Sirakūzai

sirakuzai

Knyga apie fasadus ir tai, kas už fasadų. Tokia gerokai išprotėjusi. Štai eina dvi gražios sutuoktinių poros, įkandin nuostabaus grožio mergaitė. Stilingi, išsilavinę, savoj šaly net kažkiek žvaigždės, žodžiu, žiūri į juos praeinančius pro kavinukę Sirakūzuose ir grožiesi, gal net truputį pavyduliauji gero stiliaus, manierų, bet kokia apgaulinga šita išorė – kai sužinai, pagalvoji, velniop, tas geras stilius iš aristokratiškos manieros.

Kiekviena pora turi savo nematomą, viešai nedemonstruojamą pasaulį – vieną bendrą ir tada dar kiekvienas atskirai. Delia E praskleidžia skaitytojui užuolaidą į šių dviejų porų gyvenimą, nesu įsitikinusi, kad visi nori ten pažiūrėti. Nors iš tikro, jei neturi rožinių akinių, tai gal nieko ten tokio negirdėto-nematyto ir nėra – santuoka yra sunkus darbas ir ne visiems sekasi jį gerai dirbti ilgą laiką. O dar kai sužinai, nuo ko prasideda santykiai – kai kurie jau nuo pat pradžių užprogramuoti nesėkmei…

Man labai patiko, kaip autorė tuos satykius varto ir skalbia. Gyvenimiškai ir nesumeluotai, taip, kaip tikrai galėjo būti. Mergaitės Snow – vilkas auksinio avinėlio kailyje – gal mažiau įtikinanti, bet, manau, jos paveikslas yra epizodinis, tam kad geriau atskeisti suaugusiųjų charakterius ir išprovokuoti kulminaciją.

Goodreads įvertinau knygą 4/5. Truputį avansu, nes bendras reitingas man atrodo mažokas. Tokia santykių matematika.

Originalai. Kaip nesitaikstantys su taisyklėmis keičia pasaulį

originalai

Kad perskaitę knygą tapsite dideliais originalais, tai nesitikėkite. Stebuklingo recepto knygoje nėra. Bendrai gal ir yra, tik niekas kažkaip nenori juo patikėti. Tas stebuklingas receptas yra – darbas, darbas, darbas. Jei dirbsi, bandysi, suksi galvą, gal pasiseks, o gal ir nepasiseks. Mes visada žinome tik apie sėkmingas istorijas, na, dar apie nesėkmingas sėkmingai prasidėjusių istorijų pabaigas, iš kurių turime kažko pasimokyti, nors iš svetimų klaidų gi niekas nesimoko. Ar ne paradoksas, kad šią knygą parašęs žmogus pats realiai nėra sukūręs jokio bingo dalyko, na, išskyrus suvestinę apie originalias idėjas?

Tenka pabučiuoti labai daug varlių, kol randi princą.

Originalumas – tai drąsa ir pasverta rizika išbandyti kažką naujo, kažką kas nebūtinai pasiteisins, nebūtinai atsipirks. Kiek iš mūsų pasiruošę nusiristi nuo patogios sofos ir po darbo vėl eiti į originalumo paieškas? Kiek varlių pasiruošei pabučiuoti? Tik tie drąsuoliai, pasiruošę į savo idėją sukišti visas savo santaupas ir išnaudoti visą laisvalaikį, nebijantys, kad nieko nesigaus.

O bet tačiau autorius teigia, kad kuo daugiau idėjų sukaupi, tuo didesnė tikimybė pataikyti: “Originalūs kūrėjai sukuria daugybę idėjų, kurios tėra keistos mutacijos, aklagatviai ir visiškos nesėkmės. Bet tokios nesėkmės atsiperka, nes jie sukaupia didelį ypač novatoriškų idėjų telkinį.”

Tai jei mėgsti sėdėti ant sofos ir svajoti apie milijonus iš savo cool idėjos, tai sėkmės. Ypač, jei sėdi ir skaitai knygą (ir tikriausiai svajoji parašyti pačią geriausią – savąją) apie originalumą.

