Identiteto koordinatės

Who are you?
Who, who, who, who?
Who are you?
Who, who, who, who?

–The Who “Who Are You?”

“Never forget what you are, for surely the world will not. ”
George R.R. Martin, A Game of Thrones

Grate leidyklos knygas lentynose lengva pažinti: lengva estetika, juodai baltos nuotraukos, viršeliai neprabangūs, visada tuo pačiu šriftu autoriaus vardas ir knygos pavadinimas. Leidyklos niša – prancūzų kalba rašantys rašytojai. Kai didžiosios leidyklos Švedijoje paleido savo teises i Patrick Modiano kūrybą, Grate jas nusipirko ir praėjusiais metais – didelė sėkmė mažai leidyklai – Modiano gavo Nobelio premiją.

Modiano dar neskaičiau, bet skaičiau du kitus rašytojus, kurių kūrybą leidžia Grate: alžyrietę-prancūzę Nina Bouraoui ir marokietį Abdellah Taia.

N.Bouraoui “Berniukiška mergaitė” (švediskas vertimas, originalo kalba -“Garçon manqué”) ir A. Taia “Arabiška melancholija”. Abi knygos autobiografinės ir abiejų jų ašis – identitetas. Ką reikalavimas pasirinkti tik vieną iš dviejų daro su mumis?
Bouraoui knygos veikėjos Ninos mama – prancūzė, o tėtis – alžyrietis. Tai kas ta mergaitė Nina? Omslag-PojkflickaAlžyre ji -prancūzė, Prancūzijoje ji – alžyrietė. Alžyre apspjaudoma jos mama, Prancūzijoje gatve ramiai ir oriai negali eiti jos tėvas. Tėvo šalyje daug prievartos, baimės. Nina girdi apie žudynes, ekstremistus, jos šeima vis rečiau palieka butą, nes lauke nesaugu.. Ateina vasaros ir tada Nina važiuoja atostogauti pas senelius į Prancūziją, kur susirenka visa mamos giminė, kur viskas idiliška, ramu, bet Ninai trūksta Alžyro.

Tarp mamos ir tėvo..
Tarp Prancūzijos ir Alžyro
Tarp berniuko ir mergaitės.
Alžyras 36°42′N 3°13′E.
Rennes 48°06′53″N 1°40′46″W
O kokios yra žmogaus koordinatės?

Nina nusikerpa plaukus, atsisako suknelių, nes berniukai turi daugiau laisvės. Jos elgesys provokuoja aplinkinius, jie bando ją koreguoti, keisti ir reikalauja vieno atsakymo į klausimą ”Kas tu?”. Lyg būtų įmanoma taip lengvai atsakyti, lyg atsakymas galetų būti vienprasmiškas, nekomplikuotas. Lyg viskas pasaulyje būtų binaru, lyg rinktis turėtume vieną iš dviejų. Lyg esant vienokiu negalima būti kitokiu.
Tas pasaulio binarumas, irgi yra viena iš temų Abdellah Taia knygoje “Arabiška melancholija”. A.Taia yra pirmas atvirai homoseksualus rašytojas marokietis. Jo knyga, kaip ir N.Bouiraoui – autobiografinė, ir jis rašo apie tai, ką reiškia peržengti stereotipines gender ribas. Pasakojimas prasideda įvykiu, kaip jam buvo uždėta “moteriško vyro” etiketė ir tęsiasi per įsimylėjimų, meilių galeriją. Visi sutiktų partnerių portretai nėra labai konkretūs, piešiami keliais štrichais,Omslag-Ett-arabiskt-vemod be detalių. Pasakojimas yra fragmentiškas, be intencijų perduoti pilną niuansuotą paveikslą, greičiau yra noras perduoti nepritapimo ir ieškojimo jausmą.

Įdomu dar ir tai, kad N.Bouraoui ir A.Taia kalba primena viena kitą: čia mažai būdvardžių, sakiniai trumpi, tarsi paskubomis užrašomi prisiminimų blyksniai. Gal paradoksalu, bet nepaisant kone stenografinio stiliaus N.Bouraoui kalba labai lyrinė, tekstas primena poeziją.
N.Bouraoui esu skaičiusi anksčiau, ir man jos kūryba yra nepaprastai įdomi. Visai nenustebčiau, jei po daug metų (jai dabar tik 47 ) bus nominuota Nobelio premijai, prisiminkit, kur jūs apie tai skaitėte pirmą kartą.

“Šita nuo manęs it smėlis bėganti kalba yra skausmas. Ji palieka po savęs pėdsakus, žodžius, ir dingsta. Ji prie manęs nelimpa. Ji mane atstumia. Ji atskiria mane nuo kitų. Ji keičia kilmę. Tai trūkumas. Aš bejėgė. Aš lieku užsienetė. Aš esu sužalota. Mano žemė traukiasi. Aš lieku kitokia ir prancūze. Bet aš esu alžyrietė. Savo veidu. Savo akimis. Savo oda. (…) Aš lieku užsieniete per savo motiną. Vien per jos buvimą prie manęs. Per jos šviesius plaukus, jos mėlynas akis, jos šviesią odą.” (mano vertimas iš švedų kalbos)

K.Ž.G

Advertisements

Bridget Jones po daug metų

Kai aš susitinku su savo sese (su gimtadieniu, mano A!), su K.Ž.L ar su savo drauge Jurga (baigiu nusibaigti iš ilgesio, kiek metų mes nesimatėm?) nesijaučia, kad ilgai nebuvom susitikusios. Tiesiog pradedam kalbėtis taip lyg niekur nieko. Nepuolam atsiprašinėti “Tu nepyk, kas neatrašiau, nepaskambinau ir t.t.”, nesiteisinam, tiesiog taip jau yra, Bridget-Jones-Mad-about-The-Boy.pngkad suprantam viena kitą.

Neseniai sustikau dar vieną seną draugę-Bridget Jones (kiek metų nesimatėm, “Bridže”?). Kai susitikom pirmą kartą, jai buvo 32, šiandien jai 51. Pirmiausia abi kartu pabliovėm, nes Markas Darsis mirė prieš penkis metus Darfure, po to suguldėm vaikus ir išgėrėm šiek tiek per daug vyno.

Jei rimtai, tai išgirdusi apie Marko Darcy mirtį per knygos pristatymą per Tv net buvau apsisprendusi neskaityti trečiosios H.Fielding knygos”Bridget Jones. Mad about a Boy”.
“Ką ta Helen Fielding sau leidžia? Kaip galima taip padaryti Markui? Jei bus trečias filmas, tai Colin Firth nebevaidins juk..” Na, žodžiu, labai “logiški” pokalbiai mano galvoje vyko.
Bet ar galima nenorėti susitikti su Bridget? ” Ką ji dabar daro? Kaip ji viena susitvarko su vaikais? Ar susitinka ji kada Danielį? Ar ji laiminga?”

