Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Image result for nustokim krupcioti

Knygą perskaičiau vienu prisėdimu – kaip kokį trilerį – kai tiesiog negali sustoti. Pačiai keista buvo. Dar keistesnis jausmas apėmė, kad ši knyga yra labiausiai patriotinė iš visų, kiek esu skaičius. Tikrai po jokios knygos, strapsnio ar dar kokio skaitymo nesijaučiau tokio pasididžiavimo savo valstybe ir jos vadove (dažnesnis būna svetimos gėdos jausmas dėl vadovų nekompetencijos ir nusišnekėjimų). Dėl to perskaičius sąmoningai norėjau padaryti pertrauką tarp knygos ir apžvalgos, kad truputį nusistovėtų emocijos ir apžvalga netaptų šlovinanti (vis dėlto knygos autorė yra Prezidentei artimos aplinkos žmogus, tad negali sakyti, kad visiškai nešališka).

Labiausiai, žinoma, intrigavo visos tos pilkos istorijos vietos, kai Prezidentė nepaaiškindavo, rodos, tokių visiškai neįmanomų sprendimų – atsimenu, kaip sutrikusi jaučiausi, kai nebuvo priimtas Obamos kvietimas ir t.t. Nuolatos kirbėjo jausmas – “kas ten vyksta, ko pasakyti negali prezidentė, negi suklydo darydama sprendimą?” Tos vietos surašytos ir paaiškintos, o neįmanomi sprendimai, atsiskleidžia kitoje šviesoje.

Skaitydama matau Prezidentę, moterį, apspistą šakalų ir hienų ir laukiančių tos klaidos, kuria galėtų pasinaudoti nustumdami ją į šalikelę. Man yra nesuvokiama, kiek stiprybės ir tvirtumo turi turėti žmogus, kad šitiek atstovėtų. Net tada, kai artimiausias ratas nepalaiko ir bando įtikinti kitaip. Daiva Ulbinaitė labai pabrėžia aštrią Prezidentės intuiciją, susitelkimą ir bekompromisį naudos Lietuvai siekimą.

Ir atmetu visokiausius visų priekaištus apie šaltumą, griežtumą ir visokias kitas tralialiuškas. Ar daugiau jausmų reikalaujama dėl prezidentės lyties? Didesnis populiarumas dėl nubrauktos fake ašaros? Neturime teisės prašyti ir kietumo, ir švelnumo, ir kad visiems mums įtiktų ir patiktų. Sunkiais momentais, žinia, visada padeda humoras: “Aš iki šiol juokauju, kad dirbau ir vazonu – pastato tave kaip vazoną, o visi eina, stoja ir fotografuojasi. Vis dėlto kuo toliau, tuo geriau supratau, kad dėmesys žmogui – ne ką menkesnė, o labai svarbi šio darbo dalis.” Pastovėkit jūs šypsodamiesi, kai užkulisiuose keikiasi Putinas.

Nesu didelė Užkalnio skaitytoja, bet apie prezidentę paskaičiau ir dar pacituosiu:

“D. Grybauskaitė per tą dešimtmetį nešė ant savo pečių daugiau, negu normalus žmogus būtų pakėlęs per gyvenimą, ir nešė nesiskųsdama ir nė karto neparodydama, kad jai sunku arba kad nusibodo”.

 

Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu

Šia knyga susidomėjau perskaičius straipsnį žurnale. Niekada nebuvau girdėjus apie Dailininkų kelią, o Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos prikaustė, kad negalėjau akių atplėšt. Ir žinoma, įsirašiau kelią į to do sąrašą. Ir ne svajonių, o realybės – kai tik pasitaikys proga. Visaip modeliuoju, kad kuo greičiau pasitaikytų.

Šiaip pati knyga tikrai nėra kelionės vadovas. Kelionė yra knygos fonas – ėjimas yra puikus būdas kalbėtis, išsikalbėti. Arba tylėti. Gal knygoj labiau tikėjaus, kad autorė paprovokuos kunigą įvairiais klausimais – bet arba autorė nelabai provokatorė, arba kunigas nebeišprovokuojamas, žodžių žonglierius, visada turintis atsakymą. Iš tikro, jis pats labiau provokuoja autorę ir knyga tuo momentu kaskart netikėtai pakeičia kryptį – kalbinamasis tampa kalbintoju, klibintoju nepatogių temų ir klausimų, apie kuriuos gal nesinori kalbėti.

