Karališkieji Londono triušiai

karaliskieji-londono-triusiai-1

-Pasakok, apie ką knyga.

-Kartą gyveno mažas triušis vardu Šailas. Jis mėgdavo eiti pas seną triušį, kurį visi laikė pamišusiu, klausytis jo pasakojamų istorijų apie Karališkuosius Londono triušius.

-O kas čia per triušiai?

-Karališkieji triušiai saugojo karalienę, karalių ir visus kitus, nes vieną kartą vienas karalius nusprendė, kad pagrindinis jo patiekalas bus triušienos pyragas, bet mažasis princas (ne prancūžiškas) labai mylėjo triušius ir patiekalas buvo pakeistas, todėl susibūrė triušių gauja, kuri prisiekė ginti Karališkuosius šeimos narius.

-Kas ten per gauja buvo?

– Jie buvo pasivadinę Karališkaisiais Londono triušiais ir po Bakingemo rūmais buvo išsikasę tunel,į ir galėjo patekti į bet kurį kambarį.

-Kur dažniausiai eidavo?

-Jie tiesiog saugojo. O mažasis Šailas miške nugirdo Žiurkaracų pokalbį, kaip jie norėjo nufotogrfuoti Karalienę be karūnos ir išplėšti iš Karalienės pusę jos sielos.

-Kam jiems ta siela?

-Jiems sielos nereikėjo, bet jie interneto svetainėje (žiurkių) galėjo už nuotraukas gauti labai daug pinigų. Tiesiog daug pinigų. Ir tada senasis triušis išleido Mažąjį triušį pas karališkuosius triušius.

-Kad praneštų?

-Taip. Jis perėjo per seną tunelį į ūkininko daržą ir užsiropštė ant sunkvežimio, kuris turėjo nuvėžti į Londoną. Tada triušis nuvažiavo į Londoną ir nuotykiai prasidėjo. Pabaiga.

-Ką???

-Tada jis išgelbėjo Karalienę ir pasakė priesaiką, ir gavo antspaudą ant letenos.

-O tai kaip nuotykiai? Taip paprastai viskas įvyko?

-Nu, nepaprastai. Nenoriu visko išpasakoti, kad būtų įdomiau. Tingiu.

Tuo ir baigsime šitą apžvalgą, kad skaitytojams būtų įdomiau.

-O bus pratęsimas, ar ne?

-Gal.

Štai taip.

-O patiko, ar ne?

-Patiko.

-Iš 5, kiek patiko?

-5.

montefiorees-58dce0985e427

Interviu su autoriais čia.

Dabar jau tikrai pabaiga.

 

Domas ir Tomas. Išklerusio autobuso detektyvas

domas-ir-tomas-2-1

Klausinėju savo devynerių dukros. Sakytų, kad su puse.

-Ar greit perskaitei?

-Taip, per kokias 2 dienas.

-Kuri patiko labiau?

-Autobusas. Nes “Autobusą” skaičiau pati, o “Šluotą” skaitei tu (aš esu skaitytojos mama).

-O pati istorija?

-Antra dalis (Autobusas). Įdomiau, nes “Šluotoje” detektyvas prasideda vos ne iš karto, o antroj detektyvas pabaigoj. Domas ir Tomasa važiuoja į vandens parką su nauju autobusu, kuris pagamintas Kinijoje. Jis buvo ateities autobusas. Ateities, nes labai geras autobusas. Domas ir Tomas, tiksliau, Tomas, sutiko baseine savo meilę Upę.

-Tai ten ir meilės istorija?

-Taip. It Tomas papasakos jai įdomių eilėraščių. Juokingų. Apie meilę Upei.

-O Domas nepavydėjo?

-Ne.

-O ką jis veikė?

-Jie buvo vandens parke ir Tomas pasiūlė jai ledų ir tada pasiūlė Upei eiti apžiūrėti jų autobuso.

-Su maudomukais?

-Ne, jie persirengė.

-Jinai sutiko?

-Taip. Pamatė, kad autobusas skylėtas, nors pradžioje buvo gražus ir tvarkingas.

