Sniego vaikas

Image result for sniego vaikas

Nuo Nobelio prie Pulitzerio. Visai netikėtai, jau perskaičiusi pamačiau, kad ši knyga 2013 m. yra laimėjusi Pulitzerio premiją už debiutą. Ir tikriausiai pelnytai. Knyga pasirodė tikrai gerai sukurpta, skaityti vienas malonumas, ypač jei patinka kažkas neapčiuopiamo tarp pasakos ir realybės. Man patinka, jei gerai surašyta, mielai apsigaunu, kai esu profesionaliai apgaudinėjama.

Aliaskos šalčiuose (pagal oro temperatūrą romanas primena Hannah Kent “Paskutines apeigas“, kurios rutuliojasi Islandijoje) gyvena pagyvenusi bevaikė pora. Bando kažkaip suvaldyti amžinai sušalusią žemę, bet, nesant vaikų, sunku žiūrėti į ateitį, sunku įžiūrėti tikslą ir sunkaus darbo atšiauriame klimate prasmę. Taigi, sekant rusų pasakos apie Snieguolę motyvais,  jie nulipdo sniego mergaitę, kuri ima ir atgyja.

Iš pradžių patys negali tuo patikėti, labai ilgai negali ir kitų įtikinti, bet galiausiai išaiškėja, kad mergaitė tikra. Labai tikra laukinukė. Gamtos vaikas, kurį visi nori turėti. O turėti, tai reiškia visada būti kartu ir gyventi pagal visiems priimtinas normas. O normos gamtos vaikui yra nelaisvė. Kokio dydžio turi būti meilė, kad galėtum gyventi nelaisvėje?

Labai šviesus, skaidrus romanas. Nors pabaiga nėra rožinė, tačiau beveik galima sakyti, kad vis dėlto “ilgai ir laimingai gyveno”. Ne visi, bet vis tiek neblogai.

Image result for eowyn ivey
Eowyn Ivey, kurią mama pavadino pagal knygos “Žiedų valdovas” veikėją. Su šeima gyvena Aliaskoje. Pozuoja prie malkų, kurias nusipirko už premiją.

 

 

Šeimos reikalai

“Šeimos reikaluose” Mistry paprasčiausiu būdu atskleidžia trapią šeimos reikalų pusiausvyrą. Kas labiausiai visus iš tos pusiausvyros išmuša? Senas ligonis, kurį reikia nukaršinti. Gal nereikia nė Indijos, apie bet kurią šalį tokią knygą galima būtų parašyti, na, bet, žinoma, Indija turi savo nelaimių sąrašiuką –  nors šalis yra religijų, tautų, popieriuje nelegalių kastų ir ko tik nesugalvosi maišalynė, labiausiai susigrūdusi vieta žemėje, kur visi gyvena ir lipa vienas kitam ant galvos arba per galvas – šitoje grūstyje kažkokiu stebuklingu būdu reikia gyventi tik savo rasės, tik savo kastos, tik savo rudos spalvos atspalvio odos apibrėžime, tėvų valios šviesoje ir jokiu budu ne šešėlyje – būtų pražūtis visai šeimai! Buvimas ten, kur priklauso pagal tradiciją yra ypatingas laimės garantas visiems tradicijų mėgėjams-  net nenorėk būt kitoks. Visų labui. Kaip individas tu neegzistuoji. Tik ne Indijoje. Seneliukas pabandė jaunystėje, pažiūrėkite, kas iš viso to išėjo?

Taigi, kas karšins senelį? Dideliame bute gyvenantys podukra ir posūnis ar mažame butelyje susispaudę dukra su šeima? Oooo, įsiklausykite į ilgiausią tiradą priežasčių ir pasiteisinimų, siekiančių neatmenamus laikus, svarstymus, kas yra pareiga, o kas jau ne. Kas yra laikina, o kas amžina. Patikėkit, niekada nenorėčiau stoti į argumentų kovą su podukra Kušme – piktybine kolektyvinių prisiminimų pripampusia atsikalbinėjimų meistre. Šlykščiai žavinga asmenybė, teisėtai nusipelniusi autoriaus numatytos pabaigos.

O ta šeimos pusiausvyra, pasirodo, kainuoja. Jei ne vieno laimę, tai kito. Jei ne vieno sveiką protą, tai antro. Užburtas ratas, su dievo palaima ar prakeiksmu, kas žino.

Rohinton Mistry turi ypatingą sugebėjimą kankinti skaitytoją beviltiškumu. Tikriausiai nė vienas rašytojas manęs į tokią neviltį nevaro. Nu, siaubeli, kaip toj Indijoj viskas beviltiška, ar čia autoriui, emigravusiam į Kanadą taip atrodo? Tikriausiai, jei jau galiausiai pats pabėgo. Nors ši knyga vis tiek daug šviesesnė nei ankščiau leidyklos išleista (ir mano manymu, stipresnė ir įtaigesnė) “Trapi pusiausvyra”. Šią perskaičius, reikia labai labai didelio Indijos entuziasto arba šiaip amnezijos knygai, kad Indija taptų patrauklia šalim.

