Tarp gyvenimo ir vilties

tarp gyvenimo

Kai tobulėjantis mokslas ir medicina užkerta giltinei kelią vaistais, skiepais ar kremais nuo saulės, ji kantriai ir nuosekliai ieško kitos silpnos vietos, per kurią galėtų pasiimti vertingiausią žmogaus turtą. Taip per amžius ramiai sau bezdžionėse tūnojęs virusas suėda žmogaus imuninę sistemą, tropikuose įkandęs uodas nulemia nesivystančias vaisiaus smegenis ar purvuose besivoliojanti kiaulaitė – kiaulių gripą.

Kažkada ateityje giltinė pateikė naują staigmeną – Anno Mortis: žmogus yra visiškai sveikas, kol tam tikrais, pagal kraujo tyrimą nustatytais, metais miršta. Tiesiog taip. Klėja yra viena iš tokių žmonių. Dabar jai šešiolika ir ji žino, kad, suėjus septyniolikai, bet kuri nauja diena gali būti jos paskutinė, o jei ne paskutinė, tai tik viena iš 365. 365 yra maksimalus įmanomas skaičius.

Kaip gyvena ir kaip jaučiasi toks žmogus? Ar nori viską nuveikti, ką dar įmanoma, ar kuo giliau pasislėpti po kaldra? O gal išgelbėti kokią vieną kitą gyvybę savo neviltimi suteikdami viltį? Toks pasirinkimas suteikiamas Klėjai – dalyvauti eksperimente, kuris pats yra eksperimentas.

Man labai patiko knygos idėja ir ji labiausiai laikė pririšusi prie teksto, nes niekur jau nedingsi, labai norisi sužinoti, kaip viskas baigsis. Ir galiu pasakyti, kad ir pabaiga man patiko, tikrai nebuvo koks uodegos užrietimas – bububu, pagąsdinau, bet nieko čia tokio, saulė patekėjo ir vaiduokliai išsilakstė. Daugmaž ten viskas tvarkingai ir logiškai susidėliojo į lentynas. Gal kiek paaugliškos meilės ir jų trikampiai man ten kažkaip kėlė abejonių ir kartais atsirasdavo toks jausmas, kad kažką praleidau skaitydama, gal kokį puslapį pamečiau, nes meilei arba nemeilei pritrūkdavo kažko, kas mane įtikintų, bet gal jaunasis skaitytojas nebus toks priekabus, kaip teta knygų žiurkė. Bet pasakysiu nuoširdžiai, jei skaityčiau knygą keturiolikos, tai ji man žiauriai patiktų, nes ir paslaptinga, ir meilė bujoja, ypač nelaiminga. Tik rekomenduoju greičiau skaityti, kol Veryga lapų neišplėšė arba neuždėjo ženklo N-20. Suprask, nėr čia ko jaunuoliams smegenų nuodyti.

Egle, prašom dėti knygą į goodreads, būsiu pirmoji jos vertintoja.

 

Advertisements

Kaukas Gugis ir kerų karas

kaukas virselis

Tai smalsumas vėl buvo suviliotas ir perskaičiau visai neplanuotą knygą, kuri dar tik kažkui pakeliui į savo popierinį būvį. Jos pirmtakė stovi vaikų lentynoje, bet neturėjau progos jos perskaityti, tai pasidalinsiu savo įspūdžiais apie šiąją, o jūs, galit pasidalint, jei skaitėt pirmąją.

Taigi, įsivažiuot skaityt buvo sunkoka. Skaičiau ir galvojau, na, jei man sunkoka, tai kaip vaikui reikės išlaukti šituos puslapius. Kažkaip norėjosi, kad knyga greičiau įsibėgėtų, o ir kalbos specifika tokia truputį alia lituvių liaudies pasakų motyvais – man tai ok, bet aš vis galvojau, kaip vaikams, kaip vaikams, kaip vaikams? Juk dabar reikia išlaikyti nekantrųjį skaitytoją. Aš, aišku, už knygą, už sudėtingesnę, už reikalaujančią daugiau pastangų ir visą kita, bet man taip pat svarbu, kad ji būtų perskaityta, o tai jau turi būti didelis autoriaus įdirbis ir siekiamybė.

