Vilniaus atminties punktyrai

Šios knygos net nesiruošiau skaityti – pilnos lentynos publicistinių knygų apie Vilnių, nenorėjau dar vienos padėt į lentyną, tai turiu tik padėkoti Irmai iš Balto leidyklos, kad švelniai mane įkalbėjo – skaitydama “Vilniaus atminties punktyrus” patyriau didžiulį malonumą.

Kaip K.Sabaliauskaitės knygos atvėrė akis į neregėtą ir nežinotą XVII a. Lietuvą, Dviejų Tautų Respubliką, ir Vilnių, taip “Vilniaus atminties punktyrai” miesto gatvėmis veda skaitytoją nuo maždaug Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki šių dienų. Verti puslapius, eini tomis pačiomis gatvėmis, pro vis dar egzistuojančių ir jau nebesančių namų duris, už kurių knygos pašnekovai, kiekvienas su neįkainojamomis savo istorijomis, už kurių užrašymą – pagautas akimirkas, kurios su kiekvienu išeinančiu negrįžtamai dingsta – esu be galo dėkinga knygos autorei Gabijai Lunevičiūtei.

Pašnekovų pasidalinimas savo vaikyste, jaunyste, miesto kasdienybė ir kaita, sudėtinga, be galo turtinga istorija, turtingi ir turiningi gyvenimai – nenumaniau tokių žmonių esant gyvų, neįsivaizdavau, kad Vilnius tebeturi gyventojų mieste gyvenusių visą gyvenimą, kad yra išgyvenusių visus beprotiškus istorijos posūkius – valdžių, valstybių kaitas, bombardavimus, frontus ir tremtis. O pašnekovai kokie puikūs, kokie šviesūs žmonės – kosmosas. Skaičiau nuolatinėj nustebimo būsenoj.

Grožinės mėgėjams ši knyga susiskaitys kaip ilgas puikus pasakojimas, taip nuosekliai ir gražiai sudėliotas, vietomis persipinantis, nes visi senbuviai vienaip ar kitaip susidūrę – ar toj pačioj gatvėj, ar toj pačioj mokykloj, ar pažinoję tuos pačius žmones. Knyga gausiai iliustruota, daug žemėlapių ir nuotraukų “tada” ir “dabar” – ypatingai pabrėžiančių laikinumą ir trapumą, miesto žaizdas ir naujakuriams nematomą miestą , kuris vis dar gyvena pašnekovų vaikystėje ar jaunystėje.

Labai labai rekomenduoju, net žodžių trūksta, kaip.

#leidyklosdovana

Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais

Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais | Veronika Urbonaitė-Barkauskienė

Šios knygos visai neplanavau skaityt, nes iš pirmo žvilgsnio į pavadinimą nesusitapatinau su devyniasdešimtųjų karta. Gimus dešimtmečių sandūroj, pastoviai susiduriu prie priskyrimo save vienai ar kitai kartai iššūkiu (tada prisiskiriu tai, kuri labiau patinka). Bet staiga suošus fb skaitytojų bendruomenei pamačiau, kad reikia susidaryti kažkokią nuomonę, nes kitaip išvis būsiu iškritus iš konteksto.

Knyga šiaip labai fainai parašyta, labai įtraukia ir praktiškai perskaitoma vienu prisėdimu, na, gerai, dviem, jei labai spaudžia laikas. Jaučiasi, kad autorė (kurios įrašus skaičiau fb, bet kad Pterodaktilio autorė yra ir knygos autorė sužinojau tik skaitydama knygą) yra gerai atkalus ranką įdomiai rašyti ir svarbiausia – turi ką pasakyti. Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės žvilgsnis knygoje žvelgia ir to laikmečio kartos akimis, bet kartu ir lyg ir iš šalies, sociologės akimis – nesusentimentalėja, nepraskysta ir sako taip, kaip yra – objektyviai ir pagrindžiant solidžia patirtim.

Tai ar pavyko man susitapatinti su aprašomąja karta? Ir taip, ir ne. Bet gal dėl personalinių priežasčių – dėl tokios, o ne kitokios vaikystės, dėl tokios ir ne kitokių tėvų, dėl pasiruošimo motinystei labiau ne su iliuzija, kad niekas nepasikeis, o su realia nuostata, kad pasikeis viskas, dėl tuo pačiu laiku vaikų susilaukusių draugių palaikymo komandos (šiaip labai rekomenduoju turėti tą palaikymo komandą), dėl plūduriavimo, kaip sako Beata “laimės ir meilės burbule” ir nesukant galvos dėl alia nueinančios karjeros (niekur ji nenuėjo ir smegenys nesuminkštėjo), dėl labiau realistinio suvokimo, kad visko gyvenime neturėsi, todėl reikia sąmoningai pasirinkti, ką renkiesi turėti ir tada nuoširdžiai džiaugtis tuo, ką turi. Na ir suvokimo, kad gyvenimas yra kaip zebras – balta, juoda, balta, bet galiausiai viskas praeina. Geri dalykai taip pat kaip ir blogi.

Tai labai nesusitapatinus (nes tiesiog daug kas jau praėjo, pamokos išmoktos ir jau kitas gyvenimo etapas), vis tiek labai įdomu buvo skaityti autorės įžvalgas, patarimus ir pasidalinimus. Nes jie ir teisingi, ir atviri – be tikslo išgasdinti, bet labiau su tikslu padėti pasiruošti, nusiteikti, gal kažkam – tiesiog pasiguosti, kad ne tavo vieno/os būsena. Ir žinoma, vienas niuansas – gali būt šimtai patarimų ir patyrusių ekspertų nuomonių, bet dažniausiai viską reikia išgyventi pačiam savo gyvenimo herojui – ir visus “man tai jau tikrai taip nebus” (nuo šios minties bėgu rėkdama, nes būtent taip ir būna, kaip užtenka tik pagalvot, kad nebus), ir beprotystę visokiuose forumuose (o, kad galėčiau sugrąžinti anktyvojoj supermamoj paliktas dienas ir naktis – gerai nors kad smartfonų dar nebuvo), ir kategorišką nuomonę tėvystės klausimais, ir t.t. Tik, žinoma, nepakenks būt paskaičius (ir pagalvojus, kad jau man taip nebus), kaip realiam gyvenime būna, nes tada gal greičiau smegenyse susigulės sveikas požiūris.

Drąsiai dedu į rekomenduojamų perskaityt knygų apie motinystę ir tėvystę lentyną šalia Vaivos Rykštaitės “Pirmąkart mama”. Bravo ir norisi daugiau.

Mano kova. Mylintis žmogus

Kai perskaičiau pirmąją serijos dalį, pagalvojau, kad gal užteks ir vienos – na, maždaug įsivaizdavimui, apie ką čia kalba ir kas per reikalas ta autofiction. Skaičiau 2014 metais ir niekaip netikėjau, kad kokia nors leidykla imsis tokios apimties kūrinio vertimo. Ir štai 2020 m. – ir knyga išversta, ir tęsiu skaitymą, ir galvoju – kodėl.

Labiausiai tikriausiai iš smalsumo. Dėl tos pačios priežasties, kaip spoksau į instagraminių žmonių stories, kur balansuoju ant ribos – ar tikrai man tikrai reikia/trūksta/duoda žinojimas, kas juose yra transliuojama? Ypač kai transliuojama va taip intymiai? O ir dabar atrodo jau, kad auditoriją sudominti ir tegalima štai tokio lygio intymumu, kokio pradininku ir tapo Karl Ove Knausgard.