Galiu pasakyti, kad Bridget nelabai pasikeitusi. Ji vis dar skaičiuoja kalorijas, rašo dienoraštį, nervinasi dėl raukšlių  , bet dabar dar ir  bando sukurti harmoniją ir idilę namuose, kur auga du maži vaikai. Praėjo penki metai be Marko, ir Bridget atėjo laikas vėl leistis į pasimatymų džiungles. Tik… pasaulis per tą laiką pasikeitė. Dabar egzistuoja Facebook, SMS, Twitter. Ką ir kaip greitai reikia atsakyti į SMS? Ką galima, o ko negalima rašyti Twitteryje?

Juokiausi, atpažinau savo pačios bandymus palaikyti tvarką namuose, atpažinau savo galvoje egzistuojančią idilę, kai visa šeima ramiai valgo vakarienę, kai niekas nepabėga nuo stalo žiūrėti “Shaun the Sheep”, kai visi sėdi ramiai ir kalbasi, vietoj to, kad vykdytų kone Jungtinių Tautų lygio derybas “Dar tris kukulius, ir vieną mooorką.  Atsisakai morkos? Tada minimum keturis kukulius. Ir dar šaukštą bulvių košės. Šaukštą. Ne arbatinį šaukštelį, o šaukštą“.

Ta naujoji Bridget Jones pusė- mama- prideda knygai šiek tiek rimtumo ir kompensuoja kai kuriuos “perspaudimus” ir  primityviai komiškas scenas. Jei tai būtų kokia nors kita knyga, ko gero, būčiau griežtesnė ir mažiau atleidžianti. Dabar gi kone ignoruoju tas silnąsias vietas, susikoncentruoju ties tomis juokingomis situacijomis ir sąmojingais dialogais.
Jei tai būtų kokia nors kitą knyga turbūt rašyčiau griežčiau, bet neigiamai kalbėti apie drauges viešai nenoriu. Juo labiau, kad ir šitoj knygoj H.Fielding išlaikė šilumą, ironiją ir juokiasi iš mūsų nesėkmingų bandymų gyventi idealiuose namuose, turėti idealius vaikus, gyventi idealioje meilėje , visada idealiai atrodyti ir ideliai nesuvalgyti nė vienos kalorijos daugiau nei reikia.

Dabar po to, kai chick-lit (nekenčiu šito pavadinimo) žanras išsiplėtė, Bridget Jones gal ir neatrodo tokia revoliucinga herojė, kaip tada, kai išėjo pirmoji knyga. Bet noriu priminti, kad Bridžė buvo, ko gero, viena pirmųjų tų herojų, kurios atvirai parodė, kaip mums nepavyksta pasiekti tų idealių standartų. Bridget Jones parodė, kad nėra baisu, kad kažkas nepasiseka, kad pažadai duoti sau lieka neįvykdyti, kad nieko baisaus, jei nesi nežemiška kone ore sklendanti deivė, nieko tokio, jei kartais “susidirbi”, jei korsetas, į kurį įsispraudi susisuka, jei išgeri per daug vyno ir dainuoji “all by myself”. tumblr_mnun0snmoj1qzdfclo1_500
K.Ž.G

HHhH

hhhh-1

Labai keista knyga. Beveik dokumentinė. Net labiau dokumentinė nei grožinė. Su nuolatiniu autoriaus įsiterpimu, kaip būtų galima parašyti, kad žmogus pasakė tą ar aną, pagalvojo vienaip ar kitaip, nors iš tikro tai niekas juk nežino, jei pačio žmogaus nebuvo užrašyta. Toks kuo tiksliau norinčio viską atvaizduoti autoriaus bandymas parašyti istorinį romaną.

Knygoje asakojama apie 1942 m., kai du Čekoslovakijos didvyriai Jan Kubiš ir Jozef Gabčik nužudė vieną iš Hitlerio siaubūnų “šviesiaplaukį žvėrį” Reinhardt Heydrich. Labai dokumentiškai – kas buvo iki tol, kas buvo po to – baisu net pagalvoti, kad karo pabaiga dar buvo labai toli.

Knygą man buvo sunku skaityti, nes tai nėra mano mėgstamas žanras, bet skaičiau su pagarba iki galo. Kaip kad autorius sako, kad parašė ją iš pagarbos drąsiesiems Jan ir Jozef, lyg primindamas, kad tai, ką jie padarė yra prasminga, yra nepamiršta.

Jan Kubiš ir Jozef Gačik

Jan Kubiš ir Jozef Gabčik

Knyga tikrai patiks istorijos mėgėjams.

Ratas

ratas

Ką gi, perskaitytas “Ratas”. Pagrindinis skaitymo tikslas buvo įvertinti, ar tikrai knyga yra pavojinga paaugliams. Gal dėl to ir skaičiau iki galo, vis ieškojau to pavojaus. Na gerai, yra truputėlis sekso. Galvojau, kad jei paaugliams negalima skaityti, tai tikriausiai veikėjai iš lovos neišlipa, bet tų sekso scenų gal pora ir jos tikrai neakcentuojamos, tiesiog egzistuoja ir tiek. Nei kas baisaus, nei kas netikroviško.

Dėl savižudybių. Palaukit, gerbiamieji, knygą reikia skaityti. Juk ten ne savižudybės, ten žmogžudystės. Yra skirtumas, ar ne? Tai paaugliams detektyvų gal negalima skaityti, nes ten dar baisesnių istorijų galima rasti.

Dėl pačios knygos. Aišku, ne mano knyga. Tikrų tikriausia paauglių knyga. Tęsinių tikrai neskaitysiu. Bet, galvoju, jei būčiau skaičius kokių dvylikos-trylikos tai su pasičepsėjimu tikriausiai. Visa ta magija, draugystės, mokyklos populiarieji ir atstumtieji, patyčių problema, socialinės problemos (labai švediškos, kažkaip neteko girdėti, kad Lietuvoje paaugliai kokiam socialiniam būste savarankiškai gyventų) būtų fantastiškai susiskaičiusi.

S.Avallone “Plienas” ir lietuviškos realijos

indeffx
Italija. Bet ne ta turistinė, visų įmanomų gelato spalvų. Ne ta brošiūrinė iš akmens ir marmuro, o iš betono ir plieno.

