Medžių istorija

b425c879d97b4a5426c623dcb893ff0dbd4e7018_Medziu_istorija.jpg

O būna taip, kad, rodos, nėra ką ir bepridurti – labai gera knyga ir tiek žinių. Ir minčių  sukėlė milijoną ir vieną. Ir asociacijų – pačių netikėčiausių. Jautriai man susiskaitė, labai įsijaučiau ir apsigyvenau knygoje. Gerai, kad esu skaičius Peterio Wohlleben “Paslaptingas medžių gyvenimas“, tai knygoje pasakojamos istorijos nenurašiau ant autoriaus fantazijų – ji tik dar labiau sustiprino medžių gyvumo įspūdį, tačiau kartu ir skausmingiau reagavau į pačią istoriją.

Skaitant šią knygą medžiai tampa taip pat gyvi, kaip gyvi yra žmonės. Tik gyvena kitu greičiu, šalia, bet kiek kitaip skaičiuoja savo laiką. Ir tada vaizdas galvoj iš šiandieninių aktualijų – “black lives matter”, o ar matter green lives? Nes jausmas tai tas pats – kai policininko kelias smaugia žmogų ir aplinkiniai nieko negali (?) padaryti, taip ir medkirtys nukerta kelių šimtų ar net tūkstančių metų, Kristaus amžiaus medį ir aplinkiniai negali nieko padaryti. Tik žiūrėti, kaip tai atsitinka. Ir iš nevilties grąžyti rankas. Nes nebesugrąžinama. Būtent nesaugrąžinamumo akcentas mane labai stipriai paveikė.

Bet čia juk tik medžiai, sakysi. Ir taip sakyt gali, jei dar neskitei knygos, kuri pilna gyvybės, bet pilna ir mirties. Dar suvokimo, kad gal esam paskutiniai, gyvenantys šalia tokių medžių, o paskui įsijunga atbulinis laikmetis ir būsime paskutiniai, prieš žmonijos susinaikinimą. O paskui per mums nesuvokiamus, bet suvokiamus medžiams laiko tarpsnius, gamta apsivalys, sugrįš ir gyvuos. Be mūsų. Už tūkstantmečių. Mes, kvailiai, tikriausiai eilėm bandysim sodint medžius Marse. Arba kompiuteriniam žaidime.

Iš aprašymo, matyt, atrodo, kad čia net ne grožinė knyga. Bet ji grožinė. Gražiai ir parašyta su didele meile. Su persipinančiomis istorijomis, veikėjų kelionėmis per žemynus ir laikus, gyvenimą, šalia medžių, su medžiais, dėl medžių. Knyga lėta – medžių laiko greičio – prireiks ne vieno prisėdimo ir gal kartais kantrybės (vien ti dėl to, kad nuolatos kažką vejamės ir nelabai aišku, kur skubame). Labai patiko. Viena iš knygų, po kurių reikia pauzės – nes nesinori iš to miško išeiti.

Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus

Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus — Olga Tokarczuk | Humanitas

Po “Bėgūnų” neįsivazdavau net kokio tipo knygai nusiteikti, “Bėgūnus” nebuvo lengva ir paprasta skaityti, o bet tačiau, jei “Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus” gaučiau be viršelių ir visokių identifikacinių ženklų, tikriausiai net nesugalvočiau spėti, kad čia Tokarczuk – tekstas lengvas, skaitai “pasišokinėdama” ir visiškai mėgaudamasi greitai bėgančiu tekstu.

Ši knyga susišaukė su baba Dunja – abiejų knygų pagrindinės veikėjos (šiosios savo vardo nekenčianti Janina) yra dzen bobutės, kurioms daugiau ar mažiau dzin patikti šiam pasauliui. Žavingos abi ir pasirinkimai gyvenime tokie kažkokie gal ne visada labai teisiški, bet ne neteisingi, jokiais būdais neįmanoma, kad skaitytojas nepateisintų jų elgesio, ypač, kai jau viskas post factum, o ir nukentėjusieji elgėsi bjauriai. Net kai sveiką protą reprezetuojantis krikščioniškas choras, žiūrėdamas vykstančią dramą ir dejuodamas “kaip taip galima? kas per žiaurumas!” akimirkai išmuša skaitytoją iš babos Janinos pasaulio supratimo, kuriame labiau veikia “dantis už dantį” principas, tas iškritimas laikinas ir skaitytojas susvyravęs galiausiai gali apsispręsti, ar teisingas atpildas ištiko knygos veikėjus.

