Antrininkė

Antrininkė – Dovilė Štuikienė

Tai vienur, tai kitur paskaitydavau atsiliepimų, kad skaitytojus šis lietuviškas detektyvinis romanas maloniai nustebino. Tai šios knygos ėmiausi vedama smalsumo ir, aišku, tikėjaus, kad pasiteisins, nes labiausiai gaila prastai knygai sugaišto laiko.

Nors pradžia tokia susukta ir nelabai aiški, autorė pasakoja apie kažkokią po miestą be aiškaus tikslo šliaužiojančią moterį, perėjus prie pagrindinės istorijos knyga suintriguoja – šeimos kelionė, zirzianti ir keistenybes pastebinti paauglė, į kurios pastabas niekas nekreipia dėmesio, ir staigus pagrindinės veikėjos dingimas. Tiesiog prasmego vos kelioms minutėms dingus šeimai iš akių.

Bendrai knyga susiskaitė lengvai, bet wow jausmo nebuvo (nu, visada jo tikiuosi). Istorija ir patiko, ir nepatiko, ir iki pat šios apžvalgos rašymo galvojau, kas patiko, o kas ne. Tai sugalvojau, kad patiko, kaip autorė susuko istoriją, kaip suvėlė ryšius ir santykius dar iki gimstant pagrindinei veikėjai – ši šeimyninė siužeto linija man tikrai padarė įspūdį ir išlaikė intrigą.

O bet tačiau, perskaičius knygą nesijaučiau įtikinta (kaip ir S.Ahnhmo 9 kape, kur dvynukais visiškai nėščia per pilvą nieko nebematanti policininkė laksto laukais ir po apleistus pastatus). Tikriausiai silpniausia pasirodė Martino linija, vergavimas uošvei, toks truputį perdėtas žmonių traukimas iš kelio ir šiaip viso šito motyvai – kodėl kai kurie personažai elgias kaip elgias, kodėl atsitinka vienaip ir kitaip – toks truputį pritempimo jausmas. Ir dar tas paslaptingasis veikėjas šantažuotojas kažkoks neaiškus, nežinau, ar ten iš viso reikalingas, buvo galima ir be jo apsieiti. Na, ir ta Pelenės istorijos dalis – iš nepritekliaus į tokį keistą aptekimą turtais. Mheee.

Na, bet perskaičiau (o čia jau pasiekimas, nes paskutiniu metu esu linkus knygas mest), ir, labai nesikabinėjant tikrai visai neblogai. Vasaros savaitgaliui puikiai tiks. Neparamstytos trys žvaigždės iš penkių.

*už knygą dėkoju leidyklai Balto.

 

 

9 kapas

Šis trileris turi viską, kas trileriui priklauso turėti, o svarbiausia, kad puslapiai tik verčias, tik verčias, kai skaitai, bet dievuliau, kiek žiaurysčių, negalėčiau dviejų tokių knygų skaityti viena paskui kitą. Tai tikriausiai ir šitą trilerių kriterijų puikiausiai išpildo. Bus įdomu autoriaus pasiklausyti per knygų mugę, gal papasakos iš kur jam kyla visos tos velnio skerdynių idėjos.

Na, o kai kurie žmonės gali ilgiausiai nešiotis skaudulius ir dar ilgiau planuoti keršto akcijas. “9 kapo” istorija prasidėjo meile konfliktų draskomoje pažadėtoje žemėje, tik kad tai meilei nebuvo lemta išsipildyti, nes įsimylėjeliai iš priešininkų pusių. O paskui, vos ne po dešimtmečio, tolimoje šiaurės šalyje pasipila žmogžudystės – nuo teisingumo ministro iki TV žvaigždės žmonos. O žudikas toks, kaip čia pasakius – mėsinėtojas, kad maža nepasirodo – kūnus net sunku sudėlioti į vieną rinkinį. Ir kodėl patyrusiems kriminalistams vis atrodo, kad byla niekaip nebaigta, nors policijos vadovybė mano kitaip?