Anna ir Francesca dvi trylikametės draugės, gyvenančios nušiurusių daugiaaukščių rajone Piombino mieste. Via Stalingrado namuose gyvena daugiausia darbininkų iš plieno lydymo fabriko, kurio grubus siluetas niekada nedingsta iš pasakojimo.

Anna ir Francesca gyvena mačistiniame purviname pasaulyje, kur vyrai pasilieka sau teisę naudotis moters kūnu, kur dominuoja S.Berlusconi “papų televizija”, kur tėvai ir vyresnieji broliai mano turį teisę kontroliuoti moterų seksualumą, kur suaugusieji nuolatos apsimeta nematą prievartos prieš vaikus, kur socialinės atskirties resultatas yra menkas išsilavinimas, narkotikai, apatija, o vienintelė ateitis su viltimi yra įmanoma tik išsikrausčius į Romą ar Milaną.

Anna ir Franceska tame grubiame, nešvariame pasaulyje sukuria savo erdvę, kuri, žinoma, yra įtakota aplinkos, bet kurioje vistiek dar yra daugiau vietos šviesai. Anna ir Francesca suvokia esančios gražios, jos mato, kaip vyrai, brolių draugai, klasiokai nulydi jas žvilgsniu, jos girdi jų švilpimus ir “Ei, gražuole pupyte” komentarus, ir jos mėgaujasi jais, nes juk to iš jų ir tikimasi, ar ne? Kas belieka beveik keturiolikmetei, kuri mato, kad gražus jos jaunas kūnas yra vienintelė jos kaip moters “superjėga”, kurią ji turės tik trumpą laiką?

Anna tikisi tęsti mokslus, tapti teisininke ar politike, o Franceska svajoja tapti veline, mergina tv laidose, kuri tik šoka, stovi šalia laidos vedėjo ir nieko nesako,  bet tai vėliau, nes dabar – vasara, nenusakomas tiek nuo saulės, tiek nuo plieno liejyklos sklindantis karštis, vidury dienos uždaryti langai, tuščios gatvės, mama virtuvėje daranti pasta, geriausia draugė kartu vonioje besimaivanti prieš veidrodį, kai abi garsiai dainuoja “The summer is magic, is magic. Oh, Oh, Oh”.

stal-avallone_silvia-16271245-frntSilvia Avallone buvo 26-eri metai, kai buvo išleista jos debiutinė knyga “Acciaio” (“Plienas”). Vertimo į anglų kalbą pavadinimas “Swimming to Elba” yra sietinas su Elbos sala, kuri yra visai netoliese, kurią nuolatos mato ir Anna, ir Francesca, ir gražuolis Alessio ir Mattia, ir be laiko suvargusi Francescos mama, ir visi kiti Via Stalingrado gyventojai, bet tas grožis, prabanga, turistiniai mirgantys laivai tolumoje yra tolimi, tarsi sapnai, mažai turintys ką bendro su įkaitusio betono, kaimynų už sienos vaidų ir sunkiai apmokamų paskolų realybe.
Man labiau patiko švediškojo leidimo viršelis, kuriama tarp plieninių konstrukcijų matosi du ant betono sienos balansuojantys paaugliški mergaičių kūnai. Tas viršelis puikiai susumuoja tas priešpriešas, kurias S.Avallone aprašo savo knygoje: laisvi, gamtos duoti kūnai ir kietas, vyrų gaminamas plienas, laisvė (įsivaizduojama?) ir plieninis narvas tą laisvę ribojantis, riba tarp vaikystės ir suaugusiško pasaulio realijų.

Socialinis realizmas nėra mano mėgstamiausia literatūros rūšis, bet  S.Avallone “Plienas” (“Swimming to Elba”) maniškį pasipriešinimą visai nuginklavo, ir aš turiu pasakyti, jog  dėl įdomios veikėjų galerijos, stiprios visuomenės kritikos, perspektyvų kaitos, sugebėjimo rašyti “lyg gyvuonies lyg pat šaknų” ši knyga, ko gero, yra viena geriausių šiemet mano skaitytų.

Ši knyga man “trenkė į paširdžius”, nes  ta S.Avalonne aprašoma Italija labai jau panaši į Lietuvą, kad ten aprašyti dalykai apie socialinę atskirtį, požiūrį į moteris, požiūrį į vyrus, požiūrį į santykius šeimoje, siaubingai ankstyvą mergaičių seksualizavimą, prievartą prieš vaikus ir moteris yra, deja, kasdien aktualūs lietuviškame gyvenime. Būtų mano valia, išversčiau šitą knygą į lietuvių kalbą ir įrašyčiau ją į privalomų kasmet skaityti knygų sąrašą  nuo kokios 7 iki baigiamosios klasės.
Mums reikia apie tai pradėti kalbėti, jei norime kažką pakeisti.

K.Ž.G

“They ran freely through the crowd, turning to look at one another, joining hands as they ran. They knew that nature was on their side; they knew they were powerful. Because in certain settings, certain places, all that matters is whether a girl is pretty. And if you’re not, if you’re a loser, you go nowhere, you have no fun. If the boys don’t write your name on the pillars in the courtyard…then you’re nobody. You’re thirteen years old, but you already wish you were dead.”

“In the distance, two and a half miles across the water, the white beaches of the Isle of Elba gleamed like an unattainable paradise. The inviolate domain of the Milanese, the Germans, the silky-skinned tourists in black SUVs and sunglasses. But for the teenagers who lived in the huge barracks of public housing, for the children of all the nobodies dripping with sweat and blood at the steel mill, the beach across the way from their front doors was already paradise. The only real paradise.”

Dar minus viena knyga

nathaniel

Žinai, šiandien nevyniosiu į vatą. Pradėjau šitos knygos klausyti dar prieš pradedant “Lazario moteris”. Klausiau, klausiau, galvojau, na, kas čia bus, pakentėsiu, dar paklausysiu, dar klausiau, o kažkuriuo metu pabaigiau “Lazario moteris” ir pagalvojau – “pezalus klausau”. Ir nusprendžiau daugiau nebeklausyt. Neturiu laiko kentėdama (ne tas dvasines kančias kartu su knygos herojum) klausyt visokių išsipildžiusių ir nelabai išsipildžiusių rašytojėlių neapsisprendėliškų per gero gyvenimo veblenimų – ar aš čia šiandien to, ar ano noriu, ar šia man miegot su ta merga, ar nemiegot, oi, permiegojau. Netyčia. Atleiskit, visai nenorėjau. Ką čia ir bepridėsi. Gal knyga ir gerai atskleidžia tą pasaulį, kurį nori atskleisti, bet kad man tas pasaulis visai neįdomus. Geriau einu paskaityt, nei apie šitą knygą čia gaišiu laiką rašydama.