Ir dar tas atvirumas – ar peržengia ribą, ar ne? Iš jo pusės – tikriausiai, kad ne, bet iš žmonos, ypač, kai atkleidžiamos jos vyrui patikėtos paslaptys, dalykai, kur šiaip niekam nepasakoji? Kaip autoriui apsinuogint prieš skaitytoją su savo gyvenimu neapnuoginant žmonių, su kuriais gyveni? Tikriausiai neįmanoma ir vienintelė išeitis (kuri nelabai išeitis) – būt visų nesavanorių knygos veikėjų prakeiktam.

Ir kodėl vis tiek skaitom? Dėl to paties atvirumo – gal matydamas, kaip pasaulinio lygio literatūros žvaigždė kamuojasi su žemiškais dalykais, kaip netiki savo darbais, kaip visiškai panikuoja, kai reikia kalbėti auditorijai, save ramina, kad va ir jam nelengva, kad ir jį užknisa buitis, bamba žmona, būti visą dieną su vaikais nuobodu ir t.t.

Viena tikrai aišku – autoriui tikrai negalioja patarimas “jei gali nerašyti – nerašyk”. Nu, negali žmogus tikrai. O aš tikriausiai negaliu toliau neskaityt, padaryt “unfollow” Knausgard iš savo lentynos. Vis tiek smalsu, kaip ten ta vaikystė trečioje knygos dalyje. Tai – to be continued… O atsvarai tikriausiai reiktų žmonos Lindos kokią knygą perskaityt. Jos tikriausiai irgi niekas nebūtų vertęs, jei ne skandalistas vyras. Jei leistų kas pasirinkt, įdomu, kaip būtų pasirinkus?

2019

Imdama kiekvieną knygą, prisimindavau, kad šiemet, brangindama savo laiką, labiausiai siekiu skaitymo malonumo ir kokybės. “It’s ok” knygoms neturiu laiko! Jų, žinoma, buvo – ne visada pataikiau gerai su pasirinkti, bet summa summarum galiu tik pasidžiaugti, kad šiemet pavyko ne tik su kiekybe, bet ir su kokybe.

Kadangi padariau nesąmonę ir į metų pabaigą nepasiėmiau savo knygų knygelės (nes ir taip apsikrovę išvažiavome), tai statistikos bus mažai – aš net nežinau, kiek tiksliai perskaičiau knygų, bet, atrodo, ir vėl sumušiau rekordą perskaitydama 100+ knygų (kažkur 105 gal), kuo pati save nustebinau, nes jau galvojau, kad daugiau nei pernai (80) perskaityti man tiesiog neįmanoma.

Kadangi metai buvo turtingi, tai ir vienos geriausios knygos nebus. Bus keletas geriausių knygų, kurias skaitant visada galvojau, kad skaitau geriausią metų knygą, tad tebūnie jos visos geriausios. O paskui dar ilgiausias sąrašas labai gerų.

2019 metų geriausios

Trent Delton “Berniukas nuryja visatą” – už tai, kad berniukas toje visatoje nuryja ir mane. Knyga – juodoji skylė, kurioje su malonumu pradingsti.

Eka Kurniawan “Grožis lyg žaizda” – už visiškai naują netikėtą pasaulį ir realybės ir fantazijos žaismą

Guzel Jachina “Mano vaikai” – už tai, kad skaityčiau kiekvieną šios autorės parašytą eilutę.

Guillermo Arriage “Laukinis” – už dar vieną pasaulį mano galvoje

Alina Bronsky “Paskutinė babos Dunjos meilė” – už visišką netikėtumą ir dzen reakciją į pasaulį

David Mitchel “Prižiūrėtojas” – už dar vieną įrodymą, kad žmogaus fantazija yra beribė

Juozas Baltušis “Sakmė apie Juzą” – už tai, kad negalėjau patikėti, kad buvau neskaičius

2019 metų labai geros

Philip Roth “Kiekvienas žmogus” – už atvirumą ir žodžio tikslumą

Emily St. John Mandel “Vienuolikta stotis” – už priminimą apie civilizacijos trapumą

Olga Tokarčiuk “Bėgūnai” – už tai, kad nudžiugino nunešdama premijas, už galvoje apsigyvenusią bėgūnų idėją, kuri dabar amžiams mano galvoje

Kent Haruf “Mūsų sielos naktyje” – už žodžius apie senatvę, kuri atima pasirinkimo laisvę

Kazuo Ishiguro “Dienos likučiai” – už tai, kad tiek ilgai laukė būti mano suprasta ir įvertinta

Graham Swift “Motinų sekmadienis” – už koncentruotą jausmo blyksnį

Romain Gary “Aušros pažadas” – už atsisakymą patikėti realybe

George Saunders “Linkolnas Bardo” – už suvaldytą kokofoniją

Elisabeth Harthy Winthorp “Paskutinė malonė” – už nutylėjimus, kurie yra istorijos esmė

Sally Hepworth The Mother in Law arba “Anyta” – už priminimą, kiek daug nedrįstame pasakyti, o paskui būna per vėlu (bet vis tiek nedrįstame)

Delia Owens Where the Crawdads Sing – už pelkynų Mauglę

Nora Ikstena “Motinos pienas” – už slogią tarybinę realybę ir džiaugsmą, kad tai praeitis

Kamila Shamsie Home Fire – už kitą perspektyvą

Naomi Alderman The Power / “Galybė” – už sukrečiantį “kas būtų, jeigu būtų” ir ne mažiau sukrečiantį “o kaip yra dabar?”

Elif Shafak 10 Minutes 38 Seconds in this Strange World – už tai, kad labai gera

Lars Mytting “Seserų varpai” – už istoriją ir nuotaiką, kurioj paskęsti

Negrožinė

Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė “Kabinetas 339” – už viską, apie ką parašiau poste

Bea Uusma The Expedition. Solving Mystery of a Polar Tragedy – už neįtikėtina, kad buvo taip įdomu

Malcolm Gladwell Talking to Strangers – už visokių faktų išknisimą ir susimąstyti verčiančias išvadas

Yuval Noah Harrari “Sapiens” – už kelionę laiku atgal

Young Adult

Kotryna Zylė “Sukeistas” – už geriausią knygą, kurią norėčiau padovanoti sau trylikametei

Clementine Beauvais “Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja” – už šviesų požiūrį į potamsį paauglystės pasaulį

Lietuvių autorių

Virginija Kulvinskytė “kai aš buvau malalietka” – nes vėl pavaikščiojau savo malalietkiniais batais

Kristina Sabaliauskaitė “Petro Imperatorė” – už istorijos nutildytos moters istoriją

Grafinė novelė

Gerda Jord “Daugiabutis” – už juoko vitaminus ir visas primintas istorijas, kurias išgyvenau daugiabučiuose

Geriausios iliustracijos

Maja Lunde “Sniego sesė” – už paveikslus, sudėtus į knygą

Metų poezija

Apskritai džiaugiuosi, kad jos skaičiau daugiau nei bet kada ir tai yra metų pasiekimas!

