Nediplomatiški britų diplomato memuarai

Angliškas humoras man yra kažkas tokio. Tai šie britų diplomato memuarai tuo humoru tiesiog persmelkti. Susitikimas su autoriumi 2020-ųjų knygų mugėje taip pat buvo labai linksmas, dar linksmiau buvo dėl to, kad kiti pristatymo dalyviai dažnai to humoro nepagaudavo, tai autoriui kartais tekdavo juoktis pačiam su savim (juokiausi tyliai, jei paklaustumėt, o kur aš buvau).

Iš tikrųjų jau pradėjus skaityti, gailėjaus, kad skaitau ne originalo kalba. Na, sunku kai kurias vietas ir frazes išversti, gal turi taip solidžiai būti pagyvenęs britiškoje aplinkoje ir ne blogiau įvaldęs gimtąją kalbą, kad tekstas išsiverstų lengvai ir nebūtų sustabarėjęs. Dabar buvo biškį jausmelio, kad išversta ok, bet jauti, kad ne iki galo. Gaila biškį.

O šiaip knygoje pasakojama Kenvin Lynch diplomatinė kelionė – pradedant tai, kaip jis tarsi visai netyčia (vos perskaitęs dienos naujienas laikraštyje) buvo priimtas nešioti niekam nereikalingus biurokratijos mašinos popierėlius, o apšilus kojas išsiųstas į pasaulį atstovauti Jos Didenybės. Tose kelionėse daugiausia aprašyti visokie baliai festivaliai ir tūsai ir visokie nutikę prikolai, tad visai nenuostabu, kad autorius per knygos pristatymą sakė, kad knygą užsienio reikalų ministerija leido išleisti – jei tikitės slaptų misijų ir reikalų ir įtemptos alia šnipo egzistencijos – šioje knygoje viso to nelabai rasite.

Žinoma, lietuviui skaitytojui įdomiausia, kad knygos autorius ankstyvos nepriklausomybės metu buvo atsiųstas dirbti į Lietuvą, kur jam ne tik kad labai gerai sekėsi dirbti, maudytis pirty ir voliotis snieguose (dabar jau nebeatsimenu, voliojos, ar vis dėlto ne), bet ir vedus lietuvę įsitaisyti labai gerą uošvienę.

Tai tiek ten diplomatijos. Humoras ir bajeriai – faina, bet aš biškį tikėjaus daugiau diplomatinio turinio, žodžiu, negavau visko viename.

 

Untamed

Untamed by Glennon Doyle

Klausiau audio, autobiografinę (jau trečią) knygą skaito autorė ir pagal tokį džiaugsmingai amerikietišką knygos toną atrodo visiška traleliuška ir net biškį užknisa mano niūrią lietaus šalies natūrą, na, bet paklausykit, keturiasdešimties Glennon Doyle, žmoną ir trijų vaikų mamą staiga stukteli meilė. Nu, visko, būna, sakysit, bet meilė stukteli moteriai. Tai tokia ir tralaliuška. Ką daryti? Ką pasirinkti? Tai, ko nori tu, ar tai, ko tikisi visuomenė? Kaip pasirinkimą priimtų draugai, tėvai, vyras, vaikai? Su kuo visa ši košė valgoma? Ir kaip pačiai nepaspringti ir išlaviruoti, ypač kai esi krikščioniškos pakraipos blogerė ir rašytoja.

Sakyčiau, G.Doyle yra tokia truputį amerikietiška Knausgaard iš Floridos, US. Na, jei nukrapštai visus blizgučius nuo viršelio ir negirdi tokio amerikietiškų komedijų excited balso. Nes klibina Doyle temas tokias ne visai patogias ir ganėtinai gilias. Užklibina, kad nebegali apsimesti, kad negirdėjai ir net kartais norisi pažliumbti (aha, sakau nekreipkit dėmesio į tą blizgantį viršelį) – ką reiškia būti moterim, mama, ką reiškia būti partnere ir žmona, kas yra seksualumas, ko visuomenė tikisi iš “gerų” moterų ir mergaičių, kas yra rasizmas ir kiek žmonėse yra rasizmo, homofobijos ir t.t. Atvirai ir patraukiant save per dantį vos tik noris save parodyt geriau, nei iš tikro yra.

Buvo įdomu.

