Lizos butas

img_0082

Jau nuo pat pradžių žinojau, kad su objektyvumu vertinant šią knygą bus ne kas, nes baisiai norėjau, kad knyga pasisektų, kad autorei pavyktų ir t.t. Kokia šitokių norų kilmė – pati nelabai galiu suprast, gal kad labai patiko “Pirmąkart mama”, o ir kitos autorės knygos patiko, tai ir toliau noris, kad viskas būtų nuo geriausiai.

Ir koks nekoks jausmelis buvo pradėjus knygą skaityt ir pradėjus suktis mintim “hmmm, aaaa, neblogai, bet nekabina nekabina nekabina”… Bet dabar galima jau atsipalaiduoti – ką tik knygą perskaičiau ir sėdžiu visa patenkinta, nes viskas ten gerai, lėtai gal įsivažiavo, gal pradžioj trūko kažkokios intrigos ar judesio, bet galiausiai patiko, kuo puikiausiai susiskaitė, galima sakyti, vienu ypu, svarbiausia tam vienam ypui turėti laiko.

O knyga, taip šabloniškai dabar pasakysiu – apie gyvenimą. Net pačiai noris dabar juoktis iš šito pasakymo, bet taip yra. O knygose “apie gyvenimą” visų svarbiausia yra, kad būtų kaip gyvenime, kad nebūtų datempinėjama, kad būtų tikroviška – kad žmonės kalbėtų, taip kaip kalba gyvenime, kad elgtųs, taip kaip elgiasi, ir taip toliau. Ir visas šitas gyveniškumas kuo puikiausiai išpildytas.

Kaip išpildytas laikmetis, kaip išpildytas pagrindinės veikėjos žvilgsnis iš vaikiškos perspektyvos, o paskui iš paaugliškos, o paskui iš paneliškos. Tikra ir yra su kuo susitapatinti. Ir pavadinimas knygos – puikus – butas vienija visą pasakojimą, nuo jo veikėjams nepavyksta pabėgti ir pabaigoj jam garbingai viso pasakojimo karūna uždėta.

Negaliu nepaminėti ir čigoniškos linijos (aišku, kad užburia!). Ir dar tas mamos paveikslas! Famme fatale, kuri savo nemamiškumą kompensuoja, o gal tinkamesnis žodis būtų – išreiškia – dieviška meile savo dukrai. Bravo, Vaiva Rykštaite, ačiū dievui, neteko mykti “visai nieko” arba “visai įdomi knyga”…

#leidyklosdovana, #nereklamanesuzreklamamokama

Užburtas namas

 

 

Šią knygą skaičiau vakarais savo dešimtmečiui. Jis, žinoma, visada mielai klausosi mano skaitymo – svarbu ne pačiam vargt ir galima pratęst nėjimą miegot, tad kartais tikrai sudėtinga nuspręsti ar knyga patiko, ar ne. Kai skaitau, visada patikrinu, ar dar girdi, ką skaitau, laikas nuo laiko patikrinu, ar supranta apie ką knyga. Sakyčiau, kad šis aspektas šį kartą buvo gan sudėtingas ir be paaiškinimo, nebūtų knygos prasmė nelabai būtų perkąsta.

Knygoje pasakojama apie smurtą artimoje aplinkoje. Pati situacija tikrai pateikiama labai subtiliai, taip subtiliai, kad vaikas, nesusidūręs su tokiomis situacijomis, jų gali apskritai nepažinti. Tikriausiai kitaip visa istorija sugrotų vaikui, kuriam tai yra kasdienybė.

Pirmiausia, žinoma, skaitome apie užburtą namą, kurį mergaitė Marysia stebi iš krūmų. Namas kažkoks tikrai keistas – virš jo nesikaupia debesys, jis nemeta šešėlio, vaikai mato jame sniegą ir sienos visaip lankstosi, o langai maskuoja tikrą vaizdą. Tačiau blogiausia, kad namas neigiamai veikia jo gyventojus – tėtis nuo netvarkos namuose pavirsta liūtu, o mama ir vaikai nuolatos išsigandę – kažką reikia daryti, galbėtis ir gelbėti nuo to nelemto namo.

Tai mano vaikas visus tuos namo keistumus visai natūraliai priėmė kaip pasaką harių poterių stebuklų pasaulyje – per mažas gal dar šitai knygai? Ilgų Marysios rankovių slepiamas melynes ir nubrozdinimus bei paaiškinimus, kad jie atsiradę nukritus iš medžio, jis priimė visiškai tiesiogiai, be jokių užspėptų žinučių. Tiesą sakant, laukė, kad iš namo išlįs kokie goblinai, ar velniai…

Visus burtus autorė išsklaido knygos pabaigoje. Ir siunčia žinutę nuo suagusiems, kaip reikia klausyti vaikų, kurie gali būti skriaudžiami, istorijų, o ir žinutę skriaudžiamiems, kaip reikia ieškoti žmogaus (tiek didelio, tiek mažo), kuriuo būtų galima pasitikėti ir tikėti, kad būsi išgirstas. O visiems kitiems skaitytojams belieka palinkėti laimingos ir šviesios vaikystės. Tebūnie tai proga vaikui priminti, kas yra normalu ir nenormalu, į ką reiktų atkreipti dėmesį ir ką daryti, jei taip atsitiktų kažkam, ką pažįsti. Išgirsti, pamatyti ir ištiesti pagalbos ranką.

