Kaip aš netyčia parašiau knygą

Tokia faina knyga. Būtų man dvylika, miegočiau šią knygą apsikabinus ir tikriausiai maksimaliai nuskaityčiau. Keletas paskutinių knygų vaikams – paaugliams buvo tokios liūdnos ir tamsios, ir sunkios emociškai, tai ši knyga yra puikiausias pavyzdys, kai knyga nagrinėja nelinksmas ir visiškai liūdnas temas, bet visa tai pateikiama taip šviesiai ir viltingai, ir visiškai taip, kaip būtų gyvenime.

Knygoje paauglė Katinka nori būt rašytoja. Rašyti tikrai turėtų apie ką – ji yra našlaitė, netekus mamos, kai jai buvo treji – tad vargiai beprisimenanti, kaip mama atrodė. Mergaitė įsiprašo pas kaimynę rašytoją pasimokyt ir per tas pamokas ji ne tik mokosi rašyti, bet mokosi išreikšti savo jausmus, suvokti ir susigyventi su netektim ir geriau suprasti aplink ją besisukantį pasaulį.

Dauguma knygos skyrelių yra pamokos kaip rašyti. Tokios fainos, kad tikrai bet kam, kas mėgsta rašyti, netgi kam reikia rašyti – pravers. Katinka mokosi rašydama istoriją, kaip jos šeimoje atsirado tėčio draugė, o kad tai aprašytum reikia išbandyti įvairias technikas, perspektyvas, žaidimą laiku, bet svarbiausia “rodyt, o ne pasakot”. Per parašytas istorijas skaitytojas stebi jos gyvenimą ir kartu su Katinka mokosi rašyti. Man ta stuktūros matrica labai patiko. Žaisminga.

Labai labai rekomenduoju. Ir vaikams, ir tėvams, ir tiems, kurie nori ar mokosi rašyti. Nuoširdi, jautri ir tikra.

#dovana Leidyklos “Debesų ganykolos” dovana

 

Žodžių sąrašas

Kažkaip paskutiniu metu vaikiškos-pauglėjančios knygos, kurios patenka į rankas, – liūdnos. Na, taip, taip, nuotykiai, įtampa, kova, bet viskas, kas tarp eilučių, kas bendra atmosfera – eina sau, koks liūdesys. Suprantu, kad šiandieninis pasaulis laviruoja ant ekologinės katastrofos slenksčio ir tokia yra realybė. Bet kartais noris knygose nuo tos realybės pabėgti. Gal autoriai iš savo baimių šias knygas išaugina? Na, bet čia man tokios mintys vis sukosi galvoj, man atrodo, sūnus, kuriam skaičiau, su realybe labai šios knygos nesiejo, o aš ir neskatinau siet, tad knyga jam tiko ir patiko.

Leta – mergaitė, gyvenanti po Tirpsmo susikūrusioje Arkos diktatūroje, kuriai vadovauja Jonas Nojas. Paklusę Jonui gauna išvalyto gėlo vandens ir maisto, tačiau šių poreikių patenkinimas kainuoja viską, kas peni dvasią – muziką, meną, grožį ir net žodžius. Jonas Nojas galvoja, kad būtent žodžiai kalti, kad žmonija nusirito iki esamos padėties, tad, žmoniją reikia “gelbėti” mažinant žodžių pasirinkimą (nežinos žodžio ir nereikės sukt galvos), juos išbraukiant iš leistinų vartoti žodžių sąrašo ir sudarinėjant sąrašus likusių leidžiamų naudoti (primena mūsų diktatūriškus kalbos “sergėtojus”).

Leta – Jono Nojo sekėja ir patikėtinė – žodininkė. Knyga pasakoja apie mergaitės dvasinį virsmą – nuo tikėjimo “gelbėtoju” iki suvokimo, koks iš tikro yra ją supantis pasaulis. Ir pasirinkimo, kokiame pasaulyje ir su kokiais žmonėmis ji nori gyventi. Knygos pabaiga įnirtingai reikalauja tęsinio. Tikiuosi, ten daugiau šviesos ir vilties.

__________

Leidyklos “Debesų ganyklos” dovana

Kas tas Pūkis?

Kas tas Pūkis?

