Originalai. Kaip nesitaikstantys su taisyklėmis keičia pasaulį

originalai

Kad perskaitę knygą tapsite dideliais originalais, tai nesitikėkite. Stebuklingo recepto knygoje nėra. Bendrai gal ir yra, tik niekas kažkaip nenori juo patikėti. Tas stebuklingas receptas yra – darbas, darbas, darbas. Jei dirbsi, bandysi, suksi galvą, gal pasiseks, o gal ir nepasiseks. Mes visada žinome tik apie sėkmingas istorijas, na, dar apie nesėkmingas sėkmingai prasidėjusių istorijų pabaigas, iš kurių turime kažko pasimokyti, nors iš svetimų klaidų gi niekas nesimoko. Ar ne paradoksas, kad šią knygą parašęs žmogus pats realiai nėra sukūręs jokio bingo dalyko, na, išskyrus suvestinę apie originalias idėjas?

Tenka pabučiuoti labai daug varlių, kol randi princą.

Originalumas – tai drąsa ir pasverta rizika išbandyti kažką naujo, kažką kas nebūtinai pasiteisins, nebūtinai atsipirks. Kiek iš mūsų pasiruošę nusiristi nuo patogios sofos ir po darbo vėl eiti į originalumo paieškas? Kiek varlių pasiruošei pabučiuoti? Tik tie drąsuoliai, pasiruošę į savo idėją sukišti visas savo santaupas ir išnaudoti visą laisvalaikį, nebijantys, kad nieko nesigaus.

O bet tačiau autorius teigia, kad kuo daugiau idėjų sukaupi, tuo didesnė tikimybė pataikyti: “Originalūs kūrėjai sukuria daugybę idėjų, kurios tėra keistos mutacijos, aklagatviai ir visiškos nesėkmės. Bet tokios nesėkmės atsiperka, nes jie sukaupia didelį ypač novatoriškų idėjų telkinį.”

Tai jei mėgsti sėdėti ant sofos ir svajoti apie milijonus iš savo cool idėjos, tai sėkmės. Ypač, jei sėdi ir skaitai knygą (ir tikriausiai svajoji parašyti pačią geriausią – savąją) apie originalumą.

Šiaip labai smagi knyga, man visada patinka apie tas sėkmės istorijas paskaityti ir pasvajoti, kad dar ne vakaras. Arba pagalvoti, kad viskas ok, man labiau patinka ant sofos skaityti, aš nesu pasiruošusi skirti tiek laiko (10,000 valandų) ir neperskaityti tiek knygų bei prisiimti tiek rizikos.

Tačiau viskas gi prasideda nuo mažų žingsnelių – gal knygoje yra ta mintis, kuri padės, sumotyvuos ir paskatins. Čia tikrai yra gerų minčių, kurias galima panaudoti ir paprastam kasdieniame gyvenime ar darbe. Apie tai, kaip pripratinti auditoriją prie novatoriškų idėjų, kaip kalbėtis su potencialiais investuotojais, truputis psichologijos, truputis gyvenimo režisūros. Parašiau ir sugalvojau, kad vis dėlto turiu pakeisti knygos vertinimą goodreads 🙂

Apgailestaudami dėl originalumo pasaulyje stygiaus, kaltiname kūribingumo stoką. Jei žmonėms kiltų daugiau novatoriškų idėjų, visiems būtų geriau. Bet iš tiesų didžiausias kliuvinys originalumui – ne idėjų stygius, o jų atranka.

Advertisements

Pragaro ambulatorija

pragaro-ambulatorija-1

Achtung achtung visiems “Ligoninės priimamojo” (ER) Ir “Grey’s Anatomy” fanams (čia totaliai aš)! Išėjo lietuviška Grey anatomija (pirma dalis)! Prisipažinsiu, vakar knyga atsidūrė mano rankose ir skaičiau ją kol jau nebegalėjau bebūt atmerkus akis. Dar galvojau vis, nu, dar pakentėsiu, kaip nors tuos 50 likusių puslapių perskaitysiu dabar, nes dėl rytojaus nežinia.

Prisipažinsiu, kad knyga šiek tiek kitokia, nei galvojau, kažkaip daugiau galvojau, kad bus visokių situacijų iš gyvenimo, bet čia daugiau tokia pažintinė knyga, paskaninta gyvenimiškom situacijom. Juokingom. Su įspėjimais, kada juoktis (dėl visa ko), nes žinot, kaip būna, jei pacientas neteisingai supranta receptą ar gydymosi planą… Arba juokas nelaiku… Na, bet čia nesvarbu. Skaičiau ir stebėjausi, kaip galima šitaip patraukliai ir lengvai parašyti tokios temos tekstą. Man visada sunkoka skaityti negrožinę literatūrą, aš dažnai nusisvajoju ir turiu save lankose gaudyti, o čia tiesiog negalėjau atsiplėšti (kartojuosi).

