Medžių istorija

b425c879d97b4a5426c623dcb893ff0dbd4e7018_Medziu_istorija.jpg

O būna taip, kad, rodos, nėra ką ir bepridurti – labai gera knyga ir tiek žinių. Ir minčių  sukėlė milijoną ir vieną. Ir asociacijų – pačių netikėčiausių. Jautriai man susiskaitė, labai įsijaučiau ir apsigyvenau knygoje. Gerai, kad esu skaičius Peterio Wohlleben “Paslaptingas medžių gyvenimas“, tai knygoje pasakojamos istorijos nenurašiau ant autoriaus fantazijų – ji tik dar labiau sustiprino medžių gyvumo įspūdį, tačiau kartu ir skausmingiau reagavau į pačią istoriją.

Skaitant šią knygą medžiai tampa taip pat gyvi, kaip gyvi yra žmonės. Tik gyvena kitu greičiu, šalia, bet kiek kitaip skaičiuoja savo laiką. Ir tada vaizdas galvoj iš šiandieninių aktualijų – “black lives matter”, o ar matter green lives? Nes jausmas tai tas pats – kai policininko kelias smaugia žmogų ir aplinkiniai nieko negali (?) padaryti, taip ir medkirtys nukerta kelių šimtų ar net tūkstančių metų, Kristaus amžiaus medį ir aplinkiniai negali nieko padaryti. Tik žiūrėti, kaip tai atsitinka. Ir iš nevilties grąžyti rankas. Nes nebesugrąžinama. Būtent nesaugrąžinamumo akcentas mane labai stipriai paveikė.

Bet čia juk tik medžiai, sakysi. Ir taip sakyt gali, jei dar neskitei knygos, kuri pilna gyvybės, bet pilna ir mirties. Dar suvokimo, kad gal esam paskutiniai, gyvenantys šalia tokių medžių, o paskui įsijunga atbulinis laikmetis ir būsime paskutiniai, prieš žmonijos susinaikinimą. O paskui per mums nesuvokiamus, bet suvokiamus medžiams laiko tarpsnius, gamta apsivalys, sugrįš ir gyvuos. Be mūsų. Už tūkstantmečių. Mes, kvailiai, tikriausiai eilėm bandysim sodint medžius Marse. Arba kompiuteriniam žaidime.

Iš aprašymo, matyt, atrodo, kad čia net ne grožinė knyga. Bet ji grožinė. Gražiai ir parašyta su didele meile. Su persipinančiomis istorijomis, veikėjų kelionėmis per žemynus ir laikus, gyvenimą, šalia medžių, su medžiais, dėl medžių. Knyga lėta – medžių laiko greičio – prireiks ne vieno prisėdimo ir gal kartais kantrybės (vien ti dėl to, kad nuolatos kažką vejamės ir nelabai aišku, kur skubame). Labai patiko. Viena iš knygų, po kurių reikia pauzės – nes nesinori iš to miško išeiti.

Nediplomatiški britų diplomato memuarai

Angliškas humoras man yra kažkas tokio. Tai šie britų diplomato memuarai tuo humoru tiesiog persmelkti. Susitikimas su autoriumi 2020-ųjų knygų mugėje taip pat buvo labai linksmas, dar linksmiau buvo dėl to, kad kiti pristatymo dalyviai dažnai to humoro nepagaudavo, tai autoriui kartais tekdavo juoktis pačiam su savim (juokiausi tyliai, jei paklaustumėt, o kur aš buvau).

Iš tikrųjų jau pradėjus skaityti, gailėjaus, kad skaitau ne originalo kalba. Na, sunku kai kurias vietas ir frazes išversti, gal turi taip solidžiai būti pagyvenęs britiškoje aplinkoje ir ne blogiau įvaldęs gimtąją kalbą, kad tekstas išsiverstų lengvai ir nebūtų sustabarėjęs. Dabar buvo biškį jausmelio, kad išversta ok, bet jauti, kad ne iki galo. Gaila biškį.

O šiaip knygoje pasakojama Kenvin Lynch diplomatinė kelionė – pradedant tai, kaip jis tarsi visai netyčia (vos perskaitęs dienos naujienas laikraštyje) buvo priimtas nešioti niekam nereikalingus biurokratijos mašinos popierėlius, o apšilus kojas išsiųstas į pasaulį atstovauti Jos Didenybės. Tose kelionėse daugiausia aprašyti visokie baliai festivaliai ir tūsai ir visokie nutikę prikolai, tad visai nenuostabu, kad autorius per knygos pristatymą sakė, kad knygą užsienio reikalų ministerija leido išleisti – jei tikitės slaptų misijų ir reikalų ir įtemptos alia šnipo egzistencijos – šioje knygoje viso to nelabai rasite.

Žinoma, lietuviui skaitytojui įdomiausia, kad knygos autorius ankstyvos nepriklausomybės metu buvo atsiųstas dirbti į Lietuvą, kur jam ne tik kad labai gerai sekėsi dirbti, maudytis pirty ir voliotis snieguose (dabar jau nebeatsimenu, voliojos, ar vis dėlto ne), bet ir vedus lietuvę įsitaisyti labai gerą uošvienę.