Čia, žinokit, buvo mano pirmoji pažintis su Pūkiu. Nežinau, kodėl taip vėlai įvyko, gal su vaikais neįtaikiau pagal amžių, o gal kad deficitinė knyga, girdėjau neįmanoma gaut. Bet tas vėlyvas susipažinimas kiek man džiaugsmo sukėlė – kokia graži knyga! Puikiai išleista, iliustracijos nuostabios ir dar labai man patinka spalvų gama, kažkaip man labai malonios akiai visos tos spalvos.

Taip vieną vakarą pasiėmėm su penkiamete mano ir perskaitėm. Labai smalsu buvo ir nuo planuotos vienos Pūkio istorijos gavos taip, kad “na, dar vieną”, o tada “dar vieną” ir, žiū, jau knygos pabaiga ir “kitą vakarą vėl skaitysim”. Jaučiu, teks kokį šimtąkart perskaityt, kol paklausa bus patenkinta. O ir bus daug progų labiau į tekstą įsiklausyt, nes pirmą kartą tiesiog paskendau iliustracijose ir spalvose.

Pagal teksto apimtį labiausiai tinka nuo kokių dviejų trijų metų iki… šimto. Ir kai namuose nebebus tokių mažų, kuriems skaitysiu, paliksiu šią knygą savo gražių knygų lentynoj, nes, atrodo, turiu naują knygomanijos kryptį – gražiai išleistas knygas.

P.S. Dičkius sunervino, kad paskutinėj istorijoj lapiukas išskrenda be batų, o nusileidęs jau vėl su batais. “Nesąmonė!” hmmm…

P.P.S Knyga – leidyklos dovana ir nors knyga apie lapes, labai liežuvio neploninau girdama – tikrai graži knyga.

 

Užburtas namas

 

 

Šią knygą skaičiau vakarais savo dešimtmečiui. Jis, žinoma, visada mielai klausosi mano skaitymo – svarbu ne pačiam vargt ir galima pratęst nėjimą miegot, tad kartais tikrai sudėtinga nuspręsti ar knyga patiko, ar ne. Kai skaitau, visada patikrinu, ar dar girdi, ką skaitau, laikas nuo laiko patikrinu, ar supranta apie ką knyga. Sakyčiau, kad šis aspektas šį kartą buvo gan sudėtingas ir be paaiškinimo, nebūtų knygos prasmė nelabai būtų perkąsta.

Knygoje pasakojama apie smurtą artimoje aplinkoje. Pati situacija tikrai pateikiama labai subtiliai, taip subtiliai, kad vaikas, nesusidūręs su tokiomis situacijomis, jų gali apskritai nepažinti. Tikriausiai kitaip visa istorija sugrotų vaikui, kuriam tai yra kasdienybė.

Pirmiausia, žinoma, skaitome apie užburtą namą, kurį mergaitė Marysia stebi iš krūmų. Namas kažkoks tikrai keistas – virš jo nesikaupia debesys, jis nemeta šešėlio, vaikai mato jame sniegą ir sienos visaip lankstosi, o langai maskuoja tikrą vaizdą. Tačiau blogiausia, kad namas neigiamai veikia jo gyventojus – tėtis nuo netvarkos namuose pavirsta liūtu, o mama ir vaikai nuolatos išsigandę – kažką reikia daryti, galbėtis ir gelbėti nuo to nelemto namo.

Tai mano vaikas visus tuos namo keistumus visai natūraliai priėmė kaip pasaką harių poterių stebuklų pasaulyje – per mažas gal dar šitai knygai? Ilgų Marysios rankovių slepiamas melynes ir nubrozdinimus bei paaiškinimus, kad jie atsiradę nukritus iš medžio, jis priimė visiškai tiesiogiai, be jokių užspėptų žinučių. Tiesą sakant, laukė, kad iš namo išlįs kokie goblinai, ar velniai…

Visus burtus autorė išsklaido knygos pabaigoje. Ir siunčia žinutę nuo suagusiems, kaip reikia klausyti vaikų, kurie gali būti skriaudžiami, istorijų, o ir žinutę skriaudžiamiems, kaip reikia ieškoti žmogaus (tiek didelio, tiek mažo), kuriuo būtų galima pasitikėti ir tikėti, kad būsi išgirstas. O visiems kitiems skaitytojams belieka palinkėti laimingos ir šviesios vaikystės. Tebūnie tai proga vaikui priminti, kas yra normalu ir nenormalu, į ką reiktų atkreipti dėmesį ir ką daryti, jei taip atsitiktų kažkam, ką pažįsti. Išgirsti, pamatyti ir ištiesti pagalbos ranką.