Kiek nustebino kai kurios autorės reakcijos, vis atsiversdavau pasižiūrėti, kiek gi autorei metų ir kraipydavau galvą, kad, na, gyvenimo ragavus moteris neturėtų gal reaguot kaip princesė ant žirnio (nesvarbu, kad skaito pasakas). Bet šiaip – skaityti galima, lėčiau sustojant prie Aleksandravičiaus (ypač) ar Toliato paprastais žodžiais pasakomų paprastai genialių dalykų.  Jie užsiliks galvoje, gal vis sugrįš. Tik šiaip pagalvojau, koks nelabai vykęs daugelio mūsų (tų, kurie nebeprincesiško amžiaus) satykis su katalikybe – paviršutiniškas, atpoteriautas už pliusą kunigo sąsiuvinuke. Be didelių kam, su kuo ir kodėl. Kažkaip gaila. Bet gal būtent todėl ir populiarios Toliato knygos? Žmonės jaučia stygių ir ieško. Ieškojimas irgi yra kelias.

 

Upė tamsoje

Ši knyga tiems, kurie tingi skaityti “Našlaičių prižiūrėtojo sūnų”. Nelabai gal galima lyginti šias knygas, nes viena yra grožinė, o kita – ne, bet tema jas jungia viena, ir, sakyčiau arba vieną, arba kitą reiktų perskaityti. Negrožinę gal skaityti baisiau, nes tikrai žinai, kad čia faktai, skaitytojas nebeturi galimybės pasislėpti už fikcijos ir guosti save, kad čia gal autorius sutirštino spalvas ir viskas nėra taip baisu. Tuo tarpu Masaji Ishikawa realiai nereikia nieko tirštint, nes ir taip viskas baisu.

Šiaurės Korėjos kasdienybė nebuvo didelė naujiena, daug labiau skauda dėl to, kaip viskas beviltiška Šiaurės Korėjiečiams, kuriems pavyksta pabėgt. Pabėgimas dar nereiškia, kad gyvenimas susiklostys sėkmingai, būti kitoje sienos pusėje taip pat gali būti skausminga ir beviltiška. Tik nebe fizine, o dvasine prasme. Ypač, jei liko šeima, jei diktatorius turi ką nubausti. O visas likęs pasaulis paklauso eilinį kartą paklauso verkiančio pabėgelio kalbų ir toliau gyvena savo sotų gyvenimą.

O mes tiesiog nusipurtome ir tyliai pasidžiaugiam, kad už sienos nebesame.

Verta paskaityt susipažinimo tikslais arba kai nuo išpindėjimo ir pirmo pasaulio problemų nebežinot, kur bepasidėti, ir gyvenimas net fb burbule nebemielas.

The Expedition. Solving the Mystery of a Polar Tragedy

The Expedition

Jei trumpai, tai pasakyčiau, kad ši knyga yra apie išprotėjusius žmones. Tiek ekspedicijos dalyviai yra išprotėję, tiek pati autorė išprotėjus. Pirmieji dėl to, kad sugalvojo tokią crazy ekspediciją, į kurią iškeliavo visiškai nepasiruošę (1897m.), o antroji – dėl ilgus metus trukusios beveik beprotystės, bandant suprasti, kas atsitiko ekspedicijos dalyviams, ir kodėl jie, būdami sąlyginai sveiki, turėdami maisto, ginklų ir kitų išgyvenimui reikalingų dalykų, mirė užpoliarinėje saloje.

Kas įdomiausia, kad nepaisant autorės beprotystės, turkusios visus penkiolika metų, kol ji  po mažulytį gabalėlį rankiojo detales ir aplinkybes, plaukiojo po arktį ir knaisiojosi po archyvus, ji turi ypatingą talentą non fiction knygą parašyti taip, kad skaitytum kaip detektyvą ar trilerį. Net tada, kai vos ne dvidešimt puslapių skaitai apie tai, kokia buvo eilinė ekspedicijos (gal labiau tiktų katastrofos) dienos oro temperatūra, ką valgė ir kaip jautėsi žmonės. Verti puslapius, o įtampa auga, kaip kokiam detektyve su didele tikimybe, kad žudikas taip ir nebus išaiškintas.

Kai pradėjau ieškoti knygos viršelio apžvalgai, internete radau daugybę su ekspedicija susijusių nuotraukų, net nustebau, kodėl autorė jų nepanaudojo knygoje. O bet tačiau, tai tik dar labiau paaštrina vaizduotę ir įtampą. Ir šiaip, neįtikėtinas arktinis susišaukimas dviejų knygų – šios ir “Washington Black“, kurioje Washington taip pat atsiduria Arktyje, tik, palyginus su šia knyga, kažkaip mistiškai sekasi sugrįžti į šiltą pasaulį.

