Įstabiosios medžiagos: neįprasti pasakojimai apie tai, iš ko sudarytas mūsų pasaulis

Image result for įstabiosios medžiagos

Prisipažinsiu, šįsyk sugundė viršelis. Šiaip labai mėgstu skaityti mokslo populiarinimo knygas – apie sudėtingus dalykus – paprastai (daugiausia tikriausiai esu skaičius apie kvantinę fiziką – kiekvieną kartą vis iš naujo bandau suprast ir užvertus knygą pamirštu, ką ten supratau), mėgstu ir tingiu, nes nelabai paskaitysi vėliais vakarais, kada smegenys ant išsijungimo ribos, o čia reikia tekstą suprast.

Vienžo, labai patiko šioji. Gal ne visi skyriai vienodai, bet buvo tokių, sakyčiau, stebuklingų. Pavyzdžiui? Na, pavyzdžiui, tokių, kad iš vakaro prisiskaičius, kolegom kitą dieną aiškindavau, kokių stebuklų yra šiam pasauly. Imkim kad ir aerogelį. Eina sau, toks, žinokit, žydras debesėlis, tik ne iš animacinio filmo! O kur dar instrukcijos, kaip pagaminti legendinį samurajų kardą, kuris vienu užsimojimu nukirsdavo priešininkui galvą(aš kaip nukritus iš mėnulio sužinojau iš ko pagamintas plienas – neprisimenu, kurią- fizikos archemijos pamoką šiuo atveju pramiegojau mokyklos laikais).

Taigi atradau visai nežinomų daykų, kai kuriuos žinojau, buvau kažką girdėjus, bet knygos autorius taip smagiai for dummies pasakoja, kad galėtum apie visą pasaulį skaityti ir nenusibostų. Beje, kai skaičiau apie šokoladą, garbės žodis, norėjau vidury nakties lipt iš lovos ieškot šių malonumo molekulių. Spėkit, ar susilaikiau?

Labai rekomenduoju, ypač mokiniams, kuriems niekaip nepavyksta įžiebti meilės fizikai ir chemijai, ir mokytojams, kuriems pritūksta fantazijos tą meilę žiebiant.

Ramūs tėvai, laimingi vaikai

Image result for ramūs tėvai

Kaip tik šiandien atėjo toks video, kuris atspindi tai, apie ką yra ši knyga.

Knyga, kuri turi būti ant visų tėvų naktinio stalelio (vėl aš apie tą patį). Ji turi būti nuolatos skaitoma (čia primenu sau). (Na, negalioja tėvams, kurie yra patys tobuli ir turi tobulus vaikus. Tiesą pasakius, nemanau, kad taip būna, o jei manote, kad jūs tokie esate, tai susirūpinkite, nes tikriausiai kažko per rožinį debesėlį nematote.)

Kad matytumėte, kiek aš šioje knygoje prisibraukiau (atleiskit, visi, kurie manot, kad tai neleistina)! Dabar vartau knygą – pribraukyta net tušinuku, nes, matyt, tuo metu, po ranka neturėjau pieštuko – jau buvau supratus, kad čia bus darbinė knyga.

Tikriausiai pastebėjot, kad tokių knygų jau esu skaičius ne vieną, bet tikriausiai jų nebus per daug, o ir kiekviena nors ir apie tą patį kalba, bet vis kitokiu kampu, kitokiais žodžiais. Svarbiausia reikia kažkaip įsikalti į galvą, kad blogas vaiko elgesys yra pagalbos šauksmas – jis dėl kažko jaučia nerimą, kažko bijo, dažnai net pats nesuvokia, ko, jam negera – įsivaizduokite, jei jūs taip jaučiatės, o jus dar ateina ir apšaukia mylimiausias žmogus (o juk taip dažniausiai ir atsitinka, deja). Tad pats sunkiausias (bent jau man) žingsnis yra karštakošiškai nesureaguoti į blogą elgesį ir suskaičiavus iki 10, pasistengti suprasti, kame yra jo ištakos.

Taigi, raktas į gerus tėvų ir vaikų santykius yra ramybė. Nes ramioje būsenoje sugebėsite įsiklausyti, ką vaikas nori jums pasakyti nemokėdamas to pasakyti. Sudėtingas reikalas. Ir išlaikyti ramybę, ir suprasti. Dėl to ir skaitau. Kad ir milijoninį kartą, ir vis apie tą patį.

Visiems netobulai geriems tėvams.

 

 

Sapiens. Glausta žmonijos istorija

Image result for sapiens glausta zmonijos

Jaučiuosi nuveikusi didelį darbą. Negrožinės knygos man labai patinka ir labai įdomu, ir t.t., bet turiu reikalų su jų skaitymu, nes tas skaitymas labiau darbas nei malonumas. Tad, pvz., jei nuvargus vėlai vakare puikiausiai galiu paskaityti grožinę knygą, tai su negrožine taip nepavyksta. Tad ir pats skaitymas ilgiau užsitęsia, tuo labiau, kad šios knygos bereikalingai nereikėjo pūsti – joje ir taip pakankamai teksto, kad knyga būtų stora ir užtektų keliems savaitgaliams ir daugiau. Toks jausmas, kad vieną knygą visą mėnesį skaičiau.