Šeimyninės intrigos, meilės ir meilužiai, išdavystės, girtuoklystės – gyvenimas verda ir nėra laiko nei savaitgaliams, nei miegui. Tiek veikėjams, tiek skaitytojams. Jei norite prapulti knygoje – ši – pats tas.

Taikiklyje

Image result for taikiklyje

Užsinorėjau  kažko greito, įtempto, pageturner. Taylor Adams “Taikiklyje” goodreads gerai įvertintas (tokio žanro knygų vertinimams, pastebėjau, goodreads visai gerai pataiko su reitingu), tą patį vakarą, kai tik knyga pateko į rankas pradėjau skaityti, skaitau, skaitau, oi, jau pirma – žodžiu, taip, kaip trileriui ir priklauso būt, gerai, kad sukam laikrodį, tai gaunu papildomą valandą pamiegot.

Tai pirmai knygos pusei vakar, galiu pasakyti, visai priekaištų  neturiu – viskas greitai, įtemptai, smalsumas sukeltas į aukštumas. Čia dar daug nežinomybės, neaišku, kaip kas rutuliosis ir kurlink kryps.

Antroji dalis, kurioje vyksta visas veiksmas gal ir sukelia kai kurių klausimų dėl veikėjų veiksmų motyvacijos, kažko darymo ar nedarymo, bet per daug nekliuvo, sakykim, priskyriau fantastikos žanrui ( 🙂 ), o ir aukų buvo užtektinai, ne tai, kad visiems labai sekasi, tad ir mėgavausi per daug nesukdama galvos – tokios knygos norėjau, tokią ir gavau. Visiškai užskaitau. O knyga net ir moralą turi – niekada nepasiduok. Net kai gyventi, tavo manymu, liko 30 sekundžių.

 

Makbetas

Image result for jo nesbo makbetas

Kadangi patinka visokios šiuolaikinės graikų mitų interpretacijos, susigundžiau ir interpretuotu Šekspyru. Padariau klaidą įlindus į Wikipedia pašniukštinėt siužeto, intriga yra trilerio variklis, tad žinant, kas bus – nuobodu skaityt. Gerai, kad nugalėjau smalsumą ir perskaičiau tik klasikinės istorijos pradžią. Taip kad pirmas patarimas, jei jau nežinote ar nepamenate siužeto, geriau ir neskaitykite, jei jau labai norėsis, tai paskaitysite perskaitę knygą. Žinantiems istorijos detales iš viso gali būt nuobodu. Na, nebent esate ištikimas Jo Nesbo fanas, kuriam privaloma perskaityti visas autoriaus knygas.

O šiaip kaip įspūdis? Na, perskaičiau storiausią knygą, tai tikriausiai gerai. Kai jau nebežinojau, kas įvyks, tai skaičiau kaip normalų trilerį. Gal ne pats nuostabiausias, bet visai neblogas. Tik šiaip toks tamsus, niūrus ir vietom visiškai beviltiškas, tai esant prastos nuotaikos irgi gal geriau neskaityt, bo galima prarast gyvenimo džiaugsmą. Bet tokie jau tie trileriai – apie didžiausias žmogaus nuodėmes.

The Mother-in-Law / Anyta

Anyta - Sally Hepworth

Norėjau kažko paprasto, atsargiai pradėjau klausyti šios knygos per daug nieko nesitikėdama, dar net akis pavartydama dėl knygos pavadinimo (“Uošvienė” aka anyta, na, žemaičiuos tokio žodžio kaip “anyta” neišgirsit), o aptikau visai neblogą trilerį. Tokį page turner, kad klausyti net erzino, nes atrodė, kad knygą tikrai skaityčiau daug greičiau, tad klausiau kiekvieną laisvą minutę.

