Where the Crawdads Sing

Image result for where the crawdads sing

Šiandien pagalvojau, kad Where the Crawdads Sing susišaukia su Educated / “Apšviestąja”. Pagrindinė knygos veikėja – Kya (Kaja) visą savo gyvenimą gyvena Šiaurės Karolinos pelkynuose. Tokiuose, kokius turėjau net išsigūglinti (begūglindama supratau, kad popierinėje knygoje, matyt yra žemėlapis, pagal kurį skaitytojams daug papraščiau susigaudyti, kas knygoje vyksta) paskrolinkit žemyn – prikabinau. Nuo maždaug dešimties, dėl nelabai palankiai susiklosčiusių aplinkybių (nespoilinsiu), ji tuose pelkynuose esančioje pašiūrėje gyveno visiškai viena. Mokyklos nelankė, nes atvykus socialinėms tarnybos pelkynuose lengvai nuo jų pasislėpdavo. Kol tarnybos nuleido rankas. Su šeimos valtimi plaukiojo pelkių labirintais, truputėlio maisto prasimanydavo rinkdama ir parduodama gamtos gėrybes. Toks truputį kosminis gyvenimas, sunkiai įtikimas, bet įmanomas.

Miestelis Kya’os, savaime suprantama, nepripažįsta, vadaina “marsh girl” – pelkynų merga – geruoju atveju, o bloguoju “marsh trash” – pelkynu šiukšle. Tad, kai prie žemėlapyje matomo priešgaisrinio bokšto vaikai randa miestelio “pažibos” gražuoliuko Chase lavoną, visų akys nukrypsta į Kya. Knygą pradėjęs skaitytojas, žinoma, niekaip nesupranta, kodėl, bet viskas priešaky, nes būtent nuo šito įvykio prasideda nuostabioji knyga. Knyga, kurią skaitydama apsižliumbiau iš laimės ir dar visokių jausmų patyriau, kuriais nesidalinsiu, nes, man atrodo, kad besidalindama tik suspoilinsiu. Kaip ir toliau pasakodama, kodėl knyga susišaukia su “Apšvietąja”.

Rekomenduoju, rekomenduoju, rekomenduoju, visi kas skaitote angliškai, griebkite, o kas neskaitote – laukite, tikrai manau, kad knyga bus išversta. Nusipelno. O aš ant emocijų bangos už skaitymo malonumą net noriu duot 5/5, bet, aišku, duosiu 4, nors iš tikro tikrai 4,5 laisvai. Knygą pasirinkau iš audible Reese Witherspoon knygų klubo rekomendacijų, manau, toliau laisva ranka knygas rinksiuos iš ten, nes kol kas tikrai buvo geros knygos ir nenuvylė ir nebuvo blondiniška.

PS Manau ir filmas bus.

Image result for where the crawdads sing map

Image result for marsh north carolina

Image result for marsh north carolina

Image result for marsh north carolina

Image result for marsh north carolina

Beveidės aukos

Ponios ir ponai, knygos dailininkas Zigmantas Butautis taip tobulai parinko visiškai kraupų viršelį, kad jau buvau nusprendusi, kad tikrai šitos knygos neskaitysiu – baisu jau vien nuo to viršelio. Tobulai baisus viršelis ir totalus blackoutas apie tai, kaip visdėlto sugalvojau ją skaityti. Ir tikrai Tony Parsono įspūdis apie knygą “Prikaustantis kaip Jo Nesbo, tamsus kaip Stiegas Larssonas” šį kartą yra visiškai nereklaminis triukas. Puikiai pasakyta.

Na, mes visi esame kažkieno klasiokai ir visi esame girdėję apie mokyklines žudynes. Gal dėl to knyga taip ir įtraukia? Nes gali būti apie kiekvieną iš mūsų? Nes gi vos ne kiekviena klasė yra mažas visuomenės, kurioje gyvename atsipindys ir visada kažkokiu tai būdu sutelpa į tą statistinį varpelio formos grafiką: 10% vienokių, 10% kitokių, x procentų genijų, x procentų pamirštųjų – visi kiti tiesiog vidutinybės (ant kurių laikosi pasaulis, beje). Ir vidutinybės dažniausiai netampa visokiais serial killers, tad bijokite visų tų klasiokų, kurie tuose mažuose procentuose sukritę arba tokių, kurie nesimato klasės fotografijose ir jų net vardo negalite prisiminti. Ir dar, žinote, visi tie genijai, balansuojantys ant beprotybės ribos – irgi nieko gero nežada.

