Painter of Silence

painter-of-silenceMiela knygų žiurke G., primenu, kad esi man skolinga kokį vieną milijoną knygų aprašymų, o šioji yra viena tųjų. Taip, taip, ta pati, kurią gavau gražiame siuntinyje ir kuri buvo viena geriausių 2012 m. perskaitytų. Aš jau įsivaiduoju, kaip gražiai tu ją aprašai, kaip tik tu viena ir temoki – gražiau negu pati knyga. Labai laukiu. KŽL

 

Apsėstieji

apsestieji

Vis knietėjo susipažinti su autorium, apie kurį tai šen, tai ten išgirsdavau gerų atsiliepimų – taip namie net dvi jo knygos stojo į eilę lentynoje. Iš tikrųjų tikėjausi visai kitokios knygos, gal kažko panašaus į “Pupelių gliaudymą“, bet šioji buvo tokia labiau pramoginio tipo, lengva ir įdomi skaityti, truputį lyg ir mistikos (labai gerai tinka atostogoms), lyg ir tamsios paslaptingos gotikos ir neblogų personažų bei gilesnės minties (kaip du blogiai susitikę vienas kitą sustiprina, ar kažkas panašaus), bet toks vienas dalykas. Pabaiga tokia, na, kaip čia pasakius, iš serijos autoriui nusibodo rašyti, paėmė bet kaip ir užbaigė lyg norėdamas tos knygos kuo greičiau atsikratyti. Žodžiu, po trijų šimtų puslapių priešpaskutiniam puslapy gaidžiai ryte užgiedojo, visos mistikos išgaravo, skaitytojas vos ne kvailiu gali pasijausti, kad prieš keletą puslapių kartu su herojum drebėjo iš baimės žiūrėdamas į virtuvinį rankšluostį ir bijojo koją iš lovos iškišti. Ach, jūs kvaileliai, ėmėt ir įsijautėt. Bet gal to autorius ir norėjo? Priminti, kad į ką nors baisiausiai įsijautus kartais papraščiausiai atsikvošėti ir pažiūrėti naujomis akimis? Bet kokiu atveju verta paskaityti.

Gombrowicz  Witold

Ilgintis Kisindžerio prieš Baden Badeno nebus

kisingeSunkiausia pasaulyje yra ką nors parašyti apie apsakymų knygą. Ne, dar sunkiau apie poezijos. Tai apsakymų – antra pagal sunkumą nuo galo. Jau minėjau, kad su apsakymais man sunkiai sekasi susidraugauti, o dabar štai ėmiau ir perskaičiau dvi apsakymų knygas iš eilės. Tai gal pavyks ką nors parašyti lygintant šias dvi knygas? Beje, po vieną kiekvieno autoriaus knygą esu skaičiusi.

Pasakysiu tiesiai – kai kuriuose Kereto apsakymuose tiesiog “nepagavau kampo”, beje, kaip ir pirmoje jo lietuviškai išleistoje knygoje. Tikrai tikrai, kaip ir minima apie apsakymus knygos anotacijoje – kai kurie jų yra labai siurrealistiški – čia tikriausiai tie, kurių nesupratau. Bet tie, kuriuos supratau man iš tiesų patiko, gal tik galėjo jų būt daugiau, pvz. – visi. Nepaisant visko, autorius yra žavingas šmaikštuolis (buvau susitikime knygų mugėj, o ten visus kampus sugaudžiau), kuris mano knygoje suraitė iliustruotą autografą.

undine

Undinės Radzevičiūtės “Frankburgas” man patiko normaliai, o štai “Baden Badeno nebus” suskaičiau tikrai smagiai ir net galiu pasakyti, kad ši Undinės knyga man labiau patiko nei Kereto Kisindžeris. Beje, Baden Badene buvau, bet Undinės nei ten anei kokioj knygų mugėj nebuvau sutikus.

Štai tiek tik beišgaliu parašyti apie dvi apsakymų knygas. Sakau, sudėtinga gi.

Pilkosios sielos

pilkosios sielos

Vasara yra skaitymo, o ne rašymo metas. Kaupiasi knygų, apie kurias nespėjau pasidalinti įspūdžiais krūvelė, nes ilgais šiltais vakarais kompiuterio mygtukų maigymas yra paskutiniausias darbas ilgiausioje darbų eilėje, todėl šiandien pasistengsiu parašyt labai trumpai, jei tik pavyks. Džiaugiuosi, kad bent prie vertimo nereikės kabinėtis, nes knyga yra kažkelintų tai metų geriausias vertimas.