Be “puslapius” vejančios intrigos – kas gi atsitiko – labiausiai man patiko knygos veikėjai – vienos šeimos nariai. Patiko, kad autorė nepasilengvino sau gyvenimo su pikta anyta ir gerute sūnaus žmona arba atvirkščiai. Net galima pasakyti, kad visi veikėjai tokie kaip ir visai ne blogiečiai, bet vis tiek kažkas bloga nutinka, o ir motyvų lyg ir vienas, ir kitas išlenda tai vienam, tai kitam veikėjui, taip kad teisingumo svarsyklės svyruoja pirmyn atgal – grynas malonumas.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „the mother in law book“

 

Nieko daugiau ir nepasakosiu, pabaiga gal ir ne tobula, bet visos knygos malonumas ir pabaigą atpirko – per daug nesikabinėsiu. Jei pakliūs į rankas, paskaityk. Truputis atgaivos nuo moterų traukiniuose, languose, rūkuose ir kituose objektuse.

 

The Silent Patient / Tylioji pacientė

Image result for the silent patient

Niekaip nesugalvoju, ar patiko man knyga, ar ne. Kažkur tarp patiko ir nelabai. Pradžia labai užintrigavo ir lyg šiaip neblogai sudėliota, susukta, tačiau antroj knygos pusėj, kai pagrindiniai veikėjai atsiduria vienoje vietoje, kas ten su jais atsitinka, man kažkaip, nu, netikroviškai. Tikrovė periena į filmą, kas gal ir nieko tokio, bet man turėtų būti arba tikrovė arba filmas. Va.

Žodžiu, vienas psichiatras labai susidomi pagarsėjusios bylos paciente, kuri šiuo metu yra beprotnamyje ir su niekuo nekalba. Alicia nuteista už vyro nužudymą ir tylėdama visiškai neketina gintis ar pasiaiškinti, kodėl taip padarė. O štai psichiatras tai priima kaip profesinį iššūkį, net įsidarbina toje ligoninėje, kurioje Alicia laikoma. Toks profesinis iššūkis. Bet, ar tikrai pasakotojas tik išsiaiškins, kas atsitiko nusikaltimo vietoje ir kodėl? Ir kodėl byla jį taip domina? Kaip ten su tais gerais norais ir pragarais?

Knyga pritiks visiems per daug nesikabinėtojams, laisvai gali stoti šalia visu merginų traukiniuose, moterų languose ir t.t.

*knyga pirkta audible

Beveidės aukos

Ponios ir ponai, knygos dailininkas Zigmantas Butautis taip tobulai parinko visiškai kraupų viršelį, kad jau buvau nusprendusi, kad tikrai šitos knygos neskaitysiu – baisu jau vien nuo to viršelio. Tobulai baisus viršelis ir totalus blackoutas apie tai, kaip visdėlto sugalvojau ją skaityti. Ir tikrai Tony Parsono įspūdis apie knygą “Prikaustantis kaip Jo Nesbo, tamsus kaip Stiegas Larssonas” šį kartą yra visiškai nereklaminis triukas. Puikiai pasakyta.

Na, mes visi esame kažkieno klasiokai ir visi esame girdėję apie mokyklines žudynes. Gal dėl to knyga taip ir įtraukia? Nes gali būti apie kiekvieną iš mūsų? Nes gi vos ne kiekviena klasė yra mažas visuomenės, kurioje gyvename atsipindys ir visada kažkokiu tai būdu sutelpa į tą statistinį varpelio formos grafiką: 10% vienokių, 10% kitokių, x procentų genijų, x procentų pamirštųjų – visi kiti tiesiog vidutinybės (ant kurių laikosi pasaulis, beje). Ir vidutinybės dažniausiai netampa visokiais serial killers, tad bijokite visų tų klasiokų, kurie tuose mažuose procentuose sukritę arba tokių, kurie nesimato klasės fotografijose ir jų net vardo negalite prisiminti. Ir dar, žinote, visi tie genijai, balansuojantys ant beprotybės ribos – irgi nieko gero nežada.