Per daug čia nesiplečiant, tik vienas įspėjimas – neprasidėkite su knyga, jei nenusimato gero skaitymo laiko, bent jau pradėkite penktadienio vakare, kad per savaitgalį galėtumėte perskaityti, gal kiek miego valandų paaukoję, jei kartais prireiktų. Prieš tai tik įsijunkite signalizaciją ir balkone išvyniokite porą metrų spygliuotos vielos. Ai, nors gal nevarkite, gali įlipt per lubas. Žodžiu, nebus ramybės ilgai skaitant, negi norit melstis, kad koks seniai nematytas klasiokas nepaskambintų?

Puikiai. Rekomenduoju mėgstantiems pasibauginti.

P.S. Vielos vis tiek nusipirkite, gal prireiks skaitant kitą knygą.

Stefan Ahnhem savo darbo vietoje

Stebuklas

Kartais mokytojai išmoko daugiau, negu patys supranta.

Kažkoks Kalėdinis stebuklas, kad pabyrėjo man Kalėdoms gerų knygų. Toks, sakyčiau, labai jau nekoks goodreads įvertinimas neskatino ir neviliojo šią kuo greičiau perskaityti, o bet tačiau, manau, kad ten knyga tikrai per daug nuvertinta. Iš viso, reikia kažkaip atokiau nuo tų įvertinimų laikytis, nes garantuotus gerus vertinimus turi tik visokiausios tralialiuškos – labai lengvai galima gerą knygą štai taip paprastai pražiopsoti.

Skaitant šią knygą mane nuolatos stebino, kaip Emma Donoghue praktiškai visą laiką plaka savo tautiečius. Ir dar kaip – nuolatinių savo priešininkų anglų rankomis. Pagrindinė knygos veikėja Libė – anglė slaugė, iškviesta liudyti galimo stebuklo -vienuolikametė airė mergaitė jau keturi mėnesiai kaip nevalgo ir gyva sveika (na, gal nelabai sveika, bet gyva tai tikrai). Libė, labai racionalaus ir aiškaus proto moteris, pasiryžusi visus šitus paistalus ir ėjimą prieš gamtą ištempti į dienos šviesą ir dargi iššiaiškinti, kam taip reikalinga ir naudinga mergaitę paversti šventąja.

Pirmosiomis dienomis rūpestingajai anglei gal ir nelabai sekasi – iš pradžių iš uolumo ir piktumo, o vėliau dėl to, kad slaugomoji Ana tokia miela ir niekam bloga nelinkinti – tiesiog maloni, mandagi, giliai tikinti mergaitė (gal tikrai šventoji?). Autorė taip maloniai užliūliuoja skaitytoją, kad net pradedi galvoti, ar nebus čia kokia stebuklinga istorija pasibaigsianti dar stebuklingesniu mergaitės ar Libės nušvitimu (na, kaip nors banaliai, už ką knygą ir būtų galima nuvertinti), o bet tačiau, kai jau visai užsiliūliuoji (kartu su racionaliąja Libe), knyga trenkia visa savo XIXa. Tamsa ir baisumais – tiek medicininias, tiek religiniais, tiek visuomeniniais.

Ką daryti Libei? Net šiais laikais būtų sudėtingas klausimas, o ką kalbėti apie tuosius, kai viskas, kas vyksta šeimoje, šeimoje ir turi pasilikti (visų aplinkinių nuomone)? Nors, kita vertus, ne per toliausiai nuėjome…

Rekomenduoju paskaityti ir, jei patiks, pagerint knygos reitingą.

Becoming / Mano istorija

Image result for michelle obama book

Angliškas pavadinimas man labaiii patinka ir labai tinka šitai knygai. Man visada baisiai gaila tų fantastiškų neišverčiamų pavadinimų. Labai gaila. Per visą knygą Michelle nuolatos kažkuo “becoming” – pavadinimas tarsi apgaubia knygą, sujungia į visumą ir gražiai suskamba pabaigoje.

Knyga man labai patiko. Kai pamačiau, kad klausyti teks 19 h, kažkaip abejojau, ar noriu prasidėti, bet pradėjus tikrai negalėjau sustoti – parašyta tikrai įdomiai ir įtraukiančiai. Pavyzdingai kalusiau kievieną dieną keliaudama į darbą, iš darbo,prieš miegą. Audio iš viso – super, nes skaito pati autorė, tad ir akcentuoja ten, kur jai norisi akcentuoti. Tik labai jau lėtai skaito, tad tikriausiai pirmą kartą aš knygos skaitymą truputuką pagreitinau.