Kam skirta knyga? Na, kaip jau minėjau, visiem medicininių serialų fanams, šiaip besidomintiems medicina ir sveikata, paniškai bijantiems baltų chalatų (kas suprastų, kad hashtagdaktaraiirgizmones), mėgstantiems įtempto siužeto istorijas, nesugalvojantiems kaip numesti svorio (dirbti skubios pagalbos skyriuje, kur nėra kada valgyti) ir šiaip plačiajai visuomenei linksmai šviesti. Imkit ir skaitykit. Dar mamai duokit, storam dėdei ir crazy tetai.

Septynios trumpos fizikos pamokos

septynios-trumpos-fizikos-pamokos-1

Aš iš karto prisipažinsiu, kad nesu fizikė anei matematikė, mano fizikos žinios pasibaigė kažkur anapus, kuris buvo prieš dvidešimt metų. Nepaisant tokio buvimo-nebuvimo, man fizika labai įdomu, tai aš naudojuosi kiekviena galimybe paskaityti apie tuos mokslus paprastų žmonių kalba. Dar kartą prisipažinsiu, kad net ir kai parašyta paprastų žmonių kalba, ir tai būna, kad nieko nesuprantu – ypač man sunku įsivaizduoti kvantus ir kvantinę mechaniką. Rimtai. Gal kas galite paaiškinti super super paprasta žmonių kalba?

Tai va, šita knyga yra dar vienas mano bandymas suprasti. Ir šį kartą toks visai vykęs, nes tikrai man atrodo, kad šį kartą supratau daug daugiau nei paprastai, o tai jau yra nerealu. Nors neprašyk paaiškinti, ką aš ten tokio supratau, nes dar nesupratau iki tokio lygio, kad kažkam galėčiau paaiškinti. Bet skaitydamą šitą knygelę net keletą kartų pajutau tą jausmą “wow”, tokią stebuklingą akimirką, kai atrodo, kad supratau, ko ankščiau nesupratau.

Taigi, jei tau labai įdomu kaip ten yra su tuo didžiuoju sprogimu ir kas buvo prieš jį, ir kas gresia, kai jis pasibaigs (aha!), arba kaip susijęs laikas ir šiluma, arba kas atsitinka žvaigždei, kai ji sudega, tai labai rekomenduoju šitą fantasitišką mažą knygutę paprastų žmonių kalba ir iliustracijomis paprastų žmonių smegenims.

The Explosive Child. A New Approach for Understanding and Parenting Easily Frustrated, Chronically Inflexible Children

explosive

Šitą knygą pasirinkau skaityti, nes ji buvo viena iš Austėjos Landsbergienės top rekomenduojamų knygų. Sąrašas štai toks (galite rasti FB):

6-austejos-knygos

Nr. 1 ir 5 kažkada jau skaičiau, beje, kažkaip man jos nepadarė didelio įspūdžio, na, pirmoji kažkaip nelabai man gal tada daėjo, kaip ten ką rekia daryti (reikės iš naujo perverst), arba gal nelabai gavau situacijų pavyzdžių, kurie man būtų aktualūs, o gal nelabai gavau išeičių pavyzdžių arba jie man atrodė nelabai realūs, na, kažkas panašaus. Tai ėjau sąrašu toliau ir pradėjau nuo galo. Ne vien todėl, kad mano vaikai būna explosive kaip bomba, bet ir todėl, kad aš irgi esu explosive mother. Tikriausiai todėl ir vaikai būna explosive. (Reikia būti savikritiškai arba obuoliai nuo obels bla bla bla).

Tai, jei trumpai, tai ši knyga man labai patiko ir manau bus labai naudinga mūsų šeimos gyvenime. Aš ją visaip prisibraukiau ir skirtukų prisidėliojau, kad kitą kartą galėčiau greitai peržvelgti pagrindines mintis, strategijas ir pavyzdžius. Žinau, kad reikės laiko, kad galėčiau efektyviai taikyti siūlomas technikas, bet dabar esu tiesiog patenkinta, kad jas žinau. Nes, varge, koks sudėtingas jausmas nežinoti, kad nežinai.

Taip pat galiu pasakyti, kad knygą skaičiau ne vien dėl to, kad žinočiau, kaip elgtis per bombines situacijas, bet ir profilaktiškai. Kad žinočiau, kaip man nesielgti. Nesielgti iš nežinojimo, iš nesupratimo ir pamiršimo, kad mano vaikas yra kitoks nei aš, kad jam gal svarbūs kitokie dalykai nei, pvz., kad buvo svarbūs man, kai buvau vaikas. Žodžiu, bet kokiu atveju, ratelis susisuka taip, kad keistis pirmiausia reikia tėvam, o paskui ir vaikai atsikeis, nes “Kids do well if they can.” O jei negali, vadinasi turi sunkumų, o už sunkumus gi mes žmonių nebaudžiam, mes stengiames jiems padėti. Žmonėms taip, bet, kaip bebūtų ironiška – ne vaikams.