-Tai čia prasideda detektyvas?

-Taip. Ir jie išsiaiškino, kas nutiko autobusui.

-O nuo ko pradėjo aiškintis?

-Surinko komandą, su kuria aiškinsis. Ją sudarė kinas Chi, Upė, Tomas ir Domas, imtynininkas (vaikas), ir mergaitė Goda su savo šuniu Micium.

-O iš kur atsirado kinas?

-Vienas berniukas autobuse paspaudė mygtuką “Maisto užsakymas” ir jam tiesiai iš Kinijos atvežė.

-Tas kinas?

-Taip.

-O tada?

-Pradėjo nuo nuotraukų. Imtynininkas padarė autobuso nuotraukų, kad paklaustų garsių mechanikų, kas čia atsitiko. Micius įkvėpė keistą kvapą ir nusekė paskui jį. Pasirodo ten buvo dešros parduotuvė. Chi apžiūrėjo autobusąir rado butelį, kuris pagamintas Kinijoje. Paskambino savo broliui Cho, kuris turėjo išsiaiškinti, koks fabrikas pagamino tą buteliuką. Ir jie išsiaiškino!

-Tai kas ten atsitiko tam autobusui?

Tai va, man tai papasakojo, kas prie ko, o tau teks perskaityt pačiai/pačiam arba geriausia duoti savo vaikui perskaityt, tada ir sužinosit pabaigą, ypač, jei skaitytojas pasakos taip “nuosekliai” kaip maniškė. Tai sėkmės. O istorija tai tikrai labai gili ir tyrimas toli nuveda. Nuo Kinijos iki mokyklos.

P.S. Kažin, ar ponas autorius Tomas Dirgėla kartais nėra mano literatūros mokytojos sūnus. Detektyvas tęsiasi, nebent autorius prisipažintų 🙂

 

Spotas

spotas

Spoto istorija prasidėjo nuo pasiruošimo į darželį. Reikėjo istorijos, kaip vaikai eina į darželį ir kaip ten visiems būna smagu, o svarbiausia, kad galų gale pas visus vaikus ateina mamos ir tėčiai ir pasiima juos namo.

Šitą knygelę skaičiau kokį porą mėnesių ištisai ir iki dabar dar skaitau. Baisiausiai įgriso, tad teko ieškoti kitų Spoto istorijų, kurios, pasirodo, beveik visiškai išparduotos, tad teko ieškoti svetur.

Daug džiaugsmo sukėlė mažų Spoto knygelių rinkinukas iš Švedijos – net tik skaityti smagu, bet ir išimti ir sudėti atgal. Sudedu, žinoma, dažniausiai aš, kaip kiaip. O prieš Vėlykas radau ir Vėlykinį Spotą, bei gimtadieninį, nes, nors ir gimtadienis dar labai toli, jau labai laukia.

spotas dideles

Pasaulyje parduota 60 milijonų Spoto knygučių, jos išverstos į 60 kalbų. Deja, Spoto autorius Eric Hill mirė 2014 m. sulaukęs 86 metų. Nors iš tikro – tapo nemirtingu. Ar skaitot Spotą savo vaikams/

 

Mokšė: blogiausi mano gyvenimo metai

mokse-1

Su Mokše tai buvo taip. Vieną vakarą pradėjau skaityti vaikams, perskaičiau keletą skyrių. Viskas prasideda nuo to, kad vienas berniukas nusprendžia sulaužyti visas mokyklos taisykles. O, ne! Skaitydama galvojau, ar tikrai tinkama knyga skaityti mano berniukui, kad kartais paskui taisykles pradės laužyti ne vienas berniukas, o mano berniukas. Tai su tokiom abejonėm nuėjau miegot, galvodama, kad gal reiktų kažkaip išvengti taisyklių laužymo knygos skaitymo.

Kitą vakarą tiesiog sužinau, kad kažkaip ir neteks tos knygos sūnui skaityti garsiai, nes kol buvau darbe, iš mokyklos grįžusi vyresnioji dukra ją pati perskaitė. Tai va. Dar paaugs ir galės pats perskaityti. Manau, kad apie knygos gerumą galima iš to ir spręsti, net neklausti, kokia mano nuomonė. O į klausimą, ar patiko knyga, atsakė, kad patiko.

