Ask Again, Yes

Image result for ask again yes

Į knygą atkreipiau dėmesį oro uosto knygyne, pavarčiau pažiūrėti, ar nebus sunku klausytis ir klausiausi audio. Nepasakyčiau, kad kažkokia super stogą nuraunanti knyga, bet gi neturi kiekviena tokia būti – buvo įdomu, klausiau praktiškai kiekvieną dieną, visai patiko, labai tnkama klausyti audio. Sakyčiau, vertinčiau kokiais visais 4-/5. Jau išmokau su audio – jei kelias dienas važiuojant į darbą netraukia klausyt ir neklausau prieš miegą, matyt ir nelemta, grąžinu knygą ir ieškau kitos.

Ši knyga iš “likimas ar atsitiktinumas” skyriaus. Užmiesčio kaimynystėje apsigyvena dvi policininkų šeimos. Lena, Francio žmona, užmiestyje jaučias labai vieniša, tad apsidžiaugia atsikrausčius Brian’ui su Anne. Tačiau kaimynų atsikraustymas Lenos nuo vienatvės neišgelbsti – Anne keistoka, uždara ir į dideles draugystes nesileidžia, tad ir gyvena visi šalia, geriausiu atveju iš tolo pasimojuodami.

Tačiau suaugusiųjų šaltumai nė motais vaikam – vienmečiai Kate ir Peter susidraugauja, auga, tampa neatskiriamais geriausiais draugais, kol šeimų neištinka “likimas ar atsitiktinumas” įvykis, kuris, savame suprantama, apverčia visų gyvenimus, o labiausiai dviejų geriausių draugų. Kur nukrenta sugriuvusio kortų namelio kortos? Kur išsibarsto veikėjų likimai? Kas atlaiko, kas sugniūžta, kas prisiima atsakomybę, o kas pabėga – rutuliojasi dviejų šeimų, kurios norėtų kuo toliau viena nuo kitos laikytis (nesėkmingai), gyvenimai. Skaudulingai, neįmanomai, gyvenimiškai. Jei nulemta, tai lemta?

Nuotaika gal kiek primena “Mother in Law”, tik, žinoma, čia nei trileris, nei detektyvas. Rekomenduoju ir galvoju, ar lietuviškas vertimas knygos nesupaprastintų ir nesubanalintų. Gal ir ne, bet jei galit, skaitykit originalą, žinoma. Ir dar va, užmačiau, kaip apie knygą sako autorė:

Ask Again, Yes is like if Romeo and Juliet lived and had to deal with it.

Būtent! Juk labai įdomu tas “o jeigu?”.

Kvapų vaistinė: magija tvyro ore

Image result for kvapų vaistinė

Knyga iš serijos “Kaip pavydžiu dabarties jauniesiems skaitytojams”. Pavydžiu nuostabių spalvotų knygų viršelių, begalinių Hario Poterio istorijų, burtų, stebuklų ir nesibaigiančių nuotykių. Taip atrodo, kad mūsų kartos stebuklai daigiausia gyveno pasakose ir, kad ir kaip man patinka Pasaulinė pasakų serija, tarybiniu spalvingumu jai toli iki šiandieninių spalvų.

Trylikametė Liucė ką tik su tėvais atsikraustė į seną, mamos požiūriu – nuostabų, namą. Liucei, žinoma, namas bjaurus ir ji niekaip nesupranta, nei kodėl namuose tvyro toks keistas kvapas, nei to, kodėl namu taip domisi visi miestelio gyventojai. Kaimynai taip pat keistoki, kažkokie, kaip iš senovės ir šiaip, nepasakysi, kad labai draugiški. O dar visokie slapti stalčiukai, rakteliai, butelaičiai, kuriuos Liucė užtinka name – kam visa tai reikalinga? Ir kodėl staiga ant vienintelio namo gatvėje užslenka žiema, o miestelio gyventojai pradeda keistai elgtis, apie tėvus iš viso galima patylėti…

Puikiausias skaitinys vaikams nuo kokių 7-8 m. Puikiausiai tiks tiems, kuriems dar per sunku savarankiškai skaityti (mama ar tėtis gali paskaityti prieš miegą) tokį tekstą, o paskaitantiems tiks nuo tokio amžiaus iki begalybės. Mano ankstyvei paauglei irgi kuo puikiausiai susiskaitė. Lauksim kitų knygos dalių, gal jau pakeliui?

