Knyga laiko būčiai

knyga laiko

Negaliu pasakyti, kad knyga patiks visiems (nors man patiko labai). Gal labiau verta pabandyti tiems, kurie mėgsta pafilosofuoti, kas tiki, o galbūt labiau netiki atsitiktinumais (lyg viskas gyvenime surežisuota ir lemta).

Prisipažinsiu, kad pradžia buvo sunkoka, kažkaip sunku buvo užsikabinti, nelabai buvo tokio draivo, kaip kad būtų trileryje. Taip, šiokia tokia intriga buvo, bet kažkokia niekaip neįsideganti. It tada kažkur vidurio link, kliktelėjo ir, dievulėliau, tada jau nebenorėjau, kad ji pasibaigtų. Ir kaip įvardinti, kas ten tokio kliktelėjo taip, kad net nurovė stogą?

Dažniausiai taip atsitinka su tomis knygomis, su kuriomis labai susitapatini, labai įsijauti arba su tomis, kurios visiškai sujaukia tavo tvarkingai sudėliotą galvos lentyną, kurias perskaičius galvoje varda mintis “kaip net nepagalvojau”! Pavyzdžiui? Na, pavyzdžiui –

Žinote, kamikadzės. Ką įsivaizduoji, kai galvoji apie kamikadzę? Tikriausiai vadovėlinę nuotrauką – bebaimes pykčio pilnas akis, neregėtą atsidavimą savo šaliai ir imperatoriui, aklą tikėjimą savo teisumu. Skrenda knygoje vienas toks japonų lėktuve be teisės sugrįžti į oro uostą. Ir… gal verkia? O gal jau nebeturi ašarų verkt? Gal gaili savo motinos? Jaunas jautrus filosofas. Koks ten iš jo kamikadzė… Neturi pasirinkimo grįžti ar negrįžti, bet visada turi galimybę pasirinkti, kas bus taikinys. Arba nebus.

ruth

Ruth Ozeki

O kitam laike Amerikoje užaugusi japonų mergaitė, kuri širdyje yra visiška amerikietė, kamikadzės, lekiančio į amerikiečių laivą, giminaitė. Jos tėtis, negalintis pripažinti, kad neteko darbo -paprasčiau kristi kamikadze po greitaeigiu traukiniu. Garbės savižudybė – giliai japonų kultūroje. Tėvas net nežino, kad dukra ruošias keliauti paskui jį. Dėl neįsivaizduojamai nepakeliamų patyčių mokykoje. Ir dar ten yra pusiau vaiduoklė senelė, seniai nebeskaičiuojanti savo metų, paskutinius savo gyvybės syvus išnaudojanti savo genų linijai gelbėti.

Tiesa, dar yra neįtikėtinas radinys kitoje Ramiojo vandenyno pusėje – dėžutėje iš Japonijos atplaukęs lyg ir dienoraštis, o gal knyga, kurią skaito skaitytojas. Galbūt cunamio išplėštas iš savininkės rankų? Kažin, ar gyva dar dienoraščio autorė? Gal reiktų pagooglint? Gal dar spėsit kur nors užtikti, jei nesunaikino internetinę būtį naikinantys gyviai.

Baigi skaityti, užverti knygą, o iš jos trykšta šviesa. O gal būtis. Laiko. Lengvai knieti būti nebūnant internete.

 

Sleido namas

sleido-namas-1 (1)„Sleido namas“ buvo savotiška geros knygos atgaiva, jei atgaiva galima vadinti siaubo romaną. Atgaiva buvo tame, kad gera buvo skaityti sklandų praryjantį tekstą, po kurio baisu iškišti koją iš po kaldros ir prisižadi sau niekada gyvenime, never ever, neatidarynėti jokių paslaptingų durelių, ypač jei jos neturi nei rankenų, nei spynų.

