Svogūno lupimas

svoguno

Nežinau, ar skaityti autoriaus biografiją neskaičius nė vienos jo knygos yra labai geras pasirinkimas. Suskaičiau kaip romaną. Ir likau visiškai nustebusi. Tikėjausi knygos apie romanų autorių, o gavau knygą apie skulptorių, dailininką, poetą ir galiausiai tik pabaigoje apie užgimstantį prozininką. Štai jums ir rašytojas.

Ši knyga sukėlė šiokį tokį ažiotažą, nes Gunter Grass prisipažino, kad buvo mažasis nacis. O aš stebiuosi, kodėl visi stebisi. Tarytum galėčiau būti labai atsakinga už tai, kad buvau mažoji spaliukė, Lenino anūkė (viešpatie dieve, apsaugok mane nuo šitokių negandų, dabar baisu net pagalvoti, kokio aparato sraigteliu buvau auginama). Kai augi propagandoje, viskas priklauso nuo to, ar šeimoje kalbama apie tai, kas po propaganda. Ir dar kaip garsiai. Spėja vaikai išgirsti, ar ne. Štai ir visa spaliukų ar hitlerjungendiečių paslaptis. Jei niekas nesako, labai lengva susižavėti apgaulinga didybe. O paskui dar įduoti tėvus valdžiai – kaip kokioje baisiojoje Šiaurės Korėjoje – paskaitykit “Našlaičių prižiūrėtojo sūnų“.

Taip kad nereikia skubos smerkiant. Bet reikia drąsos prisipažinti, nusilupti saugius svogūno sluoksnius – ach, kokia graži prisiminimų metafora – atsistoti nuogam prieš potencialų pasmerkimą. (Ir vėl prisimenu blogai išverstą įdomią knygą “Gerasis vokietis“).

Knyga nesiskaitė lengvai, teko padirbėti. Vienu momentu pabaigon net kiek prailgo – vis tik įdomiausia buvo pirmi du trečdaliai knygos. Dabar eilės lauks koks “Skardinis būgnelis” ar kokia kita Gunter Grass knyga, taip dažnai minima lupant svogūną. Būtina perskaityti autoriaus gerbėjams, taip pat visiems besidomintiems antruoju pasauliniui karu, taip pat besidomintiems likimais ir atsitiktinumais, kurių sako nebūna (žiūrint kas sako), O Gunter Grass likimas buvo maloningas. Mažam naiviam Hitlerio anūkui susimylėjo duoti ilgą gyvenimą ir didelį svogūną.

***

– Mama, kas čia per knyga? Tu ką, mokaisi svogūną lupti?

Advertisements

Knygų žmonės Vilniuje: Petras Vaičiūnas

vaiciunas

Ištikimieji seni mūsų blogo skaitytojai tikriausiai atsimena tokią visokiausių knygų žmonių apraiškų Vilniuje ir ne Vilniuje kolekciją. Ieškokite per “Knygų žmonės Vilniuje”. Daugelis išrankiota po miestą, bet vis atrandu kokį naują, dar nematytą. Juokinga, bet dabar niekaip neprisimenu, kurioje vietoje yra ši atminimo lenta Petrui Vaičiūnui.

 

Atminties babilonai, arba aš vejuosi vasarą

atminties-babilonai-arba-as-vejuosi-vasara-1

Labai žavinga knyga. Nereikia nei trilerių, kai toks įdomu gyvenimas, kuris galėjo pasibagti net neprasidėjęs. Kodėl? Violetos Palčinskaitės mama, nenorėdama pakenkti šeimai, pakluso įsakymui eiti į getą. Juk čia ir galėjo būti tos neprasidėjusios istorijos pabaiga. Bet nebuvo. Nes pasaulyje įvyksta įvairių stebuklų ir, sakyčiau, Violeta yra vienas iš jų. Vertas ne tik būti išdainuotas eilėraščiais, bet ir sugulti į atskirą gražią knygą – tokią, kokią ir matote – su labai gražiu viršeliu, mažais siurprizais prasidedančiais skyriais, įterptais posmais ir nuostabia nuotrauka, kuri, kai atverčiau jau beveik paskutinį knygos puslapį, garbės žodis, privertė mane išsišiepti iki ausų.