Jaunosios skaitytojos įspūdžiai:

Liucija atsikrausto į keista ,,Evijos” vila. Pastatas senas ir visur tvyro keistas kvapas. Šalia namo buvo didelis šiltnamis, bet į jį eiti draudžiama. Pirma diena Liucija išeina į kepykla ir sutinka du berniukius. Jie su ja pasisveikina, paklausia ar jinai nauja mieste. Ji jiems pasako, kad ji vakar atsikraustė į ,,Evijos” vilą. Vienas iš jų labai domisi ,,Evijos” vilą.

Grįžusi namo ji su savo mažuoju broliuku Benu tyrinėja namą. Jie atranda biblioteką su keistu gaubliu. Gaubys neįprastas ant jo pavaizduotas ne žemėlapis, o kažkoks planas, kuriame pavaizdata gėlės ir jų pavadinimai. Staiga Liucija randa raktą, bet nėvienos durys name nėra juo užrakintos. Tada jinai pagalvoja apie šiltnamį. Bet raktas ir jam netinka. Tada ji pabando įeiti į paslaptingajį šiltnamį. Vienas iš langų buvo pravertas, tad ji su Benu ir Mačiu įėjo į vidų ir surado slaptą kambarį, kuriam tiko tas raktas. Kambaryje jie atranda daugybę flakonų pripldytų įvairių spalvų skysčiais. Ant kiekvieno priklijuota etiketė ir ant jos užrašytas keistas pavadinimas.

I liked this book… short off. Man patiko ši knyga.

😀

Mano tėtis rašo knygą

Esu didelė paveikslėlių knygų fanė ir tyliai sau džiaugiuosi, kad turiu daug priežasčių tas paveikslėlių knygas pirkti ir skaityti (populiarias tenka perskaityti šimtus kartų ir kas labiausiai stebina, kad vaikas knygas išmoksta mintinai, o aš vis ne. Keista. Dar keisčiau, kad pasirodo sugebu visiškai normaliai skaityti garsiai knygą, bet kartu būti visai kitur “reikaluose” – gal dėl tots knygos ir neišmokstu. Atsiprašau, nukrypau).

Kam nesmalsu, kaip tie rašytojai rašo knygas? Kiek pastebėjau, skaitytojai visada klausia, kokia knygos autoriaus rutina, kada jis rašo, o kada daro visa kita, pvz., augina vaikus. Tai va, Tomo Dirgėlos klausinėt nebereiks, nes jis parašė knygą, apie tai, kaip rašo knygą. Gaila, nelabai galiu spoilint ir išduot, kaip jis tą knygą rašo, bet pašnabždėsiu, kad neretai įsivelia į juokingas situacijas, niekaip vaiko akims nesusijusias su knygos rašymu – tad įdomu stebėt, kaip autoriui iš tų situacijų pavyksta išsisukti. Ne tik išsisukti, bet ir iš tikro parašyti vieną kitą (visą krūvą) knygą ir dar būti vienu mylimiausių vaikų rašytojų. O tai tikrai nėra taip paprasta.

Žodžiu, jei norit sužinot, kaip parašyt knygą, tai instrukcijos – “Mano tėtis rašo knygą”. Bet tikriausiai visi jau perskaitėt.

 

Mūsų sielos naktyje

Image result for musu sielos naktyje

Trumputė vieno vakaro knyga (man gavos šeštadienio ryto) – nedaug teksto, bet yra apie ką pagalvoti. Kad būtų lengviau įsivaizduoti – Kolorado valstijos miestelyje gyvena du vieniši pagyvenę žmonės. Moteris išdrįsta užsukt pas kaimyną ir pasiūlyti naktinėti kartu – miegoti kartu kartu nemiegant. Lyg ir romantiška, netgi paprasta, bet ar pabandei įsivaizduoti, kokia kebeknė užsisuka?

Visiems viskas rūpi. Visiems viskas nepatinka. Visi paleidžia liežuvus (galima įsivaizduoti visą George Saunders chorą), jaučia šventą pareigą informuoti giminaičius. Kokia netolerantiška ir, galima sakyti, kitų laimės negalinti pakęsti yra visuomenė! Ypač mažose bendruomenėse, kur visi viską mato ir žino.

