Maitintoja

Image result for deborah ellis maitintoja

Koks gražus knygos viršelis ir labai įdomi viršelio istorija! Jį nupiešė lietuvis berniukas, kuris mėgsta skaityti ir piešti. Perskaitė knygą ir nupiešė, kaip įsivaizduoja pagrindinę knygos veikėją Parvaną.

Parvana gyvena Afganistano sostinėje Kabule, kuris, aprašomuoju laikotarpiu yra valdomas talibų, kurių įsakymai visiškai paralyžuoja moterų ir mergaičių gyvenimą – jokių mokyklų, jokių universitetų, jokio išėjimo iš namų be vyro / brolio / tėvo palydos, jokio darbo, jokių pajamų ir t.t. Bet kaip išgyventi šeimai, kuri neturi vyriškos lyties šeimos nario? Arba vyras / tėvas / sūnus yra suimtas ar iš viso dingęs… Gyventi kažkaip reikia, ir žmonės visose šalyse, ir visais laikais randa, kaip draudimus galima apeiti.

Ką sugalvojo šios knygos moterys, nepasakosiu, paskaitykite, duokite vaikams paskaityti. Knyga iškels daug klausimų apie šiandieninį pasaulį ir dar kartą primins susivokti, kokioje geroje šalyje gyvename ir kaip dažnai apie tai pamirštame.

Tiesa, knyga rašyta kanadiečiams / amerikiečiams, nes knygos pabaigoje paaiškinama, kad Afganistanas yra maža šalis Azijoje. Na, kam maža, o kam didelė. Apie tai irgi galima su vaikais padiskutuot.

Šuo

Šią knygą garsiai skaičiau vaikams ir nuolatos teko galvoti, kas man šioje knygoje galėtų patikti, nes patiko gal nelabai. Nes kažkaip iš vaikiškos knygos norėtųsi daugiau šviesos, geros amocijos ir vilties, o šioje buvo taip niūru, kad aš net į pabaigą pradėjau galvoti, kad autorius taip ir neduos skaitytojui tos geros pabaigos.

Žinoma, neprivalu, na, bet, nežinau, tada tas niūrumas, berniuko ir šuniuko kančios turėtų būti labai įprasmintos. Vaikiškoje knygoje gal norėtųs kažkokio bangavimo, kad personažui nesiseka-sekasi-nesiseka-sekasi, o čia buvo tik nesiseka-nesiseka-nesiseka-nesiseka. Kažkaip nelabai smagu, kai vaikas pasako: “Mama, nebeskaityk, man baisu, aš nenoriu žinoti, kas bus toliau”.

Taigi, sakyčiau, kad kaip vaikiškai knygai, tai per daug įtampos. Taip taip, gyvenime gal būtent taip ir būna, bet apie tai tegul suaugusieji skaito, vaikai tegul sau gyvena savo vienaragių pasaulyje kiek galima ilgiau. Tad, sakyčiau, privenkite skaityti jaunesniems nei dešimtmečiai. Nors pabaiga galų gale laiminga, bet skaitant vaikišku greičiu, ji gerokai per toli.

Piplioteka??? Lapė bibliotekoje

Šiam vakarui nauji priešmieginiai skaitiniai apie knygų pelę, knygų virštą (aha!) ir knygų lapę. Lapė gaudo pelę, pelė slepias bibiotekoj – ji bibliotekos fanė, mylėtoja ir saugotoja. Biblioteka yra “vieta su daug knygų, jas galima pasiskolinti. O knygų reikia, kad ką nors patirtum. Kad šio to išmoktum. Ir kad kiltų kitokių minčių”.

Lapei pamačius paveikslėlių knygą, užeina noras ne tik paveikslėlius “skaityti”, bet ir raides. Lapė suserga knygų liga ir tampa lape – knygų žiurke 🙂 Ir… supranta, kad knygose – visas pasaulis.