Šiaip labai smagi knyga, man visada patinka apie tas sėkmės istorijas paskaityti ir pasvajoti, kad dar ne vakaras. Arba pagalvoti, kad viskas ok, man labiau patinka ant sofos skaityti, aš nesu pasiruošusi skirti tiek laiko (10,000 valandų) ir neperskaityti tiek knygų bei prisiimti tiek rizikos.

Tačiau viskas gi prasideda nuo mažų žingsnelių – gal knygoje yra ta mintis, kuri padės, sumotyvuos ir paskatins. Čia tikrai yra gerų minčių, kurias galima panaudoti ir paprastam kasdieniame gyvenime ar darbe. Apie tai, kaip pripratinti auditoriją prie novatoriškų idėjų, kaip kalbėtis su potencialiais investuotojais, truputis psichologijos, truputis gyvenimo režisūros. Parašiau ir sugalvojau, kad vis dėlto turiu pakeisti knygos vertinimą goodreads 🙂

Apgailestaudami dėl originalumo pasaulyje stygiaus, kaltiname kūribingumo stoką. Jei žmonėms kiltų daugiau novatoriškų idėjų, visiems būtų geriau. Bet iš tiesų didžiausias kliuvinys originalumui – ne idėjų stygius, o jų atranka.

Šuo vardu Benamis

suo

Knyga, kurią perskaičius vėl patiki, kad net didžiausia neviltis, tamsybės ir skausmai yra laikini, žmonės yra geri ir šiaip viskas bus gerai – juk reikia tokios knygos kartas nuo karto. Per atostogas pritrūkus skaitymo, knygą perskaitė ir aš, ir dukra, ir močiutė. Močiutė net prisipažino gerai paraudojusi ir džiaugėsi, kad tuo tarpu atostogautojų nebuvo šalia.

Istorija prasideda visai nelinksmai – jau metai, kaip žuvo Kelės mama. Šeima tarsi pabiro  ir nebemoka nei būti kartu, nei gyventi kasdienį gyvenimą, o kur dar finansinės problemos, namo praradimas ir kiti rūpesčiai. Nenuostabu, kad mama negali ramiai išeiti anapus, kai dedasi šitokie dalykai. Niekas to, išskyrus Kelę, nežino. Tau gal, vaikeli, vaidenas! Taip nebūna! Nėra jokių vaiduoklių ar neramių sielų!

Tik Kelė mato mamą, jaučia jos buvimą ir tarsi detektyvas sekantis paskui užuominas, dėlioja įvykių puzzle, padeda mamai perduoti šeimai paskutinę žinutę, kuri keliavo iki Kelės šeimos visus metus. Žemiškais ir nežemiškais būdais, argi svarbu kokiais? O prie kuo čia šuo? Šuo – tiems, kas skaitys – vaikams ir tėvams.

 

Musių valdovas

musiu

Iš serijos “Vejuosi klasiką”. Knyga, kuri tikriausiai yra visuose būtinų iki mirties perskaityti knygų sąrašuose (šiaip tai aš tikiuosi po mirties pakliūti į knygų rojų ir perskaityti viską, ko nesuspėjau).

“Musių valdovas” mane pritrenkė. Dar vienas įrodymas, kad gerai knygai nereikia daug žodžių – gali būti tik tiek, kiek pas Julian Barnes “The Sense of Ending” arba “Musių valdove”. Praktiškai genialu. Ir baisu, žinoma. Baisu, ant kokio plaukelio kabo civilizacija. Kiekvieną dieną vis iš naujo pakimba, vos tik atmerki akis. O ir užsimerkus jos niekas nesergsti.

Knyga atsirado iš Antrojo pasaulinio karo siaubo – Goldingas buvo sukrėstas žmogaus žiaurumo masto ir fantazijos. Paėmė viską iki gyvasties išgrynino, iškėlė į negyvenamą salą – štai jums puikiausios sąlygos nužmogėjimui. Tiek nedaug tereikia – mačizmas, ego, baimė, alkis, masės įtaka. Beje, psichologai sako, kad tokia situacija, kaip pavaizduota knygoje, įmanoma tik tarp berniukų. Na, ji daugiau aktyvi, paremta jėga ir t.t. Tačiau nenuvertinkite mergaičių, jei saloje būtų mergaitės, būtų daugiau psichologinio teroro, “švelnesnių”/soft būdų pasiekti tą patį rezultatą.

