Tyto Albos podiumas

P1220314

Šįvakar ant podiumo išsirikiavo jau išleistos ir dar laukiančios savo eilės knygos. Kaip visada, smagu būti pakviestai, smagu pamatyti autorius ir žinoti ateitį, na, bent jau šios leidyklos. Kadangi griūnu nuo kėdės iš nuovargio, tai labai labai trumpai apie tai, ties kuo akis ar ausis labiausiai užkliuvo. Beje, kiekvienais metai man podiumas atrodo vis trumpesnis, nors greičiausiai tai yra visiška netiesa ir renginys visada trunka pusantros valandos. Kas gali pasakyti, kodėl man taip susivaidena?

Šį kartą labai pasigedau grožinės literatūros – tiesiog labai mažai, mažuma – tik Agnės Žagrakalytės dar gimties stadijoje esanti “Klara” – knyga apie kažkokią labai labai blogą mergiotę žodinių komiksų forma (olialia, kas čia bus?) ir Norvegijoje gyvenančios, man iki šio negirdėtos, nors ir ne naujokės Rūtos Mataitytės “Gunda” – nebiografinis romanas apie daug ką ir emigraciją, manau, bus visai įdomu pabandyti paskaityti.

Iš negrožinės visai įdomi knyga pasirodė Roberto Badaro ir Danutės Jonušienės “Toksikologo užrašai” – tiesiog autorius pasirodė fainas, tad ir knygą būtų smalsu paskaityti, kaip ir Giedriaus Drukteinio dar tik būsimą “Kaip išlikti suaugusių pasaulyje” – grynai iš smalsumo, kas ten tokia per paslaptis – nors man, kaip solidžiai tetai tikriausiai jau reikėtų pasikliauti savo gyvenimiška patirtimi, bet vis dėlto, gal ten koks laimingo gyvenimo eliksyro receptas aprašytas?

Šauniausio vakaro svečio karūną dedu Mikalojui Vilučiui ir jo kulinarinio paveldo knygai “Sriuba”, jau kuris laikas leidyklos rūpesčio dėka arba dėka leidyklos rūpesčio (niekad neatimenu, kuris variantas teisingas) gulinčiai šalia mano lovos. Tik va, bėda, vis dar kankinu “Šėtoniškas eiles”, niekaip nenoriu “mesk į šoną, mes į šoną” kirbančiam šėtonui nusileisti, tai knygų eilė auga ir grūdasi.

Dar nepamiršiu paminėti suknelių karalienės Arūnės iš Kakavinio mėnulio (nuoroda į blogą – šone). Štai tokia nuostabiai taškuota buvo šiandien. Ach.

taskai

 

 

 

Vaiko knygos šventė

Šiandien yra Hanso Kristiano Anderseno gimimo diena. Labai svarbi diena vaikų literatūrai, nes paskelbiamos geriausios ir gražiausios vaikiškos knygos. Tą pačią dieną Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBY Lietuvos skyrius paskelbia geriausias praėjusių metų knygas vaikams.

IBBY Lietuvos skyriaus nuomone

Gražiausia metų knyga – Marijos Smirnovaitės iliustruota lietuvių liaudiens pasakų rinktinė “Aukso kirvukas”

nieko kirvukas

Reikšmingiausias metų debiutas – Neringos Vaitkutės “Vaivorykčių arkos”

nieko arkos

meniškai vertingiausias nespalvotas iliustracijas knygoje “Vilniaus padavimai” įvertintas Andrius Seselskis

vilniaus-padavimai

Sveikinam kūrėjus ir leidyklą “Nieko rimto”, kuri savo pergalių džiaugsmu nori pasidalinti su knygų žiurkėm ir jų žiurkiukais, ir dovanoja “Aukso kirvuką” (ypatingo grožio knyga, iliustracijos tikrai nerealios!!!) ir “Vaivorykščių arkas”. Parašykite prašom komentaruose, kurios knygos norėtumėt ir už dienos kitos kažkam nerealiai pasiseks (mums su G. jau pasisekė, ačiū leidyklai).

 

 

Kai tylėti negalima arba džiaugsmas dėl “Tarnaitės pasakojimo” lietuviškai

Net ir man, visai nesusijusiai su knygų leidybos verslu, yra aišku, kad lietuviškai išleisti knygą, kuri parašyta prieš 27 metus ( 1985aisiais), ir apie kurią Lietuvoje nelabai yra girdėta, yra rizikinga. Tam reikia drąsos ir tikėjimo, kad knyga bus įdomi skaitytojui ir šiandien.