Nerealios iliustracijos (pralenkiačios teksta, mano manymu), nereali pelytė. Geras motyvacinis skaitinys dar neskaitantiems, bet tuoj tuoj pradėsiantiems mokintis skaityti ne tik iš paveikslėlių. Tik gal lapė kiek padykus ir nelabai laikos bibliotekos taisyklių – tai vieta padiskutuot su vaiku, ar gražiai lapė elgias ir, kad gal reiktų pelytės klausyt (arba bibliotekininkės).

Kvapų vaistinė: magija tvyro ore

Image result for kvapų vaistinė

Knyga iš serijos “Kaip pavydžiu dabarties jauniesiems skaitytojams”. Pavydžiu nuostabių spalvotų knygų viršelių, begalinių Hario Poterio istorijų, burtų, stebuklų ir nesibaigiančių nuotykių. Taip atrodo, kad mūsų kartos stebuklai daigiausia gyveno pasakose ir, kad ir kaip man patinka Pasaulinė pasakų serija, tarybiniu spalvingumu jai toli iki šiandieninių spalvų.

Trylikametė Liucė ką tik su tėvais atsikraustė į seną, mamos požiūriu – nuostabų, namą. Liucei, žinoma, namas bjaurus ir ji niekaip nesupranta, nei kodėl namuose tvyro toks keistas kvapas, nei to, kodėl namu taip domisi visi miestelio gyventojai. Kaimynai taip pat keistoki, kažkokie, kaip iš senovės ir šiaip, nepasakysi, kad labai draugiški. O dar visokie slapti stalčiukai, rakteliai, butelaičiai, kuriuos Liucė užtinka name – kam visa tai reikalinga? Ir kodėl staiga ant vienintelio namo gatvėje užslenka žiema, o miestelio gyventojai pradeda keistai elgtis, apie tėvus iš viso galima patylėti…

Puikiausias skaitinys vaikams nuo kokių 7-8 m. Puikiausiai tiks tiems, kuriems dar per sunku savarankiškai skaityti (mama ar tėtis gali paskaityti prieš miegą) tokį tekstą, o paskaitantiems tiks nuo tokio amžiaus iki begalybės. Mano ankstyvei paauglei irgi kuo puikiausiai susiskaitė. Lauksim kitų knygos dalių, gal jau pakeliui?

Jaunosios skaitytojos įspūdžiai:

Liucija atsikrausto į keista ,,Evijos” vila. Pastatas senas ir visur tvyro keistas kvapas. Šalia namo buvo didelis šiltnamis, bet į jį eiti draudžiama. Pirma diena Liucija išeina į kepykla ir sutinka du berniukius. Jie su ja pasisveikina, paklausia ar jinai nauja mieste. Ji jiems pasako, kad ji vakar atsikraustė į ,,Evijos” vilą. Vienas iš jų labai domisi ,,Evijos” vilą.

Grįžusi namo ji su savo mažuoju broliuku Benu tyrinėja namą. Jie atranda biblioteką su keistu gaubliu. Gaubys neįprastas ant jo pavaizduotas ne žemėlapis, o kažkoks planas, kuriame pavaizdata gėlės ir jų pavadinimai. Staiga Liucija randa raktą, bet nėvienos durys name nėra juo užrakintos. Tada jinai pagalvoja apie šiltnamį. Bet raktas ir jam netinka. Tada ji pabando įeiti į paslaptingajį šiltnamį. Vienas iš langų buvo pravertas, tad ji su Benu ir Mačiu įėjo į vidų ir surado slaptą kambarį, kuriam tiko tas raktas. Kambaryje jie atranda daugybę flakonų pripldytų įvairių spalvų skysčiais. Ant kiekvieno priklijuota etiketė ir ant jos užrašytas keistas pavadinimas.

I liked this book… short off. Man patiko ši knyga.

