Didžiosios tvoros paslaptis

did

Gyveno kartą… berniukas. Nežinojo, kad už tvoros gyvena ir mergaitė, nežinojo nė to, kad amžina vasara jo kieme visai nereiškia, kad vasara nėra amžina ir šiaip, kad ji nėra visur. Kad už tvoros – žiema, jam netikėtai išdavė snaigė ir skylė tvoroje (skylės tvorose yra labai įdomus ir smalsumą skatinantis reikalas – kas gi nepažiūri pro skylę aklinoje tvoroje?). Kodėl vienoje tvoros pusėje – vasara, o kitoje – žiema? Ir kodėl suaugusieji nenoti apie tai kalbėti, apsimeta nieko apie tai nežiną ir nenorį žinoti? Atsakymas labai paprastas – prisidirbę suaugusieji  tyli. Bet mažieji gali paskaityti ir sužinoti, kas ir kaip ten atsitiko.

Būsiu atvira, bet tas atvirumas tik šiaip apie tai, kas atkreipė dėmesį, jokiais būdais nereiškia, kad sugadino knygą: pati knygos idėja ir iliustracijos man patiko labiau nei tekstas, kuris toks truputį, na, “gintarinė Baltija”. Jei rudeniniai lapai, tai “šlamantys”, jei sniegas, tai “girgždantis”. Vaikams, žinoma, sueis, nieko tokio, bet gal nereikėtų prie kiekvieno daiktavardžio kabinti būdvardžio? Juk svarbiausias knygos akcentas yra nuotykis ir istorija, o ne daiktų apibūdinimas.

Autoriniam brolio ir sesės gražiam tandemui linkiu sėkmės ir dar daugiau knygų.

Šuo vardu Benamis

suo

Knyga, kurią perskaičius vėl patiki, kad net didžiausia neviltis, tamsybės ir skausmai yra laikini, žmonės yra geri ir šiaip viskas bus gerai – juk reikia tokios knygos kartas nuo karto. Per atostogas pritrūkus skaitymo, knygą perskaitė ir aš, ir dukra, ir močiutė. Močiutė net prisipažino gerai paraudojusi ir džiaugėsi, kad tuo tarpu atostogautojų nebuvo šalia.

Istorija prasideda visai nelinksmai – jau metai, kaip žuvo Kelės mama. Šeima tarsi pabiro  ir nebemoka nei būti kartu, nei gyventi kasdienį gyvenimą, o kur dar finansinės problemos, namo praradimas ir kiti rūpesčiai. Nenuostabu, kad mama negali ramiai išeiti anapus, kai dedasi šitokie dalykai. Niekas to, išskyrus Kelę, nežino. Tau gal, vaikeli, vaidenas! Taip nebūna! Nėra jokių vaiduoklių ar neramių sielų!

Tik Kelė mato mamą, jaučia jos buvimą ir tarsi detektyvas sekantis paskui užuominas, dėlioja įvykių puzzle, padeda mamai perduoti šeimai paskutinę žinutę, kuri keliavo iki Kelės šeimos visus metus. Žemiškais ir nežemiškais būdais, argi svarbu kokiais? O prie kuo čia šuo? Šuo – tiems, kas skaitys – vaikams ir tėvams.

 

Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą

karas-isgelbejes-mano-gyvenima

Skaičiau šitą knygą ir galvojau, ką ji man primena? Anglija prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą. Lakūnai. Žinoma, K.Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo” ir “Griuvėsių dievas“. O čia štai – knyga vaikams. Ir pavadinimas toks, sakyčiau, kraupokas kaip vaikiškai knygai. Bet tikslus, nors gal vis tiek per sunkus vaikiškai knygai, ką? Ir tema tokia – ne iš lengvųjų, tikrai. Tad galvojau dar ir apie tai, ar mano devynmetė jau yra pakankamai brandi, kad suprastų šitą knygą, ar dar verta palūkėti, arba skaityti kartu, paaiškinant, padiskutuojant?

