Randai

randai

Patiko.

Tikriausiai esat girdėję, kad per karą ypač sumažėja savižudybių. Atrodo, nepakeliamos sąlygos, nuolatinė grėsmė ir gyvenimas baimėje žmones turėtų palaužti, atimti geresnio gyvenimo viltį, galiausiai sužadinti norą viską užbaigti. Tačiau, pasirodo, yra atvirkščiai.

Apie šį faktą nuolatos galvojau skaitydama “Randus”, kurie, sakyčiau, iš abiejų pusių paliečia šią problemą. Jounas yra link penkiasdešimtmečio artėjantis islandas, kuris, žmonai pranešus apie skyrybas ir tai, kad duktė nėra jo biologinis vaikas, atrodo, praranda paskutines gyvenimo džiaugsmo kibirkštis. Jis kažkoks pavargęs ir prislėgtas, ir papraščiausia jam atrodo viską tiesiog pabaigti (nors iš šono tos priežastys nelabai įtikinamos). Tačiau planuodamas Jounas labai jaudinasi, kad jo kūną greičiausiai aptiks dukra, ir nusprendžia ją nuo šitų įspūdžių žūtbūt apsaugoti – neva išvyksta atostogauti į pačią nepatraukliausią, kokią tik įmanoma, turistams šalį (skaitydama įsivaizdavau, kad tai Sirija), kur niekam nebūtų labai įdomu, kieno čia tas lavonas.

Ir štai toje šalyje jis atsiduria priešingoje barikadų pusėje – ką tik pasibaigus karui ir gyvenimui po truputį bandant grįžt į vėžes, ten niekas negalvoja, kaip užbaigti savo būtį – mirčių per paskutinius metus ir taip buvo daugiau, nei kas nors įsivaizdavo gali būti – visi išlikusieji susitelkę į išlikimą ir išgyvenimą. Tokioje aplinkoje Jouno ketinimai tampa nesuprantama beprotyste. Aplinkybės jį tiesiog priverčia į savo gyvenimą pažvelgti iš kitos perspektyvos. O kartais Gali būti sveika gyvybei.

Vienuolikta stotis

Apsidžiaugiau, kad skaitytojų klubas “Skaitymai tarp eilučių” (pavadinimo niekaip neatsimenu, vis turiu pagooglint, kad tiksliai užrašyčiau…) pasirinko skaityti seniai mano bokštuose dulkančią knygą, kurią vis išsumia kokia šviežesnė ir labiau dažais kvepianti. Iš tikro, nesu didelė distopijų fanė, sunku pradėt juos skaityti, kai žinai, kad nieko gero ten nelaukia – greičiausiai tik padidinsi savo paranojų sąrašėlį, nes dar nebūsi pagalvojus apie ką nors, ką autorius sugalvojo galint įvykti.

Kosint ir snargliuojantis nelabai smagu skaityti apie Gruzinišką gripą, išpjovusį devym devynis procentus žmonijos – pasaulis staiga virsta akmens amžiaus džiunglėmis, kuriose, visų išgyvenusių nelaimei, kai kurie dar vaidina pranašus ir laksto apsiginklavę, deja, ne kuokomis. “Vienuolikta stotis” kiek primena Cormac McCarthy “The Road” – nes šioje knygoje didžioji dalis veikėjų taip pat nuolat kelyje, taip pat būna baisu ir nebūna ką valgyt.

Kartu ši knyga – kaip trileris, kurį norisi sugraužt per naktį ir sužinoti, kas ten kam atsitiko ir kaip susiję prieš ir po gyvenantys žmonės. Tas laiko ir veikėjų pynimėlis žavingai sudėliotas – labai patiko leistis autorės vedamai išnarpliojimo link.

Dabar laukiu skaitytojų klubo susitikimo, kur vakaro vedėja išnarstys knygą po kaulelį ir gal net parodys kažką, ką praleidau ar nespastebėjau. O knygą rekomenduoju. Kad ir kaip bebūtų keista – nusiminusiems ir viltį praradusiems, nes, gali būt net neįsivaizduojat, kaip gali būt blogiau. O įsivaizdavus, gal naujom spalvom nušvis kasdienybė, ir iš atsukto vandens čiaupo bėgantis vanduo bus tai, už ką verta padėkoti laikams ir aplinkybėms, kuriose gyvenam.