Ši knyga kaip pasaka „Jonukas ir Grytutė“, kur žmonės tikisi, kad suvalgys namą iš meduolių ir sausainių, bet viskas baigiasi tuo, kad namas pačius juos suvalgo. Ir suvalgo žiauriuoju būdu, kaip kitaip, nepykit, gerbiamieji, tokia jau šita knyga. Siaubinga, kūrybinga, įtraukianti ir kartu džiuginanti, kad tai ne tavo blogas sapnas – pabijojau ir gyvenu toliau. Labai rekomenduoju.

 

Born a Crime

trevor

Trevor Noah The Daily Show aš pradėjau žiūrėti visai neseniai. Visai neseniai. FB, aišku, kažkaip mano feede jis atsirado ir štai iki ko privedė – prie knygos.

Į šią, dabar visokiose rekomendacijose vis figūruojančią knygą, jau atkreipiau dėmesį, tik, juokingiausia, nesuvedžiau galų, nes tiesiog nežinojau, koks The Daily Show vedėjo vardas. Dėl to, į rekomendacijas žiūrėjau gan skeptiškai. Bet suvedus galus, kad čia tas !!! Trevor Noah, iš kurio pokštų kikenu vakarais, nusprendžiau pabandyti paklausyti audioknygą, kurią pats autorius ir skaito. Žinoma, kas gi geriau galėtų perskaityti!

Trevor Noah gyvenimo istorija tikrai verta dėmesio.  Trevor Noah gimė juodaodei motinai ir baltaodžiui tėvui apartheido metu, tada, kai lytiniai santykiai tarp skirtingų rasių buvo draudžiami ir baudžiami kalėjimu. Štai dėl ko mulatas vaikas buvo nusikaltimas, nelegalas šioje žemėje nuo pirmosios savo gyvenimo sekundės, kai realiai gimdymą priėmę gydytojai turėjo priduoti mamą ir naujagimį policijai. Nes jis – nelegalus!

Bėgiodamas savo vaikystės kiemais, laipiodamas per tvoras ir slėpdamasis nuo persekiotojų (kad ir kas tai bebūtų – mama, apsauginiai ar policija), Trevor taip pat skaitytoją vedžioja po Pietų Afrikos respubliką, po apardheido absurdus, supažindina su visuomenės normom, įpročiais ir ypatumais. Tikrai verta ir nerealiai įdomu paskaityti, ypač turint omenyje, kad apie Pietų Afriką vidutinės mūsų žinios, sakyčiau yra: a) Nelson Mandela, b) apartheidas, c) J.M.Coetzee, d) Pasaulio futbolo čempionatas 2010 metais ir vuvuzelos, e) Limpopo, f) dabar dar Trevor Noah.

Labai rekomenduoju paskaityti visoms/iems, kurie mėgaujasi The Daily Show, įdomu apie Pietų Afriką arba šiaip nori smagios knygos. Tiesa, ne viskas ten smagu, tik papasakota smagiai. Goodreads įvertinimas 4,55 tikrai ne iš piršto laužtas.

Gyvūnų namai. Žvilgtelk vidun

This slideshow requires JavaScript.

Nors mažoji turi savo numylėtas kelias knygas, vis bandau įvesti ir naujų, kurios man pačiai labai patinka, na, ir kad pakeisti tas nuolat skaitomas keturias, nuo kurių, man, aišku, jau rauna stogą nuo tūkstantojo skaitymo. Taip peršu vaikui savo nuomonę… Na, bet kaip nepiršt, kai, pažiūrėkit, kokia graži, kokybiška knygutė, kur pro langelius žiūri kiškučiai, už medžių slepiasi laputaitės, dūzgia bitutės (saldumas man kažko čia ant liežuvio užėjo) ir viskas labai gražu ir mažybiška, ir dar 3D. Atrodo, mažutė knygutė, o kai išsivarto, išsiplečia didele knyga pavirsta. Labai graži, būtinai atkreipkit dėmesį knygyne.