😀

Mano tėtis rašo knygą

Esu didelė paveikslėlių knygų fanė ir tyliai sau džiaugiuosi, kad turiu daug priežasčių tas paveikslėlių knygas pirkti ir skaityti (populiarias tenka perskaityti šimtus kartų ir kas labiausiai stebina, kad vaikas knygas išmoksta mintinai, o aš vis ne. Keista. Dar keisčiau, kad pasirodo sugebu visiškai normaliai skaityti garsiai knygą, bet kartu būti visai kitur “reikaluose” – gal dėl tots knygos ir neišmokstu. Atsiprašau, nukrypau).

Kam nesmalsu, kaip tie rašytojai rašo knygas? Kiek pastebėjau, skaitytojai visada klausia, kokia knygos autoriaus rutina, kada jis rašo, o kada daro visa kita, pvz., augina vaikus. Tai va, Tomo Dirgėlos klausinėt nebereiks, nes jis parašė knygą, apie tai, kaip rašo knygą. Gaila, nelabai galiu spoilint ir išduot, kaip jis tą knygą rašo, bet pašnabždėsiu, kad neretai įsivelia į juokingas situacijas, niekaip vaiko akims nesusijusias su knygos rašymu – tad įdomu stebėt, kaip autoriui iš tų situacijų pavyksta išsisukti. Ne tik išsisukti, bet ir iš tikro parašyti vieną kitą (visą krūvą) knygą ir dar būti vienu mylimiausių vaikų rašytojų. O tai tikrai nėra taip paprasta.

Žodžiu, jei norit sužinot, kaip parašyt knygą, tai instrukcijos – “Mano tėtis rašo knygą”. Bet tikriausiai visi jau perskaitėt.

 

Ar girdi, kaip medžiai šneka?

Image result for ar girdi kaip medžiai šneka

Pamačius šią knygą iš pradžių nesuvedžiau, kad ji parašyta to paties autoriaus, kuris parašė knygą “Paslaptingas medžių gyvenimas“! Ir žinote, jei neskaitėte suaugusiems skirtos knygos versijos, nesijaudinkite, tiesiai keliaukite prie versijos vaikams. Žinote, kodėl? Todėl, kad ten yra tai, ko suaugusiųjų knygoje labiausiai trūksta – nuotraukų ir iliustracijų! 

Įsivaizduokite, skaitote sau suaugėlių knygą, randate ką nors įdomaus ir, jei norite geriau įsivaizduoti, apie ką skaitote, turite googlinti. O vaikiškoje knygoje viskas viename! Pavydžiui, jei niekaip nesugalvojate, kaip atrodo medžio žiotelės, pro kurias medis įkvepia oro – prašom – mikroskopu matoma žiotelė (totaliai fantastiškas mažų burnyčių vaizdelis!), jei rašo apie medžių grybus, tai ir nuotrauka medžių grybo, kad nereiktų prifantazuoti; jei reikia kinivarpos (ačiū, nereikia) – prašom, nuotrauka.

Prie viso paveiksluoto gėrio yra galvosūkių ir eksperimentų, kuriuos galite atlikti miške. Labai labai rekomenduoju – ne knyga, o lobis!

Žiemos atostogų tankas

Priekis

Kartais tenka ištestuoti knygas prieš duodant jas vaikams. Kad nebūtų tokių kuriozų, kaip kad visai neseniai vienoje iš knygelių drambliui draugas lygintuvu “gydė” skaudančią nugarą. Galima pamoralizuoti, kad šitaip nesaugu, negalima ir t.t., bet niekada nežinai, kas galiausiai užsiliks vaiko galvoje.

Knyga pasakoja apie dienas prieš ir sausio 13-ąją. Tomis dienomis buvau vos perkopusi dešmtmetį, bet pačius įvykius labai gerai atsimenu, labai jaudinuosi ir tą sausio naktį labai bijojau ir verkiau. Tad buvo įdomu paskaityti, kaip tą dieną išgyveno kiti vaikai.