Kas man aptiko knygoje? Pirmiausia patiko toks nuolatinis jausmas, kad va, kaukai gi kaip ir turėtų būt geriečiai knygos, o bet tačiau, autorius taip lengvai neduoda skaityt ir palieka tokį geriečių-blogiečių santykio neapibrėžtumą. Kaukai savo visokius nelabai gražius veiksmus bando pridengti visokiais alia labai svarbiais išlikimo ir svarbos motyvais, kartais labai negražiai ir negarbingai elgiasi, ir per lengvai švaistosi gentainių gyvenimais dėl savo įgeidžių, nesugaba nugalėti garbėtroškos ir tai dažnai per brangiai kainuoja. O paskui nuo tokių dalykų kaupiasi bloga karma ant visos kaukų giminės.

Dar skaitant vis galvojau, kad čia yra tokia savotiška lietuviška indėnų versija. Kovos, žiaurumai, savo teritorijos gynimas, burtai, išmintingi senoliai ir kraujo kerštas. Va, kietai skamba, ane?

Mėgstamiausias ir paslaptingiausias personažas vis dėlto man buvo aitvaras. Na, toks, va toks. Labai jau nežemiškas ir spoksot į jį negalima, jei ką, kad žinotumėt.

O šiaip tai niekada iki šiol nebuvau pagalvojus, kaip atrodo kaukas ir kokio jis ten dydžio. O pasirodo va tokio – vyras gali užsikelt ir panešt ant peties. Gaila, kad va gavau tik vieną iliustraciją pažiūrėt… Knygoj tikriausiai bus daugiau ir jos padės jauniesiems skaitytojams lengviau brautis per senosios Lietuvos rūkus ir kipšų miglas traukti. Ir neišsigąskit, paskui knyga įgauna pagreitį ir smagiai susiskaito.

kaukai

 

Manifestas, kaip būti įdomiai

manifestas-1

Kai skaitau tokias knygas, tai dažnai būna sunku apsispręsti, kaip jas skaityti – ar kaip mamai, kuriai ant nosies paauglystė (ne mano, žinoma), ar kaip prieš x metų buvusiai paauglei. Iš tikro taip ir skaitau – virsdama tai viena, tai kita. Kai virstu mama (visokiose mamoms baisiose scenose), išsigąstu ir galvoju, vai vai vai, kokia baisi knyga, bet tada prisimenu kokį nors panašų siužetą iš savo gyvenimo (tokio baisumo ko gero nelabai turėjau, bet bandau pritempt, kas buvo baisiausio mano nebaisiame gyvenime) ir galvoju, kaip tada elgiausi, jaučiausi, ką galvojau ir “kas iš to išėjo”. Ir sakau sau, kad visko gali būti, viskam turiu būti pasiruošusi (kaip mama) ir galbūt tokių knygų skaitymas padės man ramiau reaguoti, nepanikuoti ir nerėkauti, kai nebus būtinybės, įvairiais ateinančio gyvenimo atvejais.

Apie literatūrines knygos subtilybes labai nerašysiu, nes, kaip matote, skaitydama galvojau apie visai kitokius dalykus. Kuo svarbi ši knyga? Manau, pagrindinė knygos mintis yra meilė. Ir ne savo boyfriendui ar draugams, o pirmiausia sau. Tikriausiai didžiausias paauglystės darbas, kuris labai dažnai nepavyksta – išmokti save mylėti tokį, koks esi. Kai mylėsi, tai pasitikėsi savo jėgomis, kai pasitikėsi, daug lengviau bus atlaikyti visokiausias paauglystės negandas, kurias dažniausiai tiesiog reikia išgyventi.

Ką parodo ši knyga – sunku visiems. Skirtingai, bet visiems. Populiariems, mėgstamiems ir nelabai. Vieną dieną tu mėgstamas, kitą dieną jau trypiamas – sūpuoklės, kuriomis esi priverstas suptis.