Vilniaus atminties punktyrai

Šios knygos net nesiruošiau skaityti – pilnos lentynos publicistinių knygų apie Vilnių, nenorėjau dar vienos padėt į lentyną, tai turiu tik padėkoti Irmai iš Balto leidyklos, kad švelniai mane įkalbėjo – skaitydama “Vilniaus atminties punktyrus” patyriau didžiulį malonumą.

Kaip K.Sabaliauskaitės knygos atvėrė akis į neregėtą ir nežinotą XVII a. Lietuvą, Dviejų Tautų Respubliką, ir Vilnių, taip “Vilniaus atminties punktyrai” miesto gatvėmis veda skaitytoją nuo maždaug Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki šių dienų. Verti puslapius, eini tomis pačiomis gatvėmis, pro vis dar egzistuojančių ir jau nebesančių namų duris, už kurių knygos pašnekovai, kiekvienas su neįkainojamomis savo istorijomis, už kurių užrašymą – pagautas akimirkas, kurios su kiekvienu išeinančiu negrįžtamai dingsta – esu be galo dėkinga knygos autorei Gabijai Lunevičiūtei.

Pašnekovų pasidalinimas savo vaikyste, jaunyste, miesto kasdienybė ir kaita, sudėtinga, be galo turtinga istorija, turtingi ir turiningi gyvenimai – nenumaniau tokių žmonių esant gyvų, neįsivaizdavau, kad Vilnius tebeturi gyventojų mieste gyvenusių visą gyvenimą, kad yra išgyvenusių visus beprotiškus istorijos posūkius – valdžių, valstybių kaitas, bombardavimus, frontus ir tremtis. O pašnekovai kokie puikūs, kokie šviesūs žmonės – kosmosas. Skaičiau nuolatinėj nustebimo būsenoj.

Grožinės mėgėjams ši knyga susiskaitys kaip ilgas puikus pasakojimas, taip nuosekliai ir gražiai sudėliotas, vietomis persipinantis, nes visi senbuviai vienaip ar kitaip susidūrę – ar toj pačioj gatvėj, ar toj pačioj mokykloj, ar pažinoję tuos pačius žmones. Knyga gausiai iliustruota, daug žemėlapių ir nuotraukų “tada” ir “dabar” – ypatingai pabrėžiančių laikinumą ir trapumą, miesto žaizdas ir naujakuriams nematomą miestą , kuris vis dar gyvena pašnekovų vaikystėje ar jaunystėje.

Labai labai rekomenduoju, net žodžių trūksta, kaip.

#leidyklosdovana

Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais

Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais | Veronika Urbonaitė-Barkauskienė

Šios knygos visai neplanavau skaityt, nes iš pirmo žvilgsnio į pavadinimą nesusitapatinau su devyniasdešimtųjų karta. Gimus dešimtmečių sandūroj, pastoviai susiduriu prie priskyrimo save vienai ar kitai kartai iššūkiu (tada prisiskiriu tai, kuri labiau patinka). Bet staiga suošus fb skaitytojų bendruomenei pamačiau, kad reikia susidaryti kažkokią nuomonę, nes kitaip išvis būsiu iškritus iš konteksto.

Knyga šiaip labai fainai parašyta, labai įtraukia ir praktiškai perskaitoma vienu prisėdimu, na, gerai, dviem, jei labai spaudžia laikas. Jaučiasi, kad autorė (kurios įrašus skaičiau fb, bet kad Pterodaktilio autorė yra ir knygos autorė sužinojau tik skaitydama knygą) yra gerai atkalus ranką įdomiai rašyti ir svarbiausia – turi ką pasakyti. Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės žvilgsnis knygoje žvelgia ir to laikmečio kartos akimis, bet kartu ir lyg ir iš šalies, sociologės akimis – nesusentimentalėja, nepraskysta ir sako taip, kaip yra – objektyviai ir pagrindžiant solidžia patirtim.

