2017

2017

Nebuvo lengva skaityti šitą knygą – labai jau sodri autorės kalba, kaip sakau, jei jau kalnai, tai kalnuoti, jei jau pakalnės, tai nuplikę. Taip ir šioje knygoje – net koks paprastas švarkas būna šioks ir anoks, jau nekalbant apie žmonių ar gamtos apibūdinimus. O jau gamtos tai čia va tiek ir dar daugiau, nes viena iš knygos temų – nelegalūs brangakmenių ieškotojai, pusbadžiu keliaujantys iki brangakmenių laukinės gamtos kalnais ir slėniais. Kas įdomiausia, tų kelionių aprašymai man knygoje buvo patys įdomiausi – tik iškeliauja hitnikai (tie patys nelegalai) į  kokią ekspediciją, tai aš ir pasineriu į knygą net nekvėpuodama (šiek tiek priminė “Paskutinio lapio” puslapius, kur irgi ieškoma naudingų iškasenų) kartu su jais keliauju, bijodama, kad tik kokios pakeliui pasirodančios beveik miško sirenos giesmėmis į liūnus nenuviliotų (aha, knyga šiek tiek magiškai realistiška).

O šiaip tai knygoje 2017-ieji. Tie patys, kuriuose dabar gyvename, tik kai buvo rašomi, buvę ateitimi. Ir tie metai jubiliejiniai – Spalio revoliucijos metai. Ir kažkodėl žmonėms staiga ima ir nuvažiuoja stogai. Veržiasi kažkoks per metus pritvinkęs nepasitenkinimo pūlinys. Labai pavojingas – gelbėkitės kas tik galite. Umom Rosiju neponiat. Ten ir patemptais veidais TV žvaigždės ir žvaigždinai, intrigos, meilės ir nemeilės, paprastų gatvių dulkės, sukčiai, sekliai ir paprastas žmogiškas gerumas ir neišmatuojama atsidavusi rusiška draugystė, na, ir jau minėtos užburiančios nelegalios brangakmenių paieškos ekspedicijos. Ir dar tokia išprotėjusi meilė, įdomu, ar atlaikys deimantinį pjūvį pinigais?

Išskaičiau lėtą tekstą ir likau labai patenkinta. Iš tikro patiko, netikėkite goodreads vertinimu, jei mėgstate kažką sunkesnio. 2006 m. Rusijos Booker laimėtoja. Ir bravo jai už tai. Tikrai neverta būti nepastebėta.

olga (1)

Olga Slavnikova

 

Knyga laiko būčiai

knyga laiko

Negaliu pasakyti, kad knyga patiks visiems (nors man patiko labai). Gal labiau verta pabandyti tiems, kurie mėgsta pafilosofuoti, kas tiki, o galbūt labiau netiki atsitiktinumais (lyg viskas gyvenime surežisuota ir lemta).

Prisipažinsiu, kad pradžia buvo sunkoka, kažkaip sunku buvo užsikabinti, nelabai buvo tokio draivo, kaip kad būtų trileryje. Taip, šiokia tokia intriga buvo, bet kažkokia niekaip neįsideganti. It tada kažkur vidurio link, kliktelėjo ir, dievulėliau, tada jau nebenorėjau, kad ji pasibaigtų. Ir kaip įvardinti, kas ten tokio kliktelėjo taip, kad net nurovė stogą?

Dažniausiai taip atsitinka su tomis knygomis, su kuriomis labai susitapatini, labai įsijauti arba su tomis, kurios visiškai sujaukia tavo tvarkingai sudėliotą galvos lentyną, kurias perskaičius galvoje varda mintis “kaip net nepagalvojau”! Pavyzdžiui? Na, pavyzdžiui –

Žinote, kamikadzės. Ką įsivaizduoji, kai galvoji apie kamikadzę? Tikriausiai vadovėlinę nuotrauką – bebaimes pykčio pilnas akis, neregėtą atsidavimą savo šaliai ir imperatoriui, aklą tikėjimą savo teisumu. Skrenda knygoje vienas toks japonų lėktuve be teisės sugrįžti į oro uostą. Ir… gal verkia? O gal jau nebeturi ašarų verkt? Gal gaili savo motinos? Jaunas jautrus filosofas. Koks ten iš jo kamikadzė… Neturi pasirinkimo grįžti ar negrįžti, bet visada turi galimybę pasirinkti, kas bus taikinys. Arba nebus.

ruth

Ruth Ozeki

O kitam laike Amerikoje užaugusi japonų mergaitė, kuri širdyje yra visiška amerikietė, kamikadzės, lekiančio į amerikiečių laivą, giminaitė. Jos tėtis, negalintis pripažinti, kad neteko darbo -paprasčiau kristi kamikadze po greitaeigiu traukiniu. Garbės savižudybė – giliai japonų kultūroje. Tėvas net nežino, kad dukra ruošias keliauti paskui jį. Dėl neįsivaizduojamai nepakeliamų patyčių mokykoje. Ir dar ten yra pusiau vaiduoklė senelė, seniai nebeskaičiuojanti savo metų, paskutinius savo gyvybės syvus išnaudojanti savo genų linijai gelbėti.