Man patiko, kaip knygoje parodoma, kad yra išeitis. Iš visko. Kad ir kaip sunku ir nemalonu būtų. Man atrodo, kad paaugliams labai svarbu tai suprasti ir kad kas nors panikos metu apie tai primintų – kad labai svarbu į tokias situacijas pažiūrėti kitu kampu, šaltu protu.

Taigi, nepaisant to, kaip mamoms ir tėčiams nesinorėtų turėti reikalų su paaugių seksu, savęs žalojimu, patyčiomis ir taip toliau, aš siūlyčiau tiek tėvams, tiek vaikams paskaityti šitą knygą profilaktiniais tikslais. O jei dar pavyktų su vaiku apie tai padiskutuoti, tai iš viso būtų wow. Nes padiskutuoti tikrai yra ką – ar pateisinamas Bri elgesys, kaip pasielgtum jos vietoje, ką daryti vienu ar kitu atveju ir “kas iš to išėjo”.

 

Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą

karas-isgelbejes-mano-gyvenima

Skaičiau šitą knygą ir galvojau, ką ji man primena? Anglija prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą. Lakūnai. Žinoma, K.Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo” ir “Griuvėsių dievas“. O čia štai – knyga vaikams. Ir pavadinimas toks, sakyčiau, kraupokas kaip vaikiškai knygai. Bet tikslus, nors gal vis tiek per sunkus vaikiškai knygai, ką? Ir tema tokia – ne iš lengvųjų, tikrai. Tad galvojau dar ir apie tai, ar mano devynmetė jau yra pakankamai brandi, kad suprastų šitą knygą, ar dar verta palūkėti, arba skaityti kartu, paaiškinant, padiskutuojant?

Ada ir Džeimis – sesuo ir brolis. Skurdžiai gyvenantys, kas būtų dar pakenčiama, jei vaikai būtų mylimi. Džeimis dar nieko – laisvas paukštelis, bėgioja, skraido, kur papuola, o štai Ada niekada neišeina iš buto. Dėl nesveikos negydomos kojos ji prikaustyta namuose, užgauliojama motinos, kaimynų laikoma protiškai atsilikusia, nors, kaip pati vėliau sakys “nesveika mano koja, o ne galva”.

Ir tada prasideda karas ir vaikai turi būti evakuoti iš Londono. Ados motina nepaleidžia, bet ji pabėga – šliaužte, nes eiti negali. Vaikai papuola į gailestingas rankas ir pirmą kartą gyvenime yra laikomi žmonėmis. Vaikais. Nuprausiami, pamaitinami, apkabinami, myluojami. Viskas pasikeičia. Iš čia ir “karas, išgelbėjęs mano gyvenimą”. Yra ir kitoks gyvenimas.

Knyga labai įtraukianti, smalsu skaityti, kas bus toliau. Keliose vietose gal nelabai patikėjau, kažkaip sušlubavo vaikų reakcijos į tam tikras situacijas – kai pasielgė ne kaip užguiti vaikai, o kaip kaprizingi lepūnėliai ar vargo nematę ponaičiai, bet tiek to, gal ir taip būna. Tik šiaip tokia visai suaugėliška knyga. Truputį brandesniam skaitytojui, gal, kaip sakiau, su paaiškinimu, kad viskas būtų suprasta teisingai. Nors gal čia aš pakankamai neįvertinu?

Greyhound

grey

Sebastian Ranes autobusu (Amerikoje yra tokia autobusų įmonė Greyhound, o greyhound, pasirodo, dar yra ir šunų veislė) keliauja iš vakarinės valstijų pusės į rytinę. Viso labo kokias keturias dienas. Būtų nieko ypatingo, tik Sebastian’ui yra 11 metų ir jis keliauja vienas. Jo mamai eilinės vestuvės ir berniukas jose yra nepageidaujamas, greičiausiai neįtiko eiliniam jaunikiui.

Bet kas – autobuso vairuotojas, keleivis, stoties viršininkas, jo paties močiutė, pas kurią berniukas važiuoja – sužinoję, kad Sebastian keliauja vienas minutėlei sustingsta – keturias dienas vienas!!! Per jas, aišku, įvyksta visokiausių nutikimų, ir tokių, kurių kiekviena mama meldžia, kad niekada jos vaikams nenutiktų, ir tokių, kurie palieka neišdildomą įspūdį ir pėdsaką visam likusiam gyvenimui (gerą).

