Karališkieji Londono triušiai

karaliskieji-londono-triusiai-1

-Pasakok, apie ką knyga.

-Kartą gyveno mažas triušis vardu Šailas. Jis mėgdavo eiti pas seną triušį, kurį visi laikė pamišusiu, klausytis jo pasakojamų istorijų apie Karališkuosius Londono triušius.

-O kas čia per triušiai?

-Karališkieji triušiai saugojo karalienę, karalių ir visus kitus, nes vieną kartą vienas karalius nusprendė, kad pagrindinis jo patiekalas bus triušienos pyragas, bet mažasis princas (ne prancūžiškas) labai mylėjo triušius ir patiekalas buvo pakeistas, todėl susibūrė triušių gauja, kuri prisiekė ginti Karališkuosius šeimos narius.

-Kas ten per gauja buvo?

– Jie buvo pasivadinę Karališkaisiais Londono triušiais ir po Bakingemo rūmais buvo išsikasę tunel,į ir galėjo patekti į bet kurį kambarį.

-Kur dažniausiai eidavo?

-Jie tiesiog saugojo. O mažasis Šailas miške nugirdo Žiurkaracų pokalbį, kaip jie norėjo nufotogrfuoti Karalienę be karūnos ir išplėšti iš Karalienės pusę jos sielos.

-Kam jiems ta siela?

-Jiems sielos nereikėjo, bet jie interneto svetainėje (žiurkių) galėjo už nuotraukas gauti labai daug pinigų. Tiesiog daug pinigų. Ir tada senasis triušis išleido Mažąjį triušį pas karališkuosius triušius.

-Kad praneštų?

-Taip. Jis perėjo per seną tunelį į ūkininko daržą ir užsiropštė ant sunkvežimio, kuris turėjo nuvėžti į Londoną. Tada triušis nuvažiavo į Londoną ir nuotykiai prasidėjo. Pabaiga.

-Ką???

-Tada jis išgelbėjo Karalienę ir pasakė priesaiką, ir gavo antspaudą ant letenos.

-O tai kaip nuotykiai? Taip paprastai viskas įvyko?

-Nu, nepaprastai. Nenoriu visko išpasakoti, kad būtų įdomiau. Tingiu.

Tuo ir baigsime šitą apžvalgą, kad skaitytojams būtų įdomiau.

-O bus pratęsimas, ar ne?

-Gal.

Štai taip.

-O patiko, ar ne?

-Patiko.

-Iš 5, kiek patiko?

-5.

montefiorees-58dce0985e427

Interviu su autoriais čia.

Dabar jau tikrai pabaiga.

 

Domas ir Tomas. Išklerusio autobuso detektyvas

domas-ir-tomas-2-1

Klausinėju savo devynerių dukros. Sakytų, kad su puse.

-Ar greit perskaitei?

-Taip, per kokias 2 dienas.

-Kuri patiko labiau?

-Autobusas. Nes “Autobusą” skaičiau pati, o “Šluotą” skaitei tu (aš esu skaitytojos mama).

-O pati istorija?

-Antra dalis (Autobusas). Įdomiau, nes “Šluotoje” detektyvas prasideda vos ne iš karto, o antroj detektyvas pabaigoj. Domas ir Tomasa važiuoja į vandens parką su nauju autobusu, kuris pagamintas Kinijoje. Jis buvo ateities autobusas. Ateities, nes labai geras autobusas. Domas ir Tomas, tiksliau, Tomas, sutiko baseine savo meilę Upę.

-Tai ten ir meilės istorija?

-Taip. It Tomas papasakos jai įdomių eilėraščių. Juokingų. Apie meilę Upei.

-O Domas nepavydėjo?

-Ne.

-O ką jis veikė?

-Jie buvo vandens parke ir Tomas pasiūlė jai ledų ir tada pasiūlė Upei eiti apžiūrėti jų autobuso.

-Su maudomukais?

-Ne, jie persirengė.

-Jinai sutiko?

-Taip. Pamatė, kad autobusas skylėtas, nors pradžioje buvo gražus ir tvarkingas.

-Tai čia prasideda detektyvas?

-Taip. Ir jie išsiaiškino, kas nutiko autobusui.

-O nuo ko pradėjo aiškintis?

-Surinko komandą, su kuria aiškinsis. Ją sudarė kinas Chi, Upė, Tomas ir Domas, imtynininkas (vaikas), ir mergaitė Goda su savo šuniu Micium.

-O iš kur atsirado kinas?