O Michelle Obama po knygos dar labiau žaviuosi. Ji ir šiaip žavinga buvo – kažkaip matosi, kad ji natūraliai nuoširdi, kad tiki tuo, ką sako, o ir šiaip turi, ką pasakyti.

Knygoje pirmą kartą Michelle tikrai mane nustebino, kai savo labai gerai mokamą darbą  teisininkų kontoroje Čikagos dangoraižyje (žurnalistiškai tariant “prestižinį”) nusprendė keisti į ne tokį pinigingą – tiesiog nebematė prasmės tame, ką darė, ir norėjo kažko, kas atneštų didesnį pasitenkinimą (ir daug mažiau pinigų). Išėjo dirbti į valstybinį sektorių, o vėliau iš viso – nevyriausybinę organizaciją. Pagarba.

Nors ir nebuvo taip, kad neįsivaizduočiau, kaip nuasmeninamas prizidento ir jo žmonos gyvenimas, tačiau, kai apie tai pasakoja prezidento žmona, dieve mano, tie Baltieji rūmai yra tikras privilegijuotas kalėjimas. Turi viską ir kartu nieko. Gali susitikti su pačiomis didžiausiomis žvaigždėmis, o kartu negali išeiti į savo namų kiemą. Jokio spontaniškumo, nieko neplanuoto, minimaliai, ką pati norėtum veikti. Žinoma, vienintelė paguoda – paskui galėsi savo kančias aprašyti ir tapti rašytoja  milijoniere. Beje, Barackas Obama autobiografijos sutartį taip pat pasirašė, bet neprisidavė su knyga iki deadline. Ne pirmą kartą.

Buvimas pirmąja pora tikrai reikalauja didžiulio atsidavimo, netgi, sakyčiau, savotiškos aukos (nors aišku niekas neverčia ten eit – pačio prezidento neverčia, moterys gi tiesiog eina būti šalia vyro), nenuostabu, kad dabartinei pirmajai damai šios pareigos yra mažų mažiausiai nemielos. Na, bet bent jau apdarų demontravimas jai nesukelia tokių sunkumų kaip Michelle Obamai. Turi ir įspūdingai išsiskirti, o kartu ir neapsirengti per daug iššaukiančiai, ir taip, ir anaip, kol galiausiai vis tiek kažkam neįtinki ir turi nustoti dėl to sukti galvą.

Ir dar. Ar Michelle Obama kandidatuos į prezidento postą? Juk puikiausiai galėtų? Atsakymas irgi knygoje. Ir, beje, labai aiškus, visai nepanašus įdabartines kai kurių vietinių potencialių kandidatų užuominas.

Vienintelis audio minusas, kurį kompensavau knygyne pavartydama lietuvišką vertimą – notraukų nebuvimas – galėtų audible kaip nors šitai išspręsti. Kokiu nors linku į nuotraukas, ar panašiai.

O šiaip -puikūs memuarai. Minimaliai politikos, maxsimaliai, kaip viskas atrodo realybėje.

 

 

Sivužas

SIVUZAS__virselis_priekis

Gal juokinga, bet knygą nusipirkau internetu gal po užmatyto kvietimo į knygos pristatymą, kur buvo parašyta “sužinosite, ką reiškia knygos pavadinimas”. Taip įdomu pasidarė sužinot, ką tas pavadinimas reiškia.

Ir, o mama mia! Į mano rankas pateko pats stebuklas – tokia graži knyga, jau seniai tokios gražios neturėjau rankose! Man patinka viskas – patinka tekstas, patinka iliustracijos, patinka, iliustracijų ir teksto vienuma (lyg autorius būtų ir dalininkas, ir pats viską nupieštų būtent taip, kaip turi atrodyti). Ir žinot, pats tekstas toks toks vaikiškai naivus, bet toks gilus ir prasmingas, istorija tokia netikėta ir intriguojanti, kad skaitydama niekaip negalėjau atsistebėti ir atsidžiaugti. O dar knygos popierius ir kvapas – mmm – kad ir kaip friekiškai nuskambėtų.

Bravo, bravo, bravo!

Image result for Sivužas

Faktų galia

Image result for faktų galia

Prisiminkite: gali būti blogai ir geriau vienu metu.

Nėra malonu jausmas būti kvailesnei nei šimpanzės. Deja, taip gali nutikti, o kad būtų dar smagiau – kuo labiau stengsies būt protingesnis už šimpanzę, tuo blogesnis gali būti  rezultatas. Štai toks “teisingas” yra mūsų suvokimas apie supantį pasaulį. Gal geriau būtų sakyti – apgailėtinas. Taigi, apie ką aš čia?

