Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus

irena

Kai per knygų mugę priėjau prie Irenos Veisaitės autografo, ji manęs paklausė, ar buvau jos studentė. Iš tikro labai gaila, kad ne, nes turėti tokią mokytoja yra labai didelė gyvenimo dovana.

Kaip matot, knyga gan ilgai laukė savo eilės, nes vis galvojau, kad ji nebus lengva skaityti, reikia jai nusiteikti ir pasiruošti rimtam skaitymui. Ir visai be reikalo. Knyga puikiai parašyta, tiesiog neįmanoma nuo jos atsitraukti, o pamatęs, ką skaitau, mano vyras prisiminė, kaip su Veisaite buvo susidūręs Atviros Lietuvos Fonde, tad jam irgi prisireikė skaityt čia ir dabar,  teko knygą traukti jam iš rankų, o tai tikrai neda=nai atsitinka mūsų namuose – kad nepasidalintume knygos.

Visų holokaustą išgyvenusių žmonių istorijos yra stebuklų istorijos. Dar didesnis stebuklas yra išgyvenus nepalūžti ir tapti šviesuliu, į kurį gręžiasi visų akys. Kaip netekus praktiškai visos šeimos, galima turėti viduje tiek šviesos, tiek skaidrumo ir tiek meilės gyvenimui, būti tokiai nešališkai ir empatiškai, sugebėti be pykčio žiūrėti į gyvenimą? Kaip po šitokios tragedijos galima matyti savo kaimyno tragediją, jį suprasti ir užjausti? Apie visa tai Irena Veisaitė pasakoja šioje knygoje. Beje, Aurimas Švedas yra puikus pašnekovas, sklandžiai vedantis pokalbį, gal ir dėl to taip lengvai slysta tekstas?

Būtinai rekemonduoju paskaityti knygą apie šią unikalią asmenybę. Štai ir dabar matau Ireną Veisaitę reportaže apie Johananą Fainą, berniuką su smuiku, “Panoramos” reportaže.

veiaiste

Ištrauka iš knygos.

Advertisements

Born a Crime

trevor

Trevor Noah The Daily Show aš pradėjau žiūrėti visai neseniai. Visai neseniai. FB, aišku, kažkaip mano feede jis atsirado ir štai iki ko privedė – prie knygos.

Į šią, dabar visokiose rekomendacijose vis figūruojančią knygą, jau atkreipiau dėmesį, tik, juokingiausia, nesuvedžiau galų, nes tiesiog nežinojau, koks The Daily Show vedėjo vardas. Dėl to, į rekomendacijas žiūrėjau gan skeptiškai. Bet suvedus galus, kad čia tas !!! Trevor Noah, iš kurio pokštų kikenu vakarais, nusprendžiau pabandyti paklausyti audioknygą, kurią pats autorius ir skaito. Žinoma, kas gi geriau galėtų perskaityti!

Trevor Noah gyvenimo istorija tikrai verta dėmesio.  Trevor Noah gimė juodaodei motinai ir baltaodžiui tėvui apartheido metu, tada, kai lytiniai santykiai tarp skirtingų rasių buvo draudžiami ir baudžiami kalėjimu. Štai dėl ko mulatas vaikas buvo nusikaltimas, nelegalas šioje žemėje nuo pirmosios savo gyvenimo sekundės, kai realiai gimdymą priėmę gydytojai turėjo priduoti mamą ir naujagimį policijai. Nes jis – nelegalus!

Bėgiodamas savo vaikystės kiemais, laipiodamas per tvoras ir slėpdamasis nuo persekiotojų (kad ir kas tai bebūtų – mama, apsauginiai ar policija), Trevor taip pat skaitytoją vedžioja po Pietų Afrikos respubliką, po apardheido absurdus, supažindina su visuomenės normom, įpročiais ir ypatumais. Tikrai verta ir nerealiai įdomu paskaityti, ypač turint omenyje, kad apie Pietų Afriką vidutinės mūsų žinios, sakyčiau yra: a) Nelson Mandela, b) apartheidas, c) J.M.Coetzee, d) Pasaulio futbolo čempionatas 2010 metais ir vuvuzelos, e) Limpopo, f) dabar dar Trevor Noah.

