Greyhound

grey

Sebastian Ranes autobusu (Amerikoje yra tokia autobusų įmonė Greyhound, o greyhound, pasirodo, dar yra ir šunų veislė) keliauja iš vakarinės valstijų pusės į rytinę. Viso labo kokias keturias dienas. Būtų nieko ypatingo, tik Sebastian’ui yra 11 metų ir jis keliauja vienas. Jo mamai eilinės vestuvės ir berniukas jose yra nepageidaujamas, greičiausiai neįtiko eiliniam jaunikiui.

Bet kas – autobuso vairuotojas, keleivis, stoties viršininkas, jo paties močiutė, pas kurią berniukas važiuoja – sužinoję, kad Sebastian keliauja vienas minutėlei sustingsta – keturias dienas vienas!!! Per jas, aišku, įvyksta visokiausių nutikimų, ir tokių, kurių kiekviena mama meldžia, kad niekada jos vaikams nenutiktų, ir tokių, kurie palieka neišdildomą įspūdį ir pėdsaką visam likusiam gyvenimui (gerą).

Knyga, sakyčiau, yra iš young adult kategorijos. Neigiamoji knygos pusė visai tikėtina, o štai teigiamoji – gerasis pakeleivis alia angelas sargas – gal nelabai. Bet jis labai reikalingas tai knygai ir, galima sakyti, nepersūdo to savo gerumo, tik tiek, kad jo egzistavimas toks labiau neįtikėtinas ir stebuklinis (nelabai gal taip būna), bet nereikia čia būt man skeptike, tegul būna jis tokis, šviesos spindulys autobuse, keliaujančiame per Ameriką.

Manau, kad puiki knyga paaugliams. Gražiai pasakanti dalykus, kuriuos paaugliams reikia išgirsti – jei ne iš artimųjų, tai bent iš knygų.

Best Boy

bestboy_9781631490477-180

“Best Boy” yra pagyvenusio autisto lūpomis pasakojama jo gyvenimo istorija. Kiek ji yra įmanoma papasakoti. Todd gyvena negalią turinčių žmonių pensionate, gerai prifarširuotas vaistų, kuriuos sąžiningai geria, yra geras pacientas ir klientas, niekam nesukėlęs didelių problemų visus keturiasdešimt metų, kai čia gyvena. Na, išskyrus broliui, kuris jį aplanko porą kartų per metus ir vis žada kada nors parsivežti namo, o Todd naiviai tiki, kad taip kažkada ir įvyks.

Tačiau pensione įvyksta keletas pasikeitimų – gyventi atsikelia maištininkė mergina ir naujas darbuotojas, baisingai primenantis Toddui jo despotą tėvą, niekaip nesusitaikiusį su “lebeda” sūnumi, greičiausiai ir nulėmusį jo tremtį į pensioną. Šie žmonės sukelia sumaištį ramiame gyvenime ir kas skaitys, sužinos, kas ten nutiko.

Knyga gal kažkiek panaši į neseniai skaitytą “Bandymus šį tą išspausti iš gyvenimo”. Ne humoru, aišku, panaši, bet knygos tempu, retais įvykiais veikėjų gyvenime, gal kažkiek ir knygos nuotaika. Ši knyga, be abejonės, bus įdomi perskaityti visiems, kas turi reikalų su autizmu. Ji išskirtinė tuo, kad autistas yra ne vaikas, o suaugęs žmogus. Na, o visiems kitiems gal būtų geriau perskaityti “Siaubingą nutikimą šuniui naktį” – man ji kur kas labiau patiko.

eli

 

The Life We Bury

the-life

“The Life We Bury” pramušė mano audioknygų ledus, nes buvau truputį užstrigusi su tokiomis labai jau traukiančiomis ant miego. Jei būtų popierinė, tai šita būtų tikras pageturner. Taip jau būna su visokiais trileriais ir detektyvais.

Studentas Joe Talbert savo anglų kalbos biografijos kurse gauna užduotį parašyti senyvo žmogaus biografiją. Kadangi savo gerokai apgriuvusioje šeimoje tokių neturi, o užduotį kažkaip reikia sukurpti, važiuoja į artimiausius senelių namus, kur su juo sutinka pasikalbėti iš kalėjimo perkeltas ir nuo vėžio mirštantis Carl Iverson. Labai labai senai nuteistas už žmogžudystę… Vietnamo karo veteranas, pats prisipažinęs, kad gyvenime “killed and murdered”, tačiau sakosi, kad “murdered” ne tą, už ką buvo pasodintas į kalėjimą. Ne paauglę Cristal.

Na, Joe ne koks naivuolis, tad kai jo nesukalbama ir nepasiekiama simpatija pasakojimo nešališkumui pasiūlo pakelti bylos dokumentus, sutinka, bet tik dėl to, kad galėtų su Lila praleisti daugiau laiko. Ir jiems, žinoma, pavyksta surasti keistų dalykų, keistų sutapimų ir iškelti protingų klausimų, kurių kaip ir nebegali palikti neatsakytų…

Visai nieko, visai nebogai, jei labai nesikabinėsi. Ypač prie dvidešimtmečio naivumo. Bet jei esi young adult, tai gal ir nesikabinėtum.

