Mėlynų siūlų ritė

melynu-siulu-rite-1

Nežinau, mes tai gyvenime sakom “siūlų špūlė” (kaip ir angliškam pavadinime A Spool of Blue Thread), bet, aišku, pro kalbainių akis tokis žodis niekaip tikriausiai ant knygos viršelio nepraietų -pagal ekonomikos atvirumą esam pirmajame dešimtuke, o štai pagal kalbos tikriausiai pačiam paskutiniam…

Ši knyga vis šmėžuoja prieš akis nuo 2015 m, kai pateko į Man Booker trumpąjį sąrašą, bet kadangi goodreads nelabai knygą liaupsino, tai vis kažkaip susilaikydavau ir nesiryždavau skaityt, na, bet lietuviškas leidimas ir tas gražus viršelis padarė savo. Sugundė, žodžiu.

Tai kaip tie įspūdžiai? Knyga, skaitėsi visai lengvai ir visai smagiai, tik, jau pastebiu ir pradedu bijoti storesnių knygų – redaktoriai galėjo tvirčiau atstovėti ir pasidarbuoti knygos karpymu. Tiesiai šviesiai – pirmoji knygos dalis yra 266 puslapiai ir tiek puslapių puikiausiai tempia ant normalios knygos – normali pradža ir normali pabaiga. Taškas, užverti ir visi patenkinti. Bet kažkodėl autorė sugalvojo prikabinti dar 3 skyrius su 100+ puslapių, kuriuos pradėjus skaityti, net nelabai supranti, kur ir kokiam laikmetyje atsidūrei ir kam jie reikalingi. Žinoma, jie ten paskui kažkaip išsivynioja ir turi keletą neblogų istorijų, realiai pirmos dalies priešistorių, bet nu prikabinti tikrai lievai. Manau, tos dėmesio vertos istorijos galėjo būti apkirptos ir įterptos į pirmą dalį, ir skaitytojui nereiktų jaustis kaip iš dangaus nukritusiam.

Tai ties tuo prikabinimu ir užbuksuoja labiausiai knyga, bet paskui pabuksavus pavyksta išvažiuot ir antrą kartą užbaigti. Vienas vargas, žodžiu. Nors iš kitos pusės, ten tokia gan crazy ta priešistorė, tikrai įdomu pažinti jaunus pirmos dalies veikėjus – į ramius diedukus žiūrėdama niekad nepasakyčiau, kad jie tokie buvo, tai man labai patinka, kai autoriai taip ima ir apgauna (ne puslapių skaičiumi, bet charakterio įvairove). Bet nepatinka, kai prirašo nereikalingų puslapių ir jų niekas nedrįsta ištrinti.

Taip kad apraminus lūkesčius iki normalių, galit poilsiui imt ir skaityt.

Advertisements

Bičių istorija

biciu

Nors šios knygos tema nėra visiška naujiena – apie bičių išnykimo pasekmes jau buvome įspėti animaciniame filme Bee Movie  – po šio skaitinio turiu dar vieną siaubo temą pasiparinimui – šalia kokio vieno milijono kitų distopinių pasiparinimo temų. Ir dar kaip tyčia mano svainė dar šį savaitgalį mestelėjo frazę: “Kažkaip šiemet visai nėra širšių…” Tarsi būtų kuo džiaugtis. Jezusmarijairvisišventieji – nu, tikrai nėra, jei kas matėt, prašom mane nuraminti!

Ši knyga yra pats tikriausias pageturner (gal turit pasiūlymą lietuviškam atitikmeniui?). Tikriausiai visiškai netinkamas vasaros skaitiniams, nes po dienos jau ir nebeturi ką skaityti (čia tiesiog įspėjimas, kad pasiimtumei prie kokio ežero daugiau knygų). Tai šia prasme knyga tikrai puikiai sukonstruota –  nors kaip ir žinai, kaip viskas baigės, visas dėmesys sukoncentruotas į kaip? kaip? kaip?

Kaip vystosi trys laiko linijos, kurios užrašytos ant knygos viršelio? 1852 m. – modernaus avilio sukūrimas (dar vienas šiandienos sutapimas – per TV rodė kažkurią Pelenės pasakos versiją ir ką jūs sau manot – filme parodė knygoje minimus senovinius šiaudinius avilius); 2007 m. atrodo dar visai neseniai, bet jau prieš dešimt metų – pirmieji neaiškūs bičių dingimo atvejai; ir siaubingieji 2098, kai vienintelis būdas užauginti maisto – apdulkinti augalus rankomis. Ir žinoma, pakankamai rankų ir valdžios tokiam kruopščiam darbui turi tik Kinija.