Per daug čia nesiplečiant, tik vienas įspėjimas – neprasidėkite su knyga, jei nenusimato gero skaitymo laiko, bent jau pradėkite penktadienio vakare, kad per savaitgalį galėtumėte perskaityti, gal kiek miego valandų paaukoję, jei kartais prireiktų. Prieš tai tik įsijunkite signalizaciją ir balkone išvyniokite porą metrų spygliuotos vielos. Ai, nors gal nevarkite, gali įlipt per lubas. Žodžiu, nebus ramybės ilgai skaitant, negi norit melstis, kad koks seniai nematytas klasiokas nepaskambintų?

Puikiai. Rekomenduoju mėgstantiems pasibauginti.

P.S. Vielos vis tiek nusipirkite, gal prireiks skaitant kitą knygą.

Stefan Ahnhem savo darbo vietoje

Seržantas Frostas

Image result for seržantas frostas

Užsinorėjau savaitgaliui detektyvo, tai ir ėmiau pirmą, kur po ranka gulėjo – šviežutėlis tiesiai iš pašto. Per savaitgalį suėjo kuo puikiausiai.

Su seržantu Frostu aš visai nepažįstama ir man skaitant jautėsi, kad kartais kažkokio jausmo ar ryšio trūksta su pagrindiniu veikėju, bet tikriausiai visiems Frosto pažįstamiems, t.y. pažįstantiems Frostą tokių sunkumų nekils. Nepaisant šito nesklandumo, intrigos pakanka  greitai versti puslapius.

Seržantas, kaip įprasta – siaubingai besirengiantis rūkalius ir girtuoklis, tikriausiai  idealistas darbine prasme ir, žinoma, totalus darboholikas. Aria dieną naktį ir dažniausiai teisybės labui nesilaiko taisyklių. Genialiems detektyvams žmonėms kaip ir galima – jų smegenys neturi laiko laukti teisėtai surinktų įkalčių – viskas vėliau vėliau vėliau. Na, o skaitytojui belieka vytis.

Knyga labai smagaus formato, puikiausia tinka visur tampytis su savim, tik kad labai nepatogiai verčiasi puslapiai. Miela leidykla, knyga turi net tik gražiai atrodyti, bet ir lengvai verstis. Nžn, kas ten blogai, gal popierius per storas?

Urvinis žmogus

Image result for urvinis zmogus kny

Kaip aš čia klaidžiojau tyrais nežinodama, kas yra Jorn Lier Horst! Pasirodo, antra norvegų detektyvų žvaigždė (po jo didenybės Jo Nesbo). Na, ir ką, nusipelnė, sakyčiau. Eina sau, geriau neimti tokios knygos į rankas, jei žinai, kad neturėsi laiko skaityti. Ir neimti į kelionę, nes po dienos nebeturėsi ką skaityt. Ši knyga yra kaip (Verygą prašyčiau nusisukti) shot’as – gulpt vienu sykiu ir iki dugno, tikriausiai kitaip neįmanoma.

Viskas labai koncentruotai, glaustai, negrybaujant po pievas ir be jokių nereikalingų žodžių. Tiesa, vienu momentu, kažkaip skaitydama pagavojau, na, kad tik tos dukters žurnalistės neįveltų daugiau negu reikia – nes labai jau nenorėjau skaitydama dėl jos jaudintis, o bet tačiau teko. Jaudintis. Ir greit greit skaityti pabaigą. Kaip ir priklauso detektyvams. Taip kad rekomenduoju ir mėgėjams, ir nemėgėjams. O aš noriu dar (siaubas, tikras knygoholizmas).

Drugelių naktis

Image result for drugelių naktis

Susigundžiau pamačius “Stregos” premijos ženklą, kuris po “Aštuonių kalnų” – ji yra šios premijos laureatė – žadėjo gerą knygą. Na, ir dar tikslas kuo daugiau skaityti ne angliškai rašytų knygų. Tai pastarąjį tikslą įvykdžiau, bet pamaloninta gera knyga, geru detektyvu nebuvau.