*Knyga dovanota leidyklos “Debesų ganyklos”.

Varnalėšų laukas

Šita knyga man priminė vaikystę, tad nustebau, kai sūnus, kuriam skaičiau, pasakė, kad norėtų šios knygos antros dalies. Knygoje aprašomas nesaugomas, atviras kiemas (nes yra ir toks “Saugomas”, kuris man galvoje ir simbolizavo šiuolaikinį kiemą, kuriame vaikus saugo arba tėvai, arba tvora, arba ir tai, ir tai). O nesaugomam kieme taip smagu, kad “Saugomo” kiemo vaikai pavydi. Ir smagu tikriausiai dėl to, kad ten nieko labai daiktiško nėra, bet už tai pilna visko prifantazuoto arba labai tikro ir gyvenimiško. Juk ir mūsų senuose daugiabučių kiemuose geriausiu atveju būdavo smėlio krūva (kol neišnešiodavo) ir koks tūrnikas kilimam dulkinti, ant kurio išmokdavai kaboti žemyn galva.

Taigi, “Varnalėšų laukas” jau yra tapęs gan egzotišku dalyku, kur vaikai iš nuobodulio visko prigalvoja, viskas vyksta fantazijose – kiemo bobutės tampa Raganomis, o veterinarai – Drakulomis, katinai turi savo teises (į būsto nekeitimą, net kai pasikeičia būsto savininkai) ir tikrą balsą (na, ta prasme, kad kalba). Dar ten yra kiemo draugystės, kiemo hierarchija ir rolės (protingiausio, stambiausio, didžiausio ir t.t. – aš savo kieme geriausiai šokinėdavau per gumą (taip sakydavo Klaipėdoj), Vilniuj gi šokinėdavo gumytę), diskutuojama, kiek mokytoja turi vaikų, išgyvenamos sekmės ir nesėkėmės. Ir, kad viskas būtų paslaptingiau – vyksta varnalėšų paunksnėj.

Taigi, jei norite su savo vaikais susitikti savo vaikystės kieme – ši knyga Jums.

***

“Debesų ganyklos” dovana

Olive Kitteridge / Olive, Again

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „olive kitteridge book“

Tokiu greituoju būdu suklausiau dvi audioknygas, jei būtų daugiau, galėčiau ir toliau klausyt be pabaigos. Kadangi šias knygas ir jose esančius visiškai atskirai galinčius gyvuoti apsakymus (short stories) (audioknygos pabaigoje net minimi leidiniai, kuriuose šie apsakymai buvo publikuoti) jungia viena veikėja – Olive Kitteridge – tai ir jungiu jas čia kartu, labai jau organiškai jos kartu sugyvena.

Man net sunku įvardinti, kodėl man taip patiko šios knygos, kol rašau bandau sugalvoti, bet tikrai verta paminėti, kaip įdomiai tie apsakymai žaidžia vienas su kitu. Tai visai nėra nuoseklus pasakojimas apie Olive gyvenimą, labiau gal tokia mozaika, iš kurios Olive paveikslas kaip ir savaime susideda. Na, pavyzdžiui, vienas apsakymas gali pasakoti apie Crosby miestelio Meino valstijoje šeimą, jos sėkmes ir nesėkmes (dažniau nesėkmes nei sėkmes), kuriame Olive sušmėžuoja net ne antraplanė veikėja, o labiau net foninė, ji tiesiog prisimenama, praeina pro šalį, mesteli repliką ar stovi šalia apsakymo veikėjo parduotuvėje. Ir tai, kaip autorė visa tai sujungia į vitražą yra tiesiog neįtikėtina ir veikia užburiančiai (vis dar esu apkerėta).

Kitas dalykas šiose knygose yra temos, kurias Elizabeth Strout paliečia – štai viename apsakyme dukra iš jau nepilno proto savo motinos supranta, kad ji išnaudojo brolį seksualiai, kas sukėlė absoliučiai tragiškas pasekmes, kitame advokatas po kliento mirties supranta, kad kliento žmonos pagalbos šauksmas nebuvo išprotėjusios moteriškės užgaida ar bandymas sulaukti dėmesio.