Ir nieko daugiau nereikia pridurti – tik perskaityti. Rekomenduoju.

Violeta-Palcinskaite-928x557

Breakfast at Tiffany’s

tifa

Tiffany, Tiffany. Šiais metais turiu planą truputį pasivyti su visokiais must read, kurių nesu skaičius, o kurie vis dominuoja visokiame kontekste ir tada, nors ir žinau, apie ką ten kalba, bet noriu būt pati paragavus ir patyrus. Ši knyga viena tokių, perklausiau dar pernai, bet vis neturėjau laiko parašyti. Nepadarė man įspūdžio. Gal savo laiku ir buvo hitas, žinoma, galima atrasti aktualijų ir dabar (blizgaus gyvenimo vaikymasis ir “labai tikras” gyvenimas geltonuosuose spaudos puslapiuose), bet ta tema, tokia panaši į “Didžiojo Getsbio” ar “The Rules of Civility“, manęs kažkaip neužkabina. Taigi, užsidedu tik pliusą milijono knygų, kurias reikia perskaityti per gyvenimą sąraše, ir viskas. Tai ir skaityti, matyt, rekomenduosiu tik tiems, kurie tuos pliusus sąraše renka.

O klausydama labiausiai galvojau apie Trumaną Capotę ir filmą, kuriame jį fantastiškai vaidino a.a. Philip Seymour Hoffman. Jei nematei – labai rekomenduoju.

Žodžių svoris

Rašytoja Maša Gessen, parašiusi knygas apie Putiną (“Žmogus be veido”) ir apie “Pussy Riot” (“Words Will Break Cement”) naujausiame The New Yorker numeryje rašo apie Liudmilą Ulitskają:

 

141006_r25550-690

 

 

“I can’t change what happened, but I can think about it,” she said. “I can analyze. And then you start to see details you couldn’t see when you were inside that time.” 

Džozefas Antonas = Salman Rushdie

rushdie vir

Oho, “Šėtoniškos eilės” savo eilės mano lentynoje laukia nuo 2002 m. Kalėdų (Renatos Kalėdų senio dovana). Kantriai laukė, greičiausiai, kad galėčiau tinkamai įvertinti ir su tinkama pagarba skaityti, nes po ką tik perskaitytos autoriaus autobiografijos knyga įgauna kitokį kontekstą, gal ir kitokių prasmių?

Perskaičius “Paskutinį Mauro atodūsį” Salman Rushdie tapo vienu mėgstamiausių mano rašytojų, todėl man pačiai gan keista, kaip net dvi šio autoriaus knygos stovi mano lentynoje neskaitytos. Bet kartu ir džiugu, nes dabar galėsiu su pasimėgavimu išgerti, kaip kokį taurų dešimti metų brandintą gėrimą. Seniau gi nė mados nebuvo, o ir galimybių, skaitant knygą pašniukštinėti apie autorių, tad ir visos Rushdie skaitytos knygos mano galvoje gyveno atskirus, nuo autoriaus nepriklausomus gyvenimus. Dabar truputį kitaip. Žinoma, turint omenyje knygos apimtį, vėl reikia trupučio kantrybės ir rankų stiprybės nešiojantis knygą, bet manau, kad bet kuriam Rushdie mylėtojui autoriaus autobiografija bus smagus skaitymas, praversiantis duris į fantastiškos fantazijos prikimštą galvą, originalų požiūrį, atskleis poelgių motyvus ir pačius poelgius.

rushdie nuotr

Kaip jau atskleista knygos aprašyme, knyga pradedama 1989 m. vasario 14 d. aprašymu, kai autorius sužinojo, kad už “Šetoniškas eiles” jam yra paskalbta fatva ir bet kurio save gerbiančio fundamentalisto garbė ir tiesus kelias į rojų yra autorių nužudyti. Galbūt, kai šitie žodžiai, užrašyti ant knygos atvarto nuskamba, kaip kažkoks įdomus faktas apie autoriaus gyvenimą, tačiau ilgoje ir storoje knygoje skaitytojas ilgai gyvena su besislapstančiu autoriumi, praradusiu savo tapatybę, praradusiu teisę turėti savo namus, normalią šeimą ir susitikimus su draugais bei mylimaisiais, auginti vaikus, keliauti (niekas papraščiausiai nebeįsileidžia į lėktuvą). O tuo pačiu metu deginamos autoriaus knygos (žinoma, jų net neperskaičius), rengiamos demonstracijos, sproginėja knygą parduodantys knygynai, žudomi knygoe vertėjai, šaudoma į leidėjus…

