Nediplomatiški britų diplomato memuarai

Angliškas humoras man yra kažkas tokio. Tai šie britų diplomato memuarai tuo humoru tiesiog persmelkti. Susitikimas su autoriumi 2020-ųjų knygų mugėje taip pat buvo labai linksmas, dar linksmiau buvo dėl to, kad kiti pristatymo dalyviai dažnai to humoro nepagaudavo, tai autoriui kartais tekdavo juoktis pačiam su savim (juokiausi tyliai, jei paklaustumėt, o kur aš buvau).

Iš tikrųjų jau pradėjus skaityti, gailėjaus, kad skaitau ne originalo kalba. Na, sunku kai kurias vietas ir frazes išversti, gal turi taip solidžiai būti pagyvenęs britiškoje aplinkoje ir ne blogiau įvaldęs gimtąją kalbą, kad tekstas išsiverstų lengvai ir nebūtų sustabarėjęs. Dabar buvo biškį jausmelio, kad išversta ok, bet jauti, kad ne iki galo. Gaila biškį.

O šiaip knygoje pasakojama Kenvin Lynch diplomatinė kelionė – pradedant tai, kaip jis tarsi visai netyčia (vos perskaitęs dienos naujienas laikraštyje) buvo priimtas nešioti niekam nereikalingus biurokratijos mašinos popierėlius, o apšilus kojas išsiųstas į pasaulį atstovauti Jos Didenybės. Tose kelionėse daugiausia aprašyti visokie baliai festivaliai ir tūsai ir visokie nutikę prikolai, tad visai nenuostabu, kad autorius per knygos pristatymą sakė, kad knygą užsienio reikalų ministerija leido išleisti – jei tikitės slaptų misijų ir reikalų ir įtemptos alia šnipo egzistencijos – šioje knygoje viso to nelabai rasite.

Žinoma, lietuviui skaitytojui įdomiausia, kad knygos autorius ankstyvos nepriklausomybės metu buvo atsiųstas dirbti į Lietuvą, kur jam ne tik kad labai gerai sekėsi dirbti, maudytis pirty ir voliotis snieguose (dabar jau nebeatsimenu, voliojos, ar vis dėlto ne), bet ir vedus lietuvę įsitaisyti labai gerą uošvienę.

Tai tiek ten diplomatijos. Humoras ir bajeriai – faina, bet aš biškį tikėjaus daugiau diplomatinio turinio, žodžiu, negavau visko viename.

 

Antrininkė

Antrininkė – Dovilė Štuikienė

Tai vienur, tai kitur paskaitydavau atsiliepimų, kad skaitytojus šis lietuviškas detektyvinis romanas maloniai nustebino. Tai šios knygos ėmiausi vedama smalsumo ir, aišku, tikėjaus, kad pasiteisins, nes labiausiai gaila prastai knygai sugaišto laiko.

Nors pradžia tokia susukta ir nelabai aiški, autorė pasakoja apie kažkokią po miestą be aiškaus tikslo šliaužiojančią moterį, perėjus prie pagrindinės istorijos knyga suintriguoja – šeimos kelionė, zirzianti ir keistenybes pastebinti paauglė, į kurios pastabas niekas nekreipia dėmesio, ir staigus pagrindinės veikėjos dingimas. Tiesiog prasmego vos kelioms minutėms dingus šeimai iš akių.

Bendrai knyga susiskaitė lengvai, bet wow jausmo nebuvo (nu, visada jo tikiuosi). Istorija ir patiko, ir nepatiko, ir iki pat šios apžvalgos rašymo galvojau, kas patiko, o kas ne. Tai sugalvojau, kad patiko, kaip autorė susuko istoriją, kaip suvėlė ryšius ir santykius dar iki gimstant pagrindinei veikėjai – ši šeimyninė siužeto linija man tikrai padarė įspūdį ir išlaikė intrigą.

O bet tačiau, perskaičius knygą nesijaučiau įtikinta (kaip ir S.Ahnhmo 9 kape, kur dvynukais visiškai nėščia per pilvą nieko nebematanti policininkė laksto laukais ir po apleistus pastatus). Tikriausiai silpniausia pasirodė Martino linija, vergavimas uošvei, toks truputį perdėtas žmonių traukimas iš kelio ir šiaip viso šito motyvai – kodėl kai kurie personažai elgias kaip elgias, kodėl atsitinka vienaip ir kitaip – toks truputį pritempimo jausmas. Ir dar tas paslaptingasis veikėjas šantažuotojas kažkoks neaiškus, nežinau, ar ten iš viso reikalingas, buvo galima ir be jo apsieiti. Na, ir ta Pelenės istorijos dalis – iš nepritekliaus į tokį keistą aptekimą turtais. Mheee.