Labai patiko, ačiū KŽG už dovaną.

 

 

Mano tėvas Šagalas

Žinia, labai mėgstu skaityti knygas apie menininkus, nes tai yra toks dvigubas malonumas – ir sužinai menininko gyvenimo istoriją, ir dar natūraliai pradedi browsinti ir ieškoti jo kūrinių – visas skaitymas pavirsta į malonų iliustruotą meno istorijos mokymosi procesą.

Tai šiuo atveju užskaitysiu knygos man suteiktas žinias ir progą pasidomėti Šagalo paveikslais, nes šiaip tai pati knyga tai gerokai papūsta nereikalingais dialogais ir net bereikšmiais skyriais (drąsiai galima braukt lauk kokius 200-300 puslapių, kuriuos kantriai perskaičiau bijodama kažką svarbaus praleisti, bet praleisti nebuvo ką).

Skaitant šią knygą visą laiką galvojau, kad pats pesonažas man sukėlė panašius jausmus kaip Gabijos Grušaitės Stasys Šaltoka, nu, dievuliau, jau toks užknisantis veikėjas, kad maža nepasirodys – mirtis ant kulnų lipa, o jis dar aikštijasi, kad jam, matai, traukinys, kuriuo jis gelbėjamas nuo holokausto nepatogus važiuoti. Labai įdomu, ar tikrai Šagalas buvo toks bjaurus trumpiškai narciziškas vaikas, ar autorė sukūrė tokį paveikslą (vaikiškai užsispyrusiai neleisdama išbrukti nereikšmingų skyrių)? Ar galima viską nurašyti ant genialumo?

Ida, Šagalo dukra, gyveno tėvų meilės burbule, kai iš per didelio naivumo ir pasitikėjimo savimi, burbulas sprogo ir teko prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Nors kokia ten atsakomybė – padaryti kaip nori tėvai ir grįžti po jų sparneliu ir į jų piniginę. Vėliau Ida subręsta, perima tėvo reikalų tvarkymą, tik kažkaip vis jai iki pilnatvės pritraukti nepavyksta.

Galiausiai visas mano nepasitenkinimas vis tiek nukrypo į knygos autorę. Pristigo, manau, žmogui talento. Sprantu, kad gal norisi parašyti kuo išsamesnį biografinį romaną, tačiau autoriaus užduotis yra išgauti pagrindinę mintį, kuo tiksliau nupiešti veikėjų portretus, o ne maltis nereikšmingose gyvenimo dienomis ir dirbtinai pūsti tekstą, lyg atlyginimą gautų už žodžių skaičių.

Tad ir mano rekomendacija būtų tokia – verta iki kokios pusės knygą perskaityti, susipažinti su Šagalu, jo šeima (labai dėl idiotizmų nesinervinant ir neįsijaučiant), o paskui tiesiog praverskite, nes nieko tikrai neprarasite.

 

Becoming / Mano istorija

Image result for michelle obama book

Angliškas pavadinimas man labaiii patinka ir labai tinka šitai knygai. Man visada baisiai gaila tų fantastiškų neišverčiamų pavadinimų. Labai gaila. Per visą knygą Michelle nuolatos kažkuo “becoming” – pavadinimas tarsi apgaubia knygą, sujungia į visumą ir gražiai suskamba pabaigoje.

Knyga man labai patiko. Kai pamačiau, kad klausyti teks 19 h, kažkaip abejojau, ar noriu prasidėti, bet pradėjus tikrai negalėjau sustoti – parašyta tikrai įdomiai ir įtraukiančiai. Pavyzdingai kalusiau kievieną dieną keliaudama į darbą, iš darbo,prieš miegą. Audio iš viso – super, nes skaito pati autorė, tad ir akcentuoja ten, kur jai norisi akcentuoti. Tik labai jau lėtai skaito, tad tikriausiai pirmą kartą aš knygos skaitymą truputuką pagreitinau.

O Michelle Obama po knygos dar labiau žaviuosi. Ji ir šiaip žavinga buvo – kažkaip matosi, kad ji natūraliai nuoširdi, kad tiki tuo, ką sako, o ir šiaip turi, ką pasakyti.

Knygoje pirmą kartą Michelle tikrai mane nustebino, kai savo labai gerai mokamą darbą  teisininkų kontoroje Čikagos dangoraižyje (žurnalistiškai tariant “prestižinį”) nusprendė keisti į ne tokį pinigingą – tiesiog nebematė prasmės tame, ką darė, ir norėjo kažko, kas atneštų didesnį pasitenkinimą (ir daug mažiau pinigų). Išėjo dirbti į valstybinį sektorių, o vėliau iš viso – nevyriausybinę organizaciją. Pagarba.