-Vienas berniukas autobuse paspaudė mygtuką “Maisto užsakymas” ir jam tiesiai iš Kinijos atvežė.

-Tas kinas?

-Taip.

-O tada?

-Pradėjo nuo nuotraukų. Imtynininkas padarė autobuso nuotraukų, kad paklaustų garsių mechanikų, kas čia atsitiko. Micius įkvėpė keistą kvapą ir nusekė paskui jį. Pasirodo ten buvo dešros parduotuvė. Chi apžiūrėjo autobusąir rado butelį, kuris pagamintas Kinijoje. Paskambino savo broliui Cho, kuris turėjo išsiaiškinti, koks fabrikas pagamino tą buteliuką. Ir jie išsiaiškino!

-Tai kas ten atsitiko tam autobusui?

Tai va, man tai papasakojo, kas prie ko, o tau teks perskaityt pačiai/pačiam arba geriausia duoti savo vaikui perskaityt, tada ir sužinosit pabaigą, ypač, jei skaitytojas pasakos taip “nuosekliai” kaip maniškė. Tai sėkmės. O istorija tai tikrai labai gili ir tyrimas toli nuveda. Nuo Kinijos iki mokyklos.

P.S. Kažin, ar ponas autorius Tomas Dirgėla kartais nėra mano literatūros mokytojos sūnus. Detektyvas tęsiasi, nebent autorius prisipažintų 🙂

 

Greyhound

grey

Sebastian Ranes autobusu (Amerikoje yra tokia autobusų įmonė Greyhound, o greyhound, pasirodo, dar yra ir šunų veislė) keliauja iš vakarinės valstijų pusės į rytinę. Viso labo kokias keturias dienas. Būtų nieko ypatingo, tik Sebastian’ui yra 11 metų ir jis keliauja vienas. Jo mamai eilinės vestuvės ir berniukas jose yra nepageidaujamas, greičiausiai neįtiko eiliniam jaunikiui.

Bet kas – autobuso vairuotojas, keleivis, stoties viršininkas, jo paties močiutė, pas kurią berniukas važiuoja – sužinoję, kad Sebastian keliauja vienas minutėlei sustingsta – keturias dienas vienas!!! Per jas, aišku, įvyksta visokiausių nutikimų, ir tokių, kurių kiekviena mama meldžia, kad niekada jos vaikams nenutiktų, ir tokių, kurie palieka neišdildomą įspūdį ir pėdsaką visam likusiam gyvenimui (gerą).

Knyga, sakyčiau, yra iš young adult kategorijos. Neigiamoji knygos pusė visai tikėtina, o štai teigiamoji – gerasis pakeleivis alia angelas sargas – gal nelabai. Bet jis labai reikalingas tai knygai ir, galima sakyti, nepersūdo to savo gerumo, tik tiek, kad jo egzistavimas toks labiau neįtikėtinas ir stebuklinis (nelabai gal taip būna), bet nereikia čia būt man skeptike, tegul būna jis tokis, šviesos spindulys autobuse, keliaujančiame per Ameriką.

Manau, kad puiki knyga paaugliams. Gražiai pasakanti dalykus, kuriuos paaugliams reikia išgirsti – jei ne iš artimųjų, tai bent iš knygų.

Rejection Proof

reject

Gauti atsakymą “Ne” nėra pats didžiausias malonumas. Žmonės “Ne” bijo, vengia ir nenori nieko apie tai girdėti. O bet tačiau, kaip rašoma šioje knygoje, “Ne” irgi galima savotiškai suvartyti, sušvelninti ir paversti tuo dievo atveriamu langu, kai kažkas užtrenkia duris prieš nosį. Juk dažniausiai taip ir būna – užsitrenkia tos durys, gauni spyrį į sėdynę ir eini iš savo komforto zonos – esi privestas tą langą susirasti. O dar būna, paaiškėja, kad tas langas yra tai ko ieškojai visą gyvenimą, kas tave geriausiai atskleidžia ir t.t. O postūmiui reikėjo tik to vienintelio “ne”.

Knygos autorius Jia Jiang korporacijoje, kurioje dirbo, jautėsi nelaimingas ir neišsipildęs, todėl, padrąsintas žmonos, nutarė pamėginti kurti savo verslą. Ir kai viskas naujame versle atrodė labai optimistiškai, staiga gavo didelį “ne” iš investuotojų. Ajajajajajai!