Maitintoja

Image result for deborah ellis maitintoja

Koks gražus knygos viršelis ir labai įdomi viršelio istorija! Jį nupiešė lietuvis berniukas, kuris mėgsta skaityti ir piešti. Perskaitė knygą ir nupiešė, kaip įsivaizduoja pagrindinę knygos veikėją Parvaną.

Parvana gyvena Afganistano sostinėje Kabule, kuris, aprašomuoju laikotarpiu yra valdomas talibų, kurių įsakymai visiškai paralyžuoja moterų ir mergaičių gyvenimą – jokių mokyklų, jokių universitetų, jokio išėjimo iš namų be vyro / brolio / tėvo palydos, jokio darbo, jokių pajamų ir t.t. Bet kaip išgyventi šeimai, kuri neturi vyriškos lyties šeimos nario? Arba vyras / tėvas / sūnus yra suimtas ar iš viso dingęs… Gyventi kažkaip reikia, ir žmonės visose šalyse, ir visais laikais randa, kaip draudimus galima apeiti.

Ką sugalvojo šios knygos moterys, nepasakosiu, paskaitykite, duokite vaikams paskaityti. Knyga iškels daug klausimų apie šiandieninį pasaulį ir dar kartą primins susivokti, kokioje geroje šalyje gyvename ir kaip dažnai apie tai pamirštame.

Tiesa, knyga rašyta kanadiečiams / amerikiečiams, nes knygos pabaigoje paaiškinama, kad Afganistanas yra maža šalis Azijoje. Na, kam maža, o kam didelė. Apie tai irgi galima su vaikais padiskutuot.

Talking to Strangers: What We Should Know about the People We Don’t Know

Atrodė, kad prisiskaičiau jau Gladwello ir užteks, bet kažkaip geri atsiliepimai ėmė girdėtis apie knygą, tai smalsu pasidarė.

Ši knyga žiauroka, emociškai nėra labai lengva per ją keliauti. Gladwell knygą pradeda scena (ir visos jos realūs įvykiai), kai juodaodė mergina Sandra Bland Teksase yra sustabdoma policininko už tai, kad persirikiuodama iš vienos eismo juostos į kitą, neįjungia posūkio signalo. Atrodo, niekuo neypatinga situacija, bet po kelių dienų viskas baigiasi merginos savižudybe areštinėje. Sukrėstas šio ir daugelio kitų panašių įvykių, kai, atrodo, paprasčiausios gyvenimiškos situacijos virsta į mitingus išsirutuliojančiomis tragedijomis, Gladwellas nagrinėja, kodėl mes taip vieni su kitais nesusikalbame, kaip neteisingai interpretuojame kūno kalbą ir vienas kito elgesį.

Knygoje daug pasakojama apie šnipus. Mes visi įsivaizduojame, kad jau šnipai žmones mato kiaurai, tačiau Gladwello surinktos istorijos – priešingos šiam įsivaizdavimui. Iš tikro šnipai juodai išdūrinėja šnipus ir šią knygos dalį tikrai įdomu skaityti, nepaisant to, kad tie krūtieji šnipai knygoje – komunistai.

O perkaičius knygą, išvada tai toks įdomi peršas – pasaulis surėdytas taip, kad mes tikime ir pasitikime tuo, ką mums sako mūsų (ne)pažįstamas pašnekovas, tačiau tas tikėjimas ir pasitikėjimas nenuveda teisingu keliu. Vieni kitus dažniausiai nuskaitome neteisingai, visiškai nesugebame identifikuoti melagių, tad, kaip čia išeina – blefuotojai visada laimi?

Ask Again, Yes

Image result for ask again yes

Į knygą atkreipiau dėmesį oro uosto knygyne, pavarčiau pažiūrėti, ar nebus sunku klausytis ir klausiausi audio. Nepasakyčiau, kad kažkokia super stogą nuraunanti knyga, bet gi neturi kiekviena tokia būti – buvo įdomu, klausiau praktiškai kiekvieną dieną, visai patiko, labai tnkama klausyti audio. Sakyčiau, vertinčiau kokiais visais 4-/5. Jau išmokau su audio – jei kelias dienas važiuojant į darbą netraukia klausyt ir neklausau prieš miegą, matyt ir nelemta, grąžinu knygą ir ieškau kitos.

