Talking to Strangers: What We Should Know about the People We Don’t Know

Atrodė, kad prisiskaičiau jau Gladwello ir užteks, bet kažkaip geri atsiliepimai ėmė girdėtis apie knygą, tai smalsu pasidarė.

Ši knyga žiauroka, emociškai nėra labai lengva per ją keliauti. Gladwell knygą pradeda scena (ir visos jos realūs įvykiai), kai juodaodė mergina Sandra Bland Teksase yra sustabdoma policininko už tai, kad persirikiuodama iš vienos eismo juostos į kitą, neįjungia posūkio signalo. Atrodo, niekuo neypatinga situacija, bet po kelių dienų viskas baigiasi merginos savižudybe areštinėje. Sukrėstas šio ir daugelio kitų panašių įvykių, kai, atrodo, paprasčiausios gyvenimiškos situacijos virsta į mitingus išsirutuliojančiomis tragedijomis, Gladwellas nagrinėja, kodėl mes taip vieni su kitais nesusikalbame, kaip neteisingai interpretuojame kūno kalbą ir vienas kito elgesį.

Knygoje daug pasakojama apie šnipus. Mes visi įsivaizduojame, kad jau šnipai žmones mato kiaurai, tačiau Gladwello surinktos istorijos – priešingos šiam įsivaizdavimui. Iš tikro šnipai juodai išdūrinėja šnipus ir šią knygos dalį tikrai įdomu skaityti, nepaisant to, kad tie krūtieji šnipai knygoje – komunistai.

O perkaičius knygą, išvada tai toks įdomi peršas – pasaulis surėdytas taip, kad mes tikime ir pasitikime tuo, ką mums sako mūsų (ne)pažįstamas pašnekovas, tačiau tas tikėjimas ir pasitikėjimas nenuveda teisingu keliu. Vieni kitus dažniausiai nuskaitome neteisingai, visiškai nesugebame identifikuoti melagių, tad, kaip čia išeina – blefuotojai visada laimi?

Ask Again, Yes

Image result for ask again yes

Į knygą atkreipiau dėmesį oro uosto knygyne, pavarčiau pažiūrėti, ar nebus sunku klausytis ir klausiausi audio. Nepasakyčiau, kad kažkokia super stogą nuraunanti knyga, bet gi neturi kiekviena tokia būti – buvo įdomu, klausiau praktiškai kiekvieną dieną, visai patiko, labai tnkama klausyti audio. Sakyčiau, vertinčiau kokiais visais 4-/5. Jau išmokau su audio – jei kelias dienas važiuojant į darbą netraukia klausyt ir neklausau prieš miegą, matyt ir nelemta, grąžinu knygą ir ieškau kitos.

Ši knyga iš “likimas ar atsitiktinumas” skyriaus. Užmiesčio kaimynystėje apsigyvena dvi policininkų šeimos. Lena, Francio žmona, užmiestyje jaučias labai vieniša, tad apsidžiaugia atsikrausčius Brian’ui su Anne. Tačiau kaimynų atsikraustymas Lenos nuo vienatvės neišgelbsti – Anne keistoka, uždara ir į dideles draugystes nesileidžia, tad ir gyvena visi šalia, geriausiu atveju iš tolo pasimojuodami.

Tačiau suaugusiųjų šaltumai nė motais vaikam – vienmečiai Kate ir Peter susidraugauja, auga, tampa neatskiriamais geriausiais draugais, kol šeimų neištinka “likimas ar atsitiktinumas” įvykis, kuris, savame suprantama, apverčia visų gyvenimus, o labiausiai dviejų geriausių draugų. Kur nukrenta sugriuvusio kortų namelio kortos? Kur išsibarsto veikėjų likimai? Kas atlaiko, kas sugniūžta, kas prisiima atsakomybę, o kas pabėga – rutuliojasi dviejų šeimų, kurios norėtų kuo toliau viena nuo kitos laikytis (nesėkmingai), gyvenimai. Skaudulingai, neįmanomai, gyvenimiškai. Jei nulemta, tai lemta?