Labiausiai tikriausiai rezonuoja Olive kelionė senatvės ir gyvenimo pabaigos link (ir susišaukia tiek su Philip Roth “Kiekvienas žmogus” bei K. Haruf “Mūsų sielos naktyje”), tik viskas, nepaisant nemalonios realybės, atskleidžiama su kažkokia šviesa, bandant išnaudoti visas pasitaikiusias galimybes mėgautis likusiomis dienomis, mylėti ir gyventi iki galo, net jei visi gyvenimo pakeleiviai pakeliui prašapo.

Na, ir žinoma, pats Olive personažas yra absoliučiai kosminis. Stačiokė, beveik visada pirma pasakanti, o vėliau pagalvojanti, ganėtinai žemo emocinio intelekto moteriškė, buvusi matiekos mokytoja, kurios visi mokiniai bijojo, žodžiu, pasirinkit, ką tik sugalvosit nelabai faino žmoguje – beveik viską rasit pas Olive. Dėl to ji gan vieniša, nesuprantanti ir nesuprasta, bet tokia tikra ir natūrali, kad net žavinga.

Puiki. Labai rekomenduoju.

Žmona su paslaptimi / The Man in the Wooden Hat

Na, kadangi sulaukiau lietuviško pavadinimo (kuris, nors ir toli nukrypsta nuo originalo, bet tikrai labiau į temą, nei pirmosios knygos pavadinimas) ir viršelio, tai prisiruošiau parašyti įspūdžius savo perklausytos knygos (tiesa, nespjaučiau ir į vertimo skaitymą).

Vis galvoju, kuri man knyga patiko labiau – “Vyras be trūkumų”, ar žmona su trūkumais, vadinamais paslaptimis, bet kaip jau su tokiom knygom būna, man jos susiliejo į vieną ir tapo nebeatskiriamos. Kas skaitėt The Old Filth (pirmoji knyga), tai žinot, kad pirmoje knygoje istorija pasakojama iš vyro perspektyvos, o šioji iš moters. Ir pirmos knygos skaitytojas net neįtara, kokia pagazuota ta pirmosios knygos protagonisto žmona, kuri šiaip pirmojoje knygoje šian bei ten šmėkstėli, kolei staiga numiršta palaiminga mirtimi.

Žodžiu, už gražaus fasado, kaip visada, paslaptys, įvykusios ir potencialios, istorijos, racionalūs ir apgalvoti poelgiai, niekam nepapasakotos istorijos, tylūs nusivylimai ir naivūs įsivaizdavimai, kad pažįsti kitą žmogų.

Įspūdingiausia knygos vieta man yra pradžioje, kai pagrindinė veikėja Betė lemiamu gyvenimo momentu atsiduria tarp dviejų vyrų ir su vienu, deja (o gal ir ne deja, istorijoj, kaip sakant, “jeigu” nebūna), susitinka viena valanda per vėlai… Tai čia, toks momentas man prisiminė, kaip mūsų su KŽG. Literatūros mokytoja, apie kurią KŽG papasakojo šiame poste, mus jaunas ir naivias mokė, kad netekėtumėme už nemylimų vyrų, nes kai sutiksime mylimą, viskas virs tragedija. Mūsų literatūros pamokos buvo apie gyvenimą.

Tad, nors knyga ir nebuvo didelis wow, bet stoja į knygų, kurias verta perskaityti lentyną, o su “Vyru be trūkumų” susiporuoja į gerą porelę, tikrai vertą dėmesio.

Moteris raudonais plaukais

Mano pirmoji pažintis su Nobelio premijos laureatu Orhan Pamuk tokia nelabai vykus. Gaila. Kadangi Pamuko visos knygos tokios storokos, tai aš va, galvojau, lengvai susipažinsiu su plona Pamuko versija, bet, matyt, plonumas bus mane apšovęs ir be storos niekaip neišsiversiu, o kada prisiruošiu iš viso klausimas. Nors viskas ten man aišku, mintis knygos įdomi ir buvo vietų, kur patiko ( pvz., šulinio kasimo subtilybės), nežinau, kas man ten su ta knyga buvo, kad kažkaip bendras vaizdas tikrai man buvo so so… Gal nuobodoka buvo, gal datempta vietomis, net nežinau.

Knygoje tokia Oidipo mito šiuolaikinė interpretacija. Tėvas – sūnus – tėvas – betėvystė – tėvystė ir t.t. Na, o knyga pagal pavadinimą lyg ir apie moterį (į viršelį pasistenkime šį kartą nekreipti dėmesio, nes jis, atsiprašau, yra visiškai pravališkas ir net diskutuot neverta, net gaila tos gražios mergaitės, kuri ant jo atsidūrė), bet moteris tik šiaip pašmėžuoja ten, nors ir suvaidina labai svarbų vaidmenį.

Na, tai summa sumarum, tai tiks patiks Pamuko gerbėjams, kuriems reikia varnelę užsidėti, kad perskaityta, arba Oidipo mito maniakams, kuriems viskas ta tema sueina. O aš apsimesiu, kad vis dar esu, kaip pasakytų KŽG – “Pamuk vergin” (dar esu ir “Jane Austen virgin” ir “Umberto Eco virgin” ir t.t.).