Tik man kažkaip tas mokyklos pavertimas “mokše” nelabai – aš tai nesuratau, kad “mokšė” yra mokykla, mano dukra irgi pamačius knygą, klausė, kas ta “mokšė”. Mes mokyklą vadindavom “šūle” (Die Schule), nežinau, gal jūs vadindavot “mokše”, ką?

 

Gyvūnų namai. Žvilgtelk vidun

This slideshow requires JavaScript.

Nors mažoji turi savo numylėtas kelias knygas, vis bandau įvesti ir naujų, kurios man pačiai labai patinka, na, ir kad pakeisti tas nuolat skaitomas keturias, nuo kurių, man, aišku, jau rauna stogą nuo tūkstantojo skaitymo. Taip peršu vaikui savo nuomonę… Na, bet kaip nepiršt, kai, pažiūrėkit, kokia graži, kokybiška knygutė, kur pro langelius žiūri kiškučiai, už medžių slepiasi laputaitės, dūzgia bitutės (saldumas man kažko čia ant liežuvio užėjo) ir viskas labai gražu ir mažybiška, ir dar 3D. Atrodo, mažutė knygutė, o kai išsivarto, išsiplečia didele knyga pavirsta. Labai graži, būtinai atkreipkit dėmesį knygyne.

Mano brolis superherojus

mano-brolis

Bet ima gyvenime ir nutinka toks dalykas, kad tavo gyvenimo svajonė išsipildo ne tau, o tavo broliui, kuris su ta svajone šiaip jau visai nenori turėti reikalų. Komiksų fanas jaunesnysis brolis per visiškai kvailą atsitiktinumą (nuėjo minutėlei nusišvilpt) praleidžia labai svarbų aukštesniųjų jėgų apsilankymą, kuris suteikia broliui ypatingų galių. Damn it. Ir kodėl, kodėl būtent tokiu svarbiu gyvenimo momentu prispaudžia reikalas! Tas gyvenimas, kaip visada, yra baisiai neteisingas. Nuo pačios vaikystės! Neužtenka, kad esi jaunesnis, tai dar vyresnysis brolis nepelnytai tampa beveik supermenu. Ir dar įsivelia į visokius reikalus, iš kurių paskui paprastų paprasčiausias brolis nesupermenas turi gelbėti. Garbės žodis, kažkokia neteisybė.

Ši knyga yra skirta visiems komiksų mėgėjams (piešinių nelabai rasite, čia ne komiksas, bet apie komiksus), visiems turintiems brolį (vyresnį arba jaunesnį), visiems pasiilgusiems kvapą gniaužiančių nuotykių, visiems, besižavintiems drąsiomis mergaitėmis.

Dėl kvatojimosi nelabai teisingai pasakyta apie knygą (ant viršelio), kažkaip  man labiau atrodo, kad ne ant tos knygos žvaigždutė uždėta… Teisingiau būtų sakyti, kad kiekviename puslapyje jausite didžiulę įtampą- nes tai yra pats tikriausias vaikų trileris, kuriame supermenai gobiasi skraistėmis iš užuolaidų. Visiškai rimtai. Tikrai.

 

 

Kaip Kalėdų berniukas tėčio ieškojo

kaip-kaledu-berniukas-tecio-ieskojo-1

Kalėdų senelis juk būna ne tik per Kalėdas. Suomijoj gali aplankyti bet kuriuo metų laiku, tad ir skaityti apie tai, kaip Kalėdų senelis buvo mažas nebūtina per Kalėdas. O iš vis susimąstei kada, kaip tas Kalėdų senelis atsirado ir iš kokio mažo berniuko jis užaugo?