Tiek jau to Indija. Ši knyga – pamąstymui apie šeimą. Apie situaciją. Apie reikalus. Skaitykite ir džiaukitės, kad gerai gyvenat, jei gerai gyvenat. O jei norit pasitobulinti burbėjimuose ir atsikalbinėjimuose, knyga puikia jums tiks. Saviugdai, žodžiu.

 

Basakojis bingo pranešėjas

basakojis-bingo-pranesejas_z1

Kai skaitai lietuvio rašytojo prisiminimus, tai kažkaip įsivaizduoji, kad daug kas bus žinoma – miestai, kaimai, aplinkybės, tam tikro laikotarpio aktualijos, tačiau su Antano Šileikos prisiminimų knyga yra visiškai kitaip. Tiesą sakant, didžiojoje knygos dalyje nerasite nieko panašaus, su kuo kaip lietuviai galėtumėte susitapatinti – Antano Šileikos vaikystė su lituanistinėm mokyklom šeštadieniais, tautinias šokiais ir užmiesčio gyvenimo ypatybėmis yra visiškai svetima Lietuvoje gyvenantiems. Gal girdėta iš giminaičių iš už Atlanto pasakojimų, ypač, jei jie kanadiečiai, bet ne daugiau. Todėl skaityti kažkaip keista.

Kol neateina nepriklausomybė ir skaitytojas kartu su Antanu Šileika ir nepriklausomybės veikėjais supuola į taip pažįstamus įvykius, tik šį kartą papasakotus iš kitos pusės. Iš tos, kur atvykę už geležinės uždangos, kad ir su geriausiais kostiumais ir paltais, atrodėme apgailėtinai, geriausiu atveju nedvokėme prakaitu. Visa tai galiu lengvai įsivaizduoti, nes prisimenu iš tėvų pasakojimų, kai panašiu laiku svečiavosi pas giminaičius Amerikoje ir pirmi dalykai, kurie ištiko – kūno kvapų naikinimas, aprengimas šortais ir kedais, mamai buvo liepta nusiskusti vis dar tarybinės moters kojas.

Knygos autorius gan atviras ir nevaizduoja savęs dideliu herojumi nei gyvenime, nei meilėje, nei kaip rašytojas. Jis dažnai traukia per dantį ne tik save, bet ir knygoje aprašomus žmones, pvz., apie profesorių Vytautą Landsbergį, apsilankiusį Kanadoje nepriklausomybės aušroje, jis rašo: “Pirmininkas Vytautas Landsbergis buvo dar labiau profesoriškas negu jo pavaduotojas, kalbėjo lėčiau ir turėjo vieną nedidelį trūkumą – jis juokėsi tarsi koks blogiukas iš animacinio filmuko”.

Kad įtikintų besisvečiuojančius Lietuvos atstovus kalbėti kuo glausčiau ir trumpiau, kanadiečius išvadina kvailiais, kurie nesugeba išlaikyti dėmesio ilgiau nei dvidešimt sekundžių, ir taip toliau. O knygos pabaigoje parašo labai asmenišką dalyką apie savo šeimą – paprastai ir natūraliai, su viltimi, kad kada nors ir Lietuvoje bus paprastai ir natūraliai. Kol kas dar ne, bet kada nors – būtinai. Tiesiog.

 

 

 

 

Pachinko

pachinko

“Pachinko” metų pabaigoje galima rasti beveik visuose geriausių šių metų knygų sąrašuose, kuriuos nagrinėju ieškodama naujos knygos klausymui. Žiūriu sąrašą, tada žiūriu, ar yra audible, tada paklausau, ar įmanoma klausyti – net ir po šitiekos žingsnių vis tiek ne visada pavyksta atsirinkti lengvai klausomą knygą. Tačiau su Patchinko – pats tas, linijinis realistiškas pasakojimas, aiški kalba (būna, kad skaitoma, pvz., su airišku akcentu – pusės neina suprasti).

“Tamsioji Japonijos pusė” – tokia mintis šovė į galvą, galvojant, kaip čia geriausia šitą knygą apibūdinti. Viskas nors ir biednai, bet taikiai ir ramiai prasideda Korėjoje – vis dar vienoje, tačiau Japonijos okupuotoje – būtent čia užsimezga šeimos kelias, vesiantis mus per kelias kartas. Likimas du nelaimėlius suveda į neįprastai laimingą santuoką, iš kurios gimsta Sunja –  štai ji lipdama per saldžioje laimėje užgimusias nelaimes atsiduria Japonijoje, kurioje korėjiečiai yra nematomi žmonės, gyvenantys siaubingomis sąlygomis, tai suvokiantys ir neturintis kitos išeities. Vėliau net tėvynės nebeturintys, nes šioji suskyla į dvi.