Todėl dar kartą noriu pagirti Baltų lankų leidyklą, išleidusią M.Atwood “Tarnaitės pasakojimą”. Esat drąsūs ir šaunūs.

Aš apie šitą knygą visiems esu išūžusi ausis. Draugams esu pripirkusi ir pridovanojusi, esu rekomendavusi daugumai tų, kurie manęs prašė ką nors parekomenduoti. Esu rašiusi apie ją šitame bloge, visokiuose forumuose, kai tik tam pasitaikydavo proga.

Man atrodo, jog M.Atwood “Tarnaitės pasakojimas” vis dar yra labai aktualus tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, nes knyga kelia klausimą, ar moterų vaidmuo visuomenėje turi būti nulemiamas biologijos. Kas turi teisę į moters kūną?

M.Atwood (kuri yra labai rimta kandidatė Nobelio literatūros premijai, Bookerio premiją gavo vieną, o jai nominuota buvo  penkis kartus) knyga “Tarnaitės pasakojimas” sugestyvi distopija, apie valstybę kontroliuojančią visas žmonių gyvenimo sferas, kur moterims palikta vieta tik namuose, tik šeimyniniame gyvenime.
Ką tai sako apie visuomenę, kai moterims joje uždrausta dirbti, lavintis? Ką tai sako apie žmones, manančius, jog moters vienintelė paskirtis yra gimdyt vaikus?

M. Atwood įtaigiai aprašo pagrindinės herojės Fredinės (tai nėra jos tikras vardas, tiesiog taip parodoma jos priklausomybė šeimininkui Fredui) gyvenimą.
Pats baisumas man buvo tame, kad aprašomame  pasaulyje, kurį valdo baimė, prievarta, nepasitikėjimas ir bausmė, viskas tarsi susigulėjo, normalizavosi, nes Fredinė pasakoja apie savo kasdieninį gyvenimą, apie tą rutiną, į kurią ji priverstinai yra įgrūsta.

Kai rašiau apie šitą knygą mūsų bloge 2011 metais pasakojau, kad skaitydama nuolat turėjau sau sakyti, jog čia tik pramanas, jog čia nėra tikrovė.

Bet ,deja, pasaulyje yra dar tokių “gilead respublikų”, kur mergaitėms tėra vienintelis kelias- susilaukti vaikų ir juos auginti. Yra vietų, kur mergaitės žudomos mokykloje, nes kažkams atrodo, jog mergaičių išsilavinimas prieštarauja religinėms tiesoms. Yra vietų, kur moterys baudžiamos fizinėmis bausmėmis už bučinį, už kelnių dėvėjimą, už tai, kad jas kažkas išprievartavo.
Ir, deja, patys negalime žiūrėti vien kritikuoti tų kitų “gilead respublikų”, kol mūsų pačių visuomenėje vis dar yra “gilead respublikos” užuomazgų ar likučių.

Praėjus 25 metams nuo knygos išleidimo, The Guardian rašė “…Atwood visada tvirtino, jag romanas negali būti priskiriamas mokslinei fantastikai. Tai, kas praktikuojama Gilead respublikoje nėra futuristiška. Ji teisi, šis romanas kaip niekada yra svarbus šiandien, kai moterys įvairiose pasaulio dalyse gyvena panašius gyvenimus, padiktuotus biologinio determinizmo ir mizoginijos“.

Bet knyga paliečia ir daugiau visuomenės problemų: M.Atwood kritikuoja žmonijos elgesį su gamta, žmonių nepakankamą dalyvavimą politiniame gyvenime, religijos kišimąsį į visuomeninius klauismus ir t.t.
Man šita knyga ne tik pareguliavo mano geriausių kada nors skaitytų knygų Top3, bet ir pakeitė ir mano požiūrį į mano pačios  gyvenimą, į privilegijas, kurios toli gražu nėra savaime suprantamas dalykas visiems žmonėms: teisė išsakyti savo nuomonę, teisė būti nepriklausoma ir pačiai spręsti, ko aš noriu. Teisė galėti dirbti. Teisė mylėti, ką noriu. Teisė mokslintis ir teisė dalyvauti valstybiniame gyvenime.

Ir dar kartą dėkoju leidyklai, vertėjai (vertė Nijolė Regina Chijenienė), apipavidalintojams.
Man patiko idėja viršelyje pavaizduoti tarnaites išlankstytas iš popieriaus: identiškas, padarytas pagal tą pačią origami lankstymo schemą, nelaisvas, o sugautas griežtoje formoje.

