Mėlynų siūlų ritė

melynu-siulu-rite-1

Nežinau, mes tai gyvenime sakom “siūlų špūlė” (kaip ir angliškam pavadinime A Spool of Blue Thread), bet, aišku, pro kalbainių akis tokis žodis niekaip tikriausiai ant knygos viršelio nepraietų -pagal ekonomikos atvirumą esam pirmajame dešimtuke, o štai pagal kalbos tikriausiai pačiam paskutiniam…

Ši knyga vis šmėžuoja prieš akis nuo 2015 m, kai pateko į Man Booker trumpąjį sąrašą, bet kadangi goodreads nelabai knygą liaupsino, tai vis kažkaip susilaikydavau ir nesiryždavau skaityt, na, bet lietuviškas leidimas ir tas gražus viršelis padarė savo. Sugundė, žodžiu.

Tai kaip tie įspūdžiai? Knyga, skaitėsi visai lengvai ir visai smagiai, tik, jau pastebiu ir pradedu bijoti storesnių knygų – redaktoriai galėjo tvirčiau atstovėti ir pasidarbuoti knygos karpymu. Tiesiai šviesiai – pirmoji knygos dalis yra 266 puslapiai ir tiek puslapių puikiausiai tempia ant normalios knygos – normali pradža ir normali pabaiga. Taškas, užverti ir visi patenkinti. Bet kažkodėl autorė sugalvojo prikabinti dar 3 skyrius su 100+ puslapių, kuriuos pradėjus skaityti, net nelabai supranti, kur ir kokiam laikmetyje atsidūrei ir kam jie reikalingi. Žinoma, jie ten paskui kažkaip išsivynioja ir turi keletą neblogų istorijų, realiai pirmos dalies priešistorių, bet nu prikabinti tikrai lievai. Manau, tos dėmesio vertos istorijos galėjo būti apkirptos ir įterptos į pirmą dalį, ir skaitytojui nereiktų jaustis kaip iš dangaus nukritusiam.

Tai ties tuo prikabinimu ir užbuksuoja labiausiai knyga, bet paskui pabuksavus pavyksta išvažiuot ir antrą kartą užbaigti. Vienas vargas, žodžiu. Nors iš kitos pusės, ten tokia gan crazy ta priešistorė, tikrai įdomu pažinti jaunus pirmos dalies veikėjus – į ramius diedukus žiūrėdama niekad nepasakyčiau, kad jie tokie buvo, tai man labai patinka, kai autoriai taip ima ir apgauna (ne puslapių skaičiumi, bet charakterio įvairove). Bet nepatinka, kai prirašo nereikalingų puslapių ir jų niekas nedrįsta ištrinti.

Taip kad apraminus lūkesčius iki normalių, galit poilsiui imt ir skaityt.

Advertisements

Anė iš Žaliastogių

ane

Net neįsivaizdavau, kokio dydžio spragą turėjau, kol nebuvau perskaičiusi “Anės iš Žaliastogių”. Totali tarybinės šalies dydžio skylė. Esu dėkinga savo vaikams, kad turiu pretekstą išlaidauti knygoms be sąžinės graužimo ir po to dar perskaityti visas jau skaitytas ir dar neskaitytas knygas vaikams. Tokiais atvejais mane apima liūdesys dėl savęs vaiko, nes įsivaizduoju, kiek daug džiaugsmo ši knyga būtų man suteikusi.

Anė yra nuostabus personažas ne tik dėl savo fantazijos- ji turi ypatingą charizmą, o taip pat ir labai išskirtinį požiūrį į pasaulį – savo laiku ji turėjo būti didžiausia maištininkė, laisvamanė, netelpanti į jokius padoriai mergaitei priklausančius rėmus. Bet kartu ji empatiška, jautri, romantiška ir labai protinga, gera mokinė, besirungianti su berniukais ir juos pranokstanti.

Įsivaizduojate XIX a. mergaitę, kuri turi ambicijų aplenkti protingiausius berniukus? Galvojate, kas čia tokio? Pažiūrėkite į autorės nuotrauką ir pabandykite įsivaizduoti korsetų ir perspausto liemens pasaulį, kuriame ji gyveno. Ši knyga garantuotai aplenkė savo laikmetį, ypač turint omeny pabumbėjimą, kad moterys negali būti kunigėm! Bravo, Lucy Maud Montgomery!

lucy maud

Lucy Maud Montgomery

Anė yra nuostabus raudonplaukis džiaugsmo fontanas – neaprėpiamos fantazijos ir ypatingo plepumo (ką galvoju, tą sakau) derinys –  ne veltui įkvėpė Astrid Lindgren sukurti Pepės, taip pat raudonplaukės, personažą. Todėl labai labai rekomenduoju perskaityti, net jei neturite kam perskaityti garsiai, perkaitykite sau, prisiminkit vaikystę.