 

The Girls

gallery-1466012493-emma-cline-the-girls

Nelabai man… Beveik grėsė numetimu šalin, na, bet kažkoks trupinukas smalsumo vis dėlto buvo, kad ėmiau ir perklausiau iki galo. Ir tada jau apsidžiaugiau, kad aleliuja, pabaiga.

Kaip išduoda goodreads komentatioriai, knyga yra viena iš, kaip suprantu, daugelio knygų apie Manson murders, įvykdytų tokios pusiau sektos septintojo dešimtmečio pabaigoje Kalifornijoje. Mansonas buvo talentingas smegenų pudrintojas ir turėjo aklai sekusių pasekėjų. Štai toks kontekstas, kuris greičiausiai labai  gerai žinomas amerikiečiams, dėl to gal ir besirenkantiems skaityti šitą knygą. Aš apie tai sužinojau tik jau perskaičiusi ir pagooglinus, tad ir  mano pats skaitymas be konteksto buvo kitoks.

Galima sakyti, kad knyga yra apie tai, kaip vieniša ir draugų neturinti mergaitė yra įtraukiama į sektą ir kaip jai dėl savo amžiaus atsitiktinai pavyksta išvengti viso jovalo. Jau nuo pat knygos pradžios aišku, kad įvyko kažkas baisaus, kad kažkas yra kalėjime, tad visas knygos vyksmas ir yra ėjimas link sužinojimo, kas įvyko ir kodėl pati Evie laisva. Ta laisvė tokia labai simbolinė, nes tai, kas įvyko, uždeda ženklą iki gyvenimo pabaigos – atrodo, kad paranojiška baimė, kad esi persekiojama niekada neišnyks. Tai tikriausiai būna visiems, norintiems palikti sektas ar juos palikusiems. Tas jausmo perteikimas (atsitikęs pačioje knygos pabaigoje) tikriausiai ir bus labiausiai įstrigęs kaip kažkas vertingo iš knygos.

O šiaip knyga tokia gan flegmatiška, lėta ir dažnai apie nieką. Vaizdinė tokia, truputį kaip lietuviškas filmas: kadras – rytas, rūkas, pieva ir arklys, kitas kadras – saulė, kaitra ir geltoni rugiai. Na, panašiai reiktų įsivaizduoti. Tik sekso scenos gal nelabai lietuviško filmo (hahaha). Tai, nežinau, nežinau, gal tik šiaip kam nors besidomintiems sektom, žmogžudystėm, hipiais, tuo laikotarpiu. Manau, kad knygos silpnybė yra vertės neturėjimas nežinant konteksto. Bet prisipažinsiu, pagooglinus atrodo, kad personažus Emma Cline tai perteikė puikiai, nes būtent tokius panašius ir įsivaizdavau. Bet čia greičiausiai ir viskas. Pažiūri tas nuotraukas ir gali neskaityt knygos, viskas aišku.

emma-cline-authorphoto-(c)-Megan-Cline

Homegoing

home

Atsimenat, vienu metu sakiau, kad trūko rekomendacijų audiobibliotekai papildyti? Tai ėmė ir atsirado Mariaus Buroko sąrašas-apžvalga visokių rekomenduojamų vasaros skaitinių, kuriuos ir ėmiau graužti. Pirmasis – Yaa Gyasi “Homegoing” – labai tikiuosi, kad lietuviškos leidyklos šią knygą jau nusižiūrėjo ir išvers, nu, nes labai labai įdomi ir labai man patiko.

Man labai patiko knygos struktūra. Gal net galiu sakyti, kad erzinančiai patiko, tuoj paaiškinsiu, kodėl. Knyga aprėpia maždaug trijų šimtų metų laikotarpį ir prasideda Afrikoje. Man iki tol visiškai neįsivaizduojamoje ir neįmanomoje, na, maždaug tokioje, kur šiaip žemėlapyje egistuojančioje, bet dažniausiai tik apiplaukiamoje ko nors kito ieškant. Tai va, šitoje baltoje dėmėje gyvenimas verda kaip reikiant. Ir ne tik dėl to, kad kažkas laivais plukdo vietinius gyventojus į Amerikos plantacijas. Iki šios knygos taip ir įsivaizduodavau, kad ateidavo blogiečiai vergų pirkliai, pagaudavo vargšus laukinius čiabuvius ir išplukdydavo. Ar galėjau būti labiau neteisi? Dar ir kaip…

Taigi, šioje Afrikoje prieš tris šimtus metų, viena kitos nepažinodamos seserys likimo suvedamos į baltųjų tvirtovę – viena kaip vieno iš baltųjų kareivių afrikietiškoji žmona (yra ir kita, baltoji, kaip ir pridera), o kita, kaip ką tik pagauta belaisvė, kuri tuoj bus išplukdyta už Atlanto. Ir pasakojimas įdomus tuo, kad kiekvienas naujas knygos skyrius yra vis kitos kartos seserų palikuonių pasakojimas. Jų pačių, jų vaikų, jų anūkų, proanūkių ir t.t.