Dabar tai prisijungsiu prie knygą giriančiųjų choro – ji tikrai pagauliai parašyta, tad pats skaitymo procesas tikrai smagus, na, ir, žinoma, naudingas. Kadangi artimiausiu metu ruošiuosi skaityti tokią pat glaustą Lietuvos istoriją, tai “Sapiens” tikrai puikiai papureno istorines dirvas, priminė įvairiausius faktus – puikus kontekstas visoms kitoms istorijoms.

Įdomiausia šioje knygoje yra įvairiausios perspektyvos, kurių link Yuval Noah Harari kreipia skaitytojo žvilgsnį. Knygų žiurkių gerbėjai tikriausiai jau girdėję apie nepakartojamą knygų žiurkių istorijos mokytoją, kuri knygų žiurkes ir jų klasiokų smegenų vingius gilino savo kosminiu kontrolinių klausimu “remiantis faktais įrodykite, kad…” (kad žinotumėte, kokių “faktų” prifantazuodavome), tad toks platesnis požiūris į istorinius reiškinius nebuvo didelė naujiena, bet, žinoma, kai kurių faktų pateikimas toks,  švelniai tariant, įspiriantis įsėdimąją.

Pvz., skaitant knygą “Faktų galia” apima džiaugsmas, kad pasaulis gerėja, o “Sapiens” autorius tam džiaugsmui (šypsodamasis, kaip įsivaizduoju) kiša koją klausdamas – ar nuo pasaulio “gerėjimo” žmonės darosi laimingesni? Ir kokia yra laimės cheminė formulė? Ir iš viso, bendrai paėmus, Homo sapiens planetos ekosistemai nusipelnė ar pasmerkė ją žūčiai, o taip pat is savęs susinaikinimui?

Y.N.Harari daug vietos istorijoje palieka atsitiktinumui ir tinkamai susiklosčiusioms aplinkybėms: krikščionybė Romos imperijoje įsigalėjo dėl dieviškos apraiškos, ar dėl to, kad tuometiniai vadovai nusprendė, kad šioji jiems parankesnė? Ir šiaip, kad “žmonės nuostabiai sugeba tikėti prieštaringais dalykais” ir įvairiausių rūšių mitais, kurie “išnyksta, vos žmonės nustoja jais tikėti” (primena Neil Gaiman  “Amerikos dievus“).

Nežinau, kaip skaitydami jautėsi kiti kolegos skaitytojai, bet nuolatos jaučiausi žemės dulkė (kas 70,000 metų besitęsiančioje homo sapiens istorijoje yra visiškai normalu), kurios kaip homo sapiens dulkių rūšies išnykimas yra ranka pasiekiamas. Negaliu pasakyti, kad baisiai trokštu sulaukti dienų, kai viską į rankas perims kiborgai ir dirbtinis intelektas, tad kol priklausau išrankiotojų išlipusiai sapiens rūšiai, kurios vieną iš malonumų sudaro ženkliukų ant popieriaus skaitymas, einu toliau malonintis grožine litertūra. Gal kurią dieną grįšiu prie dieviškumo paieškų “Homo Deus” knygoje (kažko abejoju, kad rasiu).

Ar skaityti glaustą žmonijos istoriją? Aišku, skaityti. Tik nesusinervinkite, kai perskaitysite, kad Sovietų Sąjunga žlugo taikiai. Kaip (beveik) visada, čia eilinį kartą likome nepastebėti, kas tik patvirtina žemės dulkės jausmo teoriją.

 

Penkios paauglių meilės kalbos

Image result for penkios paaugliu meiles

Augu su vaikais per Gary Chapman knygas. Skaičiau “Penkios meilės kalbos” – tikrai davė kitokią perspektyvą, kaip galima geriau suprasti savo mylimus žmones – ne pagal tai, kas man svarbu, o pagal tai, kas jiems svarbu. Bibliotekoje užtikusi “Penkias paauglių meilės kalbas” nusprendžiau perskaityti, nes kaip tik atsiverčiau vietą, kurioje sakoma, kad tėvai guodžiasi nebesusišnekantys su vaikais, kurių “meilės kalbą” buvo identifikavę, o štai vos ne per naktį paaugliai pavirsta kažkokiais nebepažįstamais objektais, kuriems senasis receptas nebeveikia.