Labai rekomenduoju paskaityti visoms/iems, kurie mėgaujasi The Daily Show, įdomu apie Pietų Afriką arba šiaip nori smagios knygos. Tiesa, ne viskas ten smagu, tik papasakota smagiai. Goodreads įvertinimas 4,55 tikrai ne iš piršto laužtas.

Kaip būti moterimi

kaip-buti-moterimi

Matote, knyga visai nesivadina”Kaip būti feministe”. O/nors/net Chimamanda mums visiems ir visoms sako, kad “Mes visos ir visi turime būti feministais”,

we-should-all

nes taip jau turi būti ir, tikiu, kad vieną dieną bus (tik nežinau, ar sulauksim, turint omeny visas tas distopijas ir D.Trump, brrr), kad bent jau visos moterys bus feministės. Galės nebebebūti tik  tada, kai ne tik kiekviena asmeniškai, bet ir visos kitos nebebus diskriminuojamos dėl to, kad yra moterys. Va, buvusioms tarybinėms moterims yra iš viso labai sunku tai suvokti ir labai gaila, kad ne tik. Štai dialogas iš mano darbovietės su kokiais +-10 metų jaunesnėmis bendradarbėmis:

-Tai tu gal, Lina, feministė?

-Tai aišku, o tu ką, ne?

Nuostaba mano kolegių akyse tokia, kad atrodo, kad nuo to prisipažinimo ant mano lūpos  užžėlė seniai kruopščiai slepiami ūsai arba net pro džinsus parsimušė neskustų kojų šeriai. Aš rimtai sakau. Tokia buvo reakcija. O kadangi kartais negaliu patylėti, tai mano kolegės dar turėjo išklausyti paskaitą, kodėl aš, lyg ir ne tokia jau baisi pažiūrėjus, ir dar turinti vyrą, vis dėlto esu feministė. Nors iš tikrųjų man iki geros feministės dar nesudėvimas Eglės kurpes sudėvėt ir nesuverpiamus ratelius suverpt (greičiau juos į ugnį).

Po tokios trumpos įžangos gal reikia apie knygą pakalbėt. Arba emocijas, kurias ji sukelia – ir pyktį (dėl tų 100,000 metų, kai moterys neturėjo nė jokio balselio pypt, ir juoką -“Kelnaitės palaipsniui sudėtingėja. Taip yra todėl, kad kelnaitės mažėja.  Tampa labai mažos. Pernelyg mažos. (…) Akivaizdu, kad tai nenormalu. Jėzau Kristau. Tokias kelnaites reikia katapultuoti atgal į akmens amžių. Betmenas neturi kentėti dėl tokių nesąmonių – tai kodėl turėtume mes? Moterys turi turėti pamatinę žmogaus teisę dėvėti pakankamai didelius apatinius, kad jie laikytųsi jų kūno paviršiuje tarsi jūros žvaigždė, ir kūnui judant lėtai, gravitacijos nebūtų įsiurbti giliai vidun.” Ir abu viename (pyktis ir juokas) – “Stiklines lubas sunku pamatyti, nes jos stiklinės. Praktiškai nematomos. Reikia daugiau paukštyčių, skraidančių virš jų ir jas apšikančių, kad jas galėtume tikrai pamatyti.” (Pikta tikrai ne ant paukštyčių, jei kam kiltų abejonių.

Ir vis tiek neparašau normaliai apie knygą. Teks jau atsiprašyti, kad nelabai išeina. Jei pasakyčiau, kad knygą reiktų privalomai perskaityti gimnazijoje (per kokias lytiškumo ugdymo pamokas),gali ir koks benueinančios Pitrėnienės žaibas nutrekti. Bet ką daryt? Todėl nelaikau knygos spintoj, kol priaugs (iš tikrųjų norėjau parašyti daaugs) mano dukros – dovanoju kokiai nors merginai ar moteriai, ar mamai, kuri ją duos savo dukrai. Tik duokit žinot, kad norit.

