Aušros pažadas

Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi.

Su Romain Gary mano santykis toks įdomus, sakyčiau – kasdien grįždama iš darbo su juo, įsimylėjusiu, pasilabinu, lentynoj turiu keletą jo knygų, dar priešbloginiais laikais esu perskaičius jo “Gyvenimas dar prieš akis”, niekaip nesugalvojau, ar esu perskaičius “Aušros pažadą” (būna ir taip, jei apie nedokumentuotus priešbloginius laikus), nes galvoj viskas persimaišė, plius dar “Tas ponas Piekielnis” – atrodo ir tuos faktus žinau ir anuos žinau, ir nebesugalvoju, iš kur. O bet tačiau, kai pradėjo anonsuoti filmą, tai susigriebiau, kad reikia skubiai skaityt, nes nenoriu eit į filmą be savo “filmo” galvoj.

Labai įdomi knyga, labai man patiko. Lengva ir įdomu skaityti. Nuostabiausios knygos vietos tos, kur autorius pasakoja apie savo vaikystę Vilniuje (čia, žinoma, suveikia ir tai, kad gyvenu Vilniuje). Autoriaus ironija ir humoro jausmas yra nepakartojami. Jie yra knygos variklis ir knygos šviesa – juk būtų galima visą istoriją papasakoti graudulingai verkšlenant apie sunkų gyvenimą ir dėl Prancūzijos išprotėjusią maman. Ta autoriaus motinos meilė minčių dar sukelia milijoną ir vieną.

Galvoju ir galvoju apie tą meilę. Dieve mano, tai bent atsidavimas, tai bent tikėjimas, tai bent ištvermė! Man atrodo, tiek įmanoma tik būnant beprotystėj. Gal savotiškoj, o gal ir visiškai tikroj. Kiek dera tokio dydžio meilė ir dar didesni reikalavimai būti kažkuo, jokiais būdais ne bet kuo? O kur dar gėdingas tampymas po kaimynus, skelbiant, koks didingas bus josios sūnus. Žinoma, visi motinos parašyti laiškai, kuriuos Romainui siuntė karo metu – tai yra aukščiausia ir tyriausia meilės išraiška. Man šitie galai motiniškos meilės ir motiniškos beprotybės niekaip nesusieina…

Būtinai skaitysiu kitas Romain Gary knygas ir artimiausiu metu keliausiu į filmą. Skaitykite – neeilinė, įspūdinga knyga.

Kačerginės paveikslėliai

landsbergis-kacergines-paveiksleliai_

Atėjo laikas truputį apmažinti Knygų mugės knygas, kol dar kita knygų mugė neatėjo.

Labai mėgstu vaikystės prisiminimus, o dar labiau, jei tie prisiminimai iš tarpukario Lietuvos. Man ir Galinos Dauguvietytės vaikystės knygoje ta atsiminimų dalis stebuklinga.

Tad mažutę knygelę su nuotraukomis ir eilėmis suskaičiau su didžiausiu malonumu. Tokiu, kad labai daug ir nerašysiu čia, geriau pavažiuosiu į Kačerginę, kur bėgo Vytauto Landsbergio vasaros, paspoksosiu į Nemuną ir aplankysiu koplyčią, suprojektuotą autoriaus tėčio. O gal ir meškerę užmesim kokią.

Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu

Šia knyga susidomėjau perskaičius straipsnį žurnale. Niekada nebuvau girdėjus apie Dailininkų kelią, o Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos prikaustė, kad negalėjau akių atplėšt. Ir žinoma, įsirašiau kelią į to do sąrašą. Ir ne svajonių, o realybės – kai tik pasitaikys proga. Visaip modeliuoju, kad kuo greičiau pasitaikytų.

Šiaip pati knyga tikrai nėra kelionės vadovas. Kelionė yra knygos fonas – ėjimas yra puikus būdas kalbėtis, išsikalbėti. Arba tylėti. Gal knygoj labiau tikėjaus, kad autorė paprovokuos kunigą įvairiais klausimais – bet arba autorė nelabai provokatorė, arba kunigas nebeišprovokuojamas, žodžių žonglierius, visada turintis atsakymą. Iš tikro, jis pats labiau provokuoja autorę ir knyga tuo momentu kaskart netikėtai pakeičia kryptį – kalbinamasis tampa kalbintoju, klibintoju nepatogių temų ir klausimų, apie kuriuos gal nesinori kalbėti.