M.Atwood kalba knygoje yra tiesi, be pagražinimų; tarsi Fredinė liudytų teisme, tarsi be jokio gailesčio pasakotų apie šaltą, barbarišką egzistenciją, kuriai priešintis nėra nei jėgų, nei drąsos.
Bet yra jos-tarnaitės- istorija, jos pasakojimas, jos žodžiai. M.Atwood yra sakiusi, “Balsas yra dovana žmogui, jis turi būti branginamas ir naudojamas (…)Tyla ir bejėgiškumas eina ranka rankon.” Fredinė netyli. Ji liudija. Ji naudoja savo balsą. Ji pasakoja savo istoriją.

K.Ž.G

Kalėdos (prasideda) rudenį

Mano aa senelis savo vienkiemy ant kalno plačiai mojuodamas rankomis mums vaikams pasakodavo tokią anekdotinę situaciją, nesuprasi – būtą- nebūtą, gal tik anekdotą, apie tai, kaip “rusai ėjo” ir su juo kalbėjo, kokia “velykaja rodina”, o kaimiečiai neva viens kitam galvom lingavo, kad nuo šiol “vėlykos bus rudenį”. Tokie prisiminimai man šiandien sukos galvoje, kai visa iki ausų išsišiepusi ėjau iš Tyto Albos su pilnu glėbiu knygų. Galvojau, kaip čia tą jausmą apibūdinti, tai ir sugalvojau, kad man pačios tikriausios Kalėdos rudenį. Ačiū Tyto Albai už dovanas!

Šviežutėlės

Kas dėžėje?

 

Pareinu namo.

– Kieno čia dėžė?

– Tavo.

– Mano?

– Tavo.

O, mano dėžė! Kaip smagu gauti dėžę į dienos pabaigą. Kas dėžėj? Pažiūrėkim.

 

Mano koja sugalvojo dalyvauti fotosesijoj 🙂

 
 

 

Štai

 

Iš arčiau

 Smagus siurprizas, ar ne? Tikiuos, vertimas geras 😉 Ir ateity tikiuos gerų vertimų. Ačiū.

Dovana

E.Donoghue “Kambarys”- lietuviškai

Aš visada labai apsidžiaugiu, kai pamatau geras knygas leidžiamas lietuviškai. Neturiu lietuviškos statistikos, bet Švedijoje kasmet išverčiama mažiau ir mažiau užsienietiškų knygų, o tai reiškia, jog tik viena kalba skaitančio skaitytojo literatūrinis akiratis priverstinai mažinamas, ir tenka turkštis vis labiau vietinės reikšmės baloje, o ne plačiuose knygyniuose vandenyse.

Todėl labai apsidžiaugiau, kai šiandien pamačiau, jog knygynuose jau turejo pasirodyti E.Donoghue “Room” lietuviškas leidimas.

Knygą išleido “Alma littera”. Vertėja- Dalė Virginija Jakutienė.

Apie šitą knygą jau esame kalbėjusios, bet kadangi ne kiekvieną dieną Orange (2011) ir Booker premijos (2010) nominantai (patekę į trumpajį sąrašą)  verčiami į lietuvių kalbą, tai dar kartą noriu priminti, ką rašėme apie šitą knygą, todėl šiandien publikuojame jau seniau rašytą tekstą apie ją.

 

                                                                             ***

Kai sužinojau, jog E.Donoghue knyga “Room” yra apie tai, kaip į Josef Fritzl panašus monstras Kambaryje jau septintus metus laiko gatvėje pagrobtą moterį, pasakiau sau, jog jos neskaitysiu, nes bijau.

Bet kai už kapeikas savajame knygyne radau knygos švedišką pocket leidimą, tai rankos pačios tą knygą pagriebė (čia aš taip visiems aiškinuosi dėl nekontroliuojamo knygų pirkimo. Ne aš kalta, o mano rankos)

E.Donoghue “Room” galėtų būti nepakenčiamai baisus ir žiaurus, bet paradoksalu tai, kad knyga, nepaisant to siužeto, yra šviesi. Už tai reikėtų dėkoti E.Donoghue pasirinktai pasakojimo perspektyvai: romanas parašytas ir penkiamečio sūnaus, gimusio Kambaryje ir niekada nebuvusio už jo ribų, perspektyvos.