Įdomi knyga. Joje vienu metu, sakyčiau, tiek daug visko vyksta, bet kartu ir nuolatos atrodo, kad nevyksta nieko. Miestelis, apie kurį pasakojama, toks pusiau egzistuojantis – kaip kitaip užvadinti, kai visai netoli yra Pirmojo pasaulinio karo frontas, o miestelis slepiasi čia pat už kalno – girdis pabūklų griaudėjimas ir pro šalį eina virtinės kareivių. Tačiau knyga ne apie karą, karas yra kažkur kitur, miestelis jį jaučia labiausiai tik dėl čia plūstančių karo permaltų kareivių. Miestelio policininkas skaitytojui papasakos keletą nutikimų, visi jie liūdnai pilki, keisti, savotiškai ištirpę karo fone, bet ir labai svarbūs miesteliui, paslaptingi iki pat kūrinio pabaigos, ta paslaptis vis ir veja skaityti toliau, brautis pro tiršto pilko rūko pilnus puslapius iki pabaigos, kurioje detektyvinės romano linijos sekėjai neras nei teisiojo, nei neteisiojo. Gal tik išpažintį. Netikėtą.

philippe

O visos tos pilkos sielos vis dar vaikšto man iš paskos. Štiš.

O čia tokia rimta recenzija.

Miestelio romansas

kalm1Šioji knyga man užkliuvo dar knygų mugėj, net norėjau nueiti į pristatymą, tik su kažkokiu kitu renginiu susidubliavo, taip ir likau nenuėjusi (o dabar taip gaila), tad kai “Tyto Alba” pasiūlė pasirinkti knygą dovanų, tai jau žinojau, ko noriu. Ačiū leidyklai.

Mintis, kuri pastoviai sukosi galvoje skaitant buvo, kad šitą knygą kokiu nors būdu reikia įtraukti į mokyklos programą ir net nežinau, ar labiau į istorijos, ar literatūros. Gal  istorijos? Šita knyga užpildė tokią, sakyčiau, pustuštę nišą mano galvoj, o ta niša vadinasi Lietuvos žydai Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Prieš karą, žinoma. Ir prieš holokaustą.

miestelio citata

Knyga prasideda (ir šiaip ji yra nuostabiai išleista, su nuostabiomis Marko Kanovičiaus (kiek randu internete – ne giminaičio) grafikos iliustracijomis – vien į jas gali žiūrėti ir žiūrėti) žodžiais apie žydų motinas, užduoda tokį gražų toną knygai, juk žydiškoji linija eina per motinas, o žydų motinos man atrodo stebuklingos, nes taip moka išskirti ir išaukštinti savo vaiką, gal net išsvajoti/išpranašauti jo ateitį. Taigi, nors knyga autobiografinė, o autorius vyras, iš tikro moterys – autoriaus mama ir senelė Rocha-Samuraj (kas per pravardė!) yra patys ypatingiausi ir svarbiausi veikėjai. Tokia tad ir autobiografija – pro stalo lygyje esančias vaiko akis apie aplink besivyniojantį labiau šių moterų, o ne savo gyvenimą.

Senelė Rocha-Samuraj, senelis ir jų vaikai
Senelė Rocha-Samuraj, senelis ir jų vaikai

Beveik visas veiksmas vyksta Jonavoje ir pasakojimas užsimezga dar gerokai prieš gimstant pasakotojui, XX a. pradžioje. Koks buvo miestelis, kas jame gyveno (žydai, žinoma), kuo gyveno, kuo tikėjo (Dievu, žinoma, ir dar kartais Leninu) ir kuo nepasitikėjo (Smetona), ko niekada neleido sau pamiršti (kad ne savo žemėj gyvena), kokia kalba kalbėjo, kokias mokyklas lanke (jidiš ar ivrito), kokius amatus turėjo ir sinagogas kokias (atitinkamai pagal amatus), kokie vargšai ar turtingi buvo, kaip vaikai emigravo į prancūzijas ir amerikas. Visa prieškario žydų kasdienio gyvenimo istorija. Paskaityk. Prisiminkim.