Labai išjausta ir tikra knyga. Nedaugiažodžiaujanti ir daug pasakanti. Prisiminimas, apie prabėgusį gyvenimą, neišsipildžiusias svajones, netikėtus posūkius ir “neveikimo nuodėmes”. Ir labai žmogišką norą iš tikrųjų gyventi iki pabaigos. Ypač, kai to nepavyko padaryti “kai buvo laikas”.

Prižiūrėtojas

Kokia fantastiška knyga! Kosminė tiesiog. Tokia kosminė, kaip viršelis. Nebuvo lengva skaityti, tačiau viskas atsipirko su kaupu, o dar labiau knyga atsivėrė ir susidėliojo po šio vakaro apsilankymo skaitytojų klubo “Skaitymai tarp eilučių” knygos aptarime (gal nelabai formatas buvo aptarimas, bet visiškai nesvarbu, nes buvo labai įdomu).

David Mitchel pats yra kosminis. Kas ten per velniava jo galvoje dedasi, kad jis tokias knygas rašo, eina sau, neįsivaizduoju. Ši knyga sudėliota iš pasakojimų, kurie iš pirmo žvilgsnio kaip ir nesusiję, bet tas pirmas žvilgnis toks apgaulingas. Sektantas Okinavoje, plokštelių pardavėjas Tokijuje, pragaištinguose piniguose įsisukęs tarp vaiduoklių gyvenantis finansininkas Honkonge, arbatininkė Kinijos kalnuose, pasakos ir sakmės Mongolijoje, vagiami Ermitažo pavekslai Sankt Peterburge, pasimetėlis Londone, genijė Airijos saloje ir dirbtinis intelektas, kalbantis radijuje – kai ne kosmosas?

Skaitant buvo toks jausmas – pradedi skaityti skyrių ir – dieve mano – nieko nesuprantu, kas čia dabar, apie ką čia? O paskui pastebi – kuo labiau nesupranti pradžioje – tuo kietesnė istorija, tuo įspūdingesnis skyrius – tarsi nertum į kitą pusę – priešingą Žemės traukai.

Labai rekomenduoju mėgstantiems iššūkius, norintiems išjudint savo smegenų vingius. Visiškas kosmosas, parašytas 1999 m. Knyga, kuri nepasens. Ačiū, “Tyto alba” už leidimą, maldauju, nesustokit.

 

The Testaments

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „the testaments atwood“

Toks keistas jausmas rašyti apie The Testaments, panašiai toks, kaip pakomentuoti apie Silva Rerum III. Kaip Silvos susilieja į vieną knygą, taip ir The Testaments yra “Tarnaitės pasakojimo” tęsinys, gražiai išplaukiantis iš pirmosios knygos, ir dabar jau sunku gavoje beatskirti kaip atskirą darinį.

Knyga, žinoma, yra puiki ir vien tik iš smalsumo sužinoti, kaip veikė Gileadas verta paskaityti. Žinia, istorija vystosi penkiolika metų nuo pirmosios knygos pabaigos ir džiaugiuosi, kad autorė pasirinko visai kitą kampą, kaip toliau pasakoti, kas nutiko pirmosios knygos veikėjams – savotiškai apgavo skaitytoją, kuris gal tikėjosi, kad veiksmas prasitęs tiesiogiai nuo pirmos knygos pabaigos. Koks žavingas skaitytojo suvedžiojimas!

Iš tikro, tai autorė net nelabai ir pasakoja, kas su pirmosios knygos veikėjais vyksta, labiau užsimena, nes visa knygos perspektyva yra nukreipiama į visai kitus žmones ir jų balsu pasakojama. Per tris moteris, tiksliau, pagyvenusią tetą Lidiją ir dvi merginas.

Labai įdomi tetos Lidijos linija, kuri užkabina Gileado kūrimosi istoriją ir kas ten pradžioje atsitiko su moterimis, kodėl teta Lidija atidūrė ten, kur esanti. Gileado istorijai  Margaret Atwood įkvėpė “the stuggles for survival among top brass of the Soviet Union and elswhere” (maždaug, aukščiausių sovietų valdžios sluoksnių pastangos išgyventi – jei netiksliai išverčiau, būsiu dėkinga už pataisymą). Ir iš tikro, bet kas, gyvenęs tokioje sistemoje pajus propagandos, šantažo, nebaudžiamumo atspindžius iš realaus gyvenimo.