 

Epistolofilija: užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas

epistolo

Tokia keista knyga. Nu, rimtai. Iš knygos nugarėlės būsmas skaitytojas sužino, kad Ona Šimaitė yra pasaulyje žinomiausia Lietuvos moteris – “turbūt nėra kitos lietuvių moters, kuri būtų taip plačiai žinoma pasauly iš įvairiomis kalbomis išleistų knygų, enciklopedijų bei vadovėlių”). Įtariu, kad Lietuva iš to viso pasaulio eilinį kartą visiškai iškritus ir eilinis lietuvis apie ją nieko nežino. Pvz., aš visai nieko nežinojau. Ir labai norėjau sužinot. Tikrai. Tad nusipirkau knygą kuo greičiausiai ir perskaičiau įkritus per dieną.

Jei taip perskaitau, tai tikrausiai labai įdomu. Ir tikrai ir įdomu, ir lengvai skaitosi, bet kažkaip skaitai ir vis nesuptanti, apie ką čia ta knyga. Suprantu, kad autorei norisi parodyti, kaip ji susigyveno su savo heroje, bet skaityti visas kelionės smulkmenas ir sunkumus kelionėje su kūdikiu kažkaip, na, labai jau toli nuo temos.

Kad būtų aiškus kontekstas, Ona Šimaitė yra pasaulio teisuolė, gelbėjusi žydus ir visaip, kaip tik įmanoma, jiems padėjusi Vilniaus gete. Paprasta, neišsiskirianti ir kartu stebuklinga. Kartais net neįtikėtina, kad tai yra ta pati asmenybė. Apie tai, kokia ji ypatinga nuolatos kalbama, bet kažkaip iš teksto ir ypač laiškų sunku tai suvokti. Nesuprantu, ar tie laiškai nelabai tinkamai parinkti, ar kas. Kažkaip tikėjausi, kad knyga daugiausia bus orientuota į gyvenimo Vilniuje karo metais laiką, bet knyga apima praktiškai visą Onos Šimaitės gyvenimą, labiausiai akcentuodama gyvenimą po karo, Paryžiuje, vėliau Izraelyje, Vilniaus vaizdai ir laikai vis įšoka į tarpus, tačiau tikrai nėra pagrindinis knygos peizažas.

Kartais iš vis nukrypstama į žmones, kurie buvo svarbūs Onos gyvenime (pvz., poetas Kazys Jakubėnas – jam net skiriamas visas knygos skyrius), apie juos įdomu skaityti, per juos atsiskeidžia aplink tvyrojusi atmosfera, bet tokie aprašymai labai nutolsta nuo pačios Onos ir tas keistas jausmas, kad nelabai aišku, apie ką knyga, neapleidžia.

Pati Ona Šimaitė praktiškai niekada niekam nepasakojo, ką ji veikė Vilniaus gete, kaip kam padėjo, ką matė, kaip buvo suimta ir nacių tardoma, ir kaip išvežta į Dachau, ką ten patyrė. Yra tik gyvenimo trupiniai, kuriuos rankiodamas skaitytojas gali pagalvoti, kad skaito eilinės moteriškės, kuriai nelengva, sunku pragyventi, bloga sveikata ir reikia sulopyti kojines, ir per dieną parašyti neįmanomą kiekį laiškų. Knygos autorė pati lyg nevilty sako:

Šimaitė įdomi tuo, kad ji paprasta ir kartu netipiška.

Bet kartu iš aplinkos pabyra visokie įdomūs faktai, pasakojimai ir detalės, poetai, mokslininkai ir įžymybės. Kuriems kaip duonos reikia šios skalbiančios ir adančios moters laiškų ir minčių. Ir visi tik rašo ir rašo, o ji iki išprotėjimo rašo atgal. Kai vardijami korespondentai, tai kartais net neįtikėtina, kokios ten įžymybės ir šviesuoliai, bet autorė kažkodėl dažniau renkasi cituoti ne tuos laiškus, bet laiškus giminių, kurie bėdavojasi savo bėdom ir sveikatos problemom.

