Dovana nuo Tyto Albos

Kai Knygu žiurkė L lankėsi pas Tyto Albą, gavo A.Makine knygą “Moteris, kuri laukė” ir pažadėjo, jog po tai, kai mes abi ją perskaitysime (gražiai, be jokių pabraukymų ir užlenkimų), padovanosime ją kuriams nors blogo skaitytojui ar skaitytojai.

L perskaitė knygą pirmoji, po to aš ją per dieną sugraužiau, tai dabar laikas jums.

Laimėtoją “ištrauksime” burtų būdu, o norintys dalyvauti turi atsakyti į vieną klausimą:

Kokią knygą siūlytum skaityti savo priešui (dėl įdomumo gali parašyti kodėl)?

Atsakymų lauksim iki sekmadienio

K.Ž.G

Mercredi (pranc. trečiadienis)

Dabar skaitau Ericos Jong knygą Seducing the Demon. Knygoje daug rašoma apie rašymą ir visokius su juo susijusius reikalus. Tai ir pagalvojau tavęs užklausti, jei rašytum knygą, tai apie ką? Hmm. Niekas man šito nepasakys, čia gi komercinė paslaptis, idėjų vagystė ir t.t.  🙂 Na, gerai, jei rašytum, tai, kas būtų tos knygos pagrindinis veikėjas? Dabar pagalvojau, kad ne nuo to klausimo pradėjau 🙂 Na, tą kitą paliksiu kitam kartui 🙂

Trečiadienio vakaro klausimas

Kartais sugalvoti klausimą būna begalo sunku. Visada žaviuosi žmonėmis, kurie per susitikimus su rašytojais moka užduoti labai gražius ir protingus klausimus. Aš tada tik sėdžiu ir galvoju, kodėl prieš eidama į susitikimą nepavarčiau prieš šimtą metų skaitytos knygos, neprisiminiau detalių ir panašiai. Tai va, o čia tikriausiai buvo pasiteisinimas, kodėl trečiadienio klausimų taip seniai nebuvo 🙂

Šiandien išėjau iš namų su vienu tikslu – nueiti pusvalandžiui į kavinę ir paskaityti knygą šventoj ramybėj gurkšnojant latte :). Trečiadienio klausimas nr vienas: Ar man pavyko? Teisingai, aišku, kad nepavyko, nes, prieš pasiekdama kavinę, aš užsukau į vieną ale komiso parduotuvę ir ten labai pigiai nusipirkau knygą (= latte puodelis), o paskui užsukau į knygyną, kur už antrą latte puodelį nusipirkau dar vieną knygą – taip mano šventas ramybės pusvalandis ir prabėgo, kava liko negerta, o knyga rankinėj liko neatversta, tik namo turėjo žygiuoti susigrūdus su kitomis knygomis. Tikriausiai pasakojo naujokėms siaubiakus apie tai, kokios eilės jų laukia 🙂

Vienam darbe mano bendradarbiai vis iš manęs juokdavos, kad aš visur nešiojuos knygą, nors žinau, kad neturėsiu laiko jos skaityti. Na, bet aš tiesiog su ja kartais negaliu iššiskirti, ir būnu labai laiminga, jei turiu minutę laiko, o knyga su manim, ir atvirkščiai, žiauriai nervuojuos, jei kur nors tenka laukti, o knygos nėr. Visai neseniai poliklinikoj visiškoj ramybėj nesinervindama pralaukiau visą valandą prie kabineto, na ir kas, juk turėjau knygą. Tai toks ir klausimas šį trečiadienį. Labos nakties

Motyvacinis klausimėlis

Tikriausiai pastebėjot, kad nusipirkau vieną knygą ispaniškai. Nusipirkau, nes labai noriu (dabar) perskaityti knygą ispaniškai ir tuo pačiu truputį prisimint, ką “seniai pamiršau”, nors kelionės metu vis pagaudavau save suprantančią, ką žmonės sako. Norėjau nusipirkti ispanų rašytojo knygą vaikams/jaunimui (kad būtų lengviau skaityti), bet neradau tinkamos, tai pasiėmiau verstinę. Aišku, labai norėjos kokią Isabel knygą pasiimt, bet jos kalba toookia…