Knygos autorius Hans Rosling savo skaitytoją į knygą “įveda” paprastu testuku apie įvarius su šiandienos pasauliu susijusius faktus (tad, jei esate tikrai sąžiningas skaitytojas, šiukštu nevartykite knygos prieš skaitydamas, kad netyčia nepamatytumėt atsakymų). Klausimai – apie įvairiausią su pasauliu susijusią statistiką, tendencijas ir pan.

Prisipažinsiu, pasipūtėliškai maniau, kad aš tai čia jau labai viskuo domiuosi ir maždaug žinau visas tas statistikas. Ooo, didžioji nuodemie puikybe! Teisingai atsakiau garbingus 3 atsakymus. Tegyvuoja šimpanzės, kurios pagal tikimybių teoriją pasirinkdamos bet kokius atsakymus, turi šansą atsakyti geriau. Tad tokia pradžia yra didelė paskata skaityti knygą toliau, edukuotis ir raminti savo puikybę irgi genetinį lietuvišką pesimizmą (pastoviai išlenda ir kužda, kad čia jau tas autorius tai tikrai datempinėja iki pozityvo).

O šiaip, manau, kad ši knyga yra skirta visiems pesimistams, dejuotojams ir, kaip aš dažnai vadinu savo besibėdavojančius gimines – “dievo varytojams į medį”. Nes, kad ir kaip beblogėtų gyvenimas (dėl to, kad senstame ir prisimename amžinai “geresnius” jaunystės metus, valdžioje visada ne tie politikai, viskas brangsta ir lakūnas žada sugrąžinti litus), summa summarum pasaulyje gyvenimas gerėja ir, jei gerbiamas skaitytojas negyvena Marse, jo gyvenimas bendrame puode irgi lėtai, bet užtikrintai gerėja. Tik kartais sunku pamatyti, nes gerėjimas gali būti labai lėtas, o ir aplinka labai tendencingai mums pumpuoja neigiamą informaciją, na, nes tokie mes jau padarai, kad delfiuose verčiau bauginamės klikindami skandalingas antraštes vietoj to, kad džiaugsmingai klikintume pvz. antraštę “Vilniečiai šokiruoti sužinoję, kad šiandien, kaip ir vakar, Vilniuje visi lėktuvai nusileido saugiai ir niekas neplojo”.

O jei vis dėlto gyvenimas blogėja, tai vis tiek “gali būti blogai ir geriau vienu metu”.

Boo.

 

Begalinė istorija

Image result for neverending story bookImage result for begaline istorija

 

Niekaip negaliu suprasti, kaip ši knyga sugebėjo taip neužkliūti man už akių – iki kol KŽG apie ją nepasakė, net neįsivaizdavau ją egzistuojant. Tikriausiai taip jau išėjo, kad kai buvo išleista, visiškai prasilenkė su mano gyvenimo aktualijomis, o dabar ją rasti galima nebent senų knygų knygynuose, ką aš ir padariau.

Skaičiau ilgai ir garsiai sūnui. Ir visą laiką stebėjausi, kokia neįtikėtina tai istorija, kokia begalinė yra autoriaus fantazija, ir dar, ir dar kartą negalėjau patikėti, kad nieko nežinojau apie šitą knygą, ir vėlei, kad paskutinis leidimas yra išleistas prieš daugiau nei 10 metų (ją būtina perleisti, būtina skatinti vaikus ją skaityti, labai norėčiau naujo su šiuolaikine technologija ir kompiuterine animacija pastatyto filmo).

O apie pačią knygą? Bastijanas Baltazaras Buksas (berniukas) skaitydamas knygą “įkrenta” į jos istoriją ir pats pradeda ją kurti. Istorija vystosi šalyje, na, kad papraščiau būtų, sakykime, kad šalyje, kuri vadinasi Fantazija. Šalis, tikriausiai įtariate, yra beribė. O gal ir ne visai. Kad ji būtų beribė – kažkas turi fantazuoti ir taip ją padaryti būtent tokia. O gal viskas buvo iš anksto numatyta ir iš anksto viskas surašyta? Tiesiog taip turėjo atsitikti?

Kaip tik norite ir kaip tik sugebate sugalvoti! Tiek, kiek neša tavo fantazija. Ar toliau nei Michaelio Endės prieš 40 metų parašyta knyga?

Labai rekomenduoju.

