451 Farenheito

Image result for 451 fahrenheit

Sunkiai man sekasi su klasika šiais metais. Tik antra knyga. Reikia pasistengti, nes kaip byloja ši knyga – klasikoj tokie lobiai ir minimali tikimybė užsirauti ant tralialiuškos.

Kaip ir Adous Huxley “Puikus naujas pasaulis“, “451Farenheito” tiesiog pribloškė temos aktualumu (ar rašytojai tokie toliaregiški, ar tiesiog pasaulio esmė nesikeičia?). Toks kontraversiškas jausmas – parašyta puikiai baisiai!  Gal čia tokia žmogiškoji natūra – save bauginti ir tuo žavėtis?

451 laipsniai Farenheito (233 C) – temperatūra, kai užsidega popierius. Kadangi nežinia – tolimoje ar artimoje ateityje namai ir daiktai yra nedegūs – (prieš)gaisrininko profesija yra nebereikalinga. Automobiliams ir gyvenimui greitėjant, mažėjant žmonių sugebėjimui sukaupti dėmesį ir taip natūraliai trumpėjant tekstui (kai pasaulio likimą lemiančios knygų neskaičiusių prezidentų žinutės telpa į 140 ženklus), gaisrininkai perkvalifikuojami į ilgų tekstų, sugulusių knygose naikinimą. Visuomenės labui – kad nekeltų bereikalingų klausimų ir aistrų. Taip iš gaisrinių žarnų trykšta ne vanduo, o liepsna.

Welcome į didžiausią knygų mylėtojų košmarą, kurio nevalia neperskaityti.

 

 

Žiemos atostogų tankas

Priekis

Kartais tenka ištestuoti knygas prieš duodant jas vaikams. Kad nebūtų tokių kuriozų, kaip kad visai neseniai vienoje iš knygelių drambliui draugas lygintuvu “gydė” skaudančią nugarą. Galima pamoralizuoti, kad šitaip nesaugu, negalima ir t.t., bet niekada nežinai, kas galiausiai užsiliks vaiko galvoje.

Knyga pasakoja apie dienas prieš ir sausio 13-ąją. Tomis dienomis buvau vos perkopusi dešmtmetį, bet pačius įvykius labai gerai atsimenu, labai jaudinuosi ir tą sausio naktį labai bijojau ir verkiau. Tad buvo įdomu paskaityti, kaip tą dieną išgyveno kiti vaikai.

Šioje knygoje sausio įvykiai yra parodomi kiek kitokia nuotaika nei esame pripratę kalbėti (dažniausiai graudulingai) apie šią svarbią dieną. Tai buvo tikras karas berniukams, kurie iki tol karą matydavo filmuose ir žaisdavo įsivaizduojamą kiemuose bei aplink Šiaurės miestelį, kuriame buvo sovietinė karinė bazė.  Jų žaidimai šiek tiek pavojingi, bet tuo metu buvo tokia atmosfera – rizikos ir nebaimės. Pavojus ir rizika knygoje ir sukuria didžiausią intrigą ir gniaužia kvapą – o to ir reikia knygai, kad vaikai suklustų ir įsiklausytų, ar ne?

Man labai patiko. Paskaitykit kartu su vaikais.

 

Mano vaikai…

Mano vaikai...

Aš esu absoliuti Guzel Jachinos fanė. Kai skaitau jos knygas – noriu, kad niekada nesibaigtų. Netgi kai tekstas šiek tiek užtęstas kokioj vietoj, man tai yra visiškas privalumas. Aš tam tekste plūduriuoju, juo grožiuosi, įsijaučiu ir gyvenu. Ir gailiu, kad perskaitysiu, ir nežinia kiek reikės laukti iki kitos knygos.