Tad skaitytojai/os turi nusiteikti, kad žiūrės į paprastos moters paveikslą, sudėliotą keistų kasdienybės laiškų, kurie greičiausiai buvo darbas smegenims, kad pamrštų visus baisumus iš geto ir Dachau, būtent apie tuos, apie kuriuos labiausiai norisi sužinoti.

Perskaičius knygą, atrodo, kad Onai pavyko. Pavyko išlikti kuklia ir nepastebima moterimi, kuri padarius gerą darbą nueina neatsisukdama ir nelaukdama padėkos. Žiūri iš anapus (iš tikro nežiūri, nes buvo ateistė ir anapus greičiausiai netikėjo) ir juokiasi iš bandymų sudėlioti jos paveikslą.

Ištraukos iš knygos čia.

Ar skaityti knygą? Taip, nes, nepaisant visokių nukrypimų nuo temos, daug įdomių, nežinotų faktų, pasakojimų apie pokarį, apie pokario pabėgelius, neįtikėtiną Onos kelią emigracijoje ir t.t. 

Rebel Rebel

bowie-berlin-portr_3546104bIš šiandieninių nekrologų:

“He defied any label. Music, fashion, sexuality: all were Bowie’s playthings. He was truly an artistic chameleon.” BBC

“His capacity for mixing brilliant changes of sound and image underpinned by a genuine intellectual curiosity is rivalled by few in pop history.” The Guardian

“David Bowie, the infinitely changeable, fiercely forward-looking songwriter who taught generations of musicians about the power of drama, images and personas” NYTimes

Per parodos David Bowie Is atidarymą parodos kuratorius sakė, jog David Bowie buvo knygų rijikas “a voracious reader” ir galėdavo skaityti knygą per dieną

David Bowie must read knygų sąrašą galima rasti čia.

Bowie reading about Francis Bacon in 1995.david-bowie-books

I, I will be king
And you, you will be queen
Though nothing will drive them away
We can beat them, just for one day
We can be Heroes, just for one day

I, I will be king
And you, you will be queen
Though nothing will drive them away
We can be Heroes, just for one day
We can be us, just for one day

I, I can remember (I remember)
Standing, by the wall (by the wall)
And the guns shot above our heads
(over our heads)
And we kissed,
as though nothing could fall
(nothing could fall)
And the shame was on the other side
Oh we can beat them, for ever and ever
Then we could be Heroes,
just for one day

“Heroes” by David Bowie and Brian Eno

KŽG

Seni metai – naujas etapas

Gal žinojot, o gal ir ne, kad KŽG šiuo metu studijuoja savo išsvajotą literatūrą. Ir štai prieš naujus metus – pirmas KŽG kritikos vaisius didžiausiame ir daugiausia skaitytojų turinčiame Švedijos internetiniame literatūros žurnale. Didžiausi sveikinimai ir šimtą kartų VALIO!!!

Ką parašė, galima paskaityti čia. Jei vis dar nemoki švediškai, tai turi naują tikslą 2016 m. arba gali pasinaudoti translatorium, beveik net galima suprasti, kas parašyta.

giedres

My Struggle: 1. A Death in the Family

death

 

 “I gave up all ambition, I didn’t try to be clever or anything: I just tried to write as fast as I could.”