fatwa

fatwa2

fatwa3

rushdie_fatwa

O kitoje barikadų pusėje draugai apgyvendina rašytoją savo namuose (su krūva apsaugininkų, policininkų ir šarvuotų limuzinų vairuotojų – ir taip beveik dešimt metų kasdien), knygynų darbuotojai protestuoja prieš savo darbdavius, atsisakančius pardavinėti knygą, paprasti žmonės vaikšto įsisegę ženklelius “I am Salman Rushdie”, knygos į ją uždraudusias šalis, tarp kurių ir autoriaus gimtoji Indija, žinoma, įvežamos nelegaliai, įvairūs rašytojai ir intelektualai pasirašinėja peticijas, raginančias ginti žodžio laisvę, atšaukti fatvą. Skaitant visus šiuos įvykius, visą laiką šalia ėjo dabartinių įvykių Ukrainoje paralelė, kai šaliai agresorei dėl įvairiausių ekonominių ir politinių priežasčių yra nuolaidžiaujama, mykiama ir jokiais būdais nesakoma tiesa į akis. Kai eilinį kartą auka yra kaltinama išprovokavusi konfliktą. Net juokinga skaityti, kai Danija, gindama savo sūrio į Iraną eksportą, atsisakė įsileisti autorių į šalį, panašiai ir Lietuvoje gi su Rusija ir sviestu, ar ne? Laikas apsisuko ir vėl grįžtame prie to pačio – vakarų fronte nieko naujo?

Šita knyga yra tikras lobynas. Ji prikimšta įvairiausiomis pavardėmis (labai gaila, kad nėra jokių išnašų apie minimus žmones – į knygos pabaigą pradėjau visus googlinti, gaila, kelionės metu šios galimybės nelabai turėjau), knygų ir filmų pavadinimais – eik iš eilės ir švieskis. Šiaip dažnai tenka nesutikti su visokiomis rekomendacijomis ir įžymybių komentarais ant knygos viršelio, bet šį kartą Le Point antraštė “Trileris, epas, politinė esė, meilės istorija, odė laisvei” visiškai atspindi knygos esmę, ypač “Odė laisvei”.

Rushdie ir Bono, susikeitę akiniais

Rushdie ir Bono, susikeitę akiniais

O U2 daina ir klipas “The Ground Beneath Her Feet” pagal Rushdie knygą “Žemė po jos kojomis” iš viso palieka mane apsalusią… Pasiklausykime

 

Dvasios žagrę kalė

Agnės Žagrakalytės knygos “Eigulio duktė” ištrauką pirmiausia paskaičiau kažkada kažkur internete – labai įdomu pasirodė – paskui Ji pasirodė Tyto Albos rudeniniame knygų pristatyme, kur, kaip ir knygų mugėje, visokeriopai bandė išsisukti nuo autorystės. O paskui knygą Kalėdų proga savo giminaičiui padovanojau, pagalvojau, kad jam irgi patiks, o paskui ir aš pasiskolinsiu ir paskaitysiu, didelė knyga, o vietos lentynose maža ir taip toliau. Paskui sėdėjau Knygų mugės pristatyme ir supratau, kad tai bus dar vienas pusė kilogramo mano nusipirktų knygų svorio.