Nuotaika gal kiek primena “Mother in Law”, tik, žinoma, čia nei trileris, nei detektyvas. Rekomenduoju ir galvoju, ar lietuviškas vertimas knygos nesupaprastintų ir nesubanalintų. Gal ir ne, bet jei galit, skaitykit originalą, žinoma. Ir dar va, užmačiau, kaip apie knygą sako autorė:

Ask Again, Yes is like if Romeo and Juliet lived and had to deal with it.

Būtent! Juk labai įdomu tas “o jeigu?”.

The Testaments

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „the testaments atwood“

Toks keistas jausmas rašyti apie The Testaments, panašiai toks, kaip pakomentuoti apie Silva Rerum III. Kaip Silvos susilieja į vieną knygą, taip ir The Testaments yra “Tarnaitės pasakojimo” tęsinys, gražiai išplaukiantis iš pirmosios knygos, ir dabar jau sunku gavoje beatskirti kaip atskirą darinį.

Knyga, žinoma, yra puiki ir vien tik iš smalsumo sužinoti, kaip veikė Gileadas verta paskaityti. Žinia, istorija vystosi penkiolika metų nuo pirmosios knygos pabaigos ir džiaugiuosi, kad autorė pasirinko visai kitą kampą, kaip toliau pasakoti, kas nutiko pirmosios knygos veikėjams – savotiškai apgavo skaitytoją, kuris gal tikėjosi, kad veiksmas prasitęs tiesiogiai nuo pirmos knygos pabaigos. Koks žavingas skaitytojo suvedžiojimas!

Iš tikro, tai autorė net nelabai ir pasakoja, kas su pirmosios knygos veikėjais vyksta, labiau užsimena, nes visa knygos perspektyva yra nukreipiama į visai kitus žmones ir jų balsu pasakojama. Per tris moteris, tiksliau, pagyvenusią tetą Lidiją ir dvi merginas.

Labai įdomi tetos Lidijos linija, kuri užkabina Gileado kūrimosi istoriją ir kas ten pradžioje atsitiko su moterimis, kodėl teta Lidija atidūrė ten, kur esanti. Gileado istorijai  Margaret Atwood įkvėpė “the stuggles for survival among top brass of the Soviet Union and elswhere” (maždaug, aukščiausių sovietų valdžios sluoksnių pastangos išgyventi – jei netiksliai išverčiau, būsiu dėkinga už pataisymą). Ir iš tikro, bet kas, gyvenęs tokioje sistemoje pajus propagandos, šantažo, nebaudžiamumo atspindžius iš realaus gyvenimo.

Ar knyga verta Bookerio? Žinoma, kad taip, bet skaitydama vis galvojau, kad nors metų Bookeris ir nėra teikiamas už gyvenimo nuopelnus, jei Atwood šiais metais jį laimėtų, jis tikrai būtų už gyvenimo nuopelnus ir “Tarnaitės pasakojimo” neregėtą aktualumą, toliaregiškumą, antrą gimimą ir tęstinimą per The Testament. Kaip juokdamasi sako pati Atwood, kuriai lapkričio 18 dieną sueis aštuoniadešimt, jie (leidėjai) bijo, kad tik nenumirčiau. Tad skuba.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „the testaments atwood quotes“

Summa summarum – žinoma, kad rekomenduoju. Ši knyga šalia literatūrinių reikalų taip pat yra vėliava, manifestas ir priminimas apie trapią moterų teisių padėtį. Nenorėčiau, kad istorija šioje srityje nei kartotųsi, nei rimuotųsi.

*****

Margaret Atwood ir Bookerio reikalai:

1986 m. The Handmaid’s Tale – shortlist

1989 m. Cat’s Eye – shortlist

1996 m. Alias Grace – shortlist

2000 m. The Blind Assassin – Booker!

2003 m. Oryx and Crake – shortlist

2019 m. The Testaments – shortlist (kol kas)

 

 

My Sister, the Serial Killer

Hmm… Mmm… Kartais tikrai sunku suprasti komisijas, renkančias įvairių premijų knygas nugalėtojas. My Sister, the Serial Killer tiek šmėžavo įvairiuose sąrašuose, kad nusprendžiau išbandyti.