Kiek nustebino kai kurios autorės reakcijos, vis atsiversdavau pasižiūrėti, kiek gi autorei metų ir kraipydavau galvą, kad, na, gyvenimo ragavus moteris neturėtų gal reaguot kaip princesė ant žirnio (nesvarbu, kad skaito pasakas). Bet šiaip – skaityti galima, lėčiau sustojant prie Aleksandravičiaus (ypač) ar Toliato paprastais žodžiais pasakomų paprastai genialių dalykų.  Jie užsiliks galvoje, gal vis sugrįš. Tik šiaip pagalvojau, koks nelabai vykęs daugelio mūsų (tų, kurie nebeprincesiško amžiaus) satykis su katalikybe – paviršutiniškas, atpoteriautas už pliusą kunigo sąsiuvinuke. Be didelių kam, su kuo ir kodėl. Kažkaip gaila. Bet gal būtent todėl ir populiarios Toliato knygos? Žmonės jaučia stygių ir ieško. Ieškojimas irgi yra kelias.

 

Paslapties babilonai, arba aš tau siunčiu labų dienų

“Neieškokit, kas modernu, ieškokit, kas amžina.”   Juozas Miltinis

Violeta Palčinskaitė yra nuostabiai žavinga. Labai džiaugiuosi, kad ji rašo šias savo atsiminimų knygas, labai gaila, kad į knygos pristatymą negalėjau nueiti, o knygų mugėje susitikimo nebuvo. Kažkaip per praėjusius metus daug skaitau atsiminimų knygų – ir visos puikios, labai įdomios. Jos man kaip koks istorinis gidas po Lietuvą nuo maždaug tarpukario iki šiandienos, ypač po tarybinius laikus, apie dienas, kai pasakotojai buvo jauni –  visi skaitytų atsiminimų knygų herojai jau garbaus arba net labai garbaus amžiaus.

Kuo autorė tokia žavinga? Violetos Palčinskaitės knygos nuotaika yra šviesi ir skaidri (skolinuosi Irenos Veisaitės prisiminimų knygos pavadinimą, nes labai pritinka), iš jos trykšta gyvenimo džiaugsmas, optimimas, gera nuotaika, humoras. Neišgirsi bambesių ir skundų ar dar kokių padejavimų. Kokie padejavimai! Paskaitykite, kiek nuotykių, o kiek kelionių!!! Galvojau, kad aš taip vidutiniškai keliauju, kur ten, palyginus su autore, aš esu tiesiog pasaulio nemačius namisėda! (Perskaičius knygą nuėjau ir nusipirkau bilietus į salą Viduržemio jūroje! Tikrų tikriausiai! Štai kokia įkvepianti yra ši knyga!)

Knygoje yra keletas ir siurprizų – spalvotos nuotraukos, kurių iš pradžių net nebuvau pastebėju,s iliustruojančių įvairias knygos vietas – maloniai nustebino, ir – knygos skyreliams pritaikyti eilėraščiai. Skaičiau ir galvojau, kaip gražu, kaip noriu šito ir ano iššmokyt savo dukrelę, o tuo pačiu ir pati išmokčiau.

Rekomenduoju atsiminimų mėgėjams, smalsuoliams, kuriems įdomu, kaip atsiranda eilėraščiai, pjesės ir scenarijai, istorijos apie režisierius, rašytojus ir kitus poetus (istorija apie P.Širvį tiesiog nepakartojama – iš karto nufotkinau puslapį ir nusiunčiau draugei vaidinančiai spektaklyje “Nutolę toliai” pagal Širvio eilėraščius) na, ir, žinoma, poetės gerbėjams.

*Leidyklos dovana.