Ši knyga yra emigrantų knyga, nes, nepaisant to, iš kur, į kur migruojama, vis tiek gyvenimas svečioje šalyje emigrantui vienodai prasideda. O kadangi namuose pakankamai vargo ragavęs, emigrantas sukandęs dantis darbuojasi visus pralenkdamas, emigranto vaikas turi daug pasiekti, turi tobulai išmokti naują kalbą ir įsilieti į vietinę visuomenę. Ypač, kai nėra kur grįžti.

O kas per daiktas tas Pachinko, paaiškėja daug vėliau. Pachinko – labai Japonijoje populiarus žaidimas-automatas. Toks, sakyčiau maniakinis ir mums nelabai suprantamas. Na, o esmė jo tokia – faktai netikrinti, bet pagal knygą, pachinko automatų salonų verslas nėra labai garbingas, tad dažniausiai jų savininkai yra korėjiečiai, nes, kaip jau dažniausiai būna – emigrantams atitenka veiklos, kurių nesiima vietiniai. Tokie truputį alia naujieji rusai, toks vaizdas susidaro skaitant.

Ir dar: pachinko yra ant knygos viršelio, o norintiems labiau suprasti – filmukas apie pachinko čia.

Knyga labai įdomi iš istorinės pusės – iki tol knygoje pasakojama istorija buvo ne tik Japonijos, bet ir mano tamsioji mėnulio pusė. Tačiau nepasakyčiau, kad iš literatūrinės būtų kažkaip labai ypatinga, tad, kaip dažnai būna, kai tokios knygos atsiduria geriausių knygų -ukuose, į galvą lenda mintis, ar tikrai jau nebuvo geresnių šiais metais, jei ši knyga laikoma tokia ypatinga.

Mėlynų siūlų ritė

melynu-siulu-rite-1

Nežinau, mes tai gyvenime sakom “siūlų špūlė” (kaip ir angliškam pavadinime A Spool of Blue Thread), bet, aišku, pro kalbainių akis tokis žodis niekaip tikriausiai ant knygos viršelio nepraietų -pagal ekonomikos atvirumą esam pirmajame dešimtuke, o štai pagal kalbos tikriausiai pačiam paskutiniam…

Ši knyga vis šmėžuoja prieš akis nuo 2015 m, kai pateko į Man Booker trumpąjį sąrašą, bet kadangi goodreads nelabai knygą liaupsino, tai vis kažkaip susilaikydavau ir nesiryždavau skaityt, na, bet lietuviškas leidimas ir tas gražus viršelis padarė savo. Sugundė, žodžiu.

Tai kaip tie įspūdžiai? Knyga, skaitėsi visai lengvai ir visai smagiai, tik, jau pastebiu ir pradedu bijoti storesnių knygų – redaktoriai galėjo tvirčiau atstovėti ir pasidarbuoti knygos karpymu. Tiesiai šviesiai – pirmoji knygos dalis yra 266 puslapiai ir tiek puslapių puikiausiai tempia ant normalios knygos – normali pradža ir normali pabaiga. Taškas, užverti ir visi patenkinti. Bet kažkodėl autorė sugalvojo prikabinti dar 3 skyrius su 100+ puslapių, kuriuos pradėjus skaityti, net nelabai supranti, kur ir kokiam laikmetyje atsidūrei ir kam jie reikalingi. Žinoma, jie ten paskui kažkaip išsivynioja ir turi keletą neblogų istorijų, realiai pirmos dalies priešistorių, bet nu prikabinti tikrai lievai. Manau, tos dėmesio vertos istorijos galėjo būti apkirptos ir įterptos į pirmą dalį, ir skaitytojui nereiktų jaustis kaip iš dangaus nukritusiam.

Tai ties tuo prikabinimu ir užbuksuoja labiausiai knyga, bet paskui pabuksavus pavyksta išvažiuot ir antrą kartą užbaigti. Vienas vargas, žodžiu. Nors iš kitos pusės, ten tokia gan crazy ta priešistorė, tikrai įdomu pažinti jaunus pirmos dalies veikėjus – į ramius diedukus žiūrėdama niekad nepasakyčiau, kad jie tokie buvo, tai man labai patinka, kai autoriai taip ima ir apgauna (ne puslapių skaičiumi, bet charakterio įvairove). Bet nepatinka, kai prirašo nereikalingų puslapių ir jų niekas nedrįsta ištrinti.

Taip kad apraminus lūkesčius iki normalių, galit poilsiui imt ir skaityt.

Bičių istorija

biciu

Nors šios knygos tema nėra visiška naujiena – apie bičių išnykimo pasekmes jau buvome įspėti animaciniame filme Bee Movie  – po šio skaitinio turiu dar vieną siaubo temą pasiparinimui – šalia kokio vieno milijono kitų distopinių pasiparinimo temų. Ir dar kaip tyčia mano svainė dar šį savaitgalį mestelėjo frazę: “Kažkaip šiemet visai nėra širšių…” Tarsi būtų kuo džiaugtis. Jezusmarijairvisišventieji – nu, tikrai nėra, jei kas matėt, prašom mane nuraminti!