Dėl to ir sakau, kad maloniai erzina, nes, įdomu, kaip dabartiniam herojui sekasi ir kaip jo istorija tęsis, o čia pasakojimas nutrūksta (žinoma, kažkokioje labai svarbioje vietoje) ir gauni naują iš dangaus nukritusį vardą, kol susigaudai, iš kur jis atsirado, kieno čia vaikas, kuris ir kelintas, kas ten jo tėvai buvo ir kokia jų buvo istorija. O bet tačiau visas šitas pynimėlis yra tobulai sugalvotas ir sudėliotas, ir tiesiog žavingas.

nev

Yaa Gyasi

Galima būtų girt ir girt, bet jau ir taip penkta pastraipa, o aš paprastai daug pastraipų nerašau. Tai tik labai rekomenduoju, labai patiko, maloniam laiko praleidimui, akiračio praplėtimui, kas skaitote nelietuviškai, čiupkite, neužlaikykite eilėj.

 

 

Save keičiančios smegenys

Save-keiciancios-smegenys_medium

Atsiprašau, didesnio paveikslėlio nėra, o kadangi knygos klausiausi, tai nufotkint negaliu.

Brain-That-Changes-Itself

Knyga labai patiko, labai įdomi. Sėdžiu visa patenkinta ir džiaugiuosi savo smegenimis, nes pagal knygą įsivaizduoju, kaip jos viską gali ir kad nežadu leisti joms su laiku apkerpėti ar kitaip nukvakti. Tegul nė nebando. Bus treniruojamos ir dresiruojamos. Ir jokių ten “Man su atmintim blogai.” Basta. Užteks. Kadangi yra stebuklingas instrumentas, tai tegul stebuklus man ir demonstruoja. Nes knygoje, tai patikėkit, tiek visokiausių stebuklingų dalykų prašyta, ir niekam ne paslaptis, kad mes tų savo turtų ir užslėptų lobių papraščiausiai nemokame panaudoti, o sudėtingiausiai – dar tiek apie šitą lobį nesuprantame.

Gyvūnų mylėtojams rekomenduoju skaityti atsargiai, nes, ačiū gyvūnams (žemai lenkiuosi), bandymų su jais dėka, mums pavyko šį tą apie savo smegenis suprasti. Bet silpniems nervams greičiausiai bus per žiauru apie tai skaityti.

Šiaip manau ši knyga turėtų būti analizuojama per biologijos pamokas, nes tada visiems būtų žiauriai įdomu ir visi norėtų būti mokslininkais. Gal kiek perdedu, bet aš tai tikrai būčiau norėjus, gal šios knygos ir pritrūko iki visiško norėjimo. O taip pat ir per kūno kultūrą, nes būtų irgi buvę super įdomu, o geriausia, tai kad bendrai per biologiją ir fizinį, ir tada Lietuvoj visi būtų žiauriai protingi. Tai va, šviesios ateities knyga. Netingėkit, paskaitykit, ypač tie, kurie savo aplinkoje turite nukentėjusių nuo insulto ar šiaip dėl įvairių traumų turinčių problemų su judėjimu, koordinacija ir taip toliau. Nes gal ši knyga taps šviesa tunelio gale.

Fates and Furies / Moiros ir furijos

fates

Knyga figūruoja visokiuose geriausių 2015 m. knygų sąrašuose, o labiausiai gal intriguoja dėl to, kad ją geriausia metų knyga pripažino Barakas Obama, na, ir dar Amazon. O man reikėjo už kažko užsikabinti po Ferrantes triumfo štiliaus, kai nieko nenori, nes, atrodo, geriau nebus jau.

Fortūnos ir Furijos. Sėkmė, likimas ir atsitiktinumas prieš kerštą. Štai kas taip suintrigavo poną prezidentą. Labai prezidentinė tema, ane? Kiekvieno politiko kelyje po fortūną ir furiją už kiekvieno posūkio. Bet, pala pala, čia ne apie politiką. Čia apie santuoką.

Abiejų knygos herojų asmeninės istorijos gerulės, yra ką papasakoti (bet vienas kitam nelabai pasakojasi). Klausant vis persekioja toks negerumo jausmas – kaip žmonės vienas kito nepažįsta diena iš dienos šalia gyvendami ir aplinkai kurdami svajonių poros įvaizdį. Kaip Mathilde prisipažįsta – savo vyrui Lotto ji nemeluoja, ji tiesiog nepasako, o ir kas sakytų, kai ir pačiam greičiausiai norėtųsi daug ką pamiršti.

