaip.

Perskaičiau pirmąjį romaną, nežinau, kodėl 100 psl vadinasi romanu, bet tiek to, o tada su viltim antrą (esu, matyt, viltinga bambeklė). Nu, negalėjau patikėti. Vos ne copy paste romano struktūra: vaikinas sutinka porelę, prie jų prisiplaka, šlaistosi kartu, na tai kas, kad pirmojo romano porelė vyresnė (jie bent jau įdomesni kaip personažai), vis tiek labai panašu. Nelabai pagaunu idėjos, kodėl tokie panašūs kūriniai parinkti versti ir sudėti į vieną knygą – Modiano parašė 24 romanus, tad lyg ir yra iš ko rinktis.

Skaitydama vis galvojau, kuo čia galėčiau susižavėti, gal nuotaika, gal tuo slogiu jausmu, kuris apima skaitant. Niekaip nepavyko. Kas įdomiausia, kadangi turiu dar vieną Modiano knygą, tai iš piktumo kada nors duosiu Modiano dar vieną šansą, bet tik iki tos vietos, kai pagrindinis veikėjas sutiks paslaptingą porelę…

Tai buvome mes

tai buvome mes

“Tai buvome mes” – sunki knyga. Ir siužetas sunkus ir pagrindinės veikėjos charakteris sunkus. Iš vienos pusės lyg ir supranti tokią veikėjos būseną, o iš kitos pusės tiesiog negali nei pateisinti, nei pakęsti. Taip ir skaitai kovodama su savim ir su knyga.

Nahida jau seniai gyvena Švedijoje. Iš Afganistano su savo mylimuoju Masudu pabėgo vos prasidėjus revoliucijai, kai viskas pasidarė daug rimčiau ir žiauriau nei galėjo kada nors įsivaizduoti tuo metu vos į pilnametystę įžengę jaunuoliai. Kai šalis ritosi velniop, padedant dėdei, jiems pavyko pabėgti. Bet ar lengviau gyventi žemėje, kuri ne tavo, nes ten dar nepalaidotas nė vienas tavo artimasis? O ar kada nors taps tavo? Tada, kai pats ten atgulsi, suteikdamas šaknis savo vaikams?

Dabar Nahida labai serga. Dar labiau pyksta ant viso pasaulio. Ir ant savo dukters. Savaime suprantama, dukrai Švedija tapusi tėvyne, ji turi savo pasaulį ir tikriausiai nesijaučia nei atstumta, nei nepritapusi. Bet Nahidai dėl to tik sunkiau. Pyktis jai nesuteikia platesnės perspektyvos, ji nori, kad ir dukra kentėtų, kad raudotų dėl artėjančios netekties.

Sunku skaityti apie taip sutraumuotą ir toje būsenoje užstrigusį žmogų. Skaitai ir tikiesi, kad įvyks lūžis, kažkoks nušvitimas, nugalės meilė ar bent įvyks susitaikymas. Su savim pirmiausia. Bet per gilios žaizdos ir per trumpas laikas. Ir kas sakė, kad knygos turi baigtis būtent su tokia “pamokančia” atomazga? Tik kad tas pyktis toks neišvaduojantis, kad sunku skaityt. Nors gal autorė ir palieka mažytį spindulėlį pačioj pabaigoj. Gal.

Related image
Knygos autorė Golnaz Hashemzadeh Bonde

 

Drugelių naktis

Image result for drugelių naktis

Susigundžiau pamačius “Stregos” premijos ženklą, kuris po “Aštuonių kalnų” – ji yra šios premijos laureatė – žadėjo gerą knygą. Na, ir dar tikslas kuo daugiau skaityti ne angliškai rašytų knygų. Tai pastarąjį tikslą įvykdžiau, bet pamaloninta gera knyga, geru detektyvu nebuvau.

Suskaičiau greitai, negaliu labai kibti nei prie teksto, nei prie vertimo, tačiau tikrai norėjosi kietesnio detektyvo, geresnių motyvų ir argumentų. Trumpai tariant, knyga manęs neįtikino ir šiaip liūdna, nes jei tokio lygio knyga yra premijos nominantė, matyt, ne kas italams su jų detektyvais ir trileriais, matyt, kas nesusiję su mafija, neturi sprogstamojo užtaiso. Gaila.