Labiausiai man patiko knygos atmosfera (labiausiai nepatiko per ilgi nusivažiavimai į horoskopus ir kas ten kokiuose ascendentuose ir trascendentuose, na, bet tokius galima perbėgti akimis per daug nesigilinant), aš tokiose knygų atmosferose plūduriuoju ir man tai yra bene svarbiausias kriterijus, apsprendžantis, ar knyga “patiko/nepatiko”. Plūduriavau ar neplūduriavau – toks klausimas. Ir dar prei plūduriavimo prisidėjo Janinos švelnumas ir išsipildymas dirbant mokytoja, bandymas būti tikra ir nuoširdžia, nepaisant, kokio pastato slenkstį peržengi – policijos nuovados ar bažnyčios. Ir dar tos “užkadrinės” Janinos mintys, vertinant pašnekovus, suvokiant, kaip ji atrodo, kaip yra matoma ir laikoma sena nukvakėle. Ech, tik neapsigaukite!

Rekomenduočiau mėgstantiems žavingus daugiabraunius veikėjus, mėgstantiems lengvai skaitomus daug pasakančius tekstus.

*Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos dovana. Tokios dovanos labai džiugina. Ačiū.

Kaip aš netyčia parašiau knygą

Tokia faina knyga. Būtų man dvylika, miegočiau šią knygą apsikabinus ir tikriausiai maksimaliai nuskaityčiau. Keletas paskutinių knygų vaikams – paaugliams buvo tokios liūdnos ir tamsios, ir sunkios emociškai, tai ši knyga yra puikiausias pavyzdys, kai knyga nagrinėja nelinksmas ir visiškai liūdnas temas, bet visa tai pateikiama taip šviesiai ir viltingai, ir visiškai taip, kaip būtų gyvenime.

Knygoje paauglė Katinka nori būt rašytoja. Rašyti tikrai turėtų apie ką – ji yra našlaitė, netekus mamos, kai jai buvo treji – tad vargiai beprisimenanti, kaip mama atrodė. Mergaitė įsiprašo pas kaimynę rašytoją pasimokyt ir per tas pamokas ji ne tik mokosi rašyti, bet mokosi išreikšti savo jausmus, suvokti ir susigyventi su netektim ir geriau suprasti aplink ją besisukantį pasaulį.

Dauguma knygos skyrelių yra pamokos kaip rašyti. Tokios fainos, kad tikrai bet kam, kas mėgsta rašyti, netgi kam reikia rašyti – pravers. Katinka mokosi rašydama istoriją, kaip jos šeimoje atsirado tėčio draugė, o kad tai aprašytum reikia išbandyti įvairias technikas, perspektyvas, žaidimą laiku, bet svarbiausia “rodyt, o ne pasakot”. Per parašytas istorijas skaitytojas stebi jos gyvenimą ir kartu su Katinka mokosi rašyti. Man ta stuktūros matrica labai patiko. Žaisminga.

Labai labai rekomenduoju. Ir vaikams, ir tėvams, ir tiems, kurie nori ar mokosi rašyti. Nuoširdi, jautri ir tikra.

#dovana Leidyklos “Debesų ganykolos” dovana

 

Untamed

Untamed by Glennon Doyle

Klausiau audio, autobiografinę (jau trečią) knygą skaito autorė ir pagal tokį džiaugsmingai amerikietišką knygos toną atrodo visiška traleliuška ir net biškį užknisa mano niūrią lietaus šalies natūrą, na, bet paklausykit, keturiasdešimties Glennon Doyle, žmoną ir trijų vaikų mamą staiga stukteli meilė. Nu, visko, būna, sakysit, bet meilė stukteli moteriai. Tai tokia ir tralaliuška. Ką daryti? Ką pasirinkti? Tai, ko nori tu, ar tai, ko tikisi visuomenė? Kaip pasirinkimą priimtų draugai, tėvai, vyras, vaikai? Su kuo visa ši košė valgoma? Ir kaip pačiai nepaspringti ir išlaviruoti, ypač kai esi krikščioniškos pakraipos blogerė ir rašytoja.

Sakyčiau, G.Doyle yra tokia truputį amerikietiška Knausgaard iš Floridos, US. Na, jei nukrapštai visus blizgučius nuo viršelio ir negirdi tokio amerikietiškų komedijų excited balso. Nes klibina Doyle temas tokias ne visai patogias ir ganėtinai gilias. Užklibina, kad nebegali apsimesti, kad negirdėjai ir net kartais norisi pažliumbti (aha, sakau nekreipkit dėmesio į tą blizgantį viršelį) – ką reiškia būti moterim, mama, ką reiškia būti partnere ir žmona, kas yra seksualumas, ko visuomenė tikisi iš “gerų” moterų ir mergaičių, kas yra rasizmas ir kiek žmonėse yra rasizmo, homofobijos ir t.t. Atvirai ir patraukiant save per dantį vos tik noris save parodyt geriau, nei iš tikro yra.

Buvo įdomu.

Vilniaus atminties punktyrai

Šios knygos net nesiruošiau skaityti – pilnos lentynos publicistinių knygų apie Vilnių, nenorėjau dar vienos padėt į lentyną, tai turiu tik padėkoti Irmai iš Balto leidyklos, kad švelniai mane įkalbėjo – skaitydama “Vilniaus atminties punktyrus” patyriau didžiulį malonumą.