Knygų skaitymas originalo kalba yra vienas iš būdų nepamiršti/prisiminti kalbą, mokytis kalbos. Aš žinau, kad ko noriu yra beveik neįmanoma, bet, nepameluosiu sakyti, kad ir šitas blogas buvo neįmanomas reikalas. Bet, voila, jis yra ir dar kaip yra. Ir bent jau dabar man atrodo, kad tikrai ją perskaitysiu. Nežinau, per kiek laiko, bet perskaitysiu. O kaip tau atrodo?

|svajotoja|

Trečiadienio knygos ir skanėstai :)

Kadangi laiko skaityti turiu ne tiek jau ir daug, praktiškai visada ką nors skaitau valgydama. Dažniausiai laikraštį ar žurnalą, bet būna, kad ir knygą. Aišku, sunku skaityt knygą, nes riebaluotais pirštais neperversi kito lapo, bet vis tiek skaitau. Nors sakoma, kad taip elgtis yra totaliai negerai, nes nei pavalgai, nei paskaitai, na, bet aš nieko negaliu padaryti. Taigi, pirmas klausimas:

Labai pasigedot klausimėlio, tai čia dar vienas, detalizuojantis prieš tai buvusį. Dar būtų gerai, kad Dori paviešintų savo atsakymą komentaruose 🙂

|su braškių bliūdeliu|

Vėl trečiadienis? Negali būti!

Visada paskolinu knygą, jei tik kas nors nori ją skaityti. Visada tikiuosi, kad skaitančiajam ji patiks taip pat kaip ir man, ir mes, pilni to patikusios knygos džiaugsmo, juo pasidalinsim. Kadangi paskolintas knygas užsirašau “belekur” arba iš viso neužsirašau, nes esu įsitikinusi, kad atsiminsiu, tai, galima sakyti, nežinau milijono savo knygų buvimo vietos. Iš viso pamirštu, kad tokią turėjau, jei neprisireikia kam nors paskolint ar užsinori pavartyti. Taip atsitiko ir su Everything is Illuminated originalo kalba. Knyga sėkmingai guli pas kažką lentynoj, o aš jos taip pasiilgau, noriu pavartyt, please, grąžinkit, mano mieli draugai. Taip išeina, kad dar nežinodama apie Bookcrossing, jau jame nesąmoningai dalyvavau 🙂

Pati skolintas knygas stengiuosi kuo greičiau perskaityti, nes man jos tiesiogine žodžio prasme guli ant sąžinės ir trukdo ramiai gyventi. Tai aš tos nepakeliamos sunkenybės stengiuosi kuo greičiau atsikratyt. Bet iš labai artimų žmonių skolintos knygos kartais užsistovi. Dažniausiai dėl to, kad su tuo žmogum labai dažnai susitinki ir nebus problemos grąžinti knygą arba dėl to, kad knygai niekaip neateina eilė, ją vis paimi, o ji kažkaip nesiskaito, tada neši draugei grąžint, o ji stumia knygą tau atgal į rankas, nes TURI ją perskaityti, nes ji labai gera. Taip ir stovi lentynoj. Tokia viena McCarthy jau gal metus (ir vis ant sąžinės, aišku) akis bado, bet ne jos eilė, nors tu ką. Niekaip ranka nesitiesia ir link L. Cohen Žavių nevykelių, nes, įsivaizduojat, buvo parašyta, kad tai kažkoks ale eksperimentinis romanas, ir man visai nepatiko toks aprašymas, tai vargšė knyga ir laukia…

O tu skolini knygas? Tell me tell me

|bibliotekininkė|

Trečiadienio ?

Bibliotekų lankytoja tapau nuo pirmosios klasės. Dar dabar atsimenu, kaip mokytoja pirmą kartą visą klasę nusivedė į biblioteką supažindinti su ten veikusia tvarka. Atsimenu net pirmąją iš bibliotekos paimtą knygą – su daug iliustracijų, tokią pusiau komiksus. Buvau apžavėta. Nuo pat pradžių. Man labai patiko, kad mano pirmojoje bibliotekoje buvo savitarna. Man labai svarbus tas kuitimasis, stoviniavimas prie lentynų, skaitinėjimas, begalinis rinkimasis.