Nors ir nebuvo taip, kad neįsivaizduočiau, kaip nuasmeninamas prizidento ir jo žmonos gyvenimas, tačiau, kai apie tai pasakoja prezidento žmona, dieve mano, tie Baltieji rūmai yra tikras privilegijuotas kalėjimas. Turi viską ir kartu nieko. Gali susitikti su pačiomis didžiausiomis žvaigždėmis, o kartu negali išeiti į savo namų kiemą. Jokio spontaniškumo, nieko neplanuoto, minimaliai, ką pati norėtum veikti. Žinoma, vienintelė paguoda – paskui galėsi savo kančias aprašyti ir tapti rašytoja  milijoniere. Beje, Barackas Obama autobiografijos sutartį taip pat pasirašė, bet neprisidavė su knyga iki deadline. Ne pirmą kartą.

Buvimas pirmąja pora tikrai reikalauja didžiulio atsidavimo, netgi, sakyčiau, savotiškos aukos (nors aišku niekas neverčia ten eit – pačio prezidento neverčia, moterys gi tiesiog eina būti šalia vyro), nenuostabu, kad dabartinei pirmajai damai šios pareigos yra mažų mažiausiai nemielos. Na, bet bent jau apdarų demontravimas jai nesukelia tokių sunkumų kaip Michelle Obamai. Turi ir įspūdingai išsiskirti, o kartu ir neapsirengti per daug iššaukiančiai, ir taip, ir anaip, kol galiausiai vis tiek kažkam neįtinki ir turi nustoti dėl to sukti galvą.

Ir dar. Ar Michelle Obama kandidatuos į prezidento postą? Juk puikiausiai galėtų? Atsakymas irgi knygoje. Ir, beje, labai aiškus, visai nepanašus įdabartines kai kurių vietinių potencialių kandidatų užuominas.

Vienintelis audio minusas, kurį kompensavau knygyne pavartydama lietuvišką vertimą – notraukų nebuvimas – galėtų audible kaip nors šitai išspręsti. Kokiu nors linku į nuotraukas, ar panašiai.

O šiaip -puikūs memuarai. Minimaliai politikos, maxsimaliai, kaip viskas atrodo realybėje.

 

 

Koncertas kairiajai rankai

Image result for koncertas kairei rankai knyga

Šia knyga buvo sužavėta viena mano kolegė knygų žiurkė. Jai labai nerealiai patiko. Taip knyga pateko ir į mano laukimo sąrašą. Su dideliu entuziazmu ėmiausi skaityti, vis laukiau laukiau, kada gi ten atsivers man knygos lobiai. Skaičiau, laukiau, tada parašiau draugei prašydama pagalbos, klausdama, kur toji knygos paslaptis, kodėl man neatsiveria, kodėl taip sunku skaityti. Na, ir atsakymas buvo toks pat, kaip toje citatoje, kurią visai neseniai įdėjau prie “Skaičių“: knyga yra optinis prietaisas žiūrėti į save – ir šį kartą, per tą prietaisą savęs visiškai nemačiau. Deja.

Nesakau, kad knyga man napatiko, tiesiog skaityti ją buvo sunku. Kažkaip nekabino stilius – knyga man labai priminė tokią pusiau enciklopedinę istoriją, prikimštą daugybės faktų ir detalių, kurios man rodės visiškai nereikalingos, kaip koks konspektas. Jei išmestume visa tai – pati knygos istorija iš tiesų neeilinė: turtuolis tėvas taip užspaudęs visą šeimą, kad vaikai vienas po kito krenta kaip lapai, na, ir dar ne šiaip krenta – nusižudo. Šeimai tokia negarbė, kad toks sūnus daugiau garsiai neminimas, netariamas net jo vardas, jis nei apraudamas, nei jo ilgimasi viešai, gal tik tylomis, po vieną. Išsiveržti iš tėvo rato beveik neįmanoma, o ir būti pripažintam – nepasiekiama, nepaisant visų talentų. Tad ir gyvena visi kažkokiose psicozėse, kliedesiuose, bet šiaip stikliniais veidais be emocijų. Siaubinga šeimos atmosfera.

Visa knygos nuotaika tokia slegianti, neatsirado nė vienas personažas, už kurio užsikabintum, su kuriuo keliautum. Jie visi pasirodė tokie sužaloti, nelaimingi, na, nebent pas Paulis į antrąją gyvenimo pusę, kai pagaliau išdrįso sekti paskui širdį, nebepaisyti įnoringos šeimos.