Štai jums ir kuokelės bei piesteliai iš biologijos pamokų. Saugokit bites, kažin, ar jau tikrai taip blogai, kaip kad knygoj rašo? O kur dar Trumpas…

***

Namų darbai po šio įrašo:

  1. Pranešti apie matytą širšę
  2. Sugalvoti atitikmenį – pageturner

Eleanor Oliphant is Completely Fine

eleanr

Įsivaizduok kažkokią keistuolę darbe, namie, univeroj, na, kur sėdi viena, apsirengus be skonio, siaubas, kaip taip galima rengtis, su niekuo nebendrauja, o užklausta atsako kokią nors nesąmonę ne į temą. Garantuoju, kad gali tokią įsivaizduoti, nes kiekvienas kolektyvas tokį žmogų turi. Biškį keistą, švelniai tariant, biškį trenktą – nelabai švelniai. Pašnairuoji ir praeini pro tokį, ane? Vis tiek susišnekėti neįmanoma, ko ten stengtis ir nuotaiką gadinti.

Tokia ir yra Eleanor. Devyni metai iš eilės – pirmadienį į darbą, po darbo – tiesiai namo, kokia šaldyta pica vakarienei, savatgaliais – butelis degtinės. Per savaitę pasakytų žodžių tikrai nereiktų skaičiuoti tūkstančiais. Toks užciklintas gyvenimas, kitokio greičiausiai neįsivaizduoja nei aplinka, nei ji pati. Tiesa, karts nuo karto pokalbis su mamyte, kuri Eleanor gerai padrožia ir nusodina, kaip didžiausią nevykėlę ir baisuoklę, ką jau kalbėti apie randus ant veido – širdis – vienas randas.

Atrodytų, na, kas čia per knygos veikėja, gal turi kokią proto negalią ar sindromą, apie kažką panašaus šnabžda visi apinkiniai ir nebesupranti, ko tikėtis iš knygos ir iš Eleanor – autorė nieko neišduoda. Bet knyga nepaleidžia, nes kažkas ten yra, priežastys, kurios po truputį išsiduoda, kažkas, lyg ir jauti, kad nelabai gero, sunkaus, ką Eleanor reikėjo vienai pakelti.

Labai stebuklingai paprasta, neįmantri, bet labai jautri, kartu ir liūdna, ir šviesi knyga apie kasdienį paprastą paprastų ir neįdomių žmonių gyvenimą, apie žmogiškumą, apie tai, kiek daug gali pakelti žmogus ir kiek daug gali reikšti pagalbos ranka ar draugystė. Gali imti ir nustebinti.

Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą

karas-isgelbejes-mano-gyvenima

Skaičiau šitą knygą ir galvojau, ką ji man primena? Anglija prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą. Lakūnai. Žinoma, K.Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo” ir “Griuvėsių dievas“. O čia štai – knyga vaikams. Ir pavadinimas toks, sakyčiau, kraupokas kaip vaikiškai knygai. Bet tikslus, nors gal vis tiek per sunkus vaikiškai knygai, ką? Ir tema tokia – ne iš lengvųjų, tikrai. Tad galvojau dar ir apie tai, ar mano devynmetė jau yra pakankamai brandi, kad suprastų šitą knygą, ar dar verta palūkėti, arba skaityti kartu, paaiškinant, padiskutuojant?

Ada ir Džeimis – sesuo ir brolis. Skurdžiai gyvenantys, kas būtų dar pakenčiama, jei vaikai būtų mylimi. Džeimis dar nieko – laisvas paukštelis, bėgioja, skraido, kur papuola, o štai Ada niekada neišeina iš buto. Dėl nesveikos negydomos kojos ji prikaustyta namuose, užgauliojama motinos, kaimynų laikoma protiškai atsilikusia, nors, kaip pati vėliau sakys “nesveika mano koja, o ne galva”.

Ir tada prasideda karas ir vaikai turi būti evakuoti iš Londono. Ados motina nepaleidžia, bet ji pabėga – šliaužte, nes eiti negali. Vaikai papuola į gailestingas rankas ir pirmą kartą gyvenime yra laikomi žmonėmis. Vaikais. Nuprausiami, pamaitinami, apkabinami, myluojami. Viskas pasikeičia. Iš čia ir “karas, išgelbėjęs mano gyvenimą”. Yra ir kitoks gyvenimas.