Tai tiek ten diplomatijos. Humoras ir bajeriai – faina, bet aš biškį tikėjaus daugiau diplomatinio turinio, žodžiu, negavau visko viename.

 

Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus

Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus — Olga Tokarczuk | Humanitas

Po “Bėgūnų” neįsivazdavau net kokio tipo knygai nusiteikti, “Bėgūnus” nebuvo lengva ir paprasta skaityti, o bet tačiau, jei “Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus” gaučiau be viršelių ir visokių identifikacinių ženklų, tikriausiai net nesugalvočiau spėti, kad čia Tokarczuk – tekstas lengvas, skaitai “pasišokinėdama” ir visiškai mėgaudamasi greitai bėgančiu tekstu.

Ši knyga susišaukė su baba Dunja – abiejų knygų pagrindinės veikėjos (šiosios savo vardo nekenčianti Janina) yra dzen bobutės, kurioms daugiau ar mažiau dzin patikti šiam pasauliui. Žavingos abi ir pasirinkimai gyvenime tokie kažkokie gal ne visada labai teisiški, bet ne neteisingi, jokiais būdais neįmanoma, kad skaitytojas nepateisintų jų elgesio, ypač, kai jau viskas post factum, o ir nukentėjusieji elgėsi bjauriai. Net kai sveiką protą reprezetuojantis krikščioniškas choras, žiūrėdamas vykstančią dramą ir dejuodamas “kaip taip galima? kas per žiaurumas!” akimirkai išmuša skaitytoją iš babos Janinos pasaulio supratimo, kuriame labiau veikia “dantis už dantį” principas, tas iškritimas laikinas ir skaitytojas susvyravęs galiausiai gali apsispręsti, ar teisingas atpildas ištiko knygos veikėjus.

Labiausiai man patiko knygos atmosfera (labiausiai nepatiko per ilgi nusivažiavimai į horoskopus ir kas ten kokiuose ascendentuose ir trascendentuose, na, bet tokius galima perbėgti akimis per daug nesigilinant), aš tokiose knygų atmosferose plūduriuoju ir man tai yra bene svarbiausias kriterijus, apsprendžantis, ar knyga “patiko/nepatiko”. Plūduriavau ar neplūduriavau – toks klausimas. Ir dar prei plūduriavimo prisidėjo Janinos švelnumas ir išsipildymas dirbant mokytoja, bandymas būti tikra ir nuoširdžia, nepaisant, kokio pastato slenkstį peržengi – policijos nuovados ar bažnyčios. Ir dar tos “užkadrinės” Janinos mintys, vertinant pašnekovus, suvokiant, kaip ji atrodo, kaip yra matoma ir laikoma sena nukvakėle. Ech, tik neapsigaukite!

Rekomenduočiau mėgstantiems žavingus daugiabraunius veikėjus, mėgstantiems lengvai skaitomus daug pasakančius tekstus.

*Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos dovana. Tokios dovanos labai džiugina. Ačiū.

Remontas

Remontas - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

“Remontą”, galima sakyti, prarijau. Skaičiau ir galvojau, kad keletą jaunų lietuvių rašytojų vienu metu paveikė kolektyvinė pasamonė ir jos visos panašiu metu ėmė ir parašė panašios tematikos romanus, ypač, jei dar į sąrašą įtrauktumėm Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės “Devyniadešimtųjų vaikai tampa tėvais” – tai jau beveik ir turime pilną knygų kolekciją. Geras dalykas tas, kad visos tos knygos buvo smagios skaityt ir vienos daugiau, kitos mažiau, bet visos patiko.

“Remonte” apsigyvenau daugiabutyje, tokiam pačiam, kaip savo vaikystės ir paauglystės, kur gyvendavom vienoj kūčkoj su visais laiptinės vaikais ir migruodavome iš vieno buto į kitą. Kur kaimynės prižiūrėdavo vienos kitų vaikus: atsimenu, viena bėgo manęs gelbėt, kai užkilus temperatūrai, pradėjo vos ne vaidentis ir buvo baisu vienai būt namie, kita sergant ateidavo suleist vaistų ir susilaužius ranką iškvietė greitąją ir palydėjo mane į ligoninę – gali net kilt klausimas, kur tuo metu buvo mano tėvai, bet daugiabučio laiptinė buvo tas “kaimas”, kuris kartu augino vaikus, ir tam kaime, kaip ir “Remonte” virė gyvenimas, su visai savo personažais.

Taip “Remonte” skaitytojas išgyvens savo vaikystes-paauglystes-jaunystes ir prisitaikys situacijas, kurios tokios artimos ir pažįstamos, autorė taip emociškai taikliai išlaviruoja daugiabučio realybėje, kad perskaičius viskas susilieja su savais gyvenimais ir išgyvenimais. Pletkai, apkalbėjimai ir užkalbėjimai, moteriški kaimynų “teismai” už elgesį ir išvaizdą, ištikimų draugių neištikimybės, kaimynų vaikų keliai ir klystkeliai, vaikų auginimo iššūkiai ir mokyklinės aktualijos. Ir viskas apvilkta į pagrindinės veikėjos vaikystės draugės dingimo istoriją ir dar pabarstyta labai sveikais ironiškais ir sarkastiškais pabarstukais.