Labai rekomenduoju ir jau laukiu vaikų grįžtant iš mokyklos. Noriu pakalbėt apie, tai, ką vakar padariau ne taip. Jie irgi padarė, bet so did I.

P.S. Ačiū Austėjai už rekomendaciją.

PSS Jei norite pavyzdžių, su kokiais sunkumais gali susidurti vaikas, žiūrėkite čia.

 

 

Kaip užauginti žmogų

ausra

 

Labai patiko. Labai koncentruota ir nedaugiažodžiaujanti knyga. Summary (santrauka?) apie įvairius vaiko augimo tarpsnius ir ką su tais vaikais daryti, kai nebežinai, ką daryti. O taip kartas nuo karto vis nutinka. Ir tada reikia ramiai pakvėpuoti ir atsiremti į kokį protingą žodį. Tai manau, kad ši knyga bus man tas protingas žodis ir nuo šiol gyvens kur nors aplink mano miegamojo knygų stirtą, ir bus nuolatos vartoma. Tik pirmiausia bus įduota perskaityti vyrui kaip privalomas skaitinys.

Įdomu, kad nebuvo kažkokių labai naujų ar nustebinančių dalykų, lyg ir viskas girdėta, tai knygose skaityta, tai straipsniuose, bet labai gerai dar ir dar kartą perskaityti, prisiminti, pagauti save autorės pristatomuose pavyzdžiuose, pažvelgti iš vaiko pusės, suprasti, kaip jam atrodo, nes atrodo tai dažnai visiškai kitaip, nei mes įsivaizduojame.

Skaitant kiek erzino išnašos, kurios atkartoja patį tekstą. Suprantu, kad norėta išskirti svarbią mintį, bet gal tada būtų gerai ją perfrazuoti ir taip užakcentuoti, o ne perrašyti pažodžiui. Trukdė skaityti, vėliau jau praleidinėdavau tuos “boxus”. Ir dar smagu, kad minštais viršeliais, kažkaip tada knyga pasidaro labiau stalo darbinė nuolatos naudojama knyga.

Santykiai nėra duotybė.

Nuo čia visa kūryba ir prasideda. Nuo minties, kad turėsi vaiką. Laimingi tie, kurie perskaitys kilus tai minčiai.

 

 

Save keičiančios smegenys

Save-keiciancios-smegenys_medium

Atsiprašau, didesnio paveikslėlio nėra, o kadangi knygos klausiausi, tai nufotkint negaliu.

Brain-That-Changes-Itself

Knyga labai patiko, labai įdomi. Sėdžiu visa patenkinta ir džiaugiuosi savo smegenimis, nes pagal knygą įsivaizduoju, kaip jos viską gali ir kad nežadu leisti joms su laiku apkerpėti ar kitaip nukvakti. Tegul nė nebando. Bus treniruojamos ir dresiruojamos. Ir jokių ten “Man su atmintim blogai.” Basta. Užteks. Kadangi yra stebuklingas instrumentas, tai tegul stebuklus man ir demonstruoja. Nes knygoje, tai patikėkit, tiek visokiausių stebuklingų dalykų prašyta, ir niekam ne paslaptis, kad mes tų savo turtų ir užslėptų lobių papraščiausiai nemokame panaudoti, o sudėtingiausiai – dar tiek apie šitą lobį nesuprantame.

Gyvūnų mylėtojams rekomenduoju skaityti atsargiai, nes, ačiū gyvūnams (žemai lenkiuosi), bandymų su jais dėka, mums pavyko šį tą apie savo smegenis suprasti. Bet silpniems nervams greičiausiai bus per žiauru apie tai skaityti.

Šiaip manau ši knyga turėtų būti analizuojama per biologijos pamokas, nes tada visiems būtų žiauriai įdomu ir visi norėtų būti mokslininkais. Gal kiek perdedu, bet aš tai tikrai būčiau norėjus, gal šios knygos ir pritrūko iki visiško norėjimo. O taip pat ir per kūno kultūrą, nes būtų irgi buvę super įdomu, o geriausia, tai kad bendrai per biologiją ir fizinį, ir tada Lietuvoj visi būtų žiauriai protingi. Tai va, šviesios ateities knyga. Netingėkit, paskaitykit, ypač tie, kurie savo aplinkoje turite nukentėjusių nuo insulto ar šiaip dėl įvairių traumų turinčių problemų su judėjimu, koordinacija ir taip toliau. Nes gal ši knyga taps šviesa tunelio gale.