Keletas žydiško gyvenimo gabaliukų:

-Kam tau žinoti tai, kas vargšo žydo nepadarys laimingesnio ar turtingesnio, – ramino mane senelė.

***

-Visa tai niekai! Juk gali kada nutikti stebuklas ir Viešpats Dievas išvys iš ten [Jeruzalės] turkus kartu su arabais ir surinks mus iš viso pasaulio Pažadėtoje žemėje. Visus, išskyrus, žinoma, tave. Tu juk, Šmule, ne žydas, o cicilikas.

-Ar jūs bent suprantate, ką sakote? Du žydai tarpusavyje susitarti negali, o jūs apie tūkstančius, padaugintus iš tūkstančių. Kad žydai normaliai gyventų, juos būtina kuo nors atmiešti – ar lietuviais, ar lenkais, ar kinais, ar negrais. O jūs sakote: “Viešpats surinks visus kartu…” Didesnio balagano negaliu nė įsivaizduoti.

***

Jeigu [kreipiesi] į Viešpatį dievą, tai štai ką aš tau, drauguži, pasakysiu. Jis, kaip ir kiekviena valdžia, mėgsta, kad jį garbintum, šlovintum, o ne keiktum ir įkyrėtum nesibaigiančiais prašymais. Juk nuo tokio nesuskaičiuojamo kiekio prašymų galima ir išprotėti.

Looking for Alaska

alaskaMan labai patiko young adult arba paaugliams skirta John Green knyga ‘The Fault in Our Stars’, nelabai buvo aišku, kodėl ji būtent šitaip kategorizuojama, nes tikrai verta paskaityti visokio amžiaus skaitytojams (lietuviško leidimo vertimo kokybės pakomentuoti negaliu), na, o štai kita to paties autoriaus knyga ‘Looking for Alaska’ tai jau tikrai paauglių knyga. Bandau įsivaiduoti, kaip ji man būtų patikusi, jei būčiau kokių trylikos metų. Tikriausiai labai? Nesakau, kad neverta skaityti suaugėliams, ypač esamų ar būsimų paauglių tėvams, tik žiūrint, per kokią čia prizmę skaitysi, nes knyga tikrai ne apie šventuosius paauglius, todėl dažnai mamai ar tėčiui vis gali kirbėti mintis – na, čia tai jau tikrai nei apie mano vaiką, ar kažkas panašaus.

Knygos istorija yra padalinta į dvi dalis – prieš sukrečiantį įvykį ir po – ir sakyčiau, visai sėkmingai paskoja apie tai, kaip šviežias jaunimėlis gyvena, kuo gyvena, su kuo gyvena, su kuo miega ir su kuo keliasi. Tikroviškos ir neperlenktos situacijos, kova už būvį ir išlikimą, ir vietą po saule (arba bandoje, kaip čia jau pažiūrėsi. Bet visoje istorijoje esama ir gilesnės minties ir tokios šviesios nuotaikos ir gero jausmo, kurio labai dažnai paaugliui prireikia paaugliškose pasikeitimų tamsybėse. Verta paskaityti, ypač, kai tau -ylika.

Beveik 2 metai

(oho!!!) praėjo, kai skaičiau vieną iš Sandros Bernotaitės pirmosios novelės eskizų, ar kaip ten reikia vadinti. Man tai jau atrodė, kuo normaliausia knyga. Dabar tai tikrai, nes štai guli pas mane ant stalo visu gražumu ir realumu (vis dėl to manau, kad tik laikant tą popierinę knygą tikrai galima pajusti – štai, išleidau) – ačiū Sandrai. Nors aš pati šiandien knygą jau aptikau dviejuose senamiesčio knygynuose ir beveik susigundžiau nupirkti – kam nors, dovanų, nes kaina žmoniška ir galima ne tik pauostyti, o ir nusipirkti neaukojant savaitės pietų. O dar knygoje yra atvirukas – siurprizas.

O knygą dar kartą, jau tikrąją, tik elektorininę perskaičiau lėktuve. Šiaip, jei atsimeni, tai aš knygų dažiniausiai po du kartus neskaitau, bet kažkaip įtikinau save, kad tai visai kita knyga ir perskaičiau. Tiesa, nežinau, ar pajutau, kas buvo eskize, o nebuvo knygoje, ir atvirkščiai, nes tai tiesiog buvo Virga, buvo ta pati nuotaika ir tas labai aiškiai matomas “filmas” galvoj (o ir beveik dveji metai praėjo, dieve, dieve). O “filmo” matymas knygoje man yra labai svarbus, nes jei nematau, galiausiai ir knygos nesuprantu.