Nesakau, kad knyga nieko gero, vien dėl egzotikos visai įdomu ją paskaityt, bet kad būtų kažkas labai wow, na, tikrai ne. Kažko man joje trūksta, sunku net sugalvoti ko – druskos gal? Gal išbaigtumo, o gal gilumo (knyga tik 4 valandos klausymo – pusė vidutinės knygos apimties). Sutikčiau, kad egzotiška, bet jei skaitytoja skaičius Chimamanda Ngozi Adichie, tai panaši Nigerijos egzotika jau nebe naujiena.

Pagrindinis knygos akcentas yra seserys rimtoji Korede ir atsipūtus gražuolė Ayoola, po kurios kojomis vyrai krenta kaip lapai – tiesiogine žodžio prasme plius dar lapai kruvini, nes gražuolė nelabai valdos ir savo gerbėjus papjauna iš tėvo paveldėtu peiliu. O paskui skambina rimtajai seseriai, dievagojasi, kad tai buvus savigyna ir maldauja seserį gelbėt (pvz., iššveist kruviną vonią). Dabar tenka įsijungti nigerietišką pasaulio supratimą, kur šeima, klanas, giminė yra svarbiausias dalykas pasaulyje – tada gal papraščiau suvokti, kodėl sesuo visada atskuba žudikei į pagalbą. Net tada, kai Ayoola nusprendžia nukabinti Korede simpatiją, kolegą gydytoją. Paliksiu truputį intrigos.

Tai toks knygos įdomumas – pagal pavadinimą turėtų būt koks trileris, o iš tikrųjų tai psihologinė seserų drama. Gal ir ok, neapsisprendžiu. Autorė dar labai jaunutė, manau, bus dar gerų knygų.

You Think It, I’ll Say It

You Think It, I'll Say It

Šitie apsakymai – tikras gėris! Nebuvau apsakymų fanė (nes vis nespėju įsijausti), o reikėtų. O ir pažiūrėjus šios knygos goodreads vertinimą (šiandien jis TIK 3.77), eilinį kartą pagalvoju, kad man su goodreads gal nepakeliui ir reiktų labiau nekreipt dėmesio į visus tuos vertinimus.

Curtis Sittenfeld meistriškai sudėlioja savo apsakymų veikėjus ir su kiekvienu apsakymu vis sugeba nustebinti ir pasukti siužetą netikėta linkme. Per visus apsakymus, sakyčiau, eina viena mintis – mes sudėliojame žmonių paveikslus galvoje ir tarsi juos užšaldome – tas buvo toks, o anas anoks, tas pasielgė taip ir todėl, o tas anaip ir dėl to, o gyvenimas išmėto ir išvėto visus iki vieno, sukeičia ir pergrupuoja, pakeičia ir išdildo prisiminimus, o paskui suveda tuos pačius žmones ir nustebina – neteisingomis interpretacijomis, ne taip perskaitytomis žinutėmis – su savo užšaldytais įsivaizdavimais pasijunti atsilikęs, užstrigęs laike, kai visi kiti seniausiai iškeliavę ir palikę tave savo susikurtame burbule.

Taip nusivilia moteris, kuri pavargus nuo bedarbio vyro bando susitikti su jaunystės simpatija, žurnalistė, nelaiku nesėkmigą nėštumą išgyvenusiai Holivudo žvaigždei prasitarusi apie savo kūdikį, taksi keleivė neteisingai suinterpretavusi vairuotojo signalus ir t.t. dešimt kartų – dešimt apsakymų. Visos darmos vyksta veikėjo galvoje. Jei autorė nepasakytų, kas ten verda, pagavotume, ai, eiliniai nuobodos, ką ten apie tokius parašysi. O Curtis ima ir parašo.  Ir dar puikiai!

 

The Silent Patient / Tylioji pacientė

Image result for the silent patient

Niekaip nesugalvoju, ar patiko man knyga, ar ne. Kažkur tarp patiko ir nelabai. Pradžia labai užintrigavo ir lyg šiaip neblogai sudėliota, susukta, tačiau antroj knygos pusėj, kai pagrindiniai veikėjai atsiduria vienoje vietoje, kas ten su jais atsitinka, man kažkaip, nu, netikroviškai. Tikrovė periena į filmą, kas gal ir nieko tokio, bet man turėtų būti arba tikrovė arba filmas. Va.