Aš nežinojau, kad rašytoja yra visiems pažįstama kaip poetė, nelabai pažįstu poetų, nors esu gimusi poečių gimimo dieną, kartu su kitomis dvejomis poetėmis ir vis dar laukiu savo poetinio prabudimo, nes kaip taip gali būti, kad dvi ėmė ir gimė tą pačią dieną, o aš irgi gimiau ir ne poetė? Pristatymo metu drebėjo rašytoja taip, kad iš pirmos eilės tai tikrai matėsi, net norėjau atiduoti savo vienintelį knygų mugėj turėtą megztinį. O drebėjo, nes tikriausiai giminė visa apkabinusi laikė, o seniai mirę kaip gali sušildyti? Rašytoja sakė, kad jai nešalta, o pristatyme dalyvavusi Laura Sintija Černiauskaitė (kuriai paauglystėje baisiai pavydėjau tokio ilgo vardo) niekaip negalėjo suprasti, kaip taip galima išsižadėti savo kūrinio ir ką reiškia “perrašyti” tai, ką Juozas Žagrakalys kažkada parašė. Vis spaudė ir spaudė rašytoją, nežinia, ko – kad išsižadėtų savo perrašymo ar kad prisipažintų, iš kur nusirašė, ar kad šiaip pavydas suėmė, kad jai dvasios rašyti nepadeda, užklausus patarimo, šalčio anei įkvėpimo iš anapus neatpučia.

O aš ką, sėdėjau įsitikinusi, kad šitos knygos man baisiai reikia turėti. Ir dar slapčia tikėjaus, kad knyga man labiau patiks nei Lauros Sintijos, kurios rašymais svaigau paauglystėje, dabartinės knygos. Dar džiaugiausi, kad kažkokiu stebuklingu būdu prieš mane sėdėjo giminės su gilia šeimos istorijos atmintim atstovė (toks jausmas, kad va kokia Uršulė iš Milkantų Norvaišaitė iš Sabaliauskaitės knygos nužengė – ne viskas prarasta, ne viskas išmirę), kaip kokia užburta princesė, kuri pati save atkerėjo užrašiusi į ausį pašnibždėtą istoriją.

***

PS Čia rašinėlis mano sesei, kuri vis kamantinėjo apie knygų mugės dvasią. O dvasios ėmė ir sudalyvavo tiesiogine žodžio prasme

 

Vieno autografo istorija

europos slamtas

Ulf Peter Hallberg. Europos šlamštas. Šešiolika būdų prisiminti tėtį

 

Aš: Labas.

Ulf Peter: Labas.

Aš: Gal galėtumėt pasirašyti?

Ulf Peter:  Žinoma. Kuo tu vardu?

Aš: Lina. L – I – N – A. Teisingai.

Ulf Peter: Ką veiki (gyvenime)?

Aš: Hmm (ką gi čia veikiu)? Aaa uuu… mmm… Rašau knygų blogą.

Ulf Peter: Tikrai?

Aš: Aha. Su drauge rašom. Ai, tiesa, aš rašau Lietuvoj, mano draugė rašo Švedijoj. Gyvena Švedijoj (Ulf Peter – švedas, gyvevantis Vokietijoje).

Ulf Peter: Tikrai? Kurioj Švedijos vietoj gyvena?

Aš: K.

Ulf Peter: Aaa. (Kažką šyptelėjo apie regiono akcentą, pakomentuoti negalėjau).

Aš: Kaip pasisekė knygos pristatymas?

Ulf Peter: Gerai! Manau, labai gerai.

Aš (nustebus): Tikrai?

Ulf Peter: Tikrai. Pardavė daug knygų, išbaigė visas, reikėjo dar atvežti.

Aš: Geras. Aš irgi buvau pristatyme.

Ulf Peter: Tikrai?

Aš: Aha. Tikrai buvau, va, ir FB papostinau, tuoj parodysiu (FB niekaip neužsikrauna), nežinau, ar užsikraus, nes telefonas miršta. Bet aš išėjau.

Ulf Peter: Na, aš suprantu, čia knygų mugė, daug renginių, negali tikėtis, kad visi sėdės. Nors kai sėdi “ant scenos” baisu, kai žmonės pradeda išeiti, nes galvoji, kad labai nuobodu.

Aš: Būsiu atvira. Man buvo nuobodu, man atrodo, moderatorius niekaip negalėjo užvesti pokalbio. Kalbėjo apie kažką apie tenisą – nieko nesupratau. Išėjau, bet dabar gailiuosi, kad išjėau (blyn, blyn, kaip gailiuosi!!!).

Ulf Peter: Kaip vadinas jūsų blogas?

Aš: Oi, sudėtingas pavadinimas. Kažkas panašaus į fantastic book worms, tik lietuviškai.