Gib a kuk

Image result for gib a kuk knyga

Pažintis su G.Kanovičiaus kūryba prasidėjo nuo “Miestelio romanso“, kuris ir sužavėjo, ir atvėrė akis. Net sunku patikėti, kad skaičiau prieš šešerius metus! Kad taip labai patiko, tai leidyklai Tyto Alba pristačius, kad išleis Rūtos Oginskaitės knygą – dialogą apie G.Kanovičiaus gyvenimą, labai laukiau. Kartais žmogus belaukdamas ir perdegi, knyga bokšte prie lovos savo eilės laukė porą metų. Ir gaila, kad tiek ilgai neskaičiau, bet ir džiaugiuosi (laikas tada, kai laikas), nes šių metų knygų mugėje bus pristatoma Grigorijaus Kanovičiaus “Linksmos akys”. Pasirodo, ši knyga buvo deficitinė! 6000 vnt. tiražas buvo šluote iššluotas, o pakartoti leidimo leidykla nebesiryžo, nes buvo kam linksmybės nepatiko.

Knyga bokšte ilgokai pragulėjo dėl paprastos priežasties – kad ir kiek daug emocijų sukėlė knygos išleidimas, publicistinę knygą sunku imtis skaityt. Na, taip jau dažniausiai man būna. Bet šioji! Tiesiog skaityte suskaičiau. Puikiai parašyta ir labai įdomi, nenustojanti stebinti kiekviename puslapyje. Viena iš tų, žinote, kur sako “kam rūpi romanai, gyvenimas daug įdomesnis”.

Perskaičius knygą, nuėjau kraustyt savo lentynų – susiradau G.Kanovičiaus “Nusišypsok mums, Viešpatie” ir Kanovičiaus išgirto Icchoko Meko “Striptizą”. Taip ir stumdos mano knygų eilė… O dėl “Gib a kuk”, sakyčiau pirmiausia gal būtų naudinga ką nors autoriaus paskaityti. “Miestelio romansą”, o aš tai planuosiu, kaip čia susiorganizavus G.Kanovičiaus raštus.

Lenkiški prisiminimai

Image result for lenkiški prisiminimai

Šiemet štai jau antra knyga, kurios viršelyje – ypatingai viliojanti nuotrauka. Kita, žinia, -“Dziedas“. “Lenkiškų prisiminimų” ėmiausi dėl gražaus viršelio ir gerų atsiliepimų, na, ir šiaip smalsumo, nes lentynoje savo eilės jau kada laukia “Ferdydurkė”, kurios pavadinimą tikriausiai tik dabar ir išmokau, šiaip būdavo knyga F.

Skaityti “Lenkiškus prisiminimus” man sekės labai banguotai – iš pradžių labai įdomu, paskui nelabai, o į pabaigą vėl labai (dėl žydų). “Nelabai” dalis man buvo pasakojimai apie krūvą žmonių lyg ir Varšuvoj ar kažkur kitur, kurių nepažįstu, tai lyg skaitytum kažkokį svetimą dienoraštį, kur nesupranti, nei kas ten vyksta, nei su kuo. Pradžioj labai įdomu ir ne vien dėl to, kad rašytojo tėvas lietuvių kilmės, bet šiaip įdomu skaityt apie to laikmečio gyvenimo manierą, kaip bajorėliai gyveno, kas jų buvo galvoj ir ko toj galvoj nebuvo.

Žinoma, viskas Gombrowicziaus yra traukiama per dantį, praktiškai absoliučiai viskas, nes neturėdamas jokių didelių idealų ir pats ieškodamas savo vietos ir reikšmės pasaulyje, į viską žvelgė su pašaipia šypsenėle. Vietomis vis galvodavau, kad tokia persona sutikta realiame gyvenime mane ganėtinai užknistų, toks biškį panašus jausmas kaip su Stasiu Šaltoka, užknisančia asmenybe. Gal dėl to pati “Lenkiški prisiminimai” ir suerzino daugelį “padorių” tėvynę mylinčių skaitytojų.