Amerikos dievai

Image result for amerikos dievai

Ooo, dievai, Neil Gaiman nenustoja stebinti. Su šia knyga – įdomi istorija. Praėjau klausyti audio ir numečiau. Nesiseka man klausyt fantazy – dažnai atrodo, kad nieko nesuprantu, kas ten vyksta, galvojau keliaut į biblioteką ieškoti vertimo (iš tiesų, tai Gaimano fantazija tokio lygio, kad smegenys neišneša). Tada ėmėsi klausyti mano vyras ir visą klausymo laiką buvo taip apžavėtas, kad net sugundė mane imtis šios knygos iš naujo.

Tai va. Nors vis tiek bent jau perversti norėčiau vertimą, o 20 valandų trukmės klausymas labiau priminė darbą nei atsipalaidavimą, turiu pripažint, kad knygos idėja yra nuraunanti stogą ir sujaukianti protą: kas atsitinka galingiausioms dievybėms, kurioms kažkada meldėsi ištisos tautos, kai visi garbintojai papraščiausiai išmirė ar emigravo, na, kad ir į JAV? Ar pagalvojote, kiek per amžius amžinuosius tokių bedalių dievų prisikaupė? Kokia didelė jų konkurencija tarpusavyje ir su naujaisiais dievais – Media, Internetu ir Kreditine Kortele? O ar ir šių naujų dievų nelaukia toks pats likimas?

Tikriausiai Neilo Geimano gerbėjams šios knygos nebereikia reklamuoti, o štai neskaičiusiems rekomenduoju pro ją nepraeiti ir pasinerti į crazy Geimano žaidimą. Beje, audio knygos pabaigoje yra labai įdomus interviu su autoriumi. Apie knygos rašymą, baladojimasi po pasaulį ir t.t.

Esekso slibinas

Image result for esekso slibinas

Prisipažinsiu, džiaugiausi, kad su šia knyga buvau ilgam uždaryta lėktuve: pirmiausia todėl, kad tekstas didokos apimties, antriausia, reikalingas susikaupimas – ši knyga yra visiškai netinkama knyga skaityti priešokiais, nes, manau, taip skaitydamas gerbiamas skaitytojas knygos neišgyvens – ji netaps vientisa ir net gali nepatikti, kas būtų dideliausiai gaila. Dar džiaugiausi, kad teisingai pasirinkau neklausyti audio knygos – būtų buvę per sudėtinga – tiek kalba, tiek pati istorija – pusės būčiau nesupratus garantuotai, nes ir lietuviškai vietomis tekdavo sugrįžti ir kai kurias vietas perskaityti dar kartą.

O bet tačiau ši knyga verta visų pastangų, nes jos atperkamos nuostabia istorija, nutikusia kadaise Anglijoje. Seniai seniai vienai moteriai nutiko laimė tapti našle ir pagaliau pradėti gyventi (žinau ne vieną našlę, kuriai ir šiais laikais būtent taip nutiko, kas daro šią istoriją labai artimą šiandienai) – domėtis tuo, kuo jai norisi domėtis, rengtis taip, kaip norisi, ir nebūti tuo, ko tikimasi. O svarbiausia, pasirinkti tai, kas jai tuo metu atrodo tinkamiausia (kokia prabanga!), net jei tai gerbiamam skaitytojui visiškai netikėta dėl papraščiausios priežasties – na, paprastai moterys taip nedaro.

Kaip žinia, tokios personos visais laikais erzina padoriąją korsetuotąją visomenę, yra nuolatinis apkalbų ir galbūt sąmoningai nesuvokiamo pavydo objektas. Ar gali būti nuostabesnis personažas?

Nepaisant visų kitų knygos gijų (pvz. kitos labai įdomios – motinos ir greičiausiai autisto sūnaus linijos), Kora ir jos meilės istorija (tokia neįtikėtina ir tokia tikra su visom savo priežastimis ir pasekmėmis) yra nuostabiausia, kas skaitytojui šioje knygoje ir apskritai literatūroje gali nutikti. Visas rūkais paslaptingas, kvapnus (dumblais ir puvenom) kaimo ir pajūrio paveikslas suteikia knygai niūrumo, nuolatinio balansavimo tarp realybės ir fantazijos jausmo – vietomis tiki mokslu, vietomis vietiniais kaimiečiais, nors ir supranti, kad tai kvaila, bet knyga tokia nenuspėjama, kad vis pagalvoji, ar netaps kokia narnija, o jei taptų, tai net nenustebtum.

Summa summarum – kantriems ir užsispyrusiems (man atrodo, aš nei tokia, nei tokia, nebent tik kai ilgam uždaryta lėktuve ir neturiu kitos išeities). Labai rekomenduoju, tik palaukite, kai tikrai turėsite laiko šiai knygai, kad ji galėtų atsiskleisti pradedant visa viršelio grožybe.