Ulf Peter: tai jūs lietuviškai rašot ar angliškai? Užrašyk man pavadinimą, aš norėsiu pažiūrėti.

Aš: Lietuviškai. Ar verta rašyti?

Ulf Peter: Užrašyk. Ir savo vardą man užrašyk.

Užrašau. Mus ima vyti nuo stalelio – laikas kitam autoriui dalinti autografus.

Ulf Peter: Lina, who? Kokia pavardė?

Užrašau pavardę.

Ulf Peter: Kaip čia skaityti?

Aš perskaitau. Pakartoja. Visai veja nuo stalelio.

Aš: ačiū ir sėkmės.

Ulf Peter: Iki.

Donelaičio Metai

donelaits

Šiandien Kristijonui Donelaičiui sueina 300 m. O aš dar niekada gyvenime taip kultūringai nešvenčiau pirmosios metų dienos. Pats kultūringiausias gimtadienio šventimas irgi. Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo minimas Donelaičio gimtadienis ir aš ten buvau. Nieko negėriau, išskyrus J.S.Baco Toccata ir Fugue – į save. Gyvais vargonais girdėjau pirmą kartą – nuostabu! Kazlas skaitė “Metus”. Dar pakalbėjo apie Donelaitį (ne Kazlas, Kuodis). Viskas vyko trumpai, koncentruotai – norėjosi daugiau – tiek Kazlo skaitymų, tiek vargonų.

Su naujais metais. Geresniais, nei praėję.

Gerų autorių, gerų vertimų, gražių viršelių, skanaus knygų kvapo!

Gerų knygų!

S.Avallone “Plienas” ir lietuviškos realijos

indeffx
Italija. Bet ne ta turistinė, visų įmanomų gelato spalvų. Ne ta brošiūrinė iš akmens ir marmuro, o iš betono ir plieno.

Anna ir Francesca dvi trylikametės draugės, gyvenančios nušiurusių daugiaaukščių rajone Piombino mieste. Via Stalingrado namuose gyvena daugiausia darbininkų iš plieno lydymo fabriko, kurio grubus siluetas niekada nedingsta iš pasakojimo.

Anna ir Francesca gyvena mačistiniame purviname pasaulyje, kur vyrai pasilieka sau teisę naudotis moters kūnu, kur dominuoja S.Berlusconi “papų televizija”, kur tėvai ir vyresnieji broliai mano turį teisę kontroliuoti moterų seksualumą, kur suaugusieji nuolatos apsimeta nematą prievartos prieš vaikus, kur socialinės atskirties resultatas yra menkas išsilavinimas, narkotikai, apatija, o vienintelė ateitis su viltimi yra įmanoma tik išsikrausčius į Romą ar Milaną.

Anna ir Franceska tame grubiame, nešvariame pasaulyje sukuria savo erdvę, kuri, žinoma, yra įtakota aplinkos, bet kurioje vistiek dar yra daugiau vietos šviesai. Anna ir Francesca suvokia esančios gražios, jos mato, kaip vyrai, brolių draugai, klasiokai nulydi jas žvilgsniu, jos girdi jų švilpimus ir “Ei, gražuole pupyte” komentarus, ir jos mėgaujasi jais, nes juk to iš jų ir tikimasi, ar ne? Kas belieka beveik keturiolikmetei, kuri mato, kad gražus jos jaunas kūnas yra vienintelė jos kaip moters “superjėga”, kurią ji turės tik trumpą laiką?

Anna tikisi tęsti mokslus, tapti teisininke ar politike, o Franceska svajoja tapti veline, mergina tv laidose, kuri tik šoka, stovi šalia laidos vedėjo ir nieko nesako,  bet tai vėliau, nes dabar – vasara, nenusakomas tiek nuo saulės, tiek nuo plieno liejyklos sklindantis karštis, vidury dienos uždaryti langai, tuščios gatvės, mama virtuvėje daranti pasta, geriausia draugė kartu vonioje besimaivanti prieš veidrodį, kai abi garsiai dainuoja “The summer is magic, is magic. Oh, Oh, Oh”.