Gal knygoje kiek užaštrintas komunizmo akcentas (Virgos mama ir teta buvo aktyvistės), kurio man norėjosi kiek subtilesnio. Toks gal tas akcentas – paaiškinamasis – tiems, kurie nežino, gal kokiems nelietuviams, kuriems gal (tikiuosi) kažkada teks laimė skaityti knygos vertimą?

O iš tikrųjų tai vėl norisi skaityti – gal ir juokingai skamba – dabar jau popierinę. Kur nors terasoj, besimėgaujant šita nerealiai malonia šiluma. Eikit į lauką. Su knyga.

The Buddha in the Attic

buda2KŽG prisaikdino mane jokiais būdais nepirkti knygos The Buddha in the Attic, autorė Julie Otsuka. Visai neseniai gavau siuntinį gražiame žolėtame voke su šita knyga. Ir jeigu jūs po KŽG posto dar neturite šios knygos savo knygų sąraše, tai dabar jau tikrai rašykite pirmu numeriu, nes kaip sakant, dviejų žiurkių patikrinta. KŽG, ačiū tau už tokius atradimus!

Knyga, iš tų, kur visą vakarą norisi verkti, taip jau būna su tom gerom knygom. Nes graudu, nes skauda širdį, nes lyriška, nes neįprastai parašyta, kaip sako KŽG – choru, nes kalba jos, nuotakos iš Japonijos, per jūras marias plaukusios pas savo gražuolius jaunikius, o atplaukusios pas visokio plauko senius ir ubagus, tarsi Ramusis vandenynas būtų kokia burtų jūra, kurią perplaukus migla aptraukia akis, o gal atvirkščiai, ji nuo jų nueina? Nes tai kartu yra emigrantų choras, dainuojantis apie vaikus, kurie nebesupranta ir nebenori suprasti savo motinų, kurie savo skambų ar švelnų japonišką vardą išsikeičia į beveidį – Jane ar Daisy, kurie nebenori būti tykūs ir nuolankūs, kaip jų tėvai. Nes tai yra dalis japonų istorijos, tokia pati kaip sakurų sodas Vilniuje, tik ne tokia didinga ir iškilminga. Nes tai japonų pradžia Amerikoje ir ji tikriausiai panaši į visų tautų pradžią šiame žemyne. Nes tikriausiai kiekviena tauta neišvengiamai turi savo tamsių puslapių ir tarpsnių, kurių metu labiausiai kenčia paprasti žmonės, teturintys vienintelį norą – ramiai nuimti derlių savo sode.

Nuotrauka iš http://www.nytimes.com/2011/08/28/books/review/the-buddha-in-the-attic-by-julie-otsuka-book-review.html?_r=0
Japanese picture brides. Nuotrauka iš http://www.nytimes.com/2011/08/28/books/review/the-buddha-in-the-attic-by-julie-otsuka-book-review.html?_r=0

The Budhha in the Attic yra nuostabi knyga, taip gražiai parašyta, man atrodo, kad tokį gražų tekstą paskutinį kartą skaičiau pas Šiškiną “Laiškų knygoje”. Skaitykit.

Life after Life

“What if we had a chance to do it again and again, until we finally did get it right? Wouldn’t that be wonderful?”

life after life

1910 m. vasario šaltą ir snieguotą naktį gimsta mergaitė. Negyva, aplink kaklą apsisukus virkštelė uždusina kūdikį. Nusileidžia tamsa ir vėl sugrįžtam į tą pačią dieną, tik kūdikis – Ursula, Uršulė – išgyvena. Šį kartą gal iki dienos, kai iškris pro langą, o gal nuskęs. Vėl nusileis tamsa ir rašytoja vėl leis Ursulai užgimti, pagyventi keletą metų, vėl atkeliauti į tą pačią gražią dieną prie jūros, tik šį kartą skęstančią mergaitę su seserimi išgelbės pro šalį einantis vyriškis.