Spoiler:

(Taiko į geriausią metų knygą)

 

Sniego vaikas

Image result for sniego vaikas

Nuo Nobelio prie Pulitzerio. Visai netikėtai, jau perskaičiusi pamačiau, kad ši knyga 2013 m. yra laimėjusi Pulitzerio premiją už debiutą. Ir tikriausiai pelnytai. Knyga pasirodė tikrai gerai sukurpta, skaityti vienas malonumas, ypač jei patinka kažkas neapčiuopiamo tarp pasakos ir realybės. Man patinka, jei gerai surašyta, mielai apsigaunu, kai esu profesionaliai apgaudinėjama.

Aliaskos šalčiuose (pagal oro temperatūrą romanas primena Hannah Kent “Paskutines apeigas“, kurios rutuliojasi Islandijoje) gyvena pagyvenusi bevaikė pora. Bando kažkaip suvaldyti amžinai sušalusią žemę, bet, nesant vaikų, sunku žiūrėti į ateitį, sunku įžiūrėti tikslą ir sunkaus darbo atšiauriame klimate prasmę. Taigi, sekant rusų pasakos apie Snieguolę motyvais,  jie nulipdo sniego mergaitę, kuri ima ir atgyja.

Iš pradžių patys negali tuo patikėti, labai ilgai negali ir kitų įtikinti, bet galiausiai išaiškėja, kad mergaitė tikra. Labai tikra laukinukė. Gamtos vaikas, kurį visi nori turėti. O turėti, tai reiškia visada būti kartu ir gyventi pagal visiems priimtinas normas. O normos gamtos vaikui yra nelaisvė. Kokio dydžio turi būti meilė, kad galėtum gyventi nelaisvėje?

Labai šviesus, skaidrus romanas. Nors pabaiga nėra rožinė, tačiau beveik galima sakyti, kad vis dėlto “ilgai ir laimingai gyveno”. Ne visi, bet vis tiek neblogai.

Image result for eowyn ivey
Eowyn Ivey, kurią mama pavadino pagal knygos “Žiedų valdovas” veikėją. Su šeima gyvena Aliaskoje. Pozuoja prie malkų, kurias nusipirko už premiją.

 

 

Šeimos reikalai

“Šeimos reikaluose” Mistry paprasčiausiu būdu atskleidžia trapią šeimos reikalų pusiausvyrą. Kas labiausiai visus iš tos pusiausvyros išmuša? Senas ligonis, kurį reikia nukaršinti. Gal nereikia nė Indijos, apie bet kurią šalį tokią knygą galima būtų parašyti, na, bet, žinoma, Indija turi savo nelaimių sąrašiuką –  nors šalis yra religijų, tautų, popieriuje nelegalių kastų ir ko tik nesugalvosi maišalynė, labiausiai susigrūdusi vieta žemėje, kur visi gyvena ir lipa vienas kitam ant galvos arba per galvas – šitoje grūstyje kažkokiu stebuklingu būdu reikia gyventi tik savo rasės, tik savo kastos, tik savo rudos spalvos atspalvio odos apibrėžime, tėvų valios šviesoje ir jokiu budu ne šešėlyje – būtų pražūtis visai šeimai! Buvimas ten, kur priklauso pagal tradiciją yra ypatingas laimės garantas visiems tradicijų mėgėjams-  net nenorėk būt kitoks. Visų labui. Kaip individas tu neegzistuoji. Tik ne Indijoje. Seneliukas pabandė jaunystėje, pažiūrėkite, kas iš viso to išėjo?

Taigi, kas karšins senelį? Dideliame bute gyvenantys podukra ir posūnis ar mažame butelyje susispaudę dukra su šeima? Oooo, įsiklausykite į ilgiausią tiradą priežasčių ir pasiteisinimų, siekiančių neatmenamus laikus, svarstymus, kas yra pareiga, o kas jau ne. Kas yra laikina, o kas amžina. Patikėkit, niekada nenorėčiau stoti į argumentų kovą su podukra Kušme – piktybine kolektyvinių prisiminimų pripampusia atsikalbinėjimų meistre. Šlykščiai žavinga asmenybė, teisėtai nusipelniusi autoriaus numatytos pabaigos.

O ta šeimos pusiausvyra, pasirodo, kainuoja. Jei ne vieno laimę, tai kito. Jei ne vieno sveiką protą, tai antro. Užburtas ratas, su dievo palaima ar prakeiksmu, kas žino.