The Explosive Child. A New Approach for Understanding and Parenting Easily Frustrated, Chronically Inflexible Children

explosive

Šitą knygą pasirinkau skaityti, nes ji buvo viena iš Austėjos Landsbergienės top rekomenduojamų knygų. Sąrašas štai toks (galite rasti FB):

6-austejos-knygos

Nr. 1 ir 5 kažkada jau skaičiau, beje, kažkaip man jos nepadarė didelio įspūdžio, na, pirmoji kažkaip nelabai man gal tada daėjo, kaip ten ką rekia daryti (reikės iš naujo perverst), arba gal nelabai gavau situacijų pavyzdžių, kurie man būtų aktualūs, o gal nelabai gavau išeičių pavyzdžių arba jie man atrodė nelabai realūs, na, kažkas panašaus. Tai ėjau sąrašu toliau ir pradėjau nuo galo. Ne vien todėl, kad mano vaikai būna explosive kaip bomba, bet ir todėl, kad aš irgi esu explosive mother. Tikriausiai todėl ir vaikai būna explosive. (Reikia būti savikritiškai arba obuoliai nuo obels bla bla bla).

Tai, jei trumpai, tai ši knyga man labai patiko ir manau bus labai naudinga mūsų šeimos gyvenime. Aš ją visaip prisibraukiau ir skirtukų prisidėliojau, kad kitą kartą galėčiau greitai peržvelgti pagrindines mintis, strategijas ir pavyzdžius. Žinau, kad reikės laiko, kad galėčiau efektyviai taikyti siūlomas technikas, bet dabar esu tiesiog patenkinta, kad jas žinau. Nes, varge, koks sudėtingas jausmas nežinoti, kad nežinai.

Taip pat galiu pasakyti, kad knygą skaičiau ne vien dėl to, kad žinočiau, kaip elgtis per bombines situacijas, bet ir profilaktiškai. Kad žinočiau, kaip man nesielgti. Nesielgti iš nežinojimo, iš nesupratimo ir pamiršimo, kad mano vaikas yra kitoks nei aš, kad jam gal svarbūs kitokie dalykai nei, pvz., kad buvo svarbūs man, kai buvau vaikas. Žodžiu, bet kokiu atveju, ratelis susisuka taip, kad keistis pirmiausia reikia tėvam, o paskui ir vaikai atsikeis, nes “Kids do well if they can.” O jei negali, vadinasi turi sunkumų, o už sunkumus gi mes žmonių nebaudžiam, mes stengiames jiems padėti. Žmonėms taip, bet, kaip bebūtų ironiška – ne vaikams.

Labai rekomenduoju ir jau laukiu vaikų grįžtant iš mokyklos. Noriu pakalbėt apie, tai, ką vakar padariau ne taip. Jie irgi padarė, bet so did I.

P.S. Ačiū Austėjai už rekomendaciją.

PSS Jei norite pavyzdžių, su kokiais sunkumais gali susidurti vaikas, žiūrėkite čia.

 

 

Atverk ir pažink. Kompiuteris

komp

Labai juokinga, kai galvoji, kad knyga vaikams, bet paskui skaitai nuo vaikų pasislėpus, kad nepamatytų, kol neperskaitei, nes pačiai labai įdomu. Kitoks knygos pavadinimas galėtų būti “Kompiuteriai ir programavimas žaliems”, o aš ir esu panašaus žalumo lygio. Net išmaniuosiuose, jei reikia daryti daugiau nei 2 žingsnius ką nors tvarkant, mane jau ima siutas ir žaibuoja iš akių.

Norit pavyzdžio išknygos? Va, pavyzdys. Labai geras. Apie kompiuterio “sveiką protą”.

IMG_1178

Knygoje ne tik apie tai, kaip sudarytas kompiuteris, bet ir apie tai, kaip jis mąsto,  kalba, kaip kuriami kodai, kaip veikia internetas ir net kompiuterių istorija. Dar nesudomino? Tada jau aš nežinau, kas gali gyvenime besudomint. 😉

Kaip užauginti žmogų

ausra

 

Labai patiko. Labai koncentruota ir nedaugiažodžiaujanti knyga. Summary (santrauka?) apie įvairius vaiko augimo tarpsnius ir ką su tais vaikais daryti, kai nebežinai, ką daryti. O taip kartas nuo karto vis nutinka. Ir tada reikia ramiai pakvėpuoti ir atsiremti į kokį protingą žodį. Tai manau, kad ši knyga bus man tas protingas žodis ir nuo šiol gyvens kur nors aplink mano miegamojo knygų stirtą, ir bus nuolatos vartoma. Tik pirmiausia bus įduota perskaityti vyrui kaip privalomas skaitinys.