Suskaičiau greitai, negaliu labai kibti nei prie teksto, nei prie vertimo, tačiau tikrai norėjosi kietesnio detektyvo, geresnių motyvų ir argumentų. Trumpai tariant, knyga manęs neįtikino ir šiaip liūdna, nes jei tokio lygio knyga yra premijos nominantė, matyt, ne kas italams su jų detektyvais ir trileriais, matyt, kas nesusiję su mafija, neturi sprogstamojo užtaiso. Gaila.

Kalkutos detektyvas

Image result for kalkutos detektyvas

Geras skaitinys visiems detektyvų arba Indijos mėgėjams. Žinoma, tikėtis, kad Indija parodyta iš gerosios pusės gal nelabai verta, nes visgi detektyvas, tai bus ir kraujo, ir šiaip nemalonybių visokių (jei tiksliau, tai pakaruoklių, perpjautų gerklių, šautinių žaizdų ir t.t., žodžiu, iš gyvenimo viskas). Bet indiškos nedorybės bent jau vietinės, o štai visokiausios tuo metu valdžiusių britų nuodėmės – tiesiai iš didžiųjų nuodėmių sąrašo, “you name it”, kaip jie patys pasakytų, o puikybė garbingai puikuotųsi pirmoje vietoje.

Apie 1920 m. jau vyksta visokie nepriklausomybiniai bruzdesiai ir štaim, visišai nesilaikant gandiško taikaus pasipriešinimo, nužudomas pakankamai aukšto rango valdininkas. Kas išdrįso? Kokie motyvai? Ar kažkas bando tuos motyvus sufabrikuoti?

Rasizmas, biurokratinės suktybės, subordinacinės subtilybės – skaitytojas gerai pasikaustys, kaip tuo metu veikė Indija – tuo ši knyga ir žavinga. O štai pabaigai, sakyčiau pritrūko garo. Norėjosi stipriau. Kažkaip jau labai tas žudikas neapčiuopiamas. Man labiau patinka, kai malasi panosėj, turi visokių alibi ir vis tiek sugeba visus apgauti.

 

 

Moteris lange

Image result for moteris lange

Viena iš tų knygų, kurių geriau nepradėti skaityti sesijos metu, ar kitais pavojingais gyvenimo atvejais, nes gali būti, kad į kokius konspektus taip ir nežvilgtelėsit, kol neperskaitysit knygos. Tačiau puikiausiai tinka tokiomis dienomis, kaip šiandien, kai nesinori kišti nosies į lauką. Taip ir perskaičiau – beveik nelipdama iš lovos visą dieną. Tik dėl viso pikto, įspėkite artimuosius, kad galite laikinai pradingti. Ir šiaip pasidžiaukite, kad kažkam rūpite.

Man visada patinka, kai autorius trileryje ar detektyve švelniai apgaudinėja savo skaitytoją. Jei profesionaliai vedžioja už nosies, tai su malonumu leidžiuosi (kažkada jau minėjau, kad nesistengiu labai intensyviai spėlioti, kaip knyga baigsis, na, nebent knyga tokia prasta, kad net negalvojant viskas aišku) vedžiojama ir mėgaujuosi skaitydama.

Tai va, moteris lange atrodo visiškai trenkta, tikrai nenorėtumėte turėti tokios kaimynės. Įsivaizduokite, tik užmetate akį į kaimynų langus, o ten visada ji – fotokameros akis. Jus stebi. Kiek ilgai būtų galima tai pakęsti? O dar žinant, kad kaimynė šiaip turi visokių psichoginių problemų – nelabai jauku darosi. Bet iš kitos pusės, labai nesigąsdinkite, nes ji, pasirodo, ne didžiausia psichė gatvėj. Paguodžiau?

Page turner (puslapiakūlverstukas), tie 500 puslapių dialogais susivalgo greitai ir skaniai. Keletoj viečikių pasikabinėčiau, bet, ai, tiek jau to.

