You Think It, I’ll Say It

You Think It, I'll Say It

Šitie apsakymai – tikras gėris! Nebuvau apsakymų fanė (nes vis nespėju įsijausti), o reikėtų. O ir pažiūrėjus šios knygos goodreads vertinimą (šiandien jis TIK 3.77), eilinį kartą pagalvoju, kad man su goodreads gal nepakeliui ir reiktų labiau nekreipt dėmesio į visus tuos vertinimus.

Curtis Sittenfeld meistriškai sudėlioja savo apsakymų veikėjus ir su kiekvienu apsakymu vis sugeba nustebinti ir pasukti siužetą netikėta linkme. Per visus apsakymus, sakyčiau, eina viena mintis – mes sudėliojame žmonių paveikslus galvoje ir tarsi juos užšaldome – tas buvo toks, o anas anoks, tas pasielgė taip ir todėl, o tas anaip ir dėl to, o gyvenimas išmėto ir išvėto visus iki vieno, sukeičia ir pergrupuoja, pakeičia ir išdildo prisiminimus, o paskui suveda tuos pačius žmones ir nustebina – neteisingomis interpretacijomis, ne taip perskaitytomis žinutėmis – su savo užšaldytais įsivaizdavimais pasijunti atsilikęs, užstrigęs laike, kai visi kiti seniausiai iškeliavę ir palikę tave savo susikurtame burbule.

Taip nusivilia moteris, kuri pavargus nuo bedarbio vyro bando susitikti su jaunystės simpatija, žurnalistė, nelaiku nesėkmigą nėštumą išgyvenusiai Holivudo žvaigždei prasitarusi apie savo kūdikį, taksi keleivė neteisingai suinterpretavusi vairuotojo signalus ir t.t. dešimt kartų – dešimt apsakymų. Visos darmos vyksta veikėjo galvoje. Jei autorė nepasakytų, kas ten verda, pagavotume, ai, eiliniai nuobodos, ką ten apie tokius parašysi. O Curtis ima ir parašo.  Ir dar puikiai!

 

Paslapties babilonai, arba aš tau siunčiu labų dienų

“Neieškokit, kas modernu, ieškokit, kas amžina.”   Juozas Miltinis

Violeta Palčinskaitė yra nuostabiai žavinga. Labai džiaugiuosi, kad ji rašo šias savo atsiminimų knygas, labai gaila, kad į knygos pristatymą negalėjau nueiti, o knygų mugėje susitikimo nebuvo. Kažkaip per praėjusius metus daug skaitau atsiminimų knygų – ir visos puikios, labai įdomios. Jos man kaip koks istorinis gidas po Lietuvą nuo maždaug tarpukario iki šiandienos, ypač po tarybinius laikus, apie dienas, kai pasakotojai buvo jauni –  visi skaitytų atsiminimų knygų herojai jau garbaus arba net labai garbaus amžiaus.

Kuo autorė tokia žavinga? Violetos Palčinskaitės knygos nuotaika yra šviesi ir skaidri (skolinuosi Irenos Veisaitės prisiminimų knygos pavadinimą, nes labai pritinka), iš jos trykšta gyvenimo džiaugsmas, optimimas, gera nuotaika, humoras. Neišgirsi bambesių ir skundų ar dar kokių padejavimų. Kokie padejavimai! Paskaitykite, kiek nuotykių, o kiek kelionių!!! Galvojau, kad aš taip vidutiniškai keliauju, kur ten, palyginus su autore, aš esu tiesiog pasaulio nemačius namisėda! (Perskaičius knygą nuėjau ir nusipirkau bilietus į salą Viduržemio jūroje! Tikrų tikriausiai! Štai kokia įkvepianti yra ši knyga!)

Knygoje yra keletas ir siurprizų – spalvotos nuotraukos, kurių iš pradžių net nebuvau pastebėju,s iliustruojančių įvairias knygos vietas – maloniai nustebino, ir – knygos skyreliams pritaikyti eilėraščiai. Skaičiau ir galvojau, kaip gražu, kaip noriu šito ir ano iššmokyt savo dukrelę, o tuo pačiu ir pati išmokčiau.

Rekomenduoju atsiminimų mėgėjams, smalsuoliams, kuriems įdomu, kaip atsiranda eilėraščiai, pjesės ir scenarijai, istorijos apie režisierius, rašytojus ir kitus poetus (istorija apie P.Širvį tiesiog nepakartojama – iš karto nufotkinau puslapį ir nusiunčiau draugei vaidinančiai spektaklyje “Nutolę toliai” pagal Širvio eilėraščius) na, ir, žinoma, poetės gerbėjams.

*Leidyklos dovana.