Šioje knygoje vėl (kaip ir nuostabiojoje “Zuleicha atmerkia akis“) susiduriam su istorijos nublokštu žmogumi. Atsimenu, kai nugirsdavau apie Pavolgio vokiečius, tai visada nusistebėdavau, kaip jie ten atsidūrė, tie vokiečiai prie Volgos – tai štai šioje knygoje visa jų istorija – neapsakomai įdomu vien iš istorinės pusės. Viena valdžia sugundo atvykti, kitai knieti svetimkūnius išstumti ir sunaikinti, praskiesti. Tose istorijų kryžkelėse šulmeisteris Bachas – gan izoliuotos, praėjusiuose amžiuose užstrigusios vokiečių bendruomenės mokytojas, kurio ramią dienų vagą daug stipriau nei istoriniai įvykiai sudrumsčia meilė savo nematytai mokinei (aha, mokslas vyksta per širmą, musulmoniškai taip). Apie jį ši istorija. Jo meilę ir meilės vaisius. Apie pasirinkimus. Apie tai, kaip mylėdamas žmogų, turi mylėti ir tą, kurį myli tavo mylimas žmogus.

Jachinos veikėjai yra stipriausia knygos pusė. Išjausti, išgalvoti, sudėlioti, kad niekada nesuabejosi nei jų motyvacija, nei poelgiais, nei pasirinkimais. Labai stipru. Dėl to ir skaitau Jachiną apsalus. Labai labai rekomenduoju.

The Mother-in-Law / Anyta

Anyta - Sally Hepworth

Norėjau kažko paprasto, atsargiai pradėjau klausyti šios knygos per daug nieko nesitikėdama, dar net akis pavartydama dėl knygos pavadinimo (“Uošvienė” aka anyta, na, žemaičiuos tokio žodžio kaip “anyta” neišgirsit), o aptikau visai neblogą trilerį. Tokį page turner, kad klausyti net erzino, nes atrodė, kad knygą tikrai skaityčiau daug greičiau, tad klausiau kiekvieną laisvą minutę.

Be “puslapius” vejančios intrigos – kas gi atsitiko – labiausiai man patiko knygos veikėjai – vienos šeimos nariai. Patiko, kad autorė nepasilengvino sau gyvenimo su pikta anyta ir gerute sūnaus žmona arba atvirkščiai. Net galima pasakyti, kad visi veikėjai tokie kaip ir visai ne blogiečiai, bet vis tiek kažkas bloga nutinka, o ir motyvų lyg ir vienas, ir kitas išlenda tai vienam, tai kitam veikėjui, taip kad teisingumo svarsyklės svyruoja pirmyn atgal – grynas malonumas.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „the mother in law book“

 

Nieko daugiau ir nepasakosiu, pabaiga gal ir ne tobula, bet visos knygos malonumas ir pabaigą atpirko – per daug nesikabinėsiu. Jei pakliūs į rankas, paskaityk. Truputis atgaivos nuo moterų traukiniuose, languose, rūkuose ir kituose objektuse.

 

Nemirtingieji

Image result for nemirtingieji chloe benjamin

Visai netikėtai apturėjau malonų skaitymą. Knyga nuolatos šmėžavo visokiuose geriausiuose sąrašuose ir -ukuose, neprisimenu, kodėl vis nesusigundžiau jos perklausyti audible, gal paskaičiau kokių nekokių komentarų? Iš štai po ranka papuolė (leidykla davė – jokių stebuklingų papuolimų nebuvo), pradėjau skaityt ir skaniai suskaičiau.

Nesinori pradėt neigiamai, bet kažkas vis kirba galvoj sudėlioti, kodėl ši knyga yra tikrai gera, bet nėra labai labai gera. Goodreads dėti tris gerokai per maža, o iki keturių kažko trūksta – kol parašysiu, gal sugalvosiu tą vertinimą. Truputį kliuvo vertimas, kur ne kur darėsi ištęsta ar nuobodoka, gal kai kurie charakterių posūkiai atrodė lyg atsiradę iš niekur (kai pasijauti lyg kažkuriuos puslapius būtum pramiegojus), ir šiaip vietom gal autorė persisengė norėdama viską sukišt į vieną knygą, bet šiaip “Nemirtingieji” papuolė tarp tų, kurios būna tampomos rankinuke, nes gal turėsiu bent dešimt minučių kažkur paskaityti – o tai jau yra rodiklis. Buvo smalsu, vedė intriga, skaitėsi lengvai ir greitai.