Knyga, sakyčiau, yra iš young adult kategorijos. Neigiamoji knygos pusė visai tikėtina, o štai teigiamoji – gerasis pakeleivis alia angelas sargas – gal nelabai. Bet jis labai reikalingas tai knygai ir, galima sakyti, nepersūdo to savo gerumo, tik tiek, kad jo egzistavimas toks labiau neįtikėtinas ir stebuklinis (nelabai gal taip būna), bet nereikia čia būt man skeptike, tegul būna jis tokis, šviesos spindulys autobuse, keliaujančiame per Ameriką.

Manau, kad puiki knyga paaugliams. Gražiai pasakanti dalykus, kuriuos paaugliams reikia išgirsti – jei ne iš artimųjų, tai bent iš knygų.

Sugar

sugar_deirdre

Šiaip aš gi mėgstu young adult knygas ir kartas net pykstu, kad jos taip priskirtos, nes būna iš ties labai stiprios knygos ir vertos būti perskaitytos įvairaus amžiaus skaitytojų, bet tikrai ne visoms knygoms tai pavyksta. Galima sakyti, kad neturiu teisės taip teigti nebaigusi knygos klausyti, bet šiais metais pasižadėjau sau, kad pliurpalai bus negailestingai metami į šoną, tai štai prašom pirmas įrodymas.

Kodėl? O todėl, kad netikra, kad neįtikina, nors ir atsiliepimai geri ir t.t. Pasakojama apie storulę merginą, kurios visa šeima stori. Mama vago iš nevilties, ji pati – iš streso ir nevilties irgi, žodžiu, nieko gero, ypač dėl to, kad ji dar yra visos šeimos tarnaitė, kuriai praeinantis brolis nepatingi vožtelėti. Ir vadina ją visi Sugar. Cukriukė. Saldumynų mėgėja.

Ir staiga atsiranda draugas. Tiesiog geras vaikinas, pasak Sugar, gražuolis, kuris turėtų lakstyti paskui gražiausias klasės merginas. Na, nelabai tiksliai – tos merginos turėtų lakstyti paskui jį. Bet jis kažkodėl būna su ja. Na, suprantama, Sugar, už savo didžiulio kūno yra paprasta miela ir nuoširdi mergina ir viskas tas yra ok, bet Even yra visiškai netikras angelas iš dangaus. Net jei tokios draugystės gyvenime ir būna, o tikrai būna, jos nėra nei afišuojamos, nei demonstruojamas. Paprastai vaikinai nėra tokie kieti ir visiškai waterresistant aplinkos dėmesiui ir nuomonei. Taip tiesiog nebūna. O nebūna man tinka tik science fiction knygose, o jei ne, tai – viso gero. Taip ir padariau. O jei netikit, arba mėgstat angelus, tai prašom, ši knyga tau.

Pereik tiltą, kvaily

tilta

Dar nebuvau skaičiusi jokios Vilės Vėl knygos, tad buvo smalsu. Ši knyga skirta paaugliams, tad ir jaučiasi, kad jau kitokia, nei mano paskutiniu metu skaitomos su savo vaikais. Čia jau ir veikėjai tokie paaugliškai nerimastingi, jausmingi, besiblaškantys ir savęs ieškantys, ir tarp knygos eilučių vingiuoja paslėptos mintys, kurias reikia pajausti, suprasti, ir pats tekstas ne toks nuoseklus, koks būna vaikiškose knygose.

Skaitydama, žinoma, prisiminiau savo mokyklinius laikus. Atsimenu, buvo laikas, kai kai kurios mūsų klasiokės, taip pat kaip pagrindinė mūsų herojė Auksė, išeidavo į mokyklą ir ne(da)eidavo iki jos (tiesa, tai buvo jau daug vyresnėse klasėse, nei aštunta, tad sakau, kad šioj knygoj nenuėjimas į mokyklą labai ankstyvas, gal reikėjo pevėlinti?). Kaip, dievemano, tėvai ilgiausiai to nežinodavo, kaip ir aš nežinodavau, kur jos bastosi, ir nedrįsdavau paklausti, kai kada nors parsirasdavo į pamokas.

