Laukinis

Knyga, kuri tikrai nenusipelnė tiek ilgai gulėti eilėje prie lovos. Vis tas storumas ir plytiškumas gasdino ir neviliojo. Kokia buvau neteisi! Guillermo Arriaga “Laukinis” šauna tieisiai į geriausių ever skaitytų knygų olimpą. Labai patiko, labai rekomenduoju.

Didelės apimties knygų su džiaugsmu nesiimu, nes net keletas pastaruoju metu skaitytų vis keldavo mintį, kad knyga galėjo būti patrumpinta, kad galėtų nebūti 100-200 puslapių, kad nuklystama į nieko nepasakančius aprašinėjimus, detales ir t.t. Tai štai “Laukinio” autorius, matyt, pasiremdamas scenaristo patirtimi, šitokių teksto žabangų išvengė ir skaityti visą laiką buvo tikras malonumas. Ir dar ilgas malonumas, tai dėl to tik džiaugies.

Kartu ši knyga savo kontekstu yra iš tų, kurios skaitytoją supažindina su šalies kultūra, ypatumais, aplinka, kas mane visada labai žavi, nes sukuria dvigubą skaitymo naudą, praplečia akiratį. Iš tikro, skaitydama visą laiką galvojau, kad ši knyga yra žemiška “Grožis lyg žaizda” meksikietiška versija, pasakojanti apie gyvenimą kitoje Žemės pusėje, tokia pati įtraukianti ir užburianti (tik šį kartą be “Grožio”, kuris po mano perskaitymo vis dar keliaja per draugų rankas, makabriškų burtų).

Knygos herojus Chuanas Gilijermas dar negimęs susiduria su mirtimi, kai jo brolis dvynys miršta motinos iščiose. Dar būdamas paauglys jis netenka ir kitų brangių šeimos narių, tad atsiduria kryžkelėje tarp gyvenimo ir mieties, meilės ir neapykantos, neapleidžiančio keršto troškulio (skaitant tokio svetimo mūsiškiam šiaurietiškam gyvenimo supratimui), pavydo ir užsispyrimo, įtraukiančių herojų į uždarą susinaikinimo ciklą. Ar pavyks iš jo ištrūkti?

Lygia greta su šia istorija, atrodo, pradžioje niekaip nesusijusi anuitų medžiotojo Amaruko istorija Kanados šiaurėje. Amarukas medžioja Ypač intriguojanti, nes gi turi atsirasti kažkokie sąlyčio taškai su pagrindine istorija, tik kaip???

Puiki, puiki, puiki! Įtariu, kad šiais metais nebus geriausios metų knygos. Bus daugikaita geriausių metų knygų. Duokit dar tokių!

10 Minutes 38 Seconds in This Strange World

Image result for 10 minutes 38 seconds in this strange world

Esu perskaičius beveik visas Elif Shafak knygas. Vienos jos buvo geresnės, kitos silpnesnės, visos be išimties – užburiančios. Mėgstamiausia mano iki šiolei yra “Stambulo pavainikė” (pagalvojau, kad nežinau, pas ką nuskolinta gyvena, gaila), bet “10 Minučių, 38 sekundės šiam keistam pasauly” drąsiai stoja šalia “Stambulo pavainikės”, ir tuo labai džiaugiuosi, kaip ir džiaugiuosi knygos patekimu į 2019 Man Booker ilgąjį sąrašą.

Knygos pavadinime nurodytą laiką po žmogaus mirties vis dar aptinkama smegenų veikla. Leila yra Stambulo prostitutė. Ji miršta šiukšlių konteineryje. O per likusias minutes prisimena savo gyvenimo istoriją – kodėl savo motiną vadino teta, kodėl teko bėgti į Stambulą, kaip šis miestas ją pasitiko, kur nubloškė. Kaip likimas nepagailėjo, bet kartu ir kompensuodamas negandas savotiškai apdovanojo.

10 Minutes 38 Seconds in this Strange World niūri knyga,  Elif Shafak nesibodi pakrapštyti visuomenės realybės šašų, padengusių žiaurias tradicijas, “garbės” išsaugojimą ir t.t., bet Leila tokia asmenybė, kuri spinduliuoja kažkokia šviesa, ji yra pavyzdys atstumtiesiems (ypač nevykdantiems tėvų valios bedaliams), nereikalingiems, visokiausio smurto aukoms. O koks pavyzdys net sunku įvardinti. Gal išgyvenimo? Gyvenimo sukūrimo bet kokiomis aplinkybėmis? Gyvenimo atstumtosios tarp atstumtųjų. Palaikant ir paremiant vieniems kitus.