“Remontas” yra visai nepanašus į autorės apsakymus (Jurga Tumasonytė tai minėjo kažkokiam interviu), tad būsimieji knygos skaitytojai turėtų būt nusiteikė visai kitokiam stiliui, o autorė tikriausiai turi būt nusiteikus, kad romanas bus lyginamas su kitais panašiais romanais. Man pačiai gal apsakymai patiko labiau, bet romanas irgi patiko, tik kad dėl minėtos koncentracijos nebebuvo naujumo įspūdžio.

 

Vilniaus atminties punktyrai

Šios knygos net nesiruošiau skaityti – pilnos lentynos publicistinių knygų apie Vilnių, nenorėjau dar vienos padėt į lentyną, tai turiu tik padėkoti Irmai iš Balto leidyklos, kad švelniai mane įkalbėjo – skaitydama “Vilniaus atminties punktyrus” patyriau didžiulį malonumą.

Kaip K.Sabaliauskaitės knygos atvėrė akis į neregėtą ir nežinotą XVII a. Lietuvą, Dviejų Tautų Respubliką, ir Vilnių, taip “Vilniaus atminties punktyrai” miesto gatvėmis veda skaitytoją nuo maždaug Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki šių dienų. Verti puslapius, eini tomis pačiomis gatvėmis, pro vis dar egzistuojančių ir jau nebesančių namų duris, už kurių knygos pašnekovai, kiekvienas su neįkainojamomis savo istorijomis, už kurių užrašymą – pagautas akimirkas, kurios su kiekvienu išeinančiu negrįžtamai dingsta – esu be galo dėkinga knygos autorei Gabijai Lunevičiūtei.

Pašnekovų pasidalinimas savo vaikyste, jaunyste, miesto kasdienybė ir kaita, sudėtinga, be galo turtinga istorija, turtingi ir turiningi gyvenimai – nenumaniau tokių žmonių esant gyvų, neįsivaizdavau, kad Vilnius tebeturi gyventojų mieste gyvenusių visą gyvenimą, kad yra išgyvenusių visus beprotiškus istorijos posūkius – valdžių, valstybių kaitas, bombardavimus, frontus ir tremtis. O pašnekovai kokie puikūs, kokie šviesūs žmonės – kosmosas. Skaičiau nuolatinėj nustebimo būsenoj.

Grožinės mėgėjams ši knyga susiskaitys kaip ilgas puikus pasakojimas, taip nuosekliai ir gražiai sudėliotas, vietomis persipinantis, nes visi senbuviai vienaip ar kitaip susidūrę – ar toj pačioj gatvėj, ar toj pačioj mokykloj, ar pažinoję tuos pačius žmones. Knyga gausiai iliustruota, daug žemėlapių ir nuotraukų “tada” ir “dabar” – ypatingai pabrėžiančių laikinumą ir trapumą, miesto žaizdas ir naujakuriams nematomą miestą , kuris vis dar gyvena pašnekovų vaikystėje ar jaunystėje.

Labai labai rekomenduoju, net žodžių trūksta, kaip.

#leidyklosdovana

Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais

Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais | Veronika Urbonaitė-Barkauskienė

Šios knygos visai neplanavau skaityt, nes iš pirmo žvilgsnio į pavadinimą nesusitapatinau su devyniasdešimtųjų karta. Gimus dešimtmečių sandūroj, pastoviai susiduriu prie priskyrimo save vienai ar kitai kartai iššūkiu (tada prisiskiriu tai, kuri labiau patinka). Bet staiga suošus fb skaitytojų bendruomenei pamačiau, kad reikia susidaryti kažkokią nuomonę, nes kitaip išvis būsiu iškritus iš konteksto.

Knyga šiaip labai fainai parašyta, labai įtraukia ir praktiškai perskaitoma vienu prisėdimu, na, gerai, dviem, jei labai spaudžia laikas. Jaučiasi, kad autorė (kurios įrašus skaičiau fb, bet kad Pterodaktilio autorė yra ir knygos autorė sužinojau tik skaitydama knygą) yra gerai atkalus ranką įdomiai rašyti ir svarbiausia – turi ką pasakyti. Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės žvilgsnis knygoje žvelgia ir to laikmečio kartos akimis, bet kartu ir lyg ir iš šalies, sociologės akimis – nesusentimentalėja, nepraskysta ir sako taip, kaip yra – objektyviai ir pagrindžiant solidžia patirtim.