Tikriausiai visais laikais tėvai jaudinasi, vaikai dangsto vieni kitus, verda klasės intrigos, persigrupuoja draugų rateliai ir t.t. Žodžiu, nuopoliai ir pakilimai. Man labai patiko, kad šioje knygoje iš savotiško nuopolio ir tamsaus laikotarpio knygos veikėjai išeina lyg ir labiau subrendę, labiau atsiskleidę, įžvelgę vieni kituose naujų dalykų, padarę gyvenimiškų atradimų.

Kas knygoje kiek užkliuvo? Na, keistas buvo Auksės žiūrimo serialo turinys, 122 psl. staiga Auksės ir Simono pasimatyme atsidarusi niekur neminėta ir 123 psl. prapuolanti Gintė atodo kaip korektūros klaida, o šeimos padidėjimas knygos pabaigoje toks labai jau netikėtas ir kažkaip kaip lietus iš giedro dangaus, bet tiek to. Gal tik skaitytoja priekabi pasitaikė.

 

 

 

Atvirai apie tai

atvirai-apie-tai

Vis pakirba galvoje mintis, kad mano mergaitė artėja prie paauglystės slenksčio ir reikia pradėti tam ruoštis. Ir man, ir jai. Pradėjau domėtis, kokios knygos yra išleistos paaugliams apie juos pačius, ir kaip tik radau visai neseniai išleistą tikriausiai visoms mano kartos žmogėms labai gerai pažįstamos ginekologės knygą “Atvirai apie tai”.

Knyga yra sudaryta iš įvairiausių skyrių, kuriuose klausimų – atsakymu principu yra paaiškinami vienokie ar kitokie reiškiniai, kurie dedasi paauglės/paauglio galvoje ar kūne. Visiskai kaip būdavo žurale “Panelė”. Nežinau, ar ir dabar taip būna.

Tai va, skaičiau ir prisiminiau laikus, kai “Panelės” laukdavome kaip išganymo. Laukdavome, kada pagaliau atsiras kioskuose. Internetas tada beveik neegzistavo ir kitaip, kaip kad priėjus prie kiosko, apie žurnalo išleidima sužinoti nebuvo įmanoma. Dažniausiai žurnalą į klasę pirmoji atsinešdavo KŽG. Neįsivaizduoju, kaip jai tai pavykdavo.

Kadangi mes pabrauzint internete “apie tai” negalėjome, tai ir Vaivos raudonas puslapis buvo kažkas tai tokio. Manau, dabar tokio efekto tikrai nebėra, nes visokiuose portaluose gali atrasti atsakymus į pačius freakiškiausius klausimus. Yra tokių ir knygoje. Gan ekstremalių, pagal kuriuos suprantu, kad mano dukrai šitą knygą skaityti ankstoka (ką tik suėjo 9). Manau, tegul palaukia kelis metus. Kadangi knyga gulėjo “ant akių”, o viršelis labiau panašus į jai skirtą knygą, nei man, tai ji pasiėmė paskaitinėti. Gana įdėmiai. Tai paklausiau, ar supranti “apie ką”. Sako: “Nelabai”.

Tegul dar paauga. Ir šiaip mano nuomone, knygą galima skaityti tada, kai jau turi kažkokį vaizdą apie tai, as normalu, ir kas nelabai. Nes, na, man pačiai kai kurie klausimai net nešautų į galvą.  O juk viena iš vaikų klausimų – atsakymų strategijų yra atsakyti tik į tai kas klausiama. Reikia duoti gerą ir protingą atsakymą, o ne iš karto pateikti visą žmogiškų reikalų spektrą nuo iki.

Iš kitos pusės, manau, kad tokios knygos turi būti prieinamos, nes jos yra reikalingos mergaitėms ir berniukams, kurie nelabai turi pas ką paklausti. Tegul gauna profesionalų atsakymą iš šios knygos, nei papimpintą atsakymą iš kokio nupušusio portalo komentatoriaus.