Kaip K.Sabaliauskaitės knygos atvėrė akis į neregėtą ir nežinotą XVII a. Lietuvą, Dviejų Tautų Respubliką, ir Vilnių, taip “Vilniaus atminties punktyrai” miesto gatvėmis veda skaitytoją nuo maždaug Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki šių dienų. Verti puslapius, eini tomis pačiomis gatvėmis, pro vis dar egzistuojančių ir jau nebesančių namų duris, už kurių knygos pašnekovai, kiekvienas su neįkainojamomis savo istorijomis, už kurių užrašymą – pagautas akimirkas, kurios su kiekvienu išeinančiu negrįžtamai dingsta – esu be galo dėkinga knygos autorei Gabijai Lunevičiūtei.

Pašnekovų pasidalinimas savo vaikyste, jaunyste, miesto kasdienybė ir kaita, sudėtinga, be galo turtinga istorija, turtingi ir turiningi gyvenimai – nenumaniau tokių žmonių esant gyvų, neįsivaizdavau, kad Vilnius tebeturi gyventojų mieste gyvenusių visą gyvenimą, kad yra išgyvenusių visus beprotiškus istorijos posūkius – valdžių, valstybių kaitas, bombardavimus, frontus ir tremtis. O pašnekovai kokie puikūs, kokie šviesūs žmonės – kosmosas. Skaičiau nuolatinėj nustebimo būsenoj.

Grožinės mėgėjams ši knyga susiskaitys kaip ilgas puikus pasakojimas, taip nuosekliai ir gražiai sudėliotas, vietomis persipinantis, nes visi senbuviai vienaip ar kitaip susidūrę – ar toj pačioj gatvėj, ar toj pačioj mokykloj, ar pažinoję tuos pačius žmones. Knyga gausiai iliustruota, daug žemėlapių ir nuotraukų “tada” ir “dabar” – ypatingai pabrėžiančių laikinumą ir trapumą, miesto žaizdas ir naujakuriams nematomą miestą , kuris vis dar gyvena pašnekovų vaikystėje ar jaunystėje.

Labai labai rekomenduoju, net žodžių trūksta, kaip.

#leidyklosdovana

Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais

Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais | Veronika Urbonaitė-Barkauskienė

Šios knygos visai neplanavau skaityt, nes iš pirmo žvilgsnio į pavadinimą nesusitapatinau su devyniasdešimtųjų karta. Gimus dešimtmečių sandūroj, pastoviai susiduriu prie priskyrimo save vienai ar kitai kartai iššūkiu (tada prisiskiriu tai, kuri labiau patinka). Bet staiga suošus fb skaitytojų bendruomenei pamačiau, kad reikia susidaryti kažkokią nuomonę, nes kitaip išvis būsiu iškritus iš konteksto.

Knyga šiaip labai fainai parašyta, labai įtraukia ir praktiškai perskaitoma vienu prisėdimu, na, gerai, dviem, jei labai spaudžia laikas. Jaučiasi, kad autorė (kurios įrašus skaičiau fb, bet kad Pterodaktilio autorė yra ir knygos autorė sužinojau tik skaitydama knygą) yra gerai atkalus ranką įdomiai rašyti ir svarbiausia – turi ką pasakyti. Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės žvilgsnis knygoje žvelgia ir to laikmečio kartos akimis, bet kartu ir lyg ir iš šalies, sociologės akimis – nesusentimentalėja, nepraskysta ir sako taip, kaip yra – objektyviai ir pagrindžiant solidžia patirtim.

Tai ar pavyko man susitapatinti su aprašomąja karta? Ir taip, ir ne. Bet gal dėl personalinių priežasčių – dėl tokios, o ne kitokios vaikystės, dėl tokios ir ne kitokių tėvų, dėl pasiruošimo motinystei labiau ne su iliuzija, kad niekas nepasikeis, o su realia nuostata, kad pasikeis viskas, dėl tuo pačiu laiku vaikų susilaukusių draugių palaikymo komandos (šiaip labai rekomenduoju turėti tą palaikymo komandą), dėl plūduriavimo, kaip sako Beata “laimės ir meilės burbule” ir nesukant galvos dėl alia nueinančios karjeros (niekur ji nenuėjo ir smegenys nesuminkštėjo), dėl labiau realistinio suvokimo, kad visko gyvenime neturėsi, todėl reikia sąmoningai pasirinkti, ką renkiesi turėti ir tada nuoširdžiai džiaugtis tuo, ką turi. Na ir suvokimo, kad gyvenimas yra kaip zebras – balta, juoda, balta, bet galiausiai viskas praeina. Geri dalykai taip pat kaip ir blogi.