Įdomu, kad nebuvo kažkokių labai naujų ar nustebinančių dalykų, lyg ir viskas girdėta, tai knygose skaityta, tai straipsniuose, bet labai gerai dar ir dar kartą perskaityti, prisiminti, pagauti save autorės pristatomuose pavyzdžiuose, pažvelgti iš vaiko pusės, suprasti, kaip jam atrodo, nes atrodo tai dažnai visiškai kitaip, nei mes įsivaizduojame.

Skaitant kiek erzino išnašos, kurios atkartoja patį tekstą. Suprantu, kad norėta išskirti svarbią mintį, bet gal tada būtų gerai ją perfrazuoti ir taip užakcentuoti, o ne perrašyti pažodžiui. Trukdė skaityti, vėliau jau praleidinėdavau tuos “boxus”. Ir dar smagu, kad minštais viršeliais, kažkaip tada knyga pasidaro labiau stalo darbinė nuolatos naudojama knyga.

Santykiai nėra duotybė.

Nuo čia visa kūryba ir prasideda. Nuo minties, kad turėsi vaiką. Laimingi tie, kurie perskaitys kilus tai minčiai.

 

 

Imagas

imagas_1453465721

Labai patiko. Ir garantuotai patiks visiems, kam patiko kitos Ulickajos knygos. “Kukockio kazusas”, pavyzdžiui. Jau senokai rėžiau sparną apie šitą knygą, nes ir viršelis toks švelniai gražus ir autorė gera, gal reiktų rašyti, pirmiausia autorę, o paskui viršelį. Tai buvo skaitymas kiekvieną įmanomą ir neįmanomą minutę – knyga, kuri visisškai nukonkuruoja internetą. Penkias žvaigždes daviau goodreads. Atrodo, ką čia daugiau ir berašyti.

Bet trupučiuką. Rusija, žinoma. Pokarinės stalininės baisybės, Stalino mirtis ir kaip visa tai išgyvena žmonės, kurie tuo metu dar mokykloje, o vėliau, prakutę taps disidentais. Daugybė istorijų vienu vardikliu. Kartais vietomis knyga net kaip apsakymai pasidaro – įsipina netikėtai koks žmogus tuo pačiu vardikliu susijęs, bet kiek nutolęs nuo bendros kompanijos, kuri aprašoma knygoje.

Labai daug istorijų apie savilaidą, apie tai, kaip knygos iškeliaudavo į vakarus, kaip tekstai būdavo surenkami spausdinimo mašinėle ant rūkomojo popieriaus ir keliaudavo iš vienų patikimų rankų į kitas iki kol būdavo neįmanomai suskaitomi. Arba atkeliaudavo diplomatiniu paštu iš užsienio. Pasternako “Daktaras Živago”, Mandelštamas, Solženycinas, Nabokovas.

Ir šiųmetės Eurovizijos laimėtojos kontekste – apie Krymo totorių trėmimus.

Labai patiko. Galėtų būti tūkstančio puslapių storumo. T

 

Mano vardas – Marytė

mano

Alvydo Šlepiko Marytė tarsi atkartoja mano šiemet skaitytą Svetlanos Aleksijevič “Paskutinieji liudytojai“. Tik žinoma, iš kitos pusės – tiek literatūrine prasme, nes šį kartą tai yra grožinis kūrinys, tiek politine – pasakojama apie Rytprūsių vokiečius, priešus, visa ko kaltininkus. Nors, kaip sako Šlepikas “Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai visada pralaimi.” Abiejose knygose – didžiausi karo pralaimėtojai.