Nikolo vaikystė nebuvo labai lengva. Meilės, kol buvo mama ir tėtis pakako, bet daugiau tikriausiai nelabai buvo ir ko, ne veltui gi jo Kalėdinė dovana buvo iš ropės išdrožta lėlė… O paskui dar ir mamos neteko. Tėtis, norėdamas geresnio gyvenimo sau ir savo vaikui, iškeliavo ieškoti įrodymų apie elfų egzistavimą, o Nikolui teko likti su baisiąja teta. Kiek gi ją galima kentėti, reikia ieškoti tėčio!

Ko tik netenka Nikolui toje kelionėje patirti… Net nusivilti tėčiu, kuris, pasirodo, nėra toks jau geras, kaip Nikolas įsivaizdavo. Kartais ir tėčiai paveda. Bet nors ir nesaldžiai, su netektimis, pabaiga vis tiek bus gera, kitaip, kaip gi būtume be Kalėdų senelio, kuris išaugo iš labai geros širdies drąsaus berniuko, atradusio elfų šalį.

 

 

Lindbergas. Peliukas, kuris perskrido Atlantą

lindbergas-peliukas-kuris-perskrido-atlanta

Dar viena graži, puikiai autoriaus iliustruota knyga vaikams. Mažiems ir dideliems (suaugusiems vaikams). Knygoje sutiksite peliuką, kuris turėjo svajonę ir iš visų jėgų stengėsi ją įgyvendinti. Kai labai stengiesi, gi ne visada iš karto pavyksta, ar ne? Iš tiesų niekada nesi tikras, kad pavyks, todėl reikia labai daug užsispyrimo, pasitikėjimo, ištvermės, drąsos ir kartais vos ne beprotystės, kad pavyktų tą svajonę įgyvendinti ir kartu pastūmėti visą pasaulį vienu laipteliu aukštyn. Nes niekada nežinai, kada išsipildžiusi tavo svajonė pastūmės visą virtinę kitų svajonių pirmyn, iki išsipildymo.

Nes šį kartą taip ir nutiko. Kai peliukas pradėjo skraidyti ir tapo žvaigžde, apie jį sužinojo mažas berniukas, kurio ateityje laukė savi žygdarbiai ir dangūs, įkvėpti mažo pilko peliuko.

Pijus ir Nikolas

pijus-ir-nikolas

Dar savaitė iki Kalėdų, dar nevėlu skaityti kalėdines knygas. Šiaip, niekada nevėlu, bet gi visada smagu skaityti į temą.

Rebekos Unos knyga “Pijus ir Nikolas” yra pati tikriausia knyga klasikinės literatūros mylėtojams. Na, tiesiog joje nėra nei zombių, nei kryperių, nei kitų šiandienos vaikų aktualijų. Istorija, tiesa, stebuklinga ir be jų, truputį primena Karlsoną, pažiūrėkite į viršelį – berniukai sėdi ant stogo. Nikolas irgi ne šiaip sau susijęs su Kalėdomis, ar ne?

Svarbiausia knygos mintis yra dovanojimas. Dovanojimas ne tik materialių dovanų, bet ir savo laiko, savo dėmesio, savo gerumo – visų nepamatuojamų ir nepasveriamų dalykų.

Knygoje taip pat yra ir religinių užuominų, labai švelnių ir neutralių, tačiau, žinoma, jei nesate religingi ir nenorite aiškinti vaikui, kodėl kažkas gyvena danguje, na, patys suprantate…

Šią knygą skaičiau vakarais, iš pradžių kiek prisibijodama, kad tas klasikinis siužetas nepatrauks ir neįtrauks. O bet tačiau, kaip nereikia turėti išankstinių nuostatų – vaikai puikiausiai klausė, nesiblaškė ir įsivaizduoju, pažiūrėjus iš šono atrodėm kaip koks kalėdinis reklaminis paveiksliukas.

Su artėjančiom šventėm!

Pačios didžiausios dovanos – tos, kurias nuolat nešiojiesi savyje. Mudžiuginti kitą ne mažiausmagu, nei gauti dovaną pačiam.