Sakiau, kad gavau ir kokybės, ir kiekybės!

Jau nekantrauju susitikti su 2020-ųjų geriausiomis! Bokštuose prie lovos laukia puikūs metai 🙂

Visi balsuoti!

 

Jokių pasiteisinimų.
Jokių “nespėju”, “pamiršau”, “tuo metu nesu namuose”, “nežinau už ką”, “man nerūpi politika” , “nėra skirtumo už ką balsuot, vistiek viskas bus kaip yra”.
Demokratija yra trapus dalykas. Demokratija yre ne turima, demokratija yra daroma. Kasdien.
Todėl visi turime eiti balsuoti. Visi turime prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta. Nė vienas negalime nusiplauti rankų.

Kai pagalvoji, kad sufražistės, kovojusios už moterų laisvę balsuoti buvo uždaromos į kalėjimus, badavo dėl teisės balsuoti, buvo prievarta maitinamos, kokie dar pasiteisinimai nebalsuoti gali būti?

suffragette Suffragette_poster

 

 

 

 

 

 

suffraggette

forcefed232times17april1914

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Arba prisiminkim “rinkimus” sovietų laikais, kai galėjome “rinktis” už kurią partiją, kurį požiūrį balsuoti

171368767

 

 

 

 

 

 

Todėl visi eikim balsuoti prezidento ir ES rinkimuose.
Paskaitom, pagalvojam ir – balsuoti.

Kad po to nebūtų taip, kaip kai kuriose  knygose

images index indexs

 

 

 

 

 

 

 

 

hungergamescover Harry_Potter_and_the_Chamber_of_Secrets_(US_cover) fhlg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

animalfarm 051008ac5b01e2569738cc782a6f31ee44b50319_article_200 7624 1984-front

K.Ž.G

“Teaching reading IS rocket science.” //Louisa Moats

Austėja bloge publikavo man labai patikusį įrašą apie skaitymą XXI amžiuje. O tame įraše įdėjo nuorodą į straipsnį “Apie skaitymo malonumą XXI amžiuje”, kur įdomias mintis dėsto doc. V.Mozūraitė.

Man patikusios straipsnio vietos:

“Doc. V.Mozūraitės drąsios mintys dar prieš keliolika metų sulaukė griežtos pedagogų kritikos, tačiau dabar atsiranda ir mokytojų, pritariančių jos nuomonei, kad moksleiviams privaloma skaityti literatūra neatitinka jų amžiaus. Ar septyniolikmečiai gali suvokti, pavyzdžiui, Friedricho Schillerio „Klastą ir meilę“, Williamo Shakespeare’o „Hamletą“ ar Johanno Wolfgango Goethe’s „Faustą“, rašytą visą gyvenimą ir užbaigtą prieš pat mirtį?! Suprasti ir išanalizuoti brandaus žmogaus viso gyvenimo patirtį, ne vieną kartą permąstytą ir sudėtą į kūrinį?! Perskaitys, išanalizuos, tačiau nesuvoks. O toks mechaninis išmokimas ir atsakymas sieloje nepaliks nieko.”

“Doc. V.Mozūraitė prisiminė amerikiečių edukologą Marcą Prensky, pavadinusį kartą, gimusią po 1994 metų, kai labai atpigo, sumažėjo ir staiga visur paplito personaliniai kompiuteriai, „skaitmeniniais čiabuviais“, o vyresnius žmones – „skaitmeniniais imigrantais“. Jie „vadovauja paradui“, moko „čiabuvius“, tvarko šiuolaikinio jaunimo gyvenimą, nors iš tiesų labai daug dalykų nepastebi, nežino, nesupranta.”

 


)

Mums reikia pasikalbėti apie mamą

Prieš “Mums reikia pasikalbėti apie Keviną”  (apie kurią kalbėsiu kitame įraše) perskaičiau knygą “Kaltės draugijoje”, kurią parašė Ylva Elvin-Nowak. Ši knyga remiasi jos disertacija, kurios tema yra motinystė ir kaltė. Knygoje kalbama apie tai, kad motinystė ir kaltės jausmas mūsų visuomenėje yra labai tampriai susiję.

Autorė teigia, jog šiandien mamos  jaučia “ypatingą kaltę, tam tikrą kasdieninę kaltę, atsirandančia su vaikais susijusiose situacijose. Dažniausiai kalba neina apie tam tikrą specifinę, apribotą situaciją kaip ”Tą kartą kai buvau neištikima” ar “Tą kartą, kai apsivogiau”, o apie daugiau ar mažiau nuolatinę kasdieninę kaltę, kuri yra labai apsunkinanti, bet dažniausiai su kuria įmanoma gyventi” ir kad tas  “kaltės jausmas , nesugebėjimas ar nenusisekimas kyla  daugiau iš jos pačios nei aplinkinių “.

Autorė teigia, jog “būti mama yra daugialypė būsena ir pozicija. Kaip mes suvokiame, elgiamės ir vertiname save pačias kaip mamas priklauso ne tik nuo mūsų asmeninės patirties, bet  ir nuo istorinio laikmečio, kultūrinio ir politinio konsteksto, kuriame esame“.

Autorė rašo, jog atsakomybė už vaikus yra stipriau užkoduota moteriškumo sąvokoje, nei sąvokoje “vyriškumas”, todėl vyrai turi didesnę galimybę patys pasirinkti, kokio laipsnio atsakomybę  prisiimti už vaikų kasdieninį gyvenimą.  Moterys neturi tokios pačios galimybės mažiau aktyviai dalyvauti savo vaikų gyvenime, nes jos vertinamos pagal visiškai kitą skalę nei lygiai taip pat besielgiantys vyrai.

Situacija iš mūsų gyvenimo: Vyras vienas su vežimėliu- ojojoj kaip gražu, koks jis geras tėtis, kad būna su vaiku. Ar įsivaizduojatm, kad kas nors pasakyt “Ojoj kokia gera mama, kad ji išėjo su vaiku pasivaikščioti”? Kai su mūsų pirmagimiu mano vyras nuėjo į parapijos namuose trečiadieniais vykstančią dainų valandėlę kūdikiams, prie jo priėjo kunigas, paspaudė ranką ir pasidžiaugė, jog smagu buvo matyti tėtį. Tuo metu aplink esančių dešimties mamų jis nepuolė girti, nes joms egzistuoja kita vertinimo skalė.

Arba kita situacija: po antrojo vaiko gimimo mes nusprendėme, kad nuo antro vaiko mėnesio abu dirbsime po pusę savaitės, o kitą pusė kuris nors iš mūsų bus namuose su vaikais. Mano vyras sulaukė daugybės komplimentų kad jis yra nuostabus tėtis, jog nori dalintis tėvystės atostogas lygiai.

Kai aš papasakodavau aplinkiniams apie mūsų planus, tai išgirsdavau porą komentarų “Aha…tai reiškai jog nemaitinsi vaiko” (Atrodo, jog tai vienintelis “būti mama” aspektas) arba “Ar neskaudės širdies palikti tokį mažutėlį namuose ir eiti į darbą?” Mano vyro, žinoma, niekas neklausė, ar jam nebus liūdna rytais išeiti į darbą. Nors abu su vaikais būsime lygiai tiek pat laiko, sulaukiame visisškai skirtingų komentarų…

Man pačiai labai patiko, kai autorė rašo, jog mamos bando derėtis su savo kaltės jausmu. Pavyzdžiui, daug mamų, tarkim einančių pasportuoti, ar susitikti su draugėmis labai dažnai sako : “Turiu tai padaryti. Turiu šiek tiek laiko skirt sau, kad vėliau galėčiau būti gera ir linksma mama” (Ojėtus kaip man šitas paaiškinimas pažįstamas).