Tiesa, dar yra neįtikėtinas radinys kitoje Ramiojo vandenyno pusėje – dėžutėje iš Japonijos atplaukęs lyg ir dienoraštis, o gal knyga, kurią skaito skaitytojas. Galbūt cunamio išplėštas iš savininkės rankų? Kažin, ar gyva dar dienoraščio autorė? Gal reiktų pagooglint? Gal dar spėsit kur nors užtikti, jei nesunaikino internetinę būtį naikinantys gyviai.

Baigi skaityti, užverti knygą, o iš jos trykšta šviesa. O gal būtis. Laiko. Lengvai knieti būti nebūnant internete.

 

Karališkieji Londono triušiai

karaliskieji-londono-triusiai-1

-Pasakok, apie ką knyga.

-Kartą gyveno mažas triušis vardu Šailas. Jis mėgdavo eiti pas seną triušį, kurį visi laikė pamišusiu, klausytis jo pasakojamų istorijų apie Karališkuosius Londono triušius.

-O kas čia per triušiai?

-Karališkieji triušiai saugojo karalienę, karalių ir visus kitus, nes vieną kartą vienas karalius nusprendė, kad pagrindinis jo patiekalas bus triušienos pyragas, bet mažasis princas (ne prancūžiškas) labai mylėjo triušius ir patiekalas buvo pakeistas, todėl susibūrė triušių gauja, kuri prisiekė ginti Karališkuosius šeimos narius.

-Kas ten per gauja buvo?

– Jie buvo pasivadinę Karališkaisiais Londono triušiais ir po Bakingemo rūmais buvo išsikasę tunel,į ir galėjo patekti į bet kurį kambarį.

-Kur dažniausiai eidavo?

-Jie tiesiog saugojo. O mažasis Šailas miške nugirdo Žiurkaracų pokalbį, kaip jie norėjo nufotogrfuoti Karalienę be karūnos ir išplėšti iš Karalienės pusę jos sielos.

-Kam jiems ta siela?

-Jiems sielos nereikėjo, bet jie interneto svetainėje (žiurkių) galėjo už nuotraukas gauti labai daug pinigų. Tiesiog daug pinigų. Ir tada senasis triušis išleido Mažąjį triušį pas karališkuosius triušius.

-Kad praneštų?

-Taip. Jis perėjo per seną tunelį į ūkininko daržą ir užsiropštė ant sunkvežimio, kuris turėjo nuvėžti į Londoną. Tada triušis nuvažiavo į Londoną ir nuotykiai prasidėjo. Pabaiga.

-Ką???

-Tada jis išgelbėjo Karalienę ir pasakė priesaiką, ir gavo antspaudą ant letenos.

-O tai kaip nuotykiai? Taip paprastai viskas įvyko?

-Nu, nepaprastai. Nenoriu visko išpasakoti, kad būtų įdomiau. Tingiu.

Tuo ir baigsime šitą apžvalgą, kad skaitytojams būtų įdomiau.

-O bus pratęsimas, ar ne?

-Gal.

Štai taip.

-O patiko, ar ne?

-Patiko.

-Iš 5, kiek patiko?

-5.

montefiorees-58dce0985e427

Interviu su autoriais čia.

Dabar jau tikrai pabaiga.

 

Domas ir Tomas. Išklerusio autobuso detektyvas

domas-ir-tomas-2-1

Klausinėju savo devynerių dukros. Sakytų, kad su puse.

-Ar greit perskaitei?

-Taip, per kokias 2 dienas.

-Kuri patiko labiau?

-Autobusas. Nes “Autobusą” skaičiau pati, o “Šluotą” skaitei tu (aš esu skaitytojos mama).

-O pati istorija?