Knyga labai įtraukianti, smalsu skaityti, kas bus toliau. Keliose vietose gal nelabai patikėjau, kažkaip sušlubavo vaikų reakcijos į tam tikras situacijas – kai pasielgė ne kaip užguiti vaikai, o kaip kaprizingi lepūnėliai ar vargo nematę ponaičiai, bet tiek to, gal ir taip būna. Tik šiaip tokia visai suaugėliška knyga. Truputį brandesniam skaitytojui, gal, kaip sakiau, su paaiškinimu, kad viskas būtų suprasta teisingai. Nors gal čia aš pakankamai neįvertinu?

Q

Q

Internetuose nelabai įmanoma rasti normalaus dydžio knygos viršelio, tad atostogų atsiminimui ir garbei dedu šitą. Tik atostogom ir galiu dėkoti, kad pavyko įveikti šitą knygą, na, nes a) labai stora, nes b) tik vieną turėjau pasiėmusi  ir,c)  nemanau, kad būčiau kur nors namų aplinkoje persivertus per kritinį knygos vidurį, nuo kurio realiai pasidarė įdomu skaityti. O tas kritinis vidurys, hmm, kokiam 330 psl. Tai sukandi dantis ir skaitai, nes daugiau neturi ką. Svarbiausia, kad įveikus apima geras jausmas, kad aš ją, o ne ji mane. Nes labiausiai tai bijojau nusivylimo po tiekos valandų skaitymo. Tai po ilgos įžangos, kaip nors trumpai apie ką ten viskas.

Pradžia, kaip jau minėjau – sunki. Nieko neina suprasti, kas ten apie ką ir su kuo. Kažkokie maištai, baisios kovos, erezijos ir t.t. Ir pats tekstas toks net negrožinis. Atrodo, kokią istorijos knygą skaitai su lyriniais nukrypimais, laiškų ištraukomis ir panašiai. Ir dar ilgiausiai negali suprasti, kas čia gerietis, o kas blogietis, ir kas čia apskritai pasakotojas. Bet kažkuriuo metu galiausiai išsivynioja mūsų  herojus su tūkstančiais vardų ir neigiamas šnipas su viena vienintele raide Q. Taigi, dvikova, mielasis skaitytojau. Tarp šių dviejų, o iš tikro tarp reformacijos, kuriai šiais metais stukteli pusė tūkstančio metų ir kontrreformacijos.

Apie pusiau teigiamą herojų. Kažkoks dievo numylėtinis, arba, gal ne, kaip tik prakeiktasis, kuriam skirta keliauti per bažnyčios skilimo patį plyšio kraštą – visada ten, kur karščiausia, kur Romos manymu, didžiausia erezija, karščiausi laužai liepsnoja ir didžiausios beprotystės. Niekaip negalintis numirti, vis kaip nors išsigelbtintis ar išgelbėjamas. Pirmojoje knygos dalyje jis pasakoja pagrindinę liniją, aiškiai žinome, kas darosi jo galvoje, kai Q tuo tarpu mums pažįstamas tik iš iškalbingų raportų savo partonui į Romą. Mūsų herojus visada tik idėjų sekėjas, ne visada man aiški jo motyvacija tas idėjas ginti…

Antrojoje knygos pusėje svarstyklės persisveria į kitą pusę – kai šimtavardis herojus supranta, kad jis ir kovos broliai buvo šnipinėjami ir išduoti, – pats tampa šnipu ir sekliu su svarbiausiu tikslu – surasti išdaviką. Tada jau Q nebe toks paslaptingas ir nematomas, labiau žmogiškas ir pažeidžiamas, išvargintas tos trisdešimties metų kovos.

Šiaip tai knygoje toks žiaurus XVI a. realizmas. O vargeli, kaip ten krenta galvos, trykšta kraujų fontanai ir iš pilvų krenta žarnos. Kaip ten dar jie turėjo laiko apie dievą galvoti, štai kur klausimas. Nors man atrodo, dievas tuo metu buvo išėjęs atostogų. Ir tada, kaip visais laikais, nuo amžių amžinųjų iki pat dabar, kas tik netingėjo, dievo vardu skerdė savo artimą.

Bet yra ir šviesos šioje tamsybių knygoje, kur net kiekvienas puslapis vietoj paauksavimo – pajuodintas. Ir ta šviesa yra raštas ir knygos ir kelios šviesios galvos. Knygų spausdinimas. Venecijos spaustuvininkai. Apie knygų leidybą – idėjinę ir verslininkišką – nerealu skaityt. Ir dar pabaiga tokia. Nesakysiu, kokia.