Ši knyga iš “likimas ar atsitiktinumas” skyriaus. Užmiesčio kaimynystėje apsigyvena dvi policininkų šeimos. Lena, Francio žmona, užmiestyje jaučias labai vieniša, tad apsidžiaugia atsikrausčius Brian’ui su Anne. Tačiau kaimynų atsikraustymas Lenos nuo vienatvės neišgelbsti – Anne keistoka, uždara ir į dideles draugystes nesileidžia, tad ir gyvena visi šalia, geriausiu atveju iš tolo pasimojuodami.

Tačiau suaugusiųjų šaltumai nė motais vaikam – vienmečiai Kate ir Peter susidraugauja, auga, tampa neatskiriamais geriausiais draugais, kol šeimų neištinka “likimas ar atsitiktinumas” įvykis, kuris, savame suprantama, apverčia visų gyvenimus, o labiausiai dviejų geriausių draugų. Kur nukrenta sugriuvusio kortų namelio kortos? Kur išsibarsto veikėjų likimai? Kas atlaiko, kas sugniūžta, kas prisiima atsakomybę, o kas pabėga – rutuliojasi dviejų šeimų, kurios norėtų kuo toliau viena nuo kitos laikytis (nesėkmingai), gyvenimai. Skaudulingai, neįmanomai, gyvenimiškai. Jei nulemta, tai lemta?

Nuotaika gal kiek primena “Mother in Law”, tik, žinoma, čia nei trileris, nei detektyvas. Rekomenduoju ir galvoju, ar lietuviškas vertimas knygos nesupaprastintų ir nesubanalintų. Gal ir ne, bet jei galit, skaitykit originalą, žinoma. Ir dar va, užmačiau, kaip apie knygą sako autorė:

Ask Again, Yes is like if Romeo and Juliet lived and had to deal with it.

Būtent! Juk labai įdomu tas “o jeigu?”.

Sugrąžintoji

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „sugrąžintoji knyga“

Patiko man šita knyga. Taip jau gavos, kad skaičiau, galima sakyti, su Ferrante knygų nuotaikom ir aplinkos įsivaizdavimu, man pasirodė, kad labai į temą.

Paauglė mergaitė, augusi pasiturinčioje šeimoje, staiga yra grąžinama savo tikriesiems biologiniams tėvams. Aplinkybės jai per daug neaiškinamos, tad mergaitė įsivaizduoja, kad ją auginusi ir mylėjusi moteris labai serga, tad negali ja pasirūpinti, tikisi, kad viskas kada nors grįš į savo vėžes. Tuo tarpu suaugusieji privengia ką nors paaiškinti, nuo nežinios tvyro tokia įtempta atmosfera, nes jauti, kad labai jau daug nutylima, tiesiog nesakoma.

Man visada patinka per daug netauškiantys tekstai. Su patylėjimais ir nutylėjimais, pažiūrėjimais ir nežiūrėjimais. Visa mergaitės grąžinimo istorija, žinoma, turi priežastis – kodėl atsitiko taip, kaip atsitiko. Viskas autorės gražiai sudėliojama ir atskleidžiama. Išlaikoma įtampa ir nuotaika. Labiausiai žvilgsnis užstringa ties mintimi – kiek žmonės sau leidžia žaisti kitų žmonių gyvenimais, kaip reikia atsargiai norėti, nes didelių troškimų išsipildymas nebūtinai atneša laimę ir pilnatvę. Knyga yra pavyzdys senolių išminties apie du galus turinčią lazdą.

Visiems, kas mėgsta subtiliai, jautriai ir gerai parašytus tekstus.

 

 

Dienų piramidės

Susigundžiau knyga sklandant gandui, kad verta laiko. Truputį privengiu novelių knygų, nes pradeda gera novele, o paskui palieka skaitytoją kankintis su likusiom nelabai vykusiom.

O Diana Opolskaitė maloniai nustebino. Kai jau perskaitai kelias noveles, žinai, kad su kiekviena lauk siurprizo. Netikėtos pabaigos arba netikėto posūkio, perspektyvos, lyg vaikščiotum įsivaizduodama, kad esi gražiai apsirengus, o pasirodo, kad rūbas išvirkščias, maža to – net nežinojai, kad čia blogoji pusė. Panašiai, kaip tam filme The Others su Nicole Kidman, kur pagrindinė veikėja galvojo, kad ją numirėliai persekioja, o pasirodė, kad ji pati mirus. Štai tokių siuprizų.