The Silent Patient

Image result for the silent patient

Niekaip nesugalvoju, ar patiko man knyga, ar ne. Kažkur tarp patiko ir nelabai. Pradžia labai užintrigavo ir lyg šiaip neblogai sudėliota, susukta, tačiau antroj knygos pusėj, kai pagrindiniai veikėjai atsiduria vienoje vietoje, kas ten su jais atsitinka, man kažkaip, nu, netikroviškai. Tikrovė periena į filmą, kas gal ir nieko tokio, bet man turėtų būti arba tikrovė arba filmas. Va.

Žodžiu, vienas psichiatras labai susidomi pagarsėjusios bylos paciente, kuri šiuo metu yra beprotnamyje ir su niekuo nekalba. Alicia nuteista už vyro nužudymą ir tylėdama visiškai neketina gintis ar pasiaiškinti, kodėl taip padarė. O štai psichiatras tai priima kaip profesinį iššūkį, net įsidarbina toje ligoninėje, kurioje Alicia laikoma. Toks profesinis iššūkis. Bet, ar tikrai pasakotojas tik išsiaiškins, kas atsitiko nusikaltimo vietoje ir kodėl? Ir kodėl byla jį taip domina? Kaip ten su tais gerais norais ir pragarais?

Knyga pritiks visiems per daug nesikabinėtojams, laisvai gali stoti šalia visu merginų traukiniuose, moterų languose ir t.t.

*knyga pirkta audible

Išėję prie upės

Image result for išėję prie upės

Ši knyga yra pirmoji Monikos Beltrušaitytės knyga. Viena blogo skaitytojų paminėjo, kad “Išėję prie upės” yra jos metų knyga, tad labai suintrigavo, ir knyga iš karto pateko į vieną iš išprotėjusių išpardavimo penktadienių pirkinių krepšį. Ir, žinote, labai maloniai nustebino.

Knyga yra novelių rinkinys, short stories, tikriausiai aiškiausia sakyti, nes aš nelabai besuprantu, kas yra novelė, kas apsakymas. Tai tos novelės yra pilnos visokiausių gerulių personažų – “Kekiai gyveno antrame aukšte”, “Kranaitis yra senas svolačius” (be kursyvo!), o buriuotojų “mūzos” yra tiesiog čemodanai (su kursyvu) – kaip galima nesusigundyti sužinoti, kas jie visi tokie per vieni. Skaitai, o tekstas liejasi laisvai ir puikiausiai išlaiko skaitytojo dėmesį – ko daugiau skaitytojui ir bereikia, o ir pabaigos normalios, jos yra ir be visokių svajingų žvilgsnių į tolius ir kitų išsisukinėjimų. Taip kad sveikinu rašytoją ir lauksiu kitų knygų, tikiuosi, kad pirmoji – nepaskutinė.

Atomic Marriage

atomic

Audible dabar turi tokią “Audible Original” programą, pagal kurią nariams dovanoja porą nemokamų knygų ar knygelių (trumpos tokios, iki kelių valandų klausymo) per mėnesį. Šioji Curtis Sittenfeld beveik dviejų valandų smagi istorija apie šeimyninius (atsiprašau, bet man tas žodis “šeiminius”…) reikalus.

Goodreads paskaičiau keletą atsiliepimų, kad neva knyga lėkšta ir ne to iš autorės buvo tikėtasi, bla bla. O aš suskaičiau, pasijuokiau, pasimėgavau ir neturiu šiam apsakymui jokių didelių priekaištų, tad rekomenduoju kokiai trumpai kelionei, vienu ypu suklausyti.

Brock Lewis yra ryškiai republikoniškai religingas verslininkas, išleidęs savipagalbinį bestsellerį, trumpai tariant, dvylika atominių patarmų, kaip savo santuoką padaryti “ilgai ir laimingai”. Holivudas pasigavo šią knygą ir nori padaryti filmą, tačiau reikia su autoriumi suderinti keletą detalių, kurios jo evangeliškajam gyvenimo požiūriui niekaip netinka. Derėtis su autorium siučiama Hollywood asė ir specė Heather. Kaip pasisekė jų susitikimas, kas ką suprato nesuprato ir kas atsitiko po kelionės – viskas šioje trumpoje istorijoje. Linkiu suklausyt lengvai, nes labai rimtai gali ir nesigauti.