Ar knyga verta Bookerio? Žinoma, kad taip, bet skaitydama vis galvojau, kad nors metų Bookeris ir nėra teikiamas už gyvenimo nuopelnus, jei Atwood šiais metais jį laimėtų, jis tikrai būtų už gyvenimo nuopelnus ir “Tarnaitės pasakojimo” neregėtą aktualumą, toliaregiškumą, antrą gimimą ir tęstinimą per The Testament. Kaip juokdamasi sako pati Atwood, kuriai lapkričio 18 dieną sueis aštuoniadešimt, jie (leidėjai) bijo, kad tik nenumirčiau. Tad skuba.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „the testaments atwood quotes“

Summa summarum – žinoma, kad rekomenduoju. Ši knyga šalia literatūrinių reikalų taip pat yra vėliava, manifestas ir priminimas apie trapią moterų teisių padėtį. Nenorėčiau, kad istorija šioje srityje nei kartotųsi, nei rimuotųsi.

*****

Margaret Atwood ir Bookerio reikalai:

1986 m. The Handmaid’s Tale – shortlist

1989 m. Cat’s Eye – shortlist

1996 m. Alias Grace – shortlist

2000 m. The Blind Assassin – Booker!

2003 m. Oryx and Crake – shortlist

2019 m. The Testaments – shortlist (kol kas)

 

 

Sugrąžintoji

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „sugrąžintoji knyga“

Patiko man šita knyga. Taip jau gavos, kad skaičiau, galima sakyti, su Ferrante knygų nuotaikom ir aplinkos įsivaizdavimu, man pasirodė, kad labai į temą.

Paauglė mergaitė, augusi pasiturinčioje šeimoje, staiga yra grąžinama savo tikriesiems biologiniams tėvams. Aplinkybės jai per daug neaiškinamos, tad mergaitė įsivaizduoja, kad ją auginusi ir mylėjusi moteris labai serga, tad negali ja pasirūpinti, tikisi, kad viskas kada nors grįš į savo vėžes. Tuo tarpu suaugusieji privengia ką nors paaiškinti, nuo nežinios tvyro tokia įtempta atmosfera, nes jauti, kad labai jau daug nutylima, tiesiog nesakoma.

Man visada patinka per daug netauškiantys tekstai. Su patylėjimais ir nutylėjimais, pažiūrėjimais ir nežiūrėjimais. Visa mergaitės grąžinimo istorija, žinoma, turi priežastis – kodėl atsitiko taip, kaip atsitiko. Viskas autorės gražiai sudėliojama ir atskleidžiama. Išlaikoma įtampa ir nuotaika. Labiausiai žvilgsnis užstringa ties mintimi – kiek žmonės sau leidžia žaisti kitų žmonių gyvenimais, kaip reikia atsargiai norėti, nes didelių troškimų išsipildymas nebūtinai atneša laimę ir pilnatvę. Knyga yra pavyzdys senolių išminties apie du galus turinčią lazdą.

Visiems, kas mėgsta subtiliai, jautriai ir gerai parašytus tekstus.

 

 

Laukinis

Knyga, kuri tikrai nenusipelnė tiek ilgai gulėti eilėje prie lovos. Vis tas storumas ir plytiškumas gasdino ir neviliojo. Kokia buvau neteisi! Guillermo Arriaga “Laukinis” šauna tieisiai į geriausių ever skaitytų knygų olimpą. Labai patiko, labai rekomenduoju.

Didelės apimties knygų su džiaugsmu nesiimu, nes net keletas pastaruoju metu skaitytų vis keldavo mintį, kad knyga galėjo būti patrumpinta, kad galėtų nebūti 100-200 puslapių, kad nuklystama į nieko nepasakančius aprašinėjimus, detales ir t.t. Tai štai “Laukinio” autorius, matyt, pasiremdamas scenaristo patirtimi, šitokių teksto žabangų išvengė ir skaityti visą laiką buvo tikras malonumas. Ir dar ilgas malonumas, tai dėl to tik džiaugies.

Kartu ši knyga savo kontekstu yra iš tų, kurios skaitytoją supažindina su šalies kultūra, ypatumais, aplinka, kas mane visada labai žavi, nes sukuria dvigubą skaitymo naudą, praplečia akiratį. Iš tikro, skaitydama visą laiką galvojau, kad ši knyga yra žemiška “Grožis lyg žaizda” meksikietiška versija, pasakojanti apie gyvenimą kitoje Žemės pusėje, tokia pati įtraukianti ir užburianti (tik šį kartą be “Grožio”, kuris po mano perskaitymo vis dar keliaja per draugų rankas, makabriškų burtų).