Tai ar pavyko man susitapatinti su aprašomąja karta? Ir taip, ir ne. Bet gal dėl personalinių priežasčių – dėl tokios, o ne kitokios vaikystės, dėl tokios ir ne kitokių tėvų, dėl pasiruošimo motinystei labiau ne su iliuzija, kad niekas nepasikeis, o su realia nuostata, kad pasikeis viskas, dėl tuo pačiu laiku vaikų susilaukusių draugių palaikymo komandos (šiaip labai rekomenduoju turėti tą palaikymo komandą), dėl plūduriavimo, kaip sako Beata “laimės ir meilės burbule” ir nesukant galvos dėl alia nueinančios karjeros (niekur ji nenuėjo ir smegenys nesuminkštėjo), dėl labiau realistinio suvokimo, kad visko gyvenime neturėsi, todėl reikia sąmoningai pasirinkti, ką renkiesi turėti ir tada nuoširdžiai džiaugtis tuo, ką turi. Na ir suvokimo, kad gyvenimas yra kaip zebras – balta, juoda, balta, bet galiausiai viskas praeina. Geri dalykai taip pat kaip ir blogi.

Tai labai nesusitapatinus (nes tiesiog daug kas jau praėjo, pamokos išmoktos ir jau kitas gyvenimo etapas), vis tiek labai įdomu buvo skaityti autorės įžvalgas, patarimus ir pasidalinimus. Nes jie ir teisingi, ir atviri – be tikslo išgasdinti, bet labiau su tikslu padėti pasiruošti, nusiteikti, gal kažkam – tiesiog pasiguosti, kad ne tavo vieno/os būsena. Ir žinoma, vienas niuansas – gali būt šimtai patarimų ir patyrusių ekspertų nuomonių, bet dažniausiai viską reikia išgyventi pačiam savo gyvenimo herojui – ir visus “man tai jau tikrai taip nebus” (nuo šios minties bėgu rėkdama, nes būtent taip ir būna, kaip užtenka tik pagalvot, kad nebus), ir beprotystę visokiuose forumuose (o, kad galėčiau sugrąžinti anktyvojoj supermamoj paliktas dienas ir naktis – gerai nors kad smartfonų dar nebuvo), ir kategorišką nuomonę tėvystės klausimais, ir t.t. Tik, žinoma, nepakenks būt paskaičius (ir pagalvojus, kad jau man taip nebus), kaip realiam gyvenime būna, nes tada gal greičiau smegenyse susigulės sveikas požiūris.

Drąsiai dedu į rekomenduojamų perskaityt knygų apie motinystę ir tėvystę lentyną šalia Vaivos Rykštaitės “Pirmąkart mama”. Bravo ir norisi daugiau.

Knygyno istorijos

Knygyno istorijos – Knygynas eureka!

“Knygyno istorijos” yra uoga ant torto (kaip tame paveiksliuke virš pavadinimo). Ir juokinga be galo (skaičiau per karantiną laukdama ant suoliuko ir juokiausi garsiai) ir su tokiom kažkokiom pavandeninėm srovėm tarp eilučių – kokie įdomūs- užsimąstę- vieniši- nukvakę – nesigaundatys realybėje – labai rimti – visai nerimti – besistebintys pasaulio (ne)veikimu – puolę neviltin žmonės užklysta į knygyną, o gal užklysta ten, kur nuoširdžiai atidarytos durys ir kur su žmogum kalbamasi (ypač kantriai).

Eureka! knygynas, kuriame nutinka istorijos, yra kaip savotiška minčių vaistinė, kur žmonės užsuka pasikalbėti, spręsti neišsprendžiamus klausimus, pasiguosti ir apsiglostyti sielas arba tiesiog ieškodami šukų, nes neisi į prezidentūrą be knygos, ups – nesusišukavusi. Tad man knygelė ir juokinga, ir kartais savotiškai liūdna.  Juk būna, kad juokiesi jokiesi, o paskui jau žiūrėk ir verki…

 

 

Maybe You Should Talk to Someone

maybe

Susigundžiau klausyt audio, nes preitais metais labai jau visokiuose šimtukuose ši knyga figūravo, goodreads nors ir nelabai kriterijus, bet orientacijai įvertinimas – 4.39, pabandžiau ir labai smagiai susiklausė.

Lori Gottlieb yra psichologė (gal psichoterapeutė, nelabai žinau, kaip čia tiksliai verst ir kokios ten kategorijos (na, bet ne psichiatrė, kažkur ten yra riba, kai dar negali skirt vaistų, ir kai jau gali). Ir ji labai smagiai, nenuobodžiai ir įtraukiamai pasakoja, kaip padeda susivokti savo pacientams/klientams ir kaip pati yra savo kolegos pacientė/klientė. Na, žodžiu, nevaidina šventuolės-protinguolės, kuri čia tuoj mums visiems patars, kaip reikia gyventi ir dorotis su užpuolusiomis negandomis, bet pati save pateikia kaip pavyzdį, su kuriuos skaitytojas gali susitapatinti, pasimatuoti.