 

 

Balta jūra

Image result for balta jūra

Susitikime su skaitytojais 2019 m. Vilniaus knygų mugėje autorius pasakė, kad tokiomis sąlygomis, kaip gyvena knygos veikėjai neišgyventų 99 procentai salėje sėdinčiųjų. Tad skaitau ir galvoju – po pirmo plaukimo per banguotą jūrą, kai reikia sustoti užutekyje ir išsisemti vandenį iš valties, tikriausiai susirgčiau plaučių uždegimu, antibiotikai kažkur ant atradimo ribos, bet tikrai ne pakeliui į Novegijos šiaurę; rankos po tinklų traukimo iš ledinio vandens, jau seniai nušalusios ir vienos atviros žaizdos, valgyt nebėra ką, nes nemokėjau džiovint žuvų – jos visos nuėjo kirmelėm, o ir šiaip tuoj mirsiu nuo šalčio, nes nemokėjau pasiruošyi kuro žiemai. Dar giliau įsisupu į patalus ir skaitau apie tai, kaip nedaugiažodžiaujant išgyventi.

Ingrida šioje trilogijos dalyje – suaugusi moteris. Į salą sugrįžta viena. Taip viena, kad tenka kalbėt su savim. Ne tik mintyse. Vis tiek viena – reikia parsivežti katę. Tik kad visai netikėtai jūra į salą išmeta žmonių. Leisgyvių ir negyvų. Priešų ir belaisvių. Ingridai – jie nelaimėliai, kuriais reikia pasirūpinti. Moterys gi neskelbia karų, eina iš paskos tvarkydamos, kas likę.

Panašia nuotaika, kaip ir pirmojoje trilogijos dalyje, keliauju per knygą. Mėgaujuos kalbos paprastumu, sakinių trumpumu ir iš visų jėgų skaitau tarp eilučių – nes ten nematomom raidėm – visa knygos nuotaika ir visi veikėjų jausmai.  Ir surašyk tu taip – ten, kur visai nesimato. Tik jaučiasi.

-Kada bus trečioji dalis, ar jau verčia? – klausiu autoriaus.

– Nežinau, boso klausk, – mosteli ranka įleidyklos vyr. redaktorių ir pamatęs, kad fotografuoju, sulaiko akis ir sekundę papozuoja. O aš nueinu patenkinta, nes svarbiausia, kad būtų ko laukti.

Image may contain: 1 person, sitting

*Knyga pirkta knygų mugėj.

Liekna visam gyvenimui

Image result for visa gyvenima liekna

Dietų nesilaikau. Save gerai pažįstu – kuo labiau laikausi dietos, tuo daugiau valgau, tad jau seniai nusprendžiau, kad dietos (ypač nevalgymo) yra ne man. Ilgiausiai dietos laikiausi pusę dienos, o kitą pusę – valgiau kompensuodama visą prarastą malonumą.  Savo draugėm sakau – nieko gero, jei aš esu sulysusi, nes tokia aš esu tik išgyvendama didžiulį ilgalaikį stresą, kai valgyti tiesiog negaliu. Taip kad liesumas man pačiai nereiškia jokio džiaugsmo – nuotraukos gal ir glosto akį, bet kai prisimenu, kaip tuo metu jaučiausi ir ką išgyvenau – ačiū, nenorėčiau pakartoti.

Vaidos knyga (ir pats sveikos gyvensenos modelis, na, “liekna” čia tikrai labiau, mano manymu yra tam, kad paimtumėte knygą į rankas, na, reklaminis kabliukas) man labai patinka, nes pagal ją lieknėti, o tiksliau sveikai maitintis reikia pradedant nuo galvos (na, taip, per galvą tą maistą ir kišam į kūna, tad visai logiška).

Pažiūrėkite, kokie yra sveikos gyvensenos žingsniai knygoje – juk neprasideda “nusipirkite metalo lituoklį ir užvirinkite savo šaldytuvą”. Prasideda “Išsiaiškinti, nuspręsti, užfiksuoti”. Pirmiausia, ką siūlo padaryti Vaida – susitarti su savim, suprasti, kodėl persivalgai, ką valgai iš viso, pažiūrėti į save iš šono. Ne veidrodyje, o galvoje. Juk “moterys meluoja geriau”, o ypač gerai meluoja sau. Tad, nesibaigiančios fantazijos pagalba, sugalvosime kokį milijoną plius vieną priežastį, kodėl padarėm taip, o ne kitaip. Visada yra patogiausia storėti iš oro ir iš genų, na, dar dėl stambių kaulų – kaip sakant, you name it – Vaida girdėjo visus įmanomus variantus.

Žinote, iš tikrųjų tas Vaidos metodas, labai paprastas – neapsiryk ir nekalbėk netiesos (sau). Praktiškai biblijinis metodas. Įkvėpimui knygoje paskaitykite įspūdingas sėkmės istorijas ir pažiūrėkite nuotraukas. O aš vis dar bandau įveikti trečią žingsnį -“Išsimiegoti”. Nes tiesiogine žodžio prasme – arba išsimiegu, arba skaitau.