Nusviro rankos, nukrito nuotaika ir Jia, žinoma, pasijuto tikru lūzeriu. “Ne” buvo žlugdantis ir nepakeliamas, todėl kažkiek atsitokėjęs jis nusprendė, kad reikia save prie neigiamų atsakymų pripratinti tiesiog save priešpastatant situacijose, kuriose beveik garantuotai atsakymas bus “ne”. Šimtas dienų – šimtas “ne“. O gal tiksliau – 100 nuotykių?

Kaip dažniausiai būna su tokio tipo knygomis, jei pabrazini ir randi autoriaus TED talk, tai būna labai geras knygos summary. Aš TED talk dar nežiūrėjau, bet, manau, šį kartą tikrai taip ir bus. Tai pažiūrėk ir matysi. Skirti 15 minučių neigiamo atsakymo baimei sumažinti – tikrai verta.

 

 

 

When Breath Becomes Air / Įkvėpti tylą

Tai nėra pati lengviausia knyga skaityti, ypač dabar. Bet išvengti knygų, kurios ateina, kartais irgi nelabai gali – tiesiog ateina ir skaitai, lyg neturėtum pasirinkimo. Ir kartais pagalvoji – nu, rimtai, dabar turėjai ateiti, pakliūti man į rankas, dabar? Rimtai? Galėjo sau ramiausiai gulėti visose pasaulio lentynose ir būti neįdomi ir nepastebima.

Šios knygos autoriaus jau nebėra gyvųjų tarpe, o rašydamas šią knygą jis nežinojo, kiek ilgai bus šiame pasaulyje (lyg kas nors iš mūsų žinotume). Bet viena yra nežinoti – viena ar dešimt tūkstančių dienų, o kita – ar viena diena, ar 365… Ir skirtumas atrodo toks – nors ir vienodai nežinome, tas, kuris žino, kad dienų bus tik šimtai, o ne tūkstančiai, jas skaičiuoja kitaip.

Paul skaičiuoja tą mažesnį dienų skaičių. Ir jis pagreitintai bėga – jo laikas. Ir jo gyvenimo grožis yra tame, kad jis jį tarsi atsisako nugyventi kitaip, nei buvo numatęs tam atvejui, kai gyventų dar dešimt tūkstančių dienų. Nors skaitydama dažnai galvojau, kad “aš taip nedaryčiau, aš taip nedaryčiau”, perskaičius galvojau, kad jis buvo teisus priimdamas visus savo likusio gyvenimo sprendimus. Nes tai jo gyvenimas ir jo sprendimai. Drąsūs, gal užsispyrėliškai kvaili (bet ne man spręst) ir man visiškai nesuprantami, bet orūs, išdidūs.

Baisus neteisybės jausmas tiesiog ir tiek. Kai išeina tie, kurie gali tiek daug duoti, tiek daug sukurti, tiek daug mylėti. Lyg visokie pagiežingi, pavydūs, pikti, paspūtę, pasikėlę ir amžinai bambantys net ten yra nereikalingi… tai išeina, kad pragaras yra čia, o geriausi išeina į rojų pirmieji?

Commonwealth

Viena iš knygų, kuri papuola į visokių geriausių 2016 metų knygų sąrašus. Man irgi patiko, galbūt net labiausiai iš visų Ann Patchett skaitytų knygų. Kiek pamenu, visos jos buvo įtraukiančios ir įdomios, kol skaitai, bet nė viena nenunešė stogo, nors ir buvo geresnės nei vidutinės. Net daviau 4 goodreads.

Šioji, sakyčiau, tokia moderni, sutrumpinta šeimos saga (šeimos sagos man patinka, nesutrumpintos irgi), pasakojama nelinijiniu būdu, kaip tikriausiai turėtų būti pasakojama tradicinė saga. Šokinėjama iš laikmečio į laikmetį, sužinai tai šį bei tą, susiintriguoji ir leki leki į pabaigą (aišku, klausantis audioknygos toli nenulėksi, nebent labai pasigreitinsi skaitytoją).

O viskas prasideda krikštynose, kuriose apsireiškia nekviestas vyriškis, ieškantis priežasties pasiplauti nuo savo trijų mažų vaikų ir nėščios žmonos. Na, vos ne darbo reikalas apsilankyti kolegos kūdikio (svečiui nežinomo vardo ir net nežinomos lyties) tokia proga. Kūdikis tai kūdikis, bet jau kolegos žmonos gražumas, kaip gi taip galima! Akių neįmanoma atplėšt ir, po kelių valandų, jau ir savo lūpų nuo jos, kiek apgirtusios lūpų.