Blink

Mirkt mirkt.

blink

Gladwello rašymo stilius yra žavingas ir nenuobodus, tačiau perskaičiusi knygą taip ir nesupratau, kur čia ta riba, kada reikia pasikliauti savo instinktais ir priimti sprendimą pagal pirmą įspūdį, o kada ne. Nors gal ir supratau. Ką tik, dabar – kad aš daugeliu atveju neturėčiau vertinti pagal pirmą įspūdį, nes mano pirmam įspūdžiui nesąmoningai didelę įtaką daro visokie likes/dislikes, stereotipai ir nusistatymai. Dabar, kai jau esu solidi teta (cha cha cha), na gerai, nu, kai man jau nebe -niolika, vis dažniau pavyksta priš sprogstant giliai pakvėpuoti dešimt kartų, o per tą laiką visų like/dislike/stereotipų lygis sumažėja iki valdomo lygio. Bet ir tas nepadeda, nes tada visai galva susisuka, o autorius sako, kad per daug informacijos sprendimo priimti, nustatyti diagnozės nepadeda. Ką žinau, nemanau, kaip tik medicinoje kartais mažylytė smulkmena nulemia diagnozę – kas netikit pažiūrėkit Daktarą House!

Tai va, knygoje jei skaitysit, sužinosit visokių įdomių istorijų, nutikimų ir apgavysčių, kainuojančių XX mln $$. Smagu, įdomu, bet ri šį kartą daugiau mažiau kaip man būna su tokiom knygom – paskaičiau – pamiršau. Siaubas, senatvė jau.

Homo homini lupus est

Parašiau įrašo antraštę ir prisiminiau, kaip per lotynų kalbos kontrolinį mums reikėdavo parašyti 50 lotyniškų issireškimų. Atsimenat, mano brangiosios klasiokės?

***

Pagaliau užbaigiau H.Mantel “Wolf Hall”. Skaičiau ilgai, paraleliai su kitomis knygomis, nes “Wolf Hall” istorija man nebuvo istorija nuo kurios negalėčiau   220px-Cromwell,Thomas(1EEssex)01atsiplėšti, nes, kuo visas reikalas baigsis, žinojau.

Ir labai džiaugiuosi, kad jau prieš pradėdama skaityti galėjau išvardinti Henrio VIII žmonas, žinojau, kas tas Act of Supremacy ir  ką veikė Wolsley, Chapuys, Norfolk ir kiti knygos herojai (prieš 4 metus buvau labai labai “užsikabinusi” už Tudorų dinastijos ir tada išžiūrėjau daug dokumentinių ir meninių filmų apie tą laikmetį), nes kitaip negarantuoju, kad knygą bučiau užbaigusi, nes veikėjų ten daug, nelengva visus atsiminti
Pats tekstas man nebuvo labai lengvas: atrodo visus žodžius suprantu, bet vistiek skaityti turėjau labai jau susikaupusi; H.Mantel iš skaitytojo reikalauja tam tikro atsidavimo. Bet užtat mainais skaitytojas gauna tirštą, detalizuotą ir niuansuotą narativą, kurį skaitant labai aišku, jog autorė “nekirto kampų” ir neiieškojo trumpų kelių, kai kalba ėjo apie historical research.

6101138H.Mantel kuria įtkinamą, įdomų ir visapusišką Thomas Cromwell portretą. Suteikti Cromweliui centrinę poziciją šitame pasakojime buvo tikrai geras ėjimas, tokiu būdu ne dar kartą perpasakojama Henrio VIII istoriją, bet suteikiamas balsas kitai įtakingai istorinei asmenybei, apie, kurią, pasirodo, žinoma ne taip daug.
Interviu knygos pabaigoje H.Mantel sako, kad ją suintrigavo tai, kad kalvio vaikas galėjo pasiekti toką aukštą pozicią karaliaus dvare: kaip tokia kelionė iš vienos klasės į kitą galėjo įvykti?
Tame pačiame interviu H.Mantel sako, kad Cromwell dažnai vaizduojamas kaip manipuliatorius, “blogietis”, bet labai mažai žinome apie jo privatų gyvenimą. Mano akimis žiūrint “Wolf Hall” pateikia solidžią naują Cromwell asmenybės interpretaciją.

Vienas iš pirmų žodžių, kurie ateina į galvą bandant kalbėti apie šitą knygą yra “kokybė”, ta literatūrinė kokybė, kuri atsiranda tada, kai autorė/-ius sugeba sukurti sodrius niuansuotus veikėjų paveikslus, kai labai aišku, kad autorė/-ius turi daug ką papasakoti, kai 391871_516762748346995_1689837628_npasakojimas turi gerą tėkmę. Šiuo atveju, mano akimis, dar ir H.Mantel pasirinkimas rašyti esamuoju laiku irgi yra metodas prisidedantis prie kokybės kūrimo.
H.Mantel interviu sako, kad rašyti esamuoju laiku jai buvo būdas “to catpure the soundtrack inside Cromwells head- the immediacy of his experience. Also, though we know how it all ends, Henry and his court didn’t (…) Henry didn’t know he would have six wives-even when he married number five, he couldn’t have known it.

2009ais H. Mantel už Woolf Hall gavo Booker premiją ir National Book Critics Circle Award. Yra už ką.

Leidykla “Metodika” išleido knygą lietuviškai “Vilko dvaras”, bet aš labai jau noriu paniurnėti dėl pasirinkimo ant knygos viršelio vaizduoti Henriką VIII. Nors H.Mantel knyga vaizduoja būtent jo dvarą, centrinė asmenybė nėra pats monarchas.

K.Ž.G

 

Gone Girl

 gone girl Viena iš knygų, kuri pastoviai atsirasdavo visokiuose rekomenduojamuose skaitymuose internetinėse parduotuvėse. Knygos aprašymas toks labai jau nekabinantis, ganėtinai tradicinis, tai aš taip truputį vartydama akis nusprendžiau, kad pabandysiu. Pasirodo, tikrai ne veltui rekomenduojama ir ne veltui toks bestseleris patapo. Jau ir filmui teisės nupirktos ir pagrindinį vaidmenį tikriausiai vaidins Reese Whiterspoon, kuri, manau labai tinka tam vaidmeniui, ne, bet apie ką mes čia.

Vyras ir žmona. Per 2008 m. finansų krizę ir interneto įsigalėjimą abu netenka darbo ir nusprendžia važiuoti gyventi į Misurį, į vyro gimtinę, tokį pusiau mirusį miestelį. Vieną dieną gražuolė žmona dingsta ir po po truputį besidėliojančio paveikslo visų akys nukrypsta į vyrą. Nick’ai, ką kur Amy? Ką jai padarei?