Domas ir Tomas. Dingusios šluotos byla

domas-ir-tomas-1

Subalansuota visiems vaikams, bet labai patinka berniukams. Ypač tokiems, kuriems vakar suėjo septyneri, tad į amžiaus nuorodas galite kreipti mažai dėmesio. O kodėl patinka berniukams suprasite, kai perskaitysite apie super duper kiosko pardavėją slaptąją agentę Daną, kuri kažkur po guminukų prekystaliu turi granatsvaidį, tad visi blogiečiai ir kvailiai vienykitės ir drebinkite iš baimės kinkas.

O šiaip labai linksma knyga. Mamos plius tėčiai skaitydami gali atsipalaiduoti ir prisiminti savo mokyklinius laikus, ilgus, kaip tik bėgiojimui suprojektuotus mokyklos koridorius, ir mokyklos direktoriaus pravardę. Nuotykiai, nuotykiai, mokykliniai nuotykiai. Jei tokių ir nebūdavo, tai apie tokius prisisvajodavom ir prisifantazuodavom. Svarbiausia gera pabaiga ir mokyklinės meilės išsipildymas/neišsipildymas, ar ne?

Reimė

rime

Ech, tos Kate DiCamillo knygos… Man jos visai ne vaikiškos, o suaugėliškos. Tokios šviesiai liūdnos ir ilgesingos, o perskaičius norisi kažką apsikabinti. Kad būtų šilčiau ir saugiau.

“Reimė” – tokia labai apie gyvenimą. Nepagražintą ir nenuspalvintą. Tokį, koks jis yra. Tokį, kuriuose iš namų išeina tėčiai, močiutės verčiasi per galvą, kad anūkai neatsidurtų vaikų prieglaudose, ir šiaip reikia gerai pakovoti už būvį. Atrodo, ir ko gali išmokti iš tokių knygų? Paprasta. Vertinti paprastus dalykus- tokius, kaip gražūs plaukų sagučiai arba skanus saldainis, o taip pat ir nepaprastus, bet labai brangintinus – draugystę ir ištikimybę, na, ir nenuleisti rankų, net, atrodo visai liūdose situacijose.

Mano vyresnėlė kažkaip neužkibo už šios knygos, dar tikriausiai per jauna, gal per vaikiška, nori visokių linksmų, pilnų paslapčių ar išdaigų knygų. “Reimę” su jaunesniais vaikais geriau skaityti kartu, padiskutuojant ir paaiškinant, kaip visaip būna.

Tautiška giesmė

tautiska-giesme

Ištiko Lietuvą stebuklas. Štai taip galiu pasakyti apie šitą knygą – nes tai yra vienas nerealių dalykų, kurie ištiko šį keistą mūsų šaliai mėnesį. Kodėl? Na, pabandykite pagooglinti Tautišką giesmę. Rasite krūvą tautiniais rūbais apsiregusių vaikučių, mojuojančių vėliavėlėmis, gal keletą gražių už širdies griebiančių nuotraukų, vaidilučių rūtų vainikėliais ir taip toliau. Visa tai – ok, bet taip pat kaip ok, taip pat gal ir nuobodu, nes įprasta, žinoma ir nieko naujo. O ši knyga yra pavyzdys, kaip reikia šiais laikais sudominti vaikus, pavyzdys, kaip reikia rimtus ir svarbius dalykus padaryti cool ir madingais vaikų akyse ir galvose. Bet tuo geruoju cool ir geruoju madinga.

Knygoje viskas interpretuota per šių dienų prizmę, viskas, kas sugiedota XIX a., perkelta ir aktualizuota šių dienų realybei, viskas linksma ir išradinga, gražu, bet kartu kažkaip ir jautru, ir rimta. Juk niekas nepaneigs, kad didvyrių žemės didvyriai yra ir Vytautas Didysis, ir Arvydas didysis aka Sabonis, o taip pat Jonas jaunasis aka Valančiūnas, Darius ir Girėnas, Jurgis Kairys ir Martynas Levickis, Jonas Mekas ir Barbora Radvilaitė. Ir taip kiekviena himno eilutė su nauja interpretacija, vaizdais ir “įgarsinimu”. Pavyzdžiui:

vytautas

Pavyzdys bylojantis apie tai, kaip žaismingai galima surišti praeitį ir dabartį

O geriausias įvertinimas, kai klausimas prieš miegą yra:

-Mama, ar galiu neštis knygą į mokyklą?