Man labai įstrigo knygoje vaikų vis minimi nesantys suaugusieji, kurie žinotų, ką daryti, žinotų, kaip reaguoti, sutvarkyti. Suaugusiųjų laukiama kaip išganymo – vaikams savarankiškumo našta per sunki, pasidžiaugę laisve, jie nori įprastos rutinos ir kasdienių nurodymų, kaip elgtis, etalono, kas yra gerai, o kas yra blogai. Kadangi visas tas vaikiškas pasaulis yra savotiška suaugusių pasaulio alegorija, vis galvoju, kas yra suaugusių pasaulio “suaugusieji”, tie, kurie ateis, sutvarkys, pasakys, sugalvos, atleis? Kuris dievas ar dievai? Diktatorius, ar šiaip kietos rankos vyrukas išvaduotojas? Demokratija yra sunkus kasdienis darbas, reikalaujantis didžiulės kantrybės.

Puiki knyga. Netikėtai giliai kabinanti. Tikrai neveltui tuose sąrašuose.

Zuleicha atmerkia akis

Zuleicha-atmerkia-akis_p1

Metams persiritus į antrąją pusę, jau savotiškai jaudinausi, nes vis dar neturėjau geros pretendentės į metų knygą – bet ko gi neparašysi. It štai kokia palaima ir palengvėjimas – jei niekas nespės permušti – nuostabaus viršelio, į kurį galiu nepaliaujamai spoksoti, savininkė “Zuleicha atmerkia akis”  yra tiesiog nuostabi knyga ir šiuo metu ji yra mano metų knyga. Tadam! Imkit ir skaitykit.

Mes tiek prisisiurbę lietuviškos tremties, kad iš pradžių net sunku skaityti apie totorišką tremtį. Latvišką “Penki pirštai” kažkaip dar smegenys priima, bet už mūsų sienos visi buvo laimingi tarybiniai gyventojai, kokios dar tarybinių gyventojų tremtys… O jie į rytus pajudėjo gerus dešimčia metų ankščiau nei lietuviai, galima sakyti, buvo tremtiniai bandytojai, išbuožinimo eksperimentas, vėliau nusiritęs per kitas okupuotas šalis.

Zuleicha yra visiškai paprastutė moteris. Auginta būti tarnaite ir verge, besidžiaugianti geros širdies vyru – greit atsileidžia ausdamas žmonai kailį – neilgai reikia kentėti. Lyg ir saugu jai už plačios vyro krūtinės. Būna ir blogiau. Jau apie trisdešimt, toliau savo kaimo nebuvo net nuvažiavus ir kas galėjo pasakyti, kad gyvenime dar teks tiek nukeliauti ir be to užnugario, visiškai vienai. Paneigus visas netikusiai išaiškintas pranašystes.

Taip patiko knygos švarumas – nė vieno nereikalingo žodžio, nė vienos nereikalingos scenos, kai jau įsiurbia šitas viršelio vyzdys, tai…, na žinote, kaip būna, kai skaitai labai gerą knygą. Tokia gryna, skaidri, kaip ledas, kaip raudonarmiečio geriama degtinė.

Net nenoriu nieko daugiau rašyti. 5 iš 5, beveik niekam tiek neduodu. Bravo.