Kai vėliau išėjau į gimnaziją, biblioteka buvau baisiai nusivylus, nes savitarnos ten nebuvo nė kvapo, o ir bibliotekininkė tokia “nuostabi”, kad nuo skaitymo ir knygų meilės tikriausiai atbaidė ne vieną kartą. Atėjus į bibioteką dialogas būdavo maždaug toks: “Ko nori? Nežinai, ko nori? Tai ko čia atėjai.” Žodžiu, sėdėdavo kaip Cerberis užstačius stalą ant įėjimo į patalpą, kur saugojo incognito knygas – niekada taip ir nesužinojau, kokie mūsų gimnazijos knygų fondai. Išdrįsdavau į ją ateiti tik tiksliai žinodama autoriaus vardą ir pavardę, kūrinio pavadinimą – kad nebūčiau išjuokta. Brrr.

Dar mokykliniais laikais buvau I.Simonaitytės bibliotekos lankytoja, ten man patikdavo, buvo savitarna, iš ten dažniausiai susirinkdavau knygas pagal privalomą sąrašą.

Vėliau buvo universiteto fakulteto biblioteka, Mažvydas, kur pusę laiko praleisdavai laukdama knygos, net nežinodavai, ar ji tiks, ar ne, ir tada sekė labai ilgas tarpas be jokios bibliotekos iki kol mano anyta užrodė jau apdainuotą 🙂 Girulių bibliotekėlę. Tokia tat trumpa mano bibliotekų istorija.

O tavo?

|KŽL|

Labas, trečiadieni!

Trečiadienis – gera diena. Jau seniai ne pirmadienis, jau kvepia penktadieniu 🙂

Mano sesė sako, kad jai keista, kai žmonės labai emocingai žiūri filmus – garsiai juokiasi, verkia. Ji tas emocijas išgyvena viduje. Aš, pvz., reaguoju gan emocingai – kai skaitau galiu ir pažliumbti, galiu ir pasijuokti. Atsimenu, kaip skaitydama traukinyje J. Foer knygą Everything is Illuminated bandžiau sutramdyt juoką. Na, žinote, kaip tokiais atvejais būna – tiesiog sprogsti iš vidaus, pradeda bėgt ašaros ir visas krataisi. Taip ir man atsitiko, aišku, turėjau daug žiūrovų.

Kaip tu skaitai?

|kz|

Pramiegotas trečiadienis

Tik atsikėlus šį rytą supratau, kad pramiegojau trečiadienį. Pastaruoju metu iš viso labai dažnai nežinau, kuri savaitės diena, nes visai neturiu savaitgalių – kukulis be išeiginių keliasi šeštą ryto 😦 (o man tai yra, ojojoj, nežinau, kaip geriau iššireikšti), taigi turiu gerai pagalvoti, prieš nuspręsdama, kokia kasdien savaitės diena. Štai ir šį trečiadienį su visu trečiadienio klausimu tiesiog pramiegojau 🙂 Tai klausimėlis toks mieginis 🙂

|žiurkė pavirtus į miegapelę|

Trečiadienio protas ir jausmai

Kartais, kai imame diskutuoti apie kokią nors knygą, ima ir išlenda koks nors visiškai negirdėtas neregėtas knygos pavadinimas, pasijaučiu, kaip nukritusi iš mėnulio, ar pirmą kartą atėjusi į knygyną. Na, iš vienos pusės, tas jausmas malonus, nes kažkaip smagu, kad nors atrodo, jau apie lietuviškai parašytas ir išverstas knygas kažką žinai daugiau nei eilinis praeivis, na bent tiek, kad maždaug žinai, kas yra išleista, išaiškėja, kad vis dėlto yra užsislėpusių siurprizų; iš kitos pusės apima toks lyg ir nisivylęs bevlitiškumas, kad nieko apie tai negirdėjai ir kaipgi prasmuko pro tavo akylas akis. Taip man atsitiko su tuo Anaforos paminėtu Štileriu, kuriuo paskui pasidžiaugė Dori, o aš likau it musę kandus (pfuuu…), nes nesu girdėjus, kam čia varpai skambina. Na, dabar jau esu ir laukiu parkeliaujant į mano lentyną. Reabilitavau save truputuką, nes manęs ant svieto nebuvo, kai ši knyga buvo išleista, o iš senų tarybinių leidimų sunku atsirinkt, jei nieko nebuvai girdėjusi (čia specialiai mot. g. :)) žmogus.

O čia ir trečiadienio klausimas. Bandykit žymėt kelis atsakymus, o geriausia iš viso, įrašykit savo variantą!

|belaukianti atsakymo|

Trečiadieniais kyla klausimai