Istorija? Keturi vaikai – broliai ir seserys – sugalvoja nueiti pas aiškiaregę sužinoti savo mirties datos. Sužinoti likimo kvailiukai eina po vieną ir, žinoma, yra siaubingai nugąsdinami jiems pasakytų datų. O tos datos jų atmintyje įsirašo aukso raidėm, kurių nei “atmatysi”, nei pamirši girdėjęs. Ar žmogus gali užsiprogramuoti gyventi iki? O gal aiškiaregė tikrai kažką “mato”? Ar tikrai esi savo likimo kalvis, ar kažkas kitas nukala likimo takelį? Ar toks “žinojimas” daro įtaką gyvenimo pasirinkimams?

Sako, skaitytojams patinka knygos, kuriose jie kažką randa savo. Na, tai man vaikystėj kaime puseserė irgi kažkaip matematiškai “išbūrė” mirties metus. Paskui išsigandus ramino, nes pradėjau bliauti kaip reikalas – stebuklingos formulės rezultatas man visai nepatiko. Ar atsimenu tą skaičių? Aišku, kad atsimenu! Ir negaliu pamiršt! O pusseserė garantuotai viską seniai pamiršo, net patį būrimo faktą ir stebuklingą formulę, kaip ir visus kitus vaikystės reikalus, kuriuos jai pasakoju, o ji kvatojas ir netiki, kad taip buvo. Žodžiu, nėr teisybės šiam pasauly – visada pamiršti visai ne tą, ką reikia.

Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Image result for nustokim krupcioti

Knygą perskaičiau vienu prisėdimu – kaip kokį trilerį – kai tiesiog negali sustoti. Pačiai keista buvo. Dar keistesnis jausmas apėmė, kad ši knyga yra labiausiai patriotinė iš visų, kiek esu skaičius. Tikrai po jokios knygos, strapsnio ar dar kokio skaitymo nesijaučiau tokio pasididžiavimo savo valstybe ir jos vadove (dažnesnis būna svetimos gėdos jausmas dėl vadovų nekompetencijos ir nusišnekėjimų). Dėl to perskaičius sąmoningai norėjau padaryti pertrauką tarp knygos ir apžvalgos, kad truputį nusistovėtų emocijos ir apžvalga netaptų šlovinanti (vis dėlto knygos autorė yra Prezidentei artimos aplinkos žmogus, tad negali sakyti, kad visiškai nešališka).

Labiausiai, žinoma, intrigavo visos tos pilkos istorijos vietos, kai Prezidentė nepaaiškindavo, rodos, tokių visiškai neįmanomų sprendimų – atsimenu, kaip sutrikusi jaučiausi, kai nebuvo priimtas Obamos kvietimas ir t.t. Nuolatos kirbėjo jausmas – “kas ten vyksta, ko pasakyti negali prezidentė, negi suklydo darydama sprendimą?” Tos vietos surašytos ir paaiškintos, o neįmanomi sprendimai, atsiskleidžia kitoje šviesoje.

Skaitydama matau Prezidentę, moterį, apspistą šakalų ir hienų ir laukiančių tos klaidos, kuria galėtų pasinaudoti nustumdami ją į šalikelę. Man yra nesuvokiama, kiek stiprybės ir tvirtumo turi turėti žmogus, kad šitiek atstovėtų. Net tada, kai artimiausias ratas nepalaiko ir bando įtikinti kitaip. Daiva Ulbinaitė labai pabrėžia aštrią Prezidentės intuiciją, susitelkimą ir bekompromisį naudos Lietuvai siekimą.