Ada ir Džeimis – sesuo ir brolis. Skurdžiai gyvenantys, kas būtų dar pakenčiama, jei vaikai būtų mylimi. Džeimis dar nieko – laisvas paukštelis, bėgioja, skraido, kur papuola, o štai Ada niekada neišeina iš buto. Dėl nesveikos negydomos kojos ji prikaustyta namuose, užgauliojama motinos, kaimynų laikoma protiškai atsilikusia, nors, kaip pati vėliau sakys “nesveika mano koja, o ne galva”.

Ir tada prasideda karas ir vaikai turi būti evakuoti iš Londono. Ados motina nepaleidžia, bet ji pabėga – šliaužte, nes eiti negali. Vaikai papuola į gailestingas rankas ir pirmą kartą gyvenime yra laikomi žmonėmis. Vaikais. Nuprausiami, pamaitinami, apkabinami, myluojami. Viskas pasikeičia. Iš čia ir “karas, išgelbėjęs mano gyvenimą”. Yra ir kitoks gyvenimas.

Knyga labai įtraukianti, smalsu skaityti, kas bus toliau. Keliose vietose gal nelabai patikėjau, kažkaip sušlubavo vaikų reakcijos į tam tikras situacijas – kai pasielgė ne kaip užguiti vaikai, o kaip kaprizingi lepūnėliai ar vargo nematę ponaičiai, bet tiek to, gal ir taip būna. Tik šiaip tokia visai suaugėliška knyga. Truputį brandesniam skaitytojui, gal, kaip sakiau, su paaiškinimu, kad viskas būtų suprasta teisingai. Nors gal čia aš pakankamai neįvertinu?

Katinėlis Juodis. Kaip pralinksminti tėtį

katinelis-juodis-kaip-pralinksminti-teti

Kad mažieji skaitytojai per vasarą nepamirštų skaityti, o dar geriau, kad neskaitantieji greičiau išmoktų, dar viena katiniškai pūkuota ir smagi Katinėlio Juodžio knygelė. Parašyta didžiosiomis raidėmis, trumpais sakiniais smagi istorija apie katiną, besistengiantį pralinksminti nuliūdusį tėtį, na, žinote, “mano tėtis liūdnas kai kada”. O pralinksminti geriausia smagia bendra veikla – paskaitykit, gal ir savo šeimoje pritaikysite, jei mėgstat aktyvias veiklas kartu (paskaičius, žinoma).

Karališkieji Londono triušiai

karaliskieji-londono-triusiai-1

-Pasakok, apie ką knyga.

-Kartą gyveno mažas triušis vardu Šailas. Jis mėgdavo eiti pas seną triušį, kurį visi laikė pamišusiu, klausytis jo pasakojamų istorijų apie Karališkuosius Londono triušius.

-O kas čia per triušiai?

-Karališkieji triušiai saugojo karalienę, karalių ir visus kitus, nes vieną kartą vienas karalius nusprendė, kad pagrindinis jo patiekalas bus triušienos pyragas, bet mažasis princas (ne prancūžiškas) labai mylėjo triušius ir patiekalas buvo pakeistas, todėl susibūrė triušių gauja, kuri prisiekė ginti Karališkuosius šeimos narius.

-Kas ten per gauja buvo?

– Jie buvo pasivadinę Karališkaisiais Londono triušiais ir po Bakingemo rūmais buvo išsikasę tunel,į ir galėjo patekti į bet kurį kambarį.

-Kur dažniausiai eidavo?

-Jie tiesiog saugojo. O mažasis Šailas miške nugirdo Žiurkaracų pokalbį, kaip jie norėjo nufotogrfuoti Karalienę be karūnos ir išplėšti iš Karalienės pusę jos sielos.

-Kam jiems ta siela?

-Jiems sielos nereikėjo, bet jie interneto svetainėje (žiurkių) galėjo už nuotraukas gauti labai daug pinigų. Tiesiog daug pinigų. Ir tada senasis triušis išleido Mažąjį triušį pas karališkuosius triušius.

-Kad praneštų?

-Taip. Jis perėjo per seną tunelį į ūkininko daržą ir užsiropštė ant sunkvežimio, kuris turėjo nuvėžti į Londoną. Tada triušis nuvažiavo į Londoną ir nuotykiai prasidėjo. Pabaiga.

-Ką???

-Tada jis išgelbėjo Karalienę ir pasakė priesaiką, ir gavo antspaudą ant letenos.