Na, bet perskaičiau (o čia jau pasiekimas, nes paskutiniu metu esu linkus knygas mest), ir, labai nesikabinėjant tikrai visai neblogai. Vasaros savaitgaliui puikiai tiks. Neparamstytos trys žvaigždės iš penkių.

*už knygą dėkoju leidyklai Balto.

 

 

Namų tvarkytojos vadovas

Namų tvarkytojos vadovas / Knygos / kitos knygos - kitosknygos.lt

Kaip įdomiai susiskaitė “Namų tvarkytojos vadovas”. Pinasi pinasi tos novelės, o perskaičius jausmas kaip romano. Ir dar jausmas, kad visą laiką sėdėjau ant kažkokios nudrengtos sofos nuo saulės išgeibusio Albukerkyje (JAV pietų miestas, kuris turi keisčiausią pasaulyje pavadinimą – Albuquerque) ir klausiaus autorės gyvenimo pasakojimų. Ji pasakoja ir tikriausiai biškį viduj juokias iš manęs ir šaipos, nes į tikrus įvykius prikaišioja visokių fantazijų, žiūri kaip aš reaguoju, o aš bijau išsižioti – kad tik nenutrūktų tas pasakojimas.

Autorė kalba paprastai žodžiais, kasdieniškai net, gal iš to ir įspūdis, kad ant tos sofos sėdi ir klausai, bandydama išnarplioti santykių raizgalynę – nuo begalinės meilės iki smurto, nuo diskriminacijos iki pripūstų gražuolės papų. Visi novelių veikėjai labai gyvi ir gyvenimiški, per tas noveles jie kažkaip praeina, kaip praeina paprasta gyvenimo diena be didelių įvykių, bet paskui tie veikėjai sukasi galvoj, lyg būtų kažkokie draugeliai iš mano pačios gyvenimo, net reikia pagalvoti, iš kur tu ten juos pažįstu ir nustebti, kad iš knygos.

Ypatingai įstrigo novelės, kur pasakojama apie motiną, kuri visiškai neturi motiniško dieviškumo ir apie saugų glėbį nuo pasaulio negandų taip pat galima pamiršti. Motina atstumia, išjuokia ir žemina, o dukros vis tiek viltingai į ją kabinasi, iki pat gyvenimo pabaigos. Taip skaudžiai gyvenimiškai.

Šis vadovas – viena iš knygų, kur, matyt, reiktų skaityti ne vieną kartą. Ir šiaip keista, kad pagal bendrą knygos nuotaiką, autorę įsivaizdavau visai kitokią – visų pirmiausia ne šviesiaodę, tad autorės nuotrauka knygos pabaigoje man buvo maždaug – o kas čia tokia? Tikrai ne toji iš pasakojimų, nes savo pasakojimuose ji būtų tikra balta varna. Bet tikriausiai ir buvo, dėl to taip paveiku.

Ir dar paskutinė novelė patiko – knygos karūna. Nepaisant tai, kas būtų buvę, jeigu būtų buvę, “ar galite patikėti? – bučiau pabaigusi gyvenimą lygiai taip, kaip dabar.”

 

Žodžių sąrašas

Kažkaip paskutiniu metu vaikiškos-pauglėjančios knygos, kurios patenka į rankas, – liūdnos. Na, taip, taip, nuotykiai, įtampa, kova, bet viskas, kas tarp eilučių, kas bendra atmosfera – eina sau, koks liūdesys. Suprantu, kad šiandieninis pasaulis laviruoja ant ekologinės katastrofos slenksčio ir tokia yra realybė. Bet kartais noris knygose nuo tos realybės pabėgti. Gal autoriai iš savo baimių šias knygas išaugina? Na, bet čia man tokios mintys vis sukosi galvoj, man atrodo, sūnus, kuriam skaičiau, su realybe labai šios knygos nesiejo, o aš ir neskatinau siet, tad knyga jam tiko ir patiko.

Leta – mergaitė, gyvenanti po Tirpsmo susikūrusioje Arkos diktatūroje, kuriai vadovauja Jonas Nojas. Paklusę Jonui gauna išvalyto gėlo vandens ir maisto, tačiau šių poreikių patenkinimas kainuoja viską, kas peni dvasią – muziką, meną, grožį ir net žodžius. Jonas Nojas galvoja, kad būtent žodžiai kalti, kad žmonija nusirito iki esamos padėties, tad, žmoniją reikia “gelbėti” mažinant žodžių pasirinkimą (nežinos žodžio ir nereikės sukt galvos), juos išbraukiant iš leistinų vartoti žodžių sąrašo ir sudarinėjant sąrašus likusių leidžiamų naudoti (primena mūsų diktatūriškus kalbos “sergėtojus”).