Autorė pakaitom su savo klientų istorijomis, savo kasdienybe pasakoja ir savo ilgą kelią iki dabartinės savo specialybės, apie nesėkmingus bandymus parašyti savipagalbos knygas “apie laimę”, nesėkmingus santykius su “kids hater’iu” ir spermos donoro paieškas ir t.t.

Įdomiausia, sakyčiau, suvokti, kad buvimas psichoterapeutu jokiais būdais nereiškia, kad objektyviai matysi savo paties santykius su antrąja puse, profesionaliai išmanevruosi ir išskaitysi visus gyvenimo vingius ir keliausi į šviesų rytojų. Toli gražu ne. Ir autorė smagiai apie tai papasakoja.

Buvo tikrai įdomu, tad rekomenduoju, jei domina panašios temos, jei norite sužinoti, kaip vyksta psichoterapija ir smalsu pabūti psichoterapeuto kailyje. Goodreads vertinimas tikrai pelnytas.

Dabar tau skaudės

Image result for adam kay dabar tau skaudes

Esu baisiai pikta. Užsirovusi ant blogo vertimo buvau tikrai labai seniai. Atsimenu, kaip sukinėjaus apie originalą Londono knygyne, bet išsigandau, kad nepagausiu esmės ir bajerių, tad nusprendžiau palaukti vertimo. Knygos didžiai nelaimei ji pateko į leidyklos “Jotema” rankas, kuri, išskyrus neblogus vertimus iš rusų kalbos (skaitant Ulickają vertimas tikrai niekada nekliuvo), užsiiminėja google translate išverstų knygų leidimu.

Ši knyga rezidento gyvenimą turėtų pasakoti linksmai ir per bajerius, bet patikėkit manim, jei tie bajeriai nėra visiškai tiesioginiai, vertėja jų visiškai nesuprato ir nepagavo. Žodžiu, skaitai, jauti, pagal kontekstą, kad turi būti bajeris, maždaug numanai, koks,  o ten tik kažkoks pažodinis marmalas. Kaaaip pikta!!! Aš noriu, kad man būtų grąžinti pinigai už nekokybišką prekę! Aišku, pati durna, kad daviau “Jotemai” šansą. Dabar baninu visiems laikams. Nepirkite jokiais būdais. Čia yra ta pati svetima gėda, kurią “Jotema” pridirbo su nuostabia knyga “Everything is Illuminated”.

Dabar tai tikrai jau skauda!

Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Image result for nustokim krupcioti

Knygą perskaičiau vienu prisėdimu – kaip kokį trilerį – kai tiesiog negali sustoti. Pačiai keista buvo. Dar keistesnis jausmas apėmė, kad ši knyga yra labiausiai patriotinė iš visų, kiek esu skaičius. Tikrai po jokios knygos, strapsnio ar dar kokio skaitymo nesijaučiau tokio pasididžiavimo savo valstybe ir jos vadove (dažnesnis būna svetimos gėdos jausmas dėl vadovų nekompetencijos ir nusišnekėjimų). Dėl to perskaičius sąmoningai norėjau padaryti pertrauką tarp knygos ir apžvalgos, kad truputį nusistovėtų emocijos ir apžvalga netaptų šlovinanti (vis dėlto knygos autorė yra Prezidentei artimos aplinkos žmogus, tad negali sakyti, kad visiškai nešališka).

Labiausiai, žinoma, intrigavo visos tos pilkos istorijos vietos, kai Prezidentė nepaaiškindavo, rodos, tokių visiškai neįmanomų sprendimų – atsimenu, kaip sutrikusi jaučiausi, kai nebuvo priimtas Obamos kvietimas ir t.t. Nuolatos kirbėjo jausmas – “kas ten vyksta, ko pasakyti negali prezidentė, negi suklydo darydama sprendimą?” Tos vietos surašytos ir paaiškintos, o neįmanomi sprendimai, atsiskleidžia kitoje šviesoje.