Knygos herojus Chuanas Gilijermas dar negimęs susiduria su mirtimi, kai jo brolis dvynys miršta motinos iščiose. Dar būdamas paauglys jis netenka ir kitų brangių šeimos narių, tad atsiduria kryžkelėje tarp gyvenimo ir mieties, meilės ir neapykantos, neapleidžiančio keršto troškulio (skaitant tokio svetimo mūsiškiam šiaurietiškam gyvenimo supratimui), pavydo ir užsispyrimo, įtraukiančių herojų į uždarą susinaikinimo ciklą. Ar pavyks iš jo ištrūkti?

Lygia greta su šia istorija, atrodo, pradžioje niekaip nesusijusi anuitų medžiotojo Amaruko istorija Kanados šiaurėje. Amarukas medžioja Ypač intriguojanti, nes gi turi atsirasti kažkokie sąlyčio taškai su pagrindine istorija, tik kaip???

Puiki, puiki, puiki! Įtariu, kad šiais metais nebus geriausios metų knygos. Bus daugikaita geriausių metų knygų. Duokit dar tokių!

Pražuvėlis

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „prazuvelis knyga“.

Trumputė knyga, istorija, kuri galėtų būti lengvai išsprendžiama šiais laikais, kai mokslas toli pažengęs ir tėvystės nustatymas tapo paprasta procedūra. Tik ne pokario laikotarpiu.

Autoriaus šeima, bėgdama nuo raudonosios armijos iš rytų Vokietijos, pameta savo vaiką. Vėliau gimęs brolis apie tai nieko nežino, mano, kad vaikas miręs. Tėvai intensyviai ieško dingusio sūnaus, įsivelia į makabriškus tėvystės nustatymo būdus. Įveliamas ir jaunesnysis vaikas, turintis iškentėti įvairiausias kūno matavimo procedūras, kurios vis tiek nieko neišsprendžia, tik dar labiau sujaukia.

Nors knygoje pasakojama iš vaiko pusės – kaip jis tai išgyvena, kaip mąsto ir jaučiais, o jaučias kaip koks pakaitalas, nuolatos primenantis, kad šeimoje kažko trūksta – labiausiai įsijaučiau į motinos personažą, mane tiesiog persmelkė klaikumos, kai nežinai, kur yra tavo vaikas jausmas. Viltis, kad jau jau atsirado, neviltis, kai biurokratija, o kartais tiesiog pats gyvenimas stoja skersai kelio. Ir prarasto vaiko tuštuma, juodoji skylė, neleidžianti gyvenimui judėti į priekį – motinai tai tiesiog yra neįmanoma. Ir dar knygos pabaiga. Lyg ir užbaigianti knygą, bet kartu skaitytojo galvoje pradedanti istorijos tęsinį.

 

 

 

 

Vyras be trūkumų / Old Filth

 

Vyras be trūkumų

Nepatinka man šitos knygos pavadinimas, nors tu ką. Originalus pavadinimas nelabai išverčiamas – Old Filth slepia akronimą Failed in London, Try Hong Kong, tad vertėjai ir leidyklai tikrai teko susidurti su iššūkiu, tik, manau, nelabai pavyko, nes pavadinime “Vyras be trūkumų” lyg ir galima užčiuopti ironijos, bet gal labiau knygą perskaičius, nei ją renkantis. Situaciją gelėbja viršelis, kuris, mano akims – puikus.

Man visada patiko knygos, kurios savo kontekstine istorija verčia skaitytoją nuo sofos tiesiai pasauliui į glėbį. Ši knyga lengvai papuola į šią kategoriją – pasakoja istoriją apie britų imperijos laikus ir kaip būdavo elgiamasi su tolimose imperijos žemėse gimusiais vaikais. Kad jie užaugtų tikrais imperijos piliečiais britais – būdavo visai mažučiai išplėšiami iš aplinkos, kurioje gimė, ir perduodami šeimoms Britanijoje. Taip kartais visiškai prarasdavo ryšius su biologine šeima ir tėvais (kuriuos pasiekti laivu galėdavo užtrukti net iki keturių mėnesių), prisirišdavo prie savo naujųjų globėjų, o galiausiai užaugdavo bejausmiais, perlaužtais žmonėmis, kurie nemokėdavo mylėti savo vaikų.