Ir, žinot, skaitydama pagalvojau, kad vis daugiau randasi lietuviškų autorių knygų, kurioms nebereikia lietuviško konteksto – jos pačios gali išeiti į pasaulį visokiom kalbom ir pas įvairiausius skaitytojus, ir bus suprastos taip, kaip mes suprantame. Be adaptavimo ir paaiškinimų išnašose. “Dienų piramidės”, manau, stoja į vieną gretą šalia tokių knygų. Ir beje, šioj man labiausiai patiko būtent paskutinioji novelė.

Home Fire

Kai klausiau šios knygos, nuolatos buvau įsitempus ir su tokiu skauduliu kažkokiu viduj. Labai sukrėtė. Ir vis skaitydama prisiminiau, kaip knygoje “Knyga laiko būčiai” mane sukrėtė poeto kamikadzės istorija, tai panašus jausmas buvo klausant šios knygos.

O istorija tokia. Dvi seserys ir brolis – tėvo, kuris buvo džihadistas ir žuvo pakeliui i Gvantanamo kalėjimą vaikai, britai musulmonai, emigrantų iš Pakistano vaikai. Jaunėliai dvyniai niekada tėvo nematę. Seserys išsilavinusios ir labai protingos, brolis ne taip nusisekęs, nuolatos ieško tėvo, tad prie jo prikibus ISIS viliotojui, nuolatos apeliuojančiam į tėvo didvyriškumą ir tapusiu alia vyrensiu broliu ir pavyzdžiu to, ko nuolatos ieškota, lengvai suvilioja brolį keliauti į Siriją.

Sirijoje iš Parvaiz iš karto paimamas pasas ir visi nuostabaus gyvenimo pažadai subliūkšta. Iš pradžių, kaip ir nesmagu prisipažinti, kad padaryta visiška nesąmonė, bet spaudžiant seseriai dvynei, brolis prisipažįsta, kad reikia bandyti pabėgti nuo teroristų (visi dezertyrai, kaip žinia suadomi be pasigailėjimo) ir kažkaip nusigauti į Turkiją.

Daugiau nepasakosiu. Čia tik toks plikas karkasas, apie kurį pinasi visa istorija. Seserų požiūris į brolio sprendimą, būdai, kurias bandoma broliui padėti, pasiaukojimas ir asmeninės tragedijos, politika, aplinkos požiūris. Ir kaip iš dangaus šiandien Vaivos Rykštaitės pasidalintas straipsnis apie švedų, išvykusių į Siriją vaikus, kurių visuomenė nenori įsileisti atgal, šviesiaplaukių žmogeliukų, kurių mažiausiam vieneri metukai…

https://www.wsj.com/articles/he-lost-a-daughter-to-islamic-state-can-he-save-his-grandchildren-11556634379

Puiki, sukrečianti knyga, šiuolaikinė Antigonės istorija. Daug minčių, daug klausimų, kas yra teisinga, o kas neteisinga. Kas atleistina, o kas ne. Ir kokia bausmė teisingiausia. Ir kas turi bausmę atlikt.

Knyga 2018 m. Laimėjo Women Prize for Fiction ir buvo 2017 m. Man Booker Prize ilgajame sąrąše. Ne veltui. Ačiū KŽG už rekomendaciją.

Washington Black

Image result for washington black

Washington Black į mano akiratį pateko kaip viena iš best of 2018 – The New York Times ir The Washington Post, ir gal dar kokio laikraščio.

Su šia knyga mano santykis toks savotiškas, sakyčiau – labai patiko jos klausytis, įdomi, neįtikėtina, su magiškojo realizmo prieskoniu (sakyti, kad fantasy kažkaip nesiverčia liežuvis, bet pafantazuota biškį), bet kartu viena iš tų, kurias perskaičius pradedu ieškoti recenzijų, komentarų, nes kai jau taip aukštai užkelta ant pjedestalo, tai jaučiuosi, kad kažką praleidau, nesupratau, nepastebėjau ar nepajaučiau. Jei trumpiau, tai pasigedau knygos visumos ir kai kurių įvykių argumentacijos.

Washington Black yra vienuolikametis berniukas vergas Barbadose. Pasikeitus plantacijos savininkui, gyvenimas, švelniai tariant, nemielas – su vergais taip žiauriai elgiamasi, kad jie pradeda masiškai žudytis. Wash, taip sutrumpintai jis vadinamas, pasiseka, kai iš laukų jis pristatomas tarnauti plantacijos šeimininko broliui (Titch), kuriam vergija yra nesuvokiamas dalykas. Titch yra pirmas baltaodis žmogus, kuris su Washigtonu kalbasi kaip su žmogumi ir galiausiai atranda visus berniuko talentus, lemiančius jo neįtikėtinus gyvenimo posūkius.