Tiesa, buvo iš tikro įdomu skaityti tapatybės virsmą, kai Austriją aneksavo naciai ir turtuoliai, kurie dažniausiai buvo žydų kilmės, bet jau visikai nutolę nuo tikėjimo, patys krikštyti ir krikščioniškai auklėję vaikus, staiga atsidūrė visuomenės užribyje, nebegalėjo dirbti pagal profesiją, kuri dažniausiai buvo garbinga gydytojo, teisininko, dailininko, žvaigždės muzikanto, nebegalėjo disponuoti savo turtu…

Tokie štai dviprasmiški jausmai apie šią knygą – labai įdomi istorija ir sunkiai pakenčiamas stilius, kuriuo ta istorija pasakojama. Gal bandėt, kaip jums sekės?

Paskutinė mergina. Mano nelaisvės ir kovos su “Islamo valstybe” istorija

Image result for paskutinė mergina

Šitos knygos visai nenorėjau skaityti. Nesunku numanyti, kad nieko linksmo ten nerasi, “Islamo valstybė” kaip ne kuri kita grupuotė pasižymėjo barbariškumu (ypač griaudama tūkstančius metų stovėjusius paminklus) ir žiaurumu. Užteko ir televizoriaus. Bet taip jau atsitinka, kad kai kurios knygos persekioja, lenda į akis ir kažkokiu būdu neišvengiamai yra perskaitomos. Tokia ir ši. Gal tiesiog dėl tų Nadios iš viršelio žvelgiančių akių?

Ši knyga yra mažos tautos knyga. Dar mažesnės tautos nei mes. Ir dar baisiau tryptos. Tai yra žodinis paminklas jazidams, kuri, tikiuosi, atsigaus, neišsivažinės ir sulauks teisingumo. Ši knyga yra jaunos merginos drąsus liudijimas, raginantis pasaulį nebijoti, nenusisukti, kaip kad buvo nusigręžta nuo jazidų, prasidėjus jų naikinimui. Kaip ne pirmą kartą šiam pasaulyje, buvo uždaryti vartai, užtrauktos užuolaidos ir “nepamatyti” į egzekucijos vietą vedami kaimynai. Šioj vietoj aš nesu greita teisti bailiųjų, nes nesu tokia garantuota, kad būčiau drąsuolė. Nadia dažnai knygoje klausia “kaip žmonės galėjo, kaip jie galėjo nepadėti”. Kiek kartų per istoriją užduotas klausimas…

Dar baisesnė knygoje išniekintų merginų baimė dėl bendruomenės reakcijos į jų košmarą. Jazidų tikėjime viena iš didžiausių nuodėmių yra atsivertimas į kitą religiją ir nekaltybės praradimas iki vestuvių. Tai žinodami Daesh tieisiai taikėsi į silpną vietą, nes jazidai “atsivertusias” ir išniekintas dukras tiesiog nužudydavo. Pats tas propagandai “niekam jūs neberūpite” palaikyti. Nesuprantama, kad šitiek išnaudotos ir iškentusios moterys dar turėjo baimintis saviškių – kad nepriims atgal į savo tarpą. Kraupu. Ar tikrai taip besielgianti bendruomenė morališkai pranašesnė už kankintojus?

Aleliuja, vis dėlto jazidų išminčiai liepė kankines priimti atgal, nesmerkti ir pripažinti aukų statusą. Labai sukrėtė šis momentas. Ir skaudu, kad istorija kartojasi. Ir žavu, kiek stirybės ir drąsos gali turėti žmogus. Išdrįsti pasipriešinti, išdrįsti atidaryti vartus.

Penkios paauglių meilės kalbos

Image result for penkios paaugliu meiles

Augu su vaikais per Gary Chapman knygas. Skaičiau “Penkios meilės kalbos” – tikrai davė kitokią perspektyvą, kaip galima geriau suprasti savo mylimus žmones – ne pagal tai, kas man svarbu, o pagal tai, kas jiems svarbu. Bibliotekoje užtikusi “Penkias paauglių meilės kalbas” nusprendžiau perskaityti, nes kaip tik atsiverčiau vietą, kurioje sakoma, kad tėvai guodžiasi nebesusišnekantys su vaikais, kurių “meilės kalbą” buvo identifikavę, o štai vos ne per naktį paaugliai pavirsta kažkokiais nebepažįstamais objektais, kuriems senasis receptas nebeveikia.