Dabar tau skaudės – 2

Knyga visiems medicininių serialų gerbėjams. Taip jau gavos, kad nusipirkau ir lietuvišką, ir anglišką knygas. Pavarčius knygyne anglišką, supratau, kad nelabai bus atsipalaidavimo skaitant ir googlinant visokius terminus, tad nusipirkau vertimą, o kadangi vertimas Jotemos leidyklos, tai patys galit įsivaizduoti, kokių ten galima rasti vertimo perliukų (na, kad ir pavyzdžiui, skaitai, jauti, kad turi būti bajeriukas, o jis papraščiausiai neišverstas – sakyčiau, skaitytojo apvaginėjimas, o kaip “abydna” turėtų būti autoriui, tai iš viso tyliu), tad nusipirkau knygą originalo kalba. Tai galima sakyti ir perskaičiau pusiau taip, pusiau taip, o galiausiai pabaigiau iš viso telefone per “Milžiną”, kur pasižymėjau įtartinas vietas, ir jei netingėsiu, vėliau sukelsiu.

Trumpai – knygą apie savo rezidentavimo patirtis parašė buvęs rezidentas. Ir kas mane labai nustebino, kad ne tik Lietuvoje rezidento darbas yra mažiau vertas už taksisto ar makdonaldo darbuotojo – Anglijoj (ir tikriausiai viso likusio pasaulio) – taip pat. Esmė maždaug – jūs ponaičiai mokotės, tad esat tiesiog pigi darbo jėga. Nuolatinis neišsimiegojimas, ilgos darbo valandos ir neriboto dydžio atsakomybė – tokia rezidento kasdienybė, jau nekalbant apie tai, kad dar kartas nuo karto reikia išlaikyti kokį nežmogiškos apimties egzaminą.

Tada jau taip susiklosto, kad nenueini į savo geriausio draugo benvakarį, o vėliau ir pirmagimio krikštynas, nedalyvauji giminės sueigose ir Kūčių vakarienėse, ir šiaip gali save laikyti laimingu žmogumi, jei spėji į savo paties vestuves ir nereikia dviejų savaičių medaus menesio viduryje dvylikai valandų būti ligoninėje.

Tokį gyvenimo būdą ir krūvį galima atlaikyti tik su tam tikra humoro ir sarkazmo doze, ypač kai daugybė pacientų turi pačių neįtikėtiniausių nusiskundimų, kišasi daiktus į visas įmanomas kūno ertmes ir šiaip neprognozuojamai (dažniausiai kvailai) elgiasi. Tai va, šiose vietose skaitytojas garantuotai gaus gero juoko dozę (jei tik bus teiktasi vertėjo būti išversta).

Šmaikšti ir juokinga knyga baigiasi visiškai rimtu tonu, paliečiamos medicinos srities politinės ir biurokratinės problemos ir skaitytojas sužino, kodėl Adamas nebedirba gydytoju. Dėl to, manyčiau, visiems gerai paskaityt tokią knygą, kad geriau suprast gydytojų kasdienybę (apie lietuvišką – Andriaus Černiausko “Pragaro ambulatorijoje”), nors, man atrodo, tiems, kam labiausiai reiktų paskaityt, labiausiai ir neskaito.

Gera knyga, nekoks vertimas, tai nežinau, kaip čia – kaip ir rekomenduoju, ir nelabai rekomenduoju vertimo.

Bitlas, Ana Orka ir aš

Noriu parašyt apie knygą, ieškau, koks “aš” vardas ir nerandu. Tikriausiai per visą knygą taip ir nebuvo įvardintas “aš”! Negali gi būti, kad pramiegojau! Knygą perskaičiau tikrai greitai. Priskirčiau prie knygų, į kurias įkrenti ir geriau jau kuo greičiau perskaityt, nes kitaip gresia visokių ten rimtų darbų nenudirbimu ir viso ko atidėliojimu. O tai jau, sakyčiau, geras signalas. Ir tikrų tikriausiai tekstas parašytas pagauliai, skaitytojas pagauna ritmą ir tada jau puslapiai tik verčiasi verčiasi.

Pirmas klausimas kylantis skaitant yra – o kas gi šios knygos auditorija? Pirmoje knygos pusėje visiškai aišku, kad knyga skirta paaugliams ir visi suaugę, kurie skaito, tai iš susirūpinimo ar kažkokios baimės, kad nebesupranta savo vaikų paauglių, kad su jais nebesusišneka ir patys pamiršo, kad jais buvo ir kaip jautės. Toks jausmas, kad bet kuris knygą skaitantis suaugėlis ją skaito lyg pasislėpę žiūrėdami pro siaurą durų tarpą – gal į savo vaikų pasaulį, o gal ir į jau pamirštą savąjį.