Apie savo gyvenimą pasakoja abu – ir vyras, ir žmona, tik vyras pasakoja iš dabarties perspektyvos, o žmonos skaitome dienoraštį, pradedantį pasakojimą nuo maždaug laikotarpio, kai jie pirmą kartą susitinka. Taip lėtai einame iki dienos X, kai sužinosime, kas yra žudikas. O gal iš viso nėra jokio žudiko? Gal tik visuomenės spaudimas, kad dingus žmogui kažurs būtinai yra lavonas ir būtinai yra kaltininkas?

Neįtikėtina, bet kaip tik perskaičius knygą, pasaulis pakabino akis ant to bekojo bėgiko Oscar Pistorius, kuris galbūt nužudė savo draugę. OMG, perskaičius Gone Girl, net nebežinai, ką apie tokias bylas reikia galvoti. Kartu dar prisimenu baisų filmą, neatsimenu pavadinimo, lygtais The Life of David Gale – apie mirties bausmės baisumą.

Koks likęs įspūdis po knygos? Mes niekada nežinom, kas yra kito žmogaus galvoje (duok dieve, žinom, kas mūsų pačių galvose – čia jau didelis pasiekimas). Visada galime kažkuo apsimesti, kažką suvaidinti, įtikinti aplinkinius, kad esame būtent tokie, o ne anokie. Tai ir šioje knygoje – pradedam su veikėjais vienoje pozicijoje, o paskui sūpynės švyst į kitą pusę ir veikėjai sūpt – visai kitokie. Man atrodo, kad būtent apsivertimas yra stipriausiai suveikianti knygos savybė ir vis ta nepabėganti mintis – šalia ko gyveni kiekvieną dieną, ką slepia kaimyno šypsena (siaubas, visada galima prisigalvoti visokių nesąmonių), kas miega šalia tavęs lovoje?

Ir knygos pabaiga netradicinė, sukėlusi daug visokių diskusių, net skaitytojų nepasitenkinimo – kaip taip gali būti! Man ji patiko. Tokia gan netikėta ir dar ne tokia, kurios labiausiai norėtųsi skaitytojui, na, kad perskaičius apimtų ramybė ir galėtum ramiai padėti knygą į šalį. Pabaiga su daugtaškiu. Ir tikiuosi, kad autorė iš daugtaškio nesugalvos daryti serialo.

gone girl autire

 

On the boat we carried our husbands’ pictures in tiny oval lockets that hung on long chains from our necks.

Skaitau H.Mantel “Woolf Hall”. 527 puslapiai. (Labai patinka). Bet kai skaitau tokias “plytas” dažniausiai skaitau dar ką nors paraleliai.

Ir taip atradau, neabejotinai, viena a buddha-in-the-atticjpg-2f8e3af497a83abdšių metų, kaip kad švedai sako,  perlų.

Julie Otsuka knyga “The Budda in the Attic” liūdna ir labai poetiška knyga apie japonų emigrantų bendruomenę JAV.
Pasakojimas prasideda, kai paštu užsakytos žmonos plaukia laivu pas savo vyrus, kuriuos pažįsta tik iš nuotraukų. Vėlesniuose skyriuose nuotakos pasakoja apie savo pirmąsias vestuvines naktis, apie visai kitokį pasaulį, nei joms buvo žadėtas laiškuose, apie savo vaikus, apie alinantį darbą, apie bandymą pritapti ir nepritapti naujoje šalyje. Ir apie tai, kaip buvo pasielgta su japonų emigrantais po Pearl Harboro.

Tekstas labai lyriškas, elegantiškas ir intymus, nors nuolat vartojama daugiskaita, tarsi pasakotų choras.
Nors dar anksti sakyti, bet įtariu, kad bus, ko gero, viena geriausių skaitytų 2013aisiais (K.Ž.L, tik tu pati knygos nepirk, sutarta?)

““That night our new husbands took us quickly. They took us calmly. They took us gently, but firmly, and without saying a word. They assumed we were the virgins the matchmakers had promised them we were and they took us with exquisite care. Now let me know if it hurts.
They took us flat on our backs on the bare floor of the Minute Motel. They took us downtown, in second-rate rooms at the Kumamoto Inn. They took us in the best hotels in San Francisco that a yellow man could set foot in at the time. The Kinokuniya Hotel. The Mikado. The Hotel Ogawa. They took us for granted and assumed we would do for them whatever it was we were told. Please turn toward the wall and drop down on your hands and knees (…)
They took us violently, with their fists, whenever we tried to resist. They took us even though we bit them. They took us even though we hit them (…).
They took us cautiously, as though they were afraid we might break. You’re so small. They took us coldly but knowledgeably — In 20 seconds you will lose all control —
and we knew there had been many others before us. They took us as we stared up blankly at the ceiling and waited for it to be over, not realizing that it would not be over for years.””

K.Ž.G

Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo

100Pavyzdys pavadinimo, pro kurį praktiškai neįmanoma praeiti. O dar viršelis! Gerai, bandom labai trumpai:

Knyga skirta:

– visiems norintiems skaniai pažvengti (net ir tiems, kurie žiūrėdami filmus, ar skaitydami knygas garsiai to nedaro)

– nesuprantantiems, kaip idiotai atsiduria politikoje, ir kodėl Birutė Vėsaitė vis dar yra nusišnekėjusi Ūkio (o gal Energetikos?) ministrė

– nori prisiminti XX a. istoriją ir svarbiausius įvykius

– per rimtai žiūri į gyvenimą

– per rimtai žiūri į save

– yra per daug blaivininkai

– galvoja, kad yra padėčių be išeičių

– netiki asmeninių pažinčių galia ir kutūriniais skirtumais

– galvoja, kad gyvenimas baigiasi sulaukus keturiasdešimties, penkiasdešimties, šešiasdešimties ir taip toliau

– ir t.t. ir panašiai.

Rekomenduoju visiems, kuriems reikia atpalaiduoti smegenis nuo sudėtingų ir rimtų dalykų. Labai gera profilaktinė priemonė.

 

 

Murakami ir krūtys

1q84Kai Göteborgo knygų mugėje susitikau K.Ž.L. tai ji man liepė pasižadėti, jog aš aprašysiu knygas, kurias skaitau, nes praėjusiais metais palikau daug neaprašytų. Tai mano pažadas šitiems metams toks ir yra- bloge aprašyti, o ne tą pačią sekundę mestis prie naujos knygos.