 

Washington Black

Image result for washington black

Washington Black į mano akiratį pateko kaip viena iš best of 2018 – The New York Times ir The Washington Post, ir gal dar kokio laikraščio.

Su šia knyga mano santykis toks savotiškas, sakyčiau – labai patiko jos klausytis, įdomi, neįtikėtina, su magiškojo realizmo prieskoniu (sakyti, kad fantasy kažkaip nesiverčia liežuvis, bet pafantazuota biškį), bet kartu viena iš tų, kurias perskaičius pradedu ieškoti recenzijų, komentarų, nes kai jau taip aukštai užkelta ant pjedestalo, tai jaučiuosi, kad kažką praleidau, nesupratau, nepastebėjau ar nepajaučiau. Jei trumpiau, tai pasigedau knygos visumos ir kai kurių įvykių argumentacijos.

Washington Black yra vienuolikametis berniukas vergas Barbadose. Pasikeitus plantacijos savininkui, gyvenimas, švelniai tariant, nemielas – su vergais taip žiauriai elgiamasi, kad jie pradeda masiškai žudytis. Wash, taip sutrumpintai jis vadinamas, pasiseka, kai iš laukų jis pristatomas tarnauti plantacijos šeimininko broliui (Titch), kuriam vergija yra nesuvokiamas dalykas. Titch yra pirmas baltaodis žmogus, kuris su Washigtonu kalbasi kaip su žmogumi ir galiausiai atranda visus berniuko talentus, lemiančius jo neįtikėtinus gyvenimo posūkius.

Washingtonui ne savo valia tapus Titch pusbrolio savižudybė liudininku, Titch ryžtasi ilgai planuotam skrydžiui iš Barbadoso salos oro balionu (čia toji sunkiai įsivaizduojama dalis), pabėgimas pavyksta ir bėgliai atsiduria Amerikoje. Prasideda Washingtono kelionė laisvo žmogaus link. Ilga ir sunki, neįtikėtina nuo pat pradžių (bet kaip skaitytoja persijungiau į kitą dimensiją ir mėgavausi klausymu). Per Arktį, šiaurės Kanadą, Angliją, Olandiją. Tik kad didžjąją dalį kelionės jam tenka nueiti vienam, be Titch. Tas, kuris pirmiausia sudarė sąlygas laisvės oro įkvėpti, vėliau kažkaip labai nemotyvuotai juodaodį berniuką palieka likimo valiai Arktyje.

Washington Black yra kelionė iš vergijos į laisvę. Ta kelionė niekada nesibaigianti, o absoliuti laisvė, žinoma, yra nepasiekiama. Knyga be laisvės temos paliečia ir kitų įvairių temų (tėvo – sūnaus, žmogiško žiaurumo, atsakomybės už kitą žmogų), bet dažna paliesta taip ir paliekama neišvystyta ir neatsakyta – gal iš to ir randasi tas neužbaigtumo jausmas?

Sapiens. Glausta žmonijos istorija

Image result for sapiens glausta zmonijos

Jaučiuosi nuveikusi didelį darbą. Negrožinės knygos man labai patinka ir labai įdomu, ir t.t., bet turiu reikalų su jų skaitymu, nes tas skaitymas labiau darbas nei malonumas. Tad, pvz., jei nuvargus vėlai vakare puikiausiai galiu paskaityti grožinę knygą, tai su negrožine taip nepavyksta. Tad ir pats skaitymas ilgiau užsitęsia, tuo labiau, kad šios knygos bereikalingai nereikėjo pūsti – joje ir taip pakankamai teksto, kad knyga būtų stora ir užtektų keliems savaitgaliams ir daugiau. Toks jausmas, kad vieną knygą visą mėnesį skaičiau.

Dabar tai prisijungsiu prie knygą giriančiųjų choro – ji tikrai pagauliai parašyta, tad pats skaitymo procesas tikrai smagus, na, ir, žinoma, naudingas. Kadangi artimiausiu metu ruošiuosi skaityti tokią pat glaustą Lietuvos istoriją, tai “Sapiens” tikrai puikiai papureno istorines dirvas, priminė įvairiausius faktus – puikus kontekstas visoms kitoms istorijoms.

Įdomiausia šioje knygoje yra įvairiausios perspektyvos, kurių link Yuval Noah Harari kreipia skaitytojo žvilgsnį. Knygų žiurkių gerbėjai tikriausiai jau girdėję apie nepakartojamą knygų žiurkių istorijos mokytoją, kuri knygų žiurkes ir jų klasiokų smegenų vingius gilino savo kosminiu kontrolinių klausimu “remiantis faktais įrodykite, kad…” (kad žinotumėte, kokių “faktų” prifantazuodavome), tad toks platesnis požiūris į istorinius reiškinius nebuvo didelė naujiena, bet, žinoma, kai kurių faktų pateikimas toks,  švelniai tariant, įspiriantis įsėdimąją.