Autorius duoda tėvams visokių patarimų kaip tvarkytis su tuo naujai atsiradusiu neatpažįstamu objektu namuose, kai kurie patarimai gan keisti, nes religingi, ko neprisimenu iš ankščiau skaitytos knygos, tad nustebino. Tiek to. Ko reikia knygoje nepraleisti – tai pabaigoje esantis testas, kuris padės pirmą kartą arba iš naujo nustatyti savo vaiko meilės kalbą.

Padariau testą su abiem vaikais, nors vienas dar ne paauglys. Buvo labai įdomu. Įdomus ir rezultatas, bet dar įdomesnis kiekvienas atsakymas į kiekvieną klausimą, pvz., kaip įdomu sužinoti, kas tavo vaikui svarbiau ar tai, kad tėvai duoda jam papildomų pinigų, ar tai, kad paklausia, ar jam reikia pagalbos. Kaip atsakytų tavo vaikas? Beje, dar įdomiau, kad abu vaikai labai dažnai pasirinkdavo skirtingus teiginius – tuo būtų galima paaiškinti nuolatines kovas mūsų namuose ir visus įmanomus atsakymus į paprasčiausius klausimus, pvz.: ar norite eiti į parką?

Smegenys, tariančios TAIP. Kaip stiprinti savo vaiko drąsą, smalsumą ir ištvermę

Image result for smegenys tariančios taip

Kai skaitau tokias knygas, visada galvoju apie tai, kam dar būtinai reikia jas perskaityti. Žinoma, sunkiausia yra tai, kad tie, kuriems atrodo labiausiai reikia perskaityti, mažiausiai linkę tai daryti. Deja… Ir dar galvoju, kad stirinti drąsą, smalsumą ir ištvermę nepakenktų daugeliui suaugusiųjų, į sąrašiuką įrašau ir save. Tad skaitau ir mokau savo smegenis drąsos, ištvermės ir smalsumo. Kai moki pats ir kitus lengviau pamokyti, o vaikai tiesiog nukopijuoja.\

Daniel Siegel ir Tinos Payne Bryson knygos (jis yra ir “Auklėjimo be dramų autorius“) man labai patinka,  nes yra labai konkrečios, glaustos ir nepersistengia užpildyti puslapių daugiažodžiavimu. Valio jiems už tai. O kad viskas būtų dar papraščiau, kai kuriuos situacijų pavyzdžius pateikia iliustruotai – tada kažkaip galvoje viskas geriau susidėlioja ir prisimena. Pvz., yra beišsiveržiančio ugnikalnio įvaizdis, kai vaikas iš ramybės būsenos pereina į isterinę “raudoną zoną”, kurios nebesuvaldo ir sprogsta – tai viskas gražiai nupiešta ir siūloma tą schemą aptarti su vaiku. O tada pasimokyti technikos, kaip neleisti sau pereiti į raudoną zoną.

Žinoma, labai paprastai – suskaičiuoti iki dešimt, t.y. stabtelėti ir mokytis įvardinti savo būseną. Galbūt nepavyks pirmą kartą, bet kažkada pavyks, tiesiog reikia kantrybės. O jei nėr kantrybės, tai reikia irgi paskaityti šitą knygą, nes gal rasit sau tinkantį receptą, kaip padidinti kantrybę – pvz., būti kunkuliuojančios situacijos žiūrovu, objektyviai ją įvardinti, vėlgi atsitraukti. Sakiau, kad knyga vertinga ne tik turintiems vaikų.

Taip pat atkreipiamas dėmesys, kaip ugdyti vaikų empatiją ir apskritai, kaip suvokti gyvenimo tikslus ir džiaugmus dideliu greičiu į sėkmę ir laimę lekiančioje visuomenėje, kuri vis labiau stresuoja ir depresuoja. Visuomenės gėrio labui – rekomenduoju.

Suaugusiųjų gidas po paauglių pasaulį

Image result for kelias i paaugliu pasauli knyga

Paaugliai šiek tiek pasimoko iš to, ką mes sakome, truputį daugiau iš to, ką darome, bet labiausiai… iš to, kas mes esame.

Kažkurią dieną pagalvojau, kad gyvenu nuolatinės krizės sąlygomis: vyriausias vaikas žengia į paauglystę, vidurinis gyvena nuolatinėmis vidurinio vaiko iššūkių nuotaikomis, o mažiausiam užsitęsusi trijų metų krizė. Štai ir apibrėžtas mano negrožinės literatūros knygų kontingentas. Tad nenustebkit, kad daug skaitysiu apie paauglius.

Labai patiko šita knyga. Aišku, būtų, puiku, jei būtų lengva išpildyti visus patarimus, deja deja… O didžiausias patarimas? Kantrybės, mieli paauglio tėveliai. Kantrybės iš visų jėgų, kiek tik pajėgiate sukaupti ir dar daugiau. Paauglys labiau panašus į spygliuotą ežį, nei į kokį minkštą ir pūkuotą padarą, o bet tačiau vienintelė išeitis tėvams – būti su tuo ežiu, myluoti ir glausti prie širdies, nors ir žiauriai duria.