Jei knyga būtų rašyta iš suaugusiojo pozicijos, neabejotina, jog viskas būtų daug žiauriau, su gausybe kančių aprašymų, bet Jack (toks berniuko vardas) dalinai yra savo mamos apsaugotas, nes ji savo fantazijos dėka toje skylėje sugeba sukurti kiek tik įmanoma saugų, įdomų ir gražų pasaulį savo sūnui.

Jack galvoja, jog tai, kas Kambaryje- yra tikrovė, o viskas už Kambario ribų yra “per televizorių”. Jo mama sukūrė jiems abiems daugybę kasdienos rutinų, matyt, kad pati neišprotėtų, ir kad Jack gyvenime, nors aplinkybės tokios bauginančios, būtų kažkokia struktūra. Pavyzdžiui Jack skaičiuoja į dubenėlį pusryčiams įberiamus dribsnius ir užpila juos “pieno kriokliu”. Darbo dienomis po pusryčių  jie abu žiūrėdami per stoglangį šaukia, kiek tik jėgos leidžia. Jack mano, jog čia toks žaidimas, o skaitytojas tai supranta, kad mama šaukia ne todėl, kad žaistų, o kad tikisi, kad kas nors juos išgirs.

Skaityti “Kambarį”, be abejo, yra klaustrofobinis išgyvenimas.

Kambaryje egzistuoja tik labai mažas daiktų kiekis: vos kelios knygos, televizorius (kurio laiko žiūrėjimą mama riboja, kad Jack’ui “neištirptų smegenys”) ir patys būtiniausia higienos, bei maisto apyvokos daiktai.  Todėl aš skaitydama labai stebėjausi, kaip mama sugebėjo prigalvoti tokią daugybė žaidimų ir užsiėmimų savo sūnui, kai dalykų, su kuriais jis galėtų žaisti, yra taip maža.

Knygos neabejotina stiprybė, iš kurios ir atsiranda tas mano jau anksčiau minėtas šviesumas, yra Jack ir jo mamos santykiai, jų abiejų nuostabus ryšys, kai atrodo, jog artimiau jau ir būti negali.

Kadangi pati turiu mažą vaiką, tai kartais norėjau mesti knygą į šoną (o atsitraukti nuo to klaustrofobinio gyvenimo aprašymo yra tikrai sunkus dalykas) ir bėgti apkabinti savo spirgučio, kuris tuo metu jau seniausiai ramiai miegojo savo lovoje.

Nors “Kambario” veiksmas ir vyksta baisiomis aplinkybėmis, knyga pirmiausia yra apie tėvų ir vaikų meilę, apie tai, kai tėvai nuolatos stengiasi sukurti geresnį pasaulį savo vaikui, o vaikai sugeba pasitenkinti tuo pasauliu ir iš tėvų gaunama meile ir jiems toli gražu nebūtinas milijonas žaislų, milijonas lavinimo priemonių.

Svarbiausia, kad būtų kas milijoninį kartą paskaito tą pačią knygą, kad būtų kas kiekvieną vakarą prieš miegą pasako “saldžių sapnų, ramių blusų”, kad būtų kas pamokytų daryti darbelius iš spagečių ir kiaušinių lukštų.

Kita knygos stiprybė- tai, kad E.Donoghue leido būtent vaikui papasakoti apie tą pasaulį, Ir ne tik todėl, kad tokiu būdu jai pavyko išvengti tos “based on a true story” BOATS atmosferos, kai nuolat akcentuojamos kančios ir prievarta,  bet ir sugebėjo parodyti vaikiško pasaulio sudėtingumą ir gražumą.

Taip kad prisikaupkite drąsos ir būtinai perskaitykite.

Ne veltui knyga pateko į  Booker premijos 2010 trumpąjį  ir į Orange 2011  ilgąjį sąrašus.

Tikrai yra už ką nominuoti.

***

Alma littera puslapyje galite paskaityti knygos ištraukas lietuviškai.