Leta – Jono Nojo sekėja ir patikėtinė – žodininkė. Knyga pasakoja apie mergaitės dvasinį virsmą – nuo tikėjimo “gelbėtoju” iki suvokimo, koks iš tikro yra ją supantis pasaulis. Ir pasirinkimo, kokiame pasaulyje ir su kokiais žmonėmis ji nori gyventi. Knygos pabaiga įnirtingai reikalauja tęsinio. Tikiuosi, ten daugiau šviesos ir vilties.

__________

Leidyklos “Debesų ganyklos” dovana

Remontas

Remontas - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

“Remontą”, galima sakyti, prarijau. Skaičiau ir galvojau, kad keletą jaunų lietuvių rašytojų vienu metu paveikė kolektyvinė pasamonė ir jos visos panašiu metu ėmė ir parašė panašios tematikos romanus, ypač, jei dar į sąrašą įtrauktumėm Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės “Devyniadešimtųjų vaikai tampa tėvais” – tai jau beveik ir turime pilną knygų kolekciją. Geras dalykas tas, kad visos tos knygos buvo smagios skaityt ir vienos daugiau, kitos mažiau, bet visos patiko.

“Remonte” apsigyvenau daugiabutyje, tokiam pačiam, kaip savo vaikystės ir paauglystės, kur gyvendavom vienoj kūčkoj su visais laiptinės vaikais ir migruodavome iš vieno buto į kitą. Kur kaimynės prižiūrėdavo vienos kitų vaikus: atsimenu, viena bėgo manęs gelbėt, kai užkilus temperatūrai, pradėjo vos ne vaidentis ir buvo baisu vienai būt namie, kita sergant ateidavo suleist vaistų ir susilaužius ranką iškvietė greitąją ir palydėjo mane į ligoninę – gali net kilt klausimas, kur tuo metu buvo mano tėvai, bet daugiabučio laiptinė buvo tas “kaimas”, kuris kartu augino vaikus, ir tam kaime, kaip ir “Remonte” virė gyvenimas, su visai savo personažais.

Taip “Remonte” skaitytojas išgyvens savo vaikystes-paauglystes-jaunystes ir prisitaikys situacijas, kurios tokios artimos ir pažįstamos, autorė taip emociškai taikliai išlaviruoja daugiabučio realybėje, kad perskaičius viskas susilieja su savais gyvenimais ir išgyvenimais. Pletkai, apkalbėjimai ir užkalbėjimai, moteriški kaimynų “teismai” už elgesį ir išvaizdą, ištikimų draugių neištikimybės, kaimynų vaikų keliai ir klystkeliai, vaikų auginimo iššūkiai ir mokyklinės aktualijos. Ir viskas apvilkta į pagrindinės veikėjos vaikystės draugės dingimo istoriją ir dar pabarstyta labai sveikais ironiškais ir sarkastiškais pabarstukais.

“Remontas” yra visai nepanašus į autorės apsakymus (Jurga Tumasonytė tai minėjo kažkokiam interviu), tad būsimieji knygos skaitytojai turėtų būt nusiteikė visai kitokiam stiliui, o autorė tikriausiai turi būt nusiteikus, kad romanas bus lyginamas su kitais panašiais romanais. Man pačiai gal apsakymai patiko labiau, bet romanas irgi patiko, tik kad dėl minėtos koncentracijos nebebuvo naujumo įspūdžio.

 

Mano kova. Mylintis žmogus

Kai perskaičiau pirmąją serijos dalį, pagalvojau, kad gal užteks ir vienos – na, maždaug įsivaizdavimui, apie ką čia kalba ir kas per reikalas ta autofiction. Skaičiau 2014 metais ir niekaip netikėjau, kad kokia nors leidykla imsis tokios apimties kūrinio vertimo. Ir štai 2020 m. – ir knyga išversta, ir tęsiu skaitymą, ir galvoju – kodėl.

Labiausiai tikriausiai iš smalsumo. Dėl tos pačios priežasties, kaip spoksau į instagraminių žmonių stories, kur balansuoju ant ribos – ar tikrai man tikrai reikia/trūksta/duoda žinojimas, kas juose yra transliuojama? Ypač kai transliuojama va taip intymiai? O ir dabar atrodo jau, kad auditoriją sudominti ir tegalima štai tokio lygio intymumu, kokio pradininku ir tapo Karl Ove Knausgard.

Ir dar tas atvirumas – ar peržengia ribą, ar ne? Iš jo pusės – tikriausiai, kad ne, bet iš žmonos, ypač, kai atkleidžiamos jos vyrui patikėtos paslaptys, dalykai, kur šiaip niekam nepasakoji? Kaip autoriui apsinuogint prieš skaitytoją su savo gyvenimu neapnuoginant žmonių, su kuriais gyveni? Tikriausiai neįmanoma ir vienintelė išeitis (kuri nelabai išeitis) – būt visų nesavanorių knygos veikėjų prakeiktam.