 

Embroideries

embroi

Marjane Satrapi grafinės novelės yra super. Gaila, kad labai ribotas kiekis. “Persepolis” iki šiol yra viena mano mėgstamiausių knygų, tad kai knygyno Eureka pardavėja man pasiūlė plonytę (deja) “Embroideries”, tai net neabejojau, imt ar ne.

Šioje knygelėje keletas iraniečių moterų – jaunų ir pagyvenusių – po baliaus susirenka papletkavot apie visokius moteriškus reikalus. Maždaug įsivaizduokite taip – nusimeta visas skaras ir ilgas suknias, ir mes išvystame visą puokštę įvairiausių charakterių – nuo džinsuotų feminisčių iki keturis vaikus pagimdžiusių akių skaistuolių (na, čia bus naujas terminas nuogo vyro nemačiusoms ištekėjusioms moterims). Ir verda pokalbis. Apie viską. Apie svajones, apie nusivylimus, apie sėkmes ir nesėkmes, santykius su vyrais ir moterim ir t.t., ir t.t. You name it. Pavyzdžiui:

embr 1

embroi 2

Netikėtai? Aš tikrai nesitikėjau tieeek bajerių ir tiek perspektyvų, kiek pateikia Mariana Satrapi. Ji yra mano požiūrio keitėja ir Irano kultūros mokytoja numeris vienas. Jos humoro jausmas – nerealus, o skaityti jos knygas – vienas malonumas. Ir niekada neatspėsite, kodėl ir apie ką knygos pavadinimas. Na, nebent labai atsipalaiduosite ir leisite fantazijai lietis į kairę ir į dešinę. Ne, gal labiau į kairę. Bandysi spėt?

Sirakūzai

sirakuzai

Knyga apie fasadus ir tai, kas už fasadų. Tokia gerokai išprotėjusi. Štai eina dvi gražios sutuoktinių poros, įkandin nuostabaus grožio mergaitė. Stilingi, išsilavinę, savoj šaly net kažkiek žvaigždės, žodžiu, žiūri į juos praeinančius pro kavinukę Sirakūzuose ir grožiesi, gal net truputį pavyduliauji gero stiliaus, manierų, bet kokia apgaulinga šita išorė – kai sužinai, pagalvoji, velniop, tas geras stilius iš aristokratiškos manieros.

Kiekviena pora turi savo nematomą, viešai nedemonstruojamą pasaulį – vieną bendrą ir tada dar kiekvienas atskirai. Delia E praskleidžia skaitytojui užuolaidą į šių dviejų porų gyvenimą, nesu įsitikinusi, kad visi nori ten pažiūrėti. Nors iš tikro, jei neturi rožinių akinių, tai gal nieko ten tokio negirdėto-nematyto ir nėra – santuoka yra sunkus darbas ir ne visiems sekasi jį gerai dirbti ilgą laiką. O dar kai sužinai, nuo ko prasideda santykiai – kai kurie jau nuo pat pradžių užprogramuoti nesėkmei…

Man labai patiko, kaip autorė tuos satykius varto ir skalbia. Gyvenimiškai ir nesumeluotai, taip, kaip tikrai galėjo būti. Mergaitės Snow – vilkas auksinio avinėlio kailyje – gal mažiau įtikinanti, bet, manau, jos paveikslas yra epizodinis, tam kad geriau atskeisti suaugusiųjų charakterius ir išprovokuoti kulminaciją.

Goodreads įvertinau knygą 4/5. Truputį avansu, nes bendras reitingas man atrodo mažokas. Tokia santykių matematika.

Bičių istorija

biciu

Nors šios knygos tema nėra visiška naujiena – apie bičių išnykimo pasekmes jau buvome įspėti animaciniame filme Bee Movie  – po šio skaitinio turiu dar vieną siaubo temą pasiparinimui – šalia kokio vieno milijono kitų distopinių pasiparinimo temų. Ir dar kaip tyčia mano svainė dar šį savaitgalį mestelėjo frazę: “Kažkaip šiemet visai nėra širšių…” Tarsi būtų kuo džiaugtis. Jezusmarijairvisišventieji – nu, tikrai nėra, jei kas matėt, prašom mane nuraminti!