Kuo ši knyga atkreipia dėmesį? Jos autorius buvo sunkiausias paauglys, galima sakyti pamestinukas, keliavęs per įvairiausių įtėvių namus. Kadangi pasaulis nebuvo mielas, tai jis dviguba jėga neigė viską, kas aplink, ypač smagus tikslas buvo pasiekti išmetimo iš įtėvių namų rekordą. Maždaug “aš esu blogas ir reikia tai pateisinti”. Kol atsirado žmogus, kuris iki galo priėmė knygos autorių tokį, koks jis yra, o tai nebuvo lengva turint omenyje, kad Josh iš visų jėgų stengėsi būti atstumtas. Taigi, turime pačio sunkiausio paauglio paratimus, kaip elgtis su sunkiais paaugliais.

Summa summarum pagrindinis patarimas: paaugliams jūsų reikia. “Neatsižvelgiant į tai, kad jie kaip niekad dažnai dūsauja ir varto akis”. Būkit su jais, būkit šalia jų, leiskite jiems pajausti, kad visada esat šalia ir už juos.

Va, beveik neįtikėtina, bet kai skaičiau skyrių apie pornografiją, į kambarį įėjo mano vyresnėlė, ir aš apie tai su ja pakalbėjau, nes knygoje rašo, kad vaikai pirmą kartą su pornografija susiduria vidutiniškai devynerių – žodžiu, nebėra ko laukti. Aišku, pokalbis nebuvo labai gilus ir išsamus, bet esmė, kad apskritai išdrįsau iškelti šitą klausimą. Mokausi drąsos, stengiuosi mokytis  iš kitų žmonių klaidų. Kaip matot, knyga paveiki, tereikia tik turėti jėgų ją pritaikyti gyvenime.

Žarnyno žavumynai

Zarnyno-zavumynai.-Viskas-apie-menkai-vertinama-organa_large

Nu, koks žavumynas yra šita knyga! Nors knygos autorė ant viršelio ir labai žavinga, tikrai nesitikėjau, kad tokią knygą galima taip žavingai parašyti. Prisipažįstu, sugraužiau su pasimėgavimu ir, kas keisčiausia, vos padėjus knygą visą laiką norėjosi prie jos sugrįžti, lyg būtų koks žarnų trileris!

Mūsų pilvas yra tikrų tikriausia galaktika. Ir mintis, kuri skaitant nuolatos lindo man į galvą, buvo žmonijos mokslo kryptis – mes bandom nuskriti į Saulės sistemos pakraščius ir per naktis spoksome į seniai nebesančias žvaigždes, ir tuo pačiu nė velnio nesuprantame, kas vyksta mūsų pilvo galaktikoje.

Nesistebėkite, bet mes tik visiškai neseniai sužinojome, kad bakterijos egzistuoja, tada galvojome, kad visos jos labai blogos ir piktos, o gerosios bakterijos mūsų supratimu vos ką tik išlipo iš vystyklų (ne bakterijos, mes su savo nulinėmis žiniomis). Tikriausiai galvojate, prie ko čia tos bakterijos? Aš irgi dar vakar taip galvojau, na, keli milijonai bakterijų, na, bet ne 2kg! Aha, pilve. Ir jos ne tik kažką valgo, jos dar ir gamina kažką, be ko neišgyventume, arba šiaip, supyksta ir nulemia mūsų nuotaiką. Ir čia mūsų vidinės galaktikos, kurias suprantame ne daugiau nei tas, kurios danguje.

O čia štai literatūrinis knygos nukrypimas:

Vienas iš tų, kuriems kildavo problemų dėl hemos [medžiaga reikalinga kraujo gamybai – mano pastaba], turbūt buvo grafas Drakula. Jo tėvynėje Rumunijoje žinomas genetinis defektas pasireiškia taip: česnako ir saulės šviesos netoleravimas bei raudonas šlapimas. Šlapimas paraudonuoja todėl, kad neveikia kraujo gamyba ir žmogus iščiurškia tarpinius tos gamybos produktus. Tačiau anuomet išvada buvo tokia: raudonai čiurškia tas, kas gėrė kraujo. Šiandien tokia liga sergančius žmones gydo, o ne paverčia pagrindiniu siaubo istorijos veikėju.

Štai taip. 5 balai!

 

Originalai. Kaip nesitaikstantys su taisyklėmis keičia pasaulį

originalai

Kad perskaitę knygą tapsite dideliais originalais, tai nesitikėkite. Stebuklingo recepto knygoje nėra. Bendrai gal ir yra, tik niekas kažkaip nenori juo patikėti. Tas stebuklingas receptas yra – darbas, darbas, darbas. Jei dirbsi, bandysi, suksi galvą, gal pasiseks, o gal ir nepasiseks. Mes visada žinome tik apie sėkmingas istorijas, na, dar apie nesėkmingas sėkmingai prasidėjusių istorijų pabaigas, iš kurių turime kažko pasimokyti, nors iš svetimų klaidų gi niekas nesimoko. Ar ne paradoksas, kad šią knygą parašęs žmogus pats realiai nėra sukūręs jokio bingo dalyko, na, išskyrus suvestinę apie originalias idėjas?