K.Ž.G

Troliko biblioteka

Kai atvažiavau į Vilnių, trulikas buvo vienas iš egzotiškiausių dalykų – na, labai ilgai negalėdavau priprasti, kad jis “išsijungia”, kai sustoja prie šviesoforo ir dar tas pradėjimo važiuoti garsas mmMMMMMMMmmm – nerealiai juokingas iki šiol. Taip prisiminiau trulikus, kai knygų žiurkės į savo meilą gavo Vagos pranešimą apie tai, kad Vilniaus trulikuose galima paskaityti knygą “Piligrimai”:

Keliaujantiems Vilniaus troleibusais kompaniją palaiko knyga „Piligrimai“

Paskutinį vasaros mėnesį Vilniaus visuomeninio transporto keleiviams nebetenka nuobodžiauti – nuo rugpjūčio 8 d. visą mėnesį 2 ir 16 troleibusų maršrutų keleiviai į kasdienes savo keliones leidžiasi su nauja bestselerių autorės Elizabeth Gilbert knyga „Piligrimai“ ir jos personažais: rančų darbininkais, turgaus prekeiviais, striptizo šokėjomis, ligonių slaugais ir rodeo dalyviais, keliaujančiais kažkur ir pas kažką, turinčiais storą odą arba paskendusiais iliuzijose, bet žūtbūt ieškančiais ryšio su kitais žmonėmis ir dvasinio artumo.

O pačiai/pačiam ar neteko taip susidurti su knyga trulike? Įdomu, kaip nugyveno savo gyvenimą ta knyga? Buvo pavogta, suplėšyta ar mielai skaitoma ir dabar dar kabo? Kaip tau atrodo?

 

Neik alkana į maisto parduotuvę

pagalvojo knygų žiurkė ir nuėjo į knygyną. Na, bet turiu pasiteisinimą – dar nuo savo gimtadienio laikų (jau praėjo beveik pusė metų), turiu dovanų čekį į knygyną – įsivaizduoji, tiek ilgai išlaikiau, nes tiesiog neradau, ką pirkti. Viskas, ką norėjau pirkti buvo Tyto Albos, o kadangi leidykloj daug pigiau, tai nieko ir nepirkau, buvo gaila permokėti. O šiandien, kaip jau sakiau sugriešijau. Nusipirkau naują gražią baltų lankų knygą ir nukainuotą audio knygą – krūvą CD – Ken Follet World Without End – klausysiu važiuodama į darbą ir namo, t.y. – negaliu įeit pro duris (nėra laiko skaityti) – lipsiu per langą (klausysiu, kaip kažkas kitas skaito).

 

 

Viščiukai skaičiuojami rudenį – Prix Goncourt

2010 m. Prix Goncourt laimėtojas yra Michel Houellebecq. Premiją jis gavo už savo knygą “La Carte et Le Territoire.” Kaip rašo The Associated Press, o aš nesiryžtu versti :

“The novel tells of a solitary, misanthropic artist who becomes a critical darling and commercial success almost in spite of himself. It’s equal parts murder mystery and a meditation on the decline of postindustrial France, depicted as a sort of Disneyland for Chinese and Russian tourists.

Houellebecq’s previous novels courted controversy with explicit sex scenes and disparaging comments about women, minorities and Islam.”

IIIlgas interviu su MH čia.

Aš kažkada bandžiau skaityti jo Platformą, išleistą Tyto Albos. Bet man nepavyko. Na, viena iš numestų knygų – arba nemoku tokių skaityti. Na, bet neperskaičius čia per daug ir nesireikšiu. Interviu su autorium dar galite žiūrėti komentaruose. O šiaip, na, ką? Sveikinam 🙂

Dovana nuo Tyto Albos

Kai Knygu žiurkė L lankėsi pas Tyto Albą, gavo A.Makine knygą “Moteris, kuri laukė” ir pažadėjo, jog po tai, kai mes abi ją perskaitysime (gražiai, be jokių pabraukymų ir užlenkimų), padovanosime ją kuriams nors blogo skaitytojui ar skaitytojai.

L perskaitė knygą pirmoji, po to aš ją per dieną sugraužiau, tai dabar laikas jums.

Laimėtoją “ištrauksime” burtų būdu, o norintys dalyvauti turi atsakyti į vieną klausimą:

Kokią knygą siūlytum skaityti savo priešui (dėl įdomumo gali parašyti kodėl)?

Atsakymų lauksim iki sekmadienio

K.Ž.G

Bestselerių diktatūra

Šiandien perskaičiau įdomų straipsnį laikraštyje “Dagens nyheter“, tai jį trumpai čia perpasakosiu.

Straipsnyje pasakojama apie tai, jog Švedijoje 10% leidžiamų knygų sudaro 90% gaunamų pajamų.

Dažnai pirkėjo sprendimą pirkti vieną ar kitą knygą įtakoja perkamiausių knygų sąrašai ir tai, jog kai kurioms knygoms skiriama daug daugiau dėmėsio medijoje.