Nauja knyga. Įdomus viršelis. Įdomi pradžia. Įdomu. Nuobodu.Vėl įdomu. Nuobodu. Laikinai padedu į šoną, nes kažkaip nebetraukia. Kiek galima skaityti visas tas detales apie orą, apie paauglišką alaus pirkimą, apie nejaukią tylą namuose. O paskui sėdžiu viename iš Scanoramos filmų su Juliette Binoche (du buvo su Juliette Binoche, abu geri) ir kažkoks tarsi nušvitimas atėjo. Aš gi autobiografiją skaitau! Ne šiaip knygą. Labai atvirą autobiografiją. Niekada nesu skaičiusi tokio atviro teksto, kuriame, labiausiai tikėtina, kad parašyta taip, kaip buvo – be pagražinimo ir sušvelninimo, kad ausies nerėžtų ar neužkliūtų kam nors. Nors ta tiesa, žinoma, yra autoriaus tiesa, nebūtinai tokia pati, kaip kitų autoriaus gyvenimo dalyviių tiesa. Karl Ove Knausgaard netgi prisipažįsta karTai štai toks ir buvo mano nušvitimas, kad pradėjau knygą skaityti kitomis akimis. Iki tol užsimiršusi skaičiau grožinės literatūros knygą, o paskui – kaip dienoraštį ar išpažintį. Ir nuo atvirumo net nejauku, nes mūsų net tautosaka kalba apie skalbinių neskalbimą viešose vietose, o čia viskas juodu ant balto. Apie save ir dar apie tėvą, apie jo nuopolį, apie kurį gal ir pasiguostume geriausiam draugui, tačiau vargu ar drįstume užrašyti savo dienoraštyje, papostinti FB sienoje („Sveiki, čia mano prasigėrusio tėvo irštva, kai įėjau, nuo smarvės pradėjau žiaugčioti, o nuo šoko – verkti.“), juo labiau apie tai paleisti į pasaulį knygą. Čia tikriausiai ir yra didžiausias knygos išskirtinumas –

It‘s unbelievable… It‘s completely blown my mind . Zadie Smith

Įsivaizduokite, kad vis dėlto tai padarote. Aprašote savo tėvus ar artimuosius. Gyvus ir mirusius (neduok dieve, blogai apie juosius). Parašote savo tiesą, kuri galbūt net visai objektyvi. Į kokią raganų medžioklę papultumėt, kiek palaikymo ir kiek pasmerkimo sulauktumėt? Gal greičiau giminystės išsižadėjimo. Man atrodo, kad taip parašius, aš pati nedrįsčiau skaityti to teksto, nekalbant apie bandymą įsivaizduoti, kaip kažkas kitas skaito, o gal net aptarinėja ir diskutuoja.

Tai yra nuogo žmogaus knyga. Nesuvokiamai drąsi. Kartais iki nuobodumo detali – per visas biografijos dalis susidarytų 3,600 puslapiai, mano turima pirmoji dalis – 490 p. Aš dar nežinau, ar skaitysiu toliau. Beprotiškai populiari Norvegijoje – praktiškai turėtų būti kiekvienos šeimos lentynoje, nes 5 milijonai gyventojų yra išpirkę pusę milijono egzempliorių. Iš kur tas populiarumas? Iš to neblizgesio, kurio pilna kasdienybė ir pilnas gyvenimas, o bet tačiau – niekam neįdomus, niekam nepasigirsi, no show off? Kai nekalbam, net pamirštam kad egzistuoja, o paskui štai, ima ir parašo kažkas. Ir nuneša stogą.

karl ove 1

*

http://www.grafomanija.com Sandra Bernotaitė (knygos rekomenduotoja) apie knygą. Nuo čia prasidėjo knygos skaitymo istorija.

karl ove 2

Šitą tiesiog norisi įdėti, kad neatrodytų viskas taip grėsmingai

 

 

 

Lean In. Women, Work and The Will to Lead

lean in

Oro uosto knyga. Pradėjau skaitinėti ir jau nebenorėjau padėti atgal. Pasirodė aktuali. Kaip gi Facebook COO, viena iš 50 Fortune išvaldintų įtakingiausių verslo moterų, Times įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuke esanti Sheryl Sandberg susitvarko su visais savo gyvenimo reikalais? Net nesakysiu frazės “kaip sekasi suderinti darbą su šeimyniniu gyvenimu”, nes kaip sako pati autorė, tai dažniausiai būna pats pirmas klausimas, kurio ji sulaukia. Ne “kaip jums pasisekė tiek daug pasiekti?”, ne “kokie bus kiti įmonės žingsniai?”, o “kaip sekasi viską suderinti?”. Klausimas, kurio niekas neklausia vyro vadovo.