Autorius duoda tėvams visokių patarimų kaip tvarkytis su tuo naujai atsiradusiu neatpažįstamu objektu namuose, kai kurie patarimai gan keisti, nes religingi, ko neprisimenu iš ankščiau skaitytos knygos, tad nustebino. Tiek to. Ko reikia knygoje nepraleisti – tai pabaigoje esantis testas, kuris padės pirmą kartą arba iš naujo nustatyti savo vaiko meilės kalbą.

Padariau testą su abiem vaikais, nors vienas dar ne paauglys. Buvo labai įdomu. Įdomus ir rezultatas, bet dar įdomesnis kiekvienas atsakymas į kiekvieną klausimą, pvz., kaip įdomu sužinoti, kas tavo vaikui svarbiau ar tai, kad tėvai duoda jam papildomų pinigų, ar tai, kad paklausia, ar jam reikia pagalbos. Kaip atsakytų tavo vaikas? Beje, dar įdomiau, kad abu vaikai labai dažnai pasirinkdavo skirtingus teiginius – tuo būtų galima paaiškinti nuolatines kovas mūsų namuose ir visus įmanomus atsakymus į paprasčiausius klausimus, pvz.: ar norite eiti į parką?

Pirmąkart mama

vaiva

Norėčiau, kad visada geras viršelis reikštų gerą knygą! Kai užsiprašiau šiosios, išgirdau, kad gali būti neaktualu, juk mama pirmąkart tapau prieš beveik vienuolika metų, paskui dar porą kartų, o bet tačiau, kokia netiesa. Knyga man iš tiesų labai patiko ir net sakyčiau pretenduoja į mano geriausių metų knygą. Taip ir būtų, jei šiandien būtų naujųjų išvakarės. O dėl pirmakarčių tikslinės auditorijos man net kiek juokinga, nes manau, kad skaitydamos knygą jos vis tiek galvos: “Na, jau man tai tikrai taip nebus! Niekada to neleisiu!” Jos sėkmingai ir šventai naiviai kartos būsimos mamos “visada” ir “niekada” litanijas, nes, mano giliu įsitikinimu, tai yra kelias, kurį kiekviena moteris turi nueiti savo kojomis (kaip ir nusipirkti nesąmoningą pirmagimio kraitelį, pilną nereikalingų ar nepanaudojamų daiktų). Na, o tos, kurios jau mamos, gali linksmai skaityti knygą, juoktis prisiminusios savuosius “visada” ir “niekada”, prisiminti užplūdusią euforiją ar nusipurtyti nuo prisiminimų apie pogimdyvinę depresiją.

Neįtikėtina skaityti ir suprasti, kokia neunikali mama buvai ir esi. Neįmanoma nesijuokti ar bent jau nesišypsoti sau į ūsą. Atsimenu, ėjau išsišiepus ir stumdama vežimą galvojau apie save kaip apie stebuklą, kuris pagimdė kitą stebuklą, kol pasibeldus racionaliam protui sumąsčiau, kad visus septynis milijardus kažkas stebuklingai pagimdė. Taip pat skausmuos (su nežymiomis išimtimis). Ups. Tapsmo mama euforija gerai suvartė mano smegenis.

Žodžiu, sakyčiau, kad ši knyga yra skirta pradėti skaityti, kai apskritai nežinai, ar nori vaikų, ar ne, tada skaityti išvydus lemiamus II, lėtai ir kantriai nagrinėti kaip kokią Nėštumo, o paskui ponėšumo bibliją. Bet manau, kad taip neįmanoma, nes viską perskaitysit per pirmą vakarą.

O štai žemiau auksinė laimės formulė. Nemokamai

…svarbiausia šiame motinystės atradimų kelyje yra nustoti lyginti. Atrasti autentišką save santykyje su vyru nesistiebiant prie žurnalinių istorijų ir nesiguodžiant kaimyniniame name vykstančiais barniais…

Educated / Apšviestoji

educated.jpg

In families like mine there is no crime worse than telling the truth.

Viena iš knygų, kurių geriau neturėt savo rankose (mano atveju – ausyse) prieš egzaminą (būtent taip man ir atsitiko, bet kadangi esu pirmūnė, tai egzą vis tiek išlaikiau, nors ir ne pirmūnišku rezultatu). Bet ne apie tai. Tai yra knyga, kurią skaitai ir negali patikėti, kad taip gali būti. Ir dar ne bet kur, o pačioj Amerikoj. Eilinį kartą įsitikinau esanti naivi ir kad mane vis dar galima nustebinti. Amerikoje Barnevernet užsilenktų per pirmą savaitę.