Washingtonui ne savo valia tapus Titch pusbrolio savižudybė liudininku, Titch ryžtasi ilgai planuotam skrydžiui iš Barbadoso salos oro balionu (čia toji sunkiai įsivaizduojama dalis), pabėgimas pavyksta ir bėgliai atsiduria Amerikoje. Prasideda Washingtono kelionė laisvo žmogaus link. Ilga ir sunki, neįtikėtina nuo pat pradžių (bet kaip skaitytoja persijungiau į kitą dimensiją ir mėgavausi klausymu). Per Arktį, šiaurės Kanadą, Angliją, Olandiją. Tik kad didžjąją dalį kelionės jam tenka nueiti vienam, be Titch. Tas, kuris pirmiausia sudarė sąlygas laisvės oro įkvėpti, vėliau kažkaip labai nemotyvuotai juodaodį berniuką palieka likimo valiai Arktyje.

Washington Black yra kelionė iš vergijos į laisvę. Ta kelionė niekada nesibaigianti, o absoliuti laisvė, žinoma, yra nepasiekiama. Knyga be laisvės temos paliečia ir kitų įvairių temų (tėvo – sūnaus, žmogiško žiaurumo, atsakomybės už kitą žmogų), bet dažna paliesta taip ir paliekama neišvystyta ir neatsakyta – gal iš to ir randasi tas neužbaigtumo jausmas?

600 Hours Of Edward

Image result for 600 hours of edward

Edwardui 39-eri metai ir jis gyvena vienas. Kiekvieną dieną atsikelia apie pusę aštuonių, tiksliau 7:37 arba 7:38, arba 7:39, ir užregistruoja tą laiką savo registre, kaip ir tai, koks tą dieną oras. Edwardas beveik su niekuo nebendrauja, o dieną pabaigia rašydamas skundus žmonėms, kurie jo manymu, pasielgė netinkamai. Tiesa, gydytojos patarimu, skundų neišsiunčia, tiesiog tvarkingai susega į segtuvus.

Tikriausiai jau įtarei, kad kažkas su Edwardu ne taip, kaip su eiliniu žmogumi. Jis turi (nežinau, kaip čia teisingiau pasakyti, gal “turi” bus geriausias terminas, nes serga tai tikrai ne tas) Aspergerio sindromą. Jis gyvenas vienas, tačiau yra išlaikomas turtingo, bet gan despotiško tėvo, kuris su sūnumi kalbasi per teisininką. Dėl to tiek tėvas, tiek teisininkas gauna savo porciją į segtuvus susegamų skundų.

Ir vieną dieną… aišku, kad kažkas knygoje turi įvykti, tad vieną dieną Edwardą užkalbina kaimynų berniukas, kuris, kaip devynmečiui ir priklauso, prieš Edwardą neturi išankstinių nusistatymų, o taip pat visiškai nereguoja į jo keistenybes ir bandymą juo atsikratyti. Ir kaip visada, kartais reikia tiesiog vieno žmogaus, kad pasikeistų kito žmogaus gyvenimas.

600 Hours of Edward – maloniai susiklausiusi knyga, kuri po Marko Haddono “Tas keistas nutikimas šuniui naktį” gal nėra didelė naujiena, tačiau vis tiek įdomi pabūti tokio žmogaus kailyje. Kaip ir įdomūs Edwardo susitikimai su savo psichiatre ir jos paaiškinimai, kaip Edwardui reiktų reaguoti į visuotinai priimtinas bendravimo normas, pvz., kodėl susipažinus internetinėje pažinčiių svetainėje ir atėjus į pirmą pasimatymą nereikėtų tiesiai šviesiai prisipažinti, kad labai nerimavai, nes nežinojai, kaip čia reikia pirmą pasimatymą išsisukti su sekso reikalais.

Visai patiko.

Seržantas Frostas

Image result for seržantas frostas

Užsinorėjau savaitgaliui detektyvo, tai ir ėmiau pirmą, kur po ranka gulėjo – šviežutėlis tiesiai iš pašto. Per savaitgalį suėjo kuo puikiausiai.