Ši knyga yra pats tikriausias pageturner (gal turit pasiūlymą lietuviškam atitikmeniui?). Tikriausiai visiškai netinkamas vasaros skaitiniams, nes po dienos jau ir nebeturi ką skaityti (čia tiesiog įspėjimas, kad pasiimtumei prie kokio ežero daugiau knygų). Tai šia prasme knyga tikrai puikiai sukonstruota –  nors kaip ir žinai, kaip viskas baigės, visas dėmesys sukoncentruotas į kaip? kaip? kaip?

Kaip vystosi trys laiko linijos, kurios užrašytos ant knygos viršelio? 1852 m. – modernaus avilio sukūrimas (dar vienas šiandienos sutapimas – per TV rodė kažkurią Pelenės pasakos versiją ir ką jūs sau manot – filme parodė knygoje minimus senovinius šiaudinius avilius); 2007 m. atrodo dar visai neseniai, bet jau prieš dešimt metų – pirmieji neaiškūs bičių dingimo atvejai; ir siaubingieji 2098, kai vienintelis būdas užauginti maisto – apdulkinti augalus rankomis. Ir žinoma, pakankamai rankų ir valdžios tokiam kruopščiam darbui turi tik Kinija.

Štai jums ir kuokelės bei piesteliai iš biologijos pamokų. Saugokit bites, kažin, ar jau tikrai taip blogai, kaip kad knygoj rašo? O kur dar Trumpas…

***

Namų darbai po šio įrašo:

  1. Pranešti apie matytą širšę
  2. Sugalvoti atitikmenį – pageturner

Eleanor Oliphant is Completely Fine

eleanr

Įsivaizduok kažkokią keistuolę darbe, namie, univeroj, na, kur sėdi viena, apsirengus be skonio, siaubas, kaip taip galima rengtis, su niekuo nebendrauja, o užklausta atsako kokią nors nesąmonę ne į temą. Garantuoju, kad gali tokią įsivaizduoti, nes kiekvienas kolektyvas tokį žmogų turi. Biškį keistą, švelniai tariant, biškį trenktą – nelabai švelniai. Pašnairuoji ir praeini pro tokį, ane? Vis tiek susišnekėti neįmanoma, ko ten stengtis ir nuotaiką gadinti.

Tokia ir yra Eleanor. Devyni metai iš eilės – pirmadienį į darbą, po darbo – tiesiai namo, kokia šaldyta pica vakarienei, savatgaliais – butelis degtinės. Per savaitę pasakytų žodžių tikrai nereiktų skaičiuoti tūkstančiais. Toks užciklintas gyvenimas, kitokio greičiausiai neįsivaizduoja nei aplinka, nei ji pati. Tiesa, karts nuo karto pokalbis su mamyte, kuri Eleanor gerai padrožia ir nusodina, kaip didžiausią nevykėlę ir baisuoklę, ką jau kalbėti apie randus ant veido – širdis – vienas randas.

Atrodytų, na, kas čia per knygos veikėja, gal turi kokią proto negalią ar sindromą, apie kažką panašaus šnabžda visi apinkiniai ir nebesupranti, ko tikėtis iš knygos ir iš Eleanor – autorė nieko neišduoda. Bet knyga nepaleidžia, nes kažkas ten yra, priežastys, kurios po truputį išsiduoda, kažkas, lyg ir jauti, kad nelabai gero, sunkaus, ką Eleanor reikėjo vienai pakelti.

Labai stebuklingai paprasta, neįmantri, bet labai jautri, kartu ir liūdna, ir šviesi knyga apie kasdienį paprastą paprastų ir neįdomių žmonių gyvenimą, apie žmogiškumą, apie tai, kiek daug gali pakelti žmogus ir kiek daug gali reikšti pagalbos ranka ar draugystė. Gali imti ir nustebinti.

Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą

karas-isgelbejes-mano-gyvenima

Skaičiau šitą knygą ir galvojau, ką ji man primena? Anglija prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą. Lakūnai. Žinoma, K.Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo” ir “Griuvėsių dievas“. O čia štai – knyga vaikams. Ir pavadinimas toks, sakyčiau, kraupokas kaip vaikiškai knygai. Bet tikslus, nors gal vis tiek per sunkus vaikiškai knygai, ką? Ir tema tokia – ne iš lengvųjų, tikrai. Tad galvojau dar ir apie tai, ar mano devynmetė jau yra pakankamai brandi, kad suprastų šitą knygą, ar dar verta palūkėti, arba skaityti kartu, paaiškinant, padiskutuojant?

Ada ir Džeimis – sesuo ir brolis. Skurdžiai gyvenantys, kas būtų dar pakenčiama, jei vaikai būtų mylimi. Džeimis dar nieko – laisvas paukštelis, bėgioja, skraido, kur papuola, o štai Ada niekada neišeina iš buto. Dėl nesveikos negydomos kojos ji prikaustyta namuose, užgauliojama motinos, kaimynų laikoma protiškai atsilikusia, nors, kaip pati vėliau sakys “nesveika mano koja, o ne galva”.