Rohinton Mistry turi ypatingą sugebėjimą kankinti skaitytoją beviltiškumu. Tikriausiai nė vienas rašytojas manęs į tokią neviltį nevaro. Nu, siaubeli, kaip toj Indijoj viskas beviltiška, ar čia autoriui, emigravusiam į Kanadą taip atrodo? Tikriausiai, jei jau galiausiai pats pabėgo. Nors ši knyga vis tiek daug šviesesnė nei ankščiau leidyklos išleista (ir mano manymu, stipresnė ir įtaigesnė) “Trapi pusiausvyra”. Šią perskaičius, reikia labai labai didelio Indijos entuziasto arba šiaip amnezijos knygai, kad Indija taptų patrauklia šalim.

Tiek jau to Indija. Ši knyga – pamąstymui apie šeimą. Apie situaciją. Apie reikalus. Skaitykite ir džiaukitės, kad gerai gyvenat, jei gerai gyvenat. O jei norit pasitobulinti burbėjimuose ir atsikalbinėjimuose, knyga puikia jums tiks. Saviugdai, žodžiu.

 

The Only Story

Image result for the only story by julian barnes

Mokausi skaityti nestoras knygas. Iš lėto, ne tam, kad kuo greičiau. Net neaiškių žodžių reikšmes pasižiūrėdavau, kad tiksliai žinočiau ir iki galo pagaučiau koncentruotą nestoros Barnes’o knygos prasmę. Nes kaip greitai perskaityti:

Would you rather love the more, and suffer the more; or love less, and suffer the less? That is, I think, finally, the only real question.

Perskaitai pirmas tris eilutes ir gali visai dienai knygą užversti. Pakvėpavimui ir pagalvojimui.

O tada – antras knygos paragrafas:

You may point out – correctly- that it isn’t a real question. Because we don’t have a choice. If we had the choice, then there would be a question. But we don’t, so there isn’t. Who can control how much they love? If you can control it, then it isn’t love. I don’t know what you call it instead, but it isn’t love.

Vėl galima užversti dienai. Netikėtai knyga tampa neįtikėtinai ilgai skaitoma.

Žinote, prieš kokius porą metų knygos siužetą – labai jauno vyro ir daug vyresnės moters meilę – būčiau laikiusi visiškai neįtikėtina, jei ne Emmanuel ir Brigitte Macron. Kad ir kaip keista žiūrėti į šią porą, jie atrodo žavingi (ypač Brigitte) ir laimingi, ir dėl to labai gražūs. Ar gražūs ir žavingi Barnes knygos veikėjai?

Pirmoje dalyje – taip. Skaitant sklando jaunatviškas nerūpestingumas, jūra iki kelių ir viskas, kas neįmanoma (ypač minimuoju laiku), yra įmanoma. Išskyrus tokią tetą Joan, kuri kažkokia ne į temą sportiškoje, baltais teniso rūbais pesiplaikstančioje apinkoje. Ir tada galvoji, kas čia per istorija, beveik pūkuota ir rožinė, ir niekas nekaišioja pagalių į ratus, ir net Susan vyras švelniai abejingas? Ir darosi baugu tos tylos, nes žinai, kad pas Barnes ji tikrai bus prieš audrą.

Ir trūkteli, žinoma, kai pagalį ratuosna. Ir nieko rožinio, tik klausimas: “Would you rather love more…” Ir pasirinkimai. Pasirinkimuose – netikėtumai. Ar mažiau mylėtum, jei žinotum, kad liūdnai baigsis? Juk vis tiek visada visiems vienaip ar kitaip liūdnai baigias. Ir visai čia ne klausimas. Tiesiog kiekvieno iš mūsų vienintelė tikra istorija.

Puikus, kaip visada, Barnes.

Moteris lange

Image result for moteris lange

Viena iš tų knygų, kurių geriau nepradėti skaityti sesijos metu, ar kitais pavojingais gyvenimo atvejais, nes gali būti, kad į kokius konspektus taip ir nežvilgtelėsit, kol neperskaitysit knygos. Tačiau puikiausiai tinka tokiomis dienomis, kaip šiandien, kai nesinori kišti nosies į lauką. Taip ir perskaičiau – beveik nelipdama iš lovos visą dieną. Tik dėl viso pikto, įspėkite artimuosius, kad galite laikinai pradingti. Ir šiaip pasidžiaukite, kad kažkam rūpite.

Man visada patinka, kai autorius trileryje ar detektyve švelniai apgaudinėja savo skaitytoją. Jei profesionaliai vedžioja už nosies, tai su malonumu leidžiuosi (kažkada jau minėjau, kad nesistengiu labai intensyviai spėlioti, kaip knyga baigsis, na, nebent knyga tokia prasta, kad net negalvojant viskas aišku) vedžiojama ir mėgaujuosi skaitydama.