Balansas

balansas

Kai kur numatau maisto blogerius mininčius savo tinklaraščio lankomumą, pasiguodžiu, kad nėra ko lygintis, nes valgo tai visi, o štai skaito toli gražu ne. Jei knygas valgytume, gal ir knygų blogai  (LT) turėtų milijoną lankytojų per dieną.

Maisto knygos yra tarpinė stotelė tarp knygų skaitytojų ir vagytojų. Aš labai mėgstu maisto gaminimo knygas, nes dažniausiai jos būna labai gražios, atspausdintos ant gero popieriaus ir dar su gražiomis nuotraukomis. Vartau ir gėriuosi. Ir nors pati namie turiu keletą maisto gaminimo knygų ir net turiu susižymėjusi man labiausiai patikusius receptus, kuriuos, mano manymu, net aš, gaminimo nemokša, sugebėčiau pagaminti, dažniausiai jomis nesinaudoju. Jei noriu kažkokio recepto, dažniausiai ieškau internete. Štai toks paradoksas.

Taigi, istorinis momentas, nes šiandien aprašoma pirmoji mūsų blogo kulinarinė knyga. Na, sakysit, ką gi aš ten perskaičiau, receptus ar ką, kad čia dabar aprašynėsiu. Akyli blogo sekėjai tikriausiai prisimena, kad knygą gavau dovanų knygų mugėje, o receptų perskaičiau tik kai kuriuos, skaniausiai atrodančius, o bet tačiau ten yra kur kas daugiau nei receptai. Ir aš visiškai nesišaipydama ir net nevartydama akių sakau, kad ten yra sudėtos geros savijautos paslaptys. Prašom nevartyt akių. Rimtai. Nes “paslaptis” išbandžiau ant savo valios, geros savijautos ir savo lašinių (cha cha cha) ir jos tikrai veikia. Tiesiogiai proporcingai veikia gerą savijautą ir atvirkščiai proporcingai lašinius. Kuo didesnė valia, tuo geresnė savijauta ir tuo labiau šakės lašiniams (iš tikro lašiniai yra kodinis aknės, blogo cholesterolio, aukšto kraujospūdžio ir visokių kitokių velnių žodis). Tai va. Šiuo metu man su valia dėl tam tikrų priežasčių (visiškai nepateisinamų) nesiseka, tai įsivaidzuokite, kaip man viskas veikia proporcingai ir atvirkščiai proporcingai. Negalėčiau knygos autorei Vaidai pažiūrėt į akis. Na, bet mano tokia natūra, kad vis tiek žiūriu ir dar juokiuosi. Ir savęs, aišku.

O knygoje viskas labai aišku ir paprasta – labas rytas, pusryčiai. Paskaitai, ką valgyti pusryčiams, o paskui pasižiūri receptus su jau minėtomis gražiomis nuotraukomis. Pažiūri ir jau pavalgęs. O iš tikro tai paskaičiau ir pradėjau gardinti savo rytinę košę lydytam svieste patroškintom daržovėm. Taip paskanėjo mano pusryčiai! Dar reikia kažkaip nepamiršti gardinimo riešutais ir sėklomis, alyvuogėm, užtepėlėm ir kokiu pesto. Pastoviai pamirštu, nes virtuvėj neturiu fantazijos (išskyrus patiekalų sugadinimo).

Tada, aišku, laba diena, pietūs, ir viso gero vakarienė. Ir dar viskas turi būt skanu. Nes kaip gali būt neskanu, jei skaniai nufotografuota. 😉

Nors ant knygos yra nuoroda, kad joje “skanus maistas ir sveikos gyvensenos idėjos aktyviems žmonėms”, o knygų žiurkės aktyviai dirba galva, na, dar ir su kompo klaviatūra, vis tiek galite rasti geros savijautos patarimų ir patiekalų, kurių gal tik mažiau valgyti reikėtų nei dideliems aktyvistams.

Dabar tai norėčiau išbandyti burokėlių rauginimo receptą, bet nesu net ragavus raugintų burokėlių, kaip žinoti, kad tai, kas gavosi yra tai, kas turėjo gautis? Štai kur klausimas.