Knyga labai įdomi dėl istorinio konteksto, man labai patiko knygos nuotaika, tas paviršinis stojiškumas, bet kažko vis dėlto knygai trūksta, kad išsipildytų Edvardo paveikslas. Man liko neaišku, kaip jis jautės dėl to, kad neturėjo vaikų, kaip jį įtakojo žmonos santykiai su nespoilinsiu, kuriuo žmogumi. (Gal nesupratau?). Manau, kad tai buvo labai esminiai jo asmenybės aspektai, kurie liko neišvystyti, man paliko neatsakytus klausimus. Pagal tai, kaip knyga baigiasi, nelabai įsivaizduoju, kaip tie klausimai būtų atsakyti kitose knygose. Kadangi antroji dalis jau verčiama, iš smalsumo, būtinai skaitysiu.

Patrikas Melrouzas

Image result for patrikas melrouzas baltos lankos

Įtariu, kad su šia knyga bus variantas, kai serialas patiks labiau nei knyga. Sunkiai man su Patriku sekėsi. Būna, kai turi visokiausių lūkesčių, kurie šiaip tai jau su aktorium ant viršelio susiję labiau nei su knyga. Na, ką padarysi, būna ir neteisingai nukreiptų lūkesčių, mea culpa.

Šioje knygoje yra trys autobiografiniai romanai, tai man patiko pirmas romanas, kur Patrikui penkeri, nelabai patiko antras, kur Patrikui 22-eji, ir patiko trečiojo romano pabaiga, kurioje baliuje žodžiais kapojasi visokie krūtuoliai.

Pati įsimintiniausia visų romanų linija yra Patriko santykis su tėvu: pirmajame romane, kai jis mažas bejėgis ir siaubingai vienišas berniukas, augantis visko pertekusiame dvare, kuriame žmonės iš nuobodulio ir beprasmybės kraustosi iš proto ir geria, vėliau, antrajame, kai jis atvažiuoja pasiimti nekenčiamo tėvo palaikų ir tų klaikių apsinarkašinusių dienų, ir paskutinėje dalyje, baliuje, kur po tiek metų vis dar turi žaisti dvigubą žaidimą – net draugui prisipažinus apie siaubingą su tėvu susijusią patirtį, viešumoje turi vaidinti liūdintį ir tėvo besiilgintį sūnų.

Šiaip nemėgstu knygų apie narkomanus, o būtent toks Patrikas antroje knygoje ir yra. Visiškai paskendęs. Pažintiniais tikslais galima paskaityti, kaip jaučiasi narkomanas, koks kokio narkotiko poveikis ir eiliškumas, ką po kurio reikia leistis, gerti ar kitais būdais apsinešti, bet, kadangi man nelabai įdomu visi tie fiziniai dalykai, būtų visiškai pakakę kažkaip kitaip Patriko nuopolį parodyti. Bet gal autoriui tiesiog visa savo patirtį reikėjo išrašyti?

Tai summa sumarum mano įspūdžiai yra ir vienokie, ir kitokie. Išmetus visas narkotines nuobodybes, ir neprailgtų, ir gera knyga gautųsi, o dabar tai taip pusiau. Nors, žinoma, mandagūs britiški pasikapojimai knygos pabagoje – vien dėl jų tikriausiai verta paskaityti.

Serialo būtinai ieškosiu, gal žinot, kaip legaliai būtų galima jį pažiūrėti? Dėl aktoriaus turiu serialui didelių lūkesčių, kurie, manau, pasiteisins, nes Benedict Cumberbatch yra toks aktorius, kuris gali nieko nedaryti, o man vis tiek patiktų į jį žiūrėti, kaip kad galiu ilgiausiai spoksoti į jį ant knygos viršelio. Manija kažkokia, sakyčiau.

Related image
Benedict Cumberbatch ir knygos autorius Edward St Aubyn Foto iš https://www.theguardian.com/books/2018/may/12/hamlet-on-heroin-edward-st-aubyn-on-the-20-year-struggle-to-get-patrick-melrose-on-screen

Daugiabutis

Image result for knyga daugiabutis

Vienintelė šios knygos blogybė – ją per greit perskaitai, tada nors imk ir iš naujo skaityk. Kai tik atėjo mano siuntinys, iš karto sėdau ir skaičiau, kol perskaičiau. Ir juokiaaausi, eina sau, kiek prisijuokiau, žiauriai juokingas tas “Daugiabutis”. Man net nerūpėjo, ką apie mane garsiai besijuokiančią pagalvos kolegos vaikų aikštelės tėveliai (savaime suprantama, kad tįsiausi knygą visur, kur tuo metu mane bloškė gyvenimo kasdienybė), nors, mano sesė gal pasakytų, kad man ir taip nelabai rūpi.