Tai va, moteris lange atrodo visiškai trenkta, tikrai nenorėtumėte turėti tokios kaimynės. Įsivaizduokite, tik užmetate akį į kaimynų langus, o ten visada ji – fotokameros akis. Jus stebi. Kiek ilgai būtų galima tai pakęsti? O dar žinant, kad kaimynė šiaip turi visokių psichoginių problemų – nelabai jauku darosi. Bet iš kitos pusės, labai nesigąsdinkite, nes ji, pasirodo, ne didžiausia psichė gatvėj. Paguodžiau?

Page turner (puslapiakūlverstukas), tie 500 puslapių dialogais susivalgo greitai ir skaniai. Keletoj viečikių pasikabinėčiau, bet, ai, tiek jau to.

Le romancier A. J. Finn, chez lui à Manhattan en décembre 2017, un mois pile avant la sortie aux États-Unis de son premier roman « La Femme à la fenêtre », qui paraît en France, en février  2018, aux Presses de la Cité

Dziedas

Bet kuriam lietuviui po Kristinos Sabaliauskaitės romanų drįsiančiam rašyti istorinį romaną gresia būti su rašytoja lyginamam. Nori – nenori, žanras savotiškai nusavintas, o jei nenusavintas, tai jo kartelė yra ypatingai aukštai (pelnytai) užkelta. Džiaugiuosi, kad leidykla pigiais palyginimų su bestseleriais kabliukais nesusigundė (o ir nelabai galėjo), nors ir pašnibždėjo tyliai knygos žanrą, ėmiau knygą į rankas be didelio įkarščio, bet ir be didelio akių vartymo, o bet tačiau, sugundė šis ūsuotasis išraiškingomis rankomis ir ūsais taip, kad niekaip nėjo man knyga iš galvos ir sekiojo mintyse iš paskos, kol skaičiau, ir jau dabar, kai perskaičiau. Nepaisant visko, manau, kad ilgainiui vis tiek būčiau neatsispyrusi žavingai knygos viršelio nuotraukai, kurią vis iš naujo paimu į rankas ir patyrinėju.

Labai patiko man “Diedas”, kažkaip krito į širdį su visa ta nuotrauka – skaitydama nuoširdžiai džiūgavau, kad ji gerai surašyta, ir verkiau, traukiny skaitydama – verkiau tragiškai pasibaigusių meilių, išdraskytų gyvenimų, per anksti išėjusio knygos autoriaus. Žodžiu, buvau visiškai apžavėta ir net nenoriu daugiau rašyti, keliaukit į knygyną, nes negalėsit nieko kaltint, kai teks laukti antro leidimo.

 

 

 

Educated / Apšviestoji

educated.jpg

In families like mine there is no crime worse than telling the truth.

Viena iš knygų, kurių geriau neturėt savo rankose (mano atveju – ausyse) prieš egzaminą (būtent taip man ir atsitiko, bet kadangi esu pirmūnė, tai egzą vis tiek išlaikiau, nors ir ne pirmūnišku rezultatu). Bet ne apie tai. Tai yra knyga, kurią skaitai ir negali patikėti, kad taip gali būti. Ir dar ne bet kur, o pačioj Amerikoj. Eilinį kartą įsitikinau esanti naivi ir kad mane vis dar galima nustebinti. Amerikoje Barnevernet užsilenktų per pirmą savaitę.

Trumpai – Tara užaugo atokioje vietovėje Idaho valstijoje mormonų, sakyčiau, ekstremalų šeimoje. Ji nelankė mokyklos, net neturėjo gimimo liudijimo, dėl to valstijoms tiesiog neegzistavo ir niekas nesidomėjo jos likimu, nesilankė pas gydytojus ir tikėjo visokiomis velniavomis ir sąmokslo teorijomis, kurias pripasakojo šizofrenikas tėvukas. Be to, vyrenysis brolis nevengdavo pakankinti ir t.t.

Tara-Westover-922972

O po dešimties metų – Tara mokslų daktarė Cambridge. Mokslų daktarė, kuri niekada nesimokė mokykloje. Kaip visa tai įmanoma, kaip nutiko, kokius pragaro kelius Tara praėjo, apie psichologinį ir fizinį terorą, totalų smegenų plovimą, fanatiškumą, o taip pat apie begalinį žmogaus gajumą, prigimtį ir intelektualines galimybes, apie įmanomus ir  neįmanomus dalykus –  knygoje, kurios neįmanoma sustot klausyt.