Speaking of Boys

boys

Raising Cain berniukų mamoms ir tėčiams reikia turėti prie lovos ir nuolatos skaityti. Neiškenčiau ir nusipirkau dar vieną to paties autoriaus knygą. Nepasakyčiau, kad sužinojau labai daug naujienų, tačiau daug dalykų tikrai priminė – kaip suprasti berniukus, kaip elgtis, kaip reaguoti. Visokiais atvejais – kai jaučiate, kad tolsta jūsų štai prieš mėnesį dar buvęs jaukus ir meilus nuolatos besiglostęs berniūkštis, kai mušasi su broliu arba tyčiojasi iš paauglės sesers, kai tėčiui depresija, kai pagavote rūkant, jei įtariate, kad sūnus homoseksualus, jei radote prezervatyvų, jei problemos su mokykla ir dar koks šimtas reikalų.

Knyga dialogo forma – klausimas iš susirūpinusios mamos ar tėčio, o tada autoriaus atsakymas. “Raising Cain” nepermuša, tačiau praktiškai labai naudinga, lengviau atpažinti ir pritaikyti situacijas. Net jei tavo berniukas dar visai mažas – geriau būti visaip pasiruošus. Įdomu, kad dažname patarime autorius sako maždaug taip: “Na, jei norite visisškai sugadinti savo santykius su sūnumi, tai elgitės taip, tačiau, jei norite santykius išaikyti…” Čia jau prasideda aukštoji matematika. Kartais ir santykiuose kaip matematikoje galima pritaikyti kokią nors formulę, pvz.:

All boys need from their mother is the mother’s calm acceptance that they are growing into men.

Raising Cain. Protecting the Emotional Life of Boys

raising

Šitos knygos nevadinsiu metų knyga, nes ji yra viso gyvenimo knyga ir turėtų būti privaloma perskaityti visiems, kas turi reikalų su berniukais. Kaip ant knygos sako The Washington Post: “Brilliant… required reading for anyone raising – or educating – a boy.” Ir kaip dažnai visokie užrašai ant knygų viršelių būna visiški pliurpalai, tai šis yra grynų gryniausia tiesa.

Knyga mano rankose atsidūrė rekomendavus mano pusseserei, auginančiai du žavingus berniukus. Pati auginu vieną, ne mažiau žavingą, ir, prisipažinsiu, kartas nuo karto atsiduriu visiškoj aklavietėj, nes nei beišmanau, kaip su tuo savo berniuku tvarkytis, nei suprantu, kas jo galvoje dedasi. Tai perkaičiusi šią knygą, galima sakyti, patyriau nušvitimą. Garbės žodis. Aš pati nelabai tikiu visokiais nušvitimais, kaip ir skambiais žodžiais ant knygų viršelių, bet šios knygos žodžiai pataikė tiesiai, kur reikia – ir į protą, ir į širdį, gavosi cheminė reakcija ir užsidegė lemputė mano galvoje.

Ir kas ten tokio stebuklingo? Man tas stebuklas yra labai aiškiai, labai nenuobodžiai (!) ir labai suprantamai paaiškintas berniuko emocinis pasaulis, leista pažiūrėti jo akimis, kaip viskas atrodo, kaip jaučiasi ir kodėl išprovokuoja vienokį ar kitokį elgesį. Su daugybe dialogų, pavyzdžių ir paaiškinimų.

Niekam ne naujiena, kad mūsų kultūroje berniuko emocinis pasaulis yra supaprastintas iki dviejų trijų emocijų, dažniausiai – pykčio ir džiaugsmo, berniukai (dėl įsitvirtinusios mačizmo, kietumo kultūros, na, žinote, vyrai neverkia ir t.t.) tiesiog neišmokomi atpažinti kitų emocijų ir pasimatę patys nuo savęs visas kitokias, dažniausiai neigiamas emocijas, išreiškia viena tų, kurią gerai pažįsta, ir, savaime suprantama, ta gerai pažįstama emocija yra pyktis, agresija. O iš tikro turėtų būti liūdesys, sumišimas, skausmas, pasimetimas, nesaugumas. Dėl šio nesupratimo, berniukai gauna “piktų”, “agresyvių” vaikų etiketes ir yra nurašomi, įvardijami kaip nepatogūs, izoliuojami, kad netrukdytų, kai iš tikro, piktumas ir agresija yra ženklas, kad vaikui reikia padėti, kad vyksta kažkas, ko jis pats greičiausiai nesupranta.

Knygoje nagrinėjami berniuko ir tėvo, berniuko ir mamos santykiai, ko, kuriuo augimo laikotarpiu berniukui iš tų santykių reikia, alkoholis, narkotikai, santykiai su mergaitėmis, seksualinis gyvenimas ir t.t. Labai sunku čia trumpai viską suvardinti, dėl to labai labai rekomenduoju.