Taip krikštynų varpais prasideda dviejų šeimų griūtis, suformavusi tokį keistą darinį – kaip kad būna dviejų galų troba, tai čia – dviejų galų šeima. Pasibučiavusieji išdavikiškuoju bučiniu kartu turi šešis vaikus, antrosios buvusių dviejų šeimų pusės – tuos pačius, tik atskirai – du ir keturis. Tokia alia extended family – šiandienos kasdienybė, tikriausiai. Ir kaip sako Ann Patchett, vaikai gerai sugyveno, nebuvo, kad nekenčia vieni kitų – greičiau visi nekentė savo tėvų. Toks iš proto vedantis šaršynėlis.

Tai štai šio keisto darinio gyvenimas ir keliauja per knygą – pusę amžiaus bemaž. Kaip kam nusisekė, kas ką nuveikė, kas kur prašapo, kuo susirgo ir kaip kapanojosi iš visokių situacijų, gimė, numirė ir t.t. Žongliruodama tai vienu, tai kitu šeimos nariu, kartais ir kokiu pašalaičiu, autorė nupasakoja visą dviejų galų šeimos istoriją. Įtikinančiai, žavingai. Patiko man. Greičiausiai jau kokia leidykla apsiėmusi versti apie šią dviejų šeimų trobą, t.y. sandraugą.

Reimė

rime

Ech, tos Kate DiCamillo knygos… Man jos visai ne vaikiškos, o suaugėliškos. Tokios šviesiai liūdnos ir ilgesingos, o perskaičius norisi kažką apsikabinti. Kad būtų šilčiau ir saugiau.

“Reimė” – tokia labai apie gyvenimą. Nepagražintą ir nenuspalvintą. Tokį, koks jis yra. Tokį, kuriuose iš namų išeina tėčiai, močiutės verčiasi per galvą, kad anūkai neatsidurtų vaikų prieglaudose, ir šiaip reikia gerai pakovoti už būvį. Atrodo, ir ko gali išmokti iš tokių knygų? Paprasta. Vertinti paprastus dalykus- tokius, kaip gražūs plaukų sagučiai arba skanus saldainis, o taip pat ir nepaprastus, bet labai brangintinus – draugystę ir ištikimybę, na, ir nenuleisti rankų, net, atrodo visai liūdose situacijose.

Mano vyresnėlė kažkaip neužkibo už šios knygos, dar tikriausiai per jauna, gal per vaikiška, nori visokių linksmų, pilnų paslapčių ar išdaigų knygų. “Reimę” su jaunesniais vaikais geriau skaityti kartu, padiskutuojant ir paaiškinant, kaip visaip būna.

Prisipažįstu

1473066008_prisipazistu

Net neįsivaizduoju, nuo kurio čia galo parašyti apie šią knygą, nes aišku, kai tokio storio, tai ir kampų daug. Bet labai džiaugiuosi, kad perskaičiau, buvau jau pasiilgusi kažko panašaus, svaresnio – kur ir ranką nusveria, ir dūšią.

Pats tekstas nėra sudėtingai parašytas, skaitosi lengvai, tačiau apima daug visokių laiko ir personažų gijų, kurias surankioti išlaikyti ir yra didžiausias “darbas”. Todėl gal, sakyčiau, geriausia būtų skaityti arba kai turite daugiau laiko, arba nuolatos, be didelių pertraukų, kad per daug neatsitraukt nuo teksto – nes išsibarstys viskas, praras žavesį ir prasmę.

Tai nėra knyga iš serijos “gera ir linksma”. Ant knygos viršelio kažkaip labai pabrėžiama blogis, blogio prigimtis ir t.t. Aš tą viršelį rimtai perskaičiau tik pabaigus knygą, tai nežinau, nereiktų ten labai išsigąsti, kad vien tik blogis kažkoks ten dominuoja. Bet tikriausiai tokia jau žmogiškoji prigimtis – kai atsiduriama tam tikrose laikmečio blogio duobėse, kad pradeda lįsti visos tos blogosios bjaurastys, fanatizmas, trumparegiškumas.

O pati istorija? Na, kokią norite pasirinkti? Ar Adriano, pagrindinio veikėjo, gyvenimą, ar smuiko, kurį gavo palikimo iš savo tėvo? Instrumento, kuris pradėjo savo gyvenimą prieš keletą šimtmečių, į dirva nukritusia sėkla, išaugsiančia medžiu smuikui dirbinti, pergyveno keletą šeimininkų, buvo ir dovanotas, ir vogtas, ir atimtas, ir toliau dar gyvuos ir graudins savo tobulu skambesiu, kai mūsų nebebus. Dar klausimas, kas čia tas pagrindinis knygos veikėjas.