-Antra dalis (Autobusas). Įdomiau, nes “Šluotoje” detektyvas prasideda vos ne iš karto, o antroj detektyvas pabaigoj. Domas ir Tomasa važiuoja į vandens parką su nauju autobusu, kuris pagamintas Kinijoje. Jis buvo ateities autobusas. Ateities, nes labai geras autobusas. Domas ir Tomas, tiksliau, Tomas, sutiko baseine savo meilę Upę.

-Tai ten ir meilės istorija?

-Taip. It Tomas papasakos jai įdomių eilėraščių. Juokingų. Apie meilę Upei.

-O Domas nepavydėjo?

-Ne.

-O ką jis veikė?

-Jie buvo vandens parke ir Tomas pasiūlė jai ledų ir tada pasiūlė Upei eiti apžiūrėti jų autobuso.

-Su maudomukais?

-Ne, jie persirengė.

-Jinai sutiko?

-Taip. Pamatė, kad autobusas skylėtas, nors pradžioje buvo gražus ir tvarkingas.

-Tai čia prasideda detektyvas?

-Taip. Ir jie išsiaiškino, kas nutiko autobusui.

-O nuo ko pradėjo aiškintis?

-Surinko komandą, su kuria aiškinsis. Ją sudarė kinas Chi, Upė, Tomas ir Domas, imtynininkas (vaikas), ir mergaitė Goda su savo šuniu Micium.

-O iš kur atsirado kinas?

-Vienas berniukas autobuse paspaudė mygtuką “Maisto užsakymas” ir jam tiesiai iš Kinijos atvežė.

-Tas kinas?

-Taip.

-O tada?

-Pradėjo nuo nuotraukų. Imtynininkas padarė autobuso nuotraukų, kad paklaustų garsių mechanikų, kas čia atsitiko. Micius įkvėpė keistą kvapą ir nusekė paskui jį. Pasirodo ten buvo dešros parduotuvė. Chi apžiūrėjo autobusąir rado butelį, kuris pagamintas Kinijoje. Paskambino savo broliui Cho, kuris turėjo išsiaiškinti, koks fabrikas pagamino tą buteliuką. Ir jie išsiaiškino!

-Tai kas ten atsitiko tam autobusui?

Tai va, man tai papasakojo, kas prie ko, o tau teks perskaityt pačiai/pačiam arba geriausia duoti savo vaikui perskaityt, tada ir sužinosit pabaigą, ypač, jei skaitytojas pasakos taip “nuosekliai” kaip maniškė. Tai sėkmės. O istorija tai tikrai labai gili ir tyrimas toli nuveda. Nuo Kinijos iki mokyklos.

P.S. Kažin, ar ponas autorius Tomas Dirgėla kartais nėra mano literatūros mokytojos sūnus. Detektyvas tęsiasi, nebent autorius prisipažintų 🙂

 

Mečetė sultono dukteriai

mecete

Nors būna vis pasižadu, kad nebeskaitysiu to paties autoriaus knygų, kad susipažinčiau su kuo platesniu rašytojų ratu, kai kuriems autoriams šis pažadas neveikia. Elif Shafak jaučiu begalines simpatijas kaip drąsiai moteriai, kaip drąsiai turkei (kuria vis sunkiau būti šiuolaikinėje Turkijoje), kaip rašytojai ir taip toliau. Simpatijas stiprina ir gražūs knygos viršeliai, už tai linkėjimai knygos dailininkei Ilonai Kukenytei.

Bet, nepaisant visų didelių simpatijų, “Stambulo pavainikė” išlieka mano mėgstamiausia Elif Shafak knyga. Ir, sakyčiau, stipriausia.

Skaitant “Mečetę sultono dukteriai”, kartas nuo karto vis kildavo mintis – apie ką ši knyga? Visko labai daug ir kažkaip pasigedau vienos ryškios siužeto linijos ir vienos stiprios kulminacijos. Toks jausmas, kad autorė nori papasakoti tiek daug istorijų vienu metu, kad jos tiesiog pasiklysta, užgožia viena kitą. Iš vieno knygos skaitytojo išgirdusi komentarą, kad knygą patiko skaityti kaip “gražią pasaką” – niekaip skaitant to komentaro negalėjau išmesti iš galvos. Tikrai ši knyga yra ilga ir graži pasaka (žinoma ir su savais siaubais, gi kiekvienoje pasakoje kokią Elenytę į žarijų duobę reikia įmesti).