*Knyga dovanota leidyklos “Debesų ganyklos”.

Varnalėšų laukas

Šita knyga man priminė vaikystę, tad nustebau, kai sūnus, kuriam skaičiau, pasakė, kad norėtų šios knygos antros dalies. Knygoje aprašomas nesaugomas, atviras kiemas (nes yra ir toks “Saugomas”, kuris man galvoje ir simbolizavo šiuolaikinį kiemą, kuriame vaikus saugo arba tėvai, arba tvora, arba ir tai, ir tai). O nesaugomam kieme taip smagu, kad “Saugomo” kiemo vaikai pavydi. Ir smagu tikriausiai dėl to, kad ten nieko labai daiktiško nėra, bet už tai pilna visko prifantazuoto arba labai tikro ir gyvenimiško. Juk ir mūsų senuose daugiabučių kiemuose geriausiu atveju būdavo smėlio krūva (kol neišnešiodavo) ir koks tūrnikas kilimam dulkinti, ant kurio išmokdavai kaboti žemyn galva.

Taigi, “Varnalėšų laukas” jau yra tapęs gan egzotišku dalyku, kur vaikai iš nuobodulio visko prigalvoja, viskas vyksta fantazijose – kiemo bobutės tampa Raganomis, o veterinarai – Drakulomis, katinai turi savo teises (į būsto nekeitimą, net kai pasikeičia būsto savininkai) ir tikrą balsą (na, ta prasme, kad kalba). Dar ten yra kiemo draugystės, kiemo hierarchija ir rolės (protingiausio, stambiausio, didžiausio ir t.t. – aš savo kieme geriausiai šokinėdavau per gumą (taip sakydavo Klaipėdoj), Vilniuj gi šokinėdavo gumytę), diskutuojama, kiek mokytoja turi vaikų, išgyvenamos sekmės ir nesėkėmės. Ir, kad viskas būtų paslaptingiau – vyksta varnalėšų paunksnėj.

Taigi, jei norite su savo vaikais susitikti savo vaikystės kieme – ši knyga Jums.

***

“Debesų ganyklos” dovana

2019

Imdama kiekvieną knygą, prisimindavau, kad šiemet, brangindama savo laiką, labiausiai siekiu skaitymo malonumo ir kokybės. “It’s ok” knygoms neturiu laiko! Jų, žinoma, buvo – ne visada pataikiau gerai su pasirinkti, bet summa summarum galiu tik pasidžiaugti, kad šiemet pavyko ne tik su kiekybe, bet ir su kokybe.

Kadangi padariau nesąmonę ir į metų pabaigą nepasiėmiau savo knygų knygelės (nes ir taip apsikrovę išvažiavome), tai statistikos bus mažai – aš net nežinau, kiek tiksliai perskaičiau knygų, bet, atrodo, ir vėl sumušiau rekordą perskaitydama 100+ knygų (kažkur 105 gal), kuo pati save nustebinau, nes jau galvojau, kad daugiau nei pernai (80) perskaityti man tiesiog neįmanoma.

Kadangi metai buvo turtingi, tai ir vienos geriausios knygos nebus. Bus keletas geriausių knygų, kurias skaitant visada galvojau, kad skaitau geriausią metų knygą, tad tebūnie jos visos geriausios. O paskui dar ilgiausias sąrašas labai gerų.

2019 metų geriausios

Trent Delton “Berniukas nuryja visatą” – už tai, kad berniukas toje visatoje nuryja ir mane. Knyga – juodoji skylė, kurioje su malonumu pradingsti.

Eka Kurniawan “Grožis lyg žaizda” – už visiškai naują netikėtą pasaulį ir realybės ir fantazijos žaismą

Guzel Jachina “Mano vaikai” – už tai, kad skaityčiau kiekvieną šios autorės parašytą eilutę.