Visa knyga tokia. Kaip “Run Lola Run” arba “Sliding Doors“, tad tema nėra labai didelė naujiena, tik gal paprastai filmuose rodomi du keliai – vienas nuvedantis į laimingą pabaigą, o kitas – į nelabai laimingą, o knygoje tai man vis kirbėjo mintis, kad tarsi žaidžiama “klases” – nepataikai akmenėlio į reikiamą langelį, stoji į galą ir vėl lauki savo eilės. Užgimti iš naujo. Bet kartu ir prisiminti preitus gyvenimus ir kritinius momentus, prikaupti energijos ir prasibrauti per nesėkmę sukėlusį poelgį – nekalbėti su užkalbinusiu žmogumi, nepasilikti svetimoje šalyje ir t.t. Iki tol, kol viskas gerai baigsis?

Knygoje autorė ne tik žaidžia su laiku, bet ir pasakoja šeimos istoriją. Būtent šeimos tema, o ne laiko, man šioje knygoje patiko labiausiai. Autorė tikrai įtikinamai atskleidžia šeimos santykius, tokius žemiškus ir natūralius, dar, sakyčiau, labai anglišką (būdama Vokietijoje tarpukariu Ursula, matydama vokiečių masinę psichozę dėl Hitlerio, galvoja, ar toks dalykas būtų įmanomas anglų tarpe. Tikriausiai ne. Labai sunku būtų įsivaizduoti. O ir Sylvie, Ursulos mama, išdidžiai praiena pro uniformuotus vokiečių pareigūnus, saugančius įėjimą į žydo parduotuvę).

Visai įdomi knyga, tik gal kiek per daug vietomis užtesta. Ir gal labiau būtų tinkama skaityti, o ne klausyti, kaip kad aš dariau. Nes kartais norėjosi susirasti kokį preitą gyvenimą ir pasitikslinti, kaip buvo preitą kartą.

Išeiviai

sebald knygaLabai paslaptinga knyga. Skaičiau ir niekaip nesugalvojau, kaip ją turiu skaityti – kaip grožinės literatūros knygą ar kaip prisiminimus, biografijas. Knyga pilna vaiduokliškų nuotraukų, kurios tampriai supintos su pasakojimu, kad galvoji, na, tikriausiai tikrai įvykę įvykiai yra iliustruojami, o ne iš atsitiktinių nuotraukų sudėliota mozaika apipinta sugalvota istorija.

Perskaityti šitą knygą viliojo recenzija Pinigų kartoje, o taip pat smalsu paskaityti, už ką vertėja Rūta Jonynaitė buvo pasodinta į vertėjos krėslą.

Iš tikrųjų šios knygos skaitymas nebuvo nei nuobodus, nei lėtas, didžiausia problema, su kuria susidurdavau – atsivertus knygą ir pradėjus skaityti, niekaip negalėdavau prisiminti, kurioj vietoj palikau pasakojimą ir apie ką jis buvo, veikėjai man susimaišė ir pradžioj nelabai supratau, kaip jie visi susiję, todėl vis versdavau ir versdavau puslapius atgal, kol galiausiai atsiversdavau kažkurios knygos dalies pradžią ir pradėdavau skaityti nuo pradžių. Taip tikriausiai gaunas, kad knygą perskaičiau porą kartų. Iš tikrųjų gal nebuvau iki galo knygai atsidavus ir nedėjau reikiamų pastangų surišti knygos gijas ar bent laikytis įsikibus pagrindinės minties, kurią labai gražiai jau minėtoje recenzijoje nupasakoja E.B.

Trumpai, tai nėta knyga atostogoms. Galbūt labiau knyga keliems ilgiems vakarams, dūšiai pavirpinti. Dar viena labai išsami recenzija čia.

The Absolutely True Diary of a Part-Time Indian

1

“I used to think the world was broken down by tribes,” I said. “By black and white. By Indian and white. But I know that isn’t true. The world is only broken into two tribes: The people who are assholes and the people who are not.”

Jau seniai skaičiau (klausiau) tokią nuoširdžią knygą. Tokią paprastą ir nuoširdžią. Audio knygos nuoširdumą sustiprina ir tai, kad ji yra įskaityta paties autoriaus. Susiradau amazonėj spausdintą variantą (gan daug knygos duoda perskaityti) ir kuo labiausiai užsinorėjau popierinės, nes ji, pasirodo, turi kitą labai didelį privalumą – iliustracijas.