Bendrai, tai, žinoma, knyga visa dvelkia savotišku anarchizmu ar kokiu ten velniu, kurio idėją įprasmino Luther Blissett ketveriukė. Kai jau visai buvau pasimetus tekste, tai pradėjau skaityti nuo galo, nuo baigiamojo Simone Tallone žodžio, kuris savotiškai padeda atnarplioti tekstą, paaiškina kontekstą, taip pat kaip ir Dainoros Pociūtės įžanginis žodis, kurį dar kąrtą perskaičiau jau baigs knygą.

Labai rekomenduoju visiems, mėgstantiems tokias biškį kitokias istorines knygas, užsispyrėliams knygų tramdytojams. Iššūkis, vertas laiko. O leidyklai “Aukso žuvys” ačiū už tokią nestandartinę knygą ir už gražų leidimą.

 

 

Visas gyvenimas

visas

Kad gerai knygai parašyti ir premijai laimėti nereikia parašyti 1000 psl., jau žinome iš Julian Barnes. Net didelės intrigos nereikia, kaip kad “Stouneryje”, su kuriuo vis tapatinama ši knyga. Galvoju, ar pagalvočiau apie panašumą su Stouneriu, jei visi taip intensyviai nebaksnotų. Kartais net erzina tas baksnojimas – neleidžia knygai ramiai gyventi savo gyvenimo ir dvelkia neoriginalumo spąstais.

“Visas gyvenimas” – ramiai, nedaugiažodžiaujant tekanti gyvenimo upė. Gan žiauriai autorius neduoda pagrindiniam veikėjui nei gražios vaikystės, nei šiaip kažkokio įspūdingo gyvenimo. Beribe švelnia meile ir tai neleidžia iki soties pasidžiaugti. Tad skaitytojui, tokiam, kaip man, skaitant apie tokius herojus, belieka tik kraipyti galvą ir baidyti slogias mintis apie gyvenimo prasmę, apie tokią vienatvę, kuri ne tik kad gimstant ir mirštant (čia, kur jau niekaip neišvengiama), bet ir šiaip – visą gyvenimą.

Robert Seethaler

Robert Seethaler

Ir kažkodėl vis tiek ta teksto upė tokia kažkokia skaidri. Ir tada pagalvoji, kad gal gyvenimo įprasminimui nereikia būti nuolatiniu kalnus verčiančiuherojumi – gal užtenka vieno vienintelio veiksmo, pavyzdžiui, nunešti sergantį piemenį nuo kalno arba pagaut už kulkšnies prarajon skriejančią turistę. Kas žino?

Karališkieji Londono triušiai

karaliskieji-londono-triusiai-1

-Pasakok, apie ką knyga.

-Kartą gyveno mažas triušis vardu Šailas. Jis mėgdavo eiti pas seną triušį, kurį visi laikė pamišusiu, klausytis jo pasakojamų istorijų apie Karališkuosius Londono triušius.

-O kas čia per triušiai?

-Karališkieji triušiai saugojo karalienę, karalių ir visus kitus, nes vieną kartą vienas karalius nusprendė, kad pagrindinis jo patiekalas bus triušienos pyragas, bet mažasis princas (ne prancūžiškas) labai mylėjo triušius ir patiekalas buvo pakeistas, todėl susibūrė triušių gauja, kuri prisiekė ginti Karališkuosius šeimos narius.

-Kas ten per gauja buvo?

– Jie buvo pasivadinę Karališkaisiais Londono triušiais ir po Bakingemo rūmais buvo išsikasę tunel,į ir galėjo patekti į bet kurį kambarį.

-Kur dažniausiai eidavo?

-Jie tiesiog saugojo. O mažasis Šailas miške nugirdo Žiurkaracų pokalbį, kaip jie norėjo nufotogrfuoti Karalienę be karūnos ir išplėšti iš Karalienės pusę jos sielos.

-Kam jiems ta siela?

-Jiems sielos nereikėjo, bet jie interneto svetainėje (žiurkių) galėjo už nuotraukas gauti labai daug pinigų. Tiesiog daug pinigų. Ir tada senasis triušis išleido Mažąjį triušį pas karališkuosius triušius.

-Kad praneštų?

-Taip. Jis perėjo per seną tunelį į ūkininko daržą ir užsiropštė ant sunkvežimio, kuris turėjo nuvėžti į Londoną. Tada triušis nuvažiavo į Londoną ir nuotykiai prasidėjo. Pabaiga.

-Ką???