Ir atmetu visokiausius visų priekaištus apie šaltumą, griežtumą ir visokias kitas tralialiuškas. Ar daugiau jausmų reikalaujama dėl prezidentės lyties? Didesnis populiarumas dėl nubrauktos fake ašaros? Neturime teisės prašyti ir kietumo, ir švelnumo, ir kad visiems mums įtiktų ir patiktų. Sunkiais momentais, žinia, visada padeda humoras: “Aš iki šiol juokauju, kad dirbau ir vazonu – pastato tave kaip vazoną, o visi eina, stoja ir fotografuojasi. Vis dėlto kuo toliau, tuo geriau supratau, kad dėmesys žmogui – ne ką menkesnė, o labai svarbi šio darbo dalis.” Pastovėkit jūs šypsodamiesi, kai užkulisiuose keikiasi Putinas.

Nesu didelė Užkalnio skaitytoja, bet apie prezidentę paskaičiau ir dar pacituosiu:

“D. Grybauskaitė per tą dešimtmetį nešė ant savo pečių daugiau, negu normalus žmogus būtų pakėlęs per gyvenimą, ir nešė nesiskųsdama ir nė karto neparodydama, kad jai sunku arba kad nusibodo”.

 

Šnipė, kuriai patiko mokyklos pietūs

Šnipe kuriai patiko mokyklos pietūs

Smagi knygutė, kurią nesveikuodama gulinėdama perskaičiau, nes suaugėliškos knygos tuo metu per sunkios skaityti. Didelės raidės ir mažai tekso puslapyje jau mokančiam skaityti pirmokui – jau šiai vasarai kaip pirmoji stora knyga. Puikiai tinks anktrokui, kuris dar nekremta harių poterių, o jau nori imtis rimtesnės knygos.

Skaičiau ir įsivaizdavau, kaip man knyga būtų patikusi, jei ją būčiau skaičius kokia septynmetė – taip norėdavosi tų nuotykinių knygų su paslaptimis ir intrigomis, kurios nenutolusios į negyvenamas salas, o vyksta tiesiai po nosimi – kieme ir mokykloje. Ir dar tokia žavi vaikiška draugystė – kai už draugus stojama piestu, jie visaip ginami ir gelbėjami. Rekomenduoju!

 

 

1000 klausimų ir atsakymų

Image result for 1000 klausimų ir atsakymų

Nors ne visada pataikydavau žiūrėti “Lietuvos tūkstanymečio vaikus”, esu didelė šio žaidimo fanė ir nepaliauju stebėtis, kokie gudrūs tie studijoje dalyvaujantys vaikai, kurie ilgiausio filmavimo metu, tvieskiant šviesoms, stovėdami prieš kameras sugeba iš giliausių smegenų kartelių iškrapštyti protingiausius atsakymus, surasti sąsajas ir net suskaičiuoti mintinai! Vis įsivaizdoju save jų vietoje – ištiktą stabo ir nesugebančią pasakyti savo vardo ir iš kur esu, jau nekalbant, kad reiktų pasakyti, kiek bus dukart du.

Taigi, ramiai atsivertus knygą sau žaidžiu namie, konkuruodama tik pati su savim, nes prieš vyrą, įtariu, praloščiau (dėl to jis ir mano vyras, ne kitaip), nes jis atsimena viską, į ką yra pažiūrėjęs susikaupusiu žvilgsniu, tuo tarpu aš atsimenu viską, į ką žiūriu nesusikaupusiu, o tai dažniausiai būna ne vietoje padėti daiktai, visokie namų rakandai ir t.t., pro kuriuos jis gali praeiti lygiai šimtą kartų ir vis tiek nerasti, kaip ir negirdėti mano bambėjimų, kurių dažnai neatskiria nuo gyvybiškai svarbios informacijos, ir tada sako, kad niekada jam to nesakiau. Žodžiu, dar pažiūrėtume, kas ten ko daugiau žino apie tikrą gyvenimą.