Tai labai nesusitapatinus (nes tiesiog daug kas jau praėjo, pamokos išmoktos ir jau kitas gyvenimo etapas), vis tiek labai įdomu buvo skaityti autorės įžvalgas, patarimus ir pasidalinimus. Nes jie ir teisingi, ir atviri – be tikslo išgasdinti, bet labiau su tikslu padėti pasiruošti, nusiteikti, gal kažkam – tiesiog pasiguosti, kad ne tavo vieno/os būsena. Ir žinoma, vienas niuansas – gali būt šimtai patarimų ir patyrusių ekspertų nuomonių, bet dažniausiai viską reikia išgyventi pačiam savo gyvenimo herojui – ir visus “man tai jau tikrai taip nebus” (nuo šios minties bėgu rėkdama, nes būtent taip ir būna, kaip užtenka tik pagalvot, kad nebus), ir beprotystę visokiuose forumuose (o, kad galėčiau sugrąžinti anktyvojoj supermamoj paliktas dienas ir naktis – gerai nors kad smartfonų dar nebuvo), ir kategorišką nuomonę tėvystės klausimais, ir t.t. Tik, žinoma, nepakenks būt paskaičius (ir pagalvojus, kad jau man taip nebus), kaip realiam gyvenime būna, nes tada gal greičiau smegenyse susigulės sveikas požiūris.

Drąsiai dedu į rekomenduojamų perskaityt knygų apie motinystę ir tėvystę lentyną šalia Vaivos Rykštaitės “Pirmąkart mama”. Bravo ir norisi daugiau.

Knygyno istorijos

Knygyno istorijos – Knygynas eureka!

“Knygyno istorijos” yra uoga ant torto (kaip tame paveiksliuke virš pavadinimo). Ir juokinga be galo (skaičiau per karantiną laukdama ant suoliuko ir juokiausi garsiai) ir su tokiom kažkokiom pavandeninėm srovėm tarp eilučių – kokie įdomūs- užsimąstę- vieniši- nukvakę – nesigaundatys realybėje – labai rimti – visai nerimti – besistebintys pasaulio (ne)veikimu – puolę neviltin žmonės užklysta į knygyną, o gal užklysta ten, kur nuoširdžiai atidarytos durys ir kur su žmogum kalbamasi (ypač kantriai).

Eureka! knygynas, kuriame nutinka istorijos, yra kaip savotiška minčių vaistinė, kur žmonės užsuka pasikalbėti, spręsti neišsprendžiamus klausimus, pasiguosti ir apsiglostyti sielas arba tiesiog ieškodami šukų, nes neisi į prezidentūrą be knygos, ups – nesusišukavusi. Tad man knygelė ir juokinga, ir kartais savotiškai liūdna.  Juk būna, kad juokiesi jokiesi, o paskui jau žiūrėk ir verki…

 

 

The Suitcase

The Suitcase - Alma Books

Čia tai tokia gerulė, vos 130 puslapių knygelė – bet kiek malonumo. Lagaminas, apie kurį rašo autorius – vienintelis, kurį Dovlatvui buvo leista iššivežti emigruojant iš Tarybų sąjungos. Iš tikro leido net tris, bet, kadangi knygų išisvežti autorius negalėjo (būtų konfiskavę, nes dauguma jų buvo draudžiamos), į lagaminą daugiau nelabai buvo ką dėti.

Po kelerių metų emigracijoje, Dovlatovas atidaro spintoje užkištą lagaminą ir papasakoja istorijas apie ten esančius daiktus – suomiškas krepo kojines, batus, kariškio diržą, dailininko striukę, poplino marškinius, žieminę kepurę, vairuotojo pirštines ir gerą importinį kostiumą, kurį, pvz., gavo tam, kad padoriai atrodytų atstovaudamas žurnalistų kolektyvą visokiose officialiose “iškilių” tarybinių žmonių laidotuvėse.

Visos daiktų atsiradimo istorijos pasakojamos su tokiu geru humoru, traukiant per dantį sovietinę sistemą, deficitus, blatus, pjankes ir mentalitetą, nepamirštant per dantį patraukti ir savęs. Labai smagus rašymo stilius, smalsu paskaityti ir kitas šio autoriaus knygas. Šiaip, žinoma, reiktų skaityt rusiškai, bet tikriausiai neprisiruošiu. Bet galintiems skaityt – labai rekomenduoju.

 

 

Amžinybės fjordo pranašai

Amzinybes-fjordo-pranasai_large

Pirmiausia bravo keliauja knygos vertėjai Ievai Toleikytei ir dailininkui Taurui Stalnioniui – knygos tekstas, iliustracijos ir apipavidalinimas yra tiesiog wow.