Kita problema knygynams yra tai, kad naujos knygos labai greitai pasiekia savo lentynas benzino kolonėlėse ir maisto parduotuvėse, kurios gali pardavinėti tas knygas žemesnėmis kainomis, nes ten pasirinkimas labai mažas.

Knygų leidyklos patenka į sudėtingą situaciją, kadangi privalo turėti keletą bestselerių, jog išgyventų. Betseleriai savo ruožtu sukelia problemas likusiųjų knygų leidimui.

Midlist -viduriniojo sąrašo rašytojų (pripažinti, bet neišleidę bestselerio) pardavimai sumažėjo per pusę. Debiutantas, kuris prieš penkis metus parduodavo 2000 egzempliorių, šiandien parduoda tik 1000 knygų.

Tuo pačiu metu švediškieji detektyvai ir trileriai pradėjo gerokai dominuoti rinkoje, ir tai taip pat turėjo neigiamos įtakos kitos literatūros pardavimui. Jonas Axelsson iš “Albert Bonnier” leidyklos sako, jog kaltė šitoje situacijoje yra visų, kadangi tiek leidyklų, tiek pardavėjų marketingo strategijos yra nukreiptos būtent į bestselerių pardavimą.

Bestselerių “auka” tapo verstinė literatūra. Prieš 20 metų du trečdaliai knygų buvo verstinės, o likęs trečdalis buvo švedų autorių kūriniai. Šiandien švedų autorių kūriniai sudaro du trečdalius leidžiamų knygų.

Seniau leidyklų bestseleriai “ištraukdavo” kitas, mažiau populiarias knygas. Dabar gi stengiamasi, jog kiekviena knyga neštų savo kaštus.

O kokia situacija Lietuvoje?

Kiek įdomių knygų užspaudė D.Brown ir P.Coelho?

Kiek gerų vertimų nužudė menkavertės Butkutės, Lavrinovičių ir Radžio biografijos?

K.Ž.G

Paklydimai ir vertimai

Jaučiuosi sugniuždyta. Šiandien svečiuose pas draugę pamačiau knygą. Net neįsivaizdavau, kad ji išleista lietuviškai. Sugebu pasiklysti net nedideliame lietuviškame knygyne – nors žiūriu išpūtusi akis, bet nesugaudau net tu “nedaug” lietuviškai išleidžiamų knygų. Ech, ką kalbėti apie visą likusį pasaulį – tiesiog neaprėpiama ir neįmanoma.

O ta knyga tai mūsų bloge ne kartą jau minėta Zadie Smith On Beauty. Atsimenu, kai skaičiau, vis galvojau, kaip dabar man išsiversti tą pavadinimą, jis toks, na, neverčiamas. O Alma Littera išvertė kaip Paklydimus (ištrauka iš knygos čia). Na, bandė taikyti į knygos esmę, bet ar pataikė? Pataikė taip, kad knyga, skaičiusiam anglišką ar kitą kokį variantą tampa neatpažįstama: pamačiau, kad Zadie Smith, tai puoliau vartyti ir ieškoti originalaus pavadinimo, kad susigaudyčiau. Toks tad vertimas. Kaip tau jis? Na, ir knygos aprašymas toks, kad niekada nesusigundyčiau skaityti.

Zadie Smith 2006 m. per Orange premijos už On Beauty įteikimo ceremoniją (žiūr. čia http://www.guardian.co.uk/uk/2006/jun/07/orangeprizeforfiction2006.topstories3 )

 Kažko man į šią nuotrauką žiūrint kyla mintis, kad verkia dėl lietuviško vertimo :). na, bet čia jau mano fantazija 🙂

|On Beauty – kaip tu išverstum?|

Apie ateitį

Tikriausiai gyvenime man patinka visokios virtuvės, išskyrus tą tikrąją, kur daromas valgis. Man baisiausiai įdomu, kaip gaminami įvairūs daiktai, kaip baleto šokėjai mokosi šokti, kokie ji būna pavargę, prakaituoti ir apsirengę repeticijų rūbais, kaip režisierius aiškina aktoriams, ką nori juose matyti, kaip siuvimo fabrike ant ilgo stalo suklojamos medžiagos prieš jas sukerpant ir taip toliau, ir panašiai. O šiandien gavau prisiliesti prie to stebuklingo knygos atėjimo į šį pasaulį, nes apsilankiau Tyto Albos leidyklos lietuvių autoių 2010-2011 m. rudens ir žiemos knygų pristatyme. Toks knygų madų show (ačiū labai Giedriui, kad mane pakvietė).