Nepaisant trūkumų, knygą verta paskaityti visiems besidomintiems tų laikų kultūra, tradicijomis. Kaip gyveno sultonas, kaip gyveno sultono žmona ir vaikai? Kokia didžiulė ir kruvina buvo konkurencija dėl sosto, kokios tautos gyveno to meto Stambule? Kokios intrigos virė ir kas jas kurstė? Na, ir kas statė puikius pastatus, pergyvenusius ir jų autorius ir užakovus. Tikra atostogų knyga, ypač jei atostogos Turkijoje.

Born a Crime

trevor

Trevor Noah The Daily Show aš pradėjau žiūrėti visai neseniai. Visai neseniai. FB, aišku, kažkaip mano feede jis atsirado ir štai iki ko privedė – prie knygos.

Į šią, dabar visokiose rekomendacijose vis figūruojančią knygą, jau atkreipiau dėmesį, tik, juokingiausia, nesuvedžiau galų, nes tiesiog nežinojau, koks The Daily Show vedėjo vardas. Dėl to, į rekomendacijas žiūrėjau gan skeptiškai. Bet suvedus galus, kad čia tas !!! Trevor Noah, iš kurio pokštų kikenu vakarais, nusprendžiau pabandyti paklausyti audioknygą, kurią pats autorius ir skaito. Žinoma, kas gi geriau galėtų perskaityti!

Trevor Noah gyvenimo istorija tikrai verta dėmesio.  Trevor Noah gimė juodaodei motinai ir baltaodžiui tėvui apartheido metu, tada, kai lytiniai santykiai tarp skirtingų rasių buvo draudžiami ir baudžiami kalėjimu. Štai dėl ko mulatas vaikas buvo nusikaltimas, nelegalas šioje žemėje nuo pirmosios savo gyvenimo sekundės, kai realiai gimdymą priėmę gydytojai turėjo priduoti mamą ir naujagimį policijai. Nes jis – nelegalus!

Bėgiodamas savo vaikystės kiemais, laipiodamas per tvoras ir slėpdamasis nuo persekiotojų (kad ir kas tai bebūtų – mama, apsauginiai ar policija), Trevor taip pat skaitytoją vedžioja po Pietų Afrikos respubliką, po apardheido absurdus, supažindina su visuomenės normom, įpročiais ir ypatumais. Tikrai verta ir nerealiai įdomu paskaityti, ypač turint omenyje, kad apie Pietų Afriką vidutinės mūsų žinios, sakyčiau yra: a) Nelson Mandela, b) apartheidas, c) J.M.Coetzee, d) Pasaulio futbolo čempionatas 2010 metais ir vuvuzelos, e) Limpopo, f) dabar dar Trevor Noah.

Labai rekomenduoju paskaityti visoms/iems, kurie mėgaujasi The Daily Show, įdomu apie Pietų Afriką arba šiaip nori smagios knygos. Tiesa, ne viskas ten smagu, tik papasakota smagiai. Goodreads įvertinimas 4,55 tikrai ne iš piršto laužtas.

Tai, kas svarbiausia

Giffin_tarp dvieju sirdziu_.indd

Paskaičiau pirmą knygos puslapį ir kažkaip užsikabinau, nes pagavo nuotaika. Tas pirmas puslapis tikriausiai buvo geriausias visoje knygoje, bet kadangi knyga yra turn pager, tai kažkaip verčiau verčiau tuos puslapius ir perskaičiau. Prisipažinsiu, suveikė smalsumas, kaip autorė išvynios siužetą, nors realiai, tai pažiūri į knygos ir viskas aišku. Kokia nepaslaptinga knyga!

Juokinga, kad aš pradėjau skaityti ne nuo knygos pavadinimo, o nuo pirmo puslapio, taip to pavadinimo, galima sakyti, iki įrašo į blogą normaliai ir neperskaičiau, net kai reikėjo internete susirasti knygos viršelį, įvedžiau autorės pavardę ir “Tai, kas”, nes niekaip negalėjau prisiminti, kas tas “Tai, kas”. Labai jau neryškus tas pavadinimas ant viršelio, nenuostabu, kad autorės pavardę atsiminiau, o pavadinimo – ne.

Dar skaičiau todėl, kad knygos tema yra labai tikroviška ir gyvenimiška, ir viskuo aš ten patikėjau, viskas gerai, tik man pats rašymo stilius  nelabai. Na, jau ne kartą esu minėjus, kaip mane nervuoja, kai viskas labai detaliai aprašoma, t.y., kai parašoma, kokį konkrečiai žurnalą skaito, kokia konkrečiai mašinos markė ir t.t. Negaliu pakęst, bet Emily Griffin tai nė motais ir kabutės, apipavidalinančios kažkokį konkretų daiktą tik švyti tekste.