Ši grafinis romanas gal labiau yra grafiniai apsakymai, nes visas pasakojimas sudėliotas iš tokių, sakyčiau apsakymėlių, na, gerai skyrių. O ten įvairiausi daugiabučio gyvenimo epizodai – nuo nuomojamo buto paieškos iki trūkusių vamždžių, nuo senuose daugiabučiuose kartu gyvenančių pensininkų ir studentų (ir man tokia garbė gyvenime buvo tekusi – būti auklėjamai daugiabučio kaimynės, įsiveržusios per ne jos buto duris) iki vaikų ir tėvų santykių, mirusių bobučių ir euroremontų. Žodžiu, žiauriai faina, labai juokinga ir apskritai nuostabu, išskyrus, kad per mažai.

Čiupkit ir skaitykit, o aš laukiu dar!

Daugiabuciai-Gerda-Jord.jpg

10 Minutes 38 Seconds in This Strange World

Image result for 10 minutes 38 seconds in this strange world

Esu perskaičius beveik visas Elif Shafak knygas. Vienos jos buvo geresnės, kitos silpnesnės, visos be išimties – užburiančios. Mėgstamiausia mano iki šiolei yra “Stambulo pavainikė” (pagalvojau, kad nežinau, pas ką nuskolinta gyvena, gaila), bet “10 Minučių, 38 sekundės šiam keistam pasauly” drąsiai stoja šalia “Stambulo pavainikės”, ir tuo labai džiaugiuosi, kaip ir džiaugiuosi knygos patekimu į 2019 Man Booker ilgąjį sąrašą.

Knygos pavadinime nurodytą laiką po žmogaus mirties vis dar aptinkama smegenų veikla. Leila yra Stambulo prostitutė. Ji miršta šiukšlių konteineryje. O per likusias minutes prisimena savo gyvenimo istoriją – kodėl savo motiną vadino teta, kodėl teko bėgti į Stambulą, kaip šis miestas ją pasitiko, kur nubloškė. Kaip likimas nepagailėjo, bet kartu ir kompensuodamas negandas savotiškai apdovanojo.

10 Minutes 38 Seconds in this Strange World niūri knyga,  Elif Shafak nesibodi pakrapštyti visuomenės realybės šašų, padengusių žiaurias tradicijas, “garbės” išsaugojimą ir t.t., bet Leila tokia asmenybė, kuri spinduliuoja kažkokia šviesa, ji yra pavyzdys atstumtiesiems (ypač nevykdantiems tėvų valios bedaliams), nereikalingiems, visokiausio smurto aukoms. O koks pavyzdys net sunku įvardinti. Gal išgyvenimo? Gyvenimo sukūrimo bet kokiomis aplinkybėmis? Gyvenimo atstumtosios tarp atstumtųjų. Palaikant ir paremiant vieniems kitus.

Patiko! Rekomenduoju!

 

 

 

Petro imperatorė

Image result for petro imperatorė

Kristinos Sabaliauskaitės knygas labai mėgsu skaityti ir labai nemėgtu apie jas kažką rašyti – ką čia parašysi, jas tiesiog reikia perskaityti. Ir nors šen bei ten pasigirsta Sabaliauskaitės romanų nemėgstančių balsų, juos nurašau tiems, kuriems, žinoma, gali ir nemėgti autorės stiliaus ir knygų, bet daugiausia tai nurašau pavyduoliams. O tuo tarpu džiaugiuosi autorės sėkme, tiek vietine, tiek tarptautine, ypač tarptautine. Džiaugiuosi, kad knyga buvo rezervuojama, kad iššluotas pirmasis tiražas. Džiaugiuosi, kad ažiotažas dėl knygos, o ne kokio vienadienio daikto ar nuolaidėlės. Tuo pačiu labai tikiuosi, kad visi romanai bus išversti į anglų kalbą, iš tikro, matyt tų pačių pavyduolių dėka, tai vis dar nėra padaryta, o bet tačiau, skaitydama vis galvojau, o jei ŠIS romanas būtų išverstas į rusų?