Guillermo Arriage “Laukinis” – už dar vieną pasaulį mano galvoje

Alina Bronsky “Paskutinė babos Dunjos meilė” – už visišką netikėtumą ir dzen reakciją į pasaulį

David Mitchel “Prižiūrėtojas” – už dar vieną įrodymą, kad žmogaus fantazija yra beribė

Juozas Baltušis “Sakmė apie Juzą” – už tai, kad negalėjau patikėti, kad buvau neskaičius

2019 metų labai geros

Philip Roth “Kiekvienas žmogus” – už atvirumą ir žodžio tikslumą

Emily St. John Mandel “Vienuolikta stotis” – už priminimą apie civilizacijos trapumą

Olga Tokarčiuk “Bėgūnai” – už tai, kad nudžiugino nunešdama premijas, už galvoje apsigyvenusią bėgūnų idėją, kuri dabar amžiams mano galvoje

Kent Haruf “Mūsų sielos naktyje” – už žodžius apie senatvę, kuri atima pasirinkimo laisvę

Kazuo Ishiguro “Dienos likučiai” – už tai, kad tiek ilgai laukė būti mano suprasta ir įvertinta

Graham Swift “Motinų sekmadienis” – už koncentruotą jausmo blyksnį

Romain Gary “Aušros pažadas” – už atsisakymą patikėti realybe

George Saunders “Linkolnas Bardo” – už suvaldytą kokofoniją

Elisabeth Harthy Winthorp “Paskutinė malonė” – už nutylėjimus, kurie yra istorijos esmė

Sally Hepworth The Mother in Law arba “Anyta” – už priminimą, kiek daug nedrįstame pasakyti, o paskui būna per vėlu (bet vis tiek nedrįstame)

Delia Owens Where the Crawdads Sing – už pelkynų Mauglę

Nora Ikstena “Motinos pienas” – už slogią tarybinę realybę ir džiaugsmą, kad tai praeitis

Kamila Shamsie Home Fire – už kitą perspektyvą

Naomi Alderman The Power / “Galybė” – už sukrečiantį “kas būtų, jeigu būtų” ir ne mažiau sukrečiantį “o kaip yra dabar?”

Elif Shafak 10 Minutes 38 Seconds in this Strange World – už tai, kad labai gera

Lars Mytting “Seserų varpai” – už istoriją ir nuotaiką, kurioj paskęsti

Negrožinė

Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė “Kabinetas 339” – už viską, apie ką parašiau poste

Bea Uusma The Expedition. Solving Mystery of a Polar Tragedy – už neįtikėtina, kad buvo taip įdomu

Malcolm Gladwell Talking to Strangers – už visokių faktų išknisimą ir susimąstyti verčiančias išvadas

Yuval Noah Harrari “Sapiens” – už kelionę laiku atgal

Young Adult

Kotryna Zylė “Sukeistas” – už geriausią knygą, kurią norėčiau padovanoti sau trylikametei

Clementine Beauvais “Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja” – už šviesų požiūrį į potamsį paauglystės pasaulį

Lietuvių autorių

Virginija Kulvinskytė “kai aš buvau malalietka” – nes vėl pavaikščiojau savo malalietkiniais batais

Kristina Sabaliauskaitė “Petro Imperatorė” – už istorijos nutildytos moters istoriją

Grafinė novelė

Gerda Jord “Daugiabutis” – už juoko vitaminus ir visas primintas istorijas, kurias išgyvenau daugiabučiuose

Geriausios iliustracijos

Maja Lunde “Sniego sesė” – už paveikslus, sudėtus į knygą

Metų poezija

Apskritai džiaugiuosi, kad jos skaičiau daugiau nei bet kada ir tai yra metų pasiekimas!

Sakiau, kad gavau ir kokybės, ir kiekybės!

Jau nekantrauju susitikti su 2020-ųjų geriausiomis! Bokštuose prie lovos laukia puikūs metai 🙂

Maitintoja

Image result for deborah ellis maitintoja

Koks gražus knygos viršelis ir labai įdomi viršelio istorija! Jį nupiešė lietuvis berniukas, kuris mėgsta skaityti ir piešti. Perskaitė knygą ir nupiešė, kaip įsivaizduoja pagrindinę knygos veikėją Parvaną.