-Tada jis išgelbėjo Karalienę ir pasakė priesaiką, ir gavo antspaudą ant letenos.

-O tai kaip nuotykiai? Taip paprastai viskas įvyko?

-Nu, nepaprastai. Nenoriu visko išpasakoti, kad būtų įdomiau. Tingiu.

Tuo ir baigsime šitą apžvalgą, kad skaitytojams būtų įdomiau.

-O bus pratęsimas, ar ne?

-Gal.

Štai taip.

-O patiko, ar ne?

-Patiko.

-Iš 5, kiek patiko?

-5.

montefiorees-58dce0985e427

Interviu su autoriais čia.

Dabar jau tikrai pabaiga.

 

Domas ir Tomas. Išklerusio autobuso detektyvas

domas-ir-tomas-2-1

Klausinėju savo devynerių dukros. Sakytų, kad su puse.

-Ar greit perskaitei?

-Taip, per kokias 2 dienas.

-Kuri patiko labiau?

-Autobusas. Nes “Autobusą” skaičiau pati, o “Šluotą” skaitei tu (aš esu skaitytojos mama).

-O pati istorija?

-Antra dalis (Autobusas). Įdomiau, nes “Šluotoje” detektyvas prasideda vos ne iš karto, o antroj detektyvas pabaigoj. Domas ir Tomasa važiuoja į vandens parką su nauju autobusu, kuris pagamintas Kinijoje. Jis buvo ateities autobusas. Ateities, nes labai geras autobusas. Domas ir Tomas, tiksliau, Tomas, sutiko baseine savo meilę Upę.

-Tai ten ir meilės istorija?

-Taip. It Tomas papasakos jai įdomių eilėraščių. Juokingų. Apie meilę Upei.

-O Domas nepavydėjo?

-Ne.

-O ką jis veikė?

-Jie buvo vandens parke ir Tomas pasiūlė jai ledų ir tada pasiūlė Upei eiti apžiūrėti jų autobuso.

-Su maudomukais?

-Ne, jie persirengė.

-Jinai sutiko?

-Taip. Pamatė, kad autobusas skylėtas, nors pradžioje buvo gražus ir tvarkingas.

-Tai čia prasideda detektyvas?

-Taip. Ir jie išsiaiškino, kas nutiko autobusui.

-O nuo ko pradėjo aiškintis?

-Surinko komandą, su kuria aiškinsis. Ją sudarė kinas Chi, Upė, Tomas ir Domas, imtynininkas (vaikas), ir mergaitė Goda su savo šuniu Micium.

-O iš kur atsirado kinas?

-Vienas berniukas autobuse paspaudė mygtuką “Maisto užsakymas” ir jam tiesiai iš Kinijos atvežė.

-Tas kinas?

-Taip.

-O tada?

-Pradėjo nuo nuotraukų. Imtynininkas padarė autobuso nuotraukų, kad paklaustų garsių mechanikų, kas čia atsitiko. Micius įkvėpė keistą kvapą ir nusekė paskui jį. Pasirodo ten buvo dešros parduotuvė. Chi apžiūrėjo autobusąir rado butelį, kuris pagamintas Kinijoje. Paskambino savo broliui Cho, kuris turėjo išsiaiškinti, koks fabrikas pagamino tą buteliuką. Ir jie išsiaiškino!

-Tai kas ten atsitiko tam autobusui?

Tai va, man tai papasakojo, kas prie ko, o tau teks perskaityt pačiai/pačiam arba geriausia duoti savo vaikui perskaityt, tada ir sužinosit pabaigą, ypač, jei skaitytojas pasakos taip “nuosekliai” kaip maniškė. Tai sėkmės. O istorija tai tikrai labai gili ir tyrimas toli nuveda. Nuo Kinijos iki mokyklos.

P.S. Kažin, ar ponas autorius Tomas Dirgėla kartais nėra mano literatūros mokytojos sūnus. Detektyvas tęsiasi, nebent autorius prisipažintų 🙂

 

Greyhound

grey

Sebastian Ranes autobusu (Amerikoje yra tokia autobusų įmonė Greyhound, o greyhound, pasirodo, dar yra ir šunų veislė) keliauja iš vakarinės valstijų pusės į rytinę. Viso labo kokias keturias dienas. Būtų nieko ypatingo, tik Sebastian’ui yra 11 metų ir jis keliauja vienas. Jo mamai eilinės vestuvės ir berniukas jose yra nepageidaujamas, greičiausiai neįtiko eiliniam jaunikiui.