Start with Why

start

Knygos sutrauktinė: kad būtų sėkmingas verslas ar kažkas kitas, ką veiki (ar nori parduoti), tai pirmiausia turi žinoti, kodėl darai, ką darai. Taip siųsdamas žinią rinkai/aplinkai daug sėkmingiau pasieksi to, ko sieki. Labai paprasta: jei pats nežinai, kodėl darai, ką darai, kaip gali tavo pirkėjas/naudotojas/vartotojas tavęs norėti? Pvz? Spėkite! Be išimčių dabar visose panašiose knygose pagrindinis pavyzdys – Apple. Jau net nuobodu darosi – net kai gaminu tualetinį popierių, vis tiek turiu žiūrėti, kaip daro Apple. Toks pat inovatyvus ir verčiantis pasaulį aukštyn kojom.

Beje, įtariu knygos galėjau ir neklausyti, nes štai įvedus knygos pavadinimą, pirmiausia išmeta TED. Taip kad būčiau per pusvalandį sužinojus panašiai, ką per suklausiau per aštuonias valandas. Dar nežiūrėjau, tik spėju. Šiaip pati idėja – liuks, reikia perkratyti viską, ka darau ir paklausti savęs – Kodėl? Įtariu, bus galima atsikratyti daug nereikalingų ir nereikšmingų veiklų (jei jau atsitiktų taip, kad nemokėčiau net sau pasiaiškint, kodėl?).
start with

Your Competent Child arba kaip netapti monstrais

‘When I say that children are competent, I mean that they are in a position to teach us what we need to learn. They give us the feedback that makes it possible for us to regain our own lost competence and help us to discard our unfrutitful, unloving, and self-destructive patterns of behaviour. To learn from our children in this way demands much more than that we speak democraticallu with them. It means that we must develop a kind of dialogue that many adults are unable to establish even with other adults: that is to say, a personal dialogues based on equal dignity.’

childŠitas pajuodintas sakinys yra labai ypatingas sakinys, kai galvoju apie vaikų ir tėvų santykius. O galvoju apie tai dažnai, o ypač tada, kai mama KŽL pavirsta į kažkokį nebekontroliuojamą mamamonstrą. Tada pasižiūriu į veidrodį ir negaliu patikėti, kad čia esu aš (iš tikrųju tai net nežiūriu, nes ir taip baisu). Ir žinau, kad jau laikas sustoti, susitelkti į save ir paskaityti kokią nors protingą knygą, kad geriau suprasčiau, kodėl pavirstu į mamamonstrą ir ką daryti, kad daugiau taip neatsitiktų. Taip taip, vaikai išveda iš kantrybės, manipuliuoja ir visaip kitaip  nuostabiai erzina, bet tai visai nereiškia, kad dėl to reikia būti mamamonstru. Ir nesakykit, kad tai yra lengva. O ir kam lengva šiais laikais (cha cha). Ypač, kai “keliolika šimtmečių mes mokėme vaikus gerbti jėgą, autoritetą ir smurtą, ir niekada nemokėm gerbti kito žmogaus.” Reikia kartais vedlio iš situacijos, kai žinai, kad darai kažkaip negerai, bet nežinai, kaip daryti kitaip. Ir nesakykit man, prašau, kad čia ne aš mamamonstras, o mano vaikai maži monstriukai arba net tironai, nes vis dėlto, aš manau, kad tiek mama, tiek vaikai pirmiausia yra žmonės ir kai visi pradeda šeimoj virsti monstrais, pirmiausia reikia dešimt kartų pakvėpuoti ir vėl atvirsti žmonėmis, o ne pradėti karą pavadinimu “išsiaiškinsim dar, kas čia situacijos šeimininkas”. Pakvėpavus dar paskaityti protingą knygą. Tikriausiai teks ją skaityti visą gyvenimą, nes vis dėlto kartais tikrai sunku atpažinti situacijas, suprasti vaiko siunčiamą žinią, kartais net suprasti save ir savo jausmus. Tokia tad dabar knyga guli šalia mano lovos naktinės lempos. (Iš tikro prisipažinsiu, kad ta naktinė lempa jau du metai guli saugiai supakuota dėžėje, kad mažieji monstrai nesudaužytų jos jau pirmą ištraukimo į šviesą dieną). Skaitykit vardan šviesesnės mūsų visų ateities.

Mums reikia pasikalbėti apie mamą

Prieš “Mums reikia pasikalbėti apie Keviną”  (apie kurią kalbėsiu kitame įraše) perskaičiau knygą “Kaltės draugijoje”, kurią parašė Ylva Elvin-Nowak. Ši knyga remiasi jos disertacija, kurios tema yra motinystė ir kaltė. Knygoje kalbama apie tai, kad motinystė ir kaltės jausmas mūsų visuomenėje yra labai tampriai susiję.