Neįmanoma keliom pastraipom aprašyti šios knygos. Bet rekomenduoju. Nepaisant visų blogio apraiškų, atostogoms man puikiai tiko.

jaume

Didžioji tėvų agentūra

didzioji

Viena iš knygų, kurią dukra ryte surijo. Ryja, o galvoj mintys “kaip faina, kaip faina, mano vaikas skaito!” Tikrai labai faina. Tik va niekaip nesisekė pagauti, kad papasakotų, apie ką knyga ir kas ten taip labai patiko. Vasara buvo, kur ten pagausi, tai teko pačiai paskaityti.

Skaitydama pagalvojau, kad knyga, kaip dabartiniai ilgametražiai animaciniai filmai – vis tiek tėvai turi į juos eiti kartu su vaikais, tai reikia, kad ir tėvams būtų įdomu, tad kūrėjai įmeta visokių poteksčių į siužetą, kad ir vaikai, ir tėvai juokiais, tik iš skirtingų daykų.

Taip ir šioj knygoj pilna visokių nuorodų į tikrą gyvenimą, kuriuos, manau, kad skaitantieji 8-12 metų vaikai tikriausiai nelabai pagaus. O tos “nuorodos” į visokias žvaigždes, kurias tėvais pasirenka Baris, savaisiais gimdytojais nepatenkintas berniukas, kuris gauna galimybę pasirinkti tėvus. Tai ir renkasi iš tokių labai turtingų, ar labai žymių, kurie alia Brangelina ar dar kokia žvaigždė realiam pasaulyje arba aktyvistų,ar atsipūtusių hipių.

Labai nebloga knygos mintis ir labai lengvas moralas pabaigoje, pilni aruodai vėliau padiskutuoti su vaiku, kas ten buvo, kaip atsitiko, o kaip tau kartais pasirodo, ar norėtum pamainyti savo tėvus į kitus? Patiko ir rekomenduoju.

Kaip būti moterimi

kaip-buti-moterimi

Matote, knyga visai nesivadina”Kaip būti feministe”. O/nors/net Chimamanda mums visiems ir visoms sako, kad “Mes visos ir visi turime būti feministais”,

we-should-all

nes taip jau turi būti ir, tikiu, kad vieną dieną bus (tik nežinau, ar sulauksim, turint omeny visas tas distopijas ir D.Trump, brrr), kad bent jau visos moterys bus feministės. Galės nebebebūti tik  tada, kai ne tik kiekviena asmeniškai, bet ir visos kitos nebebus diskriminuojamos dėl to, kad yra moterys. Va, buvusioms tarybinėms moterims yra iš viso labai sunku tai suvokti ir labai gaila, kad ne tik. Štai dialogas iš mano darbovietės su kokiais +-10 metų jaunesnėmis bendradarbėmis:

-Tai tu gal, Lina, feministė?

-Tai aišku, o tu ką, ne?

Nuostaba mano kolegių akyse tokia, kad atrodo, kad nuo to prisipažinimo ant mano lūpos  užžėlė seniai kruopščiai slepiami ūsai arba net pro džinsus parsimušė neskustų kojų šeriai. Aš rimtai sakau. Tokia buvo reakcija. O kadangi kartais negaliu patylėti, tai mano kolegės dar turėjo išklausyti paskaitą, kodėl aš, lyg ir ne tokia jau baisi pažiūrėjus, ir dar turinti vyrą, vis dėlto esu feministė. Nors iš tikrųjų man iki geros feministės dar nesudėvimas Eglės kurpes sudėvėt ir nesuverpiamus ratelius suverpt (greičiau juos į ugnį).