Ir šiaip man per daug žodžių. Personažai tiesiog kalbasi, paprastas dialogas, per kurį šokuotum akim, bet autorė po kiekvieno veikėjo pasisakymo dar pasakoja ilgėliausiais sakiniais, kaip veikėjas purto dulkes nuo “xxx” ženklo švarkelio, kurį vilkint prieš dešimt mėnesių šeimos augintinė bėgo per pievą ir įsidūrė į leteną (čia neprimkit už gryną pinigą, čia jau mano vaizduotė). Man per daug tokių nereikšmingų žodžių ir faktų. Mažiau man yra geriau.

Štai tokia tik knygos problema mano akimis. Plepesių knyga. Na, ir žinoma, nereiktų knygos pavadinimu išsiduoti knygos pabaigos, nors, tikiu, kas kam svarbiausia yra labai ginčitynas dalykas. O šiaip viskas ten gerai – turtingų Amerikos priemesčio žmonų gyvenimas. Aišku, ne Richard Yates “Revolutionary Road”, tikrai ne.

Commonwealth

Viena iš knygų, kuri papuola į visokių geriausių 2016 metų knygų sąrašus. Man irgi patiko, galbūt net labiausiai iš visų Ann Patchett skaitytų knygų. Kiek pamenu, visos jos buvo įtraukiančios ir įdomios, kol skaitai, bet nė viena nenunešė stogo, nors ir buvo geresnės nei vidutinės. Net daviau 4 goodreads.

Šioji, sakyčiau, tokia moderni, sutrumpinta šeimos saga (šeimos sagos man patinka, nesutrumpintos irgi), pasakojama nelinijiniu būdu, kaip tikriausiai turėtų būti pasakojama tradicinė saga. Šokinėjama iš laikmečio į laikmetį, sužinai tai šį bei tą, susiintriguoji ir leki leki į pabaigą (aišku, klausantis audioknygos toli nenulėksi, nebent labai pasigreitinsi skaitytoją).

O viskas prasideda krikštynose, kuriose apsireiškia nekviestas vyriškis, ieškantis priežasties pasiplauti nuo savo trijų mažų vaikų ir nėščios žmonos. Na, vos ne darbo reikalas apsilankyti kolegos kūdikio (svečiui nežinomo vardo ir net nežinomos lyties) tokia proga. Kūdikis tai kūdikis, bet jau kolegos žmonos gražumas, kaip gi taip galima! Akių neįmanoma atplėšt ir, po kelių valandų, jau ir savo lūpų nuo jos, kiek apgirtusios lūpų.

Taip krikštynų varpais prasideda dviejų šeimų griūtis, suformavusi tokį keistą darinį – kaip kad būna dviejų galų troba, tai čia – dviejų galų šeima. Pasibučiavusieji išdavikiškuoju bučiniu kartu turi šešis vaikus, antrosios buvusių dviejų šeimų pusės – tuos pačius, tik atskirai – du ir keturis. Tokia alia extended family – šiandienos kasdienybė, tikriausiai. Ir kaip sako Ann Patchett, vaikai gerai sugyveno, nebuvo, kad nekenčia vieni kitų – greičiau visi nekentė savo tėvų. Toks iš proto vedantis šaršynėlis.

Tai štai šio keisto darinio gyvenimas ir keliauja per knygą – pusę amžiaus bemaž. Kaip kam nusisekė, kas ką nuveikė, kas kur prašapo, kuo susirgo ir kaip kapanojosi iš visokių situacijų, gimė, numirė ir t.t. Žongliruodama tai vienu, tai kitu šeimos nariu, kartais ir kokiu pašalaičiu, autorė nupasakoja visą dviejų galų šeimos istoriją. Įtikinančiai, žavingai. Patiko man. Greičiausiai jau kokia leidykla apsiėmusi versti apie šią dviejų šeimų trobą, t.y. sandraugą.

Primiršta daina

daina

Išgelbėjo mane šita knyga ateities rekomendacijų srityje. Puikiausiai galėsiu rekomenduoti iš serijos “gera ir negrūzinanti” ar panašiai. Bet gerai pagaliau tokią turėti – be didelių filosofijų, geru siužetu, pakankamai intrigos, kad neužmigtum skaitydama. Puikiai tinka atostogoms,ilgiems žiemos vakarams. Ir dar viršelis gražus – kartais daugiau nieko ir nereikia.