Smegenys, tariančios TAIP. Kaip stiprinti savo vaiko drąsą, smalsumą ir ištvermę

Image result for smegenys tariančios taip

Kai skaitau tokias knygas, visada galvoju apie tai, kam dar būtinai reikia jas perskaityti. Žinoma, sunkiausia yra tai, kad tie, kuriems atrodo labiausiai reikia perskaityti, mažiausiai linkę tai daryti. Deja… Ir dar galvoju, kad stirinti drąsą, smalsumą ir ištvermę nepakenktų daugeliui suaugusiųjų, į sąrašiuką įrašau ir save. Tad skaitau ir mokau savo smegenis drąsos, ištvermės ir smalsumo. Kai moki pats ir kitus lengviau pamokyti, o vaikai tiesiog nukopijuoja.\

Daniel Siegel ir Tinos Payne Bryson knygos (jis yra ir “Auklėjimo be dramų autorius“) man labai patinka,  nes yra labai konkrečios, glaustos ir nepersistengia užpildyti puslapių daugiažodžiavimu. Valio jiems už tai. O kad viskas būtų dar papraščiau, kai kuriuos situacijų pavyzdžius pateikia iliustruotai – tada kažkaip galvoje viskas geriau susidėlioja ir prisimena. Pvz., yra beišsiveržiančio ugnikalnio įvaizdis, kai vaikas iš ramybės būsenos pereina į isterinę “raudoną zoną”, kurios nebesuvaldo ir sprogsta – tai viskas gražiai nupiešta ir siūloma tą schemą aptarti su vaiku. O tada pasimokyti technikos, kaip neleisti sau pereiti į raudoną zoną.

Žinoma, labai paprastai – suskaičiuoti iki dešimt, t.y. stabtelėti ir mokytis įvardinti savo būseną. Galbūt nepavyks pirmą kartą, bet kažkada pavyks, tiesiog reikia kantrybės. O jei nėr kantrybės, tai reikia irgi paskaityti šitą knygą, nes gal rasit sau tinkantį receptą, kaip padidinti kantrybę – pvz., būti kunkuliuojančios situacijos žiūrovu, objektyviai ją įvardinti, vėlgi atsitraukti. Sakiau, kad knyga vertinga ne tik turintiems vaikų.

Taip pat atkreipiamas dėmesys, kaip ugdyti vaikų empatiją ir apskritai, kaip suvokti gyvenimo tikslus ir džiaugmus dideliu greičiu į sėkmę ir laimę lekiančioje visuomenėje, kuri vis labiau stresuoja ir depresuoja. Visuomenės gėrio labui – rekomenduoju.

Drambliai nematomi

Image result for drambliai nematomi

Apie gražius  miestelius, gerus, solidžius žmones, kurie juose gyvena ir nenori matyti nelabai gerų dalykų, vykstančių už gražių paradinių durų, apglėbtų išpuoselėtų gėlynų. Nes tai tiesiog neįmanoma! Kad tokie “normalūs” žmonės, turintys savo verslą ir duodantys nuolaidą visiems šauniem kaimynams, skriaustų savo vaikus!

Tai knyga apie tai, kad kartais reikia tik vieno žmogaus, kuris išdrįstų pasakyti, kad “karalius nuogas”, apie tai, kad ne visada užtenka pasakyti vienąkart. Ir ne visada užtenka sau pasiteisinti, kad “pabandžiau, bet…”

“Drambliai nematomi” – labai jautri ir labai aktuali tema. Šiaip tikriausiai adresuota jaunimui, bet puikiausiai susiskaitys ir suagusiems. Jaunimui aktualu dėl pavyzdžio, kaip svarbu sunkiose situacijose neprarasti vilties, o suaugusiems – neprarasti sąžinės.

Interpreter of Maladies

Image result for interpreter of maladies

Jhumpa Lahiri – viena mano mėgstamiausių rašytojų. Kai nori gero teksto, Lahiri knygose jis beveik visada garantuotas (pasiliksiu atsargai tą “beveik”). Šioje knygoje nerasite nei intensyvaus veiksmo, nei pasaulį sukrečiančių įvykių – visi įvykiai, aprašyti apsakymuose, vyksta vieno ar kelių žmogaus pasaulyje, yra tik jam vienam labai svarbūs. Bet tai, kas vyksta, kaip tas vyksmas aprašytas, suvirpina giliai, yra be galo jautru, subtilu. Pulitzeris tikrai pelnytai gautas.

Labai rekomenduoju. Po apsakymą per vakarą – vaistai nuo visų pigių tekstų, kurių prisiskaitome ekranuose.

Kalkutos detektyvas

Image result for kalkutos detektyvas

Geras skaitinys visiems detektyvų arba Indijos mėgėjams. Žinoma, tikėtis, kad Indija parodyta iš gerosios pusės gal nelabai verta, nes visgi detektyvas, tai bus ir kraujo, ir šiaip nemalonybių visokių (jei tiksliau, tai pakaruoklių, perpjautų gerklių, šautinių žaizdų ir t.t., žodžiu, iš gyvenimo viskas). Bet indiškos nedorybės bent jau vietinės, o štai visokiausios tuo metu valdžiusių britų nuodėmės – tiesiai iš didžiųjų nuodėmių sąrašo, “you name it”, kaip jie patys pasakytų, o puikybė garbingai puikuotųsi pirmoje vietoje.

Apie 1920 m. jau vyksta visokie nepriklausomybiniai bruzdesiai ir štaim, visišai nesilaikant gandiško taikaus pasipriešinimo, nužudomas pakankamai aukšto rango valdininkas. Kas išdrįso? Kokie motyvai? Ar kažkas bando tuos motyvus sufabrikuoti?