stal-avallone_silvia-16271245-frntSilvia Avallone buvo 26-eri metai, kai buvo išleista jos debiutinė knyga “Acciaio” (“Plienas”). Vertimo į anglų kalbą pavadinimas “Swimming to Elba” yra sietinas su Elbos sala, kuri yra visai netoliese, kurią nuolatos mato ir Anna, ir Francesca, ir gražuolis Alessio ir Mattia, ir be laiko suvargusi Francescos mama, ir visi kiti Via Stalingrado gyventojai, bet tas grožis, prabanga, turistiniai mirgantys laivai tolumoje yra tolimi, tarsi sapnai, mažai turintys ką bendro su įkaitusio betono, kaimynų už sienos vaidų ir sunkiai apmokamų paskolų realybe.
Man labiau patiko švediškojo leidimo viršelis, kuriama tarp plieninių konstrukcijų matosi du ant betono sienos balansuojantys paaugliški mergaičių kūnai. Tas viršelis puikiai susumuoja tas priešpriešas, kurias S.Avallone aprašo savo knygoje: laisvi, gamtos duoti kūnai ir kietas, vyrų gaminamas plienas, laisvė (įsivaizduojama?) ir plieninis narvas tą laisvę ribojantis, riba tarp vaikystės ir suaugusiško pasaulio realijų.

Socialinis realizmas nėra mano mėgstamiausia literatūros rūšis, bet  S.Avallone “Plienas” (“Swimming to Elba”) maniškį pasipriešinimą visai nuginklavo, ir aš turiu pasakyti, jog  dėl įdomios veikėjų galerijos, stiprios visuomenės kritikos, perspektyvų kaitos, sugebėjimo rašyti “lyg gyvuonies lyg pat šaknų” ši knyga, ko gero, yra viena geriausių šiemet mano skaitytų.

Ši knyga man “trenkė į paširdžius”, nes  ta S.Avalonne aprašoma Italija labai jau panaši į Lietuvą, kad ten aprašyti dalykai apie socialinę atskirtį, požiūrį į moteris, požiūrį į vyrus, požiūrį į santykius šeimoje, siaubingai ankstyvą mergaičių seksualizavimą, prievartą prieš vaikus ir moteris yra, deja, kasdien aktualūs lietuviškame gyvenime. Būtų mano valia, išversčiau šitą knygą į lietuvių kalbą ir įrašyčiau ją į privalomų kasmet skaityti knygų sąrašą  nuo kokios 7 iki baigiamosios klasės.
Mums reikia apie tai pradėti kalbėti, jei norime kažką pakeisti.

K.Ž.G

“They ran freely through the crowd, turning to look at one another, joining hands as they ran. They knew that nature was on their side; they knew they were powerful. Because in certain settings, certain places, all that matters is whether a girl is pretty. And if you’re not, if you’re a loser, you go nowhere, you have no fun. If the boys don’t write your name on the pillars in the courtyard…then you’re nobody. You’re thirteen years old, but you already wish you were dead.”

“In the distance, two and a half miles across the water, the white beaches of the Isle of Elba gleamed like an unattainable paradise. The inviolate domain of the Milanese, the Germans, the silky-skinned tourists in black SUVs and sunglasses. But for the teenagers who lived in the huge barracks of public housing, for the children of all the nobodies dripping with sweat and blood at the steel mill, the beach across the way from their front doors was already paradise. The only real paradise.”

M.Atwood: “A.Monro kelias į Nobelio premiją nebuvo lengvas”

8_alice_munro_byline_shapton-300x300The Guardian publikavo M.Atwood tekstą, kuriame ji kalba apie savo draugės ir naujausios Nobelio premijos laureatės  gyvenimą.

“Munro found herself referred to as “some housewife”, and was told that her subject matter, being too “domestic”, was boring. A male writer told her she wrote good stories, but he wouldn’t want to sleep with her. “Nobody invited him,” said Munro tartly. When writers occur in Munro stories, they are pretentious, or exploitative of others; or they’re being asked by their relatives why they aren’t famous, or – worse, if female – why they aren’t better-looking.”

Nobelio premija teikiama jau 111 metų, Alice Munro yra tryliktoji rašytoja moteris gavusi ją.