Žodžiu, vienas psichiatras labai susidomi pagarsėjusios bylos paciente, kuri šiuo metu yra beprotnamyje ir su niekuo nekalba. Alicia nuteista už vyro nužudymą ir tylėdama visiškai neketina gintis ar pasiaiškinti, kodėl taip padarė. O štai psichiatras tai priima kaip profesinį iššūkį, net įsidarbina toje ligoninėje, kurioje Alicia laikoma. Toks profesinis iššūkis. Bet, ar tikrai pasakotojas tik išsiaiškins, kas atsitiko nusikaltimo vietoje ir kodėl? Ir kodėl byla jį taip domina? Kaip ten su tais gerais norais ir pragarais?

Knyga pritiks visiems per daug nesikabinėtojams, laisvai gali stoti šalia visu merginų traukiniuose, moterų languose ir t.t.

*knyga pirkta audible

An American Marriage

Image result for an american marriage

Gera. Labai patiko.

Jaunavedžiai Celestial ir Roy ką tik pradėjo savo gražų ir numatomai sėkmingą gyvenimą kartu. Lankydami uošvius, vietoj to, kad miegotų svečiuose, nusprendžia apsistoti viešbutyje ir viskas staiga sugriūna – Roy neteisingai apkaltinamas padaręs nusikaltimą, tiesiog viešbutyje suimamas ir vėliau nuteisiamas 12 metų kalėjimo. Vos beįsibėgėjantis gyvenimas vienam iš jų staiga sustoja.

Tai va nuo šio taško knyga paliečia visus įmanomus klausimus – ką reiškia būti juodaodžiu (herojai yra juodaodžiai) Amerikos teisme. Kiek traukia meilė, kai esi labai jaunas ir tavo mylimas vyras kalėjime praleis gražiausius gyvenimo metus, o kai išeis, greičiausiai būsite per seni susilaukti vaikų? Ar nori turėti vaiką, kai tavo vyras žengia per kalėjimo slenkstį? Ar turi teisę iš naujo įsimyėti, o jei įsimylėsi, kaip reaguos tavo artimieji? Ar palaikys tave, jei nuspręsi skirtis su kaliniu, nesvarbu, kad neteisingai nuteistu? Klausimas po klausimo ir viena už kitą sudėtingesnės dilemos neapleidža veikėjų ir skaitytojo iki pat knygos pabaigos.

Gražus tekstas. Man ypač krito širdin toks be tėvo užaugusio Celestial vaikystės draugo Andre, kurį globojo Celestial tėvas palyginimas:

“But a man who is a father to a daughter is different from one who is a father to a son. One is the left shoe and the other is the right. They are the same but not interchangeable”.

Rekomenduoju. Goodreds vertinimas tikrai ne iš piršto laužtas.

Educated / Apšviestoji

educated.jpg

In families like mine there is no crime worse than telling the truth.

Viena iš knygų, kurių geriau neturėt savo rankose (mano atveju – ausyse) prieš egzaminą (būtent taip man ir atsitiko, bet kadangi esu pirmūnė, tai egzą vis tiek išlaikiau, nors ir ne pirmūnišku rezultatu). Bet ne apie tai. Tai yra knyga, kurią skaitai ir negali patikėti, kad taip gali būti. Ir dar ne bet kur, o pačioj Amerikoj. Eilinį kartą įsitikinau esanti naivi ir kad mane vis dar galima nustebinti. Amerikoje Barnevernet užsilenktų per pirmą savaitę.

Trumpai – Tara užaugo atokioje vietovėje Idaho valstijoje mormonų, sakyčiau, ekstremalų šeimoje. Ji nelankė mokyklos, net neturėjo gimimo liudijimo, dėl to valstijoms tiesiog neegzistavo ir niekas nesidomėjo jos likimu, nesilankė pas gydytojus ir tikėjo visokiomis velniavomis ir sąmokslo teorijomis, kurias pripasakojo šizofrenikas tėvukas. Be to, vyrenysis brolis nevengdavo pakankinti ir t.t.