Tenka pabučiuoti labai daug varlių, kol randi princą.

Originalumas – tai drąsa ir pasverta rizika išbandyti kažką naujo, kažką kas nebūtinai pasiteisins, nebūtinai atsipirks. Kiek iš mūsų pasiruošę nusiristi nuo patogios sofos ir po darbo vėl eiti į originalumo paieškas? Kiek varlių pasiruošei pabučiuoti? Tik tie drąsuoliai, pasiruošę į savo idėją sukišti visas savo santaupas ir išnaudoti visą laisvalaikį, nebijantys, kad nieko nesigaus.

O bet tačiau autorius teigia, kad kuo daugiau idėjų sukaupi, tuo didesnė tikimybė pataikyti: “Originalūs kūrėjai sukuria daugybę idėjų, kurios tėra keistos mutacijos, aklagatviai ir visiškos nesėkmės. Bet tokios nesėkmės atsiperka, nes jie sukaupia didelį ypač novatoriškų idėjų telkinį.”

Tai jei mėgsti sėdėti ant sofos ir svajoti apie milijonus iš savo cool idėjos, tai sėkmės. Ypač, jei sėdi ir skaitai knygą (ir tikriausiai svajoji parašyti pačią geriausią – savąją) apie originalumą.

Šiaip labai smagi knyga, man visada patinka apie tas sėkmės istorijas paskaityti ir pasvajoti, kad dar ne vakaras. Arba pagalvoti, kad viskas ok, man labiau patinka ant sofos skaityti, aš nesu pasiruošusi skirti tiek laiko (10,000 valandų) ir neperskaityti tiek knygų bei prisiimti tiek rizikos.

Tačiau viskas gi prasideda nuo mažų žingsnelių – gal knygoje yra ta mintis, kuri padės, sumotyvuos ir paskatins. Čia tikrai yra gerų minčių, kurias galima panaudoti ir paprastam kasdieniame gyvenime ar darbe. Apie tai, kaip pripratinti auditoriją prie novatoriškų idėjų, kaip kalbėtis su potencialiais investuotojais, truputis psichologijos, truputis gyvenimo režisūros. Parašiau ir sugalvojau, kad vis dėlto turiu pakeisti knygos vertinimą goodreads 🙂

Apgailestaudami dėl originalumo pasaulyje stygiaus, kaltiname kūribingumo stoką. Jei žmonėms kiltų daugiau novatoriškų idėjų, visiems būtų geriau. Bet iš tiesų didžiausias kliuvinys originalumui – ne idėjų stygius, o jų atranka.

Pragaro ambulatorija

pragaro-ambulatorija-1

Achtung achtung visiems “Ligoninės priimamojo” (ER) Ir “Grey’s Anatomy” fanams (čia totaliai aš)! Išėjo lietuviška Grey anatomija (pirma dalis)! Prisipažinsiu, vakar knyga atsidūrė mano rankose ir skaičiau ją kol jau nebegalėjau bebūt atmerkus akis. Dar galvojau vis, nu, dar pakentėsiu, kaip nors tuos 50 likusių puslapių perskaitysiu dabar, nes dėl rytojaus nežinia.

Prisipažinsiu, kad knyga šiek tiek kitokia, nei galvojau, kažkaip daugiau galvojau, kad bus visokių situacijų iš gyvenimo, bet čia daugiau tokia pažintinė knyga, paskaninta gyvenimiškom situacijom. Juokingom. Su įspėjimais, kada juoktis (dėl visa ko), nes žinot, kaip būna, jei pacientas neteisingai supranta receptą ar gydymosi planą… Arba juokas nelaiku… Na, bet čia nesvarbu. Skaičiau ir stebėjausi, kaip galima šitaip patraukliai ir lengvai parašyti tokios temos tekstą. Man visada sunkoka skaityti negrožinę literatūrą, aš dažnai nusisvajoju ir turiu save lankose gaudyti, o čia tiesiog negalėjau atsiplėšti (kartojuosi).

Kam skirta knyga? Na, kaip jau minėjau, visiem medicininių serialų fanams, šiaip besidomintiems medicina ir sveikata, paniškai bijantiems baltų chalatų (kas suprastų, kad hashtagdaktaraiirgizmones), mėgstantiems įtempto siužeto istorijas, nesugalvojantiems kaip numesti svorio (dirbti skubios pagalbos skyriuje, kur nėra kada valgyti) ir šiaip plačiajai visuomenei linksmai šviesti. Imkit ir skaitykit. Dar mamai duokit, storam dėdei ir crazy tetai.