Great swaths of her life were white space to her husband. What she did not tell him balanced neatly with what she did. Still, there are untruths made of words and untruths made of silences, and Mathilde had only ever lied to Lotto in what she never said.

Bet ji ne tik Lotto nesipasakoja, beje, Lotto jai irgi nelabai, jos istorijos beveik niekas nežino ir Mathilde tikrojo gyvenimo vienatvė, sugebėjimas susitvarkyti su tokiu mastu išgyvenimų be niekieno pagalbos ir paramos, ypač ankstyvoje vaikystėje, yra toks, kaip čia pasakius – neįtikėtinas.  Tiesiog man pasirodė truputį rieboka vienam žmogui. Lotto’ui irgi kiek per riebu pasirodė (nes jis gal ne toks kiborgas kaip žmona), nors sužinojo tik mažą dalelę graikų dievų intrigų ir detektyvų.

lauren

Manau, ne veltui goodreads duoda knygai 3,60. Daugybė komentarų apie tai, kaip apie 80 puslapį knygą norėjosi mest į šalį (kaip ir man, nors nežinau, kelintas ten puslapis buvo). Sakyčiau, autorė tikrai turi ką pasakyti, bet, va, su skaitytojo įtikinimu… Gan daug abejojančių, nors pilna ir susižavėjusių. Daviau 3. Bet tas trejetas toks sakantis, kad visai verta paskaityti, ypač jei patinka tokio tipažo knygos, kaip “Gone Girl” arba “Girl on the Train”. Gal patikėsi arba šiaip pasidžiaugsi, kad tavo iš pažiūros nuobodus gyvenimas gal visai ir nieko.

PS Prikabinu ir lietuvišką viršelį

Groff_moirosirfurijos_.indd

 

 

Vakarienė / The Dinner

“Gone Girl” – sako vieni apžvalgininkai. Europietiškas “Defending Jacob” – sako kiti. Po truputį teisūs ir vieni, ir kiti, nes knyga turi ir tos, ir kitos knygos elementų. Ir kaip čia papasakoti neatpasakojus ir neišsidavus?

Dvi poros – du broliai ir judviejų žmonos – susitinka pavakarieniauti, vakarienė ir yra knygos struktūra – aperityvas, užkandžiai, pirmas, antras patiekalas. Ne šiaip susitinka, reikia ir reikalą aptarti, o reikalas susijęs su vaikais – pusbroliais, kurie įsivėlę į kažkokį nemalonų reikalą (tik tiek iš pradžių ir atskleidžaima skaitytojui). Tai, kad šeimos žino, kas atsitiko, ir būtų pagrindinis skirtumas nuo “Defending Jacob”, kur tėvai gali tik įtarti, ką vaikas padaręs. Taigi ir pagrindinė romano ašis yra – kokia bus vienos ir kitos šeimos reakcija į tai, ką vaikai prisidirbo.

Knygos suvartymas ir viena iš intrigų yra, kad daug kas visai ne taip, kaip gali iš pradžių pasirodyti (čia jau “Gone Girl”). Vienu momentu klausydama, net pagalvojau, nu ir kas čia dabar bus, kad autorius jau viską kaip ir atskleidė – ir kas, ir ką, ir kaip, o knyga dar tik įpusėjo, lyg ir nuobodoka darėsi. Kad kažkas čia ne taip gal būtų galima įtarti ir iš to, kad viskas pasakojama vieno iš vyriškių vardu, o kai tik vienas pasakoja, gi labai jau šališkas tas pasakojimas gaunasi, ar ne? O ir pasakotojo nuotaika keičiasi ir iš mielo tėtuko jis virsta… hmmm, kaip čia įvardinus… abejingu niekšu. Tik negalvokit, kad tėtukas čia pats svarbiausias ar blogiausias – negaliu gi išsiduoti.

Žodžiu, mano patarimas būtų toks – jei kartais neįsivažiuotumėt skaitydami arba apie vidurį pasidarytų kiek nuobodu, sukaupk valią ir palik daug vietos desertui. Ir būtinai turėk kuo užsigerti, nes sprangus tas desertas gali būti. Ir nuotaika po knygos sprangi – kaip po kokių “Funny Games” (filmas “Smagūs žaidimėliai”) – jei nematei, geriau ir nežiūrėk.

Elizabeth Is Missing / Elizabeta dingo

elisabet

 

Dar viena knyga apie atminties praradimą.  “Still Alice” didžioji tragedija buvo, kad pagrindinę veikėją liga užpuolė neįprastai jauname amžiuje, “Elizabeth Is Missing” herojė Maud – 81 metų senutė, paskui kurią lėtai šlepsensime knygos puslapiais arba straksėsime jos prisiminimuose apie vaikystę, kur vieną dieną dingsta jos vyresnioji sesuo.