Bet kas – autobuso vairuotojas, keleivis, stoties viršininkas, jo paties močiutė, pas kurią berniukas važiuoja – sužinoję, kad Sebastian keliauja vienas minutėlei sustingsta – keturias dienas vienas!!! Per jas, aišku, įvyksta visokiausių nutikimų, ir tokių, kurių kiekviena mama meldžia, kad niekada jos vaikams nenutiktų, ir tokių, kurie palieka neišdildomą įspūdį ir pėdsaką visam likusiam gyvenimui (gerą).

Knyga, sakyčiau, yra iš young adult kategorijos. Neigiamoji knygos pusė visai tikėtina, o štai teigiamoji – gerasis pakeleivis alia angelas sargas – gal nelabai. Bet jis labai reikalingas tai knygai ir, galima sakyti, nepersūdo to savo gerumo, tik tiek, kad jo egzistavimas toks labiau neįtikėtinas ir stebuklinis (nelabai gal taip būna), bet nereikia čia būt man skeptike, tegul būna jis tokis, šviesos spindulys autobuse, keliaujančiame per Ameriką.

Manau, kad puiki knyga paaugliams. Gražiai pasakanti dalykus, kuriuos paaugliams reikia išgirsti – jei ne iš artimųjų, tai bent iš knygų.

Rejection Proof

reject

Gauti atsakymą “Ne” nėra pats didžiausias malonumas. Žmonės “Ne” bijo, vengia ir nenori nieko apie tai girdėti. O bet tačiau, kaip rašoma šioje knygoje, “Ne” irgi galima savotiškai suvartyti, sušvelninti ir paversti tuo dievo atveriamu langu, kai kažkas užtrenkia duris prieš nosį. Juk dažniausiai taip ir būna – užsitrenkia tos durys, gauni spyrį į sėdynę ir eini iš savo komforto zonos – esi privestas tą langą susirasti. O dar būna, paaiškėja, kad tas langas yra tai ko ieškojai visą gyvenimą, kas tave geriausiai atskleidžia ir t.t. O postūmiui reikėjo tik to vienintelio “ne”.

Knygos autorius Jia Jiang korporacijoje, kurioje dirbo, jautėsi nelaimingas ir neišsipildęs, todėl, padrąsintas žmonos, nutarė pamėginti kurti savo verslą. Ir kai viskas naujame versle atrodė labai optimistiškai, staiga gavo didelį “ne” iš investuotojų. Ajajajajajai!

Nusviro rankos, nukrito nuotaika ir Jia, žinoma, pasijuto tikru lūzeriu. “Ne” buvo žlugdantis ir nepakeliamas, todėl kažkiek atsitokėjęs jis nusprendė, kad reikia save prie neigiamų atsakymų pripratinti tiesiog save priešpastatant situacijose, kuriose beveik garantuotai atsakymas bus “ne”. Šimtas dienų – šimtas “ne“. O gal tiksliau – 100 nuotykių?

Kaip dažniausiai būna su tokio tipo knygomis, jei pabrazini ir randi autoriaus TED talk, tai būna labai geras knygos summary. Aš TED talk dar nežiūrėjau, bet, manau, šį kartą tikrai taip ir bus. Tai pažiūrėk ir matysi. Skirti 15 minučių neigiamo atsakymo baimei sumažinti – tikrai verta.

 

 

 

When Breath Becomes Air / Įkvėpti tylą

Tai nėra pati lengviausia knyga skaityti, ypač dabar. Bet išvengti knygų, kurios ateina, kartais irgi nelabai gali – tiesiog ateina ir skaitai, lyg neturėtum pasirinkimo. Ir kartais pagalvoji – nu, rimtai, dabar turėjai ateiti, pakliūti man į rankas, dabar? Rimtai? Galėjo sau ramiausiai gulėti visose pasaulio lentynose ir būti neįdomi ir nepastebima.

Šios knygos autoriaus jau nebėra gyvųjų tarpe, o rašydamas šią knygą jis nežinojo, kiek ilgai bus šiame pasaulyje (lyg kas nors iš mūsų žinotume). Bet viena yra nežinoti – viena ar dešimt tūkstančių dienų, o kita – ar viena diena, ar 365… Ir skirtumas atrodo toks – nors ir vienodai nežinome, tas, kuris žino, kad dienų bus tik šimtai, o ne tūkstančiai, jas skaičiuoja kitaip.

