Regimybės

Regimybės - Knygos.lt

…pasigendi regimybės, o ne nuolat esančio tikrovės reiškinio, – juk kaip gali ilgėtis to, ko išvis niekad nėra buvę?

Po “Motinų sekmadienio” ir šios knygos man Graham Swift yra akimirkos nuotaikos meistras. Laiko ir akimirkų žonglierius, nutylėtojas, klaidinantis skaitytoją labirinte – niekada nežinai, kokia nuotaika ar siužeto posūkis užklups – ar saldus momentas, kai žinai, kad meilė išduos, ar akimirka, kai vienas iš poros supranta apie kito išdavystę, nors vienas kitam neištarė nė žodžio, ar balta atsisveikinimo nosinaičių jūra, plevėsuojanti traukinių stotyje išlydint evakuojamus vaikus. Skarelė tam, kad vaikas motinų jūroje pamatytų savo motiną, bet kaip ją pamatyt, kai visos motinos tokiomis pat nosinaitėmis moja?

Labiausiai šioje knygoje surezonavo motinystės/tėvystės tema, kai aštuonmetis Ronis evakuojamas iš Londono į kaimą, kur netikėtai patenka į savotišką rojų pas pasiturinčią bevaikę porą, kuriems šis mažas berniukas yra proga išpildyti per visą gyvenimą susikaupusią meilę. O Roniui šansas paragauti kitokio gyvenimo, atsispirti į kitokią ateitį. Dviprasmiški jausmai apima skaitant, kaip su kiekviena vaikui saugia diena (o kiekvienai motinai svarbiausia vaiko saugumas), Ronio motina savo vaiką praranda, tokia yra kaina – išsaugoti vaiką fiziškai ir, bėgant laikui, visiškai prarasti jį emociškai. O kartu pačiai iš nuostabios mylinčios motinos pavirstant į karo išvargintą, piktą, ir apskritai kitam pasauliui prikausančią moterį, kuriai jau nebeįmanoma nei pasivyti savo vaiką laike, nei jį suprasti.

Na, ir, žinoma, meilės trikampio linija, kuria autorius skaitytojui nesuteikia skaitymo lengvumo, kur būtų galima suskirstyti veikėjus į teisiuosius ir nusidėjelius – knygos pradžios švelni draugystė niekaip negarantuoja ilgo ir laimingo gyvenimo, kuris vis dėlto ištinka du iš trijų veikėjų, ir nebūtinai tuos, kuriuos skaitytojas pradžioje gal bus nusižiūrėjęs.

Puiki, vienu įkvėpimu suskaitoma akimirkos, trunkančios visą gyvenimą, knyga.

/Už knygą ačiū leidyklai “Baltos lankos”

//Originalus knygos pavadinimas Here We Are

Medžių istorija

b425c879d97b4a5426c623dcb893ff0dbd4e7018_Medziu_istorija.jpg

O būna taip, kad, rodos, nėra ką ir bepridurti – labai gera knyga ir tiek žinių. Ir minčių  sukėlė milijoną ir vieną. Ir asociacijų – pačių netikėčiausių. Jautriai man susiskaitė, labai įsijaučiau ir apsigyvenau knygoje. Gerai, kad esu skaičius Peterio Wohlleben “Paslaptingas medžių gyvenimas“, tai knygoje pasakojamos istorijos nenurašiau ant autoriaus fantazijų – ji tik dar labiau sustiprino medžių gyvumo įspūdį, tačiau kartu ir skausmingiau reagavau į pačią istoriją.

Skaitant šią knygą medžiai tampa taip pat gyvi, kaip gyvi yra žmonės. Tik gyvena kitu greičiu, šalia, bet kiek kitaip skaičiuoja savo laiką. Ir tada vaizdas galvoj iš šiandieninių aktualijų – “black lives matter”, o ar matter green lives? Nes jausmas tai tas pats – kai policininko kelias smaugia žmogų ir aplinkiniai nieko negali (?) padaryti, taip ir medkirtys nukerta kelių šimtų ar net tūkstančių metų, Kristaus amžiaus medį ir aplinkiniai negali nieko padaryti. Tik žiūrėti, kaip tai atsitinka. Ir iš nevilties grąžyti rankas. Nes nebesugrąžinama. Būtent nesaugrąžinamumo akcentas mane labai stipriai paveikė.