Patiko! Rekomenduoju!

 

 

 

Aušros pažadas

Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi.

Su Romain Gary mano santykis toks įdomus, sakyčiau – kasdien grįždama iš darbo su juo, įsimylėjusiu, pasilabinu, lentynoj turiu keletą jo knygų, dar priešbloginiais laikais esu perskaičius jo “Gyvenimas dar prieš akis”, niekaip nesugalvojau, ar esu perskaičius “Aušros pažadą” (būna ir taip, jei apie nedokumentuotus priešbloginius laikus), nes galvoj viskas persimaišė, plius dar “Tas ponas Piekielnis” – atrodo ir tuos faktus žinau ir anuos žinau, ir nebesugalvoju, iš kur. O bet tačiau, kai pradėjo anonsuoti filmą, tai susigriebiau, kad reikia skubiai skaityt, nes nenoriu eit į filmą be savo “filmo” galvoj.

Labai įdomi knyga, labai man patiko. Lengva ir įdomu skaityti. Nuostabiausios knygos vietos tos, kur autorius pasakoja apie savo vaikystę Vilniuje (čia, žinoma, suveikia ir tai, kad gyvenu Vilniuje). Autoriaus ironija ir humoro jausmas yra nepakartojami. Jie yra knygos variklis ir knygos šviesa – juk būtų galima visą istoriją papasakoti graudulingai verkšlenant apie sunkų gyvenimą ir dėl Prancūzijos išprotėjusią maman. Ta autoriaus motinos meilė minčių dar sukelia milijoną ir vieną.

Galvoju ir galvoju apie tą meilę. Dieve mano, tai bent atsidavimas, tai bent tikėjimas, tai bent ištvermė! Man atrodo, tiek įmanoma tik būnant beprotystėj. Gal savotiškoj, o gal ir visiškai tikroj. Kiek dera tokio dydžio meilė ir dar didesni reikalavimai būti kažkuo, jokiais būdais ne bet kuo? O kur dar gėdingas tampymas po kaimynus, skelbiant, koks didingas bus josios sūnus. Žinoma, visi motinos parašyti laiškai, kuriuos Romainui siuntė karo metu – tai yra aukščiausia ir tyriausia meilės išraiška. Man šitie galai motiniškos meilės ir motiniškos beprotybės niekaip nesusieina…

Būtinai skaitysiu kitas Romain Gary knygas ir artimiausiu metu keliausiu į filmą. Skaitykite – neeilinė, įspūdinga knyga.

451 Farenheito

Image result for 451 fahrenheit

Sunkiai man sekasi su klasika šiais metais. Tik antra knyga. Reikia pasistengti, nes kaip byloja ši knyga – klasikoj tokie lobiai ir minimali tikimybė užsirauti ant tralialiuškos.

Kaip ir Adous Huxley “Puikus naujas pasaulis“, “451Farenheito” tiesiog pribloškė temos aktualumu (ar rašytojai tokie toliaregiški, ar tiesiog pasaulio esmė nesikeičia?). Toks kontraversiškas jausmas – parašyta puikiai baisiai!  Gal čia tokia žmogiškoji natūra – save bauginti ir tuo žavėtis?

451 laipsniai Farenheito (233 C) – temperatūra, kai užsidega popierius. Kadangi nežinia – tolimoje ar artimoje ateityje namai ir daiktai yra nedegūs – (prieš)gaisrininko profesija yra nebereikalinga. Automobiliams ir gyvenimui greitėjant, mažėjant žmonių sugebėjimui sukaupti dėmesį ir taip natūraliai trumpėjant tekstui (kai pasaulio likimą lemiančios knygų neskaičiusių prezidentų žinutės telpa į 140 ženklus), gaisrininkai perkvalifikuojami į ilgų tekstų, sugulusių knygose naikinimą. Visuomenės labui – kad nekeltų bereikalingų klausimų ir aistrų. Taip iš gaisrinių žarnų trykšta ne vanduo, o liepsna.