O bet tačiau jo įžvalgos apie mūsų žemiečių ir kaimynų amžiną provicialumą yra kaip į akį taiklumo, smagumo ir yra būtinos visiems perskaityt:

“…kupini vaikiško naivumo, kaišiojate abejingam užsieniui panosėn savo polonezus tik tam, kad sustiprintumėt savo įskilusį vertės pajautimą,sureikšmintumėt save. Jūs lyg tas beturtis, kuris giriasi, kad jo bobutė turėjo dvarą ir važinėjo į Paryžių. Esate pasaulio vargšai giminaičiai, besistengiantys imponuoti sau ir kitiems.

…būtų geriau, jei lenkai garbintų Lenkiją ne taip naiviai, ne taip provincialiai, ne taip išsiduotų, kad užsienyje juos graužia žemesnybės jausmas.”

Girdėta/Jausta kažkur? Kaip bebūtų keista, aprašytą nepilnavertiškumo jausmą iš galvos man išmušė Andrius Užkalnis savo seniai priešžvaigždiniais laikais, kai dar buvo skaitomas.

Gombrowicziaus “Apsėstųjų” apžvalga čia.

 

Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey

Image result for nelyginant šiaurė magnetą

Prisipažinsiu, nors knygų mugėse ir keliaudavau paskui Tomą Venclovą į renginius, apie jo gyvenimą žinojau tikrai ne per daugiausiai, gal tik tiek, kiek pats papasakodavo susitikimuose. Jo emigracija aštuntam dešimtmetyje ir faktas, kad jis yra žymaus tarybinio rašytojo sūnus, man tarpusavyje atrodė kaip niekada nesusikertančios lygiagrečios istorijos, kurios niekaip negali būti apie vieną žmogų. O buvo ir nutiko.

Kaip dažniausiai man nutinka su biografinio tipo knygomis – jos taip ima ir sugriauna mano prieš tai įsivaizduotą žmogaus paveikslą. Atsimenu, kai paauglytė skaičiau savo dievaičių Foje knygą su daugybe išprotėjusių juokingų istorijų, buvau šokiruota, kaip čia Mamontovas, kuris išdainuoja mano tamsias paaugliško egzistencializmo gaidas – nuotraukose (ypač paskutinėje) šitaip širdingai šypsosi! Stačiai asmeninis įžeidimas – jei jau liūdim ant vaikystės stogo besižvalgydami į geltonus krantus, tai liūdim, o ne šypsomės (tikriausiai, perskaičius šią knygą, mane ištiko niūriosios paauglystės pabaiga). O šventasis mano naivume ir pūkuotasai ignorance!

Tomas Venclova irgi kitoks nusipiešė knygoje, nei aš buvau taip pat savotiškai idealistiškai prifantazavusi (iš nežinojimo). Knygoje jis atviras, nesivaizduoja nei didvyriu, nei genijumi, ir pasakoja apie padebesius (pagyrus genijams), ir apie nuopolius (jiems nepripažinus). Jo gyvenimas verda ir kunkuliuoja jau virš aštuoniadešimties metų (visiškai nesistengdamas atitikti idealistinio skaitytojos įsivaizdavimo), o skaitytoja skaito ir galvoja, kad gyvenime nieko ypatinga neveikia ir t.t., ir panašiai.

Šie pašnekesiai – tai yra nuostabi knyga, nuotabiai išversta – skaitant atrodo, kad Venclova balsu pasakoja, nes sugaudyta jo kalbėjimo maniera ir jo frazės. Tai yra Lietuvos istorijos knyga, dar vienas kitoks balsas, kita nuomonė, kurios visada ieškau begalybėje aplinkinių nuomonių. Kartu tai yra kitas pasaulis, kuriame gyvena Ana Achmatova, Nobelio premijų laureatai žmogiškuose ir dieviškuose pavidaluose, kur Tomo Venclovos eilėraščiai, prieš tai nesėkmingai bandyti skaityti, įgauna prasmę, atsiranda šalia skaitomos knygos ir tiesiog skaitomi paraleliai.