Rasizmas, biurokratinės suktybės, subordinacinės subtilybės – skaitytojas gerai pasikaustys, kaip tuo metu veikė Indija – tuo ši knyga ir žavinga. O štai pabaigai, sakyčiau pritrūko garo. Norėjosi stipriau. Kažkaip jau labai tas žudikas neapčiuopiamas. Man labiau patinka, kai malasi panosėj, turi visokių alibi ir vis tiek sugeba visus apgauti.

 

 

Pirmąkart mama

vaiva

Norėčiau, kad visada geras viršelis reikštų gerą knygą! Kai užsiprašiau šiosios, išgirdau, kad gali būti neaktualu, juk mama pirmąkart tapau prieš beveik vienuolika metų, paskui dar porą kartų, o bet tačiau, kokia netiesa. Knyga man iš tiesų labai patiko ir net sakyčiau pretenduoja į mano geriausių metų knygą. Taip ir būtų, jei šiandien būtų naujųjų išvakarės. O dėl pirmakarčių tikslinės auditorijos man net kiek juokinga, nes manau, kad skaitydamos knygą jos vis tiek galvos: “Na, jau man tai tikrai taip nebus! Niekada to neleisiu!” Jos sėkmingai ir šventai naiviai kartos būsimos mamos “visada” ir “niekada” litanijas, nes, mano giliu įsitikinimu, tai yra kelias, kurį kiekviena moteris turi nueiti savo kojomis (kaip ir nusipirkti nesąmoningą pirmagimio kraitelį, pilną nereikalingų ar nepanaudojamų daiktų). Na, o tos, kurios jau mamos, gali linksmai skaityti knygą, juoktis prisiminusios savuosius “visada” ir “niekada”, prisiminti užplūdusią euforiją ar nusipurtyti nuo prisiminimų apie pogimdyvinę depresiją.

Neįtikėtina skaityti ir suprasti, kokia neunikali mama buvai ir esi. Neįmanoma nesijuokti ar bent jau nesišypsoti sau į ūsą. Atsimenu, ėjau išsišiepus ir stumdama vežimą galvojau apie save kaip apie stebuklą, kuris pagimdė kitą stebuklą, kol pasibeldus racionaliam protui sumąsčiau, kad visus septynis milijardus kažkas stebuklingai pagimdė. Taip pat skausmuos (su nežymiomis išimtimis). Ups. Tapsmo mama euforija gerai suvartė mano smegenis.

Žodžiu, sakyčiau, kad ši knyga yra skirta pradėti skaityti, kai apskritai nežinai, ar nori vaikų, ar ne, tada skaityti išvydus lemiamus II, lėtai ir kantriai nagrinėti kaip kokią Nėštumo, o paskui ponėšumo bibliją. Bet manau, kad taip neįmanoma, nes viską perskaitysit per pirmą vakarą.

O štai žemiau auksinė laimės formulė. Nemokamai

…svarbiausia šiame motinystės atradimų kelyje yra nustoti lyginti. Atrasti autentišką save santykyje su vyru nesistiebiant prie žurnalinių istorijų ir nesiguodžiant kaimyniniame name vykstančiais barniais…

Aštuoni kalnai

Image result for astuoni kalnai

Esu baisiausiai patenkinta, kaip tik patenkinta gali būti knygų žiurkė iš eilės gavusi kelias geras knygas. O su šia ypač patenkinta, nes paėmiau visiškai atsitiktinai, alia pagal gražų viršelį, be jokių rekomendacijų, net neperskaičius normaliai knygos viršelių, nieko. Ir štai vos ne šedevras. Kodėl negali visi rašyti tokių nuostabių knygų, kurios yra traukinio kelinės Klaipėda – Vilnius ilgumo? Be jokių nereikalingų pliurpalų, autoriaus išsilavinimo ar naujų susidomėjimo objetų demostravimų, kurių nedrįsta išbraukt redaktoriai?

Skaitydama šią knygą galvojau apie tėvus ir vaikus, tėvus ir sūnus, mylinčius vieni kitus, trokštančius bendrystės, artumo ir meilės, ir niekaip negalinčiais išsiveržti iš užburtų lūkesčių, kasdienybės ar būdo nesutapimo pinklių. Apie meilę, kuri užplūsta per vėlai, kai nebėra kam jos atiduoti, belieka tik kažkieno atminimo ir to neišsipildžiusio artumo vardan versti kalnus, statyti namus kalnuose, ilgėtis nebesamo.

Tai knyga apie tylią draugystę, apie kasdienių sunkumų nebepakeliančią meilę, apie vienatvę, žinoma, apie kalnus. Knyga, kurią skaitydama planuoju savo kitas atostogas nuo pirmųjų puslapių. Į Alpes. Atrodo, vienintelę vietą pasaulyje, kur gyvenimas tikras tada kai sekasi, ir tada kai jau nebelabai.

Labai patiko, labai rekomenduoju.