Šioje knygoje sausio įvykiai yra parodomi kiek kitokia nuotaika nei esame pripratę kalbėti (dažniausiai graudulingai) apie šią svarbią dieną. Tai buvo tikras karas berniukams, kurie iki tol karą matydavo filmuose ir žaisdavo įsivaizduojamą kiemuose bei aplink Šiaurės miestelį, kuriame buvo sovietinė karinė bazė.  Jų žaidimai šiek tiek pavojingi, bet tuo metu buvo tokia atmosfera – rizikos ir nebaimės. Pavojus ir rizika knygoje ir sukuria didžiausią intrigą ir gniaužia kvapą – o to ir reikia knygai, kad vaikai suklustų ir įsiklausytų, ar ne?

Man labai patiko. Paskaitykit kartu su vaikais.

 

Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą

Image result for smiltės ir vėjaus kelione

Koks gražus dailininkės Urtės Kraniauskaitės viršelis! Būtent jis ir patraukė mano dėmesį. Labai gražus.

Ginos Viliūnės knyga apie ruonius ir grožinė, ir pažintinė. Sakyčiau, kaip pažintinė man ji patiko labiau nei kaip grožinė. Grožinei kažko pritrūko – gal vientisumo, gal nuoseklumo. Truputį mane erzino kaip sudėlioti veikėjų charakteriai ir motyvai – pvz., truputį paspoilinsiu – ruonių šeimynėlė – mama ir du ruoniukai – iš muziejaus paleidžiami į laisvę. Vietoj to, kad mama ruonė prižiūrėtų niekada laisvėje nebuvusius vaikus – ji plaukia nesidairydama į savo gimtąją salą. Nelabai mamiškas elgesys. Na, savaime suprantama, kad vaikai užsižiopso ir pasimeta (ir čia prasideda nuotykiai). Kaip ir nebloga tema su vaikais padiskutuoti, bet jei paklaus: “O kodėl mama nepalaukė, kodėl neprižiūrėjo savo vaikų?”

Kaip pažintinė knygutė – įdomi – daug faktų apie ruonius, yra žemėlapis, kuriame galima sekti ruoniukų kelionę, informacijos apie ruonių gydymo vietas, gražios iliustracijos, tad nekreipiant dėmesio į man užkliuvusius dalykus, bus geras skaitinys 4-6 metų pupuliukams, kam skaito mamos ir tėčiai, ir 6-9 pupuliams, kurie skaito patys.

Šnipė, kuriai patiko mokyklos pietūs

Šnipe kuriai patiko mokyklos pietūs

Smagi knygutė, kurią nesveikuodama gulinėdama perskaičiau, nes suaugėliškos knygos tuo metu per sunkios skaityti. Didelės raidės ir mažai tekso puslapyje jau mokančiam skaityti pirmokui – jau šiai vasarai kaip pirmoji stora knyga. Puikiai tinks anktrokui, kuris dar nekremta harių poterių, o jau nori imtis rimtesnės knygos.

Skaičiau ir įsivaizdavau, kaip man knyga būtų patikusi, jei ją būčiau skaičius kokia septynmetė – taip norėdavosi tų nuotykinių knygų su paslaptimis ir intrigomis, kurios nenutolusios į negyvenamas salas, o vyksta tiesiai po nosimi – kieme ir mokykloje. Ir dar tokia žavi vaikiška draugystė – kai už draugus stojama piestu, jie visaip ginami ir gelbėjami. Rekomenduoju!

 

 

1000 klausimų ir atsakymų

Image result for 1000 klausimų ir atsakymų

Nors ne visada pataikydavau žiūrėti “Lietuvos tūkstanymečio vaikus”, esu didelė šio žaidimo fanė ir nepaliauju stebėtis, kokie gudrūs tie studijoje dalyvaujantys vaikai, kurie ilgiausio filmavimo metu, tvieskiant šviesoms, stovėdami prieš kameras sugeba iš giliausių smegenų kartelių iškrapštyti protingiausius atsakymus, surasti sąsajas ir net suskaičiuoti mintinai! Vis įsivaizdoju save jų vietoje – ištiktą stabo ir nesugebančią pasakyti savo vardo ir iš kur esu, jau nekalbant, kad reiktų pasakyti, kiek bus dukart du.