Kodėl toks jausmas? Gal todėl, kad, mano supratimu, gerai pataikyta į paauglio kalbos toną, viskas labai organiškai skaitosi ir yra nedatempta. Vienoje vietoje jau galvojau, kad va, va, ir paslydo autorė romantizuodama, bet čia pat protagonistas tuoj pats iš savo poetinių nukrypimų pasišaipo ir skaitytoja gali lengviau atsikvėpti, kad autorė neperspaudė.

Antras klausimas, kuris pradeda kirbėti nuo knygos vidurio – ar vis dėlto knyga paaugliams, ar jų tėvams? Staiga pasikeičia pasakotojas, įeina kiti veikėjai, paauglys stumtelėjamas į šoną (ir tuo tarpu užauga), paskui sugrįžta ir labai greitai perbėga per savo gyvenimą. Antroji knygos pusė visai ne paaugliams, man tai iš viso pasirodė visai atskira knyga ir kilo mintis, kad autorei reikėjo vietoj vienos knygos rašyti dvi – paaugliams ir nepaaugliams. Dabar gavos dvi vienoje su nelabai aiškia auditorija.

Tai va po viso šio konfūzo, niekaip nesugalvoju, kaip čia jaučiuosi. Tikrausiai taip ir jaučiuosi – pirmoji dalis tiesiog puiki, na, o antroji, hmm… ne tokia puiki, biškį, nžn, kažkas ne taip. Knygos nesugadina, bet puikumą tai jo. Tai kaip įvertint pusę puikios knygos?

Maybe You Should Talk to Someone

maybe

Susigundžiau klausyt audio, nes preitais metais labai jau visokiuose šimtukuose ši knyga figūravo, goodreads nors ir nelabai kriterijus, bet orientacijai įvertinimas – 4.39, pabandžiau ir labai smagiai susiklausė.

Lori Gottlieb yra psichologė (gal psichoterapeutė, nelabai žinau, kaip čia tiksliai verst ir kokios ten kategorijos (na, bet ne psichiatrė, kažkur ten yra riba, kai dar negali skirt vaistų, ir kai jau gali). Ir ji labai smagiai, nenuobodžiai ir įtraukiamai pasakoja, kaip padeda susivokti savo pacientams/klientams ir kaip pati yra savo kolegos pacientė/klientė. Na, žodžiu, nevaidina šventuolės-protinguolės, kuri čia tuoj mums visiems patars, kaip reikia gyventi ir dorotis su užpuolusiomis negandomis, bet pati save pateikia kaip pavyzdį, su kuriuos skaitytojas gali susitapatinti, pasimatuoti.

Autorė pakaitom su savo klientų istorijomis, savo kasdienybe pasakoja ir savo ilgą kelią iki dabartinės savo specialybės, apie nesėkmingus bandymus parašyti savipagalbos knygas “apie laimę”, nesėkmingus santykius su “kids hater’iu” ir spermos donoro paieškas ir t.t.

Įdomiausia, sakyčiau, suvokti, kad buvimas psichoterapeutu jokiais būdais nereiškia, kad objektyviai matysi savo paties santykius su antrąja puse, profesionaliai išmanevruosi ir išskaitysi visus gyvenimo vingius ir keliausi į šviesų rytojų. Toli gražu ne. Ir autorė smagiai apie tai papasakoja.

Buvo tikrai įdomu, tad rekomenduoju, jei domina panašios temos, jei norite sužinoti, kaip vyksta psichoterapija ir smalsu pabūti psichoterapeuto kailyje. Goodreads vertinimas tikrai pelnytas.

9 kapas

Šis trileris turi viską, kas trileriui priklauso turėti, o svarbiausia, kad puslapiai tik verčias, tik verčias, kai skaitai, bet dievuliau, kiek žiaurysčių, negalėčiau dviejų tokių knygų skaityti viena paskui kitą. Tai tikriausiai ir šitą trilerių kriterijų puikiausiai išpildo. Bus įdomu autoriaus pasiklausyti per knygų mugę, gal papasakos iš kur jam kyla visos tos velnio skerdynių idėjos.

Na, o kai kurie žmonės gali ilgiausiai nešiotis skaudulius ir dar ilgiau planuoti keršto akcijas. “9 kapo” istorija prasidėjo meile konfliktų draskomoje pažadėtoje žemėje, tik kad tai meilei nebuvo lemta išsipildyti, nes įsimylėjeliai iš priešininkų pusių. O paskui, vos ne po dešimtmečio, tolimoje šiaurės šalyje pasipila žmogžudystės – nuo teisingumo ministro iki TV žvaigždės žmonos. O žudikas toks, kaip čia pasakius – mėsinėtojas, kad maža nepasirodo – kūnus net sunku sudėlioti į vieną rinkinį. Ir kodėl patyrusiems kriminalistams vis atrodo, kad byla niekaip nebaigta, nors policijos vadovybė mano kitaip?