Welcome į didžiausią knygų mylėtojų košmarą, kurio nevalia neperskaityti.

 

 

Mano vaikai…

Mano vaikai...

Aš esu absoliuti Guzel Jachinos fanė. Kai skaitau jos knygas – noriu, kad niekada nesibaigtų. Netgi kai tekstas šiek tiek užtęstas kokioj vietoj, man tai yra visiškas privalumas. Aš tam tekste plūduriuoju, juo grožiuosi, įsijaučiu ir gyvenu. Ir gailiu, kad perskaitysiu, ir nežinia kiek reikės laukti iki kitos knygos.

Šioje knygoje vėl (kaip ir nuostabiojoje “Zuleicha atmerkia akis“) susiduriam su istorijos nublokštu žmogumi. Atsimenu, kai nugirsdavau apie Pavolgio vokiečius, tai visada nusistebėdavau, kaip jie ten atsidūrė, tie vokiečiai prie Volgos – tai štai šioje knygoje visa jų istorija – neapsakomai įdomu vien iš istorinės pusės. Viena valdžia sugundo atvykti, kitai knieti svetimkūnius išstumti ir sunaikinti, praskiesti. Tose istorijų kryžkelėse šulmeisteris Bachas – gan izoliuotos, praėjusiuose amžiuose užstrigusios vokiečių bendruomenės mokytojas, kurio ramią dienų vagą daug stipriau nei istoriniai įvykiai sudrumsčia meilė savo nematytai mokinei (aha, mokslas vyksta per širmą, musulmoniškai taip). Apie jį ši istorija. Jo meilę ir meilės vaisius. Apie pasirinkimus. Apie tai, kaip mylėdamas žmogų, turi mylėti ir tą, kurį myli tavo mylimas žmogus.

Jachinos veikėjai yra stipriausia knygos pusė. Išjausti, išgalvoti, sudėlioti, kad niekada nesuabejosi nei jų motyvacija, nei poelgiais, nei pasirinkimais. Labai stipru. Dėl to ir skaitau Jachiną apsalus. Labai labai rekomenduoju.

Atskirai kartu

Image result for atskirai kartu

Skaičiau aš “Atskirai kartu” ir galvojau, kaip čia taip sugalvojau prašauti su šita knyga. Tokias knygas paskutiniu metu vadinu “tralialiuškomis” – kas reiškia, kad autorius daug plepa, bet mažai pasako. Bet va, susigundžiau, tai skaitau, labiausiai iš noro pasitvirtinti, ar viskas bus taip, kaip pradėjus skaityti aišku, kad bus, o gal autorė ims ir nustebins kokiu netikėtu posūkiu (o aš liksiu nesužinojusi). Nenustebino, vienu žodžiu, tai jei turite fantazijos, kas gali atsitikti niekada nesusitinkantiems kambariokams, tai, jūs teisi, taip ir atsitiks.

O dabar pasakysiu keletą gerų dalykų apie knygą, nes jei jau skaičiau, tai, matyt, kad buvo. Pirma, galėtų būti puiki romantinė komedija (tikriausiai ir bus, neabejoju, kad kinostudijos, jei dar nepagriebė, tai tikrai pasigriebs) – prisipažįstu, kad atsipalaidavimui mielai žiūrėčiau ir net gal pabliaučiau kurioj nors vietoj.

Antra, kad ir nelabai giliai, bet knyga užgriebia smurto artimoje aplinkoje temą. Ir užgriebia subtiliai – smurtas gali būti ne tik fizinis, bet ir psichologinis, kai auka net nelabai suvokia, kad prieš ją smurtaujama. Šitą liniją labai užskaitau, nes gražiai parodo, kaip su tokiais reikalais reikia tvarkytis, kaip reikia nuo to pasveikti ir t.t.

Trečia, pagrindinė veikėja Tifė kažkokia, kad ir cukruotai, bet simpatiška gerietė – kartais norisi ir apie tokius paskaityti, ir bent jau knygoje pabūti su rožiniais akiniais. Žodžiu,  knyga yra puikus tralialiuškinių knygų pavyzdys, skaitykite mėgaudamosi atostogomis.

Sakmė apie Juzą

Image result for sakmė apie juzą

Žmonės nedovanoja, ko nesupranta.