Štai ir turime įdomiai besirutuliojančią istoriją, kai esamasis laikas neįspėjęs nutrūksta ir persikelia į būtąjį, o pagrindinei veikėjai tokie peršokimai ir atminties labirintai yra visiškai nesuvokiami, t.y. tų straksėjimų ji nesuvokia kaip persikėlimų iš vieno laikotarpio į kitą, laikas teka kaip tekėjęs, ir Maud belieka stebėtis, kur kas nors dingo, prapuolė ar lyg iš dangaus staiga atsirado. Laikas nepavaldus Maud, kaip ir šiandien ar vakar, ar prieš septyniasdešimt metų irgi netekę prasmės. Gal ne prasmės, o koordinačių laiko juostoje.eliza

 

Neapsigaukite, sesers vardas visai neElizabeth. Elizabeth yra dabartine Maud draugė, kurios šiuo metu nėra Maud akiratyje ir kurios Maud atkakliai ieško. Net nueina į policiją pranešti, kad draugė kažkur dingusi – kaip vėliau sužinosime – ne vieną sykį. Autorė atkakliai nuo mūsų slepia, kas atsitiko su Elizabeth. Na, gerai, neslepia, nes visas pasakojimas ateina iš Maud lūpų, o ji nežino, kur draugė dingo, tad ir skaitytojas nežino. Taigi, iš viso turime dvi dingusias personas ir nors Maud galvoje niekas nepasikei ir nė viena dingusioji neatsiras, skaitytojui iš detalių tikrai bus leista sudėti taškus ant i.

healey

Bravo Emmai Healey už meistrišką laiko suvaldymą, įtikinamą apsigyvenimą trumpalaikę atmintį praradusio žmogaus galvoje. Manau, autorė tikrai verta Bailey’s premijos. Short list 2015 – jau šiandien.

Šimto žingsnių kelionė

 

Perklausius knygą, kilo toks jausmas, ar tik nebus viena iš retų knygų, kai filmas būna stipresnis nei pati knyga? Dėl to ir ryžausi klausyti, nes į kino teatrą nueiti nebespėjau, o, pagalvojau, vis tiek knyga bus geriau, ir tikriausiai būsiu suklydusi. Knyga galbūt ir bus įdomesnė tiems, kuriems patinka skaityti apie maistą (nors ir man gal patinka – mielai paskaitau ir net atsispausdinu receptus, kurių paskui niekada nedarau, iš tikro dabar suvokiu, kad apie maistą man patinka ne skaityti, o žiūrėti) ir šiaip patinka gaminti – man visi tie aprašymai kėlė nuobodulį ir klausydama vis galvojau, na, greičiau, greičiau, tegul įvyksta kas nors. O kas ten labai gali įvykti, kai žmogus dieną naktį dirba. Dirba dirba dirba. Tas Michelin žvaigždutes gi reikia užsidirbti, šiaip sau negausi, o išlaikyti dar sunkiau – čia kaip olimpiniam čempionui apsiginti savo titulą.

Knyga (šita) tikrai yra žmogaus kelionė. Na, tokia gan nuspėjama. Tai yra pasakojimas, apie tai, kaip Hasanas tapo pirmuoju užsieniečiu šefu gavusiu Michelin įvertinimą Prancūzijoje, tad ir klausėsi labiau, kaip koks kelio į sėkmę gidas, o ne grožinė knyga. Man labai pritrūko veikėjų charakterių spalvų, na, gal išskyrus Madame Mallory ir Hasan tėvuko, visi kiti, net pagrindinis veikėjas toks man blyškus ir neryškus (dirba žmogus gi). Ko nepasakysi apie filmą, kuris pilnas spalvų, muzikos ir vien iš trailerio matosi, kad knyga yra gerokai papimpinta, paryškinta ir paaštrinta, nes matau scenų, kurių knygoje nebuvo arba aš jas nuobodžiaudama pramiegojau. Įdomiausia knygos dalis man buvo pati pradžia, kuri rutuliojosi Indijoje, iš treilerio neaišku, kiek šita knygos dalis atskleista filme.

Kadangi jau mėtausi akmenukais, tai vėl akmuo į audio knygos įskaitytojo daržą. Nu, negi neįmanoma tą keletą knygoje esančių prancūziškų frazių išmokti perskaityti, kad būtų aišku, ką jos reiškia ir skambėtų ne kažkas alia prancūziško sumalto burnoje?

Tad šį kartą tikriausiai rekomendacija tokia – žiūrėkite ir grožėkitės.

Start with Why

start

Knygos sutrauktinė: kad būtų sėkmingas verslas ar kažkas kitas, ką veiki (ar nori parduoti), tai pirmiausia turi žinoti, kodėl darai, ką darai. Taip siųsdamas žinią rinkai/aplinkai daug sėkmingiau pasieksi to, ko sieki. Labai paprasta: jei pats nežinai, kodėl darai, ką darai, kaip gali tavo pirkėjas/naudotojas/vartotojas tavęs norėti? Pvz? Spėkite! Be išimčių dabar visose panašiose knygose pagrindinis pavyzdys – Apple. Jau net nuobodu darosi – net kai gaminu tualetinį popierių, vis tiek turiu žiūrėti, kaip daro Apple. Toks pat inovatyvus ir verčiantis pasaulį aukštyn kojom.