Taigi, kuo man šita knyga patinka? Ji ne tik kad klausia ir atsako, bet ji paaiškina. Pavyzdžiui, pačiuose pirmuose puslapiuose paaiškina kokios spalvos yra svarbiausios spaudoje (t.y. ir spausdinant skaitytojos skaitomą knygą). Man pavyzdžiui, baisiai įdomu, bet kur tu čia labai rastum tokį paaiškinimą, nebent visiškai netyčia. Dar būna, kad žinai kokį faktą, bet nieko daugiau apie tai nežinai – tai va, knygoje apie kiekvieną klausimą dar ir apipinta istorija, paaiškinta priežastis, kodėl tas ar anas yra toks ar anoks, iš kur kilo vienoks ar kitoks pavadinimas, jei reikia suskaičiuoti, tai kaip ir kodėl – štai kur šios knygos nuostabumas – sužinai ne tik sausą atsakymą, bet dar ir krūvą įvairiausių istorijų. Image result for IQringas

Kaip jau rodžiau fb, žaidžiu ne tik su knyga, bet ir su kortelėmis, va, šai iš šitos mažos dėžutės (kuri, aleliuja, nėra žaidimas išpūstukas, kur atidarai dėžutę ir pusė dėžutės – oras). Knyga, puikiausiai tinkanti “užmušti” laiką kelionėje, gal ir per sunki tampytis, tad išeitis – žaidimas IQ ringas – tilps ir į mažą rankinę ar kuprinės kišenę. Ir tikiuosi labai, nebus vien tik Nr.1, bet ir begalinė serija gudrių klausimų, kuriuos atsakant galima išmokti apie pasaulį.

Ačiū leidyklai “Debesų ganyklos” už knygą ir žaidimą. Nors knygą ir gavau dovanų, ją giriu dėl gerumo, o ne dėl gyrimo. Nepatiktų ir negirčiau, gi žinot.

Įstabiosios medžiagos: neįprasti pasakojimai apie tai, iš ko sudarytas mūsų pasaulis

Image result for įstabiosios medžiagos

Prisipažinsiu, šįsyk sugundė viršelis. Šiaip labai mėgstu skaityti mokslo populiarinimo knygas – apie sudėtingus dalykus – paprastai (daugiausia tikriausiai esu skaičius apie kvantinę fiziką – kiekvieną kartą vis iš naujo bandau suprast ir užvertus knygą pamirštu, ką ten supratau), mėgstu ir tingiu, nes nelabai paskaitysi vėliais vakarais, kada smegenys ant išsijungimo ribos, o čia reikia tekstą suprast.

Vienžo, labai patiko šioji. Gal ne visi skyriai vienodai, bet buvo tokių, sakyčiau, stebuklingų. Pavyzdžiui? Na, pavyzdžiui, tokių, kad iš vakaro prisiskaičius, kolegom kitą dieną aiškindavau, kokių stebuklų yra šiam pasauly. Imkim kad ir aerogelį. Eina sau, toks, žinokit, žydras debesėlis, tik ne iš animacinio filmo! O kur dar instrukcijos, kaip pagaminti legendinį samurajų kardą, kuris vienu užsimojimu nukirsdavo priešininkui galvą(aš kaip nukritus iš mėnulio sužinojau iš ko pagamintas plienas – neprisimenu, kurią- fizikos archemijos pamoką šiuo atveju pramiegojau mokyklos laikais).

Taigi atradau visai nežinomų daykų, kai kuriuos žinojau, buvau kažką girdėjus, bet knygos autorius taip smagiai for dummies pasakoja, kad galėtum apie visą pasaulį skaityti ir nenusibostų. Beje, kai skaičiau apie šokoladą, garbės žodis, norėjau vidury nakties lipt iš lovos ieškot šių malonumo molekulių. Spėkit, ar susilaikiau?

Labai rekomenduoju, ypač mokiniams, kuriems niekaip nepavyksta įžiebti meilės fizikai ir chemijai, ir mokytojams, kuriems pritūksta fantazijos tą meilę žiebiant.

You Think It, I’ll Say It

You Think It, I'll Say It

Šitie apsakymai – tikras gėris! Nebuvau apsakymų fanė (nes vis nespėju įsijausti), o reikėtų. O ir pažiūrėjus šios knygos goodreads vertinimą (šiandien jis TIK 3.77), eilinį kartą pagalvoju, kad man su goodreads gal nepakeliui ir reiktų labiau nekreipt dėmesio į visus tuos vertinimus.

