Greyhound

grey

Sebastian Ranes autobusu (Amerikoje yra tokia autobusų įmonė Greyhound, o greyhound, pasirodo, dar yra ir šunų veislė) keliauja iš vakarinės valstijų pusės į rytinę. Viso labo kokias keturias dienas. Būtų nieko ypatingo, tik Sebastian’ui yra 11 metų ir jis keliauja vienas. Jo mamai eilinės vestuvės ir berniukas jose yra nepageidaujamas, greičiausiai neįtiko eiliniam jaunikiui.

Bet kas – autobuso vairuotojas, keleivis, stoties viršininkas, jo paties močiutė, pas kurią berniukas važiuoja – sužinoję, kad Sebastian keliauja vienas minutėlei sustingsta – keturias dienas vienas!!! Per jas, aišku, įvyksta visokiausių nutikimų, ir tokių, kurių kiekviena mama meldžia, kad niekada jos vaikams nenutiktų, ir tokių, kurie palieka neišdildomą įspūdį ir pėdsaką visam likusiam gyvenimui (gerą).

Knyga, sakyčiau, yra iš young adult kategorijos. Neigiamoji knygos pusė visai tikėtina, o štai teigiamoji – gerasis pakeleivis alia angelas sargas – gal nelabai. Bet jis labai reikalingas tai knygai ir, galima sakyti, nepersūdo to savo gerumo, tik tiek, kad jo egzistavimas toks labiau neįtikėtinas ir stebuklinis (nelabai gal taip būna), bet nereikia čia būt man skeptike, tegul būna jis tokis, šviesos spindulys autobuse, keliaujančiame per Ameriką.

Manau, kad puiki knyga paaugliams. Gražiai pasakanti dalykus, kuriuos paaugliams reikia išgirsti – jei ne iš artimųjų, tai bent iš knygų.

Sugar

sugar_deirdre

Šiaip aš gi mėgstu young adult knygas ir kartas net pykstu, kad jos taip priskirtos, nes būna iš ties labai stiprios knygos ir vertos būti perskaitytos įvairaus amžiaus skaitytojų, bet tikrai ne visoms knygoms tai pavyksta. Galima sakyti, kad neturiu teisės taip teigti nebaigusi knygos klausyti, bet šiais metais pasižadėjau sau, kad pliurpalai bus negailestingai metami į šoną, tai štai prašom pirmas įrodymas.

Kodėl? O todėl, kad netikra, kad neįtikina, nors ir atsiliepimai geri ir t.t. Pasakojama apie storulę merginą, kurios visa šeima stori. Mama vago iš nevilties, ji pati – iš streso ir nevilties irgi, žodžiu, nieko gero, ypač dėl to, kad ji dar yra visos šeimos tarnaitė, kuriai praeinantis brolis nepatingi vožtelėti. Ir vadina ją visi Sugar. Cukriukė. Saldumynų mėgėja.

Ir staiga atsiranda draugas. Tiesiog geras vaikinas, pasak Sugar, gražuolis, kuris turėtų lakstyti paskui gražiausias klasės merginas. Na, nelabai tiksliai – tos merginos turėtų lakstyti paskui jį. Bet jis kažkodėl būna su ja. Na, suprantama, Sugar, už savo didžiulio kūno yra paprasta miela ir nuoširdi mergina ir viskas tas yra ok, bet Even yra visiškai netikras angelas iš dangaus. Net jei tokios draugystės gyvenime ir būna, o tikrai būna, jos nėra nei afišuojamos, nei demonstruojamas. Paprastai vaikinai nėra tokie kieti ir visiškai waterresistant aplinkos dėmesiui ir nuomonei. Taip tiesiog nebūna. O nebūna man tinka tik science fiction knygose, o jei ne, tai – viso gero. Taip ir padariau. O jei netikit, arba mėgstat angelus, tai prašom, ši knyga tau.

Pereik tiltą, kvaily

tilta

Dar nebuvau skaičiusi jokios Vilės Vėl knygos, tad buvo smalsu. Ši knyga skirta paaugliams, tad ir jaučiasi, kad jau kitokia, nei mano paskutiniu metu skaitomos su savo vaikais. Čia jau ir veikėjai tokie paaugliškai nerimastingi, jausmingi, besiblaškantys ir savęs ieškantys, ir tarp knygos eilučių vingiuoja paslėptos mintys, kurias reikia pajausti, suprasti, ir pats tekstas ne toks nuoseklus, koks būna vaikiškose knygose.