Taigi, ramiai atsivertus knygą sau žaidžiu namie, konkuruodama tik pati su savim, nes prieš vyrą, įtariu, praloščiau (dėl to jis ir mano vyras, ne kitaip), nes jis atsimena viską, į ką yra pažiūrėjęs susikaupusiu žvilgsniu, tuo tarpu aš atsimenu viską, į ką žiūriu nesusikaupusiu, o tai dažniausiai būna ne vietoje padėti daiktai, visokie namų rakandai ir t.t., pro kuriuos jis gali praeiti lygiai šimtą kartų ir vis tiek nerasti, kaip ir negirdėti mano bambėjimų, kurių dažnai neatskiria nuo gyvybiškai svarbios informacijos, ir tada sako, kad niekada jam to nesakiau. Žodžiu, dar pažiūrėtume, kas ten ko daugiau žino apie tikrą gyvenimą.

Taigi, kuo man šita knyga patinka? Ji ne tik kad klausia ir atsako, bet ji paaiškina. Pavyzdžiui, pačiuose pirmuose puslapiuose paaiškina kokios spalvos yra svarbiausios spaudoje (t.y. ir spausdinant skaitytojos skaitomą knygą). Man pavyzdžiui, baisiai įdomu, bet kur tu čia labai rastum tokį paaiškinimą, nebent visiškai netyčia. Dar būna, kad žinai kokį faktą, bet nieko daugiau apie tai nežinai – tai va, knygoje apie kiekvieną klausimą dar ir apipinta istorija, paaiškinta priežastis, kodėl tas ar anas yra toks ar anoks, iš kur kilo vienoks ar kitoks pavadinimas, jei reikia suskaičiuoti, tai kaip ir kodėl – štai kur šios knygos nuostabumas – sužinai ne tik sausą atsakymą, bet dar ir krūvą įvairiausių istorijų. Image result for IQringas

Kaip jau rodžiau fb, žaidžiu ne tik su knyga, bet ir su kortelėmis, va, šai iš šitos mažos dėžutės (kuri, aleliuja, nėra žaidimas išpūstukas, kur atidarai dėžutę ir pusė dėžutės – oras). Knyga, puikiausiai tinkanti “užmušti” laiką kelionėje, gal ir per sunki tampytis, tad išeitis – žaidimas IQ ringas – tilps ir į mažą rankinę ar kuprinės kišenę. Ir tikiuosi labai, nebus vien tik Nr.1, bet ir begalinė serija gudrių klausimų, kuriuos atsakant galima išmokti apie pasaulį.

Ačiū leidyklai “Debesų ganyklos” už knygą ir žaidimą. Nors knygą ir gavau dovanų, ją giriu dėl gerumo, o ne dėl gyrimo. Nepatiktų ir negirčiau, gi žinot.

Blusyno pasakojimai

Image result for blusyno pasakojimai

Skaičiau kažkokią Gendručio Morkūno knygą ir negalėjau suprast, kodėl jis ten toks liaupsinamas ir mylimas. Matyt, skaičiau ne tą knygą. Šiąją skaičiau vakarais vaikams (tiems, kas klausėsi mano skaitymo, nes ne visi klauso. Sūnus klausydamas dažniausiai ką nors žaidžia, o aš vis paklausiu, koks buvo paskutinis mano perskaitytas žodis).

Bandau sugalvoti, kaip geriausia apibūdinti Gendručio Morkūno pasaulį, kuris gyvena jo istorijose. Tas pasaulis kiekvienoje istorijoje yra paprastų papraščiausias, kasdienė kasdienybė kaip sviestas sviestuotas. Visai paprastai prasideda –

“Vienuose namuose buvo senas veidrodis…”

“Vienos mergaitės tėvai nusipirko naują butą…”

“Vienas berniukas įsimylėjo.”