Pvz., skaitant knygą “Faktų galia” apima džiaugsmas, kad pasaulis gerėja, o “Sapiens” autorius tam džiaugsmui (šypsodamasis, kaip įsivaizduoju) kiša koją klausdamas – ar nuo pasaulio “gerėjimo” žmonės darosi laimingesni? Ir kokia yra laimės cheminė formulė? Ir iš viso, bendrai paėmus, Homo sapiens planetos ekosistemai nusipelnė ar pasmerkė ją žūčiai, o taip pat is savęs susinaikinimui?

Y.N.Harari daug vietos istorijoje palieka atsitiktinumui ir tinkamai susiklosčiusioms aplinkybėms: krikščionybė Romos imperijoje įsigalėjo dėl dieviškos apraiškos, ar dėl to, kad tuometiniai vadovai nusprendė, kad šioji jiems parankesnė? Ir šiaip, kad “žmonės nuostabiai sugeba tikėti prieštaringais dalykais” ir įvairiausių rūšių mitais, kurie “išnyksta, vos žmonės nustoja jais tikėti” (primena Neil Gaiman  “Amerikos dievus“).

Nežinau, kaip skaitydami jautėsi kiti kolegos skaitytojai, bet nuolatos jaučiausi žemės dulkė (kas 70,000 metų besitęsiančioje homo sapiens istorijoje yra visiškai normalu), kurios kaip homo sapiens dulkių rūšies išnykimas yra ranka pasiekiamas. Negaliu pasakyti, kad baisiai trokštu sulaukti dienų, kai viską į rankas perims kiborgai ir dirbtinis intelektas, tad kol priklausau išrankiotojų išlipusiai sapiens rūšiai, kurios vieną iš malonumų sudaro ženkliukų ant popieriaus skaitymas, einu toliau malonintis grožine litertūra. Gal kurią dieną grįšiu prie dieviškumo paieškų “Homo Deus” knygoje (kažko abejoju, kad rasiu).

Ar skaityti glaustą žmonijos istoriją? Aišku, skaityti. Tik nesusinervinkite, kai perskaitysite, kad Sovietų Sąjunga žlugo taikiai. Kaip (beveik) visada, čia eilinį kartą likome nepastebėti, kas tik patvirtina žemės dulkės jausmo teoriją.

 

Where the Crawdads Sing

Image result for where the crawdads sing

Šiandien pagalvojau, kad Where the Crawdads Sing susišaukia su Educated / “Apšviestąja”. Pagrindinė knygos veikėja – Kya (Kaja) visą savo gyvenimą gyvena Šiaurės Karolinos pelkynuose. Tokiuose, kokius turėjau net išsigūglinti (begūglindama supratau, kad popierinėje knygoje, matyt yra žemėlapis, pagal kurį skaitytojams daug papraščiau susigaudyti, kas knygoje vyksta) paskrolinkit žemyn – prikabinau. Nuo maždaug dešimties, dėl nelabai palankiai susiklosčiusių aplinkybių (nespoilinsiu), ji tuose pelkynuose esančioje pašiūrėje gyveno visiškai viena. Mokyklos nelankė, nes atvykus socialinėms tarnybos pelkynuose lengvai nuo jų pasislėpdavo. Kol tarnybos nuleido rankas. Su šeimos valtimi plaukiojo pelkių labirintais, truputėlio maisto prasimanydavo rinkdama ir parduodama gamtos gėrybes. Toks truputį kosminis gyvenimas, sunkiai įtikimas, bet įmanomas.

Miestelis Kya’os, savaime suprantama, nepripažįsta, vadaina “marsh girl” – pelkynų merga – geruoju atveju, o bloguoju “marsh trash” – pelkynu šiukšle. Tad, kai prie žemėlapyje matomo priešgaisrinio bokšto vaikai randa miestelio “pažibos” gražuoliuko Chase lavoną, visų akys nukrypsta į Kya. Knygą pradėjęs skaitytojas, žinoma, niekaip nesupranta, kodėl, bet viskas priešaky, nes būtent nuo šito įvykio prasideda nuostabioji knyga. Knyga, kurią skaitydama apsižliumbiau iš laimės ir dar visokių jausmų patyriau, kuriais nesidalinsiu, nes, man atrodo, kad besidalindama tik suspoilinsiu. Kaip ir toliau pasakodama, kodėl knyga susišaukia su “Apšvietąja”.