Y.Elvin-Nowak sako, jog tokiu būdu mamos bando nugesinti savo kaltės jausmą, jog tada, kai mamos tiesiogiai nevykdo savo kaip mamiško darbo, jos jaučia kaltę, kad daro kažką sau, o ne vaikams. Daugelis mamų negali pasakyti, jog daro tai tik dėl savęs. Taškas.

Dar man patiko, kai autorė rašė apie pasidalijimą darbais namuose. Iš jos vykdytų interviu paaiškėjo, jog net porose, kuriose  darbai dalijami beveik lygiai, dažniausiai būtent moterys prisiima “nematomą atsakomybę”. Tokią atsakomybę, kurią ant popieriaus ne visada išreikši. “Prisiimti atsakomybę už vaikus, namus ir šeimą reiškia ne vien praktiškus darbus, bet taip pat ir daryti situacijos apžvalgą, planuoti ateičiai. ” Knygoje net yra terminas “mamos su žuvėdros žvilgsniu”, t.y. mamos, kurios iš aukščiau viską mato, žino, kokios kliūtys priekyje, planuoja, sudaro dalykų, kuriuos reikia atlikti sąrašus, guli su tais sąrašais galvoje niekaip neužmigdamos, na, trumpiau sakant, yra šeimos projekto vadovės.  Kas jūsų šeimoje žino visų vaikų batų ir drabužių dydžius? Kuris iš jūsų šeimoje perka dovanas vaikų draugų gimtadieniams? Kuris iš jūsų dviejų prigalvoja žaidimų ir veiklos per vaikų gimtadienius? Kuris labiausiai išgyvena, jei pamiršo darželyje palikti rūbus nuo lietaus? Kuris iš jūsų labiau jaudinasi, jog vaikai darželyje būna per ilgai?

Ir dar viena labai įstrigusi citata: “Nesvarbu ar mes pateisiname ar teisiame kitų mamų elgesį, mes patvirtiname savo pačių trapų pranašumą. Jei jauti daug kasdieninės kaltės ir dažnai jautiesi nepakankama,  gera valandėlei pailsėti žinant, jog “aš bent nesu tokia ar anokia”. Matydama kitų žmonių trūkumus  valandėlei galiu pasijusti esanti pakankama.”

K.Ž.G

Apie blogį

Skaitau Ann Haberlein “En liten bok om ondska” (Knygelė apie blogį).

Ann Haberlein yra Švedijoj gana žinoma teologijos mokslų daktarė, Lund universiteto dėstytoja, dažnai rašanti etikos temomis ir išleidusi keletą knygų, kurių pati žinomiausia, ko gero, yra “Jag vill inte dö, jag vill bara inte leva” (“Aš nenoriu mirti, aš tik nenoriu gyenti”), kurioje ji labai atvirai aprašo savo maniakinę depresiją.

Praėjusiais metais buvo išleista “Knygelė apie blogį”, kurioje autorė analizuoja, kas tai yra blogis ir kaip jis yra traktuojamas mūsų kultūroje. Remdamasi įvairiais filosofais, pavyzdžiui, Nietzsche, Aristoteliu, Kantu, fiktyviais “blogiečiais” iš klasikinės ir populiariosios kultūros (“Nusikaltimas ir bausmė”, “Milenium trilogija”, “Kill Bill”) po truputį, detaliai narsto mūsų blogio suvokimą, aiškinasi, kodėl mūsų visuomenę taip traukia pasakojimai apie blogį, kodėl mes taip įsitraukę skaitome krimnalinių įvykių aprašymus, kodėl mes pasigardžiuodami skaitome detektyvinius trilerius.

Ji teigia, jog priskirti vieną ar kitą individą blogiui yra gana primityvu. Kai mes kam nors užklijuojame “blogio” etiketę, kai teigiame, jog individas yra “blogietis”, mes pasiteinkiname metafiziniu paaiškinimu. Tada mums nereikia giliau analizuoti, kodėl taip atsitiko, ką buvo galima padaryti ir ko mes nepadarėmė (nors ir galėjome). Tokiu būdu mes kaip visuomenė tarsi nusiplauname rankas.

Pavadinti ką nors monstru, anot A.Haberlein, yra būdas sukurti distanciją tarp savęs ir “monstro”, tarsi bandymas įtikinti save, jog pats negalėtum priklausyti juodajai pusei. Bandymas atskirti save nuo blogio. Bet paradoksalu yra tai, kad daugelis žmonių, kurie padarė nesuvokiamus baisius dalykus, aplinkinių buvo būtent suvokiami kaip… normalūs. Juk ir garsiajame Philip Zimbard Stanfordo kalejimo ekspermente dalyvavo ne monstrai, o paprasti studentai.

A.Haberlein savo knygoje cituoja Aleksandrą Solženyciną, kuris yra pasakės, jog “Riba, skirianti gėrį nuo blogio, eina ne tarp valstybių, ne tarp visuomenės klasių, ne tarp politinių partijų, bet tiesiai per kiekvieno žmogaus širdį “, tad “atsižegnoti” nuo blogio negalime. Autorė nesako, kad kiekvienas iš mūsų galėtų elgtis taip, kaip prižiūrėtojai elgėsi Guantanamo kalėjime, ne kiekvienas iš mūsų galėtų užrakinti savo dukrą rūsyje ir laikyti ją ten metai iš metų, kaip kad darė Josef Fritzl.

Knygos autorė Ann Haberleine

Bet A.Haberlein rašo, jog mes kaip visuomenė suteikiame leidimą tokiems dalykams atsitikti, kai neprisiimame atsakomybės už dalykus, kurie vyksta šalia mūsų, kai elgiamės abejingai.

Jei girdi kaip kaimynas muša žmoną, ar skambini policijai? Jei žinai, jog tėvai psichologiškai ir fiziškai kankina savo vaiką, ar reaguoji į tai? Jei gatvėje pamatai, jog kažkoks pienburnis kabinėjasi prie praeivio, ar sustoji?

 
Laikraščiai, radijas , televizorius šiandien be perstojo analizuoja Norvegijoje įvykdytą terorizmo aktą ir jo vykdytoją. Visur pilna jo nuotraukų, visur vyksta diskusijos apie kaip, kodėl ir t.t.

Ir taip norėtųsi tiesiog duoti jam blogio diagnozę.

Bet anot “Knygelės apie blogį” tai reikštų, jog kaip visuomenė ignoruotume problemą. Jog nebandytume keistis, kad tai ir vėl neįvyktų.

Tad turėtume savęs klaust, ka galėjome padaryti kitaip. Ar esame pakankamai tolerantiška visuomenė? Ar leidžiame sau propaguoti neapykantą? Ar turime normalius įstatymus, apribojančius ginklų įsigyjimą? Ar būtum pats išdrįsęs plaukti salos link ir gelbėti vandenyje esančių vaikų ir paauglių, nors ir tau pačiam būtų buvusi grėsme?