Ši knyga yra pats tikriausias pageturner (gal turit pasiūlymą lietuviškam atitikmeniui?). Tikriausiai visiškai netinkamas vasaros skaitiniams, nes po dienos jau ir nebeturi ką skaityti (čia tiesiog įspėjimas, kad pasiimtumei prie kokio ežero daugiau knygų). Tai šia prasme knyga tikrai puikiai sukonstruota –  nors kaip ir žinai, kaip viskas baigės, visas dėmesys sukoncentruotas į kaip? kaip? kaip?

Kaip vystosi trys laiko linijos, kurios užrašytos ant knygos viršelio? 1852 m. – modernaus avilio sukūrimas (dar vienas šiandienos sutapimas – per TV rodė kažkurią Pelenės pasakos versiją ir ką jūs sau manot – filme parodė knygoje minimus senovinius šiaudinius avilius); 2007 m. atrodo dar visai neseniai, bet jau prieš dešimt metų – pirmieji neaiškūs bičių dingimo atvejai; ir siaubingieji 2098, kai vienintelis būdas užauginti maisto – apdulkinti augalus rankomis. Ir žinoma, pakankamai rankų ir valdžios tokiam kruopščiam darbui turi tik Kinija.

Štai jums ir kuokelės bei piesteliai iš biologijos pamokų. Saugokit bites, kažin, ar jau tikrai taip blogai, kaip kad knygoj rašo? O kur dar Trumpas…

***

Namų darbai po šio įrašo:

  1. Pranešti apie matytą širšę
  2. Sugalvoti atitikmenį – pageturner

Eleanor Oliphant is Completely Fine

eleanr

Įsivaizduok kažkokią keistuolę darbe, namie, univeroj, na, kur sėdi viena, apsirengus be skonio, siaubas, kaip taip galima rengtis, su niekuo nebendrauja, o užklausta atsako kokią nors nesąmonę ne į temą. Garantuoju, kad gali tokią įsivaizduoti, nes kiekvienas kolektyvas tokį žmogų turi. Biškį keistą, švelniai tariant, biškį trenktą – nelabai švelniai. Pašnairuoji ir praeini pro tokį, ane? Vis tiek susišnekėti neįmanoma, ko ten stengtis ir nuotaiką gadinti.

Tokia ir yra Eleanor. Devyni metai iš eilės – pirmadienį į darbą, po darbo – tiesiai namo, kokia šaldyta pica vakarienei, savatgaliais – butelis degtinės. Per savaitę pasakytų žodžių tikrai nereiktų skaičiuoti tūkstančiais. Toks užciklintas gyvenimas, kitokio greičiausiai neįsivaizduoja nei aplinka, nei ji pati. Tiesa, karts nuo karto pokalbis su mamyte, kuri Eleanor gerai padrožia ir nusodina, kaip didžiausią nevykėlę ir baisuoklę, ką jau kalbėti apie randus ant veido – širdis – vienas randas.

Atrodytų, na, kas čia per knygos veikėja, gal turi kokią proto negalią ar sindromą, apie kažką panašaus šnabžda visi apinkiniai ir nebesupranti, ko tikėtis iš knygos ir iš Eleanor – autorė nieko neišduoda. Bet knyga nepaleidžia, nes kažkas ten yra, priežastys, kurios po truputį išsiduoda, kažkas, lyg ir jauti, kad nelabai gero, sunkaus, ką Eleanor reikėjo vienai pakelti.

Labai stebuklingai paprasta, neįmantri, bet labai jautri, kartu ir liūdna, ir šviesi knyga apie kasdienį paprastą paprastų ir neįdomių žmonių gyvenimą, apie žmogiškumą, apie tai, kiek daug gali pakelti žmogus ir kiek daug gali reikšti pagalbos ranka ar draugystė. Gali imti ir nustebinti.

Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą

karas-isgelbejes-mano-gyvenima

Skaičiau šitą knygą ir galvojau, ką ji man primena? Anglija prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą. Lakūnai. Žinoma, K.Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo” ir “Griuvėsių dievas“. O čia štai – knyga vaikams. Ir pavadinimas toks, sakyčiau, kraupokas kaip vaikiškai knygai. Bet tikslus, nors gal vis tiek per sunkus vaikiškai knygai, ką? Ir tema tokia – ne iš lengvųjų, tikrai. Tad galvojau dar ir apie tai, ar mano devynmetė jau yra pakankamai brandi, kad suprastų šitą knygą, ar dar verta palūkėti, arba skaityti kartu, paaiškinant, padiskutuojant?