Paul skaičiuoja tą mažesnį dienų skaičių. Ir jis pagreitintai bėga – jo laikas. Ir jo gyvenimo grožis yra tame, kad jis jį tarsi atsisako nugyventi kitaip, nei buvo numatęs tam atvejui, kai gyventų dar dešimt tūkstančių dienų. Nors skaitydama dažnai galvojau, kad “aš taip nedaryčiau, aš taip nedaryčiau”, perskaičius galvojau, kad jis buvo teisus priimdamas visus savo likusio gyvenimo sprendimus. Nes tai jo gyvenimas ir jo sprendimai. Drąsūs, gal užsispyrėliškai kvaili (bet ne man spręst) ir man visiškai nesuprantami, bet orūs, išdidūs.

Baisus neteisybės jausmas tiesiog ir tiek. Kai išeina tie, kurie gali tiek daug duoti, tiek daug sukurti, tiek daug mylėti. Lyg visokie pagiežingi, pavydūs, pikti, paspūtę, pasikėlę ir amžinai bambantys net ten yra nereikalingi… tai išeina, kad pragaras yra čia, o geriausi išeina į rojų pirmieji?

Commonwealth

Viena iš knygų, kuri papuola į visokių geriausių 2016 metų knygų sąrašus. Man irgi patiko, galbūt net labiausiai iš visų Ann Patchett skaitytų knygų. Kiek pamenu, visos jos buvo įtraukiančios ir įdomios, kol skaitai, bet nė viena nenunešė stogo, nors ir buvo geresnės nei vidutinės. Net daviau 4 goodreads.

Šioji, sakyčiau, tokia moderni, sutrumpinta šeimos saga (šeimos sagos man patinka, nesutrumpintos irgi), pasakojama nelinijiniu būdu, kaip tikriausiai turėtų būti pasakojama tradicinė saga. Šokinėjama iš laikmečio į laikmetį, sužinai tai šį bei tą, susiintriguoji ir leki leki į pabaigą (aišku, klausantis audioknygos toli nenulėksi, nebent labai pasigreitinsi skaitytoją).

O viskas prasideda krikštynose, kuriose apsireiškia nekviestas vyriškis, ieškantis priežasties pasiplauti nuo savo trijų mažų vaikų ir nėščios žmonos. Na, vos ne darbo reikalas apsilankyti kolegos kūdikio (svečiui nežinomo vardo ir net nežinomos lyties) tokia proga. Kūdikis tai kūdikis, bet jau kolegos žmonos gražumas, kaip gi taip galima! Akių neįmanoma atplėšt ir, po kelių valandų, jau ir savo lūpų nuo jos, kiek apgirtusios lūpų.

Taip krikštynų varpais prasideda dviejų šeimų griūtis, suformavusi tokį keistą darinį – kaip kad būna dviejų galų troba, tai čia – dviejų galų šeima. Pasibučiavusieji išdavikiškuoju bučiniu kartu turi šešis vaikus, antrosios buvusių dviejų šeimų pusės – tuos pačius, tik atskirai – du ir keturis. Tokia alia extended family – šiandienos kasdienybė, tikriausiai. Ir kaip sako Ann Patchett, vaikai gerai sugyveno, nebuvo, kad nekenčia vieni kitų – greičiau visi nekentė savo tėvų. Toks iš proto vedantis šaršynėlis.

Tai štai šio keisto darinio gyvenimas ir keliauja per knygą – pusę amžiaus bemaž. Kaip kam nusisekė, kas ką nuveikė, kas kur prašapo, kuo susirgo ir kaip kapanojosi iš visokių situacijų, gimė, numirė ir t.t. Žongliruodama tai vienu, tai kitu šeimos nariu, kartais ir kokiu pašalaičiu, autorė nupasakoja visą dviejų galų šeimos istoriją. Įtikinančiai, žavingai. Patiko man. Greičiausiai jau kokia leidykla apsiėmusi versti apie šią dviejų šeimų trobą, t.y. sandraugą.

Reimė

rime

Ech, tos Kate DiCamillo knygos… Man jos visai ne vaikiškos, o suaugėliškos. Tokios šviesiai liūdnos ir ilgesingos, o perskaičius norisi kažką apsikabinti. Kad būtų šilčiau ir saugiau.

“Reimė” – tokia labai apie gyvenimą. Nepagražintą ir nenuspalvintą. Tokį, koks jis yra. Tokį, kuriuose iš namų išeina tėčiai, močiutės verčiasi per galvą, kad anūkai neatsidurtų vaikų prieglaudose, ir šiaip reikia gerai pakovoti už būvį. Atrodo, ir ko gali išmokti iš tokių knygų? Paprasta. Vertinti paprastus dalykus- tokius, kaip gražūs plaukų sagučiai arba skanus saldainis, o taip pat ir nepaprastus, bet labai brangintinus – draugystę ir ištikimybę, na, ir nenuleisti rankų, net, atrodo visai liūdose situacijose.