Septynios trumpos fizikos pamokos

septynios-trumpos-fizikos-pamokos-1

Aš iš karto prisipažinsiu, kad nesu fizikė anei matematikė, mano fizikos žinios pasibaigė kažkur anapus, kuris buvo prieš dvidešimt metų. Nepaisant tokio buvimo-nebuvimo, man fizika labai įdomu, tai aš naudojuosi kiekviena galimybe paskaityti apie tuos mokslus paprastų žmonių kalba. Dar kartą prisipažinsiu, kad net ir kai parašyta paprastų žmonių kalba, ir tai būna, kad nieko nesuprantu – ypač man sunku įsivaizduoti kvantus ir kvantinę mechaniką. Rimtai. Gal kas galite paaiškinti super super paprasta žmonių kalba?

Tai va, šita knyga yra dar vienas mano bandymas suprasti. Ir šį kartą toks visai vykęs, nes tikrai man atrodo, kad šį kartą supratau daug daugiau nei paprastai, o tai jau yra nerealu. Nors neprašyk paaiškinti, ką aš ten tokio supratau, nes dar nesupratau iki tokio lygio, kad kažkam galėčiau paaiškinti. Bet skaitydamą šitą knygelę net keletą kartų pajutau tą jausmą “wow”, tokią stebuklingą akimirką, kai atrodo, kad supratau, ko ankščiau nesupratau.

Taigi, jei tau labai įdomu kaip ten yra su tuo didžiuoju sprogimu ir kas buvo prieš jį, ir kas gresia, kai jis pasibaigs (aha!), arba kaip susijęs laikas ir šiluma, arba kas atsitinka žvaigždei, kai ji sudega, tai labai rekomenduoju šitą fantasitišką mažą knygutę paprastų žmonių kalba ir iliustracijomis paprastų žmonių smegenims.

The Explosive Child / Nevaldomų vaikų nebūna

explosive

Šitą knygą pasirinkau skaityti, nes ji buvo viena iš Austėjos Landsbergienės top rekomenduojamų knygų. Sąrašas štai toks (galite rasti FB):

6-austejos-knygos

nevaldomu vaiku nebuna

Nr. 1 ir 5 kažkada jau skaičiau, beje, kažkaip man jos nepadarė didelio įspūdžio, na, pirmoji kažkaip nelabai man gal tada daėjo, kaip ten ką rekia daryti (reikės iš naujo perverst), arba gal nelabai gavau situacijų pavyzdžių, kurie man būtų aktualūs, o gal nelabai gavau išeičių pavyzdžių arba jie man atrodė nelabai realūs, na, kažkas panašaus. Tai ėjau sąrašu toliau ir pradėjau nuo galo. Ne vien todėl, kad mano vaikai būna explosive kaip bomba, bet ir todėl, kad aš irgi esu explosive mother. Tikriausiai todėl ir vaikai būna explosive. (Reikia būti savikritiškai arba obuoliai nuo obels bla bla bla).

Tai, jei trumpai, tai ši knyga man labai patiko ir manau bus labai naudinga mūsų šeimos gyvenime. Aš ją visaip prisibraukiau ir skirtukų prisidėliojau, kad kitą kartą galėčiau greitai peržvelgti pagrindines mintis, strategijas ir pavyzdžius. Žinau, kad reikės laiko, kad galėčiau efektyviai taikyti siūlomas technikas, bet dabar esu tiesiog patenkinta, kad jas žinau. Nes, varge, koks sudėtingas jausmas nežinoti, kad nežinai.

Taip pat galiu pasakyti, kad knygą skaičiau ne vien dėl to, kad žinočiau, kaip elgtis per bombines situacijas, bet ir profilaktiškai. Kad žinočiau, kaip man nesielgti. Nesielgti iš nežinojimo, iš nesupratimo ir pamiršimo, kad mano vaikas yra kitoks nei aš, kad jam gal svarbūs kitokie dalykai nei, pvz., kad buvo svarbūs man, kai buvau vaikas. Žodžiu, bet kokiu atveju, ratelis susisuka taip, kad keistis pirmiausia reikia tėvam, o paskui ir vaikai atsikeis, nes “Kids do well if they can.” O jei negali, vadinasi turi sunkumų, o už sunkumus gi mes žmonių nebaudžiam, mes stengiames jiems padėti. Žmonėms taip, bet, kaip bebūtų ironiška – ne vaikams.

Labai rekomenduoju ir jau laukiu vaikų grįžtant iš mokyklos. Noriu pakalbėt apie, tai, ką vakar padariau ne taip. Jie irgi padarė, bet so did I.

P.S. Ačiū Austėjai už rekomendaciją.

PSS Jei norite pavyzdžių, su kokiais sunkumais gali susidurti vaikas, žiūrėkite čia.