Curtis Sittenfeld meistriškai sudėlioja savo apsakymų veikėjus ir su kiekvienu apsakymu vis sugeba nustebinti ir pasukti siužetą netikėta linkme. Per visus apsakymus, sakyčiau, eina viena mintis – mes sudėliojame žmonių paveikslus galvoje ir tarsi juos užšaldome – tas buvo toks, o anas anoks, tas pasielgė taip ir todėl, o tas anaip ir dėl to, o gyvenimas išmėto ir išvėto visus iki vieno, sukeičia ir pergrupuoja, pakeičia ir išdildo prisiminimus, o paskui suveda tuos pačius žmones ir nustebina – neteisingomis interpretacijomis, ne taip perskaitytomis žinutėmis – su savo užšaldytais įsivaizdavimais pasijunti atsilikęs, užstrigęs laike, kai visi kiti seniausiai iškeliavę ir palikę tave savo susikurtame burbule.

Taip nusivilia moteris, kuri pavargus nuo bedarbio vyro bando susitikti su jaunystės simpatija, žurnalistė, nelaiku nesėkmigą nėštumą išgyvenusiai Holivudo žvaigždei prasitarusi apie savo kūdikį, taksi keleivė neteisingai suinterpretavusi vairuotojo signalus ir t.t. dešimt kartų – dešimt apsakymų. Visos darmos vyksta veikėjo galvoje. Jei autorė nepasakytų, kas ten verda, pagavotume, ai, eiliniai nuobodos, ką ten apie tokius parašysi. O Curtis ima ir parašo.  Ir dar puikiai!

 

Ramūs tėvai, laimingi vaikai

Image result for ramūs tėvai

Kaip tik šiandien atėjo toks video, kuris atspindi tai, apie ką yra ši knyga.

Knyga, kuri turi būti ant visų tėvų naktinio stalelio (vėl aš apie tą patį). Ji turi būti nuolatos skaitoma (čia primenu sau). (Na, negalioja tėvams, kurie yra patys tobuli ir turi tobulus vaikus. Tiesą pasakius, nemanau, kad taip būna, o jei manote, kad jūs tokie esate, tai susirūpinkite, nes tikriausiai kažko per rožinį debesėlį nematote.)

Kad matytumėte, kiek aš šioje knygoje prisibraukiau (atleiskit, visi, kurie manot, kad tai neleistina)! Dabar vartau knygą – pribraukyta net tušinuku, nes, matyt, tuo metu, po ranka neturėjau pieštuko – jau buvau supratus, kad čia bus darbinė knyga.

Tikriausiai pastebėjot, kad tokių knygų jau esu skaičius ne vieną, bet tikriausiai jų nebus per daug, o ir kiekviena nors ir apie tą patį kalba, bet vis kitokiu kampu, kitokiais žodžiais. Svarbiausia reikia kažkaip įsikalti į galvą, kad blogas vaiko elgesys yra pagalbos šauksmas – jis dėl kažko jaučia nerimą, kažko bijo, dažnai net pats nesuvokia, ko, jam negera – įsivaizduokite, jei jūs taip jaučiatės, o jus dar ateina ir apšaukia mylimiausias žmogus (o juk taip dažniausiai ir atsitinka, deja). Tad pats sunkiausias (bent jau man) žingsnis yra karštakošiškai nesureaguoti į blogą elgesį ir suskaičiavus iki 10, pasistengti suprasti, kame yra jo ištakos.

Taigi, raktas į gerus tėvų ir vaikų santykius yra ramybė. Nes ramioje būsenoje sugebėsite įsiklausyti, ką vaikas nori jums pasakyti nemokėdamas to pasakyti. Sudėtingas reikalas. Ir išlaikyti ramybę, ir suprasti. Dėl to ir skaitau. Kad ir milijoninį kartą, ir vis apie tą patį.