Parvana gyvena Afganistano sostinėje Kabule, kuris, aprašomuoju laikotarpiu yra valdomas talibų, kurių įsakymai visiškai paralyžuoja moterų ir mergaičių gyvenimą – jokių mokyklų, jokių universitetų, jokio išėjimo iš namų be vyro / brolio / tėvo palydos, jokio darbo, jokių pajamų ir t.t. Bet kaip išgyventi šeimai, kuri neturi vyriškos lyties šeimos nario? Arba vyras / tėvas / sūnus yra suimtas ar iš viso dingęs… Gyventi kažkaip reikia, ir žmonės visose šalyse, ir visais laikais randa, kaip draudimus galima apeiti.

Ką sugalvojo šios knygos moterys, nepasakosiu, paskaitykite, duokite vaikams paskaityti. Knyga iškels daug klausimų apie šiandieninį pasaulį ir dar kartą primins susivokti, kokioje geroje šalyje gyvename ir kaip dažnai apie tai pamirštame.

Tiesa, knyga rašyta kanadiečiams / amerikiečiams, nes knygos pabaigoje paaiškinama, kad Afganistanas yra maža šalis Azijoje. Na, kam maža, o kam didelė. Apie tai irgi galima su vaikais padiskutuot.

Piplioteka??? Lapė bibliotekoje

Šiam vakarui nauji priešmieginiai skaitiniai apie knygų pelę, knygų virštą (aha!) ir knygų lapę. Lapė gaudo pelę, pelė slepias bibiotekoj – ji bibliotekos fanė, mylėtoja ir saugotoja. Biblioteka yra “vieta su daug knygų, jas galima pasiskolinti. O knygų reikia, kad ką nors patirtum. Kad šio to išmoktum. Ir kad kiltų kitokių minčių”.

Lapei pamačius paveikslėlių knygą, užeina noras ne tik paveikslėlius “skaityti”, bet ir raides. Lapė suserga knygų liga ir tampa lape – knygų žiurke 🙂 Ir… supranta, kad knygose – visas pasaulis.

Nerealios iliustracijos (pralenkiačios teksta, mano manymu), nereali pelytė. Geras motyvacinis skaitinys dar neskaitantiems, bet tuoj tuoj pradėsiantiems mokintis skaityti ne tik iš paveikslėlių. Tik gal lapė kiek padykus ir nelabai laikos bibliotekos taisyklių – tai vieta padiskutuot su vaiku, ar gražiai lapė elgias ir, kad gal reiktų pelytės klausyt (arba bibliotekininkės).

Kvapų vaistinė: magija tvyro ore

Image result for kvapų vaistinė

Knyga iš serijos “Kaip pavydžiu dabarties jauniesiems skaitytojams”. Pavydžiu nuostabių spalvotų knygų viršelių, begalinių Hario Poterio istorijų, burtų, stebuklų ir nesibaigiančių nuotykių. Taip atrodo, kad mūsų kartos stebuklai daigiausia gyveno pasakose ir, kad ir kaip man patinka Pasaulinė pasakų serija, tarybiniu spalvingumu jai toli iki šiandieninių spalvų.

Trylikametė Liucė ką tik su tėvais atsikraustė į seną, mamos požiūriu – nuostabų, namą. Liucei, žinoma, namas bjaurus ir ji niekaip nesupranta, nei kodėl namuose tvyro toks keistas kvapas, nei to, kodėl namu taip domisi visi miestelio gyventojai. Kaimynai taip pat keistoki, kažkokie, kaip iš senovės ir šiaip, nepasakysi, kad labai draugiški. O dar visokie slapti stalčiukai, rakteliai, butelaičiai, kuriuos Liucė užtinka name – kam visa tai reikalinga? Ir kodėl staiga ant vienintelio namo gatvėje užslenka žiema, o miestelio gyventojai pradeda keistai elgtis, apie tėvus iš viso galima patylėti…

Puikiausias skaitinys vaikams nuo kokių 7-8 m. Puikiausiai tiks tiems, kuriems dar per sunku savarankiškai skaityti (mama ar tėtis gali paskaityti prieš miegą) tokį tekstą, o paskaitantiems tiks nuo tokio amžiaus iki begalybės. Mano ankstyvei paauglei irgi kuo puikiausiai susiskaitė. Lauksim kitų knygos dalių, gal jau pakeliui?