Šeimyninės intrigos, meilės ir meilužiai, išdavystės, girtuoklystės – gyvenimas verda ir nėra laiko nei savaitgaliams, nei miegui. Tiek veikėjams, tiek skaitytojams. Jei norite prapulti knygoje – ši – pats tas.

A Woman is No Man

Etaf Rum yra naujas balsas amerikiečių literatūroje. Parašyti knygą ją įkvėpė knygų, kurios pasakotų arabių-amerikiečių moterų gyvenimus, tiesiog nebuvimas. Bet tos moterys yra. Paslėptos po skaromis, uždarytos už durų, parinktos Amerikoje gyvenantiems sūnums tradicijos palaikymo tikslais, o iš tikro tiesiog atitemptų į tą naują kultūrą (iš Palestinos), iš kurios tikimasi laisvės gūsio, o realybėje tiesiog laukia gyvenimas su visiškai nepažįstama nauja šeima, kuri, jei tavęs nedaužo, tai dar visai pasisekė.

Knyga buvo įdomi pažintiniais tikslais. Tikrai tos moterys yra už tylos šydo ir niekada per daug apie jas nebuvau susimąsčius, nes daug garsesni yra Afro ar Latino bendruomenių balsai. Įdomi bėgimo iš konflikto zonos saugumo sumetimais ir pritapimo/nepritapimo/senos kultūros išsaugojimo, nepritapimo ir nenoro pritapti naujoje kultūroje tema. Ypač aktuli smurto artimoje aplinkoje tema – kruopščiai bendruomenės slepiama ir viešai neaptarinėjama. Ir didžiulė tų moterų vienatvė.

Iš literatūrinės pusės knyga (klausiau audio) nuo kokio vidurio jau truputį priminė užstrigusią plokštelę, kai močiutė ieško savo vos mokyklą bebaigiančiai anūkei jaunikio, o anūkė vis kartoja, kad tuoktis nenori – nori mokytis. Bet paskui pagalvojau, kad, na, taip tikriausiai tam realiam gyvenime ir būna – sukasi sukasi ta plokštelė, grodama tą patį scenarijų, kartodamasi iš kartos į kartą, kol atsiranda kažkas, kas jį drastiškai nutraukia tą kultūrinę-tradicinę plokštelę grubiai per ją brėždami adata. Bet ir tada pasirinkimas labai aiškus – arba laisvė, arba šeima. Ir niekada abu.

Seserų varpai

Lars Mytting antroji knyga lietuviškai (pirmoji – labai patikusi “Plauk su skęstančiais”) prastumdė eilėje laukiančias knygas ir padovanojo man keletą gero skaitymo vakarų. Gan spalvingas, žaismingai atrodantis knygos viršelis išradingai perteikia knygoje pasakojamą istoriją, bet kartu ir kažkaip apgaulingas, nes spalvų knygoje mažai, man apskritai knyga labai niūri, bet tas niūrumas labiausiai nulemtas atšiaurios Norvegijos gamtos, kuri atšiauriu paverčia ir kaimą, vasaros metu beveik visiškai atkirstą nuo pasaulio.

Tokiam kaime – laikas visiškai sustojęs, gal tiksliau, tiesiog sukasi gamtos ratu, savos tradicijos, savi prietarai ir taisyklės, todėl naujai atvykusiam pastoriui – nelengva. Ypač, kai sugalvoja perstatyti vos ne tūkstantį metų kaime stovinčią bažnyčią (kad geriau įsivaizduot, kokia ji, spauskit linką). Bažnyčia, kurioje kabo Siamo dvynių Heknių Halfridos ir Gunhildos atminimui XVI amžiuje nulieti varpai, bus išardyta ir kaip istorinė vertybė perkalta į Drezdeną, o stabuklingais laikomi varpai bus pakeisti naujais.

Heknių Astrida, jauna, prie kaimo tamsumų visiškai nederanti ir nenorinti derėti mergina, atstūmusi jau kelis jaunikius, jaučia, kad varpus reikia gelbėti. Bet kokiomis priemonėmis. Tik tos priemonės ir planai susijaukia į kaimą atvykus jaunam architektui (kilmės iš Mėmelio nuo Baltijos), kuriam priskirta paruošti bažnyčios eskizus, prižiūrėti išardymą. Dalinti pažadus charizmatiškajai Astridai į jo pareigas tikrai neįėjo.

Tai va. Du varpai, du vyrai ir, kaip sufleruoja viršelis – du vaikai, kurie gal simbolizuoja siamo dvynes, o gal ir ne. Toks maždaug siužetas, o aplink jį apipintos vietinių gyvenimo ypatybės, medinio viduramžių architektūros šedevro paslaptys, nebyli kova dėl meilės sukuria ypatingą knygos aurą, kuri garantuotai sužavės skandinaviškos literatūros mėgėjas ir mėgėjus.