Ir tada prasideda karas ir vaikai turi būti evakuoti iš Londono. Ados motina nepaleidžia, bet ji pabėga – šliaužte, nes eiti negali. Vaikai papuola į gailestingas rankas ir pirmą kartą gyvenime yra laikomi žmonėmis. Vaikais. Nuprausiami, pamaitinami, apkabinami, myluojami. Viskas pasikeičia. Iš čia ir “karas, išgelbėjęs mano gyvenimą”. Yra ir kitoks gyvenimas.

Knyga labai įtraukianti, smalsu skaityti, kas bus toliau. Keliose vietose gal nelabai patikėjau, kažkaip sušlubavo vaikų reakcijos į tam tikras situacijas – kai pasielgė ne kaip užguiti vaikai, o kaip kaprizingi lepūnėliai ar vargo nematę ponaičiai, bet tiek to, gal ir taip būna. Tik šiaip tokia visai suaugėliška knyga. Truputį brandesniam skaitytojui, gal, kaip sakiau, su paaiškinimu, kad viskas būtų suprasta teisingai. Nors gal čia aš pakankamai neįvertinu?

Q

Q

Internetuose nelabai įmanoma rasti normalaus dydžio knygos viršelio, tad atostogų atsiminimui ir garbei dedu šitą. Tik atostogom ir galiu dėkoti, kad pavyko įveikti šitą knygą, na, nes a) labai stora, nes b) tik vieną turėjau pasiėmusi  ir,c)  nemanau, kad būčiau kur nors namų aplinkoje persivertus per kritinį knygos vidurį, nuo kurio realiai pasidarė įdomu skaityti. O tas kritinis vidurys, hmm, kokiam 330 psl. Tai sukandi dantis ir skaitai, nes daugiau neturi ką. Svarbiausia, kad įveikus apima geras jausmas, kad aš ją, o ne ji mane. Nes labiausiai tai bijojau nusivylimo po tiekos valandų skaitymo. Tai po ilgos įžangos, kaip nors trumpai apie ką ten viskas.

Pradžia, kaip jau minėjau – sunki. Nieko neina suprasti, kas ten apie ką ir su kuo. Kažkokie maištai, baisios kovos, erezijos ir t.t. Ir pats tekstas toks net negrožinis. Atrodo, kokią istorijos knygą skaitai su lyriniais nukrypimais, laiškų ištraukomis ir panašiai. Ir dar ilgiausiai negali suprasti, kas čia gerietis, o kas blogietis, ir kas čia apskritai pasakotojas. Bet kažkuriuo metu galiausiai išsivynioja mūsų  herojus su tūkstančiais vardų ir neigiamas šnipas su viena vienintele raide Q. Taigi, dvikova, mielasis skaitytojau. Tarp šių dviejų, o iš tikro tarp reformacijos, kuriai šiais metais stukteli pusė tūkstančio metų ir kontrreformacijos.

Apie pusiau teigiamą herojų. Kažkoks dievo numylėtinis, arba, gal ne, kaip tik prakeiktasis, kuriam skirta keliauti per bažnyčios skilimo patį plyšio kraštą – visada ten, kur karščiausia, kur Romos manymu, didžiausia erezija, karščiausi laužai liepsnoja ir didžiausios beprotystės. Niekaip negalintis numirti, vis kaip nors išsigelbtintis ar išgelbėjamas. Pirmojoje knygos dalyje jis pasakoja pagrindinę liniją, aiškiai žinome, kas darosi jo galvoje, kai Q tuo tarpu mums pažįstamas tik iš iškalbingų raportų savo partonui į Romą. Mūsų herojus visada tik idėjų sekėjas, ne visada man aiški jo motyvacija tas idėjas ginti…

Antrojoje knygos pusėje svarstyklės persisveria į kitą pusę – kai šimtavardis herojus supranta, kad jis ir kovos broliai buvo šnipinėjami ir išduoti, – pats tampa šnipu ir sekliu su svarbiausiu tikslu – surasti išdaviką. Tada jau Q nebe toks paslaptingas ir nematomas, labiau žmogiškas ir pažeidžiamas, išvargintas tos trisdešimties metų kovos.

Šiaip tai knygoje toks žiaurus XVI a. realizmas. O vargeli, kaip ten krenta galvos, trykšta kraujų fontanai ir iš pilvų krenta žarnos. Kaip ten dar jie turėjo laiko apie dievą galvoti, štai kur klausimas. Nors man atrodo, dievas tuo metu buvo išėjęs atostogų. Ir tada, kaip visais laikais, nuo amžių amžinųjų iki pat dabar, kas tik netingėjo, dievo vardu skerdė savo artimą.