Ada ir Džeimis – sesuo ir brolis. Skurdžiai gyvenantys, kas būtų dar pakenčiama, jei vaikai būtų mylimi. Džeimis dar nieko – laisvas paukštelis, bėgioja, skraido, kur papuola, o štai Ada niekada neišeina iš buto. Dėl nesveikos negydomos kojos ji prikaustyta namuose, užgauliojama motinos, kaimynų laikoma protiškai atsilikusia, nors, kaip pati vėliau sakys “nesveika mano koja, o ne galva”.

Ir tada prasideda karas ir vaikai turi būti evakuoti iš Londono. Ados motina nepaleidžia, bet ji pabėga – šliaužte, nes eiti negali. Vaikai papuola į gailestingas rankas ir pirmą kartą gyvenime yra laikomi žmonėmis. Vaikais. Nuprausiami, pamaitinami, apkabinami, myluojami. Viskas pasikeičia. Iš čia ir “karas, išgelbėjęs mano gyvenimą”. Yra ir kitoks gyvenimas.

Knyga labai įtraukianti, smalsu skaityti, kas bus toliau. Keliose vietose gal nelabai patikėjau, kažkaip sušlubavo vaikų reakcijos į tam tikras situacijas – kai pasielgė ne kaip užguiti vaikai, o kaip kaprizingi lepūnėliai ar vargo nematę ponaičiai, bet tiek to, gal ir taip būna. Tik šiaip tokia visai suaugėliška knyga. Truputį brandesniam skaitytojui, gal, kaip sakiau, su paaiškinimu, kad viskas būtų suprasta teisingai. Nors gal čia aš pakankamai neįvertinu?

Zuleicha atmerkia akis

Zuleicha-atmerkia-akis_p1

Metams persiritus į antrąją pusę, jau savotiškai jaudinausi, nes vis dar neturėjau geros pretendentės į metų knygą – bet ko gi neparašysi. It štai kokia palaima ir palengvėjimas – jei niekas nespės permušti – nuostabaus viršelio, į kurį galiu nepaliaujamai spoksoti, savininkė “Zuleicha atmerkia akis”  yra tiesiog nuostabi knyga ir šiuo metu ji yra mano metų knyga. Tadam! Imkit ir skaitykit.

Mes tiek prisisiurbę lietuviškos tremties, kad iš pradžių net sunku skaityti apie totorišką tremtį. Latvišką “Penki pirštai” kažkaip dar smegenys priima, bet už mūsų sienos visi buvo laimingi tarybiniai gyventojai, kokios dar tarybinių gyventojų tremtys… O jie į rytus pajudėjo gerus dešimčia metų ankščiau nei lietuviai, galima sakyti, buvo tremtiniai bandytojai, išbuožinimo eksperimentas, vėliau nusiritęs per kitas okupuotas šalis.

Zuleicha yra visiškai paprastutė moteris. Auginta būti tarnaite ir verge, besidžiaugianti geros širdies vyru – greit atsileidžia ausdamas žmonai kailį – neilgai reikia kentėti. Lyg ir saugu jai už plačios vyro krūtinės. Būna ir blogiau. Jau apie trisdešimt, toliau savo kaimo nebuvo net nuvažiavus ir kas galėjo pasakyti, kad gyvenime dar teks tiek nukeliauti ir be to užnugario, visiškai vienai. Paneigus visas netikusiai išaiškintas pranašystes.

Taip patiko knygos švarumas – nė vieno nereikalingo žodžio, nė vienos nereikalingos scenos, kai jau įsiurbia šitas viršelio vyzdys, tai…, na žinote, kaip būna, kai skaitai labai gerą knygą. Tokia gryna, skaidri, kaip ledas, kaip raudonarmiečio geriama degtinė.

Net nenoriu nieko daugiau rašyti. 5 iš 5, beveik niekam tiek neduodu. Bravo.

 

 

Visas gyvenimas

visas

Kad gerai knygai parašyti ir premijai laimėti nereikia parašyti 1000 psl., jau žinome iš Julian Barnes. Net didelės intrigos nereikia, kaip kad “Stouneryje”, su kuriuo vis tapatinama ši knyga. Galvoju, ar pagalvočiau apie panašumą su Stouneriu, jei visi taip intensyviai nebaksnotų. Kartais net erzina tas baksnojimas – neleidžia knygai ramiai gyventi savo gyvenimo ir dvelkia neoriginalumo spąstais.