Pirma, esu pasižadėjus turėt reikalų su klasika, čia yra bandymo pavyzdys, antra – dar knygų mugėje palaikiau tuos storus J.Baltušio dienoraščius naujai išleistus rankoje, pagalvojau, ir kas čia tokią plytą dabar skaitys – ir dar Baltušio, trečia, žinojau, kad Baltušis lyg ir išbrokytas, kažko, bet nelabai žinojau, kodėl. O ketvirta, “Sakmė apie Juzą” yra išversta į prancūzų kabą ir ne vieną kartą išleista Prancūcijoje, paskutinisyk lygtais 2010 m. ir, kaip sako Wiki: “1990 metais prancūzų kalba pasirodęs romanas „Sakmė apie Juzą“ apdovanotas prestižine Prix du Meilleur Livre Etranger (premija skiriama už Prancūzijoje išleistą geriausią metų užsienio autoriaus knygą).”

Vėl iš naujo: pirma, nusiteikiau paimti knygą į rankas visiškai neutraliai, nieko nesitikėdama, apie Baltušio išbraukimo iš sąrašų istoriją nieko nežinodama, net neskaitydama nugarėlės, apie ką knyga.

Ir žinot, skaičiau ir negalėjau atsistebėt. Nuolatos stebėjaus. Ir po pirmų puslapių pagalvojau, kad, žinot, mes skaitom ir grožimės Roy Jacobsen knygomis (nes šiaip esam skandinavų fanai), kaip jis aprašo gamtą, kaip aprašo žmogų gamtoje, kaip su mažai žodžių piešia salų gyventojų paveikslą. Skaičiau ir galvojau, jei ant šios knygos viršelio būtų ne lietuvio autoriaus vardas ir pavardė, ir iš kalbos nesuprastume, kad tai tikrai ne vertimas, nes kalba per daug artima, kaip žiūrėtume į šią knygą – nuostabų žmogaus paveikslą?

Mane labiausiai knygoje ir sukrėtė vienišo Juzos paveikslas (šiandien norintiems pajaust, kaip gyven Juza, reiktų atsijungt nuo fb ir interneto apskritai). Žmogaus, kuris yra tiesiog žmogus, ir kiti jam – tiesiog žmonės. Bet tie “tiesiog žmonės” niekada nerimsta – būti neutraliam ir nepalaikyti jokios pusės šiame pasaulyje yra neįmanomas ir labiausiai nepakenčiamas dalykas. Ypač sunkiais istoriniais lūžio momentais. Tad skaitydama (visur, kur tik įmanoma knygą tampiaus su savim) visą laiką drebėjau mintyse, kad tik neišlįstų koks tarybinis Baltušis, kad tik nesugadintų knygos ir skaitymo malonumo, ir stebėjaus, stebėjaus.

Tai yra ypatinga knyga. Labai aktuali. Visiškai nepasenusi, nors skaitant neapleido jausmas, kad skaitau mokyklai – ant tiek mūsų smegenys tų kaimiškų knygų mokykloje prikištos. Kurias mokykloj gal skaityti nei laikas, nei vieta (kad neatmušt noro skaityti). Visoms knygoms turi ateiti laikas. Šioji pas mane atėjo pačiu tinkamiausiu laiku. Net pačiai keista, bet labai rekomenduoju.

 

The Power / Galybė

Image result for the power naomi aldermanVaizdo rezultatas pagal užklausą „galybė knyga“

Negaliu prisiminti knygos, kurią skaitant nuoširdžiai nenorėjau žinoti, kas bus toliau ir kaip viskas baigsis, nes nuojauta kuždėjo, gūžėsi, slėpėsi ir visa kita. Distopija, vienop, ir dar tokia. Va tokia.

Minčių kilo tiek ir aniek, ir net nežinau, nuo ko pradėti ir ką galvoti. Iš tikrųjų nelabai ir noriu kažką apskritai rašyti, kaip paprastai būna su knygomis, kurios va tokio stiprumo. Nors skaityti originalą nebuvo labai didelis poilsis ir nelabai tiktų vadinti – malonumas – pati knygos idėja mane labai sukrėtė. Mąstai ir permąstai tai, koks yra pasaulis ir koks jis turėtų būti, kiek jis yra neteisingas dabar, ir kiek neteisingas knygoje.