Beje, įtariu knygos galėjau ir neklausyti, nes štai įvedus knygos pavadinimą, pirmiausia išmeta TED. Taip kad būčiau per pusvalandį sužinojus panašiai, ką per suklausiau per aštuonias valandas. Dar nežiūrėjau, tik spėju. Šiaip pati idėja – liuks, reikia perkratyti viską, ka darau ir paklausti savęs – Kodėl? Įtariu, bus galima atsikratyti daug nereikalingų ir nereikšmingų veiklų (jei jau atsitiktų taip, kad nemokėčiau net sau pasiaiškint, kodėl?).
start with

The Girl on the Train / Mergina traukiny

the girl
Baisiai nemėgstu, kai knygos yra pristatynėjamos “Kita “Gone Girl”” ir panašiai. Kai gviešiamasi jau išleisto bestsellerio garbės. Įdomu, ar leidyklai reikia išsipirkti kokias teises skaitytojų žvejyboje naudoti bestselerių pavadinimus, ar ne? Dar labiau pykstu, kai knyga tos sąsajos nepateisina. Tačiau šį kartą turiu pripažinti, kad palyginimas labai vykęs, tik va klausimas, ar čia komplimentas Paulai Hawkins?

Nepaisant panašumo, kad abiejose knygose dingsta kažkieno žmona, man pasirodė panaši abiejų knygų nuotaika, gal kiek panaši struktūra, žongliravimas “geriečiu” ir “blogiečiu”, kai vos ne iki paskutinių knygos puslapių negali simpatizuoti nė vienam veikėjui, nes neaišku, kada kurio demonas bus atskleistas ar išlįs koks skeletas iš spintos. O kaip ir turi būti su trileriais, veikėjų spinotose tų skeletų ne vienas ir ne du. Tad autorė traukdama vieną po kito, puikiai išlaiko įtampą, o norinčiam smalsumą patenkinti skaitytojui belieka nemiegotos naktys ar nenudirbti darbai.

Paula Hawkins

Paula Hawkins

Susipažinkite su Rachel, nelaimėle girtuokle, kuri labai dažnai savo girtų nuotykių nė neatsimena (The Guardian knygą vadina “a skilful memory-loss thriller”). Tame ir visa bėda – vieną rytą Rachel atsibunda lyg po mūšio – kruvina, lyg kažkur atsitrenkusi, o gal sudaužyta – bet nieko neatsimena. Tą pačią dieną dingsta Megan. Sutapimas, ar atsitiktinumas?

Visa istorija pasakojama trijų moterų lūpomis – Rachel, Megan ir Annos. Anna – nauja buvusio Rachel vyro žmona ir Megan kaimynė. Megan prižiūri Annos vaiką. Rachel kasdien važiuodama traukiniu į Londoną stebi Megan namą. Į savo buvusius, dabar Annos namus, negali žiūrėti – per skaudu, tad stebi kaimynus. Tai kuri gi žudikė? O gal žudikas?

The Summons

john

Užsinorėjau ko nors greito, įtraukiančio, patikrinto. Trilerio. Nelabai žinau, kas dabar didelės žvaigždės trilerio padangėj, tad ėmiau patikrintą. Dar dėl to, kad audible davė du viename, tai nutariau pataupyti ir vienu šūviu, du trilerius nusipirkti.

Teisėjas Atlee, lyg nujausdamas, kad vėžio graužiamos dienos jau suskaičiuotos, savo sūnums išsiunčia “Šaukimą į teismą” (The Summons) – sūnūs turi atvažiuoti aptarti su tėvu testamento reikalus. Deja, į tėviškę atvykęs vyriausiasis sūnus Ray tėvą randa jau nebegyvą. Ir dar randa tokią paslaptį, na, kaip gi be jos. Taigi tėvo nebėra, paslaptis yra. Reikia paslaptį išsiaiškinti. Pasirodo, kad apie ją ne vien Ray žino, o dar kažkas, kas ima jį persekioti, pagaliukus į ratus kaišioti. Sunku, kai nenori paslapties atskleisti – nei pasiguosi kam, nei pasitarsi, ką daryti. Kenti vienas visas nelaimes – įsilaužimus į butą, porą padegimų, baisu darosi, pradedi galvoti, kas svarbiau – paslaptis ar gyvybė.

Visą laiką klausantis kirbėjo mintis, kad kažkas čia ne taip, na, negi taip paprastai viskas ir bus, kur ta intrigėlė, lyg ir yra, bet nelabai veža? Truputėlis kantrybės ir išaiškėja. Nėra pats geriausias John Grisham trileris, bet atsipalaidavimui suėjo. Dabar klausau antrąjį, tikiuosi bus stipresnis.