“Visas gyvenimas” – ramiai, nedaugiažodžiaujant tekanti gyvenimo upė. Gan žiauriai autorius neduoda pagrindiniam veikėjui nei gražios vaikystės, nei šiaip kažkokio įspūdingo gyvenimo. Beribe švelnia meile ir tai neleidžia iki soties pasidžiaugti. Tad skaitytojui, tokiam, kaip man, skaitant apie tokius herojus, belieka tik kraipyti galvą ir baidyti slogias mintis apie gyvenimo prasmę, apie tokią vienatvę, kuri ne tik kad gimstant ir mirštant (čia, kur jau niekaip neišvengiama), bet ir šiaip – visą gyvenimą.

Robert Seethaler

Robert Seethaler

Ir kažkodėl vis tiek ta teksto upė tokia kažkokia skaidri. Ir tada pagalvoji, kad gal gyvenimo įprasminimui nereikia būti nuolatiniu kalnus verčiančiuherojumi – gal užtenka vieno vienintelio veiksmo, pavyzdžiui, nunešti sergantį piemenį nuo kalno arba pagaut už kulkšnies prarajon skriejančią turistę. Kas žino?

2017

2017

Nebuvo lengva skaityti šitą knygą – labai jau sodri autorės kalba, kaip sakau, jei jau kalnai, tai kalnuoti, jei jau pakalnės, tai nuplikę. Taip ir šioje knygoje – net koks paprastas švarkas būna šioks ir anoks, jau nekalbant apie žmonių ar gamtos apibūdinimus. O jau gamtos tai čia va tiek ir dar daugiau, nes viena iš knygos temų – nelegalūs brangakmenių ieškotojai, pusbadžiu keliaujantys iki brangakmenių laukinės gamtos kalnais ir slėniais. Kas įdomiausia, tų kelionių aprašymai man knygoje buvo patys įdomiausi – tik iškeliauja hitnikai (tie patys nelegalai) į  kokią ekspediciją, tai aš ir pasineriu į knygą net nekvėpuodama (šiek tiek priminė “Paskutinio lapio” puslapius, kur irgi ieškoma naudingų iškasenų) kartu su jais keliauju, bijodama, kad tik kokios pakeliui pasirodančios beveik miško sirenos giesmėmis į liūnus nenuviliotų (aha, knyga šiek tiek magiškai realistiška).

O šiaip tai knygoje 2017-ieji. Tie patys, kuriuose dabar gyvename, tik kai buvo rašomi, buvę ateitimi. Ir tie metai jubiliejiniai – Spalio revoliucijos metai. Ir kažkodėl žmonėms staiga ima ir nuvažiuoja stogai. Veržiasi kažkoks per metus pritvinkęs nepasitenkinimo pūlinys. Labai pavojingas – gelbėkitės kas tik galite. Umom Rosiju neponiat. Ten ir patemptais veidais TV žvaigždės ir žvaigždinai, intrigos, meilės ir nemeilės, paprastų gatvių dulkės, sukčiai, sekliai ir paprastas žmogiškas gerumas ir neišmatuojama atsidavusi rusiška draugystė, na, ir jau minėtos užburiančios nelegalios brangakmenių paieškos ekspedicijos. Ir dar tokia išprotėjusi meilė, įdomu, ar atlaikys deimantinį pjūvį pinigais?

Išskaičiau lėtą tekstą ir likau labai patenkinta. Iš tikro patiko, netikėkite goodreads vertinimu, jei mėgstate kažką sunkesnio. 2006 m. Rusijos Booker laimėtoja. Ir bravo jai už tai. Tikrai neverta būti nepastebėta.

olga (1)

Olga Slavnikova

 

Knyga laiko būčiai

knyga laiko

Negaliu pasakyti, kad knyga patiks visiems (nors man patiko labai). Gal labiau verta pabandyti tiems, kurie mėgsta pafilosofuoti, kas tiki, o galbūt labiau netiki atsitiktinumais (lyg viskas gyvenime surežisuota ir lemta).