Taigi, preitą savaite užsisakiau knygų internetu ir dar maišą parsinešiau iš Sostinės dienų, tad prieš užmiegant, kaip Bridžit Džons kad sau pažadėdavo surūkyti mažiau cigarečių ir numesti Xkg, taip ir aš pasižadėjau šiemet daugiau knygų nebepirkti. Jei gerai atsimenat, panašiai buvau pasižadėjus po Knygų mugės ir dar poros gerų apsipirkimų. Taigi ir po tokio pasižadėjimo, aš einu į Tyto Albos prezentaciją. Vajei. Dabar noriu perskaityti VISAS pristatytas knygas. Visas. Gerai dar kad Filomena Taunytė ten nedalyvavo, nes tikriausiai norėčiau perskaityti ir jos knygą. Buvo toks šaunus pristatymas, tokie šaunūs autoriai, tokia šauni leidyklos vadovė, tiek skaniai prisijuokiau (balsu, garsiai, CHA CHA CHA!!!). Buvo superinė viena su pusė valandos. Kaip dabar pagalvoju – nerealu vienoj vietoj susitikti su tieka daug autorių. Ir toks saldus prisilietimas prie ateinančių knygų – šita spalį, šita – lapkritį, šitą – pavasarį. O jau tos kurios išleistos – reikės man implantuoti kokį aparatą, kuris imtų pypsėti prisiartinus prie knygyno, tada atvažiuotų apsaugos firma ir mane rėkiančią nuvežtų namo (į tą kitą virtuvę). AAAA!!!

Marius Burokas – poezijos knyga “Užmaršties užkalbėjimai”

Mariau Buroko eilės

Ilzė Butkutė “Karavanų lopšinės”

“Poezija – verkti iš laimės”

Ilzės Butkutės eilėraštis

Marius, Ilzė

Marius Jonutis “Slibinas Jurgis ir kitos istorijos”

Marius Jonutis :”Ką berašyčiau, deda į vaikų lentynas”

Nomeda Marčėnaitė: “Paveikslus irgi”

🙂

Marius Jonutis, Aušra Matulevičiūtė, Raimundas Milašiūnas

Aušra Matulevičiūtė “Ilgesio kojos” – apie emigrantus. Gal visai kitaip nei kitose knygose?

Raimundas Milašiūnas “Sielos paslaptys” – ne tik apie tai, ką mes sapnuojam ir ką tai reiškia.

Robertas Petrauskas “Trečiojo Reicho triumfas: Antrasis pasaulinis karas Europoje”, kaip sakė leidyklos vadovė, nors autorius ir nėra antrojo pasaulinio karo dalyvis, yra apsėstas tuo karu ir daug apie jį žino.

Linas Slušnys, Jonas Girskis, Paulius Jurkevičius, Algimantas Variakojis, Gabrielius Liaudanskas-Svaras “Būk vyras: berniukų knyga” -šitą irgi labai noriu perskaityt. Labai. Parašyta kaip atsvara mergaičių knygai, bet kažkodėl apie mergaites man visai neįdomu skaityti, o apie berniukus net labai 🙂

Svaras, Algimantas Variakojis ir Jonas Girskis

Martynas Starkus “Tuk tuk Indija”

Mačiau filmukus apie Martyno ir Vytaro kelionę, tai knygą pavartysiu, o štai Martyno knygos konsultanto, jo draugo indo būsimą knygą “Lietuvos žentas”, kurią jis nori parašyti mėnesį keliavęs po Lietuvą vienas (įsivaizduok jį savo kaime), tai tikriausiai norės paskaityti visi 🙂

Daiva Šabasevičienė “Valentinas Masalskis: ieškant teatro”

Na, ir kaip aš galiu čia perteikt autoriaus suvaidintą spektakliuką apie garbių žmonių jubiliejus? Niekaip jau man nebeišeis. Ech, tiek prisijuokėm 🙂

Raimundas Sližys” sudarytoja Ramutė Rachlevičiūtė

Vis kur nors pamatydavau šito dailininko paveikslus, net nežinodama, kas tas dailininkas, kokia jo pavardė. Labai išskirtiniai paveikslai, labai kritę man į akį, kad net atsimenu (ne pavardę, paveikslus). O dabar jau žinau, kas jis ir labai laukiu knygos.