Knygos pavadinimas gal ir yra “The Power” (artimiausiu metu išeisiantis lietuviškas leidimas lygtais turėtų vadintis “Galybė”), bet, vis sukosi mintis, kad antrinis pavadinimas turėtų būti “Fine Balance” arba “Trapi pusiausvyra”. Nes pasaulis apskritai kasdien yra trapios pusiausvyros būsenoje. Ir ta pusiausvyra nebūtinai yra teisinga. Tiesiog pusiausvyra ir tiek.

Taigi, vieną gražią dieną, mergaitės pamato, kad turi neįprastą galią – jos gali, na, iš rankų paleist žaibus ir juo trenkt kitam žmogui. Gali švelniai pakutenti, gali sukelti skausmą, labai didelį skausmą, gali mirtinai nutrenkt. Ir taip staiga po pasaulį pasklinda naujienos, kaip merginos mirtinai nutrenkia joms pavojų sukėlusius vyrus, prievartautojus, smurtautojus, užpuolikus, amžinai jas spaudusius vyrus, prasideda sukilimai Saudo Arabijoje, Irane, ir pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Vyrų dominuojama “pusiausvyra” persisveria į moterų dominuojamą “pusiausvyrą”. Kaip ir turėtų nusistovėt “teisingas” pasaulis. Bet kas yra “teisingas”?

Labai labai rekomenduoju, kai pasirodys lietuviškai, duosiu žinot. Angliškai laukt nereikia.

Grožis lyg žaizda

Kodėl taip sunku parašyti labai geros knygos apžvalgą? Apie blogą galiu pribambėti pastraipas, o apie gerą galiu tik patylėt. Gal čia ir baikim?

Žodžiu, man “Grožis lyg žaizda” nunešė stogą. Va taip. Na, ne paslaptis, kad aš esu didelė “Šimto metų vienatvės” gerbėja (skaičiau lygiai prieš šimtą metų), taip pat ne paslaptis, kad siaubingai nemėgstu vienų knygų lyginimo su kitom, nes dažniausiai tai būna didelės marketinginės melagystės, bet ši knyga, matyt, yra kitoj pasaulio pusėj reinkarnavęsis Gabriel Garcia Marquez. Arba taip, arba Eka Kurniawan (kuris kol nepagooglinau, galvojau, kad yra moteris) yra, dievaž, neaišku kokių dvasių apsėstas, nes viešpatėliau, su tokia fantazija galima ne tik išprotėti, bet ir visus skaitytojus išvesti iš proto. Jau nekalbu apie kosminio lygio talentą taip pavadinti knygą, kad perskaičius supranti, kad geresnio pavadinimo ir visos knygos ašies sugalvoti neįmanoma.

Ši knyga ir žiauri, ir šlykšti, ir bjauri, ir nuostabi – ir viskas viename. Ir tobulai sustyguota, nes skaitai ir tiki visomis tomis abrakadabromis (kai kurie fb minėti skaitytojai, besiskolinantys iš manęs knygas, šią knygą garantuotai norėtų mest į sieną, tad jei imsite skaityti ir galvosit, kad pievos, tai nesijaudinkite – esate visiškai normalus šalto proto individas). Ir tikriausiai galėtum iškabint akis kiekvienam drįsusiam abrakadabromis suabejoti (įtariu, knyga sužadina visokias pirmaprades žiaurystes, dėl to jau žinau, kad galimai suabejosiantys knygos iš manęs negaus – visų labui ir gerovei). Tikriausiai jau pagalvojote, kad knyga man padarė per didelę įtaką ir mano objektyvumui šioje vietoje yra visiškas galas. Na, ir tebūnie.

Kosminis ačiū leidyklai “Kitos knygos” už šio šedevro vertimą ir leidimą.

1000 klausimų ir atsakymų

Image result for 1000 klausimų ir atsakymų

Nors ne visada pataikydavau žiūrėti “Lietuvos tūkstanymečio vaikus”, esu didelė šio žaidimo fanė ir nepaliauju stebėtis, kokie gudrūs tie studijoje dalyvaujantys vaikai, kurie ilgiausio filmavimo metu, tvieskiant šviesoms, stovėdami prieš kameras sugeba iš giliausių smegenų kartelių iškrapštyti protingiausius atsakymus, surasti sąsajas ir net suskaičiuoti mintinai! Vis įsivaizdoju save jų vietoje – ištiktą stabo ir nesugebančią pasakyti savo vardo ir iš kur esu, jau nekalbant, kad reiktų pasakyti, kiek bus dukart du.