Bet yra ir šviesos šioje tamsybių knygoje, kur net kiekvienas puslapis vietoj paauksavimo – pajuodintas. Ir ta šviesa yra raštas ir knygos ir kelios šviesios galvos. Knygų spausdinimas. Venecijos spaustuvininkai. Apie knygų leidybą – idėjinę ir verslininkišką – nerealu skaityt. Ir dar pabaiga tokia. Nesakysiu, kokia.

Bendrai, tai, žinoma, knyga visa dvelkia savotišku anarchizmu ar kokiu ten velniu, kurio idėją įprasmino Luther Blissett ketveriukė. Kai jau visai buvau pasimetus tekste, tai pradėjau skaityti nuo galo, nuo baigiamojo Simone Tallone žodžio, kuris savotiškai padeda atnarplioti tekstą, paaiškina kontekstą, taip pat kaip ir Dainoros Pociūtės įžanginis žodis, kurį dar kąrtą perskaičiau jau baigs knygą.

Labai rekomenduoju visiems, mėgstantiems tokias biškį kitokias istorines knygas, užsispyrėliams knygų tramdytojams. Iššūkis, vertas laiko. O leidyklai “Aukso žuvys” ačiū už tokią nestandartinę knygą ir už gražų leidimą.

 

 

Visas gyvenimas

visas

Kad gerai knygai parašyti ir premijai laimėti nereikia parašyti 1000 psl., jau žinome iš Julian Barnes. Net didelės intrigos nereikia, kaip kad “Stouneryje”, su kuriuo vis tapatinama ši knyga. Galvoju, ar pagalvočiau apie panašumą su Stouneriu, jei visi taip intensyviai nebaksnotų. Kartais net erzina tas baksnojimas – neleidžia knygai ramiai gyventi savo gyvenimo ir dvelkia neoriginalumo spąstais.

“Visas gyvenimas” – ramiai, nedaugiažodžiaujant tekanti gyvenimo upė. Gan žiauriai autorius neduoda pagrindiniam veikėjui nei gražios vaikystės, nei šiaip kažkokio įspūdingo gyvenimo. Beribe švelnia meile ir tai neleidžia iki soties pasidžiaugti. Tad skaitytojui, tokiam, kaip man, skaitant apie tokius herojus, belieka tik kraipyti galvą ir baidyti slogias mintis apie gyvenimo prasmę, apie tokią vienatvę, kuri ne tik kad gimstant ir mirštant (čia, kur jau niekaip neišvengiama), bet ir šiaip – visą gyvenimą.

Robert Seethaler
Robert Seethaler

Ir kažkodėl vis tiek ta teksto upė tokia kažkokia skaidri. Ir tada pagalvoji, kad gal gyvenimo įprasminimui nereikia būti nuolatiniu kalnus verčiančiuherojumi – gal užtenka vieno vienintelio veiksmo, pavyzdžiui, nunešti sergantį piemenį nuo kalno arba pagaut už kulkšnies prarajon skriejančią turistę. Kas žino?

Karališkieji Londono triušiai

karaliskieji-londono-triusiai-1

-Pasakok, apie ką knyga.

-Kartą gyveno mažas triušis vardu Šailas. Jis mėgdavo eiti pas seną triušį, kurį visi laikė pamišusiu, klausytis jo pasakojamų istorijų apie Karališkuosius Londono triušius.

-O kas čia per triušiai?

-Karališkieji triušiai saugojo karalienę, karalių ir visus kitus, nes vieną kartą vienas karalius nusprendė, kad pagrindinis jo patiekalas bus triušienos pyragas, bet mažasis princas (ne prancūžiškas) labai mylėjo triušius ir patiekalas buvo pakeistas, todėl susibūrė triušių gauja, kuri prisiekė ginti Karališkuosius šeimos narius.

-Kas ten per gauja buvo?

– Jie buvo pasivadinę Karališkaisiais Londono triušiais ir po Bakingemo rūmais buvo išsikasę tunel,į ir galėjo patekti į bet kurį kambarį.

-Kur dažniausiai eidavo?

-Jie tiesiog saugojo. O mažasis Šailas miške nugirdo Žiurkaracų pokalbį, kaip jie norėjo nufotogrfuoti Karalienę be karūnos ir išplėšti iš Karalienės pusę jos sielos.

-Kam jiems ta siela?

-Jiems sielos nereikėjo, bet jie interneto svetainėje (žiurkių) galėjo už nuotraukas gauti labai daug pinigų. Tiesiog daug pinigų. Ir tada senasis triušis išleido Mažąjį triušį pas karališkuosius triušius.

-Kad praneštų?

-Taip. Jis perėjo per seną tunelį į ūkininko daržą ir užsiropštė ant sunkvežimio, kuris turėjo nuvėžti į Londoną. Tada triušis nuvažiavo į Londoną ir nuotykiai prasidėjo. Pabaiga.

-Ką???

-Tada jis išgelbėjo Karalienę ir pasakė priesaiką, ir gavo antspaudą ant letenos.