“Viename darže sykį atsirado nematytas augalas”.

“Viena paaugusi mergaitė labai mėgo linkėjimus ir visada mielai jų klausydavosi.”

“Viename mieste buvo cirkas”.

“Vieną dieną vienoje valstybėje atsitiko…”

“Vienoje mokykloje, tik nebeprisimenu, kokioje klasėje, mokėsi…”

“Pamiškėje buvo sodyba”.

Ir staiga tame pasaulyje kas nors atsitinka. Dažniausiai – koks iš kasdieniško konteksto iškrentantis keistuolis (žmogus arba daiktas) arba šiaip kažkas keisto, lyg užburto (kompiuterinė programa, parodanti, kaip žmogus atrodys po x metų, lygintuvus užpuolęs maras, nustoja zyzti musė ir t.t.), ir kad pasaulis sugrįžtų į kasdienę kasdienybę, reikia kažką pastebėti, pamatyti, ištarti burtažodį, arba suvokti reiškinį, kuris sujaukė kasdienybę. Tada (dažniausiai) viskas grįžta į savo vėžes ir visi lengviau atsidūsta ir supranta, kad netobulas pasaulis yra geriausias, o patobulinimai nenatūraliai iškreipia kasdienybę. Arba tas pasaulis nebegrįžta ir tada autorius tiesiog pasako: “Tikrai keista, ar ne?”

 

 

Princesė

princese

Maža mergaitė rado maišą žodžių ir sudėjo labai tradicinę ir seniai nebemadingą istoriją apie princesę, kurią pagrobė drakonas, o paskui, žinoma išvadavo princas (vartome akis), bla bla blaaaaa, bet staiga papūtė vėjas ir sumaišė žodžius į visiškai kitokią istoriją, o paskui žodžius įdar kitą istoriją sušlavė kiemsargis, o paskui  lietus nuplovė žodžius ir sudėliojo dar kitokią istoriją. Daug smagesnę. Taip tradicinė beee istorija vis linkmai persidėlioja.

Taigi, graži gražiai iliustruota knygutė ir smagi istorija princesėms, princams ir kiemsargiams. Tiesa, iliustracijos tai man gražios, nežinau, kaip vaikams, maniškiai sako, kad patinka, o jūsiškiams?

 

Kiti Albio Braito pasauliai

kiti-albio-braito-pasauliai_z1

Kaip jau kažkada esu minėjus, labai mėgstu knygas apie kvantinę fiziką, tik jos turi būti vaikiškos, nes kitokių nesuprantu, nors, kaip sakoma knygoje, jei galvoji, kad supranti kvantinę fiziką, reiškia, kad nė velnio jos nesupranti. Tai tuo ir pasiguosiu.

Albis Braitas neteko mamos ir, sužinojęs, kad pagal kvantinės fizikos teoriją (o gal ir praktiką, nelabai atsimenu), paralelinėse visatose gali ją atrasti gyvą, leidžiasi jos ieškoti. Na, tikriausiai žinote eksperimentą su tuo “kvantiniu” katinu, kuris uždarytoje dėžėje yra ir gyvas, ir miręs tuo pačiu metu, tai Albis tokios panašios dėžės pagalba keliauja per paralelines visatas. Kartais sėkmingai, kartais nelabai – visos tos visatos yra savotiški “o kas, jeigu”: o kas, jeigu Albis savo mamos net nebūtų pažinojęs, o kas, jeigu Albis būtų gimęs mergaite, o kas, jei Albis nebūtų gimęs mokslininkų šeimoje ir taip toliau, be pabaigos.

Visi tie “jeigu” ir yra suskilę į daugybę visatų. Ir jei savojoje visatoje šiuo metu nelabai gera, nereiškia, kad kitoje visatoje yra arba bus geriau, net jei ten vis dar gyva mama. Todėl knyga netiesiogiai užduoda mintį, kad vietoj svarstymo, kaip būtų, jeigu, turime bent jau pabandyti kuo prasmingiau išnaudoti šioj visatoj gautą laiką. Bet čia tokia suaugėliška mintis, skaitantis vaikas gali apie tai ir nepagalvoti, jam gal tiesiog nuotykių knyga bus, o bet tačiau, jei jau perskaitys, padiskutuokite su juo, kaip jis knygą suprato.