-O tai kaip nuotykiai? Taip paprastai viskas įvyko?

-Nu, nepaprastai. Nenoriu visko išpasakoti, kad būtų įdomiau. Tingiu.

Tuo ir baigsime šitą apžvalgą, kad skaitytojams būtų įdomiau.

-O bus pratęsimas, ar ne?

-Gal.

Štai taip.

-O patiko, ar ne?

-Patiko.

-Iš 5, kiek patiko?

-5.

montefiorees-58dce0985e427

Interviu su autoriais čia.

Dabar jau tikrai pabaiga.

 

Domas ir Tomas. Išklerusio autobuso detektyvas

domas-ir-tomas-2-1

Klausinėju savo devynerių dukros. Sakytų, kad su puse.

-Ar greit perskaitei?

-Taip, per kokias 2 dienas.

-Kuri patiko labiau?

-Autobusas. Nes “Autobusą” skaičiau pati, o “Šluotą” skaitei tu (aš esu skaitytojos mama).

-O pati istorija?

-Antra dalis (Autobusas). Įdomiau, nes “Šluotoje” detektyvas prasideda vos ne iš karto, o antroj detektyvas pabaigoj. Domas ir Tomasa važiuoja į vandens parką su nauju autobusu, kuris pagamintas Kinijoje. Jis buvo ateities autobusas. Ateities, nes labai geras autobusas. Domas ir Tomas, tiksliau, Tomas, sutiko baseine savo meilę Upę.

-Tai ten ir meilės istorija?

-Taip. It Tomas papasakos jai įdomių eilėraščių. Juokingų. Apie meilę Upei.

-O Domas nepavydėjo?

-Ne.

-O ką jis veikė?

-Jie buvo vandens parke ir Tomas pasiūlė jai ledų ir tada pasiūlė Upei eiti apžiūrėti jų autobuso.

-Su maudomukais?

-Ne, jie persirengė.

-Jinai sutiko?

-Taip. Pamatė, kad autobusas skylėtas, nors pradžioje buvo gražus ir tvarkingas.

-Tai čia prasideda detektyvas?

-Taip. Ir jie išsiaiškino, kas nutiko autobusui.

-O nuo ko pradėjo aiškintis?

-Surinko komandą, su kuria aiškinsis. Ją sudarė kinas Chi, Upė, Tomas ir Domas, imtynininkas (vaikas), ir mergaitė Goda su savo šuniu Micium.

-O iš kur atsirado kinas?

-Vienas berniukas autobuse paspaudė mygtuką “Maisto užsakymas” ir jam tiesiai iš Kinijos atvežė.

-Tas kinas?

-Taip.

-O tada?

-Pradėjo nuo nuotraukų. Imtynininkas padarė autobuso nuotraukų, kad paklaustų garsių mechanikų, kas čia atsitiko. Micius įkvėpė keistą kvapą ir nusekė paskui jį. Pasirodo ten buvo dešros parduotuvė. Chi apžiūrėjo autobusąir rado butelį, kuris pagamintas Kinijoje. Paskambino savo broliui Cho, kuris turėjo išsiaiškinti, koks fabrikas pagamino tą buteliuką. Ir jie išsiaiškino!

-Tai kas ten atsitiko tam autobusui?

Tai va, man tai papasakojo, kas prie ko, o tau teks perskaityt pačiai/pačiam arba geriausia duoti savo vaikui perskaityt, tada ir sužinosit pabaigą, ypač, jei skaitytojas pasakos taip “nuosekliai” kaip maniškė. Tai sėkmės. O istorija tai tikrai labai gili ir tyrimas toli nuveda. Nuo Kinijos iki mokyklos.

P.S. Kažin, ar ponas autorius Tomas Dirgėla kartais nėra mano literatūros mokytojos sūnus. Detektyvas tęsiasi, nebent autorius prisipažintų 🙂

 

Spotas

spotas

Spoto istorija prasidėjo nuo pasiruošimo į darželį. Reikėjo istorijos, kaip vaikai eina į darželį ir kaip ten visiems būna smagu, o svarbiausia, kad galų gale pas visus vaikus ateina mamos ir tėčiai ir pasiima juos namo.