Su seržantu Frostu aš visai nepažįstama ir man skaitant jautėsi, kad kartais kažkokio jausmo ar ryšio trūksta su pagrindiniu veikėju, bet tikriausiai visiems Frosto pažįstamiems, t.y. pažįstantiems Frostą tokių sunkumų nekils. Nepaisant šito nesklandumo, intrigos pakanka  greitai versti puslapius.

Seržantas, kaip įprasta – siaubingai besirengiantis rūkalius ir girtuoklis, tikriausiai  idealistas darbine prasme ir, žinoma, totalus darboholikas. Aria dieną naktį ir dažniausiai teisybės labui nesilaiko taisyklių. Genialiems detektyvams žmonėms kaip ir galima – jų smegenys neturi laiko laukti teisėtai surinktų įkalčių – viskas vėliau vėliau vėliau. Na, o skaitytojui belieka vytis.

Knyga labai smagaus formato, puikiausia tinka visur tampytis su savim, tik kad labai nepatogiai verčiasi puslapiai. Miela leidykla, knyga turi net tik gražiai atrodyti, bet ir lengvai verstis. Nžn, kas ten blogai, gal popierius per storas?

Dolce agonia

Image result for dolce agonia knyga

Dolce ironia.

Oooo, kokie nesaldūs kūrėjo žodžiai “Prologe danguje”:

“Kai susitinku su kitų visatų kūrėjais, visuomet stengiuosi būti kuklus. Užuot gyręsis savo kūrinio tobulumu, sveikinu jų kūrinių grožį ir sudėtingumą… Tačiau viduje negaliu susivaldyti nemanęs, kad maniškis geresnis, nes aš vienintelis išradau tokį nenuspėjamą daiktą kaip žmogus.

Kokia rūšis! Dažnai žiūrėdamas, kaip žmonės Žemėje išgyvena savo likimą, pats taip įsitraukiu, kad beveik jais patikiu. Jie sukuria keistą įspūdį, kad yra apdovanoti laisve spręsti, autonomija, valia…. Gerai žinau, jog tai iliuzija, absurdiška sąvoka. Vien aš esu laisvas!”

Dievo monologai ir komentarai išskiria šią knygą iš kitų knygų. Jis žino, kas bus, kai nė vienas mūsų to dar net neįtariame. Ir jis būna gailestingas mirties valandą arba ne. Ir nė vienas tikrai nenorime, kad būtų negailestingas.

Nors kaip ir ne naujiena, kad niekada žmogaus nepažįstame iki galo, kur jau ten iki galo, dažniausiai pažįstame kokią kruopelę, vis tiek kažkaip knygoje mane savotiškai iš naujo pribloškia, kaip mes vieni kitų nepažįstame, kaip nežinome vieni kitų istorijų, požiūrių ir minčių, ir kiek dalykų niekam niekada nesakome, nes, tikriausiai, garsiai pasakę, patys savęs išsigąstume. Gi būna apima toks jausmas po kokio apgirtusio baliaus, kad per daug pasakei, per daug atsivėrei, per daug išgirdai ir pamatei, ką norėtum atmatyti atgal.

Taip ir šioje saldžioje Padėkos dienos vakarienės agonijoje, savotiškoje paskutinėje vakarinėje(nes laikas amžinybės akivaizdoje kitaip teka ir kitaip skaičiuojamas), sužinome, kokia bus kiekvieno veikėjo baigtis, paskutinis atokvėpis, ir ar kūrėjas bus jiems gailestingas, ar ne. Savotiškai įlendam į veikėjų galvas, tam, kad tom galvom mandagiai sėdint prie stalo, perskaitytume neįtikėtinas jų istorijas, baimes ir paranojas. Kad savotiškai pažiūrėtume į ateitį, kuri visiems ilgiau gyvensiantiems yra vienoda, dažniausiai ne pati maloniausia, ir vadinasi ji – senatvė. O kaip žinome, viena tokia knyga sako, kad there’s “No coutry for old men”. Deja, kartais nėra ir for young.

Nu, va, padovanojau šią knygą per fb, o dabar noriu atsidovanot atgal. Bent jau pasikonspektuosiu atsiminimui.

**********

Kažkuris iš prancūzų rašytojų – Keno? Kinjaras? – atkreipė dėmesį į tai, kad ausys neturi vokų. Mes galime kada panorėję užmerkti akis, bet negalim užmerkti ausų. Ausys daro mus pažeidžiamus, palieka kitų įžūlumo ir blogo skonio valioje.