Prisipažinsiu, kad pradžia buvo sunkoka, kažkaip sunku buvo užsikabinti, nelabai buvo tokio draivo, kaip kad būtų trileryje. Taip, šiokia tokia intriga buvo, bet kažkokia niekaip neįsideganti. It tada kažkur vidurio link, kliktelėjo ir, dievulėliau, tada jau nebenorėjau, kad ji pasibaigtų. Ir kaip įvardinti, kas ten tokio kliktelėjo taip, kad net nurovė stogą?

Dažniausiai taip atsitinka su tomis knygomis, su kuriomis labai susitapatini, labai įsijauti arba su tomis, kurios visiškai sujaukia tavo tvarkingai sudėliotą galvos lentyną, kurias perskaičius galvoje varda mintis “kaip net nepagalvojau”! Pavyzdžiui? Na, pavyzdžiui –

Žinote, kamikadzės. Ką įsivaizduoji, kai galvoji apie kamikadzę? Tikriausiai vadovėlinę nuotrauką – bebaimes pykčio pilnas akis, neregėtą atsidavimą savo šaliai ir imperatoriui, aklą tikėjimą savo teisumu. Skrenda knygoje vienas toks japonų lėktuve be teisės sugrįžti į oro uostą. Ir… gal verkia? O gal jau nebeturi ašarų verkt? Gal gaili savo motinos? Jaunas jautrus filosofas. Koks ten iš jo kamikadzė… Neturi pasirinkimo grįžti ar negrįžti, bet visada turi galimybę pasirinkti, kas bus taikinys. Arba nebus.

ruth

Ruth Ozeki

O kitam laike Amerikoje užaugusi japonų mergaitė, kuri širdyje yra visiška amerikietė, kamikadzės, lekiančio į amerikiečių laivą, giminaitė. Jos tėtis, negalintis pripažinti, kad neteko darbo -paprasčiau kristi kamikadze po greitaeigiu traukiniu. Garbės savižudybė – giliai japonų kultūroje. Tėvas net nežino, kad dukra ruošias keliauti paskui jį. Dėl neįsivaizduojamai nepakeliamų patyčių mokykoje. Ir dar ten yra pusiau vaiduoklė senelė, seniai nebeskaičiuojanti savo metų, paskutinius savo gyvybės syvus išnaudojanti savo genų linijai gelbėti.

Tiesa, dar yra neįtikėtinas radinys kitoje Ramiojo vandenyno pusėje – dėžutėje iš Japonijos atplaukęs lyg ir dienoraštis, o gal knyga, kurią skaito skaitytojas. Galbūt cunamio išplėštas iš savininkės rankų? Kažin, ar gyva dar dienoraščio autorė? Gal reiktų pagooglint? Gal dar spėsit kur nors užtikti, jei nesunaikino internetinę būtį naikinantys gyviai.

Baigi skaityti, užverti knygą, o iš jos trykšta šviesa. O gal būtis. Laiko. Lengvai knieti būti nebūnant internete.

 

Karališkieji Londono triušiai

karaliskieji-londono-triusiai-1

-Pasakok, apie ką knyga.

-Kartą gyveno mažas triušis vardu Šailas. Jis mėgdavo eiti pas seną triušį, kurį visi laikė pamišusiu, klausytis jo pasakojamų istorijų apie Karališkuosius Londono triušius.

-O kas čia per triušiai?

-Karališkieji triušiai saugojo karalienę, karalių ir visus kitus, nes vieną kartą vienas karalius nusprendė, kad pagrindinis jo patiekalas bus triušienos pyragas, bet mažasis princas (ne prancūžiškas) labai mylėjo triušius ir patiekalas buvo pakeistas, todėl susibūrė triušių gauja, kuri prisiekė ginti Karališkuosius šeimos narius.

-Kas ten per gauja buvo?

– Jie buvo pasivadinę Karališkaisiais Londono triušiais ir po Bakingemo rūmais buvo išsikasę tunel,į ir galėjo patekti į bet kurį kambarį.

-Kur dažniausiai eidavo?

-Jie tiesiog saugojo. O mažasis Šailas miške nugirdo Žiurkaracų pokalbį, kaip jie norėjo nufotogrfuoti Karalienę be karūnos ir išplėšti iš Karalienės pusę jos sielos.

-Kam jiems ta siela?

-Jiems sielos nereikėjo, bet jie interneto svetainėje (žiurkių) galėjo už nuotraukas gauti labai daug pinigų. Tiesiog daug pinigų. Ir tada senasis triušis išleido Mažąjį triušį pas karališkuosius triušius.

-Kad praneštų?