Visiems netobulai geriems tėvams.

 

 

Paslapties babilonai, arba aš tau siunčiu labų dienų

“Neieškokit, kas modernu, ieškokit, kas amžina.”   Juozas Miltinis

Violeta Palčinskaitė yra nuostabiai žavinga. Labai džiaugiuosi, kad ji rašo šias savo atsiminimų knygas, labai gaila, kad į knygos pristatymą negalėjau nueiti, o knygų mugėje susitikimo nebuvo. Kažkaip per praėjusius metus daug skaitau atsiminimų knygų – ir visos puikios, labai įdomios. Jos man kaip koks istorinis gidas po Lietuvą nuo maždaug tarpukario iki šiandienos, ypač po tarybinius laikus, apie dienas, kai pasakotojai buvo jauni –  visi skaitytų atsiminimų knygų herojai jau garbaus arba net labai garbaus amžiaus.

Kuo autorė tokia žavinga? Violetos Palčinskaitės knygos nuotaika yra šviesi ir skaidri (skolinuosi Irenos Veisaitės prisiminimų knygos pavadinimą, nes labai pritinka), iš jos trykšta gyvenimo džiaugsmas, optimimas, gera nuotaika, humoras. Neišgirsi bambesių ir skundų ar dar kokių padejavimų. Kokie padejavimai! Paskaitykite, kiek nuotykių, o kiek kelionių!!! Galvojau, kad aš taip vidutiniškai keliauju, kur ten, palyginus su autore, aš esu tiesiog pasaulio nemačius namisėda! (Perskaičius knygą nuėjau ir nusipirkau bilietus į salą Viduržemio jūroje! Tikrų tikriausiai! Štai kokia įkvepianti yra ši knyga!)

Knygoje yra keletas ir siurprizų – spalvotos nuotraukos, kurių iš pradžių net nebuvau pastebėju,s iliustruojančių įvairias knygos vietas – maloniai nustebino, ir – knygos skyreliams pritaikyti eilėraščiai. Skaičiau ir galvojau, kaip gražu, kaip noriu šito ir ano iššmokyt savo dukrelę, o tuo pačiu ir pati išmokčiau.

Rekomenduoju atsiminimų mėgėjams, smalsuoliams, kuriems įdomu, kaip atsiranda eilėraščiai, pjesės ir scenarijai, istorijos apie režisierius, rašytojus ir kitus poetus (istorija apie P.Širvį tiesiog nepakartojama – iš karto nufotkinau puslapį ir nusiunčiau draugei vaidinančiai spektaklyje “Nutolę toliai” pagal Širvio eilėraščius) na, ir, žinoma, poetės gerbėjams.

*Leidyklos dovana.

Išėję prie upės

Image result for išėję prie upės

Ši knyga yra pirmoji Monikos Beltrušaitytės knyga. Viena blogo skaitytojų paminėjo, kad “Išėję prie upės” yra jos metų knyga, tad labai suintrigavo, ir knyga iš karto pateko į vieną iš išprotėjusių išpardavimo penktadienių pirkinių krepšį. Ir, žinote, labai maloniai nustebino.

Knyga yra novelių rinkinys, short stories, tikriausiai aiškiausia sakyti, nes aš nelabai besuprantu, kas yra novelė, kas apsakymas. Tai tos novelės yra pilnos visokiausių gerulių personažų – “Kekiai gyveno antrame aukšte”, “Kranaitis yra senas svolačius” (be kursyvo!), o buriuotojų “mūzos” yra tiesiog čemodanai (su kursyvu) – kaip galima nesusigundyti sužinoti, kas jie visi tokie per vieni. Skaitai, o tekstas liejasi laisvai ir puikiausiai išlaiko skaitytojo dėmesį – ko daugiau skaitytojui ir bereikia, o ir pabaigos normalios, jos yra ir be visokių svajingų žvilgsnių į tolius ir kitų išsisukinėjimų. Taip kad sveikinu rašytoją ir lauksiu kitų knygų, tikiuosi, kad pirmoji – nepaskutinė.