Žodžiu, gera šita knyga, net pažliumbiau pabaigoje… ne dėl knygos gerumo, šiaip širdį suspaudė, tikriausiai visos mamos toj vietoj pažliumbtų. Galit tokios/tokie prisiduot komentaruose.

PS Iš anksto atsiprašau už kvantinės teorijos klaidas.

 

Mano sesė ir aš

Į šią knygą atkreipiau dėmesį dėl iliustracijų – tokios labai jau labai jos. Gal nuskambės keistai, bet – japoniškos. Subtilios, susiliejusios su tekstu, išgyventos. Tiesa, nežinau, kaip vaikams tokios iliustracijos, bet suaugusioms tetoms kaip man – labai.

Knygutėje trys istorijos iš šeimos gyvenimo. Pirmoji apie taip, kaip visoms šeimos moterims – didelėms ir mažoms reikia tėčio. Kokia neteisybė, kad mama tėtį sutiko pirmoji ir už jo ištekėjo! Kaip kitoms užsitikrinti tėčio meilę? Ypač jei esi antragimė ir eilė į žmonos vietą taip toli?

Antroji istorija apie tai, kaip iškeliauja šeimos nariai – juk keturkojai draugai irgi tokiais tampa, ar ne? Apie tai, kaip vaikams pasakyti ir kaip išliūdėti.

Trečioji istorija – “Širdies kalba” – apie tai, kaip nebūtina kalbėt viena kalba, kad susikalbėtumei. Kartais žmonės tiesiog susikalba širdies ir draugystės kalba.

Ši knygutė puikiai tinka skaityti vakarais tiems, kurie patys dar nemoka, o taip pat ir besimokantiems skaityti bei vyresniems pradinukams – raidės pakankamai didelės ir yra tokių puslapių, kur tų raidžių labai nedaug, tai ir perskaityt pavyks greitai – visiems gi patinka greit perskaityt, ar ne?

 

Neišduosiu tavęs

Image result for neišduosiu tavęs knyga

Kai sūnui skaičiau šitą knygą, labai dažnai pagalvodavau, kad gal be reikalo. Pagal tokį šviesų ir lengvą knygos viršelį labai tikėjausi šviesios ir džiugios knygos, ir visiškai suklydau, nes knyga niūri, tamsi, šalta (veiksmas vyksta kažkada, kai šalta) ir temos labai jau nelinksmos. Gal ir gyvenimiškos, bet gal kasdienybėj ir taip daug to gyvenimo…

Prieš tėvams išsiskiriant, tėtis dukrai padovanoja žaislinį šuniuką, kuris tampa ištikimas mergaitės draugas – visur kartu nešiojamas ir tampomas. Jis visas nutriušęs ir nešvarus, bet kiekvienas šuniuko “brokas” Augustei sukelia mielus prisiminimus, su kuriais ji jokiais būdais nenori skirtis. Ir štai žiežula (tiesiog nelaiminga) mama, išmeta žaislą ir vietoj to dukrai pasiūlo tokį pat naują. Išdavikiškai naują. Augustė iškeliauja ieškoti sanojo žaisliuko. Kelias nelengvas, argi  galėtų kitaip būti keliaujant į savartyną?

Skaitydama, žinoma, visą laiką galvojau, kaip knyga baigsis. Labai tikėjaus, kad ne lietuviškai tragiškai. Tai džiaugiuos rašydama, kad pabaiga knygą ištraukė. Labai gera pabaiga, o su gerom pabaigom būna autoriams kartais sudėtinga. Taigi užskaitau. Pabaigą, bet dar kartą knygos skaityti nenorėčiau.