Ilgai galinėjausi su šia knyga – su visokiais kitų knygų intarpais ir ruošimuosi egzaminui, kai visai nesakaičiau grožinių kūrinių – gavosi viso kokie du su puse mėnesio. Būdavo pavargstu nuo tiek daug teksto, būdavo prailgdavo ir norėdavos kažko kito, o paskui štai – per pirmą labai šaltą ir vėjuotą koronos karantino savaitgalį įkritau ir pabaigiau. Ir žinot, tas visiškai natūralistinis Grenlandijos pasaulis nebeatrodė toks tolimas – sėdim uždaryti namuose ir nepaisant skrydžių į kosmosą ir tobulėjančio artificial inteligence esame visiškai bejėgiai prieš gamtą. Taip pat bejėgiai, kaip XVIII amžiaus pabaigoje gyvenantys knygos herojai. Skaitai ir džiaugiesi, kad turi šildymą, elektrą ir maisto, kurio apsipirkimas savotiškai priartėja prie akmens amžiaus medžioklės – grįši sveikas namo, o gal jau ir nebe?

Labai rūstus šis romanas. Bet ir gyvenimo sąlygos Grenlandijoje nesuvokiamai rūsčios. Ir dar pagrindinis veikėjas toks negailestingai ciniškas, kad net skaitytojui stebint jo kančias jo negaila. Keistas toks jausmas skaityt ir visiškai nejaust empatijos veikėjui. Lyg žiūrėtum į jį vietinio inuito akimis, visiškai aiškiai suvokdama, kad tam baltam krikščioniui ir jo bandomam įpiršti gyvenimo būdui ir pasaulio suvokimui čia ne vieta.

Nepaisant įspūdingų aplinkos aprašymų ir plačios romano geografijos, pagrindinė kelionė vyksta veikėjo viduje. Nuo naiviai ryžtingų misionieriaus užmojų vietinius atversti į tikėjimą, bandymo užgniaužti savo gaivališką prigimtį, iki suvokimo, kad negali gyventi savo nuodėmes užpudravusioje visuomenėje Danijoje. Tad nenustebino Morteno Falko veržimasis grįžt į Grenlandiją. Labai priminė iš karštųjų pasaulio taškų grįžtančius šiuolaikinius karius, kurie paprastoje kasdienybėje neranda sau vietos, jiems trūksta adrenalino ir nuolatinio pavojaus, kovos už išgyvenimą.

Taip netikėtai taikliai autorius savo paties gyvenimo kelionę (perskaičius knygą ir interviu su autorium, išryškėja daug paralelių), o kartu ir skaitytoją, perkelia kelis amžius atgal. Pabandykite. Įveikus knygą (dėl apimties) apima nugalėtojos jausmas, o dėl herojaus gyvenimo – išsipildymo. Įspūdingas kūrinys.

Undinės

U – tai undinės. Čia viršelis.

Su apsakymais man sekas įvairiai. Didžiausias iššūkis su jais būna, kad autorius kaip nors mandrai-susuktai užbaigia ir lieku it musę kandus – nieko nesupratus. Nesakau, kad “Undinėse” viską supratau, kaip turėjau, bet nelabai ir svarbu, nes tekstas toks apžavingas – suskaičiau viską praktiškai vienu ypu. Na, gerai, dviem. Ir kai pradėjau galvoti, kaip čia reiks parašyti, kas patiko-nepatiko, tai pagalvojau, kad man Jurgos Tumasonytės apsakymai priminė Elizabeth Srtout “Olive Kitterige” – kai atrodo, kad galėtų knyga būt be pabaigos – skaityčiau ir skaityčiau. Nes, nors autorės pasaulis dažnai iš kitos realybės, gal paralelinės, o gal tiesiog papraščiausiai kaimyninės, ta realybė perteikta super įtaukiančiai ir įtikinimai. Bet čia jau reikia mėgt magiškai realiuosius dalykus ir pasiduot jų nuotaikai, kitaip gresia didis susinervinimas ir nesusipratimas.

Tai va, knyga tokiems magams, kurie mėgsta persikūnyti į personažus, pabūt jų skūroj ir nesupykt, jei ne visada iki galo supranti “kas iš to?”. Nes gal nieko, gal tik gražus žodžių žaismas ir malonumas paplūduriuot tarp tų gražiai suskambėjusių žodžių, aplipusių mirguliuojančiais undinių žvynais.

Nekantraudoma laukiu Jurgos Tumasonytės romano.

#leidyklosdovana

Olive Kitteridge / Olive, Again

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „olive kitteridge book“

Tokiu greituoju būdu suklausiau dvi audioknygas, jei būtų daugiau, galėčiau ir toliau klausyt be pabaigos. Kadangi šias knygas ir jose esančius visiškai atskirai galinčius gyvuoti apsakymus (short stories) (audioknygos pabaigoje net minimi leidiniai, kuriuose šie apsakymai buvo publikuoti) jungia viena veikėja – Olive Kitteridge – tai ir jungiu jas čia kartu, labai jau organiškai jos kartu sugyvena.