Šitą knygelę skaičiau kokį porą mėnesių ištisai ir iki dabar dar skaitau. Baisiausiai įgriso, tad teko ieškoti kitų Spoto istorijų, kurios, pasirodo, beveik visiškai išparduotos, tad teko ieškoti svetur.

Daug džiaugsmo sukėlė mažų Spoto knygelių rinkinukas iš Švedijos – net tik skaityti smagu, bet ir išimti ir sudėti atgal. Sudedu, žinoma, dažniausiai aš, kaip kiaip. O prieš Vėlykas radau ir Vėlykinį Spotą, bei gimtadieninį, nes, nors ir gimtadienis dar labai toli, jau labai laukia.

spotas dideles

Pasaulyje parduota 60 milijonų Spoto knygučių, jos išverstos į 60 kalbų. Deja, Spoto autorius Eric Hill mirė 2014 m. sulaukęs 86 metų. Nors iš tikro – tapo nemirtingu. Ar skaitot Spotą savo vaikams/

 

Mokšė: blogiausi mano gyvenimo metai

mokse-1

Su Mokše tai buvo taip. Vieną vakarą pradėjau skaityti vaikams, perskaičiau keletą skyrių. Viskas prasideda nuo to, kad vienas berniukas nusprendžia sulaužyti visas mokyklos taisykles. O, ne! Skaitydama galvojau, ar tikrai tinkama knyga skaityti mano berniukui, kad kartais paskui taisykles pradės laužyti ne vienas berniukas, o mano berniukas. Tai su tokiom abejonėm nuėjau miegot, galvodama, kad gal reiktų kažkaip išvengti taisyklių laužymo knygos skaitymo.

Kitą vakarą tiesiog sužinau, kad kažkaip ir neteks tos knygos sūnui skaityti garsiai, nes kol buvau darbe, iš mokyklos grįžusi vyresnioji dukra ją pati perskaitė. Tai va. Dar paaugs ir galės pats perskaityti. Manau, kad apie knygos gerumą galima iš to ir spręsti, net neklausti, kokia mano nuomonė. O į klausimą, ar patiko knyga, atsakė, kad patiko.

Tik man kažkaip tas mokyklos pavertimas “mokše” nelabai – aš tai nesuratau, kad “mokšė” yra mokykla, mano dukra irgi pamačius knygą, klausė, kas ta “mokšė”. Mes mokyklą vadindavom “šūle” (Die Schule), nežinau, gal jūs vadindavot “mokše”, ką?

 

Gyvūnų namai. Žvilgtelk vidun

This slideshow requires JavaScript.

Nors mažoji turi savo numylėtas kelias knygas, vis bandau įvesti ir naujų, kurios man pačiai labai patinka, na, ir kad pakeisti tas nuolat skaitomas keturias, nuo kurių, man, aišku, jau rauna stogą nuo tūkstantojo skaitymo. Taip peršu vaikui savo nuomonę… Na, bet kaip nepiršt, kai, pažiūrėkit, kokia graži, kokybiška knygutė, kur pro langelius žiūri kiškučiai, už medžių slepiasi laputaitės, dūzgia bitutės (saldumas man kažko čia ant liežuvio užėjo) ir viskas labai gražu ir mažybiška, ir dar 3D. Atrodo, mažutė knygutė, o kai išsivarto, išsiplečia didele knyga pavirsta. Labai graži, būtinai atkreipkit dėmesį knygyne.

Mano brolis superherojus

mano-brolis

Bet ima gyvenime ir nutinka toks dalykas, kad tavo gyvenimo svajonė išsipildo ne tau, o tavo broliui, kuris su ta svajone šiaip jau visai nenori turėti reikalų. Komiksų fanas jaunesnysis brolis per visiškai kvailą atsitiktinumą (nuėjo minutėlei nusišvilpt) praleidžia labai svarbų aukštesniųjų jėgų apsilankymą, kuris suteikia broliui ypatingų galių. Damn it. Ir kodėl, kodėl būtent tokiu svarbiu gyvenimo momentu prispaudžia reikalas! Tas gyvenimas, kaip visada, yra baisiai neteisingas. Nuo pačios vaikystės! Neužtenka, kad esi jaunesnis, tai dar vyresnysis brolis nepelnytai tampa beveik supermenu. Ir dar