Jaunosios skaitytojos įspūdžiai:

Liucija atsikrausto į keista ,,Evijos” vila. Pastatas senas ir visur tvyro keistas kvapas. Šalia namo buvo didelis šiltnamis, bet į jį eiti draudžiama. Pirma diena Liucija išeina į kepykla ir sutinka du berniukius. Jie su ja pasisveikina, paklausia ar jinai nauja mieste. Ji jiems pasako, kad ji vakar atsikraustė į ,,Evijos” vilą. Vienas iš jų labai domisi ,,Evijos” vilą.

Grįžusi namo ji su savo mažuoju broliuku Benu tyrinėja namą. Jie atranda biblioteką su keistu gaubliu. Gaubys neįprastas ant jo pavaizduotas ne žemėlapis, o kažkoks planas, kuriame pavaizdata gėlės ir jų pavadinimai. Staiga Liucija randa raktą, bet nėvienos durys name nėra juo užrakintos. Tada jinai pagalvoja apie šiltnamį. Bet raktas ir jam netinka. Tada ji pabando įeiti į paslaptingajį šiltnamį. Vienas iš langų buvo pravertas, tad ji su Benu ir Mačiu įėjo į vidų ir surado slaptą kambarį, kuriam tiko tas raktas. Kambaryje jie atranda daugybę flakonų pripldytų įvairių spalvų skysčiais. Ant kiekvieno priklijuota etiketė ir ant jos užrašytas keistas pavadinimas.

I liked this book… short off. Man patiko ši knyga.

😀

Mano tėtis rašo knygą

Esu didelė paveikslėlių knygų fanė ir tyliai sau džiaugiuosi, kad turiu daug priežasčių tas paveikslėlių knygas pirkti ir skaityti (populiarias tenka perskaityti šimtus kartų ir kas labiausiai stebina, kad vaikas knygas išmoksta mintinai, o aš vis ne. Keista. Dar keisčiau, kad pasirodo sugebu visiškai normaliai skaityti garsiai knygą, bet kartu būti visai kitur “reikaluose” – gal dėl tots knygos ir neišmokstu. Atsiprašau, nukrypau).

Kam nesmalsu, kaip tie rašytojai rašo knygas? Kiek pastebėjau, skaitytojai visada klausia, kokia knygos autoriaus rutina, kada jis rašo, o kada daro visa kita, pvz., augina vaikus. Tai va, Tomo Dirgėlos klausinėt nebereiks, nes jis parašė knygą, apie tai, kaip rašo knygą. Gaila, nelabai galiu spoilint ir išduot, kaip jis tą knygą rašo, bet pašnabždėsiu, kad neretai įsivelia į juokingas situacijas, niekaip vaiko akims nesusijusias su knygos rašymu – tad įdomu stebėt, kaip autoriui iš tų situacijų pavyksta išsisukti. Ne tik išsisukti, bet ir iš tikro parašyti vieną kitą (visą krūvą) knygą ir dar būti vienu mylimiausių vaikų rašytojų. O tai tikrai nėra taip paprasta.

Žodžiu, jei norit sužinot, kaip parašyt knygą, tai instrukcijos – “Mano tėtis rašo knygą”. Bet tikriausiai visi jau perskaitėt.

 

Ar girdi, kaip medžiai šneka?

Image result for ar girdi kaip medžiai šneka

Pamačius šią knygą iš pradžių nesuvedžiau, kad ji parašyta to paties autoriaus, kuris parašė knygą “Paslaptingas medžių gyvenimas“! Ir žinote, jei neskaitėte suaugusiems skirtos knygos versijos, nesijaudinkite, tiesiai keliaukite prie versijos vaikams. Žinote, kodėl? Todėl, kad ten yra tai, ko suaugusiųjų knygoje labiausiai trūksta – nuotraukų ir iliustracijų! 