Man net sunku įvardinti, kodėl man taip patiko šios knygos, kol rašau bandau sugalvoti, bet tikrai verta paminėti, kaip įdomiai tie apsakymai žaidžia vienas su kitu. Tai visai nėra nuoseklus pasakojimas apie Olive gyvenimą, labiau gal tokia mozaika, iš kurios Olive paveikslas kaip ir savaime susideda. Na, pavyzdžiui, vienas apsakymas gali pasakoti apie Crosby miestelio Meino valstijoje šeimą, jos sėkmes ir nesėkmes (dažniau nesėkmes nei sėkmes), kuriame Olive sušmėžuoja net ne antraplanė veikėja, o labiau net foninė, ji tiesiog prisimenama, praeina pro šalį, mesteli repliką ar stovi šalia apsakymo veikėjo parduotuvėje. Ir tai, kaip autorė visa tai sujungia į vitražą yra tiesiog neįtikėtina ir veikia užburiančiai (vis dar esu apkerėta).

Kitas dalykas šiose knygose yra temos, kurias Elizabeth Strout paliečia – štai viename apsakyme dukra iš jau nepilno proto savo motinos supranta, kad ji išnaudojo brolį seksualiai, kas sukėlė absoliučiai tragiškas pasekmes, kitame advokatas po kliento mirties supranta, kad kliento žmonos pagalbos šauksmas nebuvo išprotėjusios moteriškės užgaida ar bandymas sulaukti dėmesio.

Labiausiai tikriausiai rezonuoja Olive kelionė senatvės ir gyvenimo pabaigos link (ir susišaukia tiek su Philip Roth “Kiekvienas žmogus” bei K. Haruf “Mūsų sielos naktyje”), tik viskas, nepaisant nemalonios realybės, atskleidžiama su kažkokia šviesa, bandant išnaudoti visas pasitaikiusias galimybes mėgautis likusiomis dienomis, mylėti ir gyventi iki galo, net jei visi gyvenimo pakeleiviai pakeliui prašapo.

Na, ir žinoma, pats Olive personažas yra absoliučiai kosminis. Stačiokė, beveik visada pirma pasakanti, o vėliau pagalvojanti, ganėtinai žemo emocinio intelekto moteriškė, buvusi matiekos mokytoja, kurios visi mokiniai bijojo, žodžiu, pasirinkit, ką tik sugalvosit nelabai faino žmoguje – beveik viską rasit pas Olive. Dėl to ji gan vieniša, nesuprantanti ir nesuprasta, bet tokia tikra ir natūrali, kad net žavinga.

Puiki. Labai rekomenduoju.

Seserų varpai

Lars Mytting antroji knyga lietuviškai (pirmoji – labai patikusi “Plauk su skęstančiais”) prastumdė eilėje laukiančias knygas ir padovanojo man keletą gero skaitymo vakarų. Gan spalvingas, žaismingai atrodantis knygos viršelis išradingai perteikia knygoje pasakojamą istoriją, bet kartu ir kažkaip apgaulingas, nes spalvų knygoje mažai, man apskritai knyga labai niūri, bet tas niūrumas labiausiai nulemtas atšiaurios Norvegijos gamtos, kuri atšiauriu paverčia ir kaimą, vasaros metu beveik visiškai atkirstą nuo pasaulio.

Tokiam kaime – laikas visiškai sustojęs, gal tiksliau, tiesiog sukasi gamtos ratu, savos tradicijos, savi prietarai ir taisyklės, todėl naujai atvykusiam pastoriui – nelengva. Ypač, kai sugalvoja perstatyti vos ne tūkstantį metų kaime stovinčią bažnyčią (kad geriau įsivaizduot, kokia ji, spauskit linką). Bažnyčia, kurioje kabo Siamo dvynių Heknių Halfridos ir Gunhildos atminimui XVI amžiuje nulieti varpai, bus išardyta ir kaip istorinė vertybė perkalta į Drezdeną, o stabuklingais laikomi varpai bus pakeisti naujais.

Heknių Astrida, jauna, prie kaimo tamsumų visiškai nederanti ir nenorinti derėti mergina, atstūmusi jau kelis jaunikius, jaučia, kad varpus reikia gelbėti. Bet kokiomis priemonėmis. Tik tos priemonės ir planai susijaukia į kaimą atvykus jaunam architektui (kilmės iš Mėmelio nuo Baltijos), kuriam priskirta paruošti bažnyčios eskizus, prižiūrėti išardymą. Dalinti pažadus charizmatiškajai Astridai į jo pareigas tikrai neįėjo.

Tai va. Du varpai, du vyrai ir, kaip sufleruoja viršelis – du vaikai, kurie gal simbolizuoja siamo dvynes, o gal ir ne. Toks maždaug siužetas, o aplink jį apipintos vietinių gyvenimo ypatybės, medinio viduramžių architektūros šedevro paslaptys, nebyli kova dėl meilės sukuria ypatingą knygos aurą, kuri garantuotai sužavės skandinaviškos literatūros mėgėjas ir mėgėjus.