 

 

2017

2017

Nebuvo lengva skaityti šitą knygą – labai jau sodri autorės kalba, kaip sakau, jei jau kalnai, tai kalnuoti, jei jau pakalnės, tai nuplikę. Taip ir šioje knygoje – net koks paprastas švarkas būna šioks ir anoks, jau nekalbant apie žmonių ar gamtos apibūdinimus. O jau gamtos tai čia va tiek ir dar daugiau, nes viena iš knygos temų – nelegalūs brangakmenių ieškotojai, pusbadžiu keliaujantys iki brangakmenių laukinės gamtos kalnais ir slėniais. Kas įdomiausia, tų kelionių aprašymai man knygoje buvo patys įdomiausi – tik iškeliauja hitnikai (tie patys nelegalai) į  kokią ekspediciją, tai aš ir pasineriu į knygą net nekvėpuodama (šiek tiek priminė “Paskutinio lapio” puslapius, kur irgi ieškoma naudingų iškasenų) kartu su jais keliauju, bijodama, kad tik kokios pakeliui pasirodančios beveik miško sirenos giesmėmis į liūnus nenuviliotų (aha, knyga šiek tiek magiškai realistiška).

O šiaip tai knygoje 2017-ieji. Tie patys, kuriuose dabar gyvename, tik kai buvo rašomi, buvę ateitimi. Ir tie metai jubiliejiniai – Spalio revoliucijos metai. Ir kažkodėl žmonėms staiga ima ir nuvažiuoja stogai. Veržiasi kažkoks per metus pritvinkęs nepasitenkinimo pūlinys. Labai pavojingas – gelbėkitės kas tik galite. Umom Rosiju neponiat. Ten ir patemptais veidais TV žvaigždės ir žvaigždinai, intrigos, meilės ir nemeilės, paprastų gatvių dulkės, sukčiai, sekliai ir paprastas žmogiškas gerumas ir neišmatuojama atsidavusi rusiška draugystė, na, ir jau minėtos užburiančios nelegalios brangakmenių paieškos ekspedicijos. Ir dar tokia išprotėjusi meilė, įdomu, ar atlaikys deimantinį pjūvį pinigais?

Išskaičiau lėtą tekstą ir likau labai patenkinta. Iš tikro patiko, netikėkite goodreads vertinimu, jei mėgstate kažką sunkesnio. 2006 m. Rusijos Booker laimėtoja. Ir bravo jai už tai. Tikrai neverta būti nepastebėta.

olga (1)

Olga Slavnikova

 

Knyga laiko būčiai

knyga laiko

Negaliu pasakyti, kad knyga patiks visiems (nors man patiko labai). Gal labiau verta pabandyti tiems, kurie mėgsta pafilosofuoti, kas tiki, o galbūt labiau netiki atsitiktinumais (lyg viskas gyvenime surežisuota ir lemta).

Prisipažinsiu, kad pradžia buvo sunkoka, kažkaip sunku buvo užsikabinti, nelabai buvo tokio draivo, kaip kad būtų trileryje. Taip, šiokia tokia intriga buvo, bet kažkokia niekaip neįsideganti. It tada kažkur vidurio link, kliktelėjo ir, dievulėliau, tada jau nebenorėjau, kad ji pasibaigtų. Ir kaip įvardinti, kas ten tokio kliktelėjo taip, kad net nurovė stogą?

Dažniausiai taip atsitinka su tomis knygomis, su kuriomis labai susitapatini, labai įsijauti arba su tomis, kurios visiškai sujaukia tavo tvarkingai sudėliotą galvos lentyną, kurias perskaičius galvoje varda mintis “kaip net nepagalvojau”! Pavyzdžiui? Na, pavyzdžiui –

Žinote, kamikadzės. Ką įsivaizduoji, kai galvoji apie kamikadzę? Tikriausiai vadovėlinę nuotrauką – bebaimes pykčio pilnas akis, neregėtą atsidavimą savo šaliai ir imperatoriui, aklą tikėjimą savo teisumu. Skrenda knygoje vienas toks japonų lėktuve be teisės sugrįžti į oro uostą. Ir… gal verkia? O gal jau nebeturi ašarų verkt? Gal gaili savo motinos? Jaunas jautrus filosofas. Koks ten iš jo kamikadzė… Neturi pasirinkimo grįžti ar negrįžti, bet visada turi galimybę pasirinkti, kas bus taikinys. Arba nebus.