Lobių sala

lobiu-sala

Slaptas planas “Pasivyk nepavejamą klasiką” toliau po truputį vykdomas. Labai gerai, kai tas planas  gali būti prasukamas labai patraukliu būdu – iliustruotu ir garsiai skaitomu vaikams, kurie kartais praskysdavo iki vieno vaiko (dukra retkarčiais pareikšdavo, kad “tie piratai jai neįdomūs, einu savo knygos skaityti”).

Šiaip tai vis galvoju, kaip aš tokia knygų graužikė neperskaičiau šios knygos vaikystėje. Niekaip nesuprantu, labai keista, ypač, kaip sovietmečiu nebuvo gi tų knygų ten neaprėpiami klodai (įdomių, turiu omeny). Labai keista, kad iki šiol nežinojau, kas tas kapitonas Flintas. Nežinojau! Iki šiol! Neįtikėtina.

Dėl pačios knygos. Na, nuotykiai, jūros vandenynai, viskas ok, tik alia šių dienų blaivioms aktualijoms labai jau kliūna už akių ištisinis piratų lėbavimas, girtavimas ir girtų dainų dainavimas – tikra Naisių distopija. Na, nebent jūs vaikams paaiškintumėt, kad romas – tai senovinė kokakola.

Neišsigaskit, viskas gerai tai knygai, mes tik dabar gal per daug apsimetinėjam, kad žmonės negeria arba šiaip laikai tokie, kad žmonės vaikiškose knygose negeria. O šita knyga labai realistinė ir gyvenimiška – su realistiškom žudynėm, kraujais ir tropinėm ligom, o taip pat su visais blogiausiais žmogiškais atributais – godumu, išdavystėmis, dviveidiškumu. Pilna medžagos vaizduotei ir diskusijoms.

Tai va, mintys kyla įvairios. Klausmai irgi. Vaikams.

– Mama, o mūsų dabartis, tai jų (piratų) ateitis?

– Aha. O kokia mūsų ateitis?

– Mūsų ateitis, kai dar geresnės mašinos bus ir dar, ir dar geresnės. Sesė bus kaip baba, o aš jau būsiu diedukas arba jau miręs.

 

Didžioji tėvų agentūra

didzioji

Viena iš knygų, kurią dukra ryte surijo. Ryja, o galvoj mintys “kaip faina, kaip faina, mano vaikas skaito!” Tikrai labai faina. Tik va niekaip nesisekė pagauti, kad papasakotų, apie ką knyga ir kas ten taip labai patiko. Vasara buvo, kur ten pagausi, tai teko pačiai paskaityti.

Skaitydama pagalvojau, kad knyga, kaip dabartiniai ilgametražiai animaciniai filmai – vis tiek tėvai turi į juos eiti kartu su vaikais, tai reikia, kad ir tėvams būtų įdomu, tad kūrėjai įmeta visokių poteksčių į siužetą, kad ir vaikai, ir tėvai juokiais, tik iš skirtingų daykų.

Taip ir šioj knygoj pilna visokių nuorodų į tikrą gyvenimą, kuriuos, manau, kad skaitantieji 8-12 metų vaikai tikriausiai nelabai pagaus. O tos “nuorodos” į visokias žvaigždes, kurias tėvais pasirenka Baris, savaisiais gimdytojais nepatenkintas berniukas, kuris gauna galimybę pasirinkti tėvus. Tai ir renkasi iš tokių labai turtingų, ar labai žymių, kurie alia Brangelina ar dar kokia žvaigždė realiam pasaulyje arba aktyvistų,ar atsipūtusių hipių.

Labai nebloga knygos mintis ir labai lengvas moralas pabaigoje, pilni aruodai vėliau padiskutuoti su vaiku, kas ten buvo, kaip atsitiko, o kaip tau kartais pasirodo, ar norėtum pamainyti savo tėvus į kitus? Patiko ir rekomenduoju.