2

 Junior yra paauglys indėnas, spokanų genties, gyvenantis nusigėrusiam ir degradavusiam indėnų rezervate, kuriame toks užburtas skurdo ir alkoholio ratas, kad vienintelis būdas ištrūkti yra išvažiuoti. Junior turi įvairių fizinių negalių, dėl to dažnai yra užgauliojamas, iš jo tyčiojasi, jį muša. Po vieno incidento ir nuoširdaus pokalbio su rezervato mokytoju (šis mokiniui prisipažįsta, kokie indėnų auklėjimo būdai buvo naudojami, kai mokytojas buvo jaunas), Junior išvažiuoja mokytis už rezervato ribų, į mokyklą už 22 mylių. Joje mokosi vien tik baltieji mokiniai. Taip Junior tampa savo genties išdaviku (kam išdrįso palikti savo apgailėtiną gentį) ir visiška balta varna savo naujojoje mokykloje. Bet tas vaikas turi tiek gyvasties ir noro būti kitoks, nei nusigyvenę indėnai, kad net graudu, o ir susigraudinau ne vienoj vietoj… Tik nepagalvokit, kad knyga yra tokia alia si-si, kad tokios moterėlės kaip aš, skaito ir ašaras braukia – būtent jau minėtas autoriaus/herojaus nuoširdumas ir kelia tą graudulį.

Kad knyga yra gera įrodo ne tik visokiausi apdovanojimai, bet ir tai, kad knyga buvo uždrausta kai kuriose JAV mokyklose – tikriausiai tik dėl to, kad kuo daugiau mokinių ją perskaitytų.

Ir dar kaip neįsimylėti knygos herojaus, kuris prisipažįsta: “That’s right, I am a book kisser.”

Trumpų amžinų meilių knyga

makine lt

Taip ir norisi rašyti – Makine, mano literatūrine meile. Ketvirtoji jo knyga lietuviškai, ketvirtoji mano perskaityta. Andrei Makine yra toks rašytojas, kurio 140 puslapių knygoje gali gali rasti temų 140 dienų diskusijų. Arba viena tema gali tiek diskutuoti. Tai yra knyga, kuriai nereikia būti begalinio ilgumo ir begalinio sunkumo (fizine prasme), nes ji yra tokia koncentruota, kad staigiai išgėrus gali nuplikyti.

Man Andrei Makine yra rašytojas, kuris, net nežinau, kaip čia įvardinti, “groja” tokiomis vidinėmis stygomis, kad nori nenori imi pergalvoti savo gyvenimo vertybes, stebėti, kurioje kokios nors vyraujančios ideologijos pusėje dabar esi, ir kaip labai skauda, kai tokias knygas skaitai (nes juk kai tau šešiolika skauda nuo vienų dalykų, o kai trisdešimt šeši – nuo kitų).

Makine yra mėgstamiausias rusų rašytojas po Šiškino …

Labai rimta ilga recenzija – čia.

Teroristas

TeroristasTyto Albos dovana. Galvojau, bus proga susipažinti su John Updike –  dar vienu žymiu amerikiečių rašytoju (šalia P.Roth), bet, manau, kad nebuvo tas mano susipažinimas labai sėkmingas, nes, kiek suprantu iš atsiliepimų apie knygą, tai yra labai netipiškas Updike romanas ir tikriausiai ne iš labiau vykusių.

Romanas toks ganėtinai niūrus –  visas veiksmas vyksta nuskurdusiam Naujojo Džersio miesto rajone, kur gyvena Ahmadas su savo airių kilmės (raudonplauke strazdanota) mama. Tėvas – egiptietis, jau seniai dingęs iš šeimos gyvenimo. Ahmadas “ištikimas” neegzistuojančiam tėvui – gana robotiškai ir nelabai aišku, kodėl, pasirenka islamą ir, nepaisant visų vartotojiškos aplinkos dirgiklių, tarp kurių yra išaugęs, nepaisant to, kad yra vos ne protingiausias vaikas klasėje, yra fanatiškai atsidavęs ir nekvestionuojantis, beveik neabejojantis savo imamu ir visoks kitoks nepaaugliškas. Mokykloje Ahmadą tolesnių mokslų klausimais konsultuoja toks ponas Levis, kuris vieną vakarą užklysta pas Ahmadą į namus, o galiausiai užmezga romaną su jo motina. Taigi, susipažįstame ir su šiais niekuo neypatingais herojais.