-O tai kaip nuotykiai? Taip paprastai viskas įvyko?

-Nu, nepaprastai. Nenoriu visko išpasakoti, kad būtų įdomiau. Tingiu.

Tuo ir baigsime šitą apžvalgą, kad skaitytojams būtų įdomiau.

-O bus pratęsimas, ar ne?

-Gal.

Štai taip.

-O patiko, ar ne?

-Patiko.

-Iš 5, kiek patiko?

-5.

montefiorees-58dce0985e427

Interviu su autoriais čia.

Dabar jau tikrai pabaiga.

 

Domas ir Tomas. Išklerusio autobuso detektyvas

domas-ir-tomas-2-1

Klausinėju savo devynerių dukros. Sakytų, kad su puse.

-Ar greit perskaitei?

-Taip, per kokias 2 dienas.

-Kuri patiko labiau?

-Autobusas. Nes “Autobusą” skaičiau pati, o “Šluotą” skaitei tu (aš esu skaitytojos mama).

-O pati istorija?

-Antra dalis (Autobusas). Įdomiau, nes “Šluotoje” detektyvas prasideda vos ne iš karto, o antroj detektyvas pabaigoj. Domas ir Tomasa važiuoja į vandens parką su nauju autobusu, kuris pagamintas Kinijoje. Jis buvo ateities autobusas. Ateities, nes labai geras autobusas. Domas ir Tomas, tiksliau, Tomas, sutiko baseine savo meilę Upę.

-Tai ten ir meilės istorija?

-Taip. It Tomas papasakos jai įdomių eilėraščių. Juokingų. Apie meilę Upei.

-O Domas nepavydėjo?

-Ne.

-O ką jis veikė?

-Jie buvo vandens parke ir Tomas pasiūlė jai ledų ir tada pasiūlė Upei eiti apžiūrėti jų autobuso.

-Su maudomukais?

-Ne, jie persirengė.

-Jinai sutiko?

-Taip. Pamatė, kad autobusas skylėtas, nors pradžioje buvo gražus ir tvarkingas.

-Tai čia prasideda detektyvas?

-Taip. Ir jie išsiaiškino, kas nutiko autobusui.

-O nuo ko pradėjo aiškintis?

-Surinko komandą, su kuria aiškinsis. Ją sudarė kinas Chi, Upė, Tomas ir Domas, imtynininkas (vaikas), ir mergaitė Goda su savo šuniu Micium.

-O iš kur atsirado kinas?

-Vienas berniukas autobuse paspaudė mygtuką “Maisto užsakymas” ir jam tiesiai iš Kinijos atvežė.

-Tas kinas?

-Taip.

-O tada?

-Pradėjo nuo nuotraukų. Imtynininkas padarė autobuso nuotraukų, kad paklaustų garsių mechanikų, kas čia atsitiko. Micius įkvėpė keistą kvapą ir nusekė paskui jį. Pasirodo ten buvo dešros parduotuvė. Chi apžiūrėjo autobusąir rado butelį, kuris pagamintas Kinijoje. Paskambino savo broliui Cho, kuris turėjo išsiaiškinti, koks fabrikas pagamino tą buteliuką. Ir jie išsiaiškino!

-Tai kas ten atsitiko tam autobusui?

Tai va, man tai papasakojo, kas prie ko, o tau teks perskaityt pačiai/pačiam arba geriausia duoti savo vaikui perskaityt, tada ir sužinosit pabaigą, ypač, jei skaitytojas pasakos taip “nuosekliai” kaip maniškė. Tai sėkmės. O istorija tai tikrai labai gili ir tyrimas toli nuveda. Nuo Kinijos iki mokyklos.

P.S. Kažin, ar ponas autorius Tomas Dirgėla kartais nėra mano literatūros mokytojos sūnus. Detektyvas tęsiasi, nebent autorius prisipažintų 🙂

 

Greyhound

grey

Sebastian Ranes autobusu (Amerikoje yra tokia autobusų įmonė Greyhound, o greyhound, pasirodo, dar yra ir šunų veislė) keliauja iš vakarinės valstijų pusės į rytinę. Viso labo kokias keturias dienas. Būtų nieko ypatingo, tik Sebastian’ui yra 11 metų ir jis keliauja vienas. Jo mamai eilinės vestuvės ir berniukas jose yra nepageidaujamas, greičiausiai neįtiko eiliniam jaunikiui.

Bet kas – autobuso vairuotojas, keleivis, stoties viršininkas, jo paties močiutė, pas kurią berniukas važiuoja – sužinoję, kad Sebastian keliauja vienas minutėlei sustingsta – keturias dienas vienas!!! Per jas, aišku, įvyksta visokiausių nutikimų, ir tokių, kurių kiekviena mama meldžia, kad niekada jos vaikams nenutiktų, ir tokių, kurie palieka neišdildomą įspūdį ir pėdsaką visam likusiam gyvenimui (gerą).