Rekomenduoju, rekomenduoju, rekomenduoju, visi kas skaitote angliškai, griebkite, o kas neskaitote – laukite, tikrai manau, kad knyga bus išversta. Nusipelno. O aš ant emocijų bangos už skaitymo malonumą net noriu duot 5/5, bet, aišku, duosiu 4, nors iš tikro tikrai 4,5 laisvai. Knygą pasirinkau iš audible Reese Witherspoon knygų klubo rekomendacijų, manau, toliau laisva ranka knygas rinksiuos iš ten, nes kol kas tikrai buvo geros knygos ir nenuvylė ir nebuvo blondiniška.

PS Manau ir filmas bus.

Image result for where the crawdads sing map

Image result for marsh north carolina

Image result for marsh north carolina

Image result for marsh north carolina

Image result for marsh north carolina

Beveidės aukos

Ponios ir ponai, knygos dailininkas Zigmantas Butautis taip tobulai parinko visiškai kraupų viršelį, kad jau buvau nusprendusi, kad tikrai šitos knygos neskaitysiu – baisu jau vien nuo to viršelio. Tobulai baisus viršelis ir totalus blackoutas apie tai, kaip visdėlto sugalvojau ją skaityti. Ir tikrai Tony Parsono įspūdis apie knygą “Prikaustantis kaip Jo Nesbo, tamsus kaip Stiegas Larssonas” šį kartą yra visiškai nereklaminis triukas. Puikiai pasakyta.

Na, mes visi esame kažkieno klasiokai ir visi esame girdėję apie mokyklines žudynes. Gal dėl to knyga taip ir įtraukia? Nes gali būti apie kiekvieną iš mūsų? Nes gi vos ne kiekviena klasė yra mažas visuomenės, kurioje gyvename atsipindys ir visada kažkokiu tai būdu sutelpa į tą statistinį varpelio formos grafiką: 10% vienokių, 10% kitokių, x procentų genijų, x procentų pamirštųjų – visi kiti tiesiog vidutinybės (ant kurių laikosi pasaulis, beje). Ir vidutinybės dažniausiai netampa visokiais serial killers, tad bijokite visų tų klasiokų, kurie tuose mažuose procentuose sukritę arba tokių, kurie nesimato klasės fotografijose ir jų net vardo negalite prisiminti. Ir dar, žinote, visi tie genijai, balansuojantys ant beprotybės ribos – irgi nieko gero nežada.

Per daug čia nesiplečiant, tik vienas įspėjimas – neprasidėkite su knyga, jei nenusimato gero skaitymo laiko, bent jau pradėkite penktadienio vakare, kad per savaitgalį galėtumėte perskaityti, gal kiek miego valandų paaukoję, jei kartais prireiktų. Prieš tai tik įsijunkite signalizaciją ir balkone išvyniokite porą metrų spygliuotos vielos. Ai, nors gal nevarkite, gali įlipt per lubas. Žodžiu, nebus ramybės ilgai skaitant, negi norit melstis, kad koks seniai nematytas klasiokas nepaskambintų?

Puikiai. Rekomenduoju mėgstantiems pasibauginti.

P.S. Vielos vis tiek nusipirkite, gal prireiks skaitant kitą knygą.

Stefan Ahnhem savo darbo vietoje

Stebuklas

Kartais mokytojai išmoko daugiau, negu patys supranta.

Kažkoks Kalėdinis stebuklas, kad pabyrėjo man Kalėdoms gerų knygų. Toks, sakyčiau, labai jau nekoks goodreads įvertinimas neskatino ir neviliojo šią kuo greičiau perskaityti, o bet tačiau, manau, kad ten knyga tikrai per daug nuvertinta. Iš viso, reikia kažkaip atokiau nuo tų įvertinimų laikytis, nes garantuotus gerus vertinimus turi tik visokiausios tralialiuškos – labai lengvai galima gerą knygą štai taip paprastai pražiopsoti.

Skaitant šią knygą mane nuolatos stebino, kaip Emma Donoghue praktiškai visą laiką plaka savo tautiečius. Ir dar kaip – nuolatinių savo priešininkų anglų rankomis. Pagrindinė knygos veikėja Libė – anglė slaugė, iškviesta liudyti galimo stebuklo -vienuolikametė airė mergaitė jau keturi mėnesiai kaip nevalgo ir gyva sveika (na, gal nelabai sveika, bet gyva tai tikrai). Libė, labai racionalaus ir aiškaus proto moteris, pasiryžusi visus šitus paistalus ir ėjimą prieš gamtą ištempti į dienos šviesą ir dargi iššiaiškinti, kam taip reikalinga ir naudinga mergaitę paversti šventąja.