Tara-Westover-922972

O po dešimties metų – Tara mokslų daktarė Cambridge. Mokslų daktarė, kuri niekada nesimokė mokykloje. Kaip visa tai įmanoma, kaip nutiko, kokius pragaro kelius Tara praėjo, apie psichologinį ir fizinį terorą, totalų smegenų plovimą, fanatiškumą, o taip pat apie begalinį žmogaus gajumą, prigimtį ir intelektualines galimybes, apie įmanomus ir  neįmanomus dalykus –  knygoje, kurios neįmanoma sustot klausyt.

 

Greyhound

grey

Sebastian Ranes autobusu (Amerikoje yra tokia autobusų įmonė Greyhound, o greyhound, pasirodo, dar yra ir šunų veislė) keliauja iš vakarinės valstijų pusės į rytinę. Viso labo kokias keturias dienas. Būtų nieko ypatingo, tik Sebastian’ui yra 11 metų ir jis keliauja vienas. Jo mamai eilinės vestuvės ir berniukas jose yra nepageidaujamas, greičiausiai neįtiko eiliniam jaunikiui.

Bet kas – autobuso vairuotojas, keleivis, stoties viršininkas, jo paties močiutė, pas kurią berniukas važiuoja – sužinoję, kad Sebastian keliauja vienas minutėlei sustingsta – keturias dienas vienas!!! Per jas, aišku, įvyksta visokiausių nutikimų, ir tokių, kurių kiekviena mama meldžia, kad niekada jos vaikams nenutiktų, ir tokių, kurie palieka neišdildomą įspūdį ir pėdsaką visam likusiam gyvenimui (gerą).

Knyga, sakyčiau, yra iš young adult kategorijos. Neigiamoji knygos pusė visai tikėtina, o štai teigiamoji – gerasis pakeleivis alia angelas sargas – gal nelabai. Bet jis labai reikalingas tai knygai ir, galima sakyti, nepersūdo to savo gerumo, tik tiek, kad jo egzistavimas toks labiau neįtikėtinas ir stebuklinis (nelabai gal taip būna), bet nereikia čia būt man skeptike, tegul būna jis tokis, šviesos spindulys autobuse, keliaujančiame per Ameriką.

Manau, kad puiki knyga paaugliams. Gražiai pasakanti dalykus, kuriuos paaugliams reikia išgirsti – jei ne iš artimųjų, tai bent iš knygų.

Best Boy

bestboy_9781631490477-180

“Best Boy” yra pagyvenusio autisto lūpomis pasakojama jo gyvenimo istorija. Kiek ji yra įmanoma papasakoti. Todd gyvena negalią turinčių žmonių pensionate, gerai prifarširuotas vaistų, kuriuos sąžiningai geria, yra geras pacientas ir klientas, niekam nesukėlęs didelių problemų visus keturiasdešimt metų, kai čia gyvena. Na, išskyrus broliui, kuris jį aplanko porą kartų per metus ir vis žada kada nors parsivežti namo, o Todd naiviai tiki, kad taip kažkada ir įvyks.

Tačiau pensione įvyksta keletas pasikeitimų – gyventi atsikelia maištininkė mergina ir naujas darbuotojas, baisingai primenantis Toddui jo despotą tėvą, niekaip nesusitaikiusį su “lebeda” sūnumi, greičiausiai ir nulėmusį jo tremtį į pensioną. Šie žmonės sukelia sumaištį ramiame gyvenime ir kas skaitys, sužinos, kas ten nutiko.

Knyga gal kažkiek panaši į neseniai skaitytą “Bandymus šį tą išspausti iš gyvenimo”. Ne humoru, aišku, panaši, bet knygos tempu, retais įvykiais veikėjų gyvenime, gal kažkiek ir knygos nuotaika. Ši knyga, be abejonės, bus įdomi perskaityti visiems, kas turi reikalų su autizmu. Ji išskirtinė tuo, kad autistas yra ne vaikas, o suaugęs žmogus. Na, o visiems kitiems gal būtų geriau perskaityti “Siaubingą nutikimą šuniui naktį” – man ji kur kas labiau patiko.

eli

 

The Life We Bury

the-life

“The Life We Bury” pramušė mano audioknygų ledus, nes buvau truputį užstrigusi su tokiomis labai jau traukiančiomis ant miego. Jei būtų popierinė, tai šita būtų tikras pageturner. Taip jau būna su visokiais trileriais ir detektyvais.