Mano vyresnėlė kažkaip neužkibo už šios knygos, dar tikriausiai per jauna, gal per vaikiška, nori visokių linksmų, pilnų paslapčių ar išdaigų knygų. “Reimę” su jaunesniais vaikais geriau skaityti kartu, padiskutuojant ir paaiškinant, kaip visaip būna.

Prisipažįstu

1473066008_prisipazistu

Net neįsivaizduoju, nuo kurio čia galo parašyti apie šią knygą, nes aišku, kai tokio storio, tai ir kampų daug. Bet labai džiaugiuosi, kad perskaičiau, buvau jau pasiilgusi kažko panašaus, svaresnio – kur ir ranką nusveria, ir dūšią.

Pats tekstas nėra sudėtingai parašytas, skaitosi lengvai, tačiau apima daug visokių laiko ir personažų gijų, kurias surankioti išlaikyti ir yra didžiausias “darbas”. Todėl gal, sakyčiau, geriausia būtų skaityti arba kai turite daugiau laiko, arba nuolatos, be didelių pertraukų, kad per daug neatsitraukt nuo teksto – nes išsibarstys viskas, praras žavesį ir prasmę.

Tai nėra knyga iš serijos “gera ir linksma”. Ant knygos viršelio kažkaip labai pabrėžiama blogis, blogio prigimtis ir t.t. Aš tą viršelį rimtai perskaičiau tik pabaigus knygą, tai nežinau, nereiktų ten labai išsigąsti, kad vien tik blogis kažkoks ten dominuoja. Bet tikriausiai tokia jau žmogiškoji prigimtis – kai atsiduriama tam tikrose laikmečio blogio duobėse, kad pradeda lįsti visos tos blogosios bjaurastys, fanatizmas, trumparegiškumas.

O pati istorija? Na, kokią norite pasirinkti? Ar Adriano, pagrindinio veikėjo, gyvenimą, ar smuiko, kurį gavo palikimo iš savo tėvo? Instrumento, kuris pradėjo savo gyvenimą prieš keletą šimtmečių, į dirva nukritusia sėkla, išaugsiančia medžiu smuikui dirbinti, pergyveno keletą šeimininkų, buvo ir dovanotas, ir vogtas, ir atimtas, ir toliau dar gyvuos ir graudins savo tobulu skambesiu, kai mūsų nebebus. Dar klausimas, kas čia tas pagrindinis knygos veikėjas.

Neįmanoma keliom pastraipom aprašyti šios knygos. Bet rekomenduoju. Nepaisant visų blogio apraiškų, atostogoms man puikiai tiko.

jaume

Didžioji tėvų agentūra

didzioji

Viena iš knygų, kurią dukra ryte surijo. Ryja, o galvoj mintys “kaip faina, kaip faina, mano vaikas skaito!” Tikrai labai faina. Tik va niekaip nesisekė pagauti, kad papasakotų, apie ką knyga ir kas ten taip labai patiko. Vasara buvo, kur ten pagausi, tai teko pačiai paskaityti.

Skaitydama pagalvojau, kad knyga, kaip dabartiniai ilgametražiai animaciniai filmai – vis tiek tėvai turi į juos eiti kartu su vaikais, tai reikia, kad ir tėvams būtų įdomu, tad kūrėjai įmeta visokių poteksčių į siužetą, kad ir vaikai, ir tėvai juokiais, tik iš skirtingų daykų.

Taip ir šioj knygoj pilna visokių nuorodų į tikrą gyvenimą, kuriuos, manau, kad skaitantieji 8-12 metų vaikai tikriausiai nelabai pagaus. O tos “nuorodos” į visokias žvaigždes, kurias tėvais pasirenka Baris, savaisiais gimdytojais nepatenkintas berniukas, kuris gauna galimybę pasirinkti tėvus. Tai ir renkasi iš tokių labai turtingų, ar labai žymių, kurie alia Brangelina ar dar kokia žvaigždė realiam pasaulyje arba aktyvistų,ar atsipūtusių hipių.

Labai nebloga knygos mintis ir labai lengvas moralas pabaigoje, pilni aruodai vėliau padiskutuoti su vaiku, kas ten buvo, kaip atsitiko, o kaip tau kartais pasirodo, ar norėtum pamainyti savo tėvus į kitus? Patiko ir rekomenduoju.