Mano knygų šimtas (44): Camus

Kai pasiėmiau tą violetinę knygą iš lentynos, pagalvojau, kad ji tikriausiai labiausiai pribraukyta knyga iš visų, kurias turiu. Drąsiai pridryžuota rašaliniu parkeriu, ruoštasi diskusijai pamokoje, o “Svetimo” pabaigoje data: 1996 m. vasara – buvome vienoliktokai. (Giedre, įrodymas, kad knygas perskaitdavau vasarą 🙂 ). Tada knyga buvo ypatingai aktuali, tikriausiai suvirpino daug paaugliškų stygų man dūšioj. Dabar kai vartau ir skaitinėju, irgi užgauna, bet kažkaip kitaip. Dėl to norisi dar kartą perskaityti šį ypatingą Nobelio premijos laureatą. O šiaip smalsu pasidarė, ar yra Camus mokykloje nagrinėjamas?

Mano knygų šimtas (43): Kurt Vonnegut

Žmogus be tėvynės užstrigęs su čempionų pusryčiais Titano skerdyklose. O gal katės lopšy? Apie Kurt Vonnegut prisiminėm čia.

Labai patiko jo “Čempionų pusryčiai”, “Skerdykla Nr.5”, “Žmogus be tėvynės” (jei įvesite šitą pavadinimą į paiešką, išmes daugybę mūsų emigrantų nuotraukų).

“Katės lopšys” – visiškai crazy, bet nereali pabaiga vis dėlto paverčia knygą nerealia. “Titano sirenos” – žmogiško žemės laiko nereikšmingumas. Dar plauksiu į Galapagus, laukia lentynoj.

Mano knygų 100 (41): kai sunkybė virsta lengvybe

Šitą knygą mūsų mokytoja mus nusiuntė nusipirkti į knygyną. Kainavo labai nebrangiai. Tikriausiai buvo tas pats pirmas leidimas su rudais viršeliais. Net nežinau, ar dar turiu kur nors, ar kam paskolinau. Mane sužavėjo, pakerėjo ir taip toliau. Labai gera knyga. Neseniai Tyto Albos perleista iš naujo. Sakyčiau A MUST perskaityti.

Kažkaip man Kundera labai siejasi su Makine. Dėl Prancūzijos, dėl emigracijos tikriausiai, komunizmo. ?

O čia prirankiojau visokių M.Kunderos minčių.

Anot M.Kunderos, būtis kupina nepakeliamos lengvybės, nes kiekvienas iš mūsų gyvena tik vieną kartą. Vieną kartą – tas pat, kas nė vieno; to, kas įvyksta vieną kartą, galėjo išvis nebūti. Vadinasi, kiekviename gyvenime slypi atsitiktinumas, kiekvienas mūsų veiksmas gali visiškai lemti likimą. Kad ir koks būtų mūsų pasirinkimas, jo neslegia pasekmės, vadinasi, jis nesvarbus. Veiksmai tampa nepakeliami, jeigu kaskart mąstytume apie pasekmes, todėl gyvenimą galima apibūdinti, kaip „nepakeliamą būties lengvybę“.

*

Negalėčiau apibūdinti ir savęs. Jeigu ir mėginčiau, tai baigtųsi niekuo. Mano gyvenime, kiekvieno žmogaus gyvenime yra daugybė motyvų, daugybė temų, ir aš nežinau, kuri iš jų pati svarbiausia.

*

Kuo sunkesnė našta, tuo mūsų gyvenimas artimesnis žemei, tuo jis tikresnis ir teisingesnis.

*

Kiekvienas iš mūsų sąmoningai ar nesąmoningai perrašo savo paties istoriją. Mes nuolat perrašome savo biografijas, nuolat daiktams ir įvykiams suteikiame kitą reikšmę – savo reikšmę, kuri mums labiau patinka. Mes išsirenkame ir suformuojame – išgriebiame iš atminties dalykus, kurie mus ramina, mums meilikauja ir užglosto viską, kas galėtų nuliūdinti. Šiuo požiūriu istorijos perrašymas – taip pat net ir Orwello atveju – nėra nežmogiškas. Priešingai, tai labai žmogiška. Politinius ir asmeninius dalykus žmonės visuomet suvokia kaip du atskirus pasaulius, tarsi kiekvienas jų turėtų savą logiką ir savas taisykles. Tačiau, kad ir kaip keista, baisumai didžiosios politikos scenoje dažnai absoliučiai prilygsta mažiesiems mūsų asmeninio gyvenimo baisumams.

Romano ypatingumas slypi jo skepsyje, kurį jis priešino visoms mąstymo sistemoms. Jo pamatinis teiginys – kad žmogiškosios egzistencijos iš principo neįmanoma įsprausti į jokią mąstymo sistemą.

Interviu su M.Kundera čia.

Mano knygų šimtas (40): Daktaras Živago

Tokią knygą skaičiau

Toks leidimas dabar

Daktaras Živago. Skaitėm mokykloj, rašėm rašinį. Spėkit, ar atsimenu, apie ką buvo knyga. Bet atsimenu, kad labai patiko. Ir kad rašinys išėjo neblogas. Ir žinot, tikriausiai darysiu šitai knygai kada nors išimtį ir skaitysiu antrą kartą. Na, bent jau filmą tai tikrai stengsiuos pažiūrėt. Tikriausiai ne tą senąjį, pastatytą 1965 m., bet naująjį –2002 m. Trumpą apžvalgą apie knygą galit paskaityt bernardinuose.

Tik niekaip nesuprantu, kodėl daktaras iš ŽivagO pavirto į ŽivagA? Čia tipo pavardę sulietuvino, ar ką?