Tai ar pavyko man susitapatinti su aprašomąja karta? Ir taip, ir ne. Bet gal dėl personalinių priežasčių – dėl tokios, o ne kitokios vaikystės, dėl tokios ir ne kitokių tėvų, dėl pasiruošimo motinystei labiau ne su iliuzija, kad niekas nepasikeis, o su realia nuostata, kad pasikeis viskas, dėl tuo pačiu laiku vaikų susilaukusių draugių palaikymo komandos (šiaip labai rekomenduoju turėti tą palaikymo komandą), dėl plūduriavimo, kaip sako Beata “laimės ir meilės burbule” ir nesukant galvos dėl alia nueinančios karjeros (niekur ji nenuėjo ir smegenys nesuminkštėjo), dėl labiau realistinio suvokimo, kad visko gyvenime neturėsi, todėl reikia sąmoningai pasirinkti, ką renkiesi turėti ir tada nuoširdžiai džiaugtis tuo, ką turi. Na ir suvokimo, kad gyvenimas yra kaip zebras – balta, juoda, balta, bet galiausiai viskas praeina. Geri dalykai taip pat kaip ir blogi.

Tai labai nesusitapatinus (nes tiesiog daug kas jau praėjo, pamokos išmoktos ir jau kitas gyvenimo etapas), vis tiek labai įdomu buvo skaityti autorės įžvalgas, patarimus ir pasidalinimus. Nes jie ir teisingi, ir atviri – be tikslo išgasdinti, bet labiau su tikslu padėti pasiruošti, nusiteikti, gal kažkam – tiesiog pasiguosti, kad ne tavo vieno/os būsena. Ir žinoma, vienas niuansas – gali būt šimtai patarimų ir patyrusių ekspertų nuomonių, bet dažniausiai viską reikia išgyventi pačiam savo gyvenimo herojui – ir visus “man tai jau tikrai taip nebus” (nuo šios minties bėgu rėkdama, nes būtent taip ir būna, kaip užtenka tik pagalvot, kad nebus), ir beprotystę visokiuose forumuose (o, kad galėčiau sugrąžinti anktyvojoj supermamoj paliktas dienas ir naktis – gerai nors kad smartfonų dar nebuvo), ir kategorišką nuomonę tėvystės klausimais, ir t.t. Tik, žinoma, nepakenks būt paskaičius (ir pagalvojus, kad jau man taip nebus), kaip realiam gyvenime būna, nes tada gal greičiau smegenyse susigulės sveikas požiūris.

Drąsiai dedu į rekomenduojamų perskaityt knygų apie motinystę ir tėvystę lentyną šalia Vaivos Rykštaitės “Pirmąkart mama”. Bravo ir norisi daugiau.

Knygyno istorijos

Knygyno istorijos – Knygynas eureka!

“Knygyno istorijos” yra uoga ant torto (kaip tame paveiksliuke virš pavadinimo). Ir juokinga be galo (skaičiau per karantiną laukdama ant suoliuko ir juokiausi garsiai) ir su tokiom kažkokiom pavandeninėm srovėm tarp eilučių – kokie įdomūs- užsimąstę- vieniši- nukvakę – nesigaundatys realybėje – labai rimti – visai nerimti – besistebintys pasaulio (ne)veikimu – puolę neviltin žmonės užklysta į knygyną, o gal užklysta ten, kur nuoširdžiai atidarytos durys ir kur su žmogum kalbamasi (ypač kantriai).

Eureka! knygynas, kuriame nutinka istorijos, yra kaip savotiška minčių vaistinė, kur žmonės užsuka pasikalbėti, spręsti neišsprendžiamus klausimus, pasiguosti ir apsiglostyti sielas arba tiesiog ieškodami šukų, nes neisi į prezidentūrą be knygos, ups – nesusišukavusi. Tad man knygelė ir juokinga, ir kartais savotiškai liūdna.  Juk būna, kad juokiesi jokiesi, o paskui jau žiūrėk ir verki…

 

 

Mano kova. Mylintis žmogus

Kai perskaičiau pirmąją serijos dalį, pagalvojau, kad gal užteks ir vienos – na, maždaug įsivaizdavimui, apie ką čia kalba ir kas per reikalas ta autofiction. Skaičiau 2014 metais ir niekaip netikėjau, kad kokia nors leidykla imsis tokios apimties kūrinio vertimo. Ir štai 2020 m. – ir knyga išversta, ir tęsiu skaitymą, ir galvoju – kodėl.

Labiausiai tikriausiai iš smalsumo. Dėl tos pačios priežasties, kaip spoksau į instagraminių žmonių stories, kur balansuoju ant ribos – ar tikrai man tikrai reikia/trūksta/duoda žinojimas, kas juose yra transliuojama? Ypač kai transliuojama va taip intymiai? O ir dabar atrodo jau, kad auditoriją sudominti ir tegalima štai tokio lygio intymumu, kokio pradininku ir tapo Karl Ove Knausgard.