Skaitydama matau Prezidentę, moterį, apspistą šakalų ir hienų ir laukiančių tos klaidos, kuria galėtų pasinaudoti nustumdami ją į šalikelę. Man yra nesuvokiama, kiek stiprybės ir tvirtumo turi turėti žmogus, kad šitiek atstovėtų. Net tada, kai artimiausias ratas nepalaiko ir bando įtikinti kitaip. Daiva Ulbinaitė labai pabrėžia aštrią Prezidentės intuiciją, susitelkimą ir bekompromisį naudos Lietuvai siekimą.

Ir atmetu visokiausius visų priekaištus apie šaltumą, griežtumą ir visokias kitas tralialiuškas. Ar daugiau jausmų reikalaujama dėl prezidentės lyties? Didesnis populiarumas dėl nubrauktos fake ašaros? Neturime teisės prašyti ir kietumo, ir švelnumo, ir kad visiems mums įtiktų ir patiktų. Sunkiais momentais, žinia, visada padeda humoras: “Aš iki šiol juokauju, kad dirbau ir vazonu – pastato tave kaip vazoną, o visi eina, stoja ir fotografuojasi. Vis dėlto kuo toliau, tuo geriau supratau, kad dėmesys žmogui – ne ką menkesnė, o labai svarbi šio darbo dalis.” Pastovėkit jūs šypsodamiesi, kai užkulisiuose keikiasi Putinas.

Nesu didelė Užkalnio skaitytoja, bet apie prezidentę paskaičiau ir dar pacituosiu:

“D. Grybauskaitė per tą dešimtmetį nešė ant savo pečių daugiau, negu normalus žmogus būtų pakėlęs per gyvenimą, ir nešė nesiskųsdama ir nė karto neparodydama, kad jai sunku arba kad nusibodo”.

 

Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu

Šia knyga susidomėjau perskaičius straipsnį žurnale. Niekada nebuvau girdėjus apie Dailininkų kelią, o Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos prikaustė, kad negalėjau akių atplėšt. Ir žinoma, įsirašiau kelią į to do sąrašą. Ir ne svajonių, o realybės – kai tik pasitaikys proga. Visaip modeliuoju, kad kuo greičiau pasitaikytų.

Šiaip pati knyga tikrai nėra kelionės vadovas. Kelionė yra knygos fonas – ėjimas yra puikus būdas kalbėtis, išsikalbėti. Arba tylėti. Gal knygoj labiau tikėjaus, kad autorė paprovokuos kunigą įvairiais klausimais – bet arba autorė nelabai provokatorė, arba kunigas nebeišprovokuojamas, žodžių žonglierius, visada turintis atsakymą. Iš tikro, jis pats labiau provokuoja autorę ir knyga tuo momentu kaskart netikėtai pakeičia kryptį – kalbinamasis tampa kalbintoju, klibintoju nepatogių temų ir klausimų, apie kuriuos gal nesinori kalbėti.

Kiek nustebino kai kurios autorės reakcijos, vis atsiversdavau pasižiūrėti, kiek gi autorei metų ir kraipydavau galvą, kad, na, gyvenimo ragavus moteris neturėtų gal reaguot kaip princesė ant žirnio (nesvarbu, kad skaito pasakas). Bet šiaip – skaityti galima, lėčiau sustojant prie Aleksandravičiaus (ypač) ar Toliato paprastais žodžiais pasakomų paprastai genialių dalykų.  Jie užsiliks galvoje, gal vis sugrįš. Tik šiaip pagalvojau, koks nelabai vykęs daugelio mūsų (tų, kurie nebeprincesiško amžiaus) satykis su katalikybe – paviršutiniškas, atpoteriautas už pliusą kunigo sąsiuvinuke. Be didelių kam, su kuo ir kodėl. Kažkaip gaila. Bet gal būtent todėl ir populiarios Toliato knygos? Žmonės jaučia stygių ir ieško. Ieškojimas irgi yra kelias.

 

Upė tamsoje

Ši knyga tiems, kurie tingi skaityti “Našlaičių prižiūrėtojo sūnų”. Nelabai gal galima lyginti šias knygas, nes viena yra grožinė, o kita – ne, bet tema jas jungia viena, ir, sakyčiau arba vieną, arba kitą reiktų perskaityti. Negrožinę gal skaityti baisiau, nes tikrai žinai, kad čia faktai, skaitytojas nebeturi galimybės pasislėpti už fikcijos ir guosti save, kad čia gal autorius sutirštino spalvas ir viskas nėra taip baisu. Tuo tarpu Masaji Ishikawa realiai nereikia nieko tirštint, nes ir taip viskas baisu.