Man labai patiko, įtraukiau į geriausių preitų metų knygų sąrašą.

2019

Imdama kiekvieną knygą, prisimindavau, kad šiemet, brangindama savo laiką, labiausiai siekiu skaitymo malonumo ir kokybės. “It’s ok” knygoms neturiu laiko! Jų, žinoma, buvo – ne visada pataikiau gerai su pasirinkti, bet summa summarum galiu tik pasidžiaugti, kad šiemet pavyko ne tik su kiekybe, bet ir su kokybe.

Kadangi padariau nesąmonę ir į metų pabaigą nepasiėmiau savo knygų knygelės (nes ir taip apsikrovę išvažiavome), tai statistikos bus mažai – aš net nežinau, kiek tiksliai perskaičiau knygų, bet, atrodo, ir vėl sumušiau rekordą perskaitydama 100+ knygų (kažkur 105 gal), kuo pati save nustebinau, nes jau galvojau, kad daugiau nei pernai (80) perskaityti man tiesiog neįmanoma.

Kadangi metai buvo turtingi, tai ir vienos geriausios knygos nebus. Bus keletas geriausių knygų, kurias skaitant visada galvojau, kad skaitau geriausią metų knygą, tad tebūnie jos visos geriausios. O paskui dar ilgiausias sąrašas labai gerų.

2019 metų geriausios

Trent Delton “Berniukas nuryja visatą” – už tai, kad berniukas toje visatoje nuryja ir mane. Knyga – juodoji skylė, kurioje su malonumu pradingsti.

Eka Kurniawan “Grožis lyg žaizda” – už visiškai naują netikėtą pasaulį ir realybės ir fantazijos žaismą

Guzel Jachina “Mano vaikai” – už tai, kad skaityčiau kiekvieną šios autorės parašytą eilutę.

Guillermo Arriage “Laukinis” – už dar vieną pasaulį mano galvoje

Alina Bronsky “Paskutinė babos Dunjos meilė” – už visišką netikėtumą ir dzen reakciją į pasaulį

David Mitchel “Prižiūrėtojas” – už dar vieną įrodymą, kad žmogaus fantazija yra beribė

Juozas Baltušis “Sakmė apie Juzą” – už tai, kad negalėjau patikėti, kad buvau neskaičius

2019 metų labai geros

Philip Roth “Kiekvienas žmogus” – už atvirumą ir žodžio tikslumą

Emily St. John Mandel “Vienuolikta stotis” – už priminimą apie civilizacijos trapumą

Olga Tokarčiuk “Bėgūnai” – už tai, kad nudžiugino nunešdama premijas, už galvoje apsigyvenusią bėgūnų idėją, kuri dabar amžiams mano galvoje

Kent Haruf “Mūsų sielos naktyje” – už žodžius apie senatvę, kuri atima pasirinkimo laisvę

Kazuo Ishiguro “Dienos likučiai” – už tai, kad tiek ilgai laukė būti mano suprasta ir įvertinta

Graham Swift “Motinų sekmadienis” – už koncentruotą jausmo blyksnį

Romain Gary “Aušros pažadas” – už atsisakymą patikėti realybe

George Saunders “Linkolnas Bardo” – už suvaldytą kokofoniją

Elisabeth Harthy Winthorp “Paskutinė malonė” – už nutylėjimus, kurie yra istorijos esmė

Sally Hepworth The Mother in Law arba “Anyta” – už priminimą, kiek daug nedrįstame pasakyti, o paskui būna per vėlu (bet vis tiek nedrįstame)

Delia Owens Where the Crawdads Sing – už pelkynų Mauglę

Nora Ikstena “Motinos pienas” – už slogią tarybinę realybę ir džiaugsmą, kad tai praeitis

Kamila Shamsie Home Fire – už kitą perspektyvą

Naomi Alderman The Power / “Galybė” – už sukrečiantį “kas būtų, jeigu būtų” ir ne mažiau sukrečiantį “o kaip yra dabar?”

Elif Shafak 10 Minutes 38 Seconds in this Strange World – už tai, kad labai gera

Lars Mytting “Seserų varpai” – už istoriją ir nuotaiką, kurioj paskęsti

Negrožinė

Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė “Kabinetas 339” – už viską, apie ką parašiau poste

Bea Uusma The Expedition. Solving Mystery of a Polar Tragedy – už neįtikėtina, kad buvo taip įdomu

Malcolm Gladwell Talking to Strangers – už visokių faktų išknisimą ir susimąstyti verčiančias išvadas

Yuval Noah Harrari “Sapiens” – už kelionę laiku atgal

Young Adult

Kotryna Zylė “Sukeistas” – už geriausią knygą, kurią norėčiau padovanoti sau trylikametei