Man labai patiko, įtraukiau į geriausių preitų metų knygų sąrašą.

2019 ataSkaita

 

Planavau 75, perskaičiau 86

Geriausios:

Poezija (viso 26): Gloria Gervitz “Migrations” ir Carol Ann Duffy “World’s Wife

Biografijos; J.Bate “Ted Hughes: The Unauthorised Life“, S.Naifeh “Van Gogh: The Life“, F.Gilot Life with Picasso”,  J.Lahr Tennesseee Williams: Mad Piligrimage of the Flesh”

Grožinė: Sophia Shalmiyev “Mother Winter: A Memoir“, M.Miller “Circe

Kadangi atostogavau Suomijoj: Kjell Westö Hägring 38″, Tove Jansson Anteckningar från ö”,  Tove Jansson Burtininko skrybėlė”

Skaitytos jau 100ą kartų: H.Söderberg “Daktaras Glasas“, Bulgakovas “Šuns širdis” W.Woolf “Mrs Dalloway” ir “The Waves”

Pagaliau užtaisyta klasikos skylė: Thomas Mann Buddenbrooks” ir Tonio Kröger”

Trumpiausia 33 psl A.Christie “The Affair at the Victory Ball”, o ilgiausia Van Gogh biografija 976 psl

KžG

 

2019

Imdama kiekvieną knygą, prisimindavau, kad šiemet, brangindama savo laiką, labiausiai siekiu skaitymo malonumo ir kokybės. “It’s ok” knygoms neturiu laiko! Jų, žinoma, buvo – ne visada pataikiau gerai su pasirinkti, bet summa summarum galiu tik pasidžiaugti, kad šiemet pavyko ne tik su kiekybe, bet ir su kokybe.

Kadangi padariau nesąmonę ir į metų pabaigą nepasiėmiau savo knygų knygelės (nes ir taip apsikrovę išvažiavome), tai statistikos bus mažai – aš net nežinau, kiek tiksliai perskaičiau knygų, bet, atrodo, ir vėl sumušiau rekordą perskaitydama 100+ knygų (kažkur 105 gal), kuo pati save nustebinau, nes jau galvojau, kad daugiau nei pernai (80) perskaityti man tiesiog neįmanoma.

Kadangi metai buvo turtingi, tai ir vienos geriausios knygos nebus. Bus keletas geriausių knygų, kurias skaitant visada galvojau, kad skaitau geriausią metų knygą, tad tebūnie jos visos geriausios. O paskui dar ilgiausias sąrašas labai gerų.

2019 metų geriausios

Trent Delton “Berniukas nuryja visatą” – už tai, kad berniukas toje visatoje nuryja ir mane. Knyga – juodoji skylė, kurioje su malonumu pradingsti.

Eka Kurniawan “Grožis lyg žaizda” – už visiškai naują netikėtą pasaulį ir realybės ir fantazijos žaismą

Guzel Jachina “Mano vaikai” – už tai, kad skaityčiau kiekvieną šios autorės parašytą eilutę.

Guillermo Arriage “Laukinis” – už dar vieną pasaulį mano galvoje

Alina Bronsky “Paskutinė babos Dunjos meilė” – už visišką netikėtumą ir dzen reakciją į pasaulį

David Mitchel “Prižiūrėtojas” – už dar vieną įrodymą, kad žmogaus fantazija yra beribė

Juozas Baltušis “Sakmė apie Juzą” – už tai, kad negalėjau patikėti, kad buvau neskaičius

2019 metų labai geros

Philip Roth “Kiekvienas žmogus” – už atvirumą ir žodžio tikslumą

Emily St. John Mandel “Vienuolikta stotis” – už priminimą apie civilizacijos trapumą

Olga Tokarčiuk “Bėgūnai” – už tai, kad nudžiugino nunešdama premijas, už galvoje apsigyvenusią bėgūnų idėją, kuri dabar amžiams mano galvoje

Kent Haruf “Mūsų sielos naktyje” – už žodžius apie senatvę, kuri atima pasirinkimo laisvę

Kazuo Ishiguro “Dienos likučiai” – už tai, kad tiek ilgai laukė būti mano suprasta ir įvertinta

Graham Swift “Motinų sekmadienis” – už koncentruotą jausmo blyksnį

Romain Gary “Aušros pažadas” – už atsisakymą patikėti realybe

George Saunders “Linkolnas Bardo” – už suvaldytą kokofoniją

Elisabeth Harthy Winthorp “Paskutinė malonė” – už nutylėjimus, kurie yra istorijos esmė

Sally Hepworth The Mother in Law arba “Anyta” – už priminimą, kiek daug nedrįstame pasakyti, o paskui būna per vėlu (bet vis tiek nedrįstame)

Delia Owens Where the Crawdads Sing – už pelkynų Mauglę

Nora Ikstena “Motinos pienas” – už slogią tarybinę realybę ir džiaugsmą, kad tai praeitis

Kamila Shamsie Home Fire – už kitą perspektyvą

Naomi Alderman The Power / “Galybė” – už sukrečiantį “kas būtų, jeigu būtų” ir ne mažiau sukrečiantį “o kaip yra dabar?”