Ir dar tas atvirumas – ar peržengia ribą, ar ne? Iš jo pusės – tikriausiai, kad ne, bet iš žmonos, ypač, kai atkleidžiamos jos vyrui patikėtos paslaptys, dalykai, kur šiaip niekam nepasakoji? Kaip autoriui apsinuogint prieš skaitytoją su savo gyvenimu neapnuoginant žmonių, su kuriais gyveni? Tikriausiai neįmanoma ir vienintelė išeitis (kuri nelabai išeitis) – būt visų nesavanorių knygos veikėjų prakeiktam.

Ir kodėl vis tiek skaitom? Dėl to paties atvirumo – gal matydamas, kaip pasaulinio lygio literatūros žvaigždė kamuojasi su žemiškais dalykais, kaip netiki savo darbais, kaip visiškai panikuoja, kai reikia kalbėti auditorijai, save ramina, kad va ir jam nelengva, kad ir jį užknisa buitis, bamba žmona, būti visą dieną su vaikais nuobodu ir t.t.

Viena tikrai aišku – autoriui tikrai negalioja patarimas “jei gali nerašyti – nerašyk”. Nu, negali žmogus tikrai. O aš tikriausiai negaliu toliau neskaityt, padaryt “unfollow” Knausgard iš savo lentynos. Vis tiek smalsu, kaip ten ta vaikystė trečioje knygos dalyje. Tai – to be continued… O atsvarai tikriausiai reiktų žmonos Lindos kokią knygą perskaityt. Jos tikriausiai irgi niekas nebūtų vertęs, jei ne skandalistas vyras. Jei leistų kas pasirinkt, įdomu, kaip būtų pasirinkus?

Kirtis

Belindos Bauer “Kirtis” – knyga iš Man Booker longlist sąrašo, kas iš tikro stebina, nes kažkaip visai ne Booker stiliaus sakyčiau, o ir ar tikrai veža iki Booker lygio? Tokia nuoroda gal tik užkelia lūkesčius knygai. O ir pats, sakykim, psichologinis trileris nu nėra kažkos super duper stebuklingas. Normalus pager-turner (puslapių vertikas-ėdikas), tikrai kuo puikiausiai susiskaito ir gerai palaiko intrigą, o bet tačiau keli momentai knygoje (pvz., stebuklingas tėvo atsiradimas) tokie, hmm, nelabai įtikinami.

Bet, jei nesate labai priekabūs skaitytojai, tai, ai, atsiduodi tam skaitymo malonumui ir skaitai sau, nekeldama per daug klausimų ir mėgaujiesi istorija (kiek įmanoma žiaurybėmis mėgautis), sergi už geriečius ir tikiesi, kad žudikas kuo greičiau bus pagautas. Autorė neblogai pažongliruoja skaitytojo lūkesčiais – jau atrodo, kad kaip ri aiškus žudikas, o paskui jis gal jau ne toks ir blogas vyrukas, o gal visi baisumai tik netikslūs vaiko prisiminimai?

O jei nuo pradžių: trys vaikai karštą vasaros dieną pakelėje paliktame prikaitusiame automobilyje laukia savo pagalbos ieškoti išėjusios mamos. Deja, nesaulaukia. O ir nusikaltimas lieka ilgai neišaiškintas. Kol į nuošalią provinciją neatvažiuoja Londone “prisidirbęs” detektyvas, žmogžudysčių tyrėjas, kuris benarpliodamas vieną bylą, išsprendžia visai kitą.

Lieku čia

Va toks paskendęs bokštas iš tikro egzistuoja. Ir kažkam skauda dušią, kad turistai eina šniūrais, fotografuojasi, net nepagalvoja, kad po vandeniu paskendo gražus slėnis, žmonių gyvenimai ir atsiminimai.

Nepasakyčiau, kad knyga yra literatūros šedevras, bet, kad autorius nekankino skaitytojo šimtais puslapių, buvo įdomu paskaityti Pietų Tirolio slėnio istoriją. Slėnio, kuriame gyveno vokiškai kalbantys kaip ir austrai, o bet žemės priklausė Italijai. Kaip visada, pasienių gyventojams dėl visokių pasaulio konfliktų kliūva labiausiai – vieni ateina su savo norais, kiti su savo įnoriais, o žmonėm kažkaip gyventi reikia.

Labai rekomenduočiau perskaityt, keliausiantiems į tą Alpių regioną (kada nors), o dabar pati rašau į savo svajojamų aplankyti vietų sąrašą (kada nors). Manau, kad skaičiusiems knygą ir vietovė, ir bokštas įgaus kitokius atspalvius. Dar buvo taip keista skaityti, kad kalnuose gyvenantys žmonės nuo visokių “praėjūnų” (nacių ar italų fašistų) slėpdavosi kalnuose, galima sakyti, savo noru bėgdavo į kalnų Sibirą – vis aukščiau ir aukščiau, šalčiau ir šalčiau. Tokie tad keisti istorijų panašumai…

Beprotiškai turtingi (azijiečiai)

 

Žodžiu, visai nesistebėkit (man pačiai keista), bet šiuo metu ribinėms mano smegenims šita tralialiuška asian style visiškai gerai suėjo. Realiai išvažiavo ant to išprotėjusiai turtingo pasaulio, apie kurį skaitai kaip kokią pasaką – na, yra ten ir princas ant balto žirgo ir pelenė, ir pirktoji alia pamotė anyta ir visa kita bjauri giminė. Jei knyga nebūtų tokio ištęstumo (530 psl), tai iš viso, sakyčiau kelių vakarų relaksacinis smegenų masažas.