Po tokios trumpos įžangos gal reikia apie knygą pakalbėt. Arba emocijas, kurias ji sukelia – ir pyktį (dėl tų 100,000 metų, kai moterys neturėjo nė jokio balselio pypt, ir juoką -“Kelnaitės palaipsniui sudėtingėja. Taip yra todėl, kad kelnaitės mažėja.  Tampa labai mažos. Pernelyg mažos. (…) Akivaizdu, kad tai nenormalu. Jėzau Kristau. Tokias kelnaites reikia katapultuoti atgal į akmens amžių. Betmenas neturi kentėti dėl tokių nesąmonių – tai kodėl turėtume mes? Moterys turi turėti pamatinę žmogaus teisę dėvėti pakankamai didelius apatinius, kad jie laikytųsi jų kūno paviršiuje tarsi jūros žvaigždė, ir kūnui judant lėtai, gravitacijos nebūtų įsiurbti giliai vidun.” Ir abu viename (pyktis ir juokas) – “Stiklines lubas sunku pamatyti, nes jos stiklinės. Praktiškai nematomos. Reikia daugiau paukštyčių, skraidančių virš jų ir jas apšikančių, kad jas galėtume tikrai pamatyti.” (Pikta tikrai ne ant paukštyčių, jei kam kiltų abejonių.

Ir vis tiek neparašau normaliai apie knygą. Teks jau atsiprašyti, kad nelabai išeina. Jei pasakyčiau, kad knygą reiktų privalomai perskaityti gimnazijoje (per kokias lytiškumo ugdymo pamokas),gali ir koks benueinančios Pitrėnienės žaibas nutrekti. Bet ką daryt? Todėl nelaikau knygos spintoj, kol priaugs (iš tikrųjų norėjau parašyti daaugs) mano dukros – dovanoju kokiai nors merginai ar moteriai, ar mamai, kuri ją duos savo dukrai. Tik duokit žinot, kad norit.

 

Ru

ru

Jau seniai skaičiau tokią poetišką knygą. Ir taip gražiai išleistą. Ant tokio storo gelsvo popieriaus, kurį norisi suvalgyti (knygų manjakai supras). Vienintelis blogumas – kad tokiam geram popieriui buvo pasirinktas netinkamas įrišimo būdas, tad juos sunku versti, bet kartu gaunasi savotiškas ritualas – knygos tarsi neina iki galo atversti, nesinori sulaužyti, tai atverti kiek išeina ir skaitai tarsi kokią paslaptį – lyg pusiau slapčiom, lyg vogčiomis.

Negaliu pasakyti, kad tą poetišką knygą buvo labai lengva skaityti, knyga versta iš prancūzų kalbos ir vertėja tikrai nenaudojo papraščiausių žinomų žodžių, teko karts nuo karto ir žodyną panaudoti- ne dėl to, kad nesuprastum iš konteksto, o dėl to, kad smalsu, kokia tiksli žodžio prasmė ir kaip autorė žodžiais sužaidė.

O knyga labai aktuali. Kažkaip įdomiai susidėliojo, juk neseniai nebaigiau skaityti “The Sympathizer” apie Vietnamo karą, o čia vėl tas pars karas, vėl pabėgeliai, bėgimas jūra, siaubinga neviltis ir kartu viltis – kai atiduodi savo vaiką į nepažįstamas rankas su viltimi, kad perplauks, kad neatsidurs dugne, kai atsidurti dugne yra mažiau baisu, nei atsidurti komunistų rankose.

Sunku net surašyti – su tiek mažai žodžių Kim Thuy pasako tiek daug. Knyga gražios lieteratūros, gražaus teksto mylėtojoms (ams).

The Life We Bury

the-life

“The Life We Bury” pramušė mano audioknygų ledus, nes buvau truputį užstrigusi su tokiomis labai jau traukiančiomis ant miego. Jei būtų popierinė, tai šita būtų tikras pageturner. Taip jau būna su visokiais trileriais ir detektyvais.

Studentas Joe Talbert savo anglų kalbos biografijos kurse gauna užduotį parašyti senyvo žmogaus biografiją. Kadangi savo gerokai apgriuvusioje šeimoje tokių neturi, o užduotį kažkaip reikia sukurpti, važiuoja į artimiausius senelių namus, kur su juo sutinka pasikalbėti iš kalėjimo perkeltas ir nuo vėžio mirštantis Carl Iverson. Labai labai senai nuteistas už žmogžudystę… Vietnamo karo veteranas, pats prisipažinęs, kad gyvenime “killed and murdered”, tačiau sakosi, kad “murdered” ne tą, už ką buvo pasodintas į kalėjimą. Ne paauglę Cristal.

Na, Joe ne koks naivuolis, tad kai jo nesukalbama ir nepasiekiama simpatija pasakojimo nešališkumui pasiūlo pakelti bylos dokumentus, sutinka, bet tik dėl to, kad galėtų su Lila praleisti daugiau laiko. Ir jiems, žinoma, pavyksta surasti keistų dalykų, keistų sutapimų ir iškelti protingų klausimų, kurių kaip ir nebegali palikti neatsakytų…

Visai nieko, visai nebogai, jei labai nesikabinėsi. Ypač prie dvidešimtmečio naivumo. Bet jei esi young adult, tai gal ir nesikabinėtum.