Bet čia juk tik medžiai, sakysi. Ir taip sakyt gali, jei dar neskitei knygos, kuri pilna gyvybės, bet pilna ir mirties. Dar suvokimo, kad gal esam paskutiniai, gyvenantys šalia tokių medžių, o paskui įsijunga atbulinis laikmetis ir būsime paskutiniai, prieš žmonijos susinaikinimą. O paskui per mums nesuvokiamus, bet suvokiamus medžiams laiko tarpsnius, gamta apsivalys, sugrįš ir gyvuos. Be mūsų. Už tūkstantmečių. Mes, kvailiai, tikriausiai eilėm bandysim sodint medžius Marse. Arba kompiuteriniam žaidime.

Iš aprašymo, matyt, atrodo, kad čia net ne grožinė knyga. Bet ji grožinė. Gražiai ir parašyta su didele meile. Su persipinančiomis istorijomis, veikėjų kelionėmis per žemynus ir laikus, gyvenimą, šalia medžių, su medžiais, dėl medžių. Knyga lėta – medžių laiko greičio – prireiks ne vieno prisėdimo ir gal kartais kantrybės (vien ti dėl to, kad nuolatos kažką vejamės ir nelabai aišku, kur skubame). Labai patiko. Viena iš knygų, po kurių reikia pauzės – nes nesinori iš to miško išeiti.

Nediplomatiški britų diplomato memuarai

Angliškas humoras man yra kažkas tokio. Tai šie britų diplomato memuarai tuo humoru tiesiog persmelkti. Susitikimas su autoriumi 2020-ųjų knygų mugėje taip pat buvo labai linksmas, dar linksmiau buvo dėl to, kad kiti pristatymo dalyviai dažnai to humoro nepagaudavo, tai autoriui kartais tekdavo juoktis pačiam su savim (juokiausi tyliai, jei paklaustumėt, o kur aš buvau).

Iš tikrųjų jau pradėjus skaityti, gailėjaus, kad skaitau ne originalo kalba. Na, sunku kai kurias vietas ir frazes išversti, gal turi taip solidžiai būti pagyvenęs britiškoje aplinkoje ir ne blogiau įvaldęs gimtąją kalbą, kad tekstas išsiverstų lengvai ir nebūtų sustabarėjęs. Dabar buvo biškį jausmelio, kad išversta ok, bet jauti, kad ne iki galo. Gaila biškį.

O šiaip knygoje pasakojama Kenvin Lynch diplomatinė kelionė – pradedant tai, kaip jis tarsi visai netyčia (vos perskaitęs dienos naujienas laikraštyje) buvo priimtas nešioti niekam nereikalingus biurokratijos mašinos popierėlius, o apšilus kojas išsiųstas į pasaulį atstovauti Jos Didenybės. Tose kelionėse daugiausia aprašyti visokie baliai festivaliai ir tūsai ir visokie nutikę prikolai, tad visai nenuostabu, kad autorius per knygos pristatymą sakė, kad knygą užsienio reikalų ministerija leido išleisti – jei tikitės slaptų misijų ir reikalų ir įtemptos alia šnipo egzistencijos – šioje knygoje viso to nelabai rasite.

Žinoma, lietuviui skaitytojui įdomiausia, kad knygos autorius ankstyvos nepriklausomybės metu buvo atsiųstas dirbti į Lietuvą, kur jam ne tik kad labai gerai sekėsi dirbti, maudytis pirty ir voliotis snieguose (dabar jau nebeatsimenu, voliojos, ar vis dėlto ne), bet ir vedus lietuvę įsitaisyti labai gerą uošvienę.

Tai tiek ten diplomatijos. Humoras ir bajeriai – faina, bet aš biškį tikėjaus daugiau diplomatinio turinio, žodžiu, negavau visko viename.

 

Antrininkė

Antrininkė – Dovilė Štuikienė

Tai vienur, tai kitur paskaitydavau atsiliepimų, kad skaitytojus šis lietuviškas detektyvinis romanas maloniai nustebino. Tai šios knygos ėmiausi vedama smalsumo ir, aišku, tikėjaus, kad pasiteisins, nes labiausiai gaila prastai knygai sugaišto laiko.

Nors pradžia tokia susukta ir nelabai aiški, autorė pasakoja apie kažkokią po miestą be aiškaus tikslo šliaužiojančią moterį, perėjus prie pagrindinės istorijos knyga suintriguoja – šeimos kelionė, zirzianti ir keistenybes pastebinti paauglė, į kurios pastabas niekas nekreipia dėmesio, ir staigus pagrindinės veikėjos dingimas. Tiesiog prasmego vos kelioms minutėms dingus šeimai iš akių.