Šiaurės Korėjos kasdienybė nebuvo didelė naujiena, daug labiau skauda dėl to, kaip viskas beviltiška Šiaurės Korėjiečiams, kuriems pavyksta pabėgt. Pabėgimas dar nereiškia, kad gyvenimas susiklostys sėkmingai, būti kitoje sienos pusėje taip pat gali būti skausminga ir beviltiška. Tik nebe fizine, o dvasine prasme. Ypač, jei liko šeima, jei diktatorius turi ką nubausti. O visas likęs pasaulis paklauso eilinį kartą paklauso verkiančio pabėgelio kalbų ir toliau gyvena savo sotų gyvenimą.

O mes tiesiog nusipurtome ir tyliai pasidžiaugiam, kad už sienos nebesame.

Verta paskaityt susipažinimo tikslais arba kai nuo išpindėjimo ir pirmo pasaulio problemų nebežinot, kur bepasidėti, ir gyvenimas net fb burbule nebemielas.

The Expedition. Solving the Mystery of a Polar Tragedy

The Expedition

Jei trumpai, tai pasakyčiau, kad ši knyga yra apie išprotėjusius žmones. Tiek ekspedicijos dalyviai yra išprotėję, tiek pati autorė išprotėjus. Pirmieji dėl to, kad sugalvojo tokią crazy ekspediciją, į kurią iškeliavo visiškai nepasiruošę (1897m.), o antroji – dėl ilgus metus trukusios beveik beprotystės, bandant suprasti, kas atsitiko ekspedicijos dalyviams, ir kodėl jie, būdami sąlyginai sveiki, turėdami maisto, ginklų ir kitų išgyvenimui reikalingų dalykų, mirė užpoliarinėje saloje.

Kas įdomiausia, kad nepaisant autorės beprotystės, turkusios visus penkiolika metų, kol ji  po mažulytį gabalėlį rankiojo detales ir aplinkybes, plaukiojo po arktį ir knaisiojosi po archyvus, ji turi ypatingą talentą non fiction knygą parašyti taip, kad skaitytum kaip detektyvą ar trilerį. Net tada, kai vos ne dvidešimt puslapių skaitai apie tai, kokia buvo eilinė ekspedicijos (gal labiau tiktų katastrofos) dienos oro temperatūra, ką valgė ir kaip jautėsi žmonės. Verti puslapius, o įtampa auga, kaip kokiam detektyve su didele tikimybe, kad žudikas taip ir nebus išaiškintas.

Kai pradėjau ieškoti knygos viršelio apžvalgai, internete radau daugybę su ekspedicija susijusių nuotraukų, net nustebau, kodėl autorė jų nepanaudojo knygoje. O bet tačiau, tai tik dar labiau paaštrina vaizduotę ir įtampą. Ir šiaip, neįtikėtinas arktinis susišaukimas dviejų knygų – šios ir “Washington Black“, kurioje Washington taip pat atsiduria Arktyje, tik, palyginus su šia knyga, kažkaip mistiškai sekasi sugrįžti į šiltą pasaulį.

Labai patiko, ačiū KŽG už dovaną.

 

 

Mano tėvas Šagalas

Žinia, labai mėgstu skaityti knygas apie menininkus, nes tai yra toks dvigubas malonumas – ir sužinai menininko gyvenimo istoriją, ir dar natūraliai pradedi browsinti ir ieškoti jo kūrinių – visas skaitymas pavirsta į malonų iliustruotą meno istorijos mokymosi procesą.

Tai šiuo atveju užskaitysiu knygos man suteiktas žinias ir progą pasidomėti Šagalo paveikslais, nes šiaip tai pati knyga tai gerokai papūsta nereikalingais dialogais ir net bereikšmiais skyriais (drąsiai galima braukt lauk kokius 200-300 puslapių, kuriuos kantriai perskaičiau bijodama kažką svarbaus praleisti, bet praleisti nebuvo ką).

Skaitant šią knygą visą laiką galvojau, kad pats pesonažas man sukėlė panašius jausmus kaip Gabijos Grušaitės Stasys Šaltoka, nu, dievuliau, jau toks užknisantis veikėjas, kad maža nepasirodys – mirtis ant kulnų lipa, o jis dar aikštijasi, kad jam, matai, traukinys, kuriuo jis gelbėjamas nuo holokausto nepatogus važiuoti. Labai įdomu, ar tikrai Šagalas buvo toks bjaurus trumpiškai narciziškas vaikas, ar autorė sukūrė tokį paveikslą (vaikiškai užsispyrusiai neleisdama išbrukti nereikšmingų skyrių)? Ar galima viską nurašyti ant genialumo?