Siužetas tai jokia didelė naujiena – paveikslas, kuriame mergaitė žoliauja – Zakui, nelabai nusisekusiam dailininkui baisiai įdomu, kaip čia jis atsirado, kas čia žoliauja ir t.t. Reikia išsiaiškinti. Keliauja į kaimą, kuriame paveikslas buvo pieštas, o kaimai, kaip žinia, turi savas paslaptis. Dailininkai irgi.

 

Kaip būti moterimi

kaip-buti-moterimi

Matote, knyga visai nesivadina”Kaip būti feministe”. O/nors/net Chimamanda mums visiems ir visoms sako, kad “Mes visos ir visi turime būti feministais”,

we-should-all

nes taip jau turi būti ir, tikiu, kad vieną dieną bus (tik nežinau, ar sulauksim, turint omeny visas tas distopijas ir D.Trump, brrr), kad bent jau visos moterys bus feministės. Galės nebebebūti tik  tada, kai ne tik kiekviena asmeniškai, bet ir visos kitos nebebus diskriminuojamos dėl to, kad yra moterys. Va, buvusioms tarybinėms moterims yra iš viso labai sunku tai suvokti ir labai gaila, kad ne tik. Štai dialogas iš mano darbovietės su kokiais +-10 metų jaunesnėmis bendradarbėmis:

-Tai tu gal, Lina, feministė?

-Tai aišku, o tu ką, ne?

Nuostaba mano kolegių akyse tokia, kad atrodo, kad nuo to prisipažinimo ant mano lūpos  užžėlė seniai kruopščiai slepiami ūsai arba net pro džinsus parsimušė neskustų kojų šeriai. Aš rimtai sakau. Tokia buvo reakcija. O kadangi kartais negaliu patylėti, tai mano kolegės dar turėjo išklausyti paskaitą, kodėl aš, lyg ir ne tokia jau baisi pažiūrėjus, ir dar turinti vyrą, vis dėlto esu feministė. Nors iš tikrųjų man iki geros feministės dar nesudėvimas Eglės kurpes sudėvėt ir nesuverpiamus ratelius suverpt (greičiau juos į ugnį).

Po tokios trumpos įžangos gal reikia apie knygą pakalbėt. Arba emocijas, kurias ji sukelia – ir pyktį (dėl tų 100,000 metų, kai moterys neturėjo nė jokio balselio pypt, ir juoką -“Kelnaitės palaipsniui sudėtingėja. Taip yra todėl, kad kelnaitės mažėja.  Tampa labai mažos. Pernelyg mažos. (…) Akivaizdu, kad tai nenormalu. Jėzau Kristau. Tokias kelnaites reikia katapultuoti atgal į akmens amžių. Betmenas neturi kentėti dėl tokių nesąmonių – tai kodėl turėtume mes? Moterys turi turėti pamatinę žmogaus teisę dėvėti pakankamai didelius apatinius, kad jie laikytųsi jų kūno paviršiuje tarsi jūros žvaigždė, ir kūnui judant lėtai, gravitacijos nebūtų įsiurbti giliai vidun.” Ir abu viename (pyktis ir juokas) – “Stiklines lubas sunku pamatyti, nes jos stiklinės. Praktiškai nematomos. Reikia daugiau paukštyčių, skraidančių virš jų ir jas apšikančių, kad jas galėtume tikrai pamatyti.” (Pikta tikrai ne ant paukštyčių, jei kam kiltų abejonių.

Ir vis tiek neparašau normaliai apie knygą. Teks jau atsiprašyti, kad nelabai išeina. Jei pasakyčiau, kad knygą reiktų privalomai perskaityti gimnazijoje (per kokias lytiškumo ugdymo pamokas),gali ir koks benueinančios Pitrėnienės žaibas nutrekti. Bet ką daryt? Todėl nelaikau knygos spintoj, kol priaugs (iš tikrųjų norėjau parašyti daaugs) mano dukros – dovanoju kokiai nors merginai ar moteriai, ar mamai, kuri ją duos savo dukrai. Tik duokit žinot, kad norit.

 

Maži dalykai dideli

mazi-dalykai-dideli-1

Ši knyga man sukėlė dvejopus jausmus: #smagu, kad smagiai ir greitai skaitosi, yra visokių gražių vietų knygoje ir pats vienišius veikėjas man pasirodė visai įtikinamas, bet iš kitos pusės pati istorija ir joje atsirandatys žmonės, ir kaip su tais žmonėm mano veikėjas elgiasi – na, ne visai įtikino, ypač meilės linija.