Trumpai – Tara užaugo atokioje vietovėje Idaho valstijoje mormonų, sakyčiau, ekstremalų šeimoje. Ji nelankė mokyklos, net neturėjo gimimo liudijimo, dėl to valstijoms tiesiog neegzistavo ir niekas nesidomėjo jos likimu, nesilankė pas gydytojus ir tikėjo visokiomis velniavomis ir sąmokslo teorijomis, kurias pripasakojo šizofrenikas tėvukas. Be to, vyrenysis brolis nevengdavo pakankinti ir t.t.

Tara-Westover-922972

O po dešimties metų – Tara mokslų daktarė Cambridge. Mokslų daktarė, kuri niekada nesimokė mokykloje. Kaip visa tai įmanoma, kaip nutiko, kokius pragaro kelius Tara praėjo, apie psichologinį ir fizinį terorą, totalų smegenų plovimą, fanatiškumą, o taip pat apie begalinį žmogaus gajumą, prigimtį ir intelektualines galimybes, apie įmanomus ir  neįmanomus dalykus –  knygoje, kurios neįmanoma sustot klausyt.

 

Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus

irena

Kai per knygų mugę priėjau prie Irenos Veisaitės autografo, ji manęs paklausė, ar buvau jos studentė. Iš tikro labai gaila, kad ne, nes turėti tokią mokytoja yra labai didelė gyvenimo dovana.

Kaip matot, knyga gan ilgai laukė savo eilės, nes vis galvojau, kad ji nebus lengva skaityti, reikia jai nusiteikti ir pasiruošti rimtam skaitymui. Ir visai be reikalo. Knyga puikiai parašyta, tiesiog neįmanoma nuo jos atsitraukti, o pamatęs, ką skaitau, mano vyras prisiminė, kaip su Veisaite buvo susidūręs Atviros Lietuvos Fonde, tad jam irgi prisireikė skaityt čia ir dabar,  teko knygą traukti jam iš rankų, o tai tikrai neda=nai atsitinka mūsų namuose – kad nepasidalintume knygos.

Visų holokaustą išgyvenusių žmonių istorijos yra stebuklų istorijos. Dar didesnis stebuklas yra išgyvenus nepalūžti ir tapti šviesuliu, į kurį gręžiasi visų akys. Kaip netekus praktiškai visos šeimos, galima turėti viduje tiek šviesos, tiek skaidrumo ir tiek meilės gyvenimui, būti tokiai nešališkai ir empatiškai, sugebėti be pykčio žiūrėti į gyvenimą? Kaip po šitokios tragedijos galima matyti savo kaimyno tragediją, jį suprasti ir užjausti? Apie visa tai Irena Veisaitė pasakoja šioje knygoje. Beje, Aurimas Švedas yra puikus pašnekovas, sklandžiai vedantis pokalbį, gal ir dėl to taip lengvai slysta tekstas?

Būtinai rekemonduoju paskaityti knygą apie šią unikalią asmenybę. Štai ir dabar matau Ireną Veisaitę reportaže apie Johananą Fainą, berniuką su smuiku, “Panoramos” reportaže.

veiaiste

Ištrauka iš knygos.

Born a Crime

trevor

Trevor Noah The Daily Show aš pradėjau žiūrėti visai neseniai. Visai neseniai. FB, aišku, kažkaip mano feede jis atsirado ir štai iki ko privedė – prie knygos.

Į šią, dabar visokiose rekomendacijose vis figūruojančią knygą, jau atkreipiau dėmesį, tik, juokingiausia, nesuvedžiau galų, nes tiesiog nežinojau, koks The Daily Show vedėjo vardas. Dėl to, į rekomendacijas žiūrėjau gan skeptiškai. Bet suvedus galus, kad čia tas !!! Trevor Noah, iš kurio pokštų kikenu vakarais, nusprendžiau pabandyti paklausyti audioknygą, kurią pats autorius ir skaito. Žinoma, kas gi geriau galėtų perskaityti!

Trevor Noah gyvenimo istorija tikrai verta dėmesio.  Trevor Noah gimė juodaodei motinai ir baltaodžiui tėvui apartheido metu, tada, kai lytiniai santykiai tarp skirtingų rasių buvo draudžiami ir baudžiami kalėjimu. Štai dėl ko mulatas vaikas buvo nusikaltimas, nelegalas šioje žemėje nuo pirmosios savo gyvenimo sekundės, kai realiai gimdymą priėmę gydytojai turėjo priduoti mamą ir naujagimį policijai. Nes jis – nelegalus!