Verčianti susimąstyti knyga.

K.Ž.G

 

Siuntinys su dar neskaitytais rašytojais ir dviem feministėm

Vakar pagaliau paštu parkeliavo internetu užsakytos knygos

  • Gary Shteyngart “The Russian Cebutante’s Book”
  • Gary Shteyngart “Absurdistan”

Jo knygas užsisakiau, nes labai smalsu pasidarė po to, kai švediškas knygų žurnalas “Vi läser” priskyrė jį prie dešimties naujųjų amerikiečių rašytojų, kurių kūrybą turėtume sekti.

Dar įdomu ir todėl, kad G.Steyngart  (Igor Steyngart) yra gimęs Sovietų Sajungoje, tuometiniame Leningrade. Man labai patinka, kad jis vadinamas amerikiečiu rašytoju. Ten daug dosniau su ta amerikietiškaja priklausomybę dalina nei, pavyzdžiui, Lietuvoje ar Švedijoj.

  • L.Shriver “We Need to Talk About Kevin” užsisakiau todėl, kad ta knyga 2005aisiasi laimėjo  Orange Prize.
  • Dėl tos pačios priežasties (Orange Prize laimėtoja 2010aisiais) nusipirkau Barbara Kingsolver knygą “The Lacuna”
  •  Marilynne Robinson knyga “Gilead” 2005aisias laimėjo Pulitzerio premiją
  • R. Edgren Aldén & T. Ernsjöö Rappe “Skriet från kärnfamiljen” (“Branduolinės šeimos šauksmas”).

Šitą paskutiniąją jau spėjau beveik perskaityti. Joje gana lengvai diskutuojama lygybės šeimoje tema. Kalbama apie tai, kodėl mamos dažniau jaučia kaltę prieš vaikus nei tėčiai. Kalbama ir apie tai, kaip tradicinės moteriškos rolės laikymasisi į šalį nustumia tėčius.

Autorės taip pat diskutuoja apie tai, kaip iš 50ųjų grįžę namų šeimininkių idealai vėl apsuka mums galvas ir kelia vėl žiauriai didelius ir neįmanomus reikalavimus moterims šeimose. Kalba eina apie gražiuose žurnaluose gimstantį norą kepti savo duoną, daryti savo (žinoma, kad tik ekologišką) uogienę, norą iškelti vaikui patį pačiausią įspūdingiausią gimtadienį su minimum penkiais žaidimais, kelių rūšių sausainiukais, namuose keptu tortu. Ir apie tai, kaip dar neprasidėjus vakarienei su savo draugais moterys jau būna nusivarusios po kojų.

Kalba autorės ir apie tai, jog į tą supertradicinę mamos šeimoje rolę tarsi automatiškai įeina pasiaukojimas ir kaltės (jog per mažai darai, per blogai tvarkaisi, per mažai būni su vaikais) jausmas. Ir kad daugelis moterų tuos jausmus priima kaip vieną svarbiausių motinystės atributų, tokių būdu paversdamos save kone madonomis, atsisakančios laiko sau, savo laiko savišvietai, savo laisvalaikio.

Autorės dažnai remiasi švediška statistika, ir vienas tokių statistinių tyrimų parodė kad moterys ir vyrai pasiruošimą Kalėdoms supranta visai kitaip. Vyrų buvo klausiama, kokios jų pareigos ruošiantis Kalėdoms. Tai didžioji dauguma atsakė, jog jų reikalas yra pasirūpinti eglute. Taškas. 🙂

Didelė dalis moterų nurodė, jog į pasiruošimą Kalėdoms įeina ne tik namų tvarkymas, maisto gaminimas, dovanų pirkimas vaikams, savo artimiesiems, bet ir VYRO artimiesiems.

Skaičiau tą “Branduolinės šeimos šauksmą” ir kartais pritariamai lingavau galva, kartais purčiau galvą, nes visai nepažinau aprašomos situacijos. Bet 100 procentu sutinku su autorių viena pagrindinių minčių, kad niekada nepasieksime lygybės visuomenėje, jei neturėsime lygybės šeimoje.

Ir jei mes nesugebame lygiai pasidalinti atsakomybe už namus ir vaikus su žmogumi, kurį mylime… ką tai sako apie mus?

K.Ž.G

Kur aš tave mačiau?

Vėlykaudama pas mamą, vieną dieną pamačiau ant palangės gulinčią knygą ir akimirkai sustingau. Apėmė toks keistas jausmas – anei baimė, anei susikaupimas – toks mokyklinis diktanto jausmas. Natūralu, nes knyga – Diktantų. Ir būtent tokia, iš kurios man diktuodavo mokytoja pradinėse klasėse. Gyvenimas taip susivyniojo, kad mano mama tapo mano pirmosios mokytojos kolege. Šiemet mano pirmoji mokytoja išėjo į pensiją ir savo darbines knygas atidavė mamai, taip ji ir atsidūrė ant palangės ir sukėlė man daug mokyklinių prisiminimų. Knyga tokia gerai pagyvenus, išleista, siaubiakas, 1969 m.! Tiesiog antikvarinė. Na, ne tiek antikvarinė, kiek giliai tarybinė 🙂

 

 Labiausiai man patinka sakinukas apie tai, kaip drĄsiai Marytė Melnikaitė mušė fašistus. Iš tikro tai baisu net pagalvoti apie visą tą propagandą, kuri buvo kišama į mūsų galveles vos ne nuo lopšio. Nelabai atsimenu, bet tikiuosi, kad mano pirmoji mokytoja man diktuodavo apie kokį drĄsų kiškį piškį, o ne drąsią mušeiką Marytę.

V.Woolf “Orlando” arba Ar tu esi moteris?

Kai 1949aisias buvo išleista Simone de Beauvoir knyga “Antroji lytis”, kilo didžiulis sujudimas.   Viena pagrindinių S.de Beauvoir idėjų yra, jog moterimi ne gimstama- moterimi tampama, ir ši de Beauvoir citata parodo skirtumą tarp biologinės ir socialinės lyties.

Simone de Beauvoir

Tuo pačiu Simone de Beauvoir kalba apie tai, jog moteris mūsų visuomenėje nėra pilnateisis pilnakraujis savarankiškas individas, nes ji nuolat yra apibrėžiama per santykius su vyru.

Vienas tokių labai iškalbingų pavyzdžių yra, kad kažkoks visiškas nesusipratėlis lietuviškajame Wikipedia puslapyje skirtame Simone de Beauvoir prie antraštės “veikla”  sugalvojo parašyti “prancūzų rašytoja, filosofė ir feministė, ilgametė Ž. Sartro draugė.

Iškalbingas pavyzdys, ar ne? Moters veikla yra buvimas vyro drauge ar žmona, ji tarsi koks priedas prie vyro… Prie J-P Sartro veiklos įrašo, jog jo veikla buvo būti  Simone de Beauvoir draugu, aišku, nėra…

De Beauvoir veikalas- filosofinis, bet yra ir grožinių literatūros kūrinių su tapimo moterimi idėja. Vienas tokių žinomiausių yra Virginia Woolf “Orlando”.