Ir kodėl vis tiek skaitom? Dėl to paties atvirumo – gal matydamas, kaip pasaulinio lygio literatūros žvaigždė kamuojasi su žemiškais dalykais, kaip netiki savo darbais, kaip visiškai panikuoja, kai reikia kalbėti auditorijai, save ramina, kad va ir jam nelengva, kad ir jį užknisa buitis, bamba žmona, būti visą dieną su vaikais nuobodu ir t.t.

Viena tikrai aišku – autoriui tikrai negalioja patarimas “jei gali nerašyti – nerašyk”. Nu, negali žmogus tikrai. O aš tikriausiai negaliu toliau neskaityt, padaryt “unfollow” Knausgard iš savo lentynos. Vis tiek smalsu, kaip ten ta vaikystė trečioje knygos dalyje. Tai – to be continued… O atsvarai tikriausiai reiktų žmonos Lindos kokią knygą perskaityt. Jos tikriausiai irgi niekas nebūtų vertęs, jei ne skandalistas vyras. Jei leistų kas pasirinkt, įdomu, kaip būtų pasirinkus?

Kirtis

Belindos Bauer “Kirtis” – knyga iš Man Booker longlist sąrašo, kas iš tikro stebina, nes kažkaip visai ne Booker stiliaus sakyčiau, o ir ar tikrai veža iki Booker lygio? Tokia nuoroda gal tik užkelia lūkesčius knygai. O ir pats, sakykim, psichologinis trileris nu nėra kažkos super duper stebuklingas. Normalus pager-turner (puslapių vertikas-ėdikas), tikrai kuo puikiausiai susiskaito ir gerai palaiko intrigą, o bet tačiau keli momentai knygoje (pvz., stebuklingas tėvo atsiradimas) tokie, hmm, nelabai įtikinami.

Bet, jei nesate labai priekabūs skaitytojai, tai, ai, atsiduodi tam skaitymo malonumui ir skaitai sau, nekeldama per daug klausimų ir mėgaujiesi istorija (kiek įmanoma žiaurybėmis mėgautis), sergi už geriečius ir tikiesi, kad žudikas kuo greičiau bus pagautas. Autorė neblogai pažongliruoja skaitytojo lūkesčiais – jau atrodo, kad kaip ri aiškus žudikas, o paskui jis gal jau ne toks ir blogas vyrukas, o gal visi baisumai tik netikslūs vaiko prisiminimai?

O jei nuo pradžių: trys vaikai karštą vasaros dieną pakelėje paliktame prikaitusiame automobilyje laukia savo pagalbos ieškoti išėjusios mamos. Deja, nesaulaukia. O ir nusikaltimas lieka ilgai neišaiškintas. Kol į nuošalią provinciją neatvažiuoja Londone “prisidirbęs” detektyvas, žmogžudysčių tyrėjas, kuris benarpliodamas vieną bylą, išsprendžia visai kitą.

A Good Neighborhood

Maximum Shelf: A GOOD NEIGHBORHOOD | Macmillan Library

Gražiam geram amerikietiškam priemiesty gyveno šeima – juodaodė mama Valerie ir jos talentingasis sūnus Xavier. Jie gyvena vieni, berniuko tėvas mirė dar jam mažam esant. Tėvas buvo baltasis.

Į greta esantį, prieš tai nugriovę senąjį ir pastatę prabangų naują namą, atsikėlia vietinė verslo žvaigždė, savo turtus ir gyvenimo būdą demonstruojantis Brad Whitman su žmona ir dviem dukrom. Pradžioje piešiamas kaip geraširdis vyriškis, pamilęs ir iš skurdo ištraukęs vienišą Julia ir jos dukterį Juniper, vėliau Whitman’as atsiskleidžia visu gražumu – jis ir seksistas, ir rasistas, ir netoli pedofilo. Nieko gero ir pakankamai pavojinga, kai sudedi šias savybes, ryšius ir pinigus.

Vietoj gražios kaimynystės nutinka štai kas: dėl didžiulių naujojo namo statybų, pažeidžamos seno Valerie kieme augančio ir su daug prisiminimų susijusio medžio šaknys, tad Valerie, pati gamtos mylėtoja, ekologijos profesorė, pasitarus su teisininkais, paduoda kaimyną ir statybų bendrovę į teismą.

Tuo tarpu Xavier susikukuoja su Juniper, kuri vos keturiolikos yra davus nekaltybės išsaugojimo iki vestuvių įžadus. Į nekaltybę mielai pasikėsintų patėvis, tad jaunimėlio susimetimas jam labai nepatinka ir po vieno incidento viskas nusivažiuoja iki kitokio pobūdžio bylos, o ta byla visus nuveda laidotuvių. Nesupykite, apie laidotuves autorė prasitaria visai knygos pradžioje, tad čia tikrai ne spoileris.