ruth

Ruth Ozeki

O kitam laike Amerikoje užaugusi japonų mergaitė, kuri širdyje yra visiška amerikietė, kamikadzės, lekiančio į amerikiečių laivą, giminaitė. Jos tėtis, negalintis pripažinti, kad neteko darbo -paprasčiau kristi kamikadze po greitaeigiu traukiniu. Garbės savižudybė – giliai japonų kultūroje. Tėvas net nežino, kad dukra ruošias keliauti paskui jį. Dėl neįsivaizduojamai nepakeliamų patyčių mokykoje. Ir dar ten yra pusiau vaiduoklė senelė, seniai nebeskaičiuojanti savo metų, paskutinius savo gyvybės syvus išnaudojanti savo genų linijai gelbėti.

Tiesa, dar yra neįtikėtinas radinys kitoje Ramiojo vandenyno pusėje – dėžutėje iš Japonijos atplaukęs lyg ir dienoraštis, o gal knyga, kurią skaito skaitytojas. Galbūt cunamio išplėštas iš savininkės rankų? Kažin, ar gyva dar dienoraščio autorė? Gal reiktų pagooglint? Gal dar spėsit kur nors užtikti, jei nesunaikino internetinę būtį naikinantys gyviai.

Baigi skaityti, užverti knygą, o iš jos trykšta šviesa. O gal būtis. Laiko. Lengvai knieti būti nebūnant internete.

 

Sleido namas

sleido-namas-1 (1)„Sleido namas“ buvo savotiška geros knygos atgaiva, jei atgaiva galima vadinti siaubo romaną. Atgaiva buvo tame, kad gera buvo skaityti sklandų praryjantį tekstą, po kurio baisu iškišti koją iš po kaldros ir prisižadi sau niekada gyvenime, never ever, neatidarynėti jokių paslaptingų durelių, ypač jei jos neturi nei rankenų, nei spynų.

Ši knyga kaip pasaka „Jonukas ir Grytutė“, kur žmonės tikisi, kad suvalgys namą iš meduolių ir sausainių, bet viskas baigiasi tuo, kad namas pačius juos suvalgo. Ir suvalgo žiauriuoju būdu, kaip kitaip, nepykit, gerbiamieji, tokia jau šita knyga. Siaubinga, kūrybinga, įtraukianti ir kartu džiuginanti, kad tai ne tavo blogas sapnas – pabijojau ir gyvenu toliau. Labai rekomenduoju.

 

Born a Crime

trevor

Trevor Noah The Daily Show aš pradėjau žiūrėti visai neseniai. Visai neseniai. FB, aišku, kažkaip mano feede jis atsirado ir štai iki ko privedė – prie knygos.

Į šią, dabar visokiose rekomendacijose vis figūruojančią knygą, jau atkreipiau dėmesį, tik, juokingiausia, nesuvedžiau galų, nes tiesiog nežinojau, koks The Daily Show vedėjo vardas. Dėl to, į rekomendacijas žiūrėjau gan skeptiškai. Bet suvedus galus, kad čia tas !!! Trevor Noah, iš kurio pokštų kikenu vakarais, nusprendžiau pabandyti paklausyti audioknygą, kurią pats autorius ir skaito. Žinoma, kas gi geriau galėtų perskaityti!

Trevor Noah gyvenimo istorija tikrai verta dėmesio.  Trevor Noah gimė juodaodei motinai ir baltaodžiui tėvui apartheido metu, tada, kai lytiniai santykiai tarp skirtingų rasių buvo draudžiami ir baudžiami kalėjimu. Štai dėl ko mulatas vaikas buvo nusikaltimas, nelegalas šioje žemėje nuo pirmosios savo gyvenimo sekundės, kai realiai gimdymą priėmę gydytojai turėjo priduoti mamą ir naujagimį policijai. Nes jis – nelegalus!