 

 

K.Ž.G

Marijos testamentas

Dailės mokykloje man meno istoriją dėstė menotyrininkas Petras Šmitas. Jo pamokos vykdavo kabinete, kuris buvo senojoje dailės mokyklos dalyje, Rumpiškės dvaro pastate, kur girgdždėjo parketas, stovejo baltulėliai biustai, kur neregėto gražumo laiptų turėklų vingius galėdavai sekti pirštu, belaukiant kol mokytojas atrakins kabinetą Imageir ijungs aparatą skaidrėms rodyti.

Būtent tame kabinete esu mačiusi daugybę paveikslų, vienaip ar kitaip vaizduojančių apreiškimą Marijai ,Jėzaus gimimą, įvairiausius Madonos su kūdikiu variantus, skausmo paralyžuotas Pietas, triumfuojančias ėmimo dangun scenas.
Ir daugelyje paveikslų Marija aiškiai vaizduojama nežemiškai.
Dažnai iš jos sklinda šviesa (Giovanni Battista Salvi “Madona and Child”, Aušros vartų koplyčios Mergelės Marijos paveikslas),  dažnai Marija vaizduojama su aureole, kad parodyti jos šventumą (Botticelli “Madonna del Libro“, Gentile da Fabriano “Adorazione del Bambino”, Raffaello “La Madonna del Granduca“, George Hitchcock “The Annunciation”).
Be aureolės Marijos išskirtinumą dar rodo atsiveriantis dangus (Raffaello “Visitazione“), grojančių ir giedančių angelų minios (Guido Reni “The Coronation of a Virgin”) arba tai, jog ji eina debesimis (Raffaello “Siksto  madona”).

Caravaggio gavo pylos už tai, kad paveiksle “Natività con i santi Lorenzo e Francesco d’Assisi” perdaug ją žmogiškai pavaizdavo Mariją, pusiau gulinčią ant žemės, išvargusią, bet ir čia virš jos galvos sklando angelas, o ir  šiaip jau šešėlių ir tamsos meistras Caravaggio daugiausia rytinės šviesos paveiksle skyrė būtent Marijai, o ne kūdikiui.

animal7f-1-web

Fiona Shaw vaidina Mariją spektaklyje, pastatytame pagal C.Toibin knygą

O kas jeigu…
O kas jei nėra nei angelų, nei karūnų? Kas jei vietoj dangiškos šviesos, vietoj baltų lelijų yra tik kaltės jausmas ir gedulas?

Didžioji dauguma  pasakojimų, iš kurių mes sužinome apie Marijos gyvenimą yra papasakoti kokio nors trečio asmens APIE Mariją, bet knygoje “The Testament of Mary” rašytojas Colm Toibin  leidžia jai pačiai pasakoti, suteikia jai stiprų balsą, ir vietoje kelių  klasikinių momentų (apreiškimas, apsilankymas pas Elžbietą, gimimas Betliejuje, Pieta, ėmimas dangun) skaitytojas gauna sodrų, komplikuotą, įdomų Marijos portretą.

Calm Toibin konstruoja neortodoksišką Mariją, čia ji kardinaliai kitokia nei prie bažnyčios parduodamuose saldžiuose paveikslėliuose: nėra čia nei pamaldžiai sudėtų rankų, nei nuolankios ramybės, nei absoliutaus tobulumo, nei niekada neišsidraikančios plaukų sruogelės. C.Toibin Marijai ir karšta, ir skauda, ir baisu, ir batas trina.  Ji pavargusi, nusivylusi, sena, užsidariusi tamsiuose namuose, niekada nesakanti savo sūnaus vardo.

104 motinos kaltės puslapiai,  patekę į trumpajį šių metų Bookerio sąrašą.

Colm Toibin buvo praėjusių metų Göteborg knygų mugėje, abi knygų žiurkės klausėmės jo, jis kaip tik rašė autografus į šitą knygą, o aš kažkodėl nepasinaudojau proga ir jos nenusipirkau jau tada. Gailiuosi.

But I must say it once, I must let the words out, that despite the panic, despite the desperation, the shrieking, despite the fact that his heart and his flesh had come from my hear and my flesh, despite the pain I felt, a pain that has never lifted, and will go with me into the grave, despite all of this, the pain was his and not mine.” //C.Toibin “The Testament of Mary”

K.Ž.G