Pirmojoje knygos dalyje nelabai kas vyksta, viskas gerokai užsitęsia, bet į knygos pabaigą norėjosi kuo greičiau perskaityti, sužinoti, kaip viskas baigsis, atsirado šiokia tokia įtampa. Tik ta įtampa ne tai, kad sprogsta, bet labiau gal kaip koks pradurtas balionas – šaižiai leisdamas orą pasiblaško po kambarį ir nukrenta. “Pradūrimo” momentą net kelis kartus perskaičiau, nes iš karto net nelabai supratau, kada įtampa pasiekė piką ir pradėjo vėsti. Kažkokaip keistai.

updike

Jei yra John Updike gerbėjų, prašau atsiliepti, Tyto Albos vardu knygų žiurkės knygą dovanoja.

Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai

apelsinaiNežinau, nepaliko man įspūdžio knyga. Ir kažkokių ypatingų jausmų nesukėlė, praslydo ir tiek, net nežinau, ką čia apie ją parašyti. Galvoju  apie įvaikinimą (autorė buvo įvaikinta religingos šeimos) – rizikingas reikalas. Kažin kokios įvaikinimo sąlygos? Tikriausiai, jei esi išprotėjusiai religingas, niekas nedraudžia įvaikinti, bet, autorės atveju, toks įvaikinimas atrodo tiesiog siaubingai. Kaip bebūtų keista, įdomiausia man buvo skaityti autorės 1991 m. parašytą įžangą, kurią galite rasti ir čia.

The Human Stain

humanKas čia, Philip Roth knygų iššūkis? Visų Pilypo knygų? Dabar – 4 iš 31. Iš tikrųjų,  “Nemesis” nelikau labai sužavėta, bent jau iš pradžių, bet ta knyga man vis dar sukasi galvoje, pavyzdžiui, tik dabar žiūrėdama į geltoną šios knygos viršelį, sugalvojau, koks jis į temą, nors skaitant galvojau, kad jis man toks blankus ir neišraiškingas. Paprastos ir neįsimenančios knygos gi tiesiog dingta iš galvos, o Pilypas mane tikriausiai užkerėjo, kad nepaliauju apie jį galvojus.

Ne visada pasidomiu knyga iš anksto prieš skaitydama, tai taip ir gaunasi, kad iš alia trilogijos, kurią sudaro “Amerikietiška pastoralė“, “I Married a Communist” ir “The Human Stain”, ėmiau vidurinę ir praleidau. Na, tiek jau to. Kadangi P.Roth knygas man galvoje reikia subrandinti, tai net dabar nežinau, kaip apie “The Human Stain” parašyti. Gal tiek – labai patiko, labiau nei “Nemesis” (o “Nemesis” dabar patinka labiau, nei tada, kai perskaičiau). Norisi ir parekomenduoti ir neišduoti knygos siužeto, kaip čia išsisukti?

Coleman Silk iš Athena koledžo dekano (nežinau, ar čia tiksliai verčiu tas pareigas) pareigų buvo atleistas už rasizmą. Jo paskaitų nelankančius studentus jis pavadino “spooks”. Žodžių, kurių tiesioginė prasmė yra “vaiduoklis”, o netiesioginė – įžeidi afroamerikiečiams. Atrodo, kas čia tokio nuostabaus, jei ne tai, kad pats “rasistas” yra juodaodis, kaip čia pasakius, juodaodis savo krauju ir kilme, nes jo paties oda kaip juodaodžio yra labai šviesi ir jis apsimeta juodaodžiu nesantis. Jis apsimeta žydu. Neblogai, ane? Apie jo kilmę žino tik jo šeima, kurios jis išsižadėjo prieš vesdamas baltaodę merginą, su kuria susilaukė keturių vaikų – su siaubu prieš kiekvieno vaiko gimimą galvodamas apie laukiamą prisipažinimą. Ar teks Coleman’ui prisipažinti?

Dar nusprendžiau, kad šio autoriaus knygų daugiau neklausysiu, nes klausyti jis vis dėlto man yra per sunkus. P.Roth knygose man reikia su grįžti atgal, prisiminti ir pasitikslinti, o audio knygoj tiesiog negali lengvai surasti tos specifinės pastraipos ar knygos vietos. O dabar manęs jau laukia knygos ekranizacija.