Rudenį buvau pakviesta i book club, kur mes penkios skaitome knygas, renkamės viena pas kitą namuose, šiek tiek pavalgome, po to ant stalo padedamas šokoladas, triufeliai, ir diskusijos prasideda…

Šįkart skaitėme H.Murakami 1Q84 pirmąją dalį, po kurios aš vėl galėjau sau patvirtinti, kad H.Murakami nėra mano mėgiamiausias rašytojas. Na “nelimpa” jis man ir tiek, nors, kiek suprantu, nesu skaičiusi jo geriausių knygų (“The Wind-Up Bird Chronicle” ir “Kafka on the Shore”), tai jas vistiek planuoju perskaityti kada nors.

“1Q84.Pirma dalis” po “Norwegian Wood” ir “Sputnik Sweetheart” tapo trečiaja mano skaityta Murakami knyga, ir ji tikrai nepirmauja tarp mano skaitytų. Perskaičiau tik pirmą dalį, tai gal po visų likusių kitaip sakyčiau (pastebite, kaip aš vis stengiuosi laviruoti, kad ko blogo apie H.Murakami nepasakyčiau, nes,kaip suprantu, jis turi tikrai daug fanų, kad tik netektų man slėptis nuo jų aršios gynybos  😉  ).

Viena vertus- knyga murakamiška: herojai siaubingai vieniši, gyvenantys labai mažus izoliuostus savo gyvenimus, turintys labai limituotus santykius su žmonėm. H.Murakami kalba tokia gaivoka, šviesi, neapkrauta (nors man ir apkrautos bei apkaišytos labai patinka), tempas, kaip ir kitose jo skaitytose knygose yra lėtas: pilna čia gana detalių kasdienybės aprašymų, maisto gaminimo scenų (visada pabrėžiama, jog gaminama kažkas labai labai paprasto), bet dėl to nėra nuobodu kažkodėl.

Pirmoje knygoje pasakojimas sukasi apie Tengo – mokytoją ir bandantį rašytoją, ir Aomamę- savotišką Lisbeth Salander- kurios uždavinys nužudyti žiaurius vyrus, kurių teisingumo ranka nepasiekia. Struktūrinis sprendimas paskirti kiekvienam herojui kas antrą skyrių, o po to bandyti tas istorijas kartu sudėti ir sukurti visumą nėra labai naujoviškas reikalas, bet gana efektyvus būdas stumti pasakojimą į priekį.

Pirmosios dvi knygos, anot paties H.Murakami, buvo įkvėptos Bacho “Das Wohltemperierte Klavier” (du kartus po 24, dur ir moll)., ir man tokios paslėptos mintys visada patinka.
Gal aš šitą knygą būčiau skaičiusi kitaip, gal būčiau labiau susižavėjusi nei ta nuolatinė, įkyri, o knygai įpusėjus ir nervinį juoką bei akių vartymą kėlusi H.Murakami ir jo  herojų fiksacija ties moterų krūtimis. Atrodo, jog kalbėti apie moteris, aprašyti jas be jų krūtų minėjimo ir analizavimo,  yra tiesiog neįmanomas dalykas. H.Murakami apie jas negali nustoti rašyti, o aš negalėjau nustoti matyti jas jo tekste visą laiką

Keletas ištraukų (paskubomis verstų iš mano švediškojo leidimo):

“Ji buvo liekna, ir tos sąlyginai didelės krūtys traukė prie savęs žvilgsnius.  Jos dar ir buvo gražios formos”
“Todėl, kad ji tau tinka.  Šita apranga pabrėžia tavo krūtų formas, o ir pritraukia žurnalistų dėmesį”
“”Kaip apsirengusi? Paprastais drabužiais. Džinsais ir prigludusiais marškinėliais, kurie pabrėžė krūtinę”
“Šiandien, kai jau jau buvo virš septyniasdešimties metų, vis dar matėsi jos jaunystėje turėto kūno ženklai. Jos figūra nebuvo sugadinta, o krūtys vis dar turėjo stangrumo’
“Ji nebuvo stora, bet turėjo apvalų veidą ir pati buvo šiek tiek apvalutė. Ji atrodė miela ir turėjo didelė krūtinę”
“-Tu teisus. Jie pabrėžė jos krūtis labai gražiai. Jos atrodė kaip naujai ką tik iškeptos bandelės”
“Tada jis pamatė jos krūtų formą. Tai buvo gražios formos krūtys. Jos buvo taip nuostabiai gražios, kad beveik prarado savo seksualinė reikšmę”
“Sapne jos krūtys buvo tokios pačios formos ir dydžio kaip greipfrutai. Speneliai buvi kieti ir dideli.”
“-Tavo krūtys nemažos. Jos yra  gražios formos ”
“Jos krūtys buvo nepakankamai didelės ir beto dar asimetriškos”
“Tamaki yra maža ir beveik apvalaina. Ji taip pat turi dideles krūtis. Aomame yra aukšta ir liekna. Aomame turi (…) ir nedideles krūtis”

Sumuojant turbūt galiu pasakyti, kad ir po šitos knygos netapau užkietėjusia  H.Murakami gerbėja. Skaityti jo knygas yra įdomu, patinka ir jo kalba, ir nors visuma yra kokybiška, nei pats pasakojimas, nei herojai manęs ypatingai netraukia.  Tarp pirmos ir antros dalies logiškos pabaigos nėra, atrodo, turėčiau tuoj pulti skaityti toliau, bet tokių planų neturiu. Skaitau visai ką kitą.

K.Ž.G

KGB vaikai

KGB

Apie tai, kaip knygos ateina pas skaitytojus tikriausiai galima būtų parašyti atskirą knygą. Man visada smagu prisiminti, kaip ir kokiu būdu susitikimas įvyko. Šioji knyga irgi su sava istorija, iš tųjų, kai visos kitos šalia esančios – skaitomos ar eilėje stovinčios – nemandagiai išstumdomos į šonus.

Taigi, vieną visiškai eilinę dieną knygų žiurkės gavo žinutę tokią maždaug, gal norit paskaityti knygą ir parašyti apie ją savo bloge, bla bla bla. Deja, laiškas buvo ne nuo mūsų numylėtojo Mishos Shishkino…, tai mes nei nualpom, nei labai apsidžiaugėm. Nu, jo, pagalvojo knygų žiurkė – dar ko! Ir pavarčiusi akis (knygų žiurkių identiteto ženklas), parašė „jaunajam autoriui“, duodama suprasti, kad gal mūsų didenybės nenori rašyti blogų atsiliepimų jauniems autoriams (nes kas gi daugiau kreiptųsi per FB), nes kaip kitaip gali atsitikti su knyga pavadinimu „KGB vaikai“, dar vadinamos nuotykių romanu. Trumpai tariant, mūsų rašinėjmai yra nuoširdūs ir nepaperkami, ir mes iš anksto norėjom neMishą (Shishkiną) įspėti, kad sutartinai mylimiausia mūsų metų knyga yra „Laiškų knyga“ ir net KGB čia nepadės. Šakės, kaip juokinga dabar prisiminti.