V.Woolf pasakojimo pradžioje jaunasis Orlando auga karalienės Elžbietos I laikais ir jis nusprendžia nesenti. Jaunajam Orlando daug kas sekasi, tad jį nepratusį prie sunkumų, gana gerokai sugniuždo gražios Rusijos princesės atstūmimas, ir jis pasineria į kūrybą. Vėliau karaliaus Chales II laikais jis kaip ambasadorius gyvena Konstantinopolyje, kur vieną kartą jis miega net keletą dienų. Niekas nesugeba jo pažadinti, tačiau kai jis pagaliau nubunda- jis/ji turi nebe vyro, o moters kūną, nors Orlando sąmonė, prisiminimai, mintys liko tokios pačios.

Virginia Woolf nepuola aiškinti, kodėl taip atsitiko, nepateikia jokių teorijų ar užuominų, o tiesog visą dėmesį suteikia į tai, kaip skirtingai su Orlando dabar elgiasi pasaulis, kaip Orlando- viduje būdamas vis tas pats individas-verčiamas keistis ir taikytis prie egzistuojančių visuomenės normų.

V.Woolf knygoje “Orlando” sako tą patį kaip ir de Beauvoir dėl tapimo moterimi. Jog didžioji dalis to, ką mes laikome moteriškumu, visai nėra susiję su biologija, o su visuomenės sukurtomis rolėmis.

Štai kaip mąsto Orlando po savo metamorfozės :

“She remembered how, as a young man, she had insisted that women must be obedient, chaste, scented, and exquisitely apparelled. ‘Now I shall have to pay in my own person for those desires,’ she reflected; ‘for women are not (judging by my own short experience of the sex) obedient, chaste, scented, and exquisitely apparelled by nature. They can only attain these graces, without which they may enjoy none of the delights of life, by the most tedious discipline. There’s the hairdressing,’ she thought, ‘that alone will take an hour of my morning, there’s looking in the looking-glass, another hour; there’s staying and lacing; there’s washing and powdering; there’s changing from silk to lace and from lace to paduasoy; there’s being chaste year in year out..”

Lygiai tą patį sako ir žinoma Švedijos feministė Nina Björk savo knygoje “Under det rosa täcket” (“Po rausva antklode”): “Moteriškumas yra nuolat atkartojamas kūno tvarkymas, nuolatinis pasikartojimas, kurio pasekmė- mes tampame moterimis, o ne esame moterys nuo gimino(…). Ir neužtenka kūną sutvarkyti vienąkart visam laikui, bet tai turime daryti vėl ir vėl, daugiau ar mažiau, ir tokiu būdu mes sekame paskui nuostatas, kurios sako, kas tai yra moteriškumas.”

Ypač vaizdžiai tai matome moterims skirtuose žurnaluose:

Šio pavasario apavas – kaip niekada romantiškas, nerūpestingai žaismingas, patogus ir alsuojantis moteriškumu” arba “Moteriškumas – tai laimės ir įsimylėjimo pojūtis, panašus į tą, kuris apima suvalgius gabalėlį puikaus šokolado” arba “„Mažėjant svoriui, atsirado keistas pasitikėjimas, kad galiu „nugriauti kalnus“, pražydau, pabudo moteriškumas“ arba “O mano akimis merginos kartais yra praradusios moteriškumą“.

Čia pateikiau tikrus, neišgalvotus pavyzdžius iš mūsų lietuviškos spaudos, ir jie sako mums, kad moteriškumas NĖRA įgimtas, jis nėra biologinis, jis nėra nuolat glūdintis mumyse, nors mes ir turime savo moteriškos lyties chromosomas. Moteriškumą mes turime susikonstruoti nešiodamos tam tikrus batus, įgydamos tam tikras kūno apimtis, nuolat keisdamosi ir puoselėdamos savo kūną.

Orlando pradeda suvokti, jog privalo dėvėti korsetą, puoštis prieš veidrodį, nešioti krinolinus. Tuo pačiu Orlando supranta, jog  turi keistis ne tik lyčiai priskiriami artefaktai, bet ir elgsena, nes iš moters tikimasi tyrumo, skaistumo, padorumo. Orlando taip pat pamato, jog iš jos dabar reikalaujama daug daugiau pasyvumo, kurio Orlando neturi, nors kūnas biologiškai yra moters.

Orlando mąsto, kad vyras laisva ranka gali griebtis kardo, o moteris laisvąja ranka turi prilaikyti šilkinį šalikėlį, kad jis nenuslystų nuo jos pečių. Orlando konstatuoja, jog “Vyras pasauliui žiūri tiesiai į veidą lyg šis būtų sukurtas jo naudojimuisi ir jo malonumui. Moteris į pasaulį žvilgčioja lyg iš šono, rafinuotai, bet kartu su nepasitikėjimu” (mano pačios vertimas).

Būtent tie Orlando pastebėjimai po tapimo biologine moterimi mane labai sužavėjo. Ir kas smagiausia, jog visos tos idėjos yra įvilktos į tradiciškai virtuozišką V.Woolf stilistiką: sakiniai yra tarsi ilgos estetiškos žodinės arabeskos ir knygoje nuolat vyksta tas nuostabus “woolfiškas” žaidimas su laiku.

V.Wollf ne tik leidžia Orlando peržengti lytiškumo rėmus, bet taip pat ji įgalina Orlando gyventi be laiko apribojimų.

Orlando biografija apima beveik 400 metų, nors knygos pabaigoje Orlando- 36 metai. Autorė tarsi sako, jog laikrodžio laikas ir žmogaus laikas nėra vienas ir tas pats. Žmogiškojo gyvenimo laike kai kurios akimirkos yra tokios svarbios, kad joms V.Woolf gali paskirti ištisą skyrių, o per daugybė metų gali nieko tokio svarbaus ir nenutinkti, tad tie metai knygoje tarsi dingsta. Panašiai su laiku ji žaidžia ir knygoje “Švyturio link“, kai šeimos vakarienei detaliai aprašyti paskirtas visas skyrius, o kitame skyriuje trumpai atpasakoti dešimties metų įvykiai.

“Orlando” yra išverstas ir į lietuvių kalbą.

Rasa Drazdauskienė apie I.Balčiūnienės vertimą į lietuvių kalbą sako: Tačiau keblumus įveikia ir smulkmenas nustelbia įkvėptai, pagarbiai ir su išmanymu atliktas šio žavaus, sudėtingo, intelektualaus, pašaipaus romano lietuviškasis vertimas“.

Bet vienas dalykas, kurį R.Drazdauskienė smarkiai kritikuoja, ir aš su ja dėl to visiškai sutinku ir net piktai burbu, tai kad vietoje nekatrosios giminės vardo Orlando, lietuviškajame vertime naudojamas Orlandas ir Orlanda. R.Drazdauskienė puikiai argumentuoja: “Bet kam išvis suteikti vardui lytinę priklausomybę, kurios sąmoningai vengė autorė? (…) Tačiau šiuo atveju kalbame ne apie šiaip asmenvardį, o apie pamatinę herojaus-herojės savybę – apie jo-jos sielos androginiškumą, sąmoningą atsiribojimą nuo lyties suvaržymų. Todėl neutralaus vardo pakeitimas vyriška ir moteriška lytimi vis dėlto neatrodo pateisinamas.

1992aisiais pastatytas filmas Orlando, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Tilda Swinton

K.Ž.G.