Kaimynų kova autorė bando parodyt dar vieną amerikietišką skaudulį, bet, atrodo, visai neblogai įsivažiavus, paskui visai nusivažiuoja. Pabaiga irgi nuvylė. Nebėr žmogaus, o toks jausmas, kad “gerieji” veikėjai iš to išlošė ar šiaip, pasirinko teisingą gyvenimo kelią vietoj neteisingo. Kažkaip per paprastai man ten autorė viską išrišo. Ir be to, viena užuomina, kurią gavo nelaimėlis/-ė, kuri mano manymu, kardinaliai turėjo pakeist knygos veikėjų likimus, kažkaip liko praignoruota. Na, tai summa sumarum, so so knyga. Nesikabinėjantiems susiskaitys, o norintiems rimčiau – nelabai verta prasidėt.

Polina

Baletas ir knyga viename man yra tobula. Jei ne baletas, instagramas man būtų nereikalingas – ten aš spoksau į baletą ir balerinas, ypač kai būnu per daug pavargus skaityt. Tai tikriausiai nėr ką ir sakyt – “Polina” man patiko, nes tai grafinė novelė apie baleriną – nuo mažos mergaitės, pastebėtos griežtojo Bojinsky, iki suaugusios ir šokio prasme užaugusios balerinos.

Nors grafinę novelę vietomis buvo sudėtinga suprast – autorius be jokio įspėjimo ar naujo skyriaus pažymėjimo ima ir peršoka į visai kitą naują temą ar laiką – istorija gražiai pasakoja nuo didelės atrankos į baleto mokyklą, nuo juodo darbo baleto salėje (rusų baleto mokyklose tas darbas ne tik fiziškai, bet dažnai ir morališkai labai juodas), traumų, nesėkmių, draugysčių ir pykčių, iki profesinių ieškojimų, blaškymosi tarp skirtingų mokytojų ir skirtingų jų filosofijų bei tikslų, iki laisvės atradus savo sritį ir kryptį. Iki vaikystėje iš mokytojų girdėtų žodžių išsipildymo ir įprasminimo.

Ypač rekomenduoju baleto mėgėjams.

American Dirt

Na, ką, perklausiau skandalingąją knygą. Yra du variantai kaip galima būtų apie ją parašyti. Be konteksto ir su kontekstu.

Be konteksto. Nors knyga kiek ilgesnė nei standartinė (standartinė būtų apie 10 valandų klausymo, šioji gal keturiolika), perklausiau greit, tikrai stengiausi ištaikyti kiekvieną klausymui palankų momentą. Veiksmas vyksta, įtampa didelė. Tačiau ši knyga buvo viena iš nedaugelio, gal net vienintelė, kurios neklausydavau prieš miegą – tiesiog nenorėdavau užbaigti dienos kokia nors baisia scena, o kartais net nenorėdavau žinot, kuo viskas baigsis, nes tos įtampos jau būdavo limitas, kiek noriu patirti (su įsibėgėjančiom coronos naujienom). Šiaip nesu bijotoja skaityti nepatogias knygas, bet šiuo atveju, labai aiškiai jauti, kad, nors skaitai grožinę knygą, realiai tai yra migrantų kasdienybė ir šiuo metu žmonės vienaip ar kitaip šią istoriją realiai išgyvena.

Pati istorija pasakoja apie motinos ir vaiko kelionę į Valstijas po to, kai kartelis susidoroja su visa jų šeima. Ši knyga labiausiai yra veiksmo knyga – kas bus toliau, kas bus toliau. Ar pavyks paimt pinigus, ar sutikti žmonės nuoširdūs, ar kartelio vadas jų ieško, ar pavyks užšokt ant traukinio, ar sąžiningi bus migracijos skyriasu darbuotojai, ar nesušals naktį, ar užteks vandens, ar ar ar…

Nors taip ir neaprašiau Valeria Luiselli “Lost Children Archive” (nes pavarčius knygą knygyne supratau, kad audio, kurį perklausiau, yra pats netinkamiausias formatas tokiai knygai su iliustracijomis (dabar kaip tik bandau knygą parsisiųst į Kindle)), klausydama nuolatos galvojau apie būtent šitą knygą, daug subtiliau perduodančią, o gal atspindinčią kaip veidrodis kitoje Meksikos-JAV sienos pusėje esančią situaciją. Didžioji “American Dirt” knygos dalis vyksta Meksikoje ir kelionėje į šiaurę, o “Archyve” iš dalies matome tokių kelionių per sieną pasekmes. Iš tikro po “American Dirt” labai noris grįžt prie “Archive”, perskaityt su vaizdais ir kitokiu supratimu.