Taigi, ramiai atsivertus knygą sau žaidžiu namie, konkuruodama tik pati su savim, nes prieš vyrą, įtariu, praloščiau (dėl to jis ir mano vyras, ne kitaip), nes jis atsimena viską, į ką yra pažiūrėjęs susikaupusiu žvilgsniu, tuo tarpu aš atsimenu viską, į ką žiūriu nesusikaupusiu, o tai dažniausiai būna ne vietoje padėti daiktai, visokie namų rakandai ir t.t., pro kuriuos jis gali praeiti lygiai šimtą kartų ir vis tiek nerasti, kaip ir negirdėti mano bambėjimų, kurių dažnai neatskiria nuo gyvybiškai svarbios informacijos, ir tada sako, kad niekada jam to nesakiau. Žodžiu, dar pažiūrėtume, kas ten ko daugiau žino apie tikrą gyvenimą.

Taigi, kuo man šita knyga patinka? Ji ne tik kad klausia ir atsako, bet ji paaiškina. Pavyzdžiui, pačiuose pirmuose puslapiuose paaiškina kokios spalvos yra svarbiausios spaudoje (t.y. ir spausdinant skaitytojos skaitomą knygą). Man pavyzdžiui, baisiai įdomu, bet kur tu čia labai rastum tokį paaiškinimą, nebent visiškai netyčia. Dar būna, kad žinai kokį faktą, bet nieko daugiau apie tai nežinai – tai va, knygoje apie kiekvieną klausimą dar ir apipinta istorija, paaiškinta priežastis, kodėl tas ar anas yra toks ar anoks, iš kur kilo vienoks ar kitoks pavadinimas, jei reikia suskaičiuoti, tai kaip ir kodėl – štai kur šios knygos nuostabumas – sužinai ne tik sausą atsakymą, bet dar ir krūvą įvairiausių istorijų. Image result for IQringas

Kaip jau rodžiau fb, žaidžiu ne tik su knyga, bet ir su kortelėmis, va, šai iš šitos mažos dėžutės (kuri, aleliuja, nėra žaidimas išpūstukas, kur atidarai dėžutę ir pusė dėžutės – oras). Knyga, puikiausiai tinkanti “užmušti” laiką kelionėje, gal ir per sunki tampytis, tad išeitis – žaidimas IQ ringas – tilps ir į mažą rankinę ar kuprinės kišenę. Ir tikiuosi labai, nebus vien tik Nr.1, bet ir begalinė serija gudrių klausimų, kuriuos atsakant galima išmokti apie pasaulį.

Ačiū leidyklai “Debesų ganyklos” už knygą ir žaidimą. Nors knygą ir gavau dovanų, ją giriu dėl gerumo, o ne dėl gyrimo. Nepatiktų ir negirčiau, gi žinot.

Įstabiosios medžiagos: neįprasti pasakojimai apie tai, iš ko sudarytas mūsų pasaulis

Image result for įstabiosios medžiagos

Prisipažinsiu, šįsyk sugundė viršelis. Šiaip labai mėgstu skaityti mokslo populiarinimo knygas – apie sudėtingus dalykus – paprastai (daugiausia tikriausiai esu skaičius apie kvantinę fiziką – kiekvieną kartą vis iš naujo bandau suprast ir užvertus knygą pamirštu, ką ten supratau), mėgstu ir tingiu, nes nelabai paskaitysi vėliais vakarais, kada smegenys ant išsijungimo ribos, o čia reikia tekstą suprast.

Vienžo, labai patiko šioji. Gal ne visi skyriai vienodai, bet buvo tokių, sakyčiau, stebuklingų. Pavyzdžiui? Na, pavyzdžiui, tokių, kad iš vakaro prisiskaičius, kolegom kitą dieną aiškindavau, kokių stebuklų yra šiam pasauly. Imkim kad ir aerogelį. Eina sau, toks, žinokit, žydras debesėlis, tik ne iš animacinio filmo! O kur dar instrukcijos, kaip pagaminti legendinį samurajų kardą, kuris vienu užsimojimu nukirsdavo priešininkui galvą(aš kaip nukritus iš mėnulio sužinojau iš ko pagamintas plienas – neprisimenu, kurią- fizikos archemijos pamoką šiuo atveju pramiegojau mokyklos laikais).