Bendrai knyga susiskaitė lengvai, bet wow jausmo nebuvo (nu, visada jo tikiuosi). Istorija ir patiko, ir nepatiko, ir iki pat šios apžvalgos rašymo galvojau, kas patiko, o kas ne. Tai sugalvojau, kad patiko, kaip autorė susuko istoriją, kaip suvėlė ryšius ir santykius dar iki gimstant pagrindinei veikėjai – ši šeimyninė siužeto linija man tikrai padarė įspūdį ir išlaikė intrigą.

O bet tačiau, perskaičius knygą nesijaučiau įtikinta (kaip ir S.Ahnhmo 9 kape, kur dvynukais visiškai nėščia per pilvą nieko nebematanti policininkė laksto laukais ir po apleistus pastatus). Tikriausiai silpniausia pasirodė Martino linija, vergavimas uošvei, toks truputį perdėtas žmonių traukimas iš kelio ir šiaip viso šito motyvai – kodėl kai kurie personažai elgias kaip elgias, kodėl atsitinka vienaip ir kitaip – toks truputį pritempimo jausmas. Ir dar tas paslaptingasis veikėjas šantažuotojas kažkoks neaiškus, nežinau, ar ten iš viso reikalingas, buvo galima ir be jo apsieiti. Na, ir ta Pelenės istorijos dalis – iš nepritekliaus į tokį keistą aptekimą turtais. Mheee.

Na, bet perskaičiau (o čia jau pasiekimas, nes paskutiniu metu esu linkus knygas mest), ir, labai nesikabinėjant tikrai visai neblogai. Vasaros savaitgaliui puikiai tiks. Neparamstytos trys žvaigždės iš penkių.

*už knygą dėkoju leidyklai Balto.

 

 

Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus

Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus — Olga Tokarczuk | Humanitas

Po “Bėgūnų” neįsivazdavau net kokio tipo knygai nusiteikti, “Bėgūnus” nebuvo lengva ir paprasta skaityti, o bet tačiau, jei “Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus” gaučiau be viršelių ir visokių identifikacinių ženklų, tikriausiai net nesugalvočiau spėti, kad čia Tokarczuk – tekstas lengvas, skaitai “pasišokinėdama” ir visiškai mėgaudamasi greitai bėgančiu tekstu.

Ši knyga susišaukė su baba Dunja – abiejų knygų pagrindinės veikėjos (šiosios savo vardo nekenčianti Janina) yra dzen bobutės, kurioms daugiau ar mažiau dzin patikti šiam pasauliui. Žavingos abi ir pasirinkimai gyvenime tokie kažkokie gal ne visada labai teisiški, bet ne neteisingi, jokiais būdais neįmanoma, kad skaitytojas nepateisintų jų elgesio, ypač, kai jau viskas post factum, o ir nukentėjusieji elgėsi bjauriai. Net kai sveiką protą reprezetuojantis krikščioniškas choras, žiūrėdamas vykstančią dramą ir dejuodamas “kaip taip galima? kas per žiaurumas!” akimirkai išmuša skaitytoją iš babos Janinos pasaulio supratimo, kuriame labiau veikia “dantis už dantį” principas, tas iškritimas laikinas ir skaitytojas susvyravęs galiausiai gali apsispręsti, ar teisingas atpildas ištiko knygos veikėjus.

Labiausiai man patiko knygos atmosfera (labiausiai nepatiko per ilgi nusivažiavimai į horoskopus ir kas ten kokiuose ascendentuose ir trascendentuose, na, bet tokius galima perbėgti akimis per daug nesigilinant), aš tokiose knygų atmosferose plūduriuoju ir man tai yra bene svarbiausias kriterijus, apsprendžantis, ar knyga “patiko/nepatiko”. Plūduriavau ar neplūduriavau – toks klausimas. Ir dar prei plūduriavimo prisidėjo Janinos švelnumas ir išsipildymas dirbant mokytoja, bandymas būti tikra ir nuoširdžia, nepaisant, kokio pastato slenkstį peržengi – policijos nuovados ar bažnyčios. Ir dar tos “užkadrinės” Janinos mintys, vertinant pašnekovus, suvokiant, kaip ji atrodo, kaip yra matoma ir laikoma sena nukvakėle. Ech, tik neapsigaukite!

Rekomenduočiau mėgstantiems žavingus daugiabraunius veikėjus, mėgstantiems lengvai skaitomus daug pasakančius tekstus.

*Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos dovana. Tokios dovanos labai džiugina. Ačiū.

Namų tvarkytojos vadovas

Namų tvarkytojos vadovas / Knygos / kitos knygos - kitosknygos.lt

Kaip įdomiai susiskaitė “Namų tvarkytojos vadovas”. Pinasi pinasi tos novelės, o perskaičius jausmas kaip romano. Ir dar jausmas, kad visą laiką sėdėjau ant kažkokios nudrengtos sofos nuo saulės išgeibusio Albukerkyje (JAV pietų miestas, kuris turi keisčiausią pasaulyje pavadinimą – Albuquerque) ir klausiaus autorės gyvenimo pasakojimų. Ji pasakoja ir tikriausiai biškį viduj juokias iš manęs ir šaipos, nes į tikrus įvykius prikaišioja visokių fantazijų, žiūri kaip aš reaguoju, o aš bijau išsižioti – kad tik nenutrūktų tas pasakojimas.

Autorė kalba paprastai žodžiais, kasdieniškai net, gal iš to ir įspūdis, kad ant tos sofos sėdi ir klausai, bandydama išnarplioti santykių raizgalynę – nuo begalinės meilės iki smurto, nuo diskriminacijos iki pripūstų gražuolės papų. Visi novelių veikėjai labai gyvi ir gyvenimiški, per tas noveles jie kažkaip praeina, kaip praeina paprasta gyvenimo diena be didelių įvykių, bet paskui tie veikėjai sukasi galvoj, lyg būtų kažkokie draugeliai iš mano pačios gyvenimo, net reikia pagalvoti, iš kur tu ten juos pažįstu ir nustebti, kad iš knygos.

Ypatingai įstrigo novelės, kur pasakojama apie motiną, kuri visiškai neturi motiniško dieviškumo ir apie saugų glėbį nuo pasaulio negandų taip pat galima pamiršti. Motina atstumia, išjuokia ir žemina, o dukros vis tiek viltingai į ją kabinasi, iki pat gyvenimo pabaigos. Taip skaudžiai gyvenimiškai.

Šis vadovas – viena iš knygų, kur, matyt, reiktų skaityti ne vieną kartą. Ir šiaip keista, kad pagal bendrą knygos nuotaiką, autorę įsivaizdavau visai kitokią – visų pirmiausia ne šviesiaodę, tad autorės nuotrauka knygos pabaigoje man buvo maždaug – o kas čia tokia? Tikrai ne toji iš pasakojimų, nes savo pasakojimuose ji būtų tikra balta varna. Bet tikriausiai ir buvo, dėl to taip paveiku.

Ir dar paskutinė novelė patiko – knygos karūna. Nepaisant tai, kas būtų buvę, jeigu būtų buvę, “ar galite patikėti? – bučiau pabaigusi gyvenimą lygiai taip, kaip dabar.”

 

Kaip aš netyčia parašiau knygą

Tokia faina knyga. Būtų man dvylika, miegočiau šią knygą apsikabinus ir tikriausiai maksimaliai nuskaityčiau. Keletas paskutinių knygų vaikams – paaugliams buvo tokios liūdnos ir tamsios, ir sunkios emociškai, tai ši knyga yra puikiausias pavyzdys, kai knyga nagrinėja nelinksmas ir visiškai liūdnas temas, bet visa tai pateikiama taip šviesiai ir viltingai, ir visiškai taip, kaip būtų gyvenime.

Knygoje paauglė Katinka nori būt rašytoja. Rašyti tikrai turėtų apie ką – ji yra našlaitė, netekus mamos, kai jai buvo treji – tad vargiai beprisimenanti, kaip mama atrodė. Mergaitė įsiprašo pas kaimynę rašytoją pasimokyt ir per tas pamokas ji ne tik mokosi rašyti, bet mokosi išreikšti savo jausmus, suvokti ir susigyventi su netektim ir geriau suprasti aplink ją besisukantį pasaulį.

Dauguma knygos skyrelių yra pamokos kaip rašyti. Tokios fainos, kad tikrai bet kam, kas mėgsta rašyti, netgi kam reikia rašyti – pravers. Katinka mokosi rašydama istoriją, kaip jos šeimoje atsirado tėčio draugė, o kad tai aprašytum reikia išbandyti įvairias technikas, perspektyvas, žaidimą laiku, bet svarbiausia “rodyt, o ne pasakot”. Per parašytas istorijas skaitytojas stebi jos gyvenimą ir kartu su Katinka mokosi rašyti. Man ta stuktūros matrica labai patiko. Žaisminga.