Le romancier A. J. Finn, chez lui à Manhattan en décembre 2017, un mois pile avant la sortie aux États-Unis de son premier roman « La Femme à la fenêtre », qui paraît en France, en février  2018, aux Presses de la Cité

Paskutinis lapis

paskutinis

Jei skųsitės, kada šalta (man pačiai šalta nuolatos), tai rekomenduosiu paskaityti “Paskutinį lapį” – va, Laplandijoj tai šalta. Šalta gal ir nieko dar būtų, bet kai dar tamsu… Paskaitai laplandišką trilerį ir bijai tamsoje ir šaltyje eiti laukan.

Šiaip keisčiausias dalykas apie šitą knygą yra tai, kad ją parašė prancūzas, ir dar į siužetą įpynė savo tautietį, kuris tikrai nė iš tolo nepanašus į gerąjį knygos personažą, atvykusį gelbėti nykstančių šiaurės tautų nuo globalizacijos blogio… Reikės paklausti per susitikimą knygų mugėje.

Taigi, nešvinta jau keturiasdešimt dienų, šalta. Randamas nužudytas elnių piemuo, iš muziejaus pavogtas senas šamanų būgnas. Kažkaip daugoka įvykių tolimoje šiaurėje, kur gyventojų vos vienas kitas, policininkų irgi ne per daugiausia, todėl į pagalbą normaliai policijai ateina ir elnių policininkai senbuvis Klemetas ir naujokė Nina, jie ir yra šios knygos pagridiniai gerieji veikėjai, kuriems rūpi knisti iki galo, sužinoti tikruosius motyvus, surankioti visus iki galo įrodymus.

Knyga iki vidurio kiek lėtokai, šiaurietiškai lėtai vystosi, bet dėl šalčio ir tamsos, gal visai ir normalu. Labai ten bėgsi visury amžinos nakties nusikaltėlių gaudyti (nors, žinoma, knygos veikėjai ir gaudo, nes kitaip nusikaltimo tyrimą reiktų atidėti iki pavasario). Tai pats trileris įsibėgėja lėtokai, tačiau mesti jo kažkaip nesinori, nes jis ne tik seka nusikaltimo pėdsakais, bet ir supažindina skaitytoją su lapių gyvenimo ypatumais, tradicijomis, gyveimo būdu (nauju ir senu), o taip pat ir su Laplandijos geologinėmis ypatybėmis ir apskritai geologo darbu, na, nes dėl savo atšiaurumo ir neprieinamumo, ši žemė vis dar yra iki galo neatrastas geologų rojus.

Na, o prie ko čia geologai, būgnai ir visa kita – intriga būsimiems skaitytojams.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kelias iš labirinto

kelias

Visai  neseniai rašiau, kad trileriai užknisa. Ypač, kai iš siaubingai išreklamuoto trilerio gaunasi šnipštas. Šitas psichologinis trileris užkniso juodai, nes šiąnakt skaičiau iki 3 ryto. Kažkaip jau lyg ir buvau radusi viečiukę link pabaigos, kad jau būtų galima eit miegot, bet tada pagalvojau, kad dar visai akys nesimerkia, na, o tada jau gavos, kaip gavos. Dabar užtat tos akys merkiasi ir niekas čia jau man nepadės.

Žodžiu, Tedas sėdi prie stalo ir ruošiasi paleisti sau kulką į galvą. Na, dėl to auglio galvoje. Neoperuojamo. Testamentas surašytas, reikalai sutvarkyti. Žinoma, gaila artimųjų, bet. Staiga kažkas beldžiasi į duris. Suktrukdo momentą. Ir dar su tokiu keisčiausiu pasiūlymu- galime susitarti, kad ši savižudybė būtų visai ne savižudybė, o inscenizuota žmogžudystė, na, dėl artimųjų ir taip toliau. Bet dėl to reikia įsijungti į tam tikrą savižudžių ratą – vienas savižudis pagelbsti kitam, tas jau pagelbėjęs trečiam.

Taigi jau nusiteiki skaityti apie dideles neišaiškinamas šaudynes, kurias vis bando pasivyti policija, ir… būni visiškai apgaunama. Atsitokėji trečią ryto. Gerulis.

Visiems pasiilgusiems gero psichologinio trilerio.