Įsivaizduokite, skaitote sau suaugėlių knygą, randate ką nors įdomaus ir, jei norite geriau įsivaizduoti, apie ką skaitote, turite googlinti. O vaikiškoje knygoje viskas viename! Pavydžiui, jei niekaip nesugalvojate, kaip atrodo medžio žiotelės, pro kurias medis įkvepia oro – prašom – mikroskopu matoma žiotelė (totaliai fantastiškas mažų burnyčių vaizdelis!), jei rašo apie medžių grybus, tai ir nuotrauka medžių grybo, kad nereiktų prifantazuoti; jei reikia kinivarpos (ačiū, nereikia) – prašom, nuotrauka.

Prie viso paveiksluoto gėrio yra galvosūkių ir eksperimentų, kuriuos galite atlikti miške. Labai labai rekomenduoju – ne knyga, o lobis!

Žiemos atostogų tankas

Priekis

Kartais tenka ištestuoti knygas prieš duodant jas vaikams. Kad nebūtų tokių kuriozų, kaip kad visai neseniai vienoje iš knygelių drambliui draugas lygintuvu “gydė” skaudančią nugarą. Galima pamoralizuoti, kad šitaip nesaugu, negalima ir t.t., bet niekada nežinai, kas galiausiai užsiliks vaiko galvoje.

Knyga pasakoja apie dienas prieš ir sausio 13-ąją. Tomis dienomis buvau vos perkopusi dešmtmetį, bet pačius įvykius labai gerai atsimenu, labai jaudinuosi ir tą sausio naktį labai bijojau ir verkiau. Tad buvo įdomu paskaityti, kaip tą dieną išgyveno kiti vaikai.

Šioje knygoje sausio įvykiai yra parodomi kiek kitokia nuotaika nei esame pripratę kalbėti (dažniausiai graudulingai) apie šią svarbią dieną. Tai buvo tikras karas berniukams, kurie iki tol karą matydavo filmuose ir žaisdavo įsivaizduojamą kiemuose bei aplink Šiaurės miestelį, kuriame buvo sovietinė karinė bazė.  Jų žaidimai šiek tiek pavojingi, bet tuo metu buvo tokia atmosfera – rizikos ir nebaimės. Pavojus ir rizika knygoje ir sukuria didžiausią intrigą ir gniaužia kvapą – o to ir reikia knygai, kad vaikai suklustų ir įsiklausytų, ar ne?

Man labai patiko. Paskaitykit kartu su vaikais.

 

Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą

Image result for smiltės ir vėjaus kelione

Koks gražus dailininkės Urtės Kraniauskaitės viršelis! Būtent jis ir patraukė mano dėmesį. Labai gražus.

Ginos Viliūnės knyga apie ruonius ir grožinė, ir pažintinė. Sakyčiau, kaip pažintinė man ji patiko labiau nei kaip grožinė. Grožinei kažko pritrūko – gal vientisumo, gal nuoseklumo. Truputį mane erzino kaip sudėlioti veikėjų charakteriai ir motyvai – pvz., truputį paspoilinsiu – ruonių šeimynėlė – mama ir du ruoniukai – iš muziejaus paleidžiami į laisvę. Vietoj to, kad mama ruonė prižiūrėtų niekada laisvėje nebuvusius vaikus – ji plaukia nesidairydama į savo gimtąją salą. Nelabai mamiškas elgesys. Na, savaime suprantama, kad vaikai užsižiopso ir pasimeta (ir čia prasideda nuotykiai). Kaip ir nebloga tema su vaikais padiskutuoti, bet jei paklaus: “O kodėl mama nepalaukė, kodėl neprižiūrėjo savo vaikų?”

Kaip pažintinė knygutė – įdomi – daug faktų apie ruonius, yra žemėlapis, kuriame galima sekti ruoniukų kelionę, informacijos apie ruonių gydymo vietas, gražios iliustracijos, tad nekreipiant dėmesio į man užkliuvusius dalykus, bus geras skaitinys 4-6 metų pupuliukams, kam skaito mamos ir tėčiai, ir 6-9 pupuliams, kurie skaito patys.

Šnipė, kuriai patiko mokyklos pietūs

Šnipe kuriai patiko mokyklos pietūs

Smagi knygutė, kurią nesveikuodama gulinėdama perskaičiau, nes suaugėliškos knygos tuo metu per sunkios skaityti. Didelės raidės ir mažai tekso puslapyje jau mokančiam skaityti pirmokui – jau šiai vasarai kaip pirmoji stora knyga. Puikiai tinks anktrokui, kuris dar nekremta harių poterių, o jau nori imtis rimtesnės knygos.