Image result for tomas venclova eilėraščiai

Galvojau, nežinau, ką čia parašyti, o, va, prisirašė. Būtina perskaityti Venclovos gerbėjams ir visiems kitiems geros valios smalsiems žmonėms kosmopolitams. Tautininkams nerekomenduojama, gali sukelti šalutinį efektą, bet gal tai ir išeitų į naudą. Nėra lengvas pasiskaitymas, bet tikrai ir nėra sudėtingas, gal tik kur apie eilėdaras visokiausias labiau patiks poetams ir literatams – man tai duok Venclovos istorijų.

Basakojis bingo pranešėjas

basakojis-bingo-pranesejas_z1

Kai skaitai lietuvio rašytojo prisiminimus, tai kažkaip įsivaizduoji, kad daug kas bus žinoma – miestai, kaimai, aplinkybės, tam tikro laikotarpio aktualijos, tačiau su Antano Šileikos prisiminimų knyga yra visiškai kitaip. Tiesą sakant, didžiojoje knygos dalyje nerasite nieko panašaus, su kuo kaip lietuviai galėtumėte susitapatinti – Antano Šileikos vaikystė su lituanistinėm mokyklom šeštadieniais, tautinias šokiais ir užmiesčio gyvenimo ypatybėmis yra visiškai svetima Lietuvoje gyvenantiems. Gal girdėta iš giminaičių iš už Atlanto pasakojimų, ypač, jei jie kanadiečiai, bet ne daugiau. Todėl skaityti kažkaip keista.

Kol neateina nepriklausomybė ir skaitytojas kartu su Antanu Šileika ir nepriklausomybės veikėjais supuola į taip pažįstamus įvykius, tik šį kartą papasakotus iš kitos pusės. Iš tos, kur atvykę už geležinės uždangos, kad ir su geriausiais kostiumais ir paltais, atrodėme apgailėtinai, geriausiu atveju nedvokėme prakaitu. Visa tai galiu lengvai įsivaizduoti, nes prisimenu iš tėvų pasakojimų, kai panašiu laiku svečiavosi pas giminaičius Amerikoje ir pirmi dalykai, kurie ištiko – kūno kvapų naikinimas, aprengimas šortais ir kedais, mamai buvo liepta nusiskusti vis dar tarybinės moters kojas.

Knygos autorius gan atviras ir nevaizduoja savęs dideliu herojumi nei gyvenime, nei meilėje, nei kaip rašytojas. Jis dažnai traukia per dantį ne tik save, bet ir knygoje aprašomus žmones, pvz., apie profesorių Vytautą Landsbergį, apsilankiusį Kanadoje nepriklausomybės aušroje, jis rašo: “Pirmininkas Vytautas Landsbergis buvo dar labiau profesoriškas negu jo pavaduotojas, kalbėjo lėčiau ir turėjo vieną nedidelį trūkumą – jis juokėsi tarsi koks blogiukas iš animacinio filmuko”.

Kad įtikintų besisvečiuojančius Lietuvos atstovus kalbėti kuo glausčiau ir trumpiau, kanadiečius išvadina kvailiais, kurie nesugeba išlaikyti dėmesio ilgiau nei dvidešimt sekundžių, ir taip toliau. O knygos pabaigoje parašo labai asmenišką dalyką apie savo šeimą – paprastai ir natūraliai, su viltimi, kad kada nors ir Lietuvoje bus paprastai ir natūraliai. Kol kas dar ne, bet kada nors – būtinai. Tiesiog.

 

 

 

 

Hunger: A Memoir of (My) Body

hunger 2

Jooo, tokia išskirtinė knyga. Parašiau šitą sakinį ir nežinau, kaip toliau rašyti, nes kažkaip reikia rašyti politkorektiškai arba žiauriai ir nelabai žinau, kaip parašyti abiem variantais iš karto, o paskui iš viso galvoju, kad gal nelabai apskritai turiu teisę rašyti anei vienu variantu. O iš tikro taip blaškantis pagalvojau, kad iš tikrųjų sunku reaguoti į tokį atvirumą, nes visi jausmai siaučia ir maišosi – ir gailestis, ir pasibjaurėjimas, ir pyktis, ir susižavėjimas, ir dar kažkas, o ir pati autorė sako, kad ji yra ji, ir reikia tai priimti, bet aš gi negaliu išvengti savo jausmų kaip skaitytoja – kokie kyla, tokie kyla.