Studentas Joe Talbert savo anglų kalbos biografijos kurse gauna užduotį parašyti senyvo žmogaus biografiją. Kadangi savo gerokai apgriuvusioje šeimoje tokių neturi, o užduotį kažkaip reikia sukurpti, važiuoja į artimiausius senelių namus, kur su juo sutinka pasikalbėti iš kalėjimo perkeltas ir nuo vėžio mirštantis Carl Iverson. Labai labai senai nuteistas už žmogžudystę… Vietnamo karo veteranas, pats prisipažinęs, kad gyvenime “killed and murdered”, tačiau sakosi, kad “murdered” ne tą, už ką buvo pasodintas į kalėjimą. Ne paauglę Cristal.

Na, Joe ne koks naivuolis, tad kai jo nesukalbama ir nepasiekiama simpatija pasakojimo nešališkumui pasiūlo pakelti bylos dokumentus, sutinka, bet tik dėl to, kad galėtų su Lila praleisti daugiau laiko. Ir jiems, žinoma, pavyksta surasti keistų dalykų, keistų sutapimų ir iškelti protingų klausimų, kurių kaip ir nebegali palikti neatsakytų…

Visai nieko, visai nebogai, jei labai nesikabinėsi. Ypač prie dvidešimtmečio naivumo. Bet jei esi young adult, tai gal ir nesikabinėtum.

 

The Girls

gallery-1466012493-emma-cline-the-girls

Nelabai man… Beveik grėsė numetimu šalin, na, bet kažkoks trupinukas smalsumo vis dėlto buvo, kad ėmiau ir perklausiau iki galo. Ir tada jau apsidžiaugiau, kad aleliuja, pabaiga.

Kaip išduoda goodreads komentatioriai, knyga yra viena iš, kaip suprantu, daugelio knygų apie Manson murders, įvykdytų tokios pusiau sektos septintojo dešimtmečio pabaigoje Kalifornijoje. Mansonas buvo talentingas smegenų pudrintojas ir turėjo aklai sekusių pasekėjų. Štai toks kontekstas, kuris greičiausiai labai  gerai žinomas amerikiečiams, dėl to gal ir besirenkantiems skaityti šitą knygą. Aš apie tai sužinojau tik jau perskaičiusi ir pagooglinus, tad ir  mano pats skaitymas be konteksto buvo kitoks.

Galima sakyti, kad knyga yra apie tai, kaip vieniša ir draugų neturinti mergaitė yra įtraukiama į sektą ir kaip jai dėl savo amžiaus atsitiktinai pavyksta išvengti viso jovalo. Jau nuo pat knygos pradžios aišku, kad įvyko kažkas baisaus, kad kažkas yra kalėjime, tad visas knygos vyksmas ir yra ėjimas link sužinojimo, kas įvyko ir kodėl pati Evie laisva. Ta laisvė tokia labai simbolinė, nes tai, kas įvyko, uždeda ženklą iki gyvenimo pabaigos – atrodo, kad paranojiška baimė, kad esi persekiojama niekada neišnyks. Tai tikriausiai būna visiems, norintiems palikti sektas ar juos palikusiems. Tas jausmo perteikimas (atsitikęs pačioje knygos pabaigoje) tikriausiai ir bus labiausiai įstrigęs kaip kažkas vertingo iš knygos.

O šiaip knyga tokia gan flegmatiška, lėta ir dažnai apie nieką. Vaizdinė tokia, truputį kaip lietuviškas filmas: kadras – rytas, rūkas, pieva ir arklys, kitas kadras – saulė, kaitra ir geltoni rugiai. Na, panašiai reiktų įsivaizduoti. Tik sekso scenos gal nelabai lietuviško filmo (hahaha). Tai, nežinau, nežinau, gal tik šiaip kam nors besidomintiems sektom, žmogžudystėm, hipiais, tuo laikotarpiu. Manau, kad knygos silpnybė yra vertės neturėjimas nežinant konteksto. Bet prisipažinsiu, pagooglinus atrodo, kad personažus Emma Cline tai perteikė puikiai, nes būtent tokius panašius ir įsivaizdavau. Bet čia greičiausiai ir viskas. Pažiūri tas nuotraukas ir gali neskaityt knygos, viskas aišku.

emma-cline-authorphoto-(c)-Megan-Cline

Homegoing / Auksinės šaknys

homeAtsimenat, vienu metu sakiau, kad trūko rekomendacijų audiobibliotekai papildyti? Tai ėmė ir atsirado Mariaus Buroko sąrašas-apžvalga visokių rekomenduojamų vasaros skaitinių, kuriuos ir ėmiau graužti. Pirmasis – Yaa Gyasi “Homegoing” – labai tikiuosi, kad lietuviškos leidyklos šią knygą jau nusižiūrėjo ir išvers, nu, nes labai labai įdomi ir labai man patiko.