-Taip. Jis perėjo per seną tunelį į ūkininko daržą ir užsiropštė ant sunkvežimio, kuris turėjo nuvėžti į Londoną. Tada triušis nuvažiavo į Londoną ir nuotykiai prasidėjo. Pabaiga.

-Ką???

-Tada jis išgelbėjo Karalienę ir pasakė priesaiką, ir gavo antspaudą ant letenos.

-O tai kaip nuotykiai? Taip paprastai viskas įvyko?

-Nu, nepaprastai. Nenoriu visko išpasakoti, kad būtų įdomiau. Tingiu.

Tuo ir baigsime šitą apžvalgą, kad skaitytojams būtų įdomiau.

-O bus pratęsimas, ar ne?

-Gal.

Štai taip.

-O patiko, ar ne?

-Patiko.

-Iš 5, kiek patiko?

-5.

montefiorees-58dce0985e427

Interviu su autoriais čia.

Dabar jau tikrai pabaiga.

 

Domas ir Tomas. Išklerusio autobuso detektyvas

domas-ir-tomas-2-1

Klausinėju savo devynerių dukros. Sakytų, kad su puse.

-Ar greit perskaitei?

-Taip, per kokias 2 dienas.

-Kuri patiko labiau?

-Autobusas. Nes “Autobusą” skaičiau pati, o “Šluotą” skaitei tu (aš esu skaitytojos mama).

-O pati istorija?

-Antra dalis (Autobusas). Įdomiau, nes “Šluotoje” detektyvas prasideda vos ne iš karto, o antroj detektyvas pabaigoj. Domas ir Tomasa važiuoja į vandens parką su nauju autobusu, kuris pagamintas Kinijoje. Jis buvo ateities autobusas. Ateities, nes labai geras autobusas. Domas ir Tomas, tiksliau, Tomas, sutiko baseine savo meilę Upę.

-Tai ten ir meilės istorija?

-Taip. It Tomas papasakos jai įdomių eilėraščių. Juokingų. Apie meilę Upei.

-O Domas nepavydėjo?

-Ne.

-O ką jis veikė?

-Jie buvo vandens parke ir Tomas pasiūlė jai ledų ir tada pasiūlė Upei eiti apžiūrėti jų autobuso.

-Su maudomukais?

-Ne, jie persirengė.

-Jinai sutiko?

-Taip. Pamatė, kad autobusas skylėtas, nors pradžioje buvo gražus ir tvarkingas.

-Tai čia prasideda detektyvas?

-Taip. Ir jie išsiaiškino, kas nutiko autobusui.

-O nuo ko pradėjo aiškintis?

-Surinko komandą, su kuria aiškinsis. Ją sudarė kinas Chi, Upė, Tomas ir Domas, imtynininkas (vaikas), ir mergaitė Goda su savo šuniu Micium.

-O iš kur atsirado kinas?

-Vienas berniukas autobuse paspaudė mygtuką “Maisto užsakymas” ir jam tiesiai iš Kinijos atvežė.

-Tas kinas?

-Taip.

-O tada?

-Pradėjo nuo nuotraukų. Imtynininkas padarė autobuso nuotraukų, kad paklaustų garsių mechanikų, kas čia atsitiko. Micius įkvėpė keistą kvapą ir nusekė paskui jį. Pasirodo ten buvo dešros parduotuvė. Chi apžiūrėjo autobusąir rado butelį, kuris pagamintas Kinijoje. Paskambino savo broliui Cho, kuris turėjo išsiaiškinti, koks fabrikas pagamino tą buteliuką. Ir jie išsiaiškino!

-Tai kas ten atsitiko tam autobusui?

Tai va, man tai papasakojo, kas prie ko, o tau teks perskaityt pačiai/pačiam arba geriausia duoti savo vaikui perskaityt, tada ir sužinosit pabaigą, ypač, jei skaitytojas pasakos taip “nuosekliai” kaip maniškė. Tai sėkmės. O istorija tai tikrai labai gili ir tyrimas toli nuveda. Nuo Kinijos iki mokyklos.