O knyga yra labai storos moters memuarai. Kaip gyvena toks didelis žmogus? Kodėl reikėjo pavirsti į moterį-tvirtovę? Daug kaip, kodėl ir apie – dalykai, apie kuriuos niekaip nebūčiau sugalvojus pagavoti.

 

Svogūno lupimas

svoguno

Nežinau, ar skaityti autoriaus biografiją neskaičius nė vienos jo knygos yra labai geras pasirinkimas. Suskaičiau kaip romaną. Ir likau visiškai nustebusi. Tikėjausi knygos apie romanų autorių, o gavau knygą apie skulptorių, dailininką, poetą ir galiausiai tik pabaigoje apie užgimstantį prozininką. Štai jums ir rašytojas.

Ši knyga sukėlė šiokį tokį ažiotažą, nes Gunter Grass prisipažino, kad buvo mažasis nacis. O aš stebiuosi, kodėl visi stebisi. Tarytum galėčiau būti labai atsakinga už tai, kad buvau mažoji spaliukė, Lenino anūkė (viešpatie dieve, apsaugok mane nuo šitokių negandų, dabar baisu net pagalvoti, kokio aparato sraigteliu buvau auginama). Kai augi propagandoje, viskas priklauso nuo to, ar šeimoje kalbama apie tai, kas po propaganda. Ir dar kaip garsiai. Spėja vaikai išgirsti, ar ne. Štai ir visa spaliukų ar hitlerjungendiečių paslaptis. Jei niekas nesako, labai lengva susižavėti apgaulinga didybe. O paskui dar įduoti tėvus valdžiai – kaip kokioje baisiojoje Šiaurės Korėjoje – paskaitykit “Našlaičių prižiūrėtojo sūnų“.

Taip kad nereikia skubos smerkiant. Bet reikia drąsos prisipažinti, nusilupti saugius svogūno sluoksnius – ach, kokia graži prisiminimų metafora – atsistoti nuogam prieš potencialų pasmerkimą. (Ir vėl prisimenu blogai išverstą įdomią knygą “Gerasis vokietis“).

Knyga nesiskaitė lengvai, teko padirbėti. Vienu momentu pabaigon net kiek prailgo – vis tik įdomiausia buvo pirmi du trečdaliai knygos. Dabar eilės lauks koks “Skardinis būgnelis” ar kokia kita Gunter Grass knyga, taip dažnai minima lupant svogūną. Būtina perskaityti autoriaus gerbėjams, taip pat visiems besidomintiems antruoju pasauliniui karu, taip pat besidomintiems likimais ir atsitiktinumais, kurių sako nebūna (žiūrint kas sako), O Gunter Grass likimas buvo maloningas. Mažam naiviam Hitlerio anūkui susimylėjo duoti ilgą gyvenimą ir didelį svogūną.

***

– Mama, kas čia per knyga? Tu ką, mokaisi svogūną lupti?

Atminties babilonai, arba aš vejuosi vasarą

atminties-babilonai-arba-as-vejuosi-vasara-1

Labai žavinga knyga. Nereikia nei trilerių, kai toks įdomu gyvenimas, kuris galėjo pasibagti net neprasidėjęs. Kodėl? Violetos Palčinskaitės mama, nenorėdama pakenkti šeimai, pakluso įsakymui eiti į getą. Juk čia ir galėjo būti tos neprasidėjusios istorijos pabaiga. Bet nebuvo. Nes pasaulyje įvyksta įvairių stebuklų ir, sakyčiau, Violeta yra vienas iš jų. Vertas ne tik būti išdainuotas eilėraščiais, bet ir sugulti į atskirą gražią knygą – tokią, kokią ir matote – su labai gražiu viršeliu, mažais siurprizais prasidedančiais skyriais, įterptais posmais ir nuostabia nuotrauka, kuri, kai atverčiau jau beveik paskutinį knygos puslapį, garbės žodis, privertė mane išsišiepti iki ausų.

Ir nieko daugiau nereikia pridurti – tik perskaityti. Rekomenduoju.

Violeta-Palcinskaite-928x557