Nu, žodžiu, šiaip ne taip mes susitarėm, kad ai, ką čia, jos didenybė žiurkė paskaitys du skyrius, ir jei jau tie skyriai bus totali kankynė, tai sutartinai apsimesim, kad nieko čia ir neįvyko, mes nebuvom susitikę ir niekas akių nevartė (kad akių nevartė, tai tikrai teks apsimesti). Kad jau man čia nesigautų aukščiau minėtos knygos apie knygų susitikimą su skaitytojais pirmoji dalis, aš prisipažinsiu, kad KGB mane pagavo, suvystė ir apgavo. Taip man ir reikia už akių vartymą ir išankstines nuostatas. Dabar, kai jau ją perskaičiau esu totali knygos fanė ir ne mažiau nei jaunasis autorius laukiu jos gimimo popieriniu pavidalu ir laikau kumščius už jos populiarumą ir pirmavimą visuose įmanomuose dešimtukuose. Ir taip yra dėl kelių priežasčių.

Pirmiausia, dar priklausau tai kartai x, kurioje gyvena knygos veikėjai. Na, gal viena koja – kokiu penkmečiu dar esu „maliavka“ knygos šutvei, bet vis dėlto priklausau ir esu visų tų pačių 1996 m. (jau net atrodo neįmanoma tokio skaičiaus suraityti klaviatūra) įvykių liudininkė. Man daugiau mažiau pažįstamas knygos slengas ir visi knygoje veikiantys daiktai ir su jais susiję jausmai – dideli (tikrai dideli) mobilieji telefonai, tam tikros automobilių rūšys, rūbai, kavinės, kvapai ir dainos dainos (nors rusiškų dainų aš ir nelabai ekspertė). Dar tas jausmas –  “tikrai taip buvo, buvau visai pamiršus, ir, o dieve, kaip seniai”! Taip seniai, kad jaunasis knygos autorius tikriausiai visai nebejaunasis ir aš pati tikriausiai nebeturėčiau pretenduoti į jaunosios skaitytojos titulą, o tais metais gimusieji tuoj tuoj įžengs į pinametystę.

Antriausia, nuotykiai tikrai prasideda nuo pirmųjų puslapių ir, patikėkit, nesibaigia, nežinau, kiek ten knygoje bus puslapių. Žodžiu, aš gavusi skaityti du skyrius, paskui graužiausi nagus, kad neturiu tolimesnių, ir nežinau, kas ten toliau tais 1996 m. dėjosi. O kai jau gavau visus kitus, tai skaičiau ligos patale, ir ačiū dievui, kad Sodra savo nedarbingumo taisyklėse nėra įrašiusi, kad „sėdint ant biuliotenio“ draudžiama skaityti, nes kitaip man sausio mėnesį grėstų badas. Va.

Trečiausia, na, visi mes žinom, lietuvių tautos santykius su lietuvių literatūra. Man visiškai nekliuvo, kad knyga yra lietuvių autoriaus, na, nejaučiau jokių užknisančių lietuviškumų, aišku, džiaugiausi, kad nereikia skaityti kokio googlinio vertimo – tiesiog atsipalaiduoji, įsijauti ir pirmyn.

4. Nieko aš nepasakosiu apie sukeistus vaikus ir jų keistus šeštuosius pojūčius (įdomu, kelintieji metai buvo Kašperovskio metai?), nei to, kas ką rado, kas sugriešijo, ar prarado, ir kas galiausiai buvo kaltas ar viską lėmė. Knyginių paslapčių neišduodu ir malonumo iš kitų skaitytojų neatiminėju. Aš tik labai džiaugiuosi, kad tokia knyga paliudys mano paauglystės metus (tikrai ji kaip savotiškas kasdienio gyvenimo dokumentas), kad kažkam paklausus, ką skaityti lengvo ir įdomaus, žinosiu, ką parekomenduoti  (šituo atveju, kaip daugelis mano draugų ir pažįstamų žino, dažniausiai neturėdavau, ką pasakyti, niekas kol kas neprašė parekomenduoti knygos, kad galėtų paverkti).

P.S. Knyga buvo perskaityta dar 2012 m., todėl nepagalvokite, kad išsižadėjau Shishkino ir geriausios fantastiškų (-ų) knygų žiurkių knygos.

P.P.S. Knygą skaičiau kaip nuotykių romaną ir nenuotykinės knygos gelmių ir prasmių neieškojau (nors, jei nori, tikrai gali užtikti – žiūrint, kaip pažiūrėsi)

P.P.P.S. Viršelis labai į temą!

Px4.S. Tikiuosi nepersistengiau girdama :). Pačio geriausio visiems skaitymo

http://www.kgbvaikai.lt

Vunderkindas

Mano draugė K.Ž.L. yra man rodžiusi savo nuotrauką iš koncerto muzikos mokykloje, kur ji šoka apsivilkusi ilgu sijonu. Atsimeni, Lina?Wunderkind-Grozni-Nikolai-9781451616910
O, Jurga, tu ar atsimeni savo smuiko futliarą ir glotnią jo rankeną?
Karolina, ar tu atsimeni solfedžio pamokas ir pianiną tavo kambaryje, kuriuo leisdavai man pabarškinti?

Va visi tie prisiminimai apie meno mokyklas man lindo į galvą, kai skaičiau Nikolai Grozni knygą “Wunderkind”, kurioje šešiolikmetis nepaprastai talentingas Konstantinas pasakoja apie mokslus Sofijos mokykloje talentingiems vaikams.

Ta mokykla – tarsi pragaras, kuriame vaikai muštruojami, ne vien tam kad taptų elitiniais muzikos atlikėjais, bet kad ir atitiktų komunistinio žmogaus standartus – t.y. paklustų, neklausinėtų, nusileistų autoritetams, mokėtų greitai surinkti kalašnikovą, paskųsti savo klasioką. Žodžiu, mums, dar tekusiems ragauti sovietinės propagandos labai pažįstami dalykai.
Bet ar talentas gali gyvuoti, jei jis nuolat spaudžiamas į vidutinybės rėmus? Ar gali talentas augti, jei ant tavęs už nepaklusnumą sistemai užsisėdęs mokytojų kolektyvas nuolat bando tave bausti? Ar talentui yra vietos ten, kur nėra vietos laisvei, kur net valytojos kiekvieną tavo žingsnį pranešinėja  mokyklos direktorei? Ar įmanoma būti aplinkoje, kurioje vien vidutinybės apdovanojamos?
Konstantinas, Vadimas ir Irina – pateko į mokyklą talentingiems dėl savo talento, o ne dėl to, kad tėvai ten įtaisė, sunkiai egzistuoja tokioje aplinkoje. Protestuoti kelių yra nedaug. Alkoholis, cigaretės, seksas mokyklos palėpėje, ir žinoma, muzika, kuri ir yra grožis Konstantino gyvenime, atsvara sistemai, galimybė ištrūkti iš sistemos, ir galimybė jausti daugiau nei rezignaciją.