Man labai patiko knygos struktūra. Gal net galiu sakyti, kad erzinančiai patiko, tuoj paaiškinsiu, kodėl. Knyga aprėpia maždaug trijų šimtų metų laikotarpį ir prasideda Afrikoje. Man iki tol visiškai neįsivaizduojamoje ir neįmanomoje, na, maždaug tokioje, kur šiaip žemėlapyje egistuojančioje, bet dažniausiai tik apiplaukiamoje ko nors kito ieškant. Tai va, šitoje baltoje dėmėje gyvenimas verda kaip reikiant. Ir ne tik dėl to, kad kažkas laivais plukdo vietinius gyventojus į Amerikos plantacijas. Iki šios knygos taip ir įsivaizduodavau, kad ateidavo blogiečiai vergų pirkliai, pagaudavo vargšus laukin

ius čiabuvius ir išplukdydavo. Ar galėjau būti labiau neteisi? Dar ir kaip…

Taigi, šioje Afrikoje prieš tris šimtus metų, viena kitos nepažinodamos seserys likimo suvedamos į baltųjų tvirtovę – viena kaip vieno iš baltųjų kareivių afrikietiškoji žmona (yra ir kita, baltoji, kaip ir pridera), o kita, kaip ką tik pagauta belaisvė, kuri tuoj bus išplukdyta už Atlanto. Ir pasakojimas įdomus tuo, kad kiekvienas naujas knygos skyrius yra vis kitos kartos seserų palikuonių pasakojimas. Jų pačių, jų vaikų, jų anūkų, proanūkių ir t.t.

Dėl to ir sakau, kad maloniai erzina, nes, įdomu, kaip dabartiniam herojui sekasi ir kaip jo istorija tęsis, o čia pasakojimas nutrūksta (žinoma, kažkokioje labai svarbioje vietoje) ir gauni naują iš dangaus nukritusį vardą, kol susigaudai, iš kur jis atsirado, kieno čia vaikas, kuris ir kelintas, kas ten jo tėvai buvo ir kokia jų buvo istorija. O bet tačiau visas šitas pynimėlis yra tobulai sugalvotas ir sudėliotas, ir tiesiog žavingas.

nev
Yaa Gyasi

Galima būtų girt ir girt, bet jau ir taip penkta pastraipa, o aš paprastai daug pastraipų nerašau. Tai tik labai rekomenduoju, labai patiko, maloniam laiko praleidimui, akiračio praplėtimui, kas skaitote nelietuviškai, čiupkite, neužlaikykite eilėj.

 

 

Save keičiančios smegenys

Save-keiciancios-smegenys_medium

Atsiprašau, didesnio paveikslėlio nėra, o kadangi knygos klausiausi, tai nufotkint negaliu.

Brain-That-Changes-Itself

Knyga labai patiko, labai įdomi. Sėdžiu visa patenkinta ir džiaugiuosi savo smegenimis, nes pagal knygą įsivaizduoju, kaip jos viską gali ir kad nežadu leisti joms su laiku apkerpėti ar kitaip nukvakti. Tegul nė nebando. Bus treniruojamos ir dresiruojamos. Ir jokių ten “Man su atmintim blogai.” Basta. Užteks. Kadangi yra stebuklingas instrumentas, tai tegul stebuklus man ir demonstruoja. Nes knygoje, tai patikėkit, tiek visokiausių stebuklingų dalykų prašyta, ir niekam ne paslaptis, kad mes tų savo turtų ir užslėptų lobių papraščiausiai nemokame panaudoti, o sudėtingiausiai – dar tiek apie šitą lobį nesuprantame.