Nepaisant visų komentarų apie dialogus ir t.t., knyga man yra labai Sabaliauskaitiška, nors, tiesą sakant, nelabai suprantu, kam tie dialogai – visai jų nepasigendu. Skaitant “Petro imperatorę” turėjau įsijungti lėtąjį skaitymą, nes tekstas labai sodrus ir, bent jau man, – sunkiai skanuojamas (kai akys tik bėga tekstu), tad niekur nenuskubėsi, o ir nereikia. Sąžiningai atskaičiau kiekvieną žodį ir buvo taip gera tą tempą sustabdyti, savotiškai suklusti ir galvoje “kurti” savo filmą.

Taip taip, knyga labai kinematografiška (ir vėl), ten yra milijonas ir viena to laikotarpio detalė, kartais net atrodo, kad skaitai visai ne grožinę knygą, bet dėl to tik džiaugiuosi, nes šiaip gi neisiu ir neskaitysiu mokslinių knygų – o čia tiek visko sužinojau – atsivėrė dar vienas naujas pasaulis. Lygiai taip pat, kaip jis atsivėrė po “Silva Rerum”.

Labiausiai mane knygoje įsiminė laiko ir ribos tarp rytų ir vakarų linija. Ta, kur vis kalba apie aktualumą šiandienai. Ta, kuri šimtus metų yra nuolatiniame pavojuje, nes visais laikais buvo daug norinčių ant jos užminti. Ta, už kurios tamsa, nors rytai, atrodo, turėtų nešti rytą. O šviesos daugiausia sklinda iš tuometės Lietuvos aprašymų – net nejauku skaityti, atrodo, pats save girtumei.

Įspūdingiausia ir įtempčiausia knygos vieta – derybos su turkais. Po jų – šuolis į naują statusą ir pasiruošimas naujai knygai, kuri, viliuosi, neužtruks, nes atsiradus Silvai, gi nežinojome, kad nepaskutinė, tik spėjome, o čia štai juodu ant balto –  1 knyga. Su nekantrumu laukiu tęsino, bet kartu ir bijau, nes įtariu, ten gali būti gili tamsa.

 

Paskutinė malonė

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „paskutinė malonė“

Net nesiruošiau šios knygos skaityti, o baigės tuo, kad vakar žliumbiau, pūčiau nosį ir visaip kitaip liūdėjau, niekaip negalėjau ištrūkti iš knygos atmosferos. Ir dabar galėčiau apsibliaut ant vietos – kažkokio kosminio talento ši rašytoja.

Viskas knygoje taip, kaip labiausiai atliepia – nedaugiažodžiaujant, nepliurpiant bereikšmių monologų, parašyta taip, kad, atrodo, jauti žvilgsnį, užuodi įelektrintą karštį, esi nekviestas svečias poros, kuriai reikia pakalbėti apie esminį dalyką jų gyvenime, namuose, važiuoji jų įtampos nuo tylėjimo pritvinkusioje mašinoje. Ir skauda dėl tų nepasakytų žodžių, kurie, žinai, negrįžtamai sužeis žmoną, skauda nuo smūgių senam vyrui, vežančiam paminklinį akmenį savo dar gyvam vaikui, skauda nuo situacijos beviltiškumo ir sistemos bukumo.

Knyga prasideda scena, kur kalinys padeda iš vieno kalėjimo į kitą pervežti elektros kėdę. Mirties bausmės jau aštuonis mėnesius laukia aštuoniolikametis Vilis, nuteistas už baltaodės merginos išprievartavimą. Vilis – juodaodis. Veiksmas – pietinės JAV valstijos, penktas XX a. dešimtmetis. Visa knyga – kokios šešios valandos iki vidurnakčio egzekucijos. Laikas, kai gyvenimas pro akis prabėga ne tik Viliui. Ypatingas įsielektrinęs laikas, kai moderniuose laikuose vis dar klesti viduramžiai, į kuriuos, nepaisant progreso, dirbtinių itelektų ir kelionių į kosmosą, laikas nuo laiko žmonija vis nupuola.

Knygos nuotaika labai priminė W.Faulknerio “Kai aš gulėjau mirties patale”, o visa atmosfera Larso von Trier “Dancer in the Dark”. Žinau, niūru, skausminga, bet labai rekomenduoju visiems, kam tinka mano rekomendacijos.

Beje, originalo kalba pavadinimas yra The Mercy seat.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „elizabeth hartley winthrop mercy seat“