Autorė teigia, jog šiandien mamos  jaučia “ypatingą kaltę, tam tikrą kasdieninę kaltę, atsirandančia su vaikais susijusiose situacijose. Dažniausiai kalba neina apie tam tikrą specifinę, apribotą situaciją kaip ”Tą kartą kai buvau neištikima” ar “Tą kartą, kai apsivogiau”, o apie daugiau ar mažiau nuolatinę kasdieninę kaltę, kuri yra labai apsunkinanti, bet dažniausiai su kuria įmanoma gyventi” ir kad tas  “kaltės jausmas , nesugebėjimas ar nenusisekimas kyla  daugiau iš jos pačios nei aplinkinių “.

Autorė teigia, jog “būti mama yra daugialypė būsena ir pozicija. Kaip mes suvokiame, elgiamės ir vertiname save pačias kaip mamas priklauso ne tik nuo mūsų asmeninės patirties, bet  ir nuo istorinio laikmečio, kultūrinio ir politinio konsteksto, kuriame esame“.

Autorė rašo, jog atsakomybė už vaikus yra stipriau užkoduota moteriškumo sąvokoje, nei sąvokoje “vyriškumas”, todėl vyrai turi didesnę galimybę patys pasirinkti, kokio laipsnio atsakomybę  prisiimti už vaikų kasdieninį gyvenimą.  Moterys neturi tokios pačios galimybės mažiau aktyviai dalyvauti savo vaikų gyvenime, nes jos vertinamos pagal visiškai kitą skalę nei lygiai taip pat besielgiantys vyrai.

Situacija iš mūsų gyvenimo: Vyras vienas su vežimėliu- ojojoj kaip gražu, koks jis geras tėtis, kad būna su vaiku. Ar įsivaizduojatm, kad kas nors pasakyt “Ojoj kokia gera mama, kad ji išėjo su vaiku pasivaikščioti”? Kai su mūsų pirmagimiu mano vyras nuėjo į parapijos namuose trečiadieniais vykstančią dainų valandėlę kūdikiams, prie jo priėjo kunigas, paspaudė ranką ir pasidžiaugė, jog smagu buvo matyti tėtį. Tuo metu aplink esančių dešimties mamų jis nepuolė girti, nes joms egzistuoja kita vertinimo skalė.

Arba kita situacija: po antrojo vaiko gimimo mes nusprendėme, kad nuo antro vaiko mėnesio abu dirbsime po pusę savaitės, o kitą pusė kuris nors iš mūsų bus namuose su vaikais. Mano vyras sulaukė daugybės komplimentų kad jis yra nuostabus tėtis, jog nori dalintis tėvystės atostogas lygiai.

Kai aš papasakodavau aplinkiniams apie mūsų planus, tai išgirsdavau porą komentarų “Aha…tai reiškai jog nemaitinsi vaiko” (Atrodo, jog tai vienintelis “būti mama” aspektas) arba “Ar neskaudės širdies palikti tokį mažutėlį namuose ir eiti į darbą?” Mano vyro, žinoma, niekas neklausė, ar jam nebus liūdna rytais išeiti į darbą. Nors abu su vaikais būsime lygiai tiek pat laiko, sulaukiame visisškai skirtingų komentarų…

Man pačiai labai patiko, kai autorė rašo, jog mamos bando derėtis su savo kaltės jausmu. Pavyzdžiui, daug mamų, tarkim einančių pasportuoti, ar susitikti su draugėmis labai dažnai sako : “Turiu tai padaryti. Turiu šiek tiek laiko skirt sau, kad vėliau galėčiau būti gera ir linksma mama” (Ojėtus kaip man šitas paaiškinimas pažįstamas).

Y.Elvin-Nowak sako, jog tokiu būdu mamos bando nugesinti savo kaltės jausmą, jog tada, kai mamos tiesiogiai nevykdo savo kaip mamiško darbo, jos jaučia kaltę, kad daro kažką sau, o ne vaikams. Daugelis mamų negali pasakyti, jog daro tai tik dėl savęs. Taškas.

Dar man patiko, kai autorė rašė apie pasidalijimą darbais namuose. Iš jos vykdytų interviu paaiškėjo, jog net porose, kuriose  darbai dalijami beveik lygiai, dažniausiai būtent moterys prisiima “nematomą atsakomybę”. Tokią atsakomybę, kurią ant popieriaus ne visada išreikši. “Prisiimti atsakomybę už vaikus, namus ir šeimą reiškia ne vien praktiškus darbus, bet taip pat ir daryti situacijos apžvalgą, planuoti ateičiai. ” Knygoje net yra terminas “mamos su žuvėdros žvilgsniu”, t.y. mamos, kurios iš aukščiau viską mato, žino, kokios kliūtys priekyje, planuoja, sudaro dalykų, kuriuos reikia atlikti sąrašus, guli su tais sąrašais galvoje niekaip neužmigdamos, na, trumpiau sakant, yra šeimos projekto vadovės.  Kas jūsų šeimoje žino visų vaikų batų ir drabužių dydžius? Kuris iš jūsų šeimoje perka dovanas vaikų draugų gimtadieniams? Kuris iš jūsų dviejų prigalvoja žaidimų ir veiklos per vaikų gimtadienius? Kuris labiausiai išgyvena, jei pamiršo darželyje palikti rūbus nuo lietaus? Kuris iš jūsų labiau jaudinasi, jog vaikai darželyje būna per ilgai?