Jau seniai nebuvau tiek pribraukius knygos. Sau pačiai, kad kartais kai susisuka galva, ar užgraužia visas (99,99%) moterų graužiantis kaltės jasmas, kai ką nors darai sau, o ne vaikams, vyrui ar dar kam nors, galėčiau “prasiplauti smegenis”.

Moterų gyvenimus, karjeras, kopimą karjeros laiptais apsunkina koks milijonas plius vienas dalykas, pvz.:

  • jau minėtas kaltės jausmas,
  • lyties stereotipai, kurie tūno ne tik vyrų, bet ir pačių moterų galvose, net tų, kurios yra padariusios įspūdingas karjeras,
  • “men are promoted based on potential, while women are promoted based on past accomplishments”,
  • moterys dažniausiai dirba du darbus: apmokamą darbe ir nemokamą – namie,
  • “men are continually applauded for being ambitious and powerful and successful, but women who display these same traits often pay a social penalty (manau, tikrai kiekvienas skaitantis šitą postą gali rasti tikrą personažą šitam atvejui),
  • “for many men, the fundamental assumption is that they can have both a successful professional life and a fulfilling personal life. For many women, the assumption is that trying to do both is difficult at best and impossible at worst. Women a surrounded by headlines and stories warning them that they cannot be committed to both their families and careers. They are told over and over again that they have to choose, because if they try to do too much, they’ll be hurried and unhappy.”
  • Baimė. Baimė būti nemėgiama, baimė padaryti netinkamą sprendimą,  nesėkmės baimė. “And the wholy trinity of fear: the fear of being a bad mother/wife/daughter”.
  • “We consistently underestimate ourselves. Multiple studies in multiple industries show that women often judge thier own performance as worse than it actually is, while men judge thier own performance as better than it actually is.”
  • “Ask a man to explain his success and he will typically credit his own innate qualities and skills. Ask a woman the same question and she will attribute her success to external factors, insisting she did well because she “worked really hard”, or “got lucky”, or “had help from others”.
  • Ir baisiausia, o dieve, kitos moterys. “It’s heartbreaking to think about one women holding another back. As former secretary of state Madeleine Allbright once said, “There’s a special place in hell for women that don’t help other women.”

Perrašysiu pusę knygos. O sprendimas? Pirmas, kuris šauna į  galvą – reikia gero vyro. Cha cha cha. Tokio gero, kuriam didesnis žmonos uždarbis nesukeltų panikos, kuris per pusę arba net ne per pusę dalintųsi vaikų ir namų priežiūros reikalus: “I truly believe that the single most important career decision that a woman makes is whether she will have a life partner and who that partner is.”

Antra, “avoide unnecessary sacrifice”. Verta įsiklausyti. “The right question is not “Can I do it all?” but “Can I do what’s most important for me and my family?”.

Trečia, nebijok ir nesijausk kalta, o jei vis tiek bijai, apsimesk, kad nebijai ir valdyk tą beprotišką kaltės jausmą (“guilt management”).

Ketvirta, penkta, šešta – reikia skaityti knygą. Nėra tai vadovėlis, kaip tapti lydere, ar kaip išgelbėti moteris ar pasaulį, bet, manau, tikrai galima rasti argumentų periodiniam smegenų praskalavimui, net jei tai būna iš temos “fuu, čia ne aš viena taip jaučiuosi, taip bijau, čia net Facebook COO taip buvo” ir panašiai. Koks skirtumas, koks vaistas, svarbu padeda.

***

Šitas irgi patiko: “Legendary investor Warren Buffet has stated that generously that one of the reasons for his great success was thet he was competing with only half of the population”.