Zeitoun

eggŠiais metais kažkaip užėjo noras susipažinti su vienu ar kitu rašytoju. Taip išsirinkau šitą Dave Eggers (kuris vis buvo man siūlomas su kita apdovanojimą pelniusia knyga) knygą “Zeitoun”, pažiūrėjau, kad goodreads.com gerai įvertinta, net 4.13, gal nenuvils? Kai skačiau šitą knygą, visą laiką neapleido mintis, kad ji labai amerikietiška. Ne vien dėl temos, na, bet gal iš pradžių.

2005 m. rugpjūčio pabaigoje per pietinę JAV dalį praūžė uraganas Katrina, kuris žiauriai nuniokojo New Orleans. Didžiausią žalą miestui padarė ne pats uraganas, o iš vandenyno pusės suplūdęs vanduo, kurio neatlaikė žemiau jūros lygio esantį miestą saugančios dambos – kai kurios miesto dalys atsidūrė po vandeniu ir pasaulis pakraupęs stebėjo, kaip šitoji supergalinga valstybė nesugeba susitvarkyti su gamtos stichijos sukeltomis pasekmėmis.

Knygos herojus

Knygos herojus

Knygoje pasakojama Abdulrahman Zeitoun, New Orleans gyventojo, kilusio iš Sirijos, istorija. Keturių vaikų tėvas, mieste gerai žinomas ir patikimas smulkus verslininkas nusprendė uragano metu likti mieste, prižiūrėti namus. Amerikietei į islamą atsivertusiai jo žmonai niekaip nepavyko vyro išmaldauti palikti užtvindytą miestą. Zeitoun prisiima sau gelbėtojo rolę, su savo kanoja plaukioja po miestą, praneša gelbėtojams, kur yra įstrigusių žmonių, o dažniausiai ir pats jiems padeda pasiekti sausumą, šeria šunis ir t.t. Šis herojus vaizduojamas kaip ramybės, sąžinigumo ir nesavanaudiškumo įsikūnijimas, visiška priešingybė teroristams, kurių tema labai aktuali JAV po 9/11. Nors Zeitoun nuolatos girdi žmonos baimes apie jo saugumą, nes kaip žinia, nekontroliuojamam mieste pradėjo siautėti ginkluoti nusikaltėliai, Zeitoun savo rajone jaučiasi saugus ir tik vieną kartą, susidūręs su ginkluotais banditais, pakeičia savo kelionės kryptį. Jau lyg ir ruoštųsi prisijungti prie evakuotos šeimos, bet visai netikėtai sau pačiam priklausančiam name yra areštuojamas ginkluotų kariškių, apkaltinamas vagiliavimu ir uždaromas į sustiprinto rėžimo kalėjimą. Be teisės paskambinti žmonai ar advokatui.

Toliau pasakojama, kaip šį dingimą išgyvena šeima, žmona, kaip visi beveik susitaiko su Zeitoun dingimu, manydami, kad jis tiesiog paskendo, ar buvo nužudytas, o lygiagrečiai ir absurdiška labiau į karo tribunolą nei į civilizuotos šalies teisinę sistemą panašūs aprašymai, kaip žmonės without any charges susemiami ir grūdami į kalėjimus. Iš pasakojimo aiškėja, kad miestas ir vyriausybė vietoj to, kad ruoštųsi gelbėjimo operacijoms, dar pries audrą,  matydami, kad vienas iš miesto kalėjimų yra apsemiamoje zonoje, skubėjo aukštesnėje vietoje pastatyti narvus, kur galėtų evakuoti nusikaltėlius, o vėliau ir šiaip susemtus miestiečius. Iš tikro, tai, kaip parodytas nukentėjusio miesto “vadavimas” man labiau panašu į kareivių/policininkų/kalėjimo prižiūrėtojų siautėjimą nebaudžiamumo (vos ne karo) sąlygomis.

zeitoun aut

Kadangi knyga yra tiesiog tikrų faktų aprašymas, literatūrine prasme ji yra visai neypatinga, vietomis nuobodi, Zeitoun yra vienareikšmiškai gerietis, gal kiek užsispyręs, nes jo niekaip nepavyksta iš to miesto iškrapštyti; jau vis norėdavau mest, bet, aišku, vis tiek buvo smalsu, kas pasidarys su tuo Zeitoun. Ir gerą knygos įvertinimą aš pagrįsčiau labiau kaip skaitytojų protestą prieš valdžios reakciją į nelaimę ir žmogaus teisių pažeidinėjimus, nei didelę knygos literatūrinę vertę. Galbūt daugelis neišsivysčiusio pasaulio šalių skaitytojų net nesuprastų, ką knyga nori pasakyti, nes žmogaus teisių pažeidinėjimas, žmonių palikimas likimo valiai po gamtinių katastrofų yra tiesiog kasdienybė. Iš ir tas, mano manymu, knygos amerikietiškumas.