Jei jau kraipot galvą ir galvojat, kas man čia pasidarė (o pasidarė koronė karantinas), tai pasakysiu, kad buvo visai įdomu susipažinti su Azijos turtuolių socialine santvarka, taisyklėmis, tradicijomis, turtų kilme, įpročiais ir visokiomis keistenybėmis. O vargai vargeliai renkantis pariednius, vyrus, žmonas ir jachtas. Yra ko pavydėt (arba ne). Vis tiek visi tom pačiom problemom gyvena – lyginas vieni su kitais ir bijo pasirodyt prasčiokais. Tik mąstelis gal kiek skiriasi. O šiaip tai amžina kaip žemė problema – nori būt kaip vakariečiai, siunčia vaikus mokytis į vakarus, o paskui nebežino, kaip su tais suvakarėjusiais vaikais susikalbėti.

Rekomenduoju atsipalaidavimui. Jei ne korona, sakyčiau – puiki pliažo knyga. Tik neaišku, kaip su tuo pliažu šiais metais bus.

#leidyklosdovana

Olive Kitteridge / Olive, Again

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „olive kitteridge book“

Tokiu greituoju būdu suklausiau dvi audioknygas, jei būtų daugiau, galėčiau ir toliau klausyt be pabaigos. Kadangi šias knygas ir jose esančius visiškai atskirai galinčius gyvuoti apsakymus (short stories) (audioknygos pabaigoje net minimi leidiniai, kuriuose šie apsakymai buvo publikuoti) jungia viena veikėja – Olive Kitteridge – tai ir jungiu jas čia kartu, labai jau organiškai jos kartu sugyvena.

Man net sunku įvardinti, kodėl man taip patiko šios knygos, kol rašau bandau sugalvoti, bet tikrai verta paminėti, kaip įdomiai tie apsakymai žaidžia vienas su kitu. Tai visai nėra nuoseklus pasakojimas apie Olive gyvenimą, labiau gal tokia mozaika, iš kurios Olive paveikslas kaip ir savaime susideda. Na, pavyzdžiui, vienas apsakymas gali pasakoti apie Crosby miestelio Meino valstijoje šeimą, jos sėkmes ir nesėkmes (dažniau nesėkmes nei sėkmes), kuriame Olive sušmėžuoja net ne antraplanė veikėja, o labiau net foninė, ji tiesiog prisimenama, praeina pro šalį, mesteli repliką ar stovi šalia apsakymo veikėjo parduotuvėje. Ir tai, kaip autorė visa tai sujungia į vitražą yra tiesiog neįtikėtina ir veikia užburiančiai (vis dar esu apkerėta).

Kitas dalykas šiose knygose yra temos, kurias Elizabeth Strout paliečia – štai viename apsakyme dukra iš jau nepilno proto savo motinos supranta, kad ji išnaudojo brolį seksualiai, kas sukėlė absoliučiai tragiškas pasekmes, kitame advokatas po kliento mirties supranta, kad kliento žmonos pagalbos šauksmas nebuvo išprotėjusios moteriškės užgaida ar bandymas sulaukti dėmesio.

Labiausiai tikriausiai rezonuoja Olive kelionė senatvės ir gyvenimo pabaigos link (ir susišaukia tiek su Philip Roth “Kiekvienas žmogus” bei K. Haruf “Mūsų sielos naktyje”), tik viskas, nepaisant nemalonios realybės, atskleidžiama su kažkokia šviesa, bandant išnaudoti visas pasitaikiusias galimybes mėgautis likusiomis dienomis, mylėti ir gyventi iki galo, net jei visi gyvenimo pakeleiviai pakeliui prašapo.

Na, ir žinoma, pats Olive personažas yra absoliučiai kosminis. Stačiokė, beveik visada pirma pasakanti, o vėliau pagalvojanti, ganėtinai žemo emocinio intelekto moteriškė, buvusi matiekos mokytoja, kurios visi mokiniai bijojo, žodžiu, pasirinkit, ką tik sugalvosit nelabai faino žmoguje – beveik viską rasit pas Olive. Dėl to ji gan vieniša, nesuprantanti ir nesuprasta, bet tokia tikra ir natūrali, kad net žavinga.

Puiki. Labai rekomenduoju.

Žmona su paslaptimi / The Man in the Wooden Hat

Na, kadangi sulaukiau lietuviško pavadinimo (kuris, nors ir toli nukrypsta nuo originalo, bet tikrai labiau į temą, nei pirmosios knygos pavadinimas) ir viršelio, tai prisiruošiau parašyti įspūdžius savo perklausytos knygos (tiesa, nespjaučiau ir į vertimo skaitymą).