 

 

Kaip užauginti žmogų

ausra

 

Labai patiko. Labai koncentruota ir nedaugiažodžiaujanti knyga. Summary (santrauka?) apie įvairius vaiko augimo tarpsnius ir ką su tais vaikais daryti, kai nebežinai, ką daryti. O taip kartas nuo karto vis nutinka. Ir tada reikia ramiai pakvėpuoti ir atsiremti į kokį protingą žodį. Tai manau, kad ši knyga bus man tas protingas žodis ir nuo šiol gyvens kur nors aplink mano miegamojo knygų stirtą, ir bus nuolatos vartoma. Tik pirmiausia bus įduota perskaityti vyrui kaip privalomas skaitinys.

Įdomu, kad nebuvo kažkokių labai naujų ar nustebinančių dalykų, lyg ir viskas girdėta, tai knygose skaityta, tai straipsniuose, bet labai gerai dar ir dar kartą perskaityti, prisiminti, pagauti save autorės pristatomuose pavyzdžiuose, pažvelgti iš vaiko pusės, suprasti, kaip jam atrodo, nes atrodo tai dažnai visiškai kitaip, nei mes įsivaizduojame.

Skaitant kiek erzino išnašos, kurios atkartoja patį tekstą. Suprantu, kad norėta išskirti svarbią mintį, bet gal tada būtų gerai ją perfrazuoti ir taip užakcentuoti, o ne perrašyti pažodžiui. Trukdė skaityti, vėliau jau praleidinėdavau tuos “boxus”. Ir dar smagu, kad minštais viršeliais, kažkaip tada knyga pasidaro labiau stalo darbinė nuolatos naudojama knyga.

Santykiai nėra duotybė.

Nuo čia visa kūryba ir prasideda. Nuo minties, kad turėsi vaiką. Laimingi tie, kurie perskaitys kilus tai minčiai.

 

 

Save keičiančios smegenys

Save-keiciancios-smegenys_medium

Atsiprašau, didesnio paveikslėlio nėra, o kadangi knygos klausiausi, tai nufotkint negaliu.

Brain-That-Changes-Itself

Knyga labai patiko, labai įdomi. Sėdžiu visa patenkinta ir džiaugiuosi savo smegenimis, nes pagal knygą įsivaizduoju, kaip jos viską gali ir kad nežadu leisti joms su laiku apkerpėti ar kitaip nukvakti. Tegul nė nebando. Bus treniruojamos ir dresiruojamos. Ir jokių ten “Man su atmintim blogai.” Basta. Užteks. Kadangi yra stebuklingas instrumentas, tai tegul stebuklus man ir demonstruoja. Nes knygoje, tai patikėkit, tiek visokiausių stebuklingų dalykų prašyta, ir niekam ne paslaptis, kad mes tų savo turtų ir užslėptų lobių papraščiausiai nemokame panaudoti, o sudėtingiausiai – dar tiek apie šitą lobį nesuprantame.

Gyvūnų mylėtojams rekomenduoju skaityti atsargiai, nes, ačiū gyvūnams (žemai lenkiuosi), bandymų su jais dėka, mums pavyko šį tą apie savo smegenis suprasti. Bet silpniems nervams greičiausiai bus per žiauru apie tai skaityti.

Šiaip manau ši knyga turėtų būti analizuojama per biologijos pamokas, nes tada visiems būtų žiauriai įdomu ir visi norėtų būti mokslininkais. Gal kiek perdedu, bet aš tai tikrai būčiau norėjus, gal šios knygos ir pritrūko iki visiško norėjimo. O taip pat ir per kūno kultūrą, nes būtų irgi buvę super įdomu, o geriausia, tai kad bendrai per biologiją ir fizinį, ir tada Lietuvoj visi būtų žiauriai protingi. Tai va, šviesios ateities knyga. Netingėkit, paskaitykit, ypač tie, kurie savo aplinkoje turite nukentėjusių nuo insulto ar šiaip dėl įvairių traumų turinčių problemų su judėjimu, koordinacija ir taip toliau. Nes gal ši knyga taps šviesa tunelio gale.

Balansas

balansas

Kai kur numatau maisto blogerius mininčius savo tinklaraščio lankomumą, pasiguodžiu, kad nėra ko lygintis, nes valgo tai visi, o štai skaito toli gražu ne. Jei knygas valgytume, gal ir knygų blogai  (LT) turėtų milijoną lankytojų per dieną.

Maisto knygos yra tarpinė stotelė tarp knygų skaitytojų ir vagytojų. Aš labai mėgstu maisto gaminimo knygas, nes dažniausiai jos būna labai gražios, atspausdintos ant gero popieriaus ir dar su gražiomis nuotraukomis. Vartau ir gėriuosi. Ir nors pati namie turiu keletą maisto gaminimo knygų ir net turiu susižymėjusi man labiausiai patikusius receptus, kuriuos, mano manymu, net aš, gaminimo nemokša, sugebėčiau pagaminti, dažniausiai jomis nesinaudoju. Jei noriu kažkokio recepto, dažniausiai ieškau internete. Štai toks paradoksas.