 

Bandymai šį tą išspausti iš gyvenimo: slaptas Hendriko Gruno (83 1/4 metų) dienoraštis

bandymai

Aš norėčiau taip. Na, senatvėj būt šviesaus proto ir pakankamai sveiko, kad mokėčiau pasijuokti iš visų įmanomų ir neįmanomų dalykų. Ir vertinti kiekvieną gerą akimirką.

Hendrikas Grunas yra simpatiškas nerealus seneliukas, pagyvenęs džentelmenas, kaip norit, taip vadinkit. Jam užtektinai metų ir jo kūnas užtektinai sugriuvęs, o protas vis dar pakankamai patrakęs, kad erzintų kitus senukus savo išsišokimais. Ir dar jis yra optimizmo ir nebambėjimo simbolis. Ir juoko. Nes, kai jau nebėra iš ko pasijuokti, tai visada gali pasijuokti iš savęs. Ir dar kitus tuo prajuokinti.

Nors iš kitos pusės tai yra labai rimta ir net liūdna knyga. Apie ilgas ir vienodas dienas, leidžiamas senelių namuose, apie ilgesį ir liūdesį, ir visiškai sugriuvusią fizinę būklę, apie senatvinę demensiją, netgi apie eutanaziją ir jos biurokratiją. Apie lankytojus, kurie nori kuo greičiau nusimuilinti nuo lankytinių, apie žiaurias senelių namų taisykles, kurios nieko neleidžia ir auklėja senukus labiau, nei jie vaikystėje buvo kada nors auklėjami – visa tai ir eilutėse, ir tarp eilučių.

Reiktų paskaityt turintiems aplinkoj senukų, o taip pat ir patiems senukams. Tie, su humoro jausmu – pasijuoks, o kas be jo – turės dar vieną progą pabambėti, kad nesąmonių prirašyta.

 

 

 

 

Epistolofilija: užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas

epistolo

Tokia keista knyga. Nu, rimtai. Iš knygos nugarėlės būsmas skaitytojas sužino, kad Ona Šimaitė yra pasaulyje žinomiausia Lietuvos moteris – “turbūt nėra kitos lietuvių moters, kuri būtų taip plačiai žinoma pasauly iš įvairiomis kalbomis išleistų knygų, enciklopedijų bei vadovėlių”). Įtariu, kad Lietuva iš to viso pasaulio eilinį kartą visiškai iškritus ir eilinis lietuvis apie ją nieko nežino. Pvz., aš visai nieko nežinojau. Ir labai norėjau sužinot. Tikrai. Tad nusipirkau knygą kuo greičiausiai ir perskaičiau įkritus per dieną.

Jei taip perskaitau, tai tikrausiai labai įdomu. Ir tikrai ir įdomu, ir lengvai skaitosi, bet kažkaip skaitai ir vis nesuptanti, apie ką čia ta knyga. Suprantu, kad autorei norisi parodyti, kaip ji susigyveno su savo heroje, bet skaityti visas kelionės smulkmenas ir sunkumus kelionėje su kūdikiu kažkaip, na, labai jau toli nuo temos.

Kad būtų aiškus kontekstas, Ona Šimaitė yra pasaulio teisuolė, gelbėjusi žydus ir visaip, kaip tik įmanoma, jiems padėjusi Vilniaus gete. Paprasta, neišsiskirianti ir kartu stebuklinga. Kartais net neįtikėtina, kad tai yra ta pati asmenybė. Apie tai, kokia ji ypatinga nuolatos kalbama, bet kažkaip iš teksto ir ypač laiškų sunku tai suvokti. Nesuprantu, ar tie laiškai nelabai tinkamai parinkti, ar kas. Kažkaip tikėjausi, kad knyga daugiausia bus orientuota į gyvenimo Vilniuje karo metais laiką, bet knyga apima praktiškai visą Onos Šimaitės gyvenimą, labiausiai akcentuodama gyvenimą po karo, Paryžiuje, vėliau Izraelyje, Vilniaus vaizdai ir laikai vis įšoka į tarpus, tačiau tikrai nėra pagrindinis knygos peizažas.