Vis galvoju, kuri man knyga patiko labiau – “Vyras be trūkumų”, ar žmona su trūkumais, vadinamais paslaptimis, bet kaip jau su tokiom knygom būna, man jos susiliejo į vieną ir tapo nebeatskiriamos. Kas skaitėt The Old Filth (pirmoji knyga), tai žinot, kad pirmoje knygoje istorija pasakojama iš vyro perspektyvos, o šioji iš moters. Ir pirmos knygos skaitytojas net neįtara, kokia pagazuota ta pirmosios knygos protagonisto žmona, kuri šiaip pirmojoje knygoje šian bei ten šmėkstėli, kolei staiga numiršta palaiminga mirtimi.

Žodžiu, už gražaus fasado, kaip visada, paslaptys, įvykusios ir potencialios, istorijos, racionalūs ir apgalvoti poelgiai, niekam nepapasakotos istorijos, tylūs nusivylimai ir naivūs įsivaizdavimai, kad pažįsti kitą žmogų.

Įspūdingiausia knygos vieta man yra pradžioje, kai pagrindinė veikėja Betė lemiamu gyvenimo momentu atsiduria tarp dviejų vyrų ir su vienu, deja (o gal ir ne deja, istorijoj, kaip sakant, “jeigu” nebūna), susitinka viena valanda per vėlai… Tai čia, toks momentas man prisiminė, kaip mūsų su KŽG. Literatūros mokytoja, apie kurią KŽG papasakojo šiame poste, mus jaunas ir naivias mokė, kad netekėtumėme už nemylimų vyrų, nes kai sutiksime mylimą, viskas virs tragedija. Mūsų literatūros pamokos buvo apie gyvenimą.

Tad, nors knyga ir nebuvo didelis wow, bet stoja į knygų, kurias verta perskaityti lentyną, o su “Vyru be trūkumų” susiporuoja į gerą porelę, tikrai vertą dėmesio.

Seserų varpai

Lars Mytting antroji knyga lietuviškai (pirmoji – labai patikusi “Plauk su skęstančiais”) prastumdė eilėje laukiančias knygas ir padovanojo man keletą gero skaitymo vakarų. Gan spalvingas, žaismingai atrodantis knygos viršelis išradingai perteikia knygoje pasakojamą istoriją, bet kartu ir kažkaip apgaulingas, nes spalvų knygoje mažai, man apskritai knyga labai niūri, bet tas niūrumas labiausiai nulemtas atšiaurios Norvegijos gamtos, kuri atšiauriu paverčia ir kaimą, vasaros metu beveik visiškai atkirstą nuo pasaulio.

Tokiam kaime – laikas visiškai sustojęs, gal tiksliau, tiesiog sukasi gamtos ratu, savos tradicijos, savi prietarai ir taisyklės, todėl naujai atvykusiam pastoriui – nelengva. Ypač, kai sugalvoja perstatyti vos ne tūkstantį metų kaime stovinčią bažnyčią (kad geriau įsivaizduot, kokia ji, spauskit linką). Bažnyčia, kurioje kabo Siamo dvynių Heknių Halfridos ir Gunhildos atminimui XVI amžiuje nulieti varpai, bus išardyta ir kaip istorinė vertybė perkalta į Drezdeną, o stabuklingais laikomi varpai bus pakeisti naujais.

Heknių Astrida, jauna, prie kaimo tamsumų visiškai nederanti ir nenorinti derėti mergina, atstūmusi jau kelis jaunikius, jaučia, kad varpus reikia gelbėti. Bet kokiomis priemonėmis. Tik tos priemonės ir planai susijaukia į kaimą atvykus jaunam architektui (kilmės iš Mėmelio nuo Baltijos), kuriam priskirta paruošti bažnyčios eskizus, prižiūrėti išardymą. Dalinti pažadus charizmatiškajai Astridai į jo pareigas tikrai neįėjo.

Tai va. Du varpai, du vyrai ir, kaip sufleruoja viršelis – du vaikai, kurie gal simbolizuoja siamo dvynes, o gal ir ne. Toks maždaug siužetas, o aplink jį apipintos vietinių gyvenimo ypatybės, medinio viduramžių architektūros šedevro paslaptys, nebyli kova dėl meilės sukuria ypatingą knygos aurą, kuri garantuotai sužavės skandinaviškos literatūros mėgėjas ir mėgėjus.

Man labai patiko, įtraukiau į geriausių preitų metų knygų sąrašą.

2019

Imdama kiekvieną knygą, prisimindavau, kad šiemet, brangindama savo laiką, labiausiai siekiu skaitymo malonumo ir kokybės. “It’s ok” knygoms neturiu laiko! Jų, žinoma, buvo – ne visada pataikiau gerai su pasirinkti, bet summa summarum galiu tik pasidžiaugti, kad šiemet pavyko ne tik su kiekybe, bet ir su kokybe.