Labai labai rekomenduoju. Ir vaikams, ir tėvams, ir tiems, kurie nori ar mokosi rašyti. Nuoširdi, jautri ir tikra.

#dovana Leidyklos “Debesų ganykolos” dovana

 

Untamed

Untamed by Glennon Doyle

Klausiau audio, autobiografinę (jau trečią) knygą skaito autorė ir pagal tokį džiaugsmingai amerikietišką knygos toną atrodo visiška traleliuška ir net biškį užknisa mano niūrią lietaus šalies natūrą, na, bet paklausykit, keturiasdešimties Glennon Doyle, žmoną ir trijų vaikų mamą staiga stukteli meilė. Nu, visko, būna, sakysit, bet meilė stukteli moteriai. Tai tokia ir tralaliuška. Ką daryti? Ką pasirinkti? Tai, ko nori tu, ar tai, ko tikisi visuomenė? Kaip pasirinkimą priimtų draugai, tėvai, vyras, vaikai? Su kuo visa ši košė valgoma? Ir kaip pačiai nepaspringti ir išlaviruoti, ypač kai esi krikščioniškos pakraipos blogerė ir rašytoja.

Sakyčiau, G.Doyle yra tokia truputį amerikietiška Knausgaard iš Floridos, US. Na, jei nukrapštai visus blizgučius nuo viršelio ir negirdi tokio amerikietiškų komedijų excited balso. Nes klibina Doyle temas tokias ne visai patogias ir ganėtinai gilias. Užklibina, kad nebegali apsimesti, kad negirdėjai ir net kartais norisi pažliumbti (aha, sakau nekreipkit dėmesio į tą blizgantį viršelį) – ką reiškia būti moterim, mama, ką reiškia būti partnere ir žmona, kas yra seksualumas, ko visuomenė tikisi iš “gerų” moterų ir mergaičių, kas yra rasizmas ir kiek žmonėse yra rasizmo, homofobijos ir t.t. Atvirai ir patraukiant save per dantį vos tik noris save parodyt geriau, nei iš tikro yra.

Buvo įdomu.

Prieraišumo laisvė

Pastaruoju metu skaitytos plonytės knygos yra siaubingai apgaulingos ir visiškai nereiškia lengvo skaitymo.

Iš tikro, sunku ir nesinori man šį kartą rašyti. Tikriausiai dėl to, kad knyga labai paini ir neužmezgiau su ja tampraus ryšio, nors skaičiau įsijautus ir knygos tikrai nesinorėjo mesti. Ir prisipažinsiu, kartais skaitydama knygos recenzijas ir apžvalgas vis pagalvodavau, ir iš kur apžvelgėjai visa tai žino ir taip gražiai sudėlioja knygos dėlionę, nes knyga tai tikrai jau niekuo nepanaši į aiškų paveikslą – labiau į klejonę, spėlionę ir nuolatinę “nieko nesuprantu” būseną. Ir man to neaiškumo buvo gal kiek per daug, kažko norėjosi labiau apčiuopiamo ir stabilaus, nuo ko galėtum išrišt visą pasakojimą.

Taip, knyga įtraukia, taip, įdomiai parašyta, taip, atmosfera tokia grėsminga ir bauginanti ir visa kita, bet pasakyt, kad mane labai sužavėjo negaliu. Įdomiai taip gaunas, Gerge Saunders “Linkolne” panašus, gal net dar labiau crazy tekstas kažką viduj suvirpina, o Schweblin – ne, kaip ir Sokolovo “Durnių mokykla” irgi ne.

Bet iš mano pusės komplimentai autorei keliauja už motinos ir vaiko ryšio įžodinimą – saugaus išgyvenimo, išsigelbėjimo atstumo, kuris kaip valas – vyniojasi, įsitempia, atsipalaiduoja, labai aiškiai tokį patį jaučiu, tad ir knygoje įsijaučiau į šį motyvą.

Taigi, susipažinau su autore, o lentynoj laukia kita jos knyga nuostabiu viršeliu ir keistu pavadinimu. Man jau net smalsu, kaip su ja seksis, ar taps Schweblin mano autore, ar ne, vis tiek smalsu toliau skaityti. Būna ir taip.