Kaip A.Škėma su D.Brown kovojo…

Šiandien Bernardinuose perkaičiau pokalbį su Vytautu Toleikiu. Įdomus pokalbis, įdomus žmogus ir įdomios mintys.

Nors… kažkodėl truputį pasišiaušiau, na dar pasiraukiau, kai skaičiau, nes tikrai nesutinku su visais tais teiginiais.

Tokią neperskaitytų knygų traumą teko išgyventi ir man pačiam. Kol galiausiai nebepakeldamas to gėdingo fakto apie 2000 metus susidariau nebespėtų perskaityti knygų sąrašą, kurį sudarė gerokai daugiau nei šimtas pozicijų. Ėmiausi vakarais, savaitgaliais  kryptingo, toli gražu ne pramoginio, rimto darbo. Tik dėl savęs, kad rimtam žmogui paklausus, „kaip jums patiko tas ar anas tekstas?“, nereikėtų nudelbus akis neaiškiai sumurmėti:– „skaičiau, visai nieko“. Daugmaž apsiliuobiau per gerus dvejus metus

Mano pozicija dėl skaitymo yra visai kitokia. Visai nemanau, jog reikia skaityti “kryptingai”, nežiūriu į skaitymą kaip į rimtą darbą. Nežinau, kodėl vis dar taip norima suteikti skaitymui tą intelektualumo aurą.

Suprantu, kad seniau tai skaitymas buvo rezervuotas tiems, kurie turėjo išsilavinimą, tiems, kurie mokėjo skaityti, bet nemanau, jog dabar yra tikslinga perdėm intelektualizuoti patį skaitymą, apgobti skaitymo procesą kažkokiu inteligentams skirtu išskirtinumo švytėjimu. Manau, jog tai visai be reikalo sukuria nematomus ir matomus barjerus.

Ir tereikėjo tik dvejų metų žemaitiškos kantrybės bei tolesnio pastovaus pasipildymo naujais Lietuvos  autorių  leidiniais.  Tai  kaip po šios patirties gali  rimtai bežiūrėti  kad ir  į Paulo Coelho,  Peterio Hoego, Dan Browno kūrybą? Kai ją palygini su Partizano Dzūko, Alfonso Nykos Niliūno dienoraščiais, Antano Škėmos, Mariaus Katiliškio tekstais,  Jono Aisčio ar Henriko Radausko eilėmis.

Nesuprantu, kam reikia supriešinti Dan Brown, P.Coelho su A.Škėma arba H.Radausku? Visų pirma juk šių rašytojų kūryba yra labai skirtinga, skirtingi žanrai, skirtingos išraiškos priemonės, skirtingi tikslai ir t.t. Antra, nesuprantu, kodėl negalima skaityti ir A.Škėmos ir P.Hoeg, ir mėgautis jų tekstais? Aš esu skaičiusi abu ir jie vienas kitam netrukdo. Juk skaitomi jie skirtingais tikslais, skirtingomis nuotaikomis ir pan.

Oi kaip man nepatinka tas nuolatinis populiariosios literatūros sumenkinimas.

Vėl ta- intelektualizuoto skaitymo aureolė…

Taip, D.Brown stilistiniu požiūriu su A.Škėma nesulyginsi, bet nematau prasmės pradėti juos lyginti. Galų gale, tai kas kažkada priklausė populiariai kultūrai yra šiandieninė klasika.

Man atrodo, jog per dažnai skaitymo gerumas motyvuojamas kažkokių tikslų pagalba. “Reikia skaityti, kad taptum išsilavinusia asmenybe.” “Skaityk, kad susipažintum su mūsų literatūra.” “Lietuviškos literatūros skaitymas padeda suvokti savo tautiškumą.” “Reikia skaityti, kad žinotum, kas tas Ch.Dickens ir kas tas G.Flaubert.” “Reikia skaityti, kad nereikėtų gėdintis, jei kas nors paklaustų, ar skaičiau. ”

Man asmeniškai visi tie “reikia skaityti” ir “skaityk kad” yra atgrasūs. Dabar, kai aš suaugusi, kai tik aš pati sprendžiu, ką skaityti, prisipažįstu, jog skaitau tai, kas man įdomu. Tai, kas man patinka. Tai, kas man suteikia džiaugsmą. Tai, kas sutrumpina kelionę į darbą arba laukimą eilėje prie gydytojo.tai, kas sukelia minčių. Tai, ką rekomenduoja mano draugai.

Ir kaip jau įprasta, tiesiog būtina įspirti jaunimui:

atėjo nauja karta, augusi nepriklausomybės gadynėje . Kartais ją vadiname copy paste‘ų karta, kuri anot mano bičiulio Prano Morkaus „na nieko nežino“. Nes jie netikrinę viską ima iš interneto suvesdami tinkamą žodį, jokių pastangų, jokio galvojimo, jokio atradimo džiaugsmo, – visur tik beskonis fast-food‘as.”

Čia net nežinau, kaip reikėtų argumentuoti, kadangi ir pati priklausau tai kartai, tai man labai sunku save ir savo pažįstamus priskirti tai “copy paste” kartai. V.Toleikis labai jau linkęs romantizuoti anuos laikus

Mano karta, gimusi apie 1960 –uosius metus, dar puikiai prisimena eiles knygynuose prie literatūros klasikų prenumeratos ar perkant Justino Marcinkevičiaus „Dienoraščiai be datų“. Ji prisimena klestinčią knygų prekybą iš po prekystalio.

Kaip tos “copy paste” kartos atstovė galiu pasakyti, jog esu skaičiusi tuos pačius “Dienoraščius be datų” kokius dešimt kartų (bet čia tik tarp kitko). Iš tikrųjų tai aš ir pati atsimenu, kaip knygynuose būdavo eilės prie tam tikrų knygų, bet laikai dabar kiti. Pirmiausia, pasiūla pasikeitė fantastiškai. Nebereikai tenkintis tuo, kas pasiekia lietuviškus knygynus. Nueini į Amazon.com ir ten viso pasaulio knygos. Nenuostabu, kad lietuvių literatūra patiria didžiulė konkurenciją. Gal kam ir baisu, kad aš nejaučiu ypatingo lojalumo lietuviškajai literatūrai, bet kai galiu rinktis tarp Žemaitės ir G.Flaubert realizmo, renkuosi pastarąjį.

Kiek tos kartos jaunimo užsisakinėja knygas iš Amazon.com? Kiek jaunimo Facebooke seka leidyklų naujienas? Kiek rašo knygų blogus? Kiek diskutuoja perskaitytas knygas internetiniuose forumuose? Šitaip “išbrokyti” visą kartą yra nelabai gražu, sakyčiau.

Aš esu už tai, kad vaikus mokintume skaityti ne teisingą literatūrą, o kad jie išmoktų skaityti teisingai. Nemanau, jog yra gera praktika pateikti klasikos sąrašą (teisingas knygas) ir sakyti, jog dabar nuo penktos iki paskutinės klasės skaitysime šitas knygas, nes jos yra labai vertingos, nes jos yra klasika, nes jas reikia žinoti ir kiekvienas pabaigės mokyklą tiesiog privalo žinoti apie ką Stendalio “Raudona ir juoda”.