Knyga, sakyčiau, yra iš young adult kategorijos. Neigiamoji knygos pusė visai tikėtina, o štai teigiamoji – gerasis pakeleivis alia angelas sargas – gal nelabai. Bet jis labai reikalingas tai knygai ir, galima sakyti, nepersūdo to savo gerumo, tik tiek, kad jo egzistavimas toks labiau neįtikėtinas ir stebuklinis (nelabai gal taip būna), bet nereikia čia būt man skeptike, tegul būna jis tokis, šviesos spindulys autobuse, keliaujančiame per Ameriką.

Manau, kad puiki knyga paaugliams. Gražiai pasakanti dalykus, kuriuos paaugliams reikia išgirsti – jei ne iš artimųjų, tai bent iš knygų.

Rejection Proof

reject

Gauti atsakymą “Ne” nėra pats didžiausias malonumas. Žmonės “Ne” bijo, vengia ir nenori nieko apie tai girdėti. O bet tačiau, kaip rašoma šioje knygoje, “Ne” irgi galima savotiškai suvartyti, sušvelninti ir paversti tuo dievo atveriamu langu, kai kažkas užtrenkia duris prieš nosį. Juk dažniausiai taip ir būna – užsitrenkia tos durys, gauni spyrį į sėdynę ir eini iš savo komforto zonos – esi privestas tą langą susirasti. O dar būna, paaiškėja, kad tas langas yra tai ko ieškojai visą gyvenimą, kas tave geriausiai atskleidžia ir t.t. O postūmiui reikėjo tik to vienintelio “ne”.

Knygos autorius Jia Jiang korporacijoje, kurioje dirbo, jautėsi nelaimingas ir neišsipildęs, todėl, padrąsintas žmonos, nutarė pamėginti kurti savo verslą. Ir kai viskas naujame versle atrodė labai optimistiškai, staiga gavo didelį “ne” iš investuotojų. Ajajajajajai!

Nusviro rankos, nukrito nuotaika ir Jia, žinoma, pasijuto tikru lūzeriu. “Ne” buvo žlugdantis ir nepakeliamas, todėl kažkiek atsitokėjęs jis nusprendė, kad reikia save prie neigiamų atsakymų pripratinti tiesiog save priešpastatant situacijose, kuriose beveik garantuotai atsakymas bus “ne”. Šimtas dienų – šimtas “ne“. O gal tiksliau – 100 nuotykių?

Kaip dažniausiai būna su tokio tipo knygomis, jei pabrazini ir randi autoriaus TED talk, tai būna labai geras knygos summary. Aš TED talk dar nežiūrėjau, bet, manau, šį kartą tikrai taip ir bus. Tai pažiūrėk ir matysi. Skirti 15 minučių neigiamo atsakymo baimei sumažinti – tikrai verta.

 

 

 

When Breath Becomes Air / Įkvėpti tylą

Tai nėra pati lengviausia knyga skaityti, ypač dabar. Bet išvengti knygų, kurios ateina, kartais irgi nelabai gali – tiesiog ateina ir skaitai, lyg neturėtum pasirinkimo. Ir kartais pagalvoji – nu, rimtai, dabar turėjai ateiti, pakliūti man į rankas, dabar? Rimtai? Galėjo sau ramiausiai gulėti visose pasaulio lentynose ir būti neįdomi ir nepastebima.

Šios knygos autoriaus jau nebėra gyvųjų tarpe, o rašydamas šią knygą jis nežinojo, kiek ilgai bus šiame pasaulyje (lyg kas nors iš mūsų žinotume). Bet viena yra nežinoti – viena ar dešimt tūkstančių dienų, o kita – ar viena diena, ar 365… Ir skirtumas atrodo toks – nors ir vienodai nežinome, tas, kuris žino, kad dienų bus tik šimtai, o ne tūkstančiai, jas skaičiuoja kitaip.

Paul skaičiuoja tą mažesnį dienų skaičių. Ir jis pagreitintai bėga – jo laikas. Ir jo gyvenimo grožis yra tame, kad jis jį tarsi atsisako nugyventi kitaip, nei buvo numatęs tam atvejui, kai gyventų dar dešimt tūkstančių dienų. Nors skaitydama dažnai galvojau, kad “aš taip nedaryčiau, aš taip nedaryčiau”, perskaičius galvojau, kad jis buvo teisus priimdamas visus savo likusio gyvenimo sprendimus. Nes tai jo gyvenimas ir jo sprendimai. Drąsūs, gal užsispyrėliškai kvaili (bet ne man spręst) ir man visiškai nesuprantami, bet orūs, išdidūs.

Baisus neteisybės jausmas tiesiog ir tiek. Kai išeina tie, kurie gali tiek daug duoti, tiek daug sukurti, tiek daug mylėti. Lyg visokie pagiežingi, pavydūs, pikti, paspūtę, pasikėlę ir amžinai bambantys net ten yra nereikalingi… tai išeina, kad pragaras yra čia, o geriausi išeina į rojų pirmieji?