Skaičiau ir įsivaizdavau, kaip man knyga būtų patikusi, jei ją būčiau skaičius kokia septynmetė – taip norėdavosi tų nuotykinių knygų su paslaptimis ir intrigomis, kurios nenutolusios į negyvenamas salas, o vyksta tiesiai po nosimi – kieme ir mokykloje. Ir dar tokia žavi vaikiška draugystė – kai už draugus stojama piestu, jie visaip ginami ir gelbėjami. Rekomenduoju!

 

 

1000 klausimų ir atsakymų

Image result for 1000 klausimų ir atsakymų

Nors ne visada pataikydavau žiūrėti “Lietuvos tūkstanymečio vaikus”, esu didelė šio žaidimo fanė ir nepaliauju stebėtis, kokie gudrūs tie studijoje dalyvaujantys vaikai, kurie ilgiausio filmavimo metu, tvieskiant šviesoms, stovėdami prieš kameras sugeba iš giliausių smegenų kartelių iškrapštyti protingiausius atsakymus, surasti sąsajas ir net suskaičiuoti mintinai! Vis įsivaizdoju save jų vietoje – ištiktą stabo ir nesugebančią pasakyti savo vardo ir iš kur esu, jau nekalbant, kad reiktų pasakyti, kiek bus dukart du.

Taigi, ramiai atsivertus knygą sau žaidžiu namie, konkuruodama tik pati su savim, nes prieš vyrą, įtariu, praloščiau (dėl to jis ir mano vyras, ne kitaip), nes jis atsimena viską, į ką yra pažiūrėjęs susikaupusiu žvilgsniu, tuo tarpu aš atsimenu viską, į ką žiūriu nesusikaupusiu, o tai dažniausiai būna ne vietoje padėti daiktai, visokie namų rakandai ir t.t., pro kuriuos jis gali praeiti lygiai šimtą kartų ir vis tiek nerasti, kaip ir negirdėti mano bambėjimų, kurių dažnai neatskiria nuo gyvybiškai svarbios informacijos, ir tada sako, kad niekada jam to nesakiau. Žodžiu, dar pažiūrėtume, kas ten ko daugiau žino apie tikrą gyvenimą.

Taigi, kuo man šita knyga patinka? Ji ne tik kad klausia ir atsako, bet ji paaiškina. Pavyzdžiui, pačiuose pirmuose puslapiuose paaiškina kokios spalvos yra svarbiausios spaudoje (t.y. ir spausdinant skaitytojos skaitomą knygą). Man pavyzdžiui, baisiai įdomu, bet kur tu čia labai rastum tokį paaiškinimą, nebent visiškai netyčia. Dar būna, kad žinai kokį faktą, bet nieko daugiau apie tai nežinai – tai va, knygoje apie kiekvieną klausimą dar ir apipinta istorija, paaiškinta priežastis, kodėl tas ar anas yra toks ar anoks, iš kur kilo vienoks ar kitoks pavadinimas, jei reikia suskaičiuoti, tai kaip ir kodėl – štai kur šios knygos nuostabumas – sužinai ne tik sausą atsakymą, bet dar ir krūvą įvairiausių istorijų. Image result for IQringas

Kaip jau rodžiau fb, žaidžiu ne tik su knyga, bet ir su kortelėmis, va, šai iš šitos mažos dėžutės (kuri, aleliuja, nėra žaidimas išpūstukas, kur atidarai dėžutę ir pusė dėžutės – oras). Knyga, puikiausiai tinkanti “užmušti” laiką kelionėje, gal ir per sunki tampytis, tad išeitis – žaidimas IQ ringas – tilps ir į mažą rankinę ar kuprinės kišenę. Ir tikiuosi labai, nebus vien tik Nr.1, bet ir begalinė serija gudrių klausimų, kuriuos atsakant galima išmokti apie pasaulį.

Ačiū leidyklai “Debesų ganyklos” už knygą ir žaidimą. Nors knygą ir gavau dovanų, ją giriu dėl gerumo, o ne dėl gyrimo. Nepatiktų ir negirčiau, gi žinot.