Geriau reikėtų mokytis skaityti “teisingai”-skaityti taip, kad dūšia atsigautų, skaityti sau, mokėti suvokti ir interpretuoti tekstą, mokėti  kritiškai atsirinkti, kas yra gera literatūra MAN, o ne gera literatūra apskritai mokytiems dėdžiams ir tetoms.

Esu įsitikinęs, kad mokytojas, jeigu turi ambicijų perduoti tradicines vertybes savo mokintiniams, kasdien turi skaityti bent 50 puslapių.”

Pripažįstu, jog neskaitantys mokytojai ir man kelia ne pačius šilčiausius jausmus, tačiau… “turi skaityti bent 50 puslapių”? Aš suprantu, kad man skaitymas davė ir duoda labai daug. LABAI. Pastebiu, jog skaitymas įtakoja mano santykius su žmonėmis, mano požiūrį į pasaulį ir t.t. bet net ir suvokdama tuos visus su skaitymu susijusius gerumus niekaip nenorėčiau duoti recepto “visiems REIKIA skaityti bent po tiek ir tiek puslapių per dieną”.

Iš kur tas dažnas noras surišti “skaityti” ir “reikia”?

Kaip galima kalbėti apie atradimo ir skaitymo džiaugsmą, jei jis nuolat brukamas su tuo “reikia”?

 

K.Ž.G

Trigrašis į diskusiją

Ar kas nors dar nepastebėjo vykstančių debatų apie lietuvių kalbos norminimo talibaną? Apie tai, jog ““Mums stovi už nugaros ir sako – tu kuri kalbą, bet jos nemoki,” ir apie tai, jog kalbinio talibano išgąsdinti redaktoriai be jokių sąžinės graužimų drasko rašytojų tekstus.

Keletas citatų iš K.Sabaliauskaitės teksto:

Nuo normintojų teroro kenčia ir kiti Lietuvos rašytojai. Pavyzdžiui, Renata Šerelytė, viename interviu pasakojusi, kaip iš jos romano „Mėlynbarzdžio vaikai“ buvo bandoma išravėti būdingą sovietmečio slengą („govorilka“ ir pan.), kurį ji sąmoningai pasirinko kaip meninės išraiškos priemonę. Arba Danutė Kalinauskaitė, atskleidusi, kad jos tekste „kelnių klyną“ keitė „prorėža“ arba „antuku“.

“Neapykanta deminutyvams garsėjančio Mariaus Ivaškevičiaus tekstas prie jo padirbėjus vienai redaktorei mirgėjo būtent jais. Dar toliau žengė ponia, redagavusi Algimanto Zurbos tekstą, kuriame herojus, užvertęs moteriai sijoną, pasodina ją ant sniego – ji paprasčiausiai šį sakinį išbraukė, nes „juk šitaip nesveika”

 

O čia-citata iš VLKK puslapio

“Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas (patvirtintas 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 68; Žin., 1998, Nr. 18-445) – vienas žinomiausių Kalbos komisijos nutarimų. Darantys tokių klaidų, kaip ir nesilaikantys kitų VLKK nutarimų, rizikuoja būti nubausti Valstybinės kalbos inspekcijos 300–1500 litų bauda pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą.

Tol, kol už tam tikrų žodžių vartojimą grės bausmės, (parašei žodį”knopkė”? Bauda. Pasakei “mereškuoti kalnieriukai”? Dviguba bauda. ), tol nesijaus žmonės esą savo kalbos šeimininkai.Tol nejausime kalbos džiaugsmo ir kalbos laisvės.

Kas yra lietuvių kalbos šeimininkai? Mes, ta kalba kalbantys ar kažkokios ten komisijos, grūmojančios pirštu ir grasinančios baudomis?

Tol, kol kalbos normuotojai stums mūsų lietuvių kalbą  kažkokio utopinio standarto link, tol nebus Lietuvoje tokių knygų kaip “The Brief Wonderous Life of Oscar Wao” (autorius J.Diaz) ir “Everything is Illuminated” (autorius Jonathan Safran Foer) , nes mūsų kalbos norminimas neleistų gimti tokiems knygų herojams kaip Oscar Wao ir Alexander Perchov.

Jei dar kartą pasakysi "bulka", gausi į galvą... (Kadras iš filmo "Everything is Illuminated")

 

K.Ž.G.

 

 

Skaitymo Nevienatvė

Literatūros pamokos, kurių metu mes visi diskutuodavom kurią nors skaitytą knygą, man iki šiol yra pačios gražiausios. Atsimenu, kaip jų laukdavau.

Ir ne vien todėl, kad pats skaitymas man labai patiko, bet ir todėl, kad per tokias pamokas nebuvo skaitymo vienatvės. Tada sedėjom klasėje visi (na gerai, gal ne visi, bet didžioji dauguma) perskaitę tą pačią knygą ir visi galėjome apie ją kalbėtis.

Pamenu kaip K.Ž.L  per literatūros pamoką M.Katiliškio knygos “Miškais ateina ruduo”  vieną pagrindinių herojų išvadino bestuburiu. Atsimenu, kaip man buvo smagu, nes ir aš buvau tos pačios nuomonės.

Skaitymas seniau buvo vienatviškas užsiėmimas (jei jis nevykdavo garsiai). Skaitai knygą, perskaitai, apgalvoji, gal dar draugui parekomenduoji. Geriausiu atveju draugas tą knygą irgi perskaito, ir tada galima šiek tiek pasikalbėti apie knygą: “Ar patiko?”

Dabar laikai yra kiti. Be didelių pastangų galima surasti šimtus žmonių, kurie tuo pačiu metu skaito tą pačią knygą arba labai detaliai išdėsto savo nuomonę apie knygą bloguose, internetiniuose puslapiuose ir pan.

Man labai smagu, kad po to kai aš perskaitau knygą, galiu pagooglinti ir rasti kitų žmonių mintis, apmąstymus, recenzijas.  Galiu netgi dalyvauti tarptautiniame book circle ir skaityti tą pačią knygą, kurią rekomenduoja Oprah Book Club, kad po to galėčiau žiūrėti diskusiją per televiziją ir parašyti savo nuomonę internetiniame forume.

S.Johnson “Wall Street Journal” rašo:Nobody will read alone anymore. Reading books will go from being a fundamentally private activity — a direct exchange between author and reader — to a community event, with every isolated paragraph the launching pad for a conversation with strangers around the world.

E-knygos dar labiau ir greičiau skatina skaitymo Nevienatvę. Elektroninė skaityklė Kindle, pavyzdžiui, suteikia galimybę sužinoti, kokius sakinius pasižymėjo kiti skaitytojai skaitydami tą pačią knygą. Tokiu būdu sukuriamas skaitymo bendrumas, kuris buvo neįmanomas anksčiau.

Mūsų blogas irgi yra skaitymo nevienatvės pavyzdys. Kai nuomonės apie geras ir blogas knygas lekioja nuo vieno skaitytojo iki kito, kai ateini į knygyną su mūsų skaitytojų rekuomenduotų knygų sąrašu, kai skaitai kitų žmonių komentarus apie knygą, kurią skaitai kaip tik dabar, supranti, jog skaitymas pavirto socialia veikla, jungiančia žmones daug tampriau nei kada nors anksčiau.

Perfrazuoju P.McCartney ir dainuoju “No More Lonely Books…”

K.Ž.G.