Skaitydama, žinoma, prisiminiau savo mokyklinius laikus. Atsimenu, buvo laikas, kai kai kurios mūsų klasiokės, taip pat kaip pagrindinė mūsų herojė Auksė, išeidavo į mokyklą ir ne(da)eidavo iki jos (tiesa, tai buvo jau daug vyresnėse klasėse, nei aštunta, tad sakau, kad šioj knygoj nenuėjimas į mokyklą labai ankstyvas, gal reikėjo pevėlinti?). Kaip, dievemano, tėvai ilgiausiai to nežinodavo, kaip ir aš nežinodavau, kur jos bastosi, ir nedrįsdavau paklausti, kai kada nors parsirasdavo į pamokas.

Tikriausiai visais laikais tėvai jaudinasi, vaikai dangsto vieni kitus, verda klasės intrigos, persigrupuoja draugų rateliai ir t.t. Žodžiu, nuopoliai ir pakilimai. Man labai patiko, kad šioje knygoje iš savotiško nuopolio ir tamsaus laikotarpio knygos veikėjai išeina lyg ir labiau subrendę, labiau atsiskleidę, įžvelgę vieni kituose naujų dalykų, padarę gyvenimiškų atradimų.

Kas knygoje kiek užkliuvo? Na, keistas buvo Auksės žiūrimo serialo turinys, 122 psl. staiga Auksės ir Simono pasimatyme atsidarusi niekur neminėta ir 123 psl. prapuolanti Gintė atodo kaip korektūros klaida, o šeimos padidėjimas knygos pabaigoje toks labai jau netikėtas ir kažkaip kaip lietus iš giedro dangaus, bet tiek to. Gal tik skaitytoja priekabi pasitaikė.

 

 

 

Atvirai apie tai

atvirai-apie-tai

Vis pakirba galvoje mintis, kad mano mergaitė artėja prie paauglystės slenksčio ir reikia pradėti tam ruoštis. Ir man, ir jai. Pradėjau domėtis, kokios knygos yra išleistos paaugliams apie juos pačius, ir kaip tik radau visai neseniai išleistą tikriausiai visoms mano kartos žmogėms labai gerai pažįstamos ginekologės knygą “Atvirai apie tai”.

Knyga yra sudaryta iš įvairiausių skyrių, kuriuose klausimų – atsakymu principu yra paaiškinami vienokie ar kitokie reiškiniai, kurie dedasi paauglės/paauglio galvoje ar kūne. Visiskai kaip būdavo žurale “Panelė”. Nežinau, ar ir dabar taip būna.

Tai va, skaičiau ir prisiminiau laikus, kai “Panelės” laukdavome kaip išganymo. Laukdavome, kada pagaliau atsiras kioskuose. Internetas tada beveik neegzistavo ir kitaip, kaip kad priėjus prie kiosko, apie žurnalo išleidima sužinoti nebuvo įmanoma. Dažniausiai žurnalą į klasę pirmoji atsinešdavo KŽG. Neįsivaizduoju, kaip jai tai pavykdavo.

Kadangi mes pabrauzint internete “apie tai” negalėjome, tai ir Vaivos raudonas puslapis buvo kažkas tai tokio. Manau, dabar tokio efekto tikrai nebėra, nes visokiuose portaluose gali atrasti atsakymus į pačius freakiškiausius klausimus. Yra tokių ir knygoje. Gan ekstremalių, pagal kuriuos suprantu, kad mano dukrai šitą knygą skaityti ankstoka (ką tik suėjo 9). Manau, tegul palaukia kelis metus. Kadangi knyga gulėjo “ant akių”, o viršelis labiau panašus į jai skirtą knygą, nei man, tai ji pasiėmė paskaitinėti. Gana įdėmiai. Tai paklausiau, ar supranti “apie ką”. Sako: “Nelabai”.

Tegul dar paauga. Ir šiaip mano nuomone, knygą galima skaityti tada, kai jau turi kažkokį vaizdą apie tai, as normalu, ir kas nelabai. Nes, na, man pačiai kai kurie klausimai net nešautų į galvą.  O juk viena iš vaikų klausimų – atsakymų strategijų yra atsakyti tik į tai kas klausiama. Reikia duoti gerą ir protingą atsakymą, o ne iš karto pateikti visą žmogiškų reikalų spektrą nuo iki.

Iš kitos pusės, manau, kad tokios knygos turi būti prieinamos, nes jos yra reikalingos mergaitėms ir berniukams, kurie nelabai turi pas ką paklausti. Tegul gauna profesionalų atsakymą iš šios knygos, nei papimpintą atsakymą iš kokio nupušusio portalo komentatoriaus.