Kartais iš vis nukrypstama į žmones, kurie buvo svarbūs Onos gyvenime (pvz., poetas Kazys Jakubėnas – jam net skiriamas visas knygos skyrius), apie juos įdomu skaityti, per juos atsiskeidžia aplink tvyrojusi atmosfera, bet tokie aprašymai labai nutolsta nuo pačios Onos ir tas keistas jausmas, kad nelabai aišku, apie ką knyga, neapleidžia.

Pati Ona Šimaitė praktiškai niekada niekam nepasakojo, ką ji veikė Vilniaus gete, kaip kam padėjo, ką matė, kaip buvo suimta ir nacių tardoma, ir kaip išvežta į Dachau, ką ten patyrė. Yra tik gyvenimo trupiniai, kuriuos rankiodamas skaitytojas gali pagalvoti, kad skaito eilinės moteriškės, kuriai nelengva, sunku pragyventi, bloga sveikata ir reikia sulopyti kojines, ir per dieną parašyti neįmanomą kiekį laiškų. Knygos autorė pati lyg nevilty sako:

Šimaitė įdomi tuo, kad ji paprasta ir kartu netipiška.

Bet kartu iš aplinkos pabyra visokie įdomūs faktai, pasakojimai ir detalės, poetai, mokslininkai ir įžymybės. Kuriems kaip duonos reikia šios skalbiančios ir adančios moters laiškų ir minčių. Ir visi tik rašo ir rašo, o ji iki išprotėjimo rašo atgal. Kai vardijami korespondentai, tai kartais net neįtikėtina, kokios ten įžymybės ir šviesuoliai, bet autorė kažkodėl dažniau renkasi cituoti ne tuos laiškus, bet laiškus giminių, kurie bėdavojasi savo bėdom ir sveikatos problemom.

Tad skaitytojai/os turi nusiteikti, kad žiūrės į paprastos moters paveikslą, sudėliotą keistų kasdienybės laiškų, kurie greičiausiai buvo darbas smegenims, kad pamrštų visus baisumus iš geto ir Dachau, būtent apie tuos, apie kuriuos labiausiai norisi sužinoti.

Perskaičius knygą, atrodo, kad Onai pavyko. Pavyko išlikti kuklia ir nepastebima moterimi, kuri padarius gerą darbą nueina neatsisukdama ir nelaukdama padėkos. Žiūri iš anapus (iš tikro nežiūri, nes buvo ateistė ir anapus greičiausiai netikėjo) ir juokiasi iš bandymų sudėlioti jos paveikslą.

Ištraukos iš knygos čia.

Ar skaityti knygą? Taip, nes, nepaisant visokių nukrypimų nuo temos, daug įdomių, nežinotų faktų, pasakojimų apie pokarį, apie pokario pabėgelius, neįtikėtiną Onos kelią emigracijoje ir t.t. 

Trečias gyvenimas ir Šventųjų gyvenimai

granausk

Kaip man patinka knygos, iš kurių nieko nesitiki, o jos ima ir kaip nors prisigretina, kaip kokia katė uodega apsiveja koją, ir tada tik skaitai ir skaitai. Tikrai nesitikėjau to iš Granausko, nors nežinau, kodėl nesitikėjau – “Duburys” gi patiko.

Pradėjus skaityti, “išvažiavau” į kaimą ir ten tūnojau. Net kalbėt žemaitiškai pradėjau. Vėl, nors jau buvau beveik nustojus. Nors atrodo, kuo ten žavėtis tam Granausko vaikystės gyvenime – viena biednystė, baisūs pokario metai, kolchozų pradžia, bet kažkaip vis tiek jauki ta vaikystė, ypač gal dėl to, kad nežinai, kad gali būti kažkaip kitaip, geriau, kai viskas taip nuoširdu, kai net ir tada, kai reikia, nesirimuoja eilėraštis kokiam Stalinui, o nuvargęs kolūkietis-kolchoznikas net vaizduotėje nemoka būti linksmas ir su daina.

Taip įnikau, kad iš karto ėmiausi “Šventųjų gyvenimo”, ta pačia nuotaika ir suskaičiau viską. Taip, kad net susimaišė, kas iš kur.

sventuju gyven

Apie “Šventųjų gyvenimus” radau labai gražią Jūratės Sprindytės recenziją. Ją paskaičius net nebesinori nieko rašyti, nes atrodo, gautųsi atpasakojimas.

Tiek ir užteks gražios Granausko kalbos šiam kartui. Daviau mamai skaityti, dabar ji naktinėja.