Taigi atradau visai nežinomų daykų, kai kuriuos žinojau, buvau kažką girdėjus, bet knygos autorius taip smagiai for dummies pasakoja, kad galėtum apie visą pasaulį skaityti ir nenusibostų. Beje, kai skaičiau apie šokoladą, garbės žodis, norėjau vidury nakties lipt iš lovos ieškot šių malonumo molekulių. Spėkit, ar susilaikiau?

Labai rekomenduoju, ypač mokiniams, kuriems niekaip nepavyksta įžiebti meilės fizikai ir chemijai, ir mokytojams, kuriems pritūksta fantazijos tą meilę žiebiant.

You Think It, I’ll Say It

You Think It, I'll Say It

Šitie apsakymai – tikras gėris! Nebuvau apsakymų fanė (nes vis nespėju įsijausti), o reikėtų. O ir pažiūrėjus šios knygos goodreads vertinimą (šiandien jis TIK 3.77), eilinį kartą pagalvoju, kad man su goodreads gal nepakeliui ir reiktų labiau nekreipt dėmesio į visus tuos vertinimus.

Curtis Sittenfeld meistriškai sudėlioja savo apsakymų veikėjus ir su kiekvienu apsakymu vis sugeba nustebinti ir pasukti siužetą netikėta linkme. Per visus apsakymus, sakyčiau, eina viena mintis – mes sudėliojame žmonių paveikslus galvoje ir tarsi juos užšaldome – tas buvo toks, o anas anoks, tas pasielgė taip ir todėl, o tas anaip ir dėl to, o gyvenimas išmėto ir išvėto visus iki vieno, sukeičia ir pergrupuoja, pakeičia ir išdildo prisiminimus, o paskui suveda tuos pačius žmones ir nustebina – neteisingomis interpretacijomis, ne taip perskaitytomis žinutėmis – su savo užšaldytais įsivaizdavimais pasijunti atsilikęs, užstrigęs laike, kai visi kiti seniausiai iškeliavę ir palikę tave savo susikurtame burbule.

Taip nusivilia moteris, kuri pavargus nuo bedarbio vyro bando susitikti su jaunystės simpatija, žurnalistė, nelaiku nesėkmigą nėštumą išgyvenusiai Holivudo žvaigždei prasitarusi apie savo kūdikį, taksi keleivė neteisingai suinterpretavusi vairuotojo signalus ir t.t. dešimt kartų – dešimt apsakymų. Visos darmos vyksta veikėjo galvoje. Jei autorė nepasakytų, kas ten verda, pagavotume, ai, eiliniai nuobodos, ką ten apie tokius parašysi. O Curtis ima ir parašo.  Ir dar puikiai!

 

Paslapties babilonai, arba aš tau siunčiu labų dienų

“Neieškokit, kas modernu, ieškokit, kas amžina.”   Juozas Miltinis

Violeta Palčinskaitė yra nuostabiai žavinga. Labai džiaugiuosi, kad ji rašo šias savo atsiminimų knygas, labai gaila, kad į knygos pristatymą negalėjau nueiti, o knygų mugėje susitikimo nebuvo. Kažkaip per praėjusius metus daug skaitau atsiminimų knygų – ir visos puikios, labai įdomios. Jos man kaip koks istorinis gidas po Lietuvą nuo maždaug tarpukario iki šiandienos, ypač po tarybinius laikus, apie dienas, kai pasakotojai buvo jauni –  visi skaitytų atsiminimų knygų herojai jau garbaus arba net labai garbaus amžiaus.