Pirmosiomis dienomis rūpestingajai anglei gal ir nelabai sekasi – iš pradžių iš uolumo ir piktumo, o vėliau dėl to, kad slaugomoji Ana tokia miela ir niekam bloga nelinkinti – tiesiog maloni, mandagi, giliai tikinti mergaitė (gal tikrai šventoji?). Autorė taip maloniai užliūliuoja skaitytoją, kad net pradedi galvoti, ar nebus čia kokia stebuklinga istorija pasibaigsianti dar stebuklingesniu mergaitės ar Libės nušvitimu (na, kaip nors banaliai, už ką knygą ir būtų galima nuvertinti), o bet tačiau, kai jau visai užsiliūliuoji (kartu su racionaliąja Libe), knyga trenkia visa savo XIXa. Tamsa ir baisumais – tiek medicininias, tiek religiniais, tiek visuomeniniais.

Ką daryti Libei? Net šiais laikais būtų sudėtingas klausimas, o ką kalbėti apie tuosius, kai viskas, kas vyksta šeimoje, šeimoje ir turi pasilikti (visų aplinkinių nuomone)? Nors, kita vertus, ne per toliausiai nuėjome…

Rekomenduoju paskaityti ir, jei patiks, pagerint knygos reitingą.

Becoming / Mano istorija

Image result for michelle obama book

Angliškas pavadinimas man labaiii patinka ir labai tinka šitai knygai. Man visada baisiai gaila tų fantastiškų neišverčiamų pavadinimų. Labai gaila. Per visą knygą Michelle nuolatos kažkuo “becoming” – pavadinimas tarsi apgaubia knygą, sujungia į visumą ir gražiai suskamba pabaigoje.

Knyga man labai patiko. Kai pamačiau, kad klausyti teks 19 h, kažkaip abejojau, ar noriu prasidėti, bet pradėjus tikrai negalėjau sustoti – parašyta tikrai įdomiai ir įtraukiančiai. Pavyzdingai kalusiau kievieną dieną keliaudama į darbą, iš darbo,prieš miegą. Audio iš viso – super, nes skaito pati autorė, tad ir akcentuoja ten, kur jai norisi akcentuoti. Tik labai jau lėtai skaito, tad tikriausiai pirmą kartą aš knygos skaitymą truputuką pagreitinau.

O Michelle Obama po knygos dar labiau žaviuosi. Ji ir šiaip žavinga buvo – kažkaip matosi, kad ji natūraliai nuoširdi, kad tiki tuo, ką sako, o ir šiaip turi, ką pasakyti.

Knygoje pirmą kartą Michelle tikrai mane nustebino, kai savo labai gerai mokamą darbą  teisininkų kontoroje Čikagos dangoraižyje (žurnalistiškai tariant “prestižinį”) nusprendė keisti į ne tokį pinigingą – tiesiog nebematė prasmės tame, ką darė, ir norėjo kažko, kas atneštų didesnį pasitenkinimą (ir daug mažiau pinigų). Išėjo dirbti į valstybinį sektorių, o vėliau iš viso – nevyriausybinę organizaciją. Pagarba.

Nors ir nebuvo taip, kad neįsivaizduočiau, kaip nuasmeninamas prizidento ir jo žmonos gyvenimas, tačiau, kai apie tai pasakoja prezidento žmona, dieve mano, tie Baltieji rūmai yra tikras privilegijuotas kalėjimas. Turi viską ir kartu nieko. Gali susitikti su pačiomis didžiausiomis žvaigždėmis, o kartu negali išeiti į savo namų kiemą. Jokio spontaniškumo, nieko neplanuoto, minimaliai, ką pati norėtum veikti. Žinoma, vienintelė paguoda – paskui galėsi savo kančias aprašyti ir tapti rašytoja  milijoniere. Beje, Barackas Obama autobiografijos sutartį taip pat pasirašė, bet neprisidavė su knyga iki deadline. Ne pirmą kartą.

Buvimas pirmąja pora tikrai reikalauja didžiulio atsidavimo, netgi, sakyčiau, savotiškos aukos (nors aišku niekas neverčia ten eit – pačio prezidento neverčia, moterys gi tiesiog eina būti šalia vyro), nenuostabu, kad dabartinei pirmajai damai šios pareigos yra mažų mažiausiai nemielos. Na, bet bent jau apdarų demontravimas jai nesukelia tokių sunkumų kaip Michelle Obamai. Turi ir įspūdingai išsiskirti, o kartu ir neapsirengti per daug iššaukiančiai, ir taip, ir anaip, kol galiausiai vis tiek kažkam neįtinki ir turi nustoti dėl to sukti galvą.