Su kontekstu. Truputį pasiskaitynėjau apie tą skandalą. Skandalas kilo Oprah’ai pasirinkus knygą savo Knygų klubui, bei Lotynų kilmės autoriams, aktyvistams ir veikėjams sureagavus į pirmines knygą giriančias apžvalgas (kai kuriems knygos apžvalgininkams net teko jas koreguoti).

Knyga kaltinama rasizmu, šališkumu, steriotipiniu meksikiečių vaizdavimu, neteisingu simbolių interpretavimu, gremėzdiškais ir netikroviškais google translate lygio intarpais ispanų kalba, cultural appropriation (kurio net nežinau, kaip išverst) ir t.t. Latinos yra pasipiktinę, kad knyga neatspindi tikrosios situacijos ir realiai atrodo, kad šie du iš Meksikos norintys pabėgti žmonės tiesiog yra du baltieji amrikiečiai turintys sunkumų grįžt į savo šalį (ir čia jie yra teisūs, nes nors ir sunkus kelias, jis tikrai yra “palengvintas” su pradiniu kapitalu kišenėj ir teisingai sutiktais pakeleiviais).

Knyga sukėlė didžiulę diskusiją apie tai, kas apie ką gali rašyti. Pati autorė mini, kad gal nėra geriausias žmogus istorijai papasakoti. Vieni kaltina Oprah, kad ji pasirinko šią, o ne kokią nors kitą ta pačia tema parašyta Latino autoriaus knygą, kad iš jos knygos reklamos vėl uždirbs ir šiaip pasiturinčiai gyvenanti baltoji autorė, kai tuo tarpu Meksikos autoriai vos suduria galą su galu ir Oprah jų knygų nereklamuoja. Daėjo iki tokio lygio, kad autorė turėjo teisintis, kad jos močiutė yra Puerto Rikietė ir kad ji yra ne 100 procentų baltaodė.

Bet žinot, kad ir kaip teisios/neteisios būtų visos pusės, ypač apie ką gali/turi ar negali rašyti rašytojas, man viską autorės nenaudai damušė jos manikiūras knygos viršelio motyvais. Seriously? Manikiūras su spygliuotom vielom? Knygos, kurios tikslas papasakoti, koks siaubingas yra migrantų kelias, viršelio motyvais? Kažkas šioj vietoj prasilenkia ir nesusieina. Rizikinga rašyti apie tautą, kurios atstovu nesi, kai net negyveni toj šaly, kai garantuotai ta tauta perskaitys, įvertins ir badys pirštu į visus knygos trūkumus (čia biškį susišaukia, kaip Rūta Šepetys pylavojama už “Tarp pilkų debesų”) – vienas komentaras net paminėjo, kad istorija atrodo kaip sukurta laboratorijoje. Tai va. Tokia tad situacija – knyga be konteksto – viskas fine. Su kontekstu – kaip ir nelabai fine. Kuo tikriausias konfūzas.

Ir vis tiek manau verta paskaityt. Kaip kad vakarams davė supratimo Rūtos Šepetys knyga, taip ir mums sudaro, gal ir netikslų, bet vaizdą, apie tai, kas dedasi prie Meksikok-JAV sienos. Be to, tokia knyga gali būti pirmas žingsnis toliau gilintis į situaciją, perskaityti originalias #OwnVoice istorijas.

Naršymo metas

narsymo metas

Ši knyga suveikia panašiai kaip Marie Kondo maniakinio tvarkymosi knyga, tik šiuo atveju norisi išjungti visus aparatus, suvaldyti savo priklausomybes (su Kondo buvo taip, kad keliaus naktį mest popierių lauk) ir išvalyti smegenis.

Nėra taip, kad knyga būtų labai daug kažkokių naujienų papasakojus, bet jos gėrybė yra ta, kad viskas labai koncentruotai ir trumpai – žodžiu, kaip mūsų smegenys vis dar yra medžiotojų-rinkėjų lygyje ir kaip technologijų / facebookų kūrėjai naudojasi visokiausiom žmogaus smegenų fizinėm ir cheminėm (hormoninėm) prigimtinėm savybėm, susiformavusiom per tūkstančius metų.