Atomic Marriage

atomic

Audible dabar turi tokią “Audible Original” programą, pagal kurią nariams dovanoja porą nemokamų knygų ar knygelių (trumpos tokios, iki kelių valandų klausymo) per mėnesį. Šioji Curtis Sittenfeld beveik dviejų valandų smagi istorija apie šeimyninius (atsiprašau, bet man tas žodis “šeiminius”…) reikalus.

Goodreads paskaičiau keletą atsiliepimų, kad neva knyga lėkšta ir ne to iš autorės buvo tikėtasi, bla bla. O aš suskaičiau, pasijuokiau, pasimėgavau ir neturiu šiam apsakymui jokių didelių priekaištų, tad rekomenduoju kokiai trumpai kelionei, vienu ypu suklausyti.

Brock Lewis yra ryškiai republikoniškai religingas verslininkas, išleidęs savipagalbinį bestsellerį, trumpai tariant, dvylika atominių patarmų, kaip savo santuoką padaryti “ilgai ir laimingai”. Holivudas pasigavo šią knygą ir nori padaryti filmą, tačiau reikia su autoriumi suderinti keletą detalių, kurios jo evangeliškajam gyvenimo požiūriui niekaip netinka. Derėtis su autorium siučiama Hollywood asė ir specė Heather. Kaip pasisekė jų susitikimas, kas ką suprato nesuprato ir kas atsitiko po kelionės – viskas šioje trumpoje istorijoje. Linkiu suklausyt lengvai, nes labai rimtai gali ir nesigauti.

 

 

Balta jūra

Image result for balta jūra

Susitikime su skaitytojais 2019 m. Vilniaus knygų mugėje autorius pasakė, kad tokiomis sąlygomis, kaip gyvena knygos veikėjai neišgyventų 99 procentai salėje sėdinčiųjų. Tad skaitau ir galvoju – po pirmo plaukimo per banguotą jūrą, kai reikia sustoti užutekyje ir išsisemti vandenį iš valties, tikriausiai susirgčiau plaučių uždegimu, antibiotikai kažkur ant atradimo ribos, bet tikrai ne pakeliui į Novegijos šiaurę; rankos po tinklų traukimo iš ledinio vandens, jau seniai nušalusios ir vienos atviros žaizdos, valgyt nebėra ką, nes nemokėjau džiovint žuvų – jos visos nuėjo kirmelėm, o ir šiaip tuoj mirsiu nuo šalčio, nes nemokėjau pasiruošyi kuro žiemai. Dar giliau įsisupu į patalus ir skaitau apie tai, kaip nedaugiažodžiaujant išgyventi.

Ingrida šioje trilogijos dalyje – suaugusi moteris. Į salą sugrįžta viena. Taip viena, kad tenka kalbėt su savim. Ne tik mintyse. Vis tiek viena – reikia parsivežti katę. Tik kad visai netikėtai jūra į salą išmeta žmonių. Leisgyvių ir negyvų. Priešų ir belaisvių. Ingridai – jie nelaimėliai, kuriais reikia pasirūpinti. Moterys gi neskelbia karų, eina iš paskos tvarkydamos, kas likę.

Panašia nuotaika, kaip ir pirmojoje trilogijos dalyje, keliauju per knygą. Mėgaujuos kalbos paprastumu, sakinių trumpumu ir iš visų jėgų skaitau tarp eilučių – nes ten nematomom raidėm – visa knygos nuotaika ir visi veikėjų jausmai.  Ir surašyk tu taip – ten, kur visai nesimato. Tik jaučiasi.

-Kada bus trečioji dalis, ar jau verčia? – klausiu autoriaus.

– Nežinau, boso klausk, – mosteli ranka įleidyklos vyr. redaktorių ir pamatęs, kad fotografuoju, sulaiko akis ir sekundę papozuoja. O aš nueinu patenkinta, nes svarbiausia, kad būtų ko laukti.

Image may contain: 1 person, sitting

*Knyga pirkta knygų mugėj.