P.S. Kažin, ar ponas autorius Tomas Dirgėla kartais nėra mano literatūros mokytojos sūnus. Detektyvas tęsiasi, nebent autorius prisipažintų 🙂

 

Mečetė sultono dukteriai

mecete

Nors būna vis pasižadu, kad nebeskaitysiu to paties autoriaus knygų, kad susipažinčiau su kuo platesniu rašytojų ratu, kai kuriems autoriams šis pažadas neveikia. Elif Shafak jaučiu begalines simpatijas kaip drąsiai moteriai, kaip drąsiai turkei (kuria vis sunkiau būti šiuolaikinėje Turkijoje), kaip rašytojai ir taip toliau. Simpatijas stiprina ir gražūs knygos viršeliai, už tai linkėjimai knygos dailininkei Ilonai Kukenytei.

Bet, nepaisant visų didelių simpatijų, “Stambulo pavainikė” išlieka mano mėgstamiausia Elif Shafak knyga. Ir, sakyčiau, stipriausia.

Skaitant “Mečetę sultono dukteriai”, kartas nuo karto vis kildavo mintis – apie ką ši knyga? Visko labai daug ir kažkaip pasigedau vienos ryškios siužeto linijos ir vienos stiprios kulminacijos. Toks jausmas, kad autorė nori papasakoti tiek daug istorijų vienu metu, kad jos tiesiog pasiklysta, užgožia viena kitą. Iš vieno knygos skaitytojo išgirdusi komentarą, kad knygą patiko skaityti kaip “gražią pasaką” – niekaip skaitant to komentaro negalėjau išmesti iš galvos. Tikrai ši knyga yra ilga ir graži pasaka (žinoma ir su savais siaubais, gi kiekvienoje pasakoje kokią Elenytę į žarijų duobę reikia įmesti).

Nepaisant trūkumų, knygą verta paskaityti visiems besidomintiems tų laikų kultūra, tradicijomis. Kaip gyveno sultonas, kaip gyveno sultono žmona ir vaikai? Kokia didžiulė ir kruvina buvo konkurencija dėl sosto, kokios tautos gyveno to meto Stambule? Kokios intrigos virė ir kas jas kurstė? Na, ir kas statė puikius pastatus, pergyvenusius ir jų autorius ir užakovus. Tikra atostogų knyga, ypač jei atostogos Turkijoje.

Born a Crime

trevor

Trevor Noah The Daily Show aš pradėjau žiūrėti visai neseniai. Visai neseniai. FB, aišku, kažkaip mano feede jis atsirado ir štai iki ko privedė – prie knygos.

Į šią, dabar visokiose rekomendacijose vis figūruojančią knygą, jau atkreipiau dėmesį, tik, juokingiausia, nesuvedžiau galų, nes tiesiog nežinojau, koks The Daily Show vedėjo vardas. Dėl to, į rekomendacijas žiūrėjau gan skeptiškai. Bet suvedus galus, kad čia tas !!! Trevor Noah, iš kurio pokštų kikenu vakarais, nusprendžiau pabandyti paklausyti audioknygą, kurią pats autorius ir skaito. Žinoma, kas gi geriau galėtų perskaityti!

Trevor Noah gyvenimo istorija tikrai verta dėmesio.  Trevor Noah gimė juodaodei motinai ir baltaodžiui tėvui apartheido metu, tada, kai lytiniai santykiai tarp skirtingų rasių buvo draudžiami ir baudžiami kalėjimu. Štai dėl ko mulatas vaikas buvo nusikaltimas, nelegalas šioje žemėje nuo pirmosios savo gyvenimo sekundės, kai realiai gimdymą priėmę gydytojai turėjo priduoti mamą ir naujagimį policijai. Nes jis – nelegalus!

Bėgiodamas savo vaikystės kiemais, laipiodamas per tvoras ir slėpdamasis nuo persekiotojų (kad ir kas tai bebūtų – mama, apsauginiai ar policija), Trevor taip pat skaitytoją vedžioja po Pietų Afrikos respubliką, po apardheido absurdus, supažindina su visuomenės normom, įpročiais ir ypatumais. Tikrai verta ir nerealiai įdomu paskaityti, ypač turint omenyje, kad apie Pietų Afriką vidutinės mūsų žinios, sakyčiau yra: a) Nelson Mandela, b) apartheidas, c) J.M.Coetzee, d) Pasaulio futbolo čempionatas 2010 metais ir vuvuzelos, e) Limpopo, f) dabar dar Trevor Noah.

Labai rekomenduoju paskaityti visoms/iems, kurie mėgaujasi The Daily Show, įdomu apie Pietų Afriką arba šiaip nori smagios knygos. Tiesa, ne viskas ten smagu, tik papasakota smagiai. Goodreads įvertinimas 4,55 tikrai ne iš piršto laužtas.