Kuo autorė tokia žavinga? Violetos Palčinskaitės knygos nuotaika yra šviesi ir skaidri (skolinuosi Irenos Veisaitės prisiminimų knygos pavadinimą, nes labai pritinka), iš jos trykšta gyvenimo džiaugsmas, optimimas, gera nuotaika, humoras. Neišgirsi bambesių ir skundų ar dar kokių padejavimų. Kokie padejavimai! Paskaitykite, kiek nuotykių, o kiek kelionių!!! Galvojau, kad aš taip vidutiniškai keliauju, kur ten, palyginus su autore, aš esu tiesiog pasaulio nemačius namisėda! (Perskaičius knygą nuėjau ir nusipirkau bilietus į salą Viduržemio jūroje! Tikrų tikriausiai! Štai kokia įkvepianti yra ši knyga!)

Knygoje yra keletas ir siurprizų – spalvotos nuotraukos, kurių iš pradžių net nebuvau pastebėju,s iliustruojančių įvairias knygos vietas – maloniai nustebino, ir – knygos skyreliams pritaikyti eilėraščiai. Skaičiau ir galvojau, kaip gražu, kaip noriu šito ir ano iššmokyt savo dukrelę, o tuo pačiu ir pati išmokčiau.

Rekomenduoju atsiminimų mėgėjams, smalsuoliams, kuriems įdomu, kaip atsiranda eilėraščiai, pjesės ir scenarijai, istorijos apie režisierius, rašytojus ir kitus poetus (istorija apie P.Širvį tiesiog nepakartojama – iš karto nufotkinau puslapį ir nusiunčiau draugei vaidinančiai spektaklyje “Nutolę toliai” pagal Širvio eilėraščius) na, ir, žinoma, poetės gerbėjams.

*Leidyklos dovana.

The Silent Patient / Tylioji pacientė

Image result for the silent patient

Niekaip nesugalvoju, ar patiko man knyga, ar ne. Kažkur tarp patiko ir nelabai. Pradžia labai užintrigavo ir lyg šiaip neblogai sudėliota, susukta, tačiau antroj knygos pusėj, kai pagrindiniai veikėjai atsiduria vienoje vietoje, kas ten su jais atsitinka, man kažkaip, nu, netikroviškai. Tikrovė periena į filmą, kas gal ir nieko tokio, bet man turėtų būti arba tikrovė arba filmas. Va.

Žodžiu, vienas psichiatras labai susidomi pagarsėjusios bylos paciente, kuri šiuo metu yra beprotnamyje ir su niekuo nekalba. Alicia nuteista už vyro nužudymą ir tylėdama visiškai neketina gintis ar pasiaiškinti, kodėl taip padarė. O štai psichiatras tai priima kaip profesinį iššūkį, net įsidarbina toje ligoninėje, kurioje Alicia laikoma. Toks profesinis iššūkis. Bet, ar tikrai pasakotojas tik išsiaiškins, kas atsitiko nusikaltimo vietoje ir kodėl? Ir kodėl byla jį taip domina? Kaip ten su tais gerais norais ir pragarais?

Knyga pritiks visiems per daug nesikabinėtojams, laisvai gali stoti šalia visu merginų traukiniuose, moterų languose ir t.t.

*knyga pirkta audible

Išėję prie upės

Image result for išėję prie upės

Ši knyga yra pirmoji Monikos Beltrušaitytės knyga. Viena blogo skaitytojų paminėjo, kad “Išėję prie upės” yra jos metų knyga, tad labai suintrigavo, ir knyga iš karto pateko į vieną iš išprotėjusių išpardavimo penktadienių pirkinių krepšį. Ir, žinote, labai maloniai nustebino.

Knyga yra novelių rinkinys, short stories, tikriausiai aiškiausia sakyti, nes aš nelabai besuprantu, kas yra novelė, kas apsakymas. Tai tos novelės yra pilnos visokiausių gerulių personažų – “Kekiai gyveno antrame aukšte”, “Kranaitis yra senas svolačius” (be kursyvo!), o buriuotojų “mūzos” yra tiesiog čemodanai (su kursyvu) – kaip galima nesusigundyti sužinoti, kas jie visi tokie per vieni. Skaitai, o tekstas liejasi laisvai ir puikiausiai išlaiko skaitytojo dėmesį – ko daugiau skaitytojui ir bereikia, o ir pabaigos normalios, jos yra ir be visokių svajingų žvilgsnių į tolius ir kitų išsisukinėjimų. Taip kad sveikinu rašytoją ir lauksiu kitų knygų, tikiuosi, kad pirmoji – nepaskutinė.