Clementine Beauvais “Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja” – už šviesų požiūrį į potamsį paauglystės pasaulį

Lietuvių autorių

Virginija Kulvinskytė “kai aš buvau malalietka” – nes vėl pavaikščiojau savo malalietkiniais batais

Kristina Sabaliauskaitė “Petro Imperatorė” – už istorijos nutildytos moters istoriją

Grafinė novelė

Gerda Jord “Daugiabutis” – už juoko vitaminus ir visas primintas istorijas, kurias išgyvenau daugiabučiuose

Geriausios iliustracijos

Maja Lunde “Sniego sesė” – už paveikslus, sudėtus į knygą

Metų poezija

Apskritai džiaugiuosi, kad jos skaičiau daugiau nei bet kada ir tai yra metų pasiekimas!

Sakiau, kad gavau ir kokybės, ir kiekybės!

Jau nekantrauju susitikti su 2020-ųjų geriausiomis! Bokštuose prie lovos laukia puikūs metai 🙂

Kabinetas 339

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „339 kabinetas“

Ėmiausi skaityti be jokių didelių lūkesčių, o ir pagiriamųjų žodžių ant knygos nugarėlės nepuoliau skaityti. Nepuoliau, o jau kai įpuoliau, tai ir prapuoliau. Su džiaugsmu, beje, kad knyga gerai surašyta, puikiai skaitosi ir, mano kolegėms darbe vėl teko apie ją klausytis mano emocingų kalbų.

Įdomiausia, kad skaitant taip įsijauti, lyg skaitytum trilerį. Karts nuo karto vis teko atsikvošėti, kad čia joks trileris, o gyvenimas, o nelinksmiausia, kad ne už jūrų marių, kur palinguojam galvą ir pamirštam, o mūsų panosėj. Tokia suraityta sumanipuliuota, fake news išblurinta post trump’inė nauja realybė.

Man labai patiko du dalykai – pirmiausia buvo įdomu skaityti, kaip žurnalistai dirba tiriamąjį darbą, kokia darbo specifika ir niuansai, visokie slapti informatoriai tikrai primena šnipų žaidimą. O antra, labai patiko, kad autoriai atskleidė savo emocijas – kaip būna sunku, kaip dusina neapibrėžtumas ir nežinomybė, koks nerimas dėl to, ar teisingai viskas surašyta, ar pakankamai surinkta faktų, įrodymų, ar atsijoti pelai nuo grūdų. Kiek reikia drąsos, proto aštrumo tinkamai formuluojant klausimus ir teiginius, ištvermės, kantrybės ir motyvacijos nenuleisti rankų!

Žodžiu, labai rekomenduoju. Tik rezervuokitės laiko, geriausia savaitgalį, nes kitaip gali laukt bemiegė naktis prieš darbą, kaip kad su geru trileriu. Na, o šiaip, žinote – The House of Cards. Jei ne baisoka, tai tikrai nelinksma (nebežinau, kur čia turi būt kartu, o kur atskirai).

Sniego sesė

Image result for sniego sese knyga tyto alba

Visas internetas čiauška, kokia graži ši knyga. Ir tikrai, ji – iliustracijų šedevras. Vien dėl iliustracijų “Sniego sesę” verta turėti savo lentynoje ir kartas nuo karto pasigrožėti. Ką tik baigau ją skaityti sūnui, sakė, kad patiko. Kai paklausiau, ar nebuvo liūdna, sakė, kad vietomis tikrai buvo liūdna. Tikiuosi, kad ne tiek, kiek man.

Prisipažinsiu, tikėjausi visai kitokios istorijos. “Sniego sesė” – tikrai sniego, nes jei iš pirštinės ištraukta šilta ranka prie jos istorijos prisilieti – tai net gelia. Tokia ir knygos nuotaika – šviesi, ilgesinga ir gelianti. Ir labai gyvenimiška. Kalėdiška atgimimu – šeimos, meilės, draugystės. Vilties, kad gyvenimas po netekties gali tęstis ir netgi būti gražus. Ne taip, kaip seniau, bet vis dėlto gražus.

Nuostabioji Hedviga man labai priminė Anę iš Žaliastogių – tokia pati nenustygstanti vietoje, atsisakanti pripažinti bet kokias gyvenimo (net ir pomirtinio) taisykles (jei tokios yra), pilna smulkmenų džiaugsmo ir meilės. Mergaitė, sukurianti pasaką, primenanti džiaugtis kiekviena gražia diena.

Skaitykite vaikams, kalbėkitės su jais, apie tai, ką skaitote. Su ypatingai jautriais, dėl visko nerimaujačiais, skaityčiau labai atsargiai, nes knyga tikrai paveiki ir, nors pabaigoje džiaugsmas ir ramybė sugrįžta, ir gyvenimas neberieda į prarają, ta laimė vis tiek yra sąlyginė.