Elif Shafak 10 Minutes 38 Seconds in this Strange World – už tai, kad labai gera

Lars Mytting “Seserų varpai” – už istoriją ir nuotaiką, kurioj paskęsti

Negrožinė

Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė “Kabinetas 339” – už viską, apie ką parašiau poste

Bea Uusma The Expedition. Solving Mystery of a Polar Tragedy – už neįtikėtina, kad buvo taip įdomu

Malcolm Gladwell Talking to Strangers – už visokių faktų išknisimą ir susimąstyti verčiančias išvadas

Yuval Noah Harrari “Sapiens” – už kelionę laiku atgal

Young Adult

Kotryna Zylė “Sukeistas” – už geriausią knygą, kurią norėčiau padovanoti sau trylikametei

Clementine Beauvais “Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja” – už šviesų požiūrį į potamsį paauglystės pasaulį

Lietuvių autorių

Virginija Kulvinskytė “kai aš buvau malalietka” – nes vėl pavaikščiojau savo malalietkiniais batais

Kristina Sabaliauskaitė “Petro Imperatorė” – už istorijos nutildytos moters istoriją

Grafinė novelė

Gerda Jord “Daugiabutis” – už juoko vitaminus ir visas primintas istorijas, kurias išgyvenau daugiabučiuose

Geriausios iliustracijos

Maja Lunde “Sniego sesė” – už paveikslus, sudėtus į knygą

Metų poezija

Apskritai džiaugiuosi, kad jos skaičiau daugiau nei bet kada ir tai yra metų pasiekimas!

Sakiau, kad gavau ir kokybės, ir kiekybės!

Jau nekantrauju susitikti su 2020-ųjų geriausiomis! Bokštuose prie lovos laukia puikūs metai 🙂

Lietuvos vizionierės

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „lietuvos vizionieres“

Labai džiaugiuosi šios knygos atsiradimu dėl daugelio dalykų – dėl to, kad apie moteris, dėl to, kad Miglė Anušauskaitė nupiešė iliustracijas – komiksus, dėl to, kad sužinojau naujų įdomių dalykų (skaitydama, net googlinau, nes norėjau žinoti, kaip aprašomos moterys atrodo ir su kokiu velnio instrumentu ten groja). Truputį ir liūdėjau, nes norėjosi daugiau visko – ir moterų, ir komiksų (ypač komiksų, dėl manęs tai visa knyga galėjo būti komiksas), ir net teksto norėjau daugiau, nes su ne viena heroje atsitiko taip, kad per verti puslapį ir nustembi, kad jau viskas, reikia atsisveikint su tąja, apie kurią skaitau.

Manau, knyga taikliai pavadinta įspūdžiografija, nes tekstuose autorė labai asmeniškai pažvelgia į moteris, apie kurias rašo, o tai gal ir buvo didžiausias knygos netikėtumas. Man labai patiko, kaip Elena Gasiulytė tekste kalba su skaitytoju, o kartu ir bando suprasti ir “prakalbinti” savo herojes – Bonai Sforcai rašo laišką, nerimsta ieškodama sąlyčio taškų su Sofija Čiurlioniene, kuri iš kitų moterų išsiskyrė ramiu ir santūriu charakteriu. Kartais kyla jausmas, kad žaidimas “prakalbinimo būdais” gal kiek išfragmentuoja knygą ir pritrūkta kažkokio vientisumo ir išbaigtumo.

Jš kitų minimų moterų labiausiai įstrigo Birutė Pūkelevičiūtė, apie kurią buvau girdėjus, net esu skaičius jos “Aštuonis lapus” (nieko apie knygą nebeatsimenu, tik kad labai nustebino ir patiko, reikės ieškoti vėl skaityti). O štai apie iškilias Lietuvos žydes žinojau tikrai nedaug, tad buvau nustebinta ne vieną kartą. Tik kai jau kaip uogą ant torto buvau besiruošianti suskaityti paskutinę įspūdžiografiją apie Jurgą Ivanauskaitę, tai likau nelabai supratus, kažkaip, sakyčiau, paskutinis įspūdis gal labiausiai įspūdžiografiškas, tik man kažkaip nesusiskaitė ir apsirodė labai jau nuplaukęs nuo bendro vaizdo.

Bet šiaip visada esu tokių iniciatyvų gerbėja ir palaikytoja. Kad ir trumpas, bet malonumas, kviečiu pasimalonint save – ir pasijuoksit, ir sužinosit visokių naujienų. Manau, kaip ir aš, susigundysit nueiti į autorės organizuojamą ekskursiją.