3 rekomenduojami knygų sąrašai

Visas straipsnis 15min.lt

burokas

Iš šito sąrašo skaičiau penkias, o Pirmąją savižudybę kaip tik parsinešiau iš bibliotekos.kackute

Iš šio sąrašo skaičiau 3, knyga apie Jeanette Winterson laimę jau laukia lentynoj (bandysiu dar kartą po nelabai sėmingų Apelsinų).jonusys

Labai įdomus sąrašas. Iš jo skaičiau keturias knygas, bet iš tų keturių dvi sakyčiau nelabai patiko. O dar Vilko dvaras nelemtasis, kurio mano kantrybė neišlaikė…

Kaip tau šios rekomendacijos?

Sugrįžimas į Žemaitiją

sugrizimas-i-zemaitija-1

Sugrįžimas į Žemaitiją – dvaro panelės Mgdalenos z Nalecz-Gorskich Komorowskos prisiminimų knyga. Kad ir kaip neįtikėtinai tai skamba, dvareliai tie – Žemaitijoje. Tikriausiai per giliai į galvą man įkalta ta tautinė savimonė, maksimaliai siekianti kokią tarpukario Lietuvą, o ankščiau tai nė per kur – amžina kaimiečių nuo žagrės tauta. Visokie sidabrai, porcelianai ir šilkai – nesuvokiamas pasaulis. Gal dėl to (ir žinoma, dėl lenkiškų vardų), visa knygoje pasakojama šviesi vaikystė labiau atrodo kaip pasaka (tokia ir turėtų būti vaikystė), ir ji toli gražu ne lietuviška, nes lietuviška XX a. pradžios vaikystė buvo alkanas piemenavimas, našlaitystė ir alkis, nieko nuostabaus, kai tik tokius apsakymus ir istorijas skaitėm (ir tikriausiai skaitom) per lietuvių literatūros pamokas ir dar laikom juos didelėm literatūrinėm ir istorinėm (tikriausiai) vertybėm.

Taigi, lietuviško kaimo prikimštai mano galvai yra sunku suvokti, kad iš nuotraukų ir iliustracijų (knygoje vaizduotę nuolat paaitrina įvairios vietovių ir žmonių nuotraukos, išskyrus gal Telšius vaizduojanti nuotrauka nelabai vykus, nes fotografuota 2009 m. ir labiau matos kažkokia mašinų aikštelė ir apšvietimo stulpai nei pats miestas) bylojantys dvareliai yra kažkur visai netoli mano kaimo, kad tuos dvareliuose vaikus mokė užsienietės guvernantės mokytojos, o tėvai, kad vaikai jų kalbų nesuprastų tarpusavyje kalbėdavosi prancūziškai. Juk visai neskamba kaip Žemaitija, ar ne? Tik kai autorė atsimena pavasarį šeimą įkalinančius neišvažiuojamais purvynais virstančius kelius, niekaip iš žemės neišeinantį pašalą ir kitus žemiškus reikalus, bent jau supranti, kad pasakojimas toje pačioje geografinėje platumoje.

Knygą išleidusios Tyto Albos darbuotojai minėjo, kad knyga visai netikėtai tapo labai populiari, o aš galvoju, kad tai tikriausiai yra natūralus susidomėjimas “dingusio”  istorinio laikotarpio, kuris yra ne Vytauto laikų ar tautinės tarpukario valstybės rėmuose, bet ir tarp jų buvusiuose LDK amžiuose, į kuriuos beldžiamės per “Silvą Rerum” ir žvilgtelim per “Sugrįžimą į Žemaitiją”.

Temple Grandin

Ar matei filmą Temple Grandin? Man labai labai patiko. Temple yra žymi tuo, kad yra autistė, tačiau begalinės mamos kantrybės ir užsispyrimo dėka, sugebėjo integruotis į visuomenę, išsilavinti ir nerealiai išnaudoti savo “autistines” smegenis, kurios sugeba įsivaizduoti įvairiausius sutvėrimus įvairiausiose situacijose – visas šitas įsivaizdavimas nerealiai pavaizduotas filme.

Kur čia knygos? Viename iš news letter’ių pastebėjau, kad Temple Grandin išleido knygą The Autistic Brain. Galvoju, parekomenduosiu bent jau filmą.

temple