Žodžių sąrašas

Kažkaip paskutiniu metu vaikiškos-pauglėjančios knygos, kurios patenka į rankas, – liūdnos. Na, taip, taip, nuotykiai, įtampa, kova, bet viskas, kas tarp eilučių, kas bendra atmosfera – eina sau, koks liūdesys. Suprantu, kad šiandieninis pasaulis laviruoja ant ekologinės katastrofos slenksčio ir tokia yra realybė. Bet kartais noris knygose nuo tos realybės pabėgti. Gal autoriai iš savo baimių šias knygas išaugina? Na, bet čia man tokios mintys vis sukosi galvoj, man atrodo, sūnus, kuriam skaičiau, su realybe labai šios knygos nesiejo, o aš ir neskatinau siet, tad knyga jam tiko ir patiko.

Leta – mergaitė, gyvenanti po Tirpsmo susikūrusioje Arkos diktatūroje, kuriai vadovauja Jonas Nojas. Paklusę Jonui gauna išvalyto gėlo vandens ir maisto, tačiau šių poreikių patenkinimas kainuoja viską, kas peni dvasią – muziką, meną, grožį ir net žodžius. Jonas Nojas galvoja, kad būtent žodžiai kalti, kad žmonija nusirito iki esamos padėties, tad, žmoniją reikia “gelbėti” mažinant žodžių pasirinkimą (nežinos žodžio ir nereikės sukt galvos), juos išbraukiant iš leistinų vartoti žodžių sąrašo ir sudarinėjant sąrašus likusių leidžiamų naudoti (primena mūsų diktatūriškus kalbos “sergėtojus”).

Leta – Jono Nojo sekėja ir patikėtinė – žodininkė. Knyga pasakoja apie mergaitės dvasinį virsmą – nuo tikėjimo “gelbėtoju” iki suvokimo, koks iš tikro yra ją supantis pasaulis. Ir pasirinkimo, kokiame pasaulyje ir su kokiais žmonėmis ji nori gyventi. Knygos pabaiga įnirtingai reikalauja tęsinio. Tikiuosi, ten daugiau šviesos ir vilties.

__________

Leidyklos “Debesų ganyklos” dovana

Melancholija

Dar viena “Keliautojų laiku” serijos, kuri suteikė pažintį su Baba Dunja džiaugsmą, tai su savotišku nekantrumu ėmiausi ketvirtosios šios serijos knygos. Ir, deja, bet ji man iš visos serijos patiko mažiausiai.

Knygos pradžia pasirodę daug žadanti – Olandijoj “prisidirbęs” studentas Laurentijus pasislėpti bėga į Europos užkampį – Tartu universitetą (beje, viskas vyksta XVII amžiaus pabaigoje, kai keletas lietingų vasarų pražudė kelių metų derlius ir badu išmarino daugybę žmonių), kuris pasirodo ne toks jau atsilikęs ir ne toks užkampis, kaip galima būtų tikėtis. Keliautojas atkeliauja pačiu bjauriausiu metų laiku – vėlų rudenį, kai tamsu, pilka, niūru ir visą laiką lyja. Autorius gerai perteikia slogią atmosferą, liguistą Laurentijaus būseną ir būklę – balansavimą tarp skaidraus proto ir klejojimo, karčiavimo ir nedavalgymo haliucinacijų.

Taip, knyga tinka į keliautojų laiku knygų lentyną, nes laiku pakeliavau, pasinėriau į aprašomą laikotarpį, bet be to laikotarpio ir atmosferos, to laikmečio filosofų minčių pademostravimo daugiau nelabai ko įžvelgiau. Gal toks ir buvo knygos tikslas, bet, kaip visada, norisi kažko daugiau.

Beje, estiškas knygos pavadinimas yra “Bitės”. Toks pavadinimas net yra ant skirtuko, kuris, matyt, buvo atspaudintas prieš išleidžiant knygą. Man atrodo, kad knygos pervadinimas į “Melancholiją” susiaurino knygos plotį, nes skaitytojas tarsi įsirėmina į pavadinimą ir be melancholijos, kurios, žinoma, pilna knyga, daugiau knygoje nebeieško. O štai ieškodama bičių, gal būčiau visai kitaip knygą perskaičius.

Rekomeduočiau išmėginti tamsių gotiškų knygų, istorinių ar filosofinių romanų mėgėjams.

The Enlightenment of the Greengage Tree

The Enlightenment of the Greengage Tree · The Stella Prize

“I have never read such a voice before. It is playful, poetic and deeply melancholy at the same time. Azar writes about the blunt force or Iranian history with the lightness of a feather’s touch. Transcendental, brilliant and beautiful.” —Alice Pung, author of Laurinda

Geriau ir nesugalvosiu, kaip parašyti. Labai labai patiko. Viena iš tų knygų, kur panyru į nuotaiką, gyvenu ir išgyvenu su knygos veikėjais. Klausiau audio ir kartu buvo gaila, nes norėjau dar labiau įlįsti į tekstą, matyti žodžius, bet kartu ir nebenorėjau laukti, kol gausiu popierinę knygą.