Mano knygų 100 (39): tas keistas nutikimas

šuniui naktį. Knyga apie berniuką autistą. Buvo įdomu skaityti apie kitokį žmogeliuką, kitaip suprantantį pasaulį, bandantį jį prisijaukinti, atrasti savo vietą. Tiesiogine prasme “sirgau” už Kristoferį, kad jis išdrįstų, nebijotų, kad pasiryžtų, kad jam pasisektų. Paskolinau knygą mamai, kurios sūneliui pripažino autizmą. Kad būtų drąsiau, kad būtų lengviau suprasti savo vaiką, tai,  kas dedasi jo galvelėj. Kad nebūtų taip baisu. Na, ir, aišku, vėl mane žavėjo berniuko gabumai matematikai 🙂 Daugiau apie knygą čia. Lentynoje manęs laukia kita M. Haddon knyga.

|***|

Mano knygų 100 (38): Kafka

Tikriausiai Kafka nulėmė, kad netapau teisininke. Kafkos Procesas mane iki šiol baugina ir visaip kaip skatina vengti susidūrimo su teisine sistema – ten taip klaidu, baisu, tamsu, sunarpliota ir nežinia, kur tiesa. Mano Procesas – pribraukytas, aprašinėtas ir išdrebėtas, taip baisiai įsijaučiau į šią knygą, kad įspūdį atsimenu ir po daugiau nei dešimties metų. Apie Metamorfozės siaubus, net nenoriu prisiminti. Brr.

|vabalų nemylėtoja|

Mano knygų 100 (37): neklausk, kam skambina

Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala; kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis. Jegu jūra bent grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė; taip pat, jei užlietų iškyšulį arba dvarą tavo ar tavo draugų. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau. /John Donne/

Ir angliškai: “No man is an island, entire of itself; every man is a piece of the continent, a part of the main. If a clod be washed away by the sea, Europe is the less, as well as if a promontory were, as well as if a manor of thy friend’s or of thine own were: any man’s death diminishes me, because I am involved in mankind, and therefore never send to know for whom the bell tolls; it tolls for thee.”

Pirmasis leidimas

Taip prasideda Ernesto Hemingvėjaus “Kam skambina varpai”. Pastebėjau, kad kažkaip iš senų laikų žinomų autorių vardų sulietuvinimas toks įprastas, kad net pačiai originalo kalba keista rašyti, bet va, tų, su kuriais jau vėliau susipažinau, sulietuvinimas žiauriai erzina. Kažin ko, taip yra? Na, bet atgal prie Hemingway.

Kai skaičiau šitą knygą, ji man labai labai patiko, o skaičiau jau tikrai seniai, mokykliniais laikais. Jei gerai atsimenu, knygoje aprašoma viena diena todėl daug kas skundžiasi, kad nuobodu, bet man tikrai patiko. Dabar norėčiau paskaityti kokią nors Hemingway originalo kalba. Gal reikės paskaityt apie senį, prisimint, ar iš tikrųjų man taip patiko, kad traukčiau į savo šimtą, juk tiek apie jį pridiskutavom.

O čia varpais skambina Metallica For Whom the Bells Tolls.

|100|

Mano knygų šimtas (36): testamentas prancūziškai

Toliau vedu pirštu per Garsiausių preito amžiaus pasaulio knygų sąrašą. Andrei Makine knyga „Prancūziškas testamentas“ mane ypatingai sužavėjo, labai patiko. Ir visai neseniai, nusipirkusi „Žano Dormo žemė ir dangus“ dar kartą perverčiau Testamentą, beveik dar kartą perskaičiau. Man ypatingai įdomi knygos atsiradimo istorija, kai knyga galiausiai įtiko leidėjams tik parašius, kad tai yra vertimas iš rusų kalbos, nors buvo iš karto parašyta prancūziškai.

Vartau šitą knygą, užsikabinu už vienos frazės, kitos. Žinau, jei nereiktų rytoj taip anksti keltis, skaityčiau trečią kartą.

|je m’apelle|

Mano knygų šimtas (35): kvepalai

Ar pradėjai kitaip uosti, kai perskaitei šitą knygą? Viskas turi savo kvapą, tik mes neturim tos tobulos uoslės, kad jį pagautume.

Nustebinusi knyga, įtraukusi, šlykšti. Labai gera. Ją prisiminiau, kai buvau Florencijoje ir ėjau per senąjį tiltą, ant kurio krautuvėlės, mažučiai nameliai, nes lyg ir knygoje taip buvo. O filmo nebaigiau žiūrėt, labai jau man nemiela akiai buvo, net bloga, tikrai. Nesu baisi jautruolė tuo atžvilgiu, bet filmo nebaigiau žiurėt…

*man mieliau gėlės kvapas*

Mano knygų šimtas (33): sniego jausmas

Atsimenat tą stebuklingąją Tyto Albos seriją, kuri, galima sakyti, atvėrė duris į naujovišką literatūrą, naujoviškas knygas (vienodo formato ir gražiais minkštais viršeliais, ir nepamirškime kritukų). Ar tik nebuvo Panelės Smilos sniego jausmas pirmoji serijos knyga?

Pirmosios serijos knygos buvo fantastiškos. Knygos pabaigoje būdavo sąrašas jau išleistų  ir planuojamų išleisti knygų – su savo tuometine sugyventine kruopščiai paukštuodavome perskaitytas knygas ir turėjome beveik identiškas serijos kolekcijas – jos kambario pusėj jos kolekcija, mano kambario pusėj manoji :).

Ši knyga man labai patiko. Ji man tiesiog dvelkia Bjork (ir vėl) 🙂 Ir filmas pagal knygą geras. Ar matei?

/33/