Bėgiodamas savo vaikystės kiemais, laipiodamas per tvoras ir slėpdamasis nuo persekiotojų (kad ir kas tai bebūtų – mama, apsauginiai ar policija), Trevor taip pat skaitytoją vedžioja po Pietų Afrikos respubliką, po apardheido absurdus, supažindina su visuomenės normom, įpročiais ir ypatumais. Tikrai verta ir nerealiai įdomu paskaityti, ypač turint omenyje, kad apie Pietų Afriką vidutinės mūsų žinios, sakyčiau yra: a) Nelson Mandela, b) apartheidas, c) J.M.Coetzee, d) Pasaulio futbolo čempionatas 2010 metais ir vuvuzelos, e) Limpopo, f) dabar dar Trevor Noah.

Labai rekomenduoju paskaityti visoms/iems, kurie mėgaujasi The Daily Show, įdomu apie Pietų Afriką arba šiaip nori smagios knygos. Tiesa, ne viskas ten smagu, tik papasakota smagiai. Goodreads įvertinimas 4,55 tikrai ne iš piršto laužtas.

Gyvūnų namai. Žvilgtelk vidun

This slideshow requires JavaScript.

Nors mažoji turi savo numylėtas kelias knygas, vis bandau įvesti ir naujų, kurios man pačiai labai patinka, na, ir kad pakeisti tas nuolat skaitomas keturias, nuo kurių, man, aišku, jau rauna stogą nuo tūkstantojo skaitymo. Taip peršu vaikui savo nuomonę… Na, bet kaip nepiršt, kai, pažiūrėkit, kokia graži, kokybiška knygutė, kur pro langelius žiūri kiškučiai, už medžių slepiasi laputaitės, dūzgia bitutės (saldumas man kažko čia ant liežuvio užėjo) ir viskas labai gražu ir mažybiška, ir dar 3D. Atrodo, mažutė knygutė, o kai išsivarto, išsiplečia didele knyga pavirsta. Labai graži, būtinai atkreipkit dėmesį knygyne.

The Explosive Child. A New Approach for Understanding and Parenting Easily Frustrated, Chronically Inflexible Children

explosive

Šitą knygą pasirinkau skaityti, nes ji buvo viena iš Austėjos Landsbergienės top rekomenduojamų knygų. Sąrašas štai toks (galite rasti FB):

6-austejos-knygos

Nr. 1 ir 5 kažkada jau skaičiau, beje, kažkaip man jos nepadarė didelio įspūdžio, na, pirmoji kažkaip nelabai man gal tada daėjo, kaip ten ką rekia daryti (reikės iš naujo perverst), arba gal nelabai gavau situacijų pavyzdžių, kurie man būtų aktualūs, o gal nelabai gavau išeičių pavyzdžių arba jie man atrodė nelabai realūs, na, kažkas panašaus. Tai ėjau sąrašu toliau ir pradėjau nuo galo. Ne vien todėl, kad mano vaikai būna explosive kaip bomba, bet ir todėl, kad aš irgi esu explosive mother. Tikriausiai todėl ir vaikai būna explosive. (Reikia būti savikritiškai arba obuoliai nuo obels bla bla bla).

Tai, jei trumpai, tai ši knyga man labai patiko ir manau bus labai naudinga mūsų šeimos gyvenime. Aš ją visaip prisibraukiau ir skirtukų prisidėliojau, kad kitą kartą galėčiau greitai peržvelgti pagrindines mintis, strategijas ir pavyzdžius. Žinau, kad reikės laiko, kad galėčiau efektyviai taikyti siūlomas technikas, bet dabar esu tiesiog patenkinta, kad jas žinau. Nes, varge, koks sudėtingas jausmas nežinoti, kad nežinai.

Taip pat galiu pasakyti, kad knygą skaičiau ne vien dėl to, kad žinočiau, kaip elgtis per bombines situacijas, bet ir profilaktiškai. Kad žinočiau, kaip man nesielgti. Nesielgti iš nežinojimo, iš nesupratimo ir pamiršimo, kad mano vaikas yra kitoks nei aš, kad jam gal svarbūs kitokie dalykai nei, pvz., kad buvo svarbūs man, kai buvau vaikas. Žodžiu, bet kokiu atveju, ratelis susisuka taip, kad keistis pirmiausia reikia tėvam, o paskui ir vaikai atsikeis, nes “Kids do well if they can.” O jei negali, vadinasi turi sunkumų, o už sunkumus gi mes žmonių nebaudžiam, mes stengiames jiems padėti. Žmonėms taip, bet, kaip bebūtų ironiška – ne vaikams.