Knyga nėra lengva emociškai, veiksmas vyksta Irane ir sukasi aplink 1979 metų Islamo revoliuciją, bet būdas, kaip rašytoja perteikia istoriją yra kažkoks kosminis – absoliučiai naujas balsas. Hipnotizuojantis. Aitvariškas – lengvas ir kabantis ore, bet prilaikomas virvelės, o ta įsirėžus į ranką – ir gražu, ir skauda. Atrodo, vietom istorija visai nusklendžia toli nuo realybės, bet knygos pabaigoje yra visiškai nuogas kelių sakinių įžeminimas, kai tėvas pasako, kas atsitiko šeimai – šekit savo nepakeliamą realybę).

“There are a lot of good things about dying. You are suddenly light and free and no longer afraid of death, sickness, judgement or religion; you don’t have to grow up fated to replicate the lives of others. You are no longer forced to study nor tested on the principles of religion or what invalidates prayer. But for the most important advantage of death is knowing something when I want to know it. Kon fayakon* (Be! And it is. What God says of creation in the Quran 2:117) Piece of cake. If I want to be somewhere, I am, just like that. I realized all this the day I died, February 9, 1978.”

Knyga, apie kurią daugiau nenoriu rašyt, nes ką ten mano žodžiai. Patylėsiu geriau.

 

 

Remontas

Remontas - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

“Remontą”, galima sakyti, prarijau. Skaičiau ir galvojau, kad keletą jaunų lietuvių rašytojų vienu metu paveikė kolektyvinė pasamonė ir jos visos panašiu metu ėmė ir parašė panašios tematikos romanus, ypač, jei dar į sąrašą įtrauktumėm Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės “Devyniadešimtųjų vaikai tampa tėvais” – tai jau beveik ir turime pilną knygų kolekciją. Geras dalykas tas, kad visos tos knygos buvo smagios skaityt ir vienos daugiau, kitos mažiau, bet visos patiko.

“Remonte” apsigyvenau daugiabutyje, tokiam pačiam, kaip savo vaikystės ir paauglystės, kur gyvendavom vienoj kūčkoj su visais laiptinės vaikais ir migruodavome iš vieno buto į kitą. Kur kaimynės prižiūrėdavo vienos kitų vaikus: atsimenu, viena bėgo manęs gelbėt, kai užkilus temperatūrai, pradėjo vos ne vaidentis ir buvo baisu vienai būt namie, kita sergant ateidavo suleist vaistų ir susilaužius ranką iškvietė greitąją ir palydėjo mane į ligoninę – gali net kilt klausimas, kur tuo metu buvo mano tėvai, bet daugiabučio laiptinė buvo tas “kaimas”, kuris kartu augino vaikus, ir tam kaime, kaip ir “Remonte” virė gyvenimas, su visai savo personažais.

Taip “Remonte” skaitytojas išgyvens savo vaikystes-paauglystes-jaunystes ir prisitaikys situacijas, kurios tokios artimos ir pažįstamos, autorė taip emociškai taikliai išlaviruoja daugiabučio realybėje, kad perskaičius viskas susilieja su savais gyvenimais ir išgyvenimais. Pletkai, apkalbėjimai ir užkalbėjimai, moteriški kaimynų “teismai” už elgesį ir išvaizdą, ištikimų draugių neištikimybės, kaimynų vaikų keliai ir klystkeliai, vaikų auginimo iššūkiai ir mokyklinės aktualijos. Ir viskas apvilkta į pagrindinės veikėjos vaikystės draugės dingimo istoriją ir dar pabarstyta labai sveikais ironiškais ir sarkastiškais pabarstukais.

“Remontas” yra visai nepanašus į autorės apsakymus (Jurga Tumasonytė tai minėjo kažkokiam interviu), tad būsimieji knygos skaitytojai turėtų būt nusiteikė visai kitokiam stiliui, o autorė tikriausiai turi būt nusiteikus, kad romanas bus lyginamas su kitais panašiais romanais. Man pačiai gal apsakymai patiko labiau, bet romanas irgi patiko, tik kad dėl minėtos koncentracijos nebebuvo naujumo įspūdžio.