Kaip menininkai jie privalo nuolat vienas su kitu konkuruoti. Grojimas yra individuali veikla, kai jie valandų valandas užrakinti savo mokytojų kabinete nesuskaičiuojamą kartų groja tą pačią Chopin sonatą no 2 in B-flat Minor, op 35.  Ir vistiek jie privalo būti gerais kolektyvo nariais, tad konfliktai individas-kolektyvas, menininkas-vidutinybė, žmogus-sistemos sraigtelis yra neišvengiami.

220px-Grozni

Nikolai Grozni

Man šitos knygos skaitymas buvo pasivaikšiojimas, kaip kad sakoma, down the memory lane:  prisiminimų man knyga kėlė daug.

Kaip darželyje mus visus susodindavo į vieną eilę ant kilimo, kur mums liepdavo sėdėti ištiesus kojas ir klausytis pasakojimo apie tai, kaip Leninas knygas nuo žąsų saugojo. Prisiminiau,  kaip mokytojai leisdavo sau ne tik šaukti, net ir pakelti ranką prieš moksleivius.

Prisimenu, kaip pradinių klasių mokytoja ant stendo, pavadinto “Gėda”, ir kur po užrašu buvo prisegtas paveiksliukas su kiaule, surašydavo išdykėlių, prastai besimokančių vardus.

Kaip ji vis pakomentuodavo, kad mano klasiokė Laisvė nebuvo spaliukė, kaip mokytoja mergaitėms nenešiojusioms didžiulių rusiškų bantų vis tai prikišdavo ir sugebėdavo net per klasės ekskursijas autobusu, kai mes dainuodavom dainą “O mes važiuojam važiuojam važiuojam”, įkišti posmelį “dainuojam dainuojam, kad mūsų Laisvė nemėgsta kaspinų”.

Ir labai gerai atsimenu, kai per radiją pirmą kartą grojo “Tautišką giesmę”, o mes ėmėm ir atsistojom prie suolų, o ji mums sakė “Nebūtina čia jums taip”.
Mokyklą  man dar priminė knygoje aprašomas epizodas su pradingusiais klasių žurnalais (klasiokai, ar atsimenat, kai dingo “alfa” klasės žurnalas?).

Muzika yra Konstantino kalba. N.Grozni smulkiai aprašo grojimo procesą, juodą darbą ir grožį, ir labai aišku, kad autorius gerai pažįsta tai, ką jis aprašo, nes pats N.Grozni (g.1973) jau nuo ketverių metų mokėsi grojimo, lankė National Music School Sofijoje, o būdamas dešimties jau laimėjo International Piano Award Salerno (Italija). Tad abejoti netenka, kad Konstantinas yra pats Nikolai Grozni, kad pasakojimas yra daugiau biografinis nei fiktyvus, kad visi tie knygoje minimi kūriniai valandų valandas yra jo paties groti tame užrakintame kabinete.
Neabejotina knygos stiprybė, tai būtent tie aprašymai, kai Konstantinas groja –  gniaužiantys kvapą, pakylėti, kone magiški. Skaičiau ir tuo pačiu tiesiog turėjau klausytis tų aprašomų kūrinių, net sąrašą Spotify esu padariusi tam reikalui.

Manau, jog knygą su ypatingu pasigerėjimu skaitys tie, kurie lankė muzikos mokyklas, kurie nekentė solfedžio, kurie kartais pianino dangtį užtrenkdavo supykę. Tie, kuriems teko ragauti sovietinės švietimo sistemos, tiems, kurie buvo spaliukai ir pionieriai, nes to labai norėjo, ir tiems, kurie sąmoningai atsisakė būti sistemos dalimi dėl ideologinių priežasčių.

“Because if we were all created idealists, then life was bound to be one relentless disappointment. But then, there was also music. We unlearned the lies with one hand and repeated them with the other.”

Knygos autorius Nokolai Grozni atlieka Chopin ballade No.2

K.Ž.G

Mergina su drakono tatuiruote

the girlŠtai kodėl neverta prasidėti su serialais. Ir knyginiais, ir neknyginiais. Jei yra dar viena ir dar viena serija, tai dzin  nemiegotos naktys ir sunkūs rytai. Taip ir aš preitą savaitę baigusi klausyti Drakono tatuiruotę, šiandien jau esu persiritusi į trečią antrosios knygos trečdalį, o vakar, kadangi gavau $10 dovaną iš Audible, nusipirkau ir paskutinę – koks skirtumas viena diena ankščiau, ar vėliau tai padarysiu. Tik žinau, kad dabar su kokiais vampyrais ar 50 (įtariu, tiek knygų reikia laukti) Grey pop pornų (beveik popkornų) tikrai neturiu jokio noro prasidėti.

Iš tiesų man net sunku apie tokias triletrines knygas rašyti, nes man atrodo, trileriai būna arba geri arba jų iš viso nebūna, kaip norit, taip supraskit. Na, tiesiog manau, kad jei tileris migdo ir leidžia kažkur nusvajoti, tai jis apskritai ne trileris. Nes trilerio gyvenimo tikslas yra suvalgyti visą tavo laiką ir dėmes,į ir dar kokią nemažą paranoją sukelti, pavyzdžiui, man dabar pastoviai vaidenasi, kad kažkas hackina mano kompą.

Mergina su drakono tatuiruote yra puikus trileris. Ir man dar labai patinka, kad jis yra europietiškas trileris, mane tiesiog veža keistoji Salander, ponas žurnalistas Mikael Blomkvist ir Berger, kuri turi crazy vyrą, toleruojantį jos meilužį. Esu visa tokia įsijautusi, kad klausinėju Giedrės, ar Švedijoj tikrai buvo koks nors panašus didelės kompanijos skandalas (gal dar bus su kokia Ikea 🙂 ). Žodiu, knyga trilerių mėgėjams, o aš jau galiu sau leisti pažiūrėti pirmąją dalį ekranizacijos. Iš tikro, tai ir noriu ir bijau.