Ida, Šagalo dukra, gyveno tėvų meilės burbule, kai iš per didelio naivumo ir pasitikėjimo savimi, burbulas sprogo ir teko prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Nors kokia ten atsakomybė – padaryti kaip nori tėvai ir grįžti po jų sparneliu ir į jų piniginę. Vėliau Ida subręsta, perima tėvo reikalų tvarkymą, tik kažkaip vis jai iki pilnatvės pritraukti nepavyksta.

Galiausiai visas mano nepasitenkinimas vis tiek nukrypo į knygos autorę. Pristigo, manau, žmogui talento. Sprantu, kad gal norisi parašyti kuo išsamesnį biografinį romaną, tačiau autoriaus užduotis yra išgauti pagrindinę mintį, kuo tiksliau nupiešti veikėjų portretus, o ne maltis nereikšmingose gyvenimo dienomis ir dirbtinai pūsti tekstą, lyg atlyginimą gautų už žodžių skaičių.

Tad ir mano rekomendacija būtų tokia – verta iki kokios pusės knygą perskaityti, susipažinti su Šagalu, jo šeima (labai dėl idiotizmų nesinervinant ir neįsijaučiant), o paskui tiesiog praverskite, nes nieko tikrai neprarasite.

 

Becoming / Mano istorija

Image result for michelle obama book

Angliškas pavadinimas man labaiii patinka ir labai tinka šitai knygai. Man visada baisiai gaila tų fantastiškų neišverčiamų pavadinimų. Labai gaila. Per visą knygą Michelle nuolatos kažkuo “becoming” – pavadinimas tarsi apgaubia knygą, sujungia į visumą ir gražiai suskamba pabaigoje.

Knyga man labai patiko. Kai pamačiau, kad klausyti teks 19 h, kažkaip abejojau, ar noriu prasidėti, bet pradėjus tikrai negalėjau sustoti – parašyta tikrai įdomiai ir įtraukiančiai. Pavyzdingai kalusiau kievieną dieną keliaudama į darbą, iš darbo,prieš miegą. Audio iš viso – super, nes skaito pati autorė, tad ir akcentuoja ten, kur jai norisi akcentuoti. Tik labai jau lėtai skaito, tad tikriausiai pirmą kartą aš knygos skaitymą truputuką pagreitinau.

O Michelle Obama po knygos dar labiau žaviuosi. Ji ir šiaip žavinga buvo – kažkaip matosi, kad ji natūraliai nuoširdi, kad tiki tuo, ką sako, o ir šiaip turi, ką pasakyti.

Knygoje pirmą kartą Michelle tikrai mane nustebino, kai savo labai gerai mokamą darbą  teisininkų kontoroje Čikagos dangoraižyje (žurnalistiškai tariant “prestižinį”) nusprendė keisti į ne tokį pinigingą – tiesiog nebematė prasmės tame, ką darė, ir norėjo kažko, kas atneštų didesnį pasitenkinimą (ir daug mažiau pinigų). Išėjo dirbti į valstybinį sektorių, o vėliau iš viso – nevyriausybinę organizaciją. Pagarba.

Nors ir nebuvo taip, kad neįsivaizduočiau, kaip nuasmeninamas prizidento ir jo žmonos gyvenimas, tačiau, kai apie tai pasakoja prezidento žmona, dieve mano, tie Baltieji rūmai yra tikras privilegijuotas kalėjimas. Turi viską ir kartu nieko. Gali susitikti su pačiomis didžiausiomis žvaigždėmis, o kartu negali išeiti į savo namų kiemą. Jokio spontaniškumo, nieko neplanuoto, minimaliai, ką pati norėtum veikti. Žinoma, vienintelė paguoda – paskui galėsi savo kančias aprašyti ir tapti rašytoja  milijoniere. Beje, Barackas Obama autobiografijos sutartį taip pat pasirašė, bet neprisidavė su knyga iki deadline. Ne pirmą kartą.