Apie vilko vaikus buvau girdėjusi, tačiau taip tik apgraibomis suvokiau, kas ten už Nemuno vyko. Nesinori net įsivaizduoti, kai raudonoji išvaduotoja pirmąja banga įžengė į priešo žemę… Pasiimti sau priklausančios grobio dalies. Vyrai – nežinia, kur – vien tik išbadėjusios  mėšlu save bjaurinančios moterys ir vaikai palikti atremti išvaduotojų įtūžį. Nedaug kelių – arba į Nemuną (ar kas yra parašęs Rytprūsių paskenduolių istoriją?) arba į vaikams į Lietuvą, kur, nors vokiečių akimis žiūrint ir ubagynas, bet bent jau bado nėra.

Per Nemuną į Lietuvą duonos. Mamai, broliams ir sesėms. Vaikai dėl išgyvenimo instinkto pavirtę vilkiukais, pasiruošę pasimaišiusius kelyje sudraskyti, viduje saugo ypatingą meilę šeimai ir neįtikėtiną valią peralkus visko nesuvalgyti. Vieniši ir pasimetę – vaikai nuo motinų, broliai nuo seserų, vieni nuo kitų. Ir nežinai, gyvas ar miręs, ar dar yra ko ieškoti, nes dažniausiai nebėra kur eiti. Namų nebėra ir esi per mažas, kad pasirūpintum visokiais biurokratiniais dalykais, grąžinimais giminėms ir pasislinkusiai Tėvynei, kai viskas nusistovės ir nurims. Gauni naują vardą, gal, jei pasisekė, net naują mamą, naują tapatybę…

Pati knyga labiausiai įdomi savo istorija, nes kaip parašyta, labiau primena scenarijų, gal net tam pačiam dokumentiniam ar meniniam filmui, kuriam, žinoma, neatsirado pinigų (gal dar atsiras?). Ir pabaiga tokia man – nepabaigta lyg. Bet tiek to, skaitosi lengvai ir gan sklandžiai (nors dieve dieve, kaip nelengva ir negera skaityti), vienam lietingam vakarui knyga.

Paskutinieji liudytojai

paskutiniai

Baisi knyga. Skaitai ir galvoji, viešpatie, ir kam aš skaitau iš viso tokį siaubą – daug mažų vaikų balsų pasakoja savo kraupius vaikystės išgyvenimus karo metais. Protu nesuvokiamas, ašaromis neišverkiamas. Tokių baisių, kad pasakojantys senukai apie savo vaikystę iš viso kalba vos ne pirmą kartą po daugelio metų. Savo istorijų, kurių nenori prisiminti, bet pamiršti irgi negali.

Originalo kalba šios knygos pavadinimas kitoks – У войны не женское лицо. Ir, atrodo, viską pasako toks pavadinimas. Nemoteriškas veidas karo ir tiek. Išleista 1985 m. Lietuvoje – 1989. Perleidžiant knygą jau reikėtų geros redakcijos, nes atiduota duoklė tarybinei šlovei – garbingai plaikstosi pionierių kaklaraiščiai, blogieji fašistai ir gerieji gelbėtojai – kankiniai.

Goodreads šita knyga vertinama 4,51. Nesuprantama, kaip galima tokiai knygai iš vso duoti kažkokį vertinimą.

Yra toks pasirinkimas – No rating.

Lėti ir tylūs dalykėliai

lėti

O čia tai visai ne vaikams. Na, gerai, gerai, ir vaikams. Kai perskaičiau 23 puslapį ir verčiau toliau, pamačiau, kad jau viskas ir net supykau, nes norėjau daugiau! Kaip taip galima! Tie ledai taip greitai baigiasi! Ne, čia net ne apie tai – čia ledai nukrito nuo kaušelio ant žemės!!! Vos kelis kartus palaižius!

Labiausiai man patiko “Iš kur atsiranda vaikai” – net graudu, nes tobula.

Ir “Apie mamą”, nes

… ir tuomet, kai jos laikinai nėra, tau nieko blogo negali atsitikti. Jei nepaleisi jos neregimos rankos.