Bėgiodamas savo vaikystės kiemais, laipiodamas per tvoras ir slėpdamasis nuo persekiotojų (kad ir kas tai bebūtų – mama, apsauginiai ar policija), Trevor taip pat skaitytoją vedžioja po Pietų Afrikos respubliką, po apardheido absurdus, supažindina su visuomenės normom, įpročiais ir ypatumais. Tikrai verta ir nerealiai įdomu paskaityti, ypač turint omenyje, kad apie Pietų Afriką vidutinės mūsų žinios, sakyčiau yra: a) Nelson Mandela, b) apartheidas, c) J.M.Coetzee, d) Pasaulio futbolo čempionatas 2010 metais ir vuvuzelos, e) Limpopo, f) dabar dar Trevor Noah.

Labai rekomenduoju paskaityti visoms/iems, kurie mėgaujasi The Daily Show, įdomu apie Pietų Afriką arba šiaip nori smagios knygos. Tiesa, ne viskas ten smagu, tik papasakota smagiai. Goodreads įvertinimas 4,55 tikrai ne iš piršto laužtas.

Kaip būti moterimi

kaip-buti-moterimi

Matote, knyga visai nesivadina”Kaip būti feministe”. O/nors/net Chimamanda mums visiems ir visoms sako, kad “Mes visos ir visi turime būti feministais”,

we-should-all

nes taip jau turi būti ir, tikiu, kad vieną dieną bus (tik nežinau, ar sulauksim, turint omeny visas tas distopijas ir D.Trump, brrr), kad bent jau visos moterys bus feministės. Galės nebebebūti tik  tada, kai ne tik kiekviena asmeniškai, bet ir visos kitos nebebus diskriminuojamos dėl to, kad yra moterys. Va, buvusioms tarybinėms moterims yra iš viso labai sunku tai suvokti ir labai gaila, kad ne tik. Štai dialogas iš mano darbovietės su kokiais +-10 metų jaunesnėmis bendradarbėmis:

-Tai tu gal, Lina, feministė?

-Tai aišku, o tu ką, ne?

Nuostaba mano kolegių akyse tokia, kad atrodo, kad nuo to prisipažinimo ant mano lūpos  užžėlė seniai kruopščiai slepiami ūsai arba net pro džinsus parsimušė neskustų kojų šeriai. Aš rimtai sakau. Tokia buvo reakcija. O kadangi kartais negaliu patylėti, tai mano kolegės dar turėjo išklausyti paskaitą, kodėl aš, lyg ir ne tokia jau baisi pažiūrėjus, ir dar turinti vyrą, vis dėlto esu feministė. Nors iš tikrųjų man iki geros feministės dar nesudėvimas Eglės kurpes sudėvėt ir nesuverpiamus ratelius suverpt (greičiau juos į ugnį).

Po tokios trumpos įžangos gal reikia apie knygą pakalbėt. Arba emocijas, kurias ji sukelia – ir pyktį (dėl tų 100,000 metų, kai moterys neturėjo nė jokio balselio pypt, ir juoką -“Kelnaitės palaipsniui sudėtingėja. Taip yra todėl, kad kelnaitės mažėja.  Tampa labai mažos. Pernelyg mažos. (…) Akivaizdu, kad tai nenormalu. Jėzau Kristau. Tokias kelnaites reikia katapultuoti atgal į akmens amžių. Betmenas neturi kentėti dėl tokių nesąmonių – tai kodėl turėtume mes? Moterys turi turėti pamatinę žmogaus teisę dėvėti pakankamai didelius apatinius, kad jie laikytųsi jų kūno paviršiuje tarsi jūros žvaigždė, ir kūnui judant lėtai, gravitacijos nebūtų įsiurbti giliai vidun.” Ir abu viename (pyktis ir juokas) – “Stiklines lubas sunku pamatyti, nes jos stiklinės. Praktiškai nematomos. Reikia daugiau paukštyčių, skraidančių virš jų ir jas apšikančių, kad jas galėtume tikrai pamatyti.” (Pikta tikrai ne ant paukštyčių, jei kam kiltų abejonių.

Ir vis tiek neparašau normaliai apie knygą. Teks jau atsiprašyti, kad nelabai išeina. Jei pasakyčiau, kad knygą reiktų privalomai perskaityti gimnazijoje (per kokias lytiškumo ugdymo pamokas),gali ir koks benueinančios Pitrėnienės žaibas nutrekti. Bet ką daryt? Todėl nelaikau knygos spintoj, kol priaugs (iš tikrųjų norėjau parašyti daaugs) mano dukros – dovanoju kokiai nors merginai ar moteriai, ar mamai, kuri ją duos savo dukrai. Tik duokit žinot, kad norit.