 

Vilniaus atminties punktyrai

Šios knygos net nesiruošiau skaityti – pilnos lentynos publicistinių knygų apie Vilnių, nenorėjau dar vienos padėt į lentyną, tai turiu tik padėkoti Irmai iš Balto leidyklos, kad švelniai mane įkalbėjo – skaitydama “Vilniaus atminties punktyrus” patyriau didžiulį malonumą.

Kaip K.Sabaliauskaitės knygos atvėrė akis į neregėtą ir nežinotą XVII a. Lietuvą, Dviejų Tautų Respubliką, ir Vilnių, taip “Vilniaus atminties punktyrai” miesto gatvėmis veda skaitytoją nuo maždaug Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki šių dienų. Verti puslapius, eini tomis pačiomis gatvėmis, pro vis dar egzistuojančių ir jau nebesančių namų duris, už kurių knygos pašnekovai, kiekvienas su neįkainojamomis savo istorijomis, už kurių užrašymą – pagautas akimirkas, kurios su kiekvienu išeinančiu negrįžtamai dingsta – esu be galo dėkinga knygos autorei Gabijai Lunevičiūtei.

Pašnekovų pasidalinimas savo vaikyste, jaunyste, miesto kasdienybė ir kaita, sudėtinga, be galo turtinga istorija, turtingi ir turiningi gyvenimai – nenumaniau tokių žmonių esant gyvų, neįsivaizdavau, kad Vilnius tebeturi gyventojų mieste gyvenusių visą gyvenimą, kad yra išgyvenusių visus beprotiškus istorijos posūkius – valdžių, valstybių kaitas, bombardavimus, frontus ir tremtis. O pašnekovai kokie puikūs, kokie šviesūs žmonės – kosmosas. Skaičiau nuolatinėj nustebimo būsenoj.

Grožinės mėgėjams ši knyga susiskaitys kaip ilgas puikus pasakojimas, taip nuosekliai ir gražiai sudėliotas, vietomis persipinantis, nes visi senbuviai vienaip ar kitaip susidūrę – ar toj pačioj gatvėj, ar toj pačioj mokykloj, ar pažinoję tuos pačius žmones. Knyga gausiai iliustruota, daug žemėlapių ir nuotraukų “tada” ir “dabar” – ypatingai pabrėžiančių laikinumą ir trapumą, miesto žaizdas ir naujakuriams nematomą miestą , kuris vis dar gyvena pašnekovų vaikystėje ar jaunystėje.

Labai labai rekomenduoju, net žodžių trūksta, kaip.

#leidyklosdovana

Geležiniai gyvatės kiaušiniai

Kartais su tom nedidukėm knygom imi ir apsigauni – galvoji greit perskaitysi, o jos ima ir taip nepersiskaito. Sauliaus Šaltenio sakiniai – sodrūs ir gilūs, ir niekur nenuskubėsi. Bet man patinka, kai po kokio pageturnerio įgauto pagreičio, kitas tekstas štai taip ima ir deda ant stabdžių.

Šiandien sugalvojau, kad dėl manęs egzotiškojo vardo Jaelė Gvadelupė galėjo niekada nekelti kojos iš Pietų Amerikos į prosenelio žemę Lietuvą. Ir autorius galėjo josios niekur neskraidinti, o parašyti apie ją gyvenančią tolimojoje žemėje. Gal dėl to, kad ten aprašyti įvykiai man pasirodė tokie magiškai tikroviški – ir meilės ištroškusi Jaelės motina, ir senelė, ir priglausta indėnė – labai gyvi ir labiausiai man patikę personažai.

O štai veiksmas Lietuvoje kažkaip manęs neįtikino (o man svarbiausia yra knyga įtikėti). Visokios piniginės-realistinės detalės kliuvo ir užkliuvo. Arba kažkur niekur esantis pusiau sugriuvęs namelis su nesibaigiančiu karštu vandeniu, kuris liejas lyg iš karštosios versmės? Juk tokiais laikais net kaime bliūde tekdavo praustis, o indus plaudavom po lediniu vandeniu, ką kalbėti apie pamirštą vienkiemį.

Tiesa, iš lietuviškos dalies pietų amerikietiškai magiškai nuostabi meilės linija. Aplink griūvant pasauliui ir karaliaujant chaosui sustingęs laikas ir akimirkos meilė visam gyvenimui ir už visą gyvenimą.

Neapleidžia jausmas, kad galėjo būti dvi knygos. Kaip jums atrodo?