Buvimas pirmąja pora tikrai reikalauja didžiulio atsidavimo, netgi, sakyčiau, savotiškos aukos (nors aišku niekas neverčia ten eit – pačio prezidento neverčia, moterys gi tiesiog eina būti šalia vyro), nenuostabu, kad dabartinei pirmajai damai šios pareigos yra mažų mažiausiai nemielos. Na, bet bent jau apdarų demontravimas jai nesukelia tokių sunkumų kaip Michelle Obamai. Turi ir įspūdingai išsiskirti, o kartu ir neapsirengti per daug iššaukiančiai, ir taip, ir anaip, kol galiausiai vis tiek kažkam neįtinki ir turi nustoti dėl to sukti galvą.

Ir dar. Ar Michelle Obama kandidatuos į prezidento postą? Juk puikiausiai galėtų? Atsakymas irgi knygoje. Ir, beje, labai aiškus, visai nepanašus įdabartines kai kurių vietinių potencialių kandidatų užuominas.

Vienintelis audio minusas, kurį kompensavau knygyne pavartydama lietuvišką vertimą – notraukų nebuvimas – galėtų audible kaip nors šitai išspręsti. Kokiu nors linku į nuotraukas, ar panašiai.

O šiaip -puikūs memuarai. Minimaliai politikos, maxsimaliai, kaip viskas atrodo realybėje.

 

 

Koncertas kairiajai rankai

Image result for koncertas kairei rankai knyga

Šia knyga buvo sužavėta viena mano kolegė knygų žiurkė. Jai labai nerealiai patiko. Taip knyga pateko ir į mano laukimo sąrašą. Su dideliu entuziazmu ėmiausi skaityti, vis laukiau laukiau, kada gi ten atsivers man knygos lobiai. Skaičiau, laukiau, tada parašiau draugei prašydama pagalbos, klausdama, kur toji knygos paslaptis, kodėl man neatsiveria, kodėl taip sunku skaityti. Na, ir atsakymas buvo toks pat, kaip toje citatoje, kurią visai neseniai įdėjau prie “Skaičių“: knyga yra optinis prietaisas žiūrėti į save – ir šį kartą, per tą prietaisą savęs visiškai nemačiau. Deja.

Nesakau, kad knyga man napatiko, tiesiog skaityti ją buvo sunku. Kažkaip nekabino stilius – knyga man labai priminė tokią pusiau enciklopedinę istoriją, prikimštą daugybės faktų ir detalių, kurios man rodės visiškai nereikalingos, kaip koks konspektas. Jei išmestume visa tai – pati knygos istorija iš tiesų neeilinė: turtuolis tėvas taip užspaudęs visą šeimą, kad vaikai vienas po kito krenta kaip lapai, na, ir dar ne šiaip krenta – nusižudo. Šeimai tokia negarbė, kad toks sūnus daugiau garsiai neminimas, netariamas net jo vardas, jis nei apraudamas, nei jo ilgimasi viešai, gal tik tylomis, po vieną. Išsiveržti iš tėvo rato beveik neįmanoma, o ir būti pripažintam – nepasiekiama, nepaisant visų talentų. Tad ir gyvena visi kažkokiose psicozėse, kliedesiuose, bet šiaip stikliniais veidais be emocijų. Siaubinga šeimos atmosfera.

Visa knygos nuotaika tokia slegianti, neatsirado nė vienas personažas, už kurio užsikabintum, su kuriuo keliautum. Jie visi pasirodė tokie sužaloti, nelaimingi, na, nebent pas Paulis į antrąją gyvenimo pusę, kai pagaliau išdrįso sekti paskui širdį, nebepaisyti įnoringos šeimos.

Tiesa, buvo iš tikro įdomu skaityti tapatybės virsmą, kai Austriją aneksavo naciai ir turtuoliai, kurie dažniausiai buvo žydų kilmės, bet jau visikai nutolę nuo tikėjimo, patys krikštyti ir krikščioniškai auklėję vaikus, staiga atsidūrė visuomenės užribyje, nebegalėjo dirbti pagal profesiją, kuri dažniausiai buvo garbinga gydytojo, teisininko, dailininko, žvaigždės muzikanto, nebegalėjo disponuoti savo turtu…

Tokie štai dviprasmiški jausmai apie šią knygą – labai įdomi istorija ir sunkiai pakenčiamas stilius, kuriuo ta istorija pasakojama. Gal bandėt, kaip jums sekės?