Labai rekomenduoju ir jau laukiu vaikų grįžtant iš mokyklos. Noriu pakalbėt apie, tai, ką vakar padariau ne taip. Jie irgi padarė, bet so did I.

P.S. Ačiū Austėjai už rekomendaciją.

PSS Jei norite pavyzdžių, su kokiais sunkumais gali susidurti vaikas, žiūrėkite čia.

 

 

Atverk ir pažink. Kompiuteris

komp

Labai juokinga, kai galvoji, kad knyga vaikams, bet paskui skaitai nuo vaikų pasislėpus, kad nepamatytų, kol neperskaitei, nes pačiai labai įdomu. Kitoks knygos pavadinimas galėtų būti “Kompiuteriai ir programavimas žaliems”, o aš ir esu panašaus žalumo lygio. Net išmaniuosiuose, jei reikia daryti daugiau nei 2 žingsnius ką nors tvarkant, mane jau ima siutas ir žaibuoja iš akių.

Norit pavyzdžio išknygos? Va, pavyzdys. Labai geras. Apie kompiuterio “sveiką protą”.

IMG_1178

Knygoje ne tik apie tai, kaip sudarytas kompiuteris, bet ir apie tai, kaip jis mąsto,  kalba, kaip kuriami kodai, kaip veikia internetas ir net kompiuterių istorija. Dar nesudomino? Tada jau aš nežinau, kas gali gyvenime besudomint. 😉

Kaip užauginti žmogų

ausra

 

Labai patiko. Labai koncentruota ir nedaugiažodžiaujanti knyga. Summary (santrauka?) apie įvairius vaiko augimo tarpsnius ir ką su tais vaikais daryti, kai nebežinai, ką daryti. O taip kartas nuo karto vis nutinka. Ir tada reikia ramiai pakvėpuoti ir atsiremti į kokį protingą žodį. Tai manau, kad ši knyga bus man tas protingas žodis ir nuo šiol gyvens kur nors aplink mano miegamojo knygų stirtą, ir bus nuolatos vartoma. Tik pirmiausia bus įduota perskaityti vyrui kaip privalomas skaitinys.

Įdomu, kad nebuvo kažkokių labai naujų ar nustebinančių dalykų, lyg ir viskas girdėta, tai knygose skaityta, tai straipsniuose, bet labai gerai dar ir dar kartą perskaityti, prisiminti, pagauti save autorės pristatomuose pavyzdžiuose, pažvelgti iš vaiko pusės, suprasti, kaip jam atrodo, nes atrodo tai dažnai visiškai kitaip, nei mes įsivaizduojame.

Skaitant kiek erzino išnašos, kurios atkartoja patį tekstą. Suprantu, kad norėta išskirti svarbią mintį, bet gal tada būtų gerai ją perfrazuoti ir taip užakcentuoti, o ne perrašyti pažodžiui. Trukdė skaityti, vėliau jau praleidinėdavau tuos “boxus”. Ir dar smagu, kad minštais viršeliais, kažkaip tada knyga pasidaro labiau stalo darbinė nuolatos naudojama knyga.

Santykiai nėra duotybė.

Nuo čia visa kūryba ir prasideda. Nuo minties, kad turėsi vaiką. Laimingi tie, kurie perskaitys kilus tai minčiai.

 

 

Imagas

imagas_1453465721

Labai patiko. Ir garantuotai patiks visiems, kam patiko kitos Ulickajos knygos. “Kukockio kazusas”, pavyzdžiui. Jau senokai rėžiau sparną apie šitą knygą, nes ir viršelis toks švelniai gražus ir autorė gera, gal reiktų rašyti, pirmiausia autorę, o paskui viršelį. Tai buvo skaitymas kiekvieną įmanomą ir neįmanomą minutę – knyga, kuri visisškai nukonkuruoja internetą. Penkias žvaigždes daviau goodreads. Atrodo, ką čia daugiau ir berašyti.