Kur aš čia vakar nuskaičiau, ar ne kažkokiam žurnale, istoriją, apie tai, kad Onutė ruošėsi tekėti už Petro, bet, vos ne vestuvių dieną, grįžo Onutės pirmoji meilė iš kariuomenės, ir Onutė vos ne nuo altoriaus pabėgo pas pirmą meilę (pirmas blogas signalas – o ko tos meilės nelaukė?). Vestuvės suruoštos, valgių prigaminta, ką daryt? O čia iš šešėlio išlenda Onutės sesuo Elzytė ir sako Petrui, kad ji už jo tekės. Kitom akim Petras nužvelgė Elzytę, gal nieko visai ta Elzytė. Ir vedė. Ir gyveno ilgai ir laimingai, priešingai nei Onutė, apie kurios nepastovumą parodė pirmas blogas ženklas.

Juokauju žinoma, bet meilės istorijos išrišimas šitoje knygoje man pasirodė labai jau netikroviškas, nors pradžia tai tikrai žavinga. Gal ne tiek netikroviškas, kiek nepragmatiškas (kaip kad aukščiau aprašyta istorija). Ir nekaltikit manes neromantiškumu, labai jau ten daug romantikos reikia, kai nebe šešiolika (dabar visi žinos, kad kž neromantike). Aišku, reikia, bet kitokios, ane?

O šiaip mintis, kaip maži dalykai gyvenime nulemia didelius dalykus yra labai didelė tiesa. Ir man patinka tie maži dalykai. Smagiausia, kai tie maži dalykai susidėlioja ir pamatai didelį vaizdą.

Tai štai. Gera knyga atsipalaidavimui, atostogoms, šiaip lengvam vakarui. Lengvas skaitymas. Tai kai tokio norėsis – prašom ši knyga kaip tik.

The Life We Bury

the-life

“The Life We Bury” pramušė mano audioknygų ledus, nes buvau truputį užstrigusi su tokiomis labai jau traukiančiomis ant miego. Jei būtų popierinė, tai šita būtų tikras pageturner. Taip jau būna su visokiais trileriais ir detektyvais.

Studentas Joe Talbert savo anglų kalbos biografijos kurse gauna užduotį parašyti senyvo žmogaus biografiją. Kadangi savo gerokai apgriuvusioje šeimoje tokių neturi, o užduotį kažkaip reikia sukurpti, važiuoja į artimiausius senelių namus, kur su juo sutinka pasikalbėti iš kalėjimo perkeltas ir nuo vėžio mirštantis Carl Iverson. Labai labai senai nuteistas už žmogžudystę… Vietnamo karo veteranas, pats prisipažinęs, kad gyvenime “killed and murdered”, tačiau sakosi, kad “murdered” ne tą, už ką buvo pasodintas į kalėjimą. Ne paauglę Cristal.

Na, Joe ne koks naivuolis, tad kai jo nesukalbama ir nepasiekiama simpatija pasakojimo nešališkumui pasiūlo pakelti bylos dokumentus, sutinka, bet tik dėl to, kad galėtų su Lila praleisti daugiau laiko. Ir jiems, žinoma, pavyksta surasti keistų dalykų, keistų sutapimų ir iškelti protingų klausimų, kurių kaip ir nebegali palikti neatsakytų…

Visai nieko, visai nebogai, jei labai nesikabinėsi. Ypač prie dvidešimtmečio naivumo. Bet jei esi young adult, tai gal ir nesikabinėtum.

 

Bandymai šį tą išspausti iš gyvenimo: slaptas Hendriko Gruno (83 1/4 metų) dienoraštis

bandymai

Aš norėčiau taip. Na, senatvėj būt šviesaus proto ir pakankamai sveiko, kad mokėčiau pasijuokti iš visų įmanomų ir neįmanomų dalykų. Ir vertinti kiekvieną gerą akimirką.

Hendrikas Grunas yra simpatiškas nerealus seneliukas, pagyvenęs džentelmenas, kaip norit, taip vadinkit. Jam užtektinai metų ir jo kūnas užtektinai sugriuvęs, o protas vis dar pakankamai patrakęs, kad erzintų kitus senukus savo išsišokimais. Ir dar jis yra optimizmo ir nebambėjimo simbolis. Ir juoko. Nes, kai jau nebėra iš ko pasijuokti, tai visada gali pasijuokti iš savęs. Ir dar kitus tuo prajuokinti.