Bet šiuo momentu, man įdomus visai kitas aspektas. Kiek autorius, rašydamas tikrais faktais pagrįstą istoriją, gali pasitikėti savo šaltiniu ir jo nuoširdumu? Kokios gali būti katastrofos pasekmės žmogui ir šeimai? Gali ramus, pamaldus teisybės ieškotojas pavirsti despotu, terorizuojančiu savo šeimą?

Ieškodama nuotraukų apie New Orleans, apie knygą ir autorių (beje, audio versijoje, kad knyga yra pagrįsta tikrais faktais pasako tik pačioje pabaigoje), aptikau video, kuriame Dave Eggers, užklaustas apie Zeitoun, apsisuka ir vos ne bėga nuo klausinėtojo. Pasirodo, praėjus keliems metams po Katrinos, Zeitoun buvo nuteistas už smurtavimą namuose, laikraščiai tuo metu buvo pilni straipsinių su citatomis iš teismo, kur Kathy Zeitoun pasakoja, kaip ji buvo vyro mušama ir smaugiama. Iš karto, žinoma, kyla abejonių, kiek herojui pavyko apgauti autorių suvaidinant savo geruoliškumą, o kiek tai buvo tiesiog didžiulio streso ir išgyvento kalinimo pasekmė? Taigi, knyga pasidarė įdomi ją perskaičius. Reiktų perrašyti su ne tokiu tobulu pagrindiniu veikėju?

Oficiali versija: http://www.youtube.com/watch?v=xcz7pytbCsA

Dave Eggers pabėgimas. http://www.youtube.com/watch?v=sidmlBRZdtU

Gone Girl

 gone girl Viena iš knygų, kuri pastoviai atsirasdavo visokiuose rekomenduojamuose skaitymuose internetinėse parduotuvėse. Knygos aprašymas toks labai jau nekabinantis, ganėtinai tradicinis, tai aš taip truputį vartydama akis nusprendžiau, kad pabandysiu. Pasirodo, tikrai ne veltui rekomenduojama ir ne veltui toks bestseleris patapo. Jau ir filmui teisės nupirktos ir pagrindinį vaidmenį tikriausiai vaidins Reese Whiterspoon, kuri, manau labai tinka tam vaidmeniui, ne, bet apie ką mes čia.

Vyras ir žmona. Per 2008 m. finansų krizę ir interneto įsigalėjimą abu netenka darbo ir nusprendžia važiuoti gyventi į Misurį, į vyro gimtinę, tokį pusiau mirusį miestelį. Vieną dieną gražuolė žmona dingsta ir po po truputį besidėliojančio paveikslo visų akys nukrypsta į vyrą. Nick’ai, ką kur Amy? Ką jai padarei?

Apie savo gyvenimą pasakoja abu – ir vyras, ir žmona, tik vyras pasakoja iš dabarties perspektyvos, o žmonos skaitome dienoraštį, pradedantį pasakojimą nuo maždaug laikotarpio, kai jie pirmą kartą susitinka. Taip lėtai einame iki dienos X, kai sužinosime, kas yra žudikas. O gal iš viso nėra jokio žudiko? Gal tik visuomenės spaudimas, kad dingus žmogui kažurs būtinai yra lavonas ir būtinai yra kaltininkas?

Neįtikėtina, bet kaip tik perskaičius knygą, pasaulis pakabino akis ant to bekojo bėgiko Oscar Pistorius, kuris galbūt nužudė savo draugę. OMG, perskaičius Gone Girl, net nebežinai, ką apie tokias bylas reikia galvoti. Kartu dar prisimenu baisų filmą, neatsimenu pavadinimo, lygtais The Life of David Gale – apie mirties bausmės baisumą.

Koks likęs įspūdis po knygos? Mes niekada nežinom, kas yra kito žmogaus galvoje (duok dieve, žinom, kas mūsų pačių galvose – čia jau didelis pasiekimas). Visada galime kažkuo apsimesti, kažką suvaidinti, įtikinti aplinkinius, kad esame būtent tokie, o ne anokie. Tai ir šioje knygoje – pradedam su veikėjais vienoje pozicijoje, o paskui sūpynės švyst į kitą pusę ir veikėjai sūpt – visai kitokie. Man atrodo, kad būtent apsivertimas yra stipriausiai suveikianti knygos savybė ir vis ta nepabėganti mintis – šalia ko gyveni kiekvieną dieną, ką slepia kaimyno šypsena (siaubas, visada galima prisigalvoti visokių nesąmonių), kas miega šalia tavęs lovoje?

Ir knygos pabaiga netradicinė, sukėlusi daug visokių diskusių, net skaitytojų nepasitenkinimo – kaip taip gali būti! Man ji patiko. Tokia gan netikėta ir dar ne tokia, kurios labiausiai norėtųsi skaitytojui, na, kad perskaičius apimtų ramybė ir galėtum ramiai padėti knygą į šalį. Pabaiga su daugtaškiu. Ir tikiuosi, kad autorė iš daugtaškio nesugalvos daryti serialo.

gone girl autire