P.S. Šiaip ne į temą, bet labai norėčiau ateinančiais metais paskaityti daugiau iš kitų kalbų, o ne anglų verstos literatūros. Tokios, kaip ši.

axat
Frederico Axat

Lokio šokis

lokio

Gyveno kartą trys broliai. Ir nusprendė praturtėti. Priėjo kryžkelę, o ten rodyklės: “į dešinę pasuksi, daug dirbsi, skandinaviškai gyvensi, “tiesiai eisi – ramiai gyvensi, nepasigailėsi”, “į kairę pasuksi – labai praturtėsi, tik nežinia, kaip viskas baigsis”. Ir nuėjo broliai į kairę. Nelengvas brolių kelias buvo iki sankryžos – mama švedė, tėvas imigrantas iš balkanų, aršus ir pulsiuojantis balkanišku kraujo kerštu. Trys sūnūs – pasididžiavimas – turi užaugti kieti, visi už vieną – vienas už visus, nepalaužiami, klanas, pulsuojantis kraujo ryšys. Visai gražiai skamba, kai visa ta formuluotė ir smegenų plovimas nenaudojama nuskriausti, primušti, nuslėpti, apsimesti.

Štai tokioje aplinkoje psichologiškai išmuštruoti ir smūgių užgrūdinti broliukai. Ką ten jiems banką apiplėšti, kai dar smegenų nepagailėta. 3 minutės, tikslūs, surepetuoti žingsniai, nepriekaištingas planas – viskas dar sykį pavyko tobulai, net juokas juos ima, kai visa įtampa atslūgsta. Visai vaikai dar, mažėlis net nepilnametis. O dar ginklai. Ginklų istorija tai gniaužianti kvapą. Tik nepasakosiu, kad neatimčiau skaitymo malonumo.

O kaip tokia istorija be gaudytojo? Ypatingos kantrybės reikalauja neaišku iš kur išdygstantys ir prapuolantys plėšikai. Sučiupti nepavyksta – tenka laukti, šimtus kartų žiūrėti iki kameros sušaudymo nufilmuotus kadrus.Pamatyti tai, kas atrodo nematoma. Nepulti į neviltį.

Stora knyga. 656 psl., jei neklystu. Ilgoka, ypač kai įsivažiuoji kažkur apie 100-200 pls. (bet, kai įsivažiuoji, tai visai gerai važiuoji, nors būtųmano valia, tai tikrai apkarpyčiau kokį 150 pls., pvz., niekam nereikalingą policininko ex meilės temą). Iš pradžių atrodo, kad tai ne knyga, o scenarijus filmui, aišku, taip atrodo tik paskaičius ant knygos nugarėlės, kad vienas iš knygos autorių Stefan Thunberg – scenaristas. Na, kokie dar čia autoriai, jei ant viršelio tik vienas? Po Anton Svensson slepiasi jau minėtas Stefan ir dar Anders Roslund – tiriamosios žurnalistikos atstovas. O jie abu atrodo štai taip:

lokioooo

 

Ši knyga – psichologinių trilerių mėgėjams. Vietomis labai gera ir greita, vietomis lėtoka, tinkanti šokti lokio šokį.

Jei nori laimėti, Vincentai, privalai šokti su lokiu. Nevalia pernelyg priartėti. Neišgyvensi. Juk jis kur kas didesnis ir gali tave sudraskyti. Bet tu gali jį apšokti. Šokti ir laukti. Turi vieną vienintelį smūgį. Jei pataikysi, galėsi šokti toliau ir ruoštis kitam smūgiui. Tas pats… kaip plėšti bankus. Nedidelė grupelė – vos keli plėšikai – gali nugalėti visą policijos nuovadą, jei tik kaskartsuerzins ir supainios lokį. Niekada nepalik laiko lokiui atsigauti, smūgiuok, kol jis pames galvą. Lokio šokis. Kirsk, apsvaigink, dink. Ir vėl iš pradžių. Bankas po banko.

Ar grybštels lokys?