Įdomūs tyrimai ir pastebėjimai apie tai, kaip mobilūs įrenginiai blaško dėmesį net tada, kai tiesiog guli ant stalo arba ramiai (nors mums nuo to tik neramiau) egistuoja kitam kambaryje. Kaip manipuliuojama mūsų dopamino lygiu kol lėėėėtai atidarinėjama programėlė ir kaip mes, kaip bezdžionėlės banano, laukiame like’ų. Žodžiu, nekoks vaizdelis, nekoks, dėl to tikrai verta išsiplaut biškį smegenis. Ir griežtai riboti šitą reikalą vaikams. Nes:

“Dėl automatizavimo ir dirbtinio intelekto nebeliks daugybės darbų, o likusioji tikriausiai reikalaus didelės koncentracijos. Ironiška, kad skaitmeniniame pasaulyje koncentracija yra reikalingiausia ir tuo pat metu nykstanti savybė.”

 

 

 

Žmona su paslaptimi / The Man in the Wooden Hat

Na, kadangi sulaukiau lietuviško pavadinimo (kuris, nors ir toli nukrypsta nuo originalo, bet tikrai labiau į temą, nei pirmosios knygos pavadinimas) ir viršelio, tai prisiruošiau parašyti įspūdžius savo perklausytos knygos (tiesa, nespjaučiau ir į vertimo skaitymą).

Vis galvoju, kuri man knyga patiko labiau – “Vyras be trūkumų”, ar žmona su trūkumais, vadinamais paslaptimis, bet kaip jau su tokiom knygom būna, man jos susiliejo į vieną ir tapo nebeatskiriamos. Kas skaitėt The Old Filth (pirmoji knyga), tai žinot, kad pirmoje knygoje istorija pasakojama iš vyro perspektyvos, o šioji iš moters. Ir pirmos knygos skaitytojas net neįtara, kokia pagazuota ta pirmosios knygos protagonisto žmona, kuri šiaip pirmojoje knygoje šian bei ten šmėkstėli, kolei staiga numiršta palaiminga mirtimi.

Žodžiu, už gražaus fasado, kaip visada, paslaptys, įvykusios ir potencialios, istorijos, racionalūs ir apgalvoti poelgiai, niekam nepapasakotos istorijos, tylūs nusivylimai ir naivūs įsivaizdavimai, kad pažįsti kitą žmogų.

Įspūdingiausia knygos vieta man yra pradžioje, kai pagrindinė veikėja Betė lemiamu gyvenimo momentu atsiduria tarp dviejų vyrų ir su vienu, deja (o gal ir ne deja, istorijoj, kaip sakant, “jeigu” nebūna), susitinka viena valanda per vėlai… Tai čia, toks momentas man prisiminė, kaip mūsų su KŽG. Literatūros mokytoja, apie kurią KŽG papasakojo šiame poste, mus jaunas ir naivias mokė, kad netekėtumėme už nemylimų vyrų, nes kai sutiksime mylimą, viskas virs tragedija. Mūsų literatūros pamokos buvo apie gyvenimą.

Tad, nors knyga ir nebuvo didelis wow, bet stoja į knygų, kurias verta perskaityti lentyną, o su “Vyru be trūkumų” susiporuoja į gerą porelę, tikrai vertą dėmesio.

Bitlas, Ana Orka ir aš

Noriu parašyt apie knygą, ieškau, koks “aš” vardas ir nerandu. Tikriausiai per visą knygą taip ir nebuvo įvardintas “aš”! Negali gi būti, kad pramiegojau! Knygą perskaičiau tikrai greitai. Priskirčiau prie knygų, į kurias įkrenti ir geriau jau kuo greičiau perskaityt, nes kitaip gresia visokių ten rimtų darbų nenudirbimu ir viso ko atidėliojimu. O tai jau, sakyčiau, geras signalas. Ir tikrų tikriausiai tekstas parašytas pagauliai, skaitytojas pagauna ritmą ir tada jau puslapiai tik verčiasi verčiasi.

Pirmas klausimas kylantis skaitant yra – o kas gi šios knygos auditorija? Pirmoje knygos pusėje visiškai aišku, kad knyga skirta paaugliams ir visi suaugę, kurie skaito, tai iš susirūpinimo ar kažkokios baimės, kad nebesupranta savo vaikų paauglių, kad su jais nebesusišneka ir patys pamiršo, kad jais buvo ir kaip jautės. Toks jausmas, kad bet kuris knygą skaitantis suaugėlis ją skaito lyg pasislėpę žiūrėdami pro siaurą durų tarpą – gal į savo vaikų pasaulį, o gal ir į jau pamirštą savąjį.

Kodėl toks jausmas? Gal todėl, kad, mano supratimu, gerai pataikyta į paauglio kalbos toną, viskas labai organiškai skaitosi ir yra nedatempta. Vienoje vietoje jau galvojau, kad va, va, ir paslydo autorė romantizuodama, bet čia pat protagonistas tuoj pats iš savo poetinių nukrypimų pasišaipo ir skaitytoja gali lengviau atsikvėpti, kad autorė neperspaudė.