Taigi, istorinis momentas, nes šiandien aprašoma pirmoji mūsų blogo kulinarinė knyga. Na, sakysit, ką gi aš ten perskaičiau, receptus ar ką, kad čia dabar aprašynėsiu. Akyli blogo sekėjai tikriausiai prisimena, kad knygą gavau dovanų knygų mugėje, o receptų perskaičiau tik kai kuriuos, skaniausiai atrodančius, o bet tačiau ten yra kur kas daugiau nei receptai. Ir aš visiškai nesišaipydama ir net nevartydama akių sakau, kad ten yra sudėtos geros savijautos paslaptys. Prašom nevartyt akių. Rimtai. Nes “paslaptis” išbandžiau ant savo valios, geros savijautos ir savo lašinių (cha cha cha) ir jos tikrai veikia. Tiesiogiai proporcingai veikia gerą savijautą ir atvirkščiai proporcingai lašinius. Kuo didesnė valia, tuo geresnė savijauta ir tuo labiau šakės lašiniams (iš tikro lašiniai yra kodinis aknės, blogo cholesterolio, aukšto kraujospūdžio ir visokių kitokių velnių žodis). Tai va. Šiuo metu man su valia dėl tam tikrų priežasčių (visiškai nepateisinamų) nesiseka, tai įsivaidzuokite, kaip man viskas veikia proporcingai ir atvirkščiai proporcingai. Negalėčiau knygos autorei Vaidai pažiūrėt į akis. Na, bet mano tokia natūra, kad vis tiek žiūriu ir dar juokiuosi. Ir savęs, aišku.

O knygoje viskas labai aišku ir paprasta – labas rytas, pusryčiai. Paskaitai, ką valgyti pusryčiams, o paskui pasižiūri receptus su jau minėtomis gražiomis nuotraukomis. Pažiūri ir jau pavalgęs. O iš tikro tai paskaičiau ir pradėjau gardinti savo rytinę košę lydytam svieste patroškintom daržovėm. Taip paskanėjo mano pusryčiai! Dar reikia kažkaip nepamiršti gardinimo riešutais ir sėklomis, alyvuogėm, užtepėlėm ir kokiu pesto. Pastoviai pamirštu, nes virtuvėj neturiu fantazijos (išskyrus patiekalų sugadinimo).

Tada, aišku, laba diena, pietūs, ir viso gero vakarienė. Ir dar viskas turi būt skanu. Nes kaip gali būt neskanu, jei skaniai nufotografuota. 😉

Nors ant knygos yra nuoroda, kad joje “skanus maistas ir sveikos gyvensenos idėjos aktyviems žmonėms”, o knygų žiurkės aktyviai dirba galva, na, dar ir su kompo klaviatūra, vis tiek galite rasti geros savijautos patarimų ir patiekalų, kurių gal tik mažiau valgyti reikėtų nei dideliems aktyvistams.

Dabar tai norėčiau išbandyti burokėlių rauginimo receptą, bet nesu net ragavus raugintų burokėlių, kaip žinoti, kad tai, kas gavosi yra tai, kas turėjo gautis? Štai kur klausimas.

Speaking of Boys

boys

Raising Cain berniukų mamoms ir tėčiams reikia turėti prie lovos ir nuolatos skaityti. Neiškenčiau ir nusipirkau dar vieną to paties autoriaus knygą. Nepasakyčiau, kad sužinojau labai daug naujienų, tačiau daug dalykų tikrai priminė – kaip suprasti berniukus, kaip elgtis, kaip reaguoti. Visokiais atvejais – kai jaučiate, kad tolsta jūsų štai prieš mėnesį dar buvęs jaukus ir meilus nuolatos besiglostęs berniūkštis, kai mušasi su broliu arba tyčiojasi iš paauglės sesers, kai tėčiui depresija, kai pagavote rūkant, jei įtariate, kad sūnus homoseksualus, jei radote prezervatyvų, jei problemos su mokykla ir dar koks šimtas reikalų.

Knyga dialogo forma – klausimas iš susirūpinusios mamos ar tėčio, o tada autoriaus atsakymas. “Raising Cain” nepermuša, tačiau praktiškai labai naudinga, lengviau atpažinti ir pritaikyti situacijas. Net jei tavo berniukas dar visai mažas – geriau būti visaip pasiruošus. Įdomu, kad dažname patarime autorius sako maždaug taip: “Na, jei norite visisškai sugadinti savo santykius su sūnumi, tai elgitės taip, tačiau, jei norite santykius išaikyti…” Čia jau prasideda aukštoji matematika. Kartais ir santykiuose kaip matematikoje galima pritaikyti kokią nors formulę, pvz.:

All boys need from their mother is the mother’s calm acceptance that they are growing into men.