Nors iš kitos pusės tai yra labai rimta ir net liūdna knyga. Apie ilgas ir vienodas dienas, leidžiamas senelių namuose, apie ilgesį ir liūdesį, ir visiškai sugriuvusią fizinę būklę, apie senatvinę demensiją, netgi apie eutanaziją ir jos biurokratiją. Apie lankytojus, kurie nori kuo greičiau nusimuilinti nuo lankytinių, apie žiaurias senelių namų taisykles, kurios nieko neleidžia ir auklėja senukus labiau, nei jie vaikystėje buvo kada nors auklėjami – visa tai ir eilutėse, ir tarp eilučių.

Reiktų paskaityt turintiems aplinkoj senukų, o taip pat ir patiems senukams. Tie, su humoro jausmu – pasijuoks, o kas be jo – turės dar vieną progą pabambėti, kad nesąmonių prirašyta.

 

 

 

 

Trečias gyvenimas ir Šventųjų gyvenimai

granausk

Kaip man patinka knygos, iš kurių nieko nesitiki, o jos ima ir kaip nors prisigretina, kaip kokia katė uodega apsiveja koją, ir tada tik skaitai ir skaitai. Tikrai nesitikėjau to iš Granausko, nors nežinau, kodėl nesitikėjau – “Duburys” gi patiko.

Pradėjus skaityti, “išvažiavau” į kaimą ir ten tūnojau. Net kalbėt žemaitiškai pradėjau. Vėl, nors jau buvau beveik nustojus. Nors atrodo, kuo ten žavėtis tam Granausko vaikystės gyvenime – viena biednystė, baisūs pokario metai, kolchozų pradžia, bet kažkaip vis tiek jauki ta vaikystė, ypač gal dėl to, kad nežinai, kad gali būti kažkaip kitaip, geriau, kai viskas taip nuoširdu, kai net ir tada, kai reikia, nesirimuoja eilėraštis kokiam Stalinui, o nuvargęs kolūkietis-kolchoznikas net vaizduotėje nemoka būti linksmas ir su daina.

Taip įnikau, kad iš karto ėmiausi “Šventųjų gyvenimo”, ta pačia nuotaika ir suskaičiau viską. Taip, kad net susimaišė, kas iš kur.

sventuju gyven

Apie “Šventųjų gyvenimus” radau labai gražią Jūratės Sprindytės recenziją. Ją paskaičius net nebesinori nieko rašyti, nes atrodo, gautųsi atpasakojimas.

Tiek ir užteks gražios Granausko kalbos šiam kartui. Daviau mamai skaityti, dabar ji naktinėja.

 

 

Gera lemiantys ženklai

gera

Knyga, kuri turi būti išrašoma kaip kompensuojami vaistai visiems pasaulio bambekliams ir “kaip viskas eina blogyn” gerbėjams. Nors, nežinau, ar verta, nes, įtariu, gali nesuprasti – nei ironijos, nei humoro. O humoras tai angliškas ir dažnas lietuvis ne tai, kad tokio nesupranta, bet dar ir bijosi (čia iš asmeninės patirties).

O šiaip tai, išaušta tokia diena, kai vos kelios dienos iki apokalipsės, kuriai, kaip išpranašauta, ruošiasi tiek dangus, tiek pragaras. Išsijuosę. Nes toks buvo žodis, taip parašyta ir t.t. Žodžiu, šventas reikalas, nieko neklausinėkit, nes reikalas ne jūsų. Ruošiasi kaip pridera iš anksto, į žemę atsiųsdami kūdikį antikristą, kad jis būtų kur pridera apokalipsės dieną.

Du angelai – vienas iš jų puolęs – mėgaujasi gyvenimu Žemėje ir visai nenori jokios apokalipsės. Ir šiaip truputį susimaišo reikale su Antikristu ir, jei skaitysite, pamatysite, kas iš viso šito išėjo (netinka mėgstantiems blogas pabaigas).

Mėgstantiems istorijas apie tai, kaip knygos atsiranda, prašom keliauti čia – neįtikėtina šios knygos atsiradimo istorija.

Žodžiu, visai smagi istorija, ironija ir t.t. Gaila, aišku, kad kartais kai kurių bajerių tiesiog nelemta suprasti, o tai, žinoma, atima knygos žavesio. Tiesa, labai nesigrauškit, nes nelemta gal ne tik mums, bet ir, pavyzdžiui, kokiems amerikonams, kuriems autoriai specialiai daro išnašas, dažnai ne ką mažiau juokingas nei pats tekstas. Išnašos lietuvių skaitytojams – gale. Už tai ačiū vertėjams, kurių, kaip ir autorių – du.

tp

Neil Gaiman & Terry Pratchett