Antras klausimas, kuris pradeda kirbėti nuo knygos vidurio – ar vis dėlto knyga paaugliams, ar jų tėvams? Staiga pasikeičia pasakotojas, įeina kiti veikėjai, paauglys stumtelėjamas į šoną (ir tuo tarpu užauga), paskui sugrįžta ir labai greitai perbėga per savo gyvenimą. Antroji knygos pusė visai ne paaugliams, man tai iš viso pasirodė visai atskira knyga ir kilo mintis, kad autorei reikėjo vietoj vienos knygos rašyti dvi – paaugliams ir nepaaugliams. Dabar gavos dvi vienoje su nelabai aiškia auditorija.

Tai va po viso šio konfūzo, niekaip nesugalvoju, kaip čia jaučiuosi. Tikrausiai taip ir jaučiuosi – pirmoji dalis tiesiog puiki, na, o antroji, hmm… ne tokia puiki, biškį, nžn, kažkas ne taip. Knygos nesugadina, bet puikumą tai jo. Tai kaip įvertint pusę puikios knygos?

9 kapas

Šis trileris turi viską, kas trileriui priklauso turėti, o svarbiausia, kad puslapiai tik verčias, tik verčias, kai skaitai, bet dievuliau, kiek žiaurysčių, negalėčiau dviejų tokių knygų skaityti viena paskui kitą. Tai tikriausiai ir šitą trilerių kriterijų puikiausiai išpildo. Bus įdomu autoriaus pasiklausyti per knygų mugę, gal papasakos iš kur jam kyla visos tos velnio skerdynių idėjos.

Na, o kai kurie žmonės gali ilgiausiai nešiotis skaudulius ir dar ilgiau planuoti keršto akcijas. “9 kapo” istorija prasidėjo meile konfliktų draskomoje pažadėtoje žemėje, tik kad tai meilei nebuvo lemta išsipildyti, nes įsimylėjeliai iš priešininkų pusių. O paskui, vos ne po dešimtmečio, tolimoje šiaurės šalyje pasipila žmogžudystės – nuo teisingumo ministro iki TV žvaigždės žmonos. O žudikas toks, kaip čia pasakius – mėsinėtojas, kad maža nepasirodo – kūnus net sunku sudėlioti į vieną rinkinį. Ir kodėl patyrusiems kriminalistams vis atrodo, kad byla niekaip nebaigta, nors policijos vadovybė mano kitaip?

Šeimyninės intrigos, meilės ir meilužiai, išdavystės, girtuoklystės – gyvenimas verda ir nėra laiko nei savaitgaliams, nei miegui. Tiek veikėjams, tiek skaitytojams. Jei norite prapulti knygoje – ši – pats tas.

A Woman is No Man

Etaf Rum yra naujas balsas amerikiečių literatūroje. Parašyti knygą ją įkvėpė knygų, kurios pasakotų arabių-amerikiečių moterų gyvenimus, tiesiog nebuvimas. Bet tos moterys yra. Paslėptos po skaromis, uždarytos už durų, parinktos Amerikoje gyvenantiems sūnums tradicijos palaikymo tikslais, o iš tikro tiesiog atitemptų į tą naują kultūrą (iš Palestinos), iš kurios tikimasi laisvės gūsio, o realybėje tiesiog laukia gyvenimas su visiškai nepažįstama nauja šeima, kuri, jei tavęs nedaužo, tai dar visai pasisekė.

Knyga buvo įdomi pažintiniais tikslais. Tikrai tos moterys yra už tylos šydo ir niekada per daug apie jas nebuvau susimąsčius, nes daug garsesni yra Afro ar Latino bendruomenių balsai. Įdomi bėgimo iš konflikto zonos saugumo sumetimais ir pritapimo/nepritapimo/senos kultūros išsaugojimo, nepritapimo ir nenoro pritapti naujoje kultūroje tema. Ypač aktuli smurto artimoje aplinkoje tema – kruopščiai bendruomenės slepiama ir viešai neaptarinėjama. Ir didžiulė tų moterų vienatvė.

Iš literatūrinės pusės knyga (klausiau audio) nuo kokio vidurio jau truputį priminė užstrigusią plokštelę, kai močiutė ieško savo vos mokyklą bebaigiančiai anūkei jaunikio, o anūkė vis kartoja, kad tuoktis nenori – nori mokytis. Bet paskui pagalvojau, kad, na, taip tikriausiai tam realiam gyvenime ir būna – sukasi sukasi ta plokštelė, grodama tą patį scenarijų, kartodamasi iš kartos į kartą, kol atsiranda kažkas, kas jį drastiškai nutraukia tą kultūrinę-tradicinę plokštelę grubiai per ją brėždami adata. Bet ir tada pasirinkimas labai aiškus – arba laisvė, arba šeima. Ir niekada abu.