Gyvūnų mylėtojams rekomenduoju skaityti atsargiai, nes, ačiū gyvūnams (žemai lenkiuosi), bandymų su jais dėka, mums pavyko šį tą apie savo smegenis suprasti. Bet silpniems nervams greičiausiai bus per žiauru apie tai skaityti.

Šiaip manau ši knyga turėtų būti analizuojama per biologijos pamokas, nes tada visiems būtų žiauriai įdomu ir visi norėtų būti mokslininkais. Gal kiek perdedu, bet aš tai tikrai būčiau norėjus, gal šios knygos ir pritrūko iki visiško norėjimo. O taip pat ir per kūno kultūrą, nes būtų irgi buvę super įdomu, o geriausia, tai kad bendrai per biologiją ir fizinį, ir tada Lietuvoj visi būtų žiauriai protingi. Tai va, šviesios ateities knyga. Netingėkit, paskaitykit, ypač tie, kurie savo aplinkoje turite nukentėjusių nuo insulto ar šiaip dėl įvairių traumų turinčių problemų su judėjimu, koordinacija ir taip toliau. Nes gal ši knyga taps šviesa tunelio gale.

Fates and Furies / Moiros ir furijos

fates

Knyga figūruoja visokiuose geriausių 2015 m. knygų sąrašuose, o labiausiai gal intriguoja dėl to, kad ją geriausia metų knyga pripažino Barakas Obama, na, ir dar Amazon. O man reikėjo už kažko užsikabinti po Ferrantes triumfo štiliaus, kai nieko nenori, nes, atrodo, geriau nebus jau.

Fortūnos ir Furijos. Sėkmė, likimas ir atsitiktinumas prieš kerštą. Štai kas taip suintrigavo poną prezidentą. Labai prezidentinė tema, ane? Kiekvieno politiko kelyje po fortūną ir furiją už kiekvieno posūkio. Bet, pala pala, čia ne apie politiką. Čia apie santuoką.

Abiejų knygos herojų asmeninės istorijos gerulės, yra ką papasakoti (bet vienas kitam nelabai pasakojasi). Klausant vis persekioja toks negerumo jausmas – kaip žmonės vienas kito nepažįsta diena iš dienos šalia gyvendami ir aplinkai kurdami svajonių poros įvaizdį. Kaip Mathilde prisipažįsta – savo vyrui Lotto ji nemeluoja, ji tiesiog nepasako, o ir kas sakytų, kai ir pačiam greičiausiai norėtųsi daug ką pamiršti.

Great swaths of her life were white space to her husband. What she did not tell him balanced neatly with what she did. Still, there are untruths made of words and untruths made of silences, and Mathilde had only ever lied to Lotto in what she never said.

Bet ji ne tik Lotto nesipasakoja, beje, Lotto jai irgi nelabai, jos istorijos beveik niekas nežino ir Mathilde tikrojo gyvenimo vienatvė, sugebėjimas susitvarkyti su tokiu mastu išgyvenimų be niekieno pagalbos ir paramos, ypač ankstyvoje vaikystėje, yra toks, kaip čia pasakius – neįtikėtinas.  Tiesiog man pasirodė truputį rieboka vienam žmogui. Lotto’ui irgi kiek per riebu pasirodė (nes jis gal ne toks kiborgas kaip žmona), nors sužinojo tik mažą dalelę graikų dievų intrigų ir detektyvų.

lauren

Manau, ne veltui goodreads duoda knygai 3,60. Daugybė komentarų apie tai, kaip apie 80 puslapį knygą norėjosi mest į šalį (kaip ir man, nors nežinau, kelintas ten puslapis buvo). Sakyčiau, autorė tikrai turi ką pasakyti, bet, va, su skaitytojo įtikinimu… Gan daug abejojančių, nors pilna ir susižavėjusių. Daviau 3. Bet tas trejetas toks sakantis, kad visai verta paskaityti, ypač jei patinka tokio tipažo knygos, kaip “Gone Girl” arba “Girl on the Train”. Gal patikėsi arba šiaip pasidžiaugsi, kad tavo iš pažiūros nuobodus gyvenimas gal visai ir nieko.

PS Prikabinu ir lietuvišką viršelį

Groff_moirosirfurijos_.indd