Ir dar viena labai įstrigusi citata: “Nesvarbu ar mes pateisiname ar teisiame kitų mamų elgesį, mes patvirtiname savo pačių trapų pranašumą. Jei jauti daug kasdieninės kaltės ir dažnai jautiesi nepakankama,  gera valandėlei pailsėti žinant, jog “aš bent nesu tokia ar anokia”. Matydama kitų žmonių trūkumus  valandėlei galiu pasijusti esanti pakankama.”

K.Ž.G

Kodėl mūsų vaikai virsta tironais

Na, taip, namuose dažnokai būna chaosas, neapseina vakaras be spiegimo, amžino ašarojimo ir taip toliau, ir panašiai. Atrodo baisi katastrofa, kol nepasišneki su kita šeima, turinčia mažų vaikų ir pamatai, kad nesi išimtis. Fuu… atsikvėpi sekundei, o paskui pamatai knygą tokiu pavadinimu ir vaikštai aplink ratais, kol paimi, paskaitai, kažką supranti, kažko ne, pradedi galvoti – kam čia negerai – ar man, ar autoriui, ar knygai. Žodžiu, stebuklingo vaisto nerasi. O pasigedau. Na, ne išgelbėjimo ir net ne palengvėjimo, bet pasigedau papraščiausių patarimų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Nes autorius įvardina problemą ir netgi jos priežastis (na, jo manymu priežastis), o va patarimais tai nesišvaisto ir dėl to knyga man pasirodė tokia kažkokia – medaus laižymas per stiklą.

Tikriausiai jau pagalvosit, kad aš apskritai per daug dažnai būnu be nuomonės (čia man taip atrodo), bet po šitos knygos tai esu confused. Sutinku, kad kažkas darosi negero su kai kuriais tėvais ir vaikais, nes girdžiu apie tai iš mamos, kuri yra pradinukų mokytoja. Tuos mamos pasakojimus irgi turiu truputį praskiesti, na, tiesiog iš patirties, bet daugelį autoriaus paskojimų vis dėlto atpažinau tuose  pasakojimuose, na, pavyzdžiui, tėvų nesugebėjimą suprasti kažkokios vaiko problemos priežasties, nes bet kokiu atveju visada yra kalti visi, kas įmanoma, išskyrus juos pačius.

Autorius siūlo vaikus laikyti vaikais, o ne mažais suaugėliais ir savo partneriais, bet, skaitant, man nelabai aišku, ką jis būtent tuo laiko (aišku, kilo minčių dėl vertimo variacijų), na, tuo partneriavimu, nes vaiko lipimo ant galvos tuo nelaikau, bet nesuprantu, kodėl turėtų būti blogai duoti vaikui pasisakyti ir pasireikšti, pasirinkti, jei tie dalykai jam nėra mirties ar gyvybės klausimas. Žodžiu toks įspūdis, kad užauginti normalų žmogų, reikia auginti robotuką, nes leisti vaikui pareikšti savo nuomonę (dar nereiškia, kad sutikti su ja ir leisti taip elgtis, tik pareikšti)- prie gero neprives.

Pavyzdžiui, autorius mano, kad mokymasis grupėse yra viena iš ypatingai blogų mokymosi praktikų (p.87), nes vaikas žiūri ne į vadovaujantį mokytoją, o į klasės draugus, be to, sėdi šonu arba nugara į lentą ir tai yra labai blogai, nes netinkamai apkraunamas stuburas ir tt. Smerkiama ir variacija nuo pamokų, kurias tiksliai žymi skambutis ir t.t. ir t.t. Na, žodžiu, nežinau, nežinau. Sutinku, kad autorius įžvelgia problemą, bet gal jau kokie specialistai pedagogai galėtų pasakyti, kokia ta jo priežasčių įžvelgimo vertė.

Užkliuvo ir knygos struktūra. Autorius dėsto skyrelio mintis, o paskui pateikia pavyzdį iš gyvenimo. Ir viskas. Skyrelio pabaiga. Lieki it musę kandęs – toliau nagrinėkis pats, arba skaityk skyrelį iš pradžių. Ką žinau, man belieka tik akis pavartyti… Žodžiu, jei ką sudomino, prašom kreiptis, galiu duot paskaityt.