Bet trupučiuką. Rusija, žinoma. Pokarinės stalininės baisybės, Stalino mirtis ir kaip visa tai išgyvena žmonės, kurie tuo metu dar mokykloje, o vėliau, prakutę taps disidentais. Daugybė istorijų vienu vardikliu. Kartais vietomis knyga net kaip apsakymai pasidaro – įsipina netikėtai koks žmogus tuo pačiu vardikliu susijęs, bet kiek nutolęs nuo bendros kompanijos, kuri aprašoma knygoje.

Labai daug istorijų apie savilaidą, apie tai, kaip knygos iškeliaudavo į vakarus, kaip tekstai būdavo surenkami spausdinimo mašinėle ant rūkomojo popieriaus ir keliaudavo iš vienų patikimų rankų į kitas iki kol būdavo neįmanomai suskaitomi. Arba atkeliaudavo diplomatiniu paštu iš užsienio. Pasternako “Daktaras Živago”, Mandelštamas, Solženycinas, Nabokovas.

Ir šiųmetės Eurovizijos laimėtojos kontekste – apie Krymo totorių trėmimus.

Labai patiko. Galėtų būti tūkstančio puslapių storumo. T

 

Mano vardas – Marytė

mano

Alvydo Šlepiko Marytė tarsi atkartoja mano šiemet skaitytą Svetlanos Aleksijevič “Paskutinieji liudytojai“. Tik žinoma, iš kitos pusės – tiek literatūrine prasme, nes šį kartą tai yra grožinis kūrinys, tiek politine – pasakojama apie Rytprūsių vokiečius, priešus, visa ko kaltininkus. Nors, kaip sako Šlepikas “Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai visada pralaimi.” Abiejose knygose – didžiausi karo pralaimėtojai.

Apie vilko vaikus buvau girdėjusi, tačiau taip tik apgraibomis suvokiau, kas ten už Nemuno vyko. Nesinori net įsivaizduoti, kai raudonoji išvaduotoja pirmąja banga įžengė į priešo žemę… Pasiimti sau priklausančios grobio dalies. Vyrai – nežinia, kur – vien tik išbadėjusios  mėšlu save bjaurinančios moterys ir vaikai palikti atremti išvaduotojų įtūžį. Nedaug kelių – arba į Nemuną (ar kas yra parašęs Rytprūsių paskenduolių istoriją?) arba į vaikams į Lietuvą, kur, nors vokiečių akimis žiūrint ir ubagynas, bet bent jau bado nėra.

Per Nemuną į Lietuvą duonos. Mamai, broliams ir sesėms. Vaikai dėl išgyvenimo instinkto pavirtę vilkiukais, pasiruošę pasimaišiusius kelyje sudraskyti, viduje saugo ypatingą meilę šeimai ir neįtikėtiną valią peralkus visko nesuvalgyti. Vieniši ir pasimetę – vaikai nuo motinų, broliai nuo seserų, vieni nuo kitų. Ir nežinai, gyvas ar miręs, ar dar yra ko ieškoti, nes dažniausiai nebėra kur eiti. Namų nebėra ir esi per mažas, kad pasirūpintum visokiais biurokratiniais dalykais, grąžinimais giminėms ir pasislinkusiai Tėvynei, kai viskas nusistovės ir nurims. Gauni naują vardą, gal, jei pasisekė, net naują mamą, naują tapatybę…

Pati knyga labiausiai įdomi savo istorija, nes kaip parašyta, labiau primena scenarijų, gal net tam pačiam dokumentiniam ar meniniam filmui, kuriam, žinoma, neatsirado pinigų (gal dar atsiras?). Ir pabaiga tokia man – nepabaigta lyg. Bet tiek to, skaitosi lengvai ir gan sklandžiai (nors dieve dieve, kaip nelengva ir negera skaityti), vienam lietingam vakarui knyga.