Ir dar. Ar Michelle Obama kandidatuos į prezidento postą? Juk puikiausiai galėtų? Atsakymas irgi knygoje. Ir, beje, labai aiškus, visai nepanašus įdabartines kai kurių vietinių potencialių kandidatų užuominas.

Vienintelis audio minusas, kurį kompensavau knygyne pavartydama lietuvišką vertimą – notraukų nebuvimas – galėtų audible kaip nors šitai išspręsti. Kokiu nors linku į nuotraukas, ar panašiai.

O šiaip -puikūs memuarai. Minimaliai politikos, maxsimaliai, kaip viskas atrodo realybėje.

 

 

Sivužas

SIVUZAS__virselis_priekis

Gal juokinga, bet knygą nusipirkau internetu gal po užmatyto kvietimo į knygos pristatymą, kur buvo parašyta “sužinosite, ką reiškia knygos pavadinimas”. Taip įdomu pasidarė sužinot, ką tas pavadinimas reiškia.

Ir, o mama mia! Į mano rankas pateko pats stebuklas – tokia graži knyga, jau seniai tokios gražios neturėjau rankose! Man patinka viskas – patinka tekstas, patinka iliustracijos, patinka, iliustracijų ir teksto vienuma (lyg autorius būtų ir dalininkas, ir pats viską nupieštų būtent taip, kaip turi atrodyti). Ir žinot, pats tekstas toks toks vaikiškai naivus, bet toks gilus ir prasmingas, istorija tokia netikėta ir intriguojanti, kad skaitydama niekaip negalėjau atsistebėti ir atsidžiaugti. O dar knygos popierius ir kvapas – mmm – kad ir kaip friekiškai nuskambėtų.

Bravo, bravo, bravo!

Image result for Sivužas

Faktų galia

Image result for faktų galia

Prisiminkite: gali būti blogai ir geriau vienu metu.

Nėra malonu jausmas būti kvailesnei nei šimpanzės. Deja, taip gali nutikti, o kad būtų dar smagiau – kuo labiau stengsies būt protingesnis už šimpanzę, tuo blogesnis gali būti  rezultatas. Štai toks “teisingas” yra mūsų suvokimas apie supantį pasaulį. Gal geriau būtų sakyti – apgailėtinas. Taigi, apie ką aš čia?

Knygos autorius Hans Rosling savo skaitytoją į knygą “įveda” paprastu testuku apie įvarius su šiandienos pasauliu susijusius faktus (tad, jei esate tikrai sąžiningas skaitytojas, šiukštu nevartykite knygos prieš skaitydamas, kad netyčia nepamatytumėt atsakymų). Klausimai – apie įvairiausią su pasauliu susijusią statistiką, tendencijas ir pan.

Prisipažinsiu, pasipūtėliškai maniau, kad aš tai čia jau labai viskuo domiuosi ir maždaug žinau visas tas statistikas. Ooo, didžioji nuodemie puikybe! Teisingai atsakiau garbingus 3 atsakymus. Tegyvuoja šimpanzės, kurios pagal tikimybių teoriją pasirinkdamos bet kokius atsakymus, turi šansą atsakyti geriau. Tad tokia pradžia yra didelė paskata skaityti knygą toliau, edukuotis ir raminti savo puikybę irgi genetinį lietuvišką pesimizmą (pastoviai išlenda ir kužda, kad čia jau tas autorius tai tikrai datempinėja iki pozityvo).

O šiaip, manau, kad ši knyga yra skirta visiems pesimistams, dejuotojams ir, kaip aš dažnai vadinu savo besibėdavojančius gimines – “dievo varytojams į medį”. Nes, kad ir kaip beblogėtų gyvenimas (dėl to, kad senstame ir prisimename amžinai “geresnius” jaunystės metus, valdžioje visada ne tie politikai, viskas brangsta ir lakūnas žada sugrąžinti litus), summa summarum pasaulyje gyvenimas gerėja ir, jei gerbiamas skaitytojas negyvena Marse, jo gyvenimas bendrame puode irgi lėtai, bet užtikrintai gerėja. Tik kartais sunku pamatyti, nes gerėjimas gali būti labai lėtas, o ir aplinka labai tendencingai mums pumpuoja neigiamą informaciją, na, nes tokie mes jau padarai, kad delfiuose verčiau bauginamės klikindami skandalingas antraštes vietoj to, kad džiaugsmingai klikintume pvz. antraštę “Vilniečiai šokiruoti sužinoję, kad šiandien, kaip ir vakar, Vilniuje visi lėktuvai nusileido saugiai ir niekas neplojo”.

O jei vis dėlto gyvenimas blogėja, tai vis tiek “gali būti blogai ir geriau vienu metu”.

Boo.