Kadangi padariau nesąmonę ir į metų pabaigą nepasiėmiau savo knygų knygelės (nes ir taip apsikrovę išvažiavome), tai statistikos bus mažai – aš net nežinau, kiek tiksliai perskaičiau knygų, bet, atrodo, ir vėl sumušiau rekordą perskaitydama 100+ knygų (kažkur 105 gal), kuo pati save nustebinau, nes jau galvojau, kad daugiau nei pernai (80) perskaityti man tiesiog neįmanoma.

Kadangi metai buvo turtingi, tai ir vienos geriausios knygos nebus. Bus keletas geriausių knygų, kurias skaitant visada galvojau, kad skaitau geriausią metų knygą, tad tebūnie jos visos geriausios. O paskui dar ilgiausias sąrašas labai gerų.

2019 metų geriausios

Trent Delton “Berniukas nuryja visatą” – už tai, kad berniukas toje visatoje nuryja ir mane. Knyga – juodoji skylė, kurioje su malonumu pradingsti.

Eka Kurniawan “Grožis lyg žaizda” – už visiškai naują netikėtą pasaulį ir realybės ir fantazijos žaismą

Guzel Jachina “Mano vaikai” – už tai, kad skaityčiau kiekvieną šios autorės parašytą eilutę.

Guillermo Arriage “Laukinis” – už dar vieną pasaulį mano galvoje

Alina Bronsky “Paskutinė babos Dunjos meilė” – už visišką netikėtumą ir dzen reakciją į pasaulį

David Mitchel “Prižiūrėtojas” – už dar vieną įrodymą, kad žmogaus fantazija yra beribė

Juozas Baltušis “Sakmė apie Juzą” – už tai, kad negalėjau patikėti, kad buvau neskaičius

2019 metų labai geros

Philip Roth “Kiekvienas žmogus” – už atvirumą ir žodžio tikslumą

Emily St. John Mandel “Vienuolikta stotis” – už priminimą apie civilizacijos trapumą

Olga Tokarčiuk “Bėgūnai” – už tai, kad nudžiugino nunešdama premijas, už galvoje apsigyvenusią bėgūnų idėją, kuri dabar amžiams mano galvoje

Kent Haruf “Mūsų sielos naktyje” – už žodžius apie senatvę, kuri atima pasirinkimo laisvę

Kazuo Ishiguro “Dienos likučiai” – už tai, kad tiek ilgai laukė būti mano suprasta ir įvertinta

Graham Swift “Motinų sekmadienis” – už koncentruotą jausmo blyksnį

Romain Gary “Aušros pažadas” – už atsisakymą patikėti realybe

George Saunders “Linkolnas Bardo” – už suvaldytą kokofoniją

Elisabeth Harthy Winthorp “Paskutinė malonė” – už nutylėjimus, kurie yra istorijos esmė

Sally Hepworth The Mother in Law arba “Anyta” – už priminimą, kiek daug nedrįstame pasakyti, o paskui būna per vėlu (bet vis tiek nedrįstame)

Delia Owens Where the Crawdads Sing – už pelkynų Mauglę

Nora Ikstena “Motinos pienas” – už slogią tarybinę realybę ir džiaugsmą, kad tai praeitis

Kamila Shamsie Home Fire – už kitą perspektyvą

Naomi Alderman The Power / “Galybė” – už sukrečiantį “kas būtų, jeigu būtų” ir ne mažiau sukrečiantį “o kaip yra dabar?”

Elif Shafak 10 Minutes 38 Seconds in this Strange World – už tai, kad labai gera

Lars Mytting “Seserų varpai” – už istoriją ir nuotaiką, kurioj paskęsti

Negrožinė

Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė “Kabinetas 339” – už viską, apie ką parašiau poste

Bea Uusma The Expedition. Solving Mystery of a Polar Tragedy – už neįtikėtina, kad buvo taip įdomu

Malcolm Gladwell Talking to Strangers – už visokių faktų išknisimą ir susimąstyti verčiančias išvadas

Yuval Noah Harrari “Sapiens” – už kelionę laiku atgal

Young Adult

Kotryna Zylė “Sukeistas” – už geriausią knygą, kurią norėčiau padovanoti sau trylikametei

Clementine Beauvais “Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja” – už šviesų požiūrį į potamsį paauglystės pasaulį

Lietuvių autorių

Virginija Kulvinskytė “kai aš buvau malalietka” – nes vėl pavaikščiojau savo malalietkiniais batais

Kristina Sabaliauskaitė “Petro Imperatorė” – už istorijos nutildytos moters istoriją

Grafinė novelė

Gerda Jord “Daugiabutis” – už juoko vitaminus ir visas primintas istorijas, kurias išgyvenau daugiabučiuose

Geriausios iliustracijos

Maja Lunde “Sniego sesė” – už paveikslus, sudėtus į knygą

Metų poezija

Apskritai džiaugiuosi, kad jos skaičiau daugiau nei bet kada ir tai yra metų pasiekimas!

Sakiau, kad gavau ir kokybės, ir kiekybės!

Jau nekantrauju susitikti su 2020-ųjų geriausiomis! Bokštuose prie lovos laukia puikūs metai 🙂