******

“Ir? Koks pats būtiniausias ingredientas gaminant bet kokį valgį?” – “Druska?” – Ne! Meilė! “L’amore…”[…] suprasti tikrąją Kristaus palyginimų prasmę: “Kai yra meilė maisto visada pakanka visiems, nes meilė padaugina duonos kepaliukus ir žuvis, capito?”

******

Keitė nuostalgiškai žiūri į vaiką mamos glėbyje. Koks neprilygstamas erotinis malonumas – gimdymas! Visus keturis kartus savos jėgos pojūtis tą akimirką, kai išstumi vaiką, nuostabus orgazmas – štai! – žmogus! – išeina iš manęs! – aš pakankamai stipri, kad padaryčiau tai! O kitomis dienomis – nepakartojamas taikos ir ramybės pojūtis, nes padarei tokį dalyką, o po kelių dienų sukrėtimas, kai išeini iš ligoninės, žiūri į Manhatano gatves, kur grūdasi minios, ir sakai sau:” Dieve mano, ar tikrai gali būti, kad vieną kartą kiekviena iš šių būtybių… GIMĖ?”

 

Penkios paauglių meilės kalbos

Image result for penkios paaugliu meiles

Augu su vaikais per Gary Chapman knygas. Skaičiau “Penkios meilės kalbos” – tikrai davė kitokią perspektyvą, kaip galima geriau suprasti savo mylimus žmones – ne pagal tai, kas man svarbu, o pagal tai, kas jiems svarbu. Bibliotekoje užtikusi “Penkias paauglių meilės kalbas” nusprendžiau perskaityti, nes kaip tik atsiverčiau vietą, kurioje sakoma, kad tėvai guodžiasi nebesusišnekantys su vaikais, kurių “meilės kalbą” buvo identifikavę, o štai vos ne per naktį paaugliai pavirsta kažkokiais nebepažįstamais objektais, kuriems senasis receptas nebeveikia.

Autorius duoda tėvams visokių patarimų kaip tvarkytis su tuo naujai atsiradusiu neatpažįstamu objektu namuose, kai kurie patarimai gan keisti, nes religingi, ko neprisimenu iš ankščiau skaitytos knygos, tad nustebino. Tiek to. Ko reikia knygoje nepraleisti – tai pabaigoje esantis testas, kuris padės pirmą kartą arba iš naujo nustatyti savo vaiko meilės kalbą.

Padariau testą su abiem vaikais, nors vienas dar ne paauglys. Buvo labai įdomu. Įdomus ir rezultatas, bet dar įdomesnis kiekvienas atsakymas į kiekvieną klausimą, pvz., kaip įdomu sužinoti, kas tavo vaikui svarbiau ar tai, kad tėvai duoda jam papildomų pinigų, ar tai, kad paklausia, ar jam reikia pagalbos. Kaip atsakytų tavo vaikas? Beje, dar įdomiau, kad abu vaikai labai dažnai pasirinkdavo skirtingus teiginius – tuo būtų galima paaiškinti nuolatines kovas mūsų namuose ir visus įmanomus atsakymus į paprasčiausius klausimus, pvz.: ar norite eiti į parką?

Sniego vaikas

Image result for sniego vaikas

Nuo Nobelio prie Pulitzerio. Visai netikėtai, jau perskaičiusi pamačiau, kad ši knyga 2013 m. yra laimėjusi Pulitzerio premiją už debiutą. Ir tikriausiai pelnytai. Knyga pasirodė tikrai gerai sukurpta, skaityti vienas malonumas, ypač jei patinka kažkas neapčiuopiamo tarp pasakos ir realybės. Man patinka, jei gerai surašyta, mielai apsigaunu, kai esu profesionaliai apgaudinėjama.

Aliaskos šalčiuose (pagal oro temperatūrą romanas primena Hannah Kent “Paskutines apeigas“, kurios rutuliojasi Islandijoje) gyvena pagyvenusi bevaikė pora. Bando kažkaip suvaldyti amžinai sušalusią žemę, bet, nesant vaikų, sunku žiūrėti į ateitį, sunku įžiūrėti tikslą ir sunkaus darbo atšiauriame klimate prasmę. Taigi, sekant rusų pasakos apie Snieguolę motyvais,  jie nulipdo sniego mergaitę, kuri ima ir atgyja.