R.Sližys Dvyniai

Ksenija Jarošovaitė, Kristina Kleponytė, Regina Norvaišienė, Ramutė Rachlevičiūtė “Degantis gyvenimo artumas. Elvyra Kairiūkštytė (1950-2006)”

Sakė, šitą knygą reikia duoti skaityti vaikams, kurie nori lankyti dailės mokyklą būti dailininkais. Kad nebenorėtų jais būti arba, priešingai – norėtų.

Taip per savaitę mano prigrūsta knygų eilė… ech, patapo visišku chaosu. O skaityt visai neturiu kada. Šiandien vėl – nė puslapio…

|?><“:”|}{_|

Sostinės dienos 2010

Sumigdžiau kukulius ir išlėkiau į Sostinės dienas, tiksliau į Sostinės knygų dienas. Greitai perbėgau visų leidyklų stendus ir štai mano kuprinė jau pilna 🙂 Nesigiriu ir prašau neišduoti 🙂 Prie vienos leidyklos, neatsimenu, kurios, taip užrekomendavau nuodėmingąją Marijos knygą, kad nuo leidyklos stalo jos tiesiog tirpte ištirpo, labai tikriausiai moteriškes sugundė mano paminėtas nuodėmingumas 🙂 Visiems, kas dar neskaitėt šitos knygos – palūkėkit iki pirmadienio, gal laimėsit ją pas knygų žiurkes!

Na, o šiaip kas labiausiai krito į akį, tai susigrūdimas. Leidyklų palapinės kai kuriose vietose sustatytos vienos prieš kitas ir praėjimui belieka pora metrų, o žmonių daug, visi grūdasi, kiti žmonės gi su vaikais, vežimais… Tai tiek. Dabar einu galvoti klausimo pirmadieniui 🙂

Apie grobį gal kitame poste.

|sostinės gyventoja|

Kaip bijojau eit namo su knygomis maišelyje arba Tyto Alba

Atsimenat, rašėm tokį priminimą leidykloms, kur reikia siūsti naujas knygas 🙂 Labai kuklios esam, net nepasakytum, ane G.? 🙂 Taigi, kaip liaudis sako, kaip šauksi, taip ir atsilieps, na, o jei nešauksi, tai ir neatsilieps, velniop tą lietuvišką kuklumą, už kurį mokykloje mane taip gyrė “mylimiausia” KŽG muzikos mokytoja.

Taigi, atrodė rėkaujam mes čia su G. tyruose be vilties, kad kas nors atsilieps, bet ėmė ir atsiliepė, ir vakar su kukuliu keliavau į leidyklą, kuriai suteikiamas pirmosios leidyklos dovanojusios Fantastiškoms knygų žiurkėms (šiandien esam labai nekuklios) knygų vardas. Valiooooo!!! Sveikinam leidyklą ir save sveikinam, ir netgi sveikinsim vieną mūsų blogo skaitytoją (apie tai vėliau). Ačiū Giedriui, turtingajai Jurgitai ir žaviajai administratorei, kurios vardo nebeatsimenu 😦 Tyto alba – jauki, smagi leidyklėlė, tik matau, kad iš jaudulio baisiai man rankelės drebėjo ir nuotraukos truputį paplaukė, bet vis tiek įžiūrėti galima 🙂

Svarbiausia siena su naujienom

Iš šio kambariuko knygos keliauja į knygynus, kalėdų senių maišus ir tt

To pačio kambariuko kitas vaizdas

Direktorės pavaduotojos pavydėtinos lentynos

Prezidento padeka

Izymybiu siena

Mariaus Jonucio knygos virselis ant sienos

Mariaus Jonucio zenklas i ten, kur valgoma

Knygos, kurias nusipirkau

Knygos dovanu

Atsiprasau uz nelietuviskas raides, bet baigiu rasyti posta ten, kur nera tu lietuvisku raidziu. Na, bet nieko tokio, susikalbesim. Taigi, tadam – musu pirmoji leidyklos dovanota knyga – Sandro Veronesi Praeities galia. Aciuuuu, Tyto Alba! G., sita knyga kokiu nors budu atkeliaus pas tave. Valioo. O del kitos knygos sutarem taip: atsargiai perskaitau, skelbiu klausima koki nors ir atiduodam knyga Jums (galesit dalintis).

Spalvinimo knygele, kuria gavo kukulis, su mociutes vardu

^labanakt^