Iš pradžių patys negali tuo patikėti, labai ilgai negali ir kitų įtikinti, bet galiausiai išaiškėja, kad mergaitė tikra. Labai tikra laukinukė. Gamtos vaikas, kurį visi nori turėti. O turėti, tai reiškia visada būti kartu ir gyventi pagal visiems priimtinas normas. O normos gamtos vaikui yra nelaisvė. Kokio dydžio turi būti meilė, kad galėtum gyventi nelaisvėje?

Labai šviesus, skaidrus romanas. Nors pabaiga nėra rožinė, tačiau beveik galima sakyti, kad vis dėlto “ilgai ir laimingai gyveno”. Ne visi, bet vis tiek neblogai.

Image result for eowyn ivey
Eowyn Ivey, kurią mama pavadino pagal knygos “Žiedų valdovas” veikėją. Su šeima gyvena Aliaskoje. Pozuoja prie malkų, kurias nusipirko už premiją.

 

 

Šeimos reikalai

“Šeimos reikaluose” Mistry paprasčiausiu būdu atskleidžia trapią šeimos reikalų pusiausvyrą. Kas labiausiai visus iš tos pusiausvyros išmuša? Senas ligonis, kurį reikia nukaršinti. Gal nereikia nė Indijos, apie bet kurią šalį tokią knygą galima būtų parašyti, na, bet, žinoma, Indija turi savo nelaimių sąrašiuką –  nors šalis yra religijų, tautų, popieriuje nelegalių kastų ir ko tik nesugalvosi maišalynė, labiausiai susigrūdusi vieta žemėje, kur visi gyvena ir lipa vienas kitam ant galvos arba per galvas – šitoje grūstyje kažkokiu stebuklingu būdu reikia gyventi tik savo rasės, tik savo kastos, tik savo rudos spalvos atspalvio odos apibrėžime, tėvų valios šviesoje ir jokiu budu ne šešėlyje – būtų pražūtis visai šeimai! Buvimas ten, kur priklauso pagal tradiciją yra ypatingas laimės garantas visiems tradicijų mėgėjams-  net nenorėk būt kitoks. Visų labui. Kaip individas tu neegzistuoji. Tik ne Indijoje. Seneliukas pabandė jaunystėje, pažiūrėkite, kas iš viso to išėjo?

Taigi, kas karšins senelį? Dideliame bute gyvenantys podukra ir posūnis ar mažame butelyje susispaudę dukra su šeima? Oooo, įsiklausykite į ilgiausią tiradą priežasčių ir pasiteisinimų, siekiančių neatmenamus laikus, svarstymus, kas yra pareiga, o kas jau ne. Kas yra laikina, o kas amžina. Patikėkit, niekada nenorėčiau stoti į argumentų kovą su podukra Kušme – piktybine kolektyvinių prisiminimų pripampusia atsikalbinėjimų meistre. Šlykščiai žavinga asmenybė, teisėtai nusipelniusi autoriaus numatytos pabaigos.

O ta šeimos pusiausvyra, pasirodo, kainuoja. Jei ne vieno laimę, tai kito. Jei ne vieno sveiką protą, tai antro. Užburtas ratas, su dievo palaima ar prakeiksmu, kas žino.

Rohinton Mistry turi ypatingą sugebėjimą kankinti skaitytoją beviltiškumu. Tikriausiai nė vienas rašytojas manęs į tokią neviltį nevaro. Nu, siaubeli, kaip toj Indijoj viskas beviltiška, ar čia autoriui, emigravusiam į Kanadą taip atrodo? Tikriausiai, jei jau galiausiai pats pabėgo. Nors ši knyga vis tiek daug šviesesnė nei ankščiau leidyklos išleista (ir mano manymu, stipresnė ir įtaigesnė) “Trapi pusiausvyra”. Šią perskaičius, reikia labai labai didelio Indijos entuziasto arba šiaip amnezijos knygai, kad Indija taptų patrauklia šalim.

Tiek jau to Indija. Ši knyga – pamąstymui apie šeimą. Apie situaciją. Apie reikalus. Skaitykite ir džiaukitės, kad gerai gyvenat, jei gerai gyvenat. O jei norit pasitobulinti burbėjimuose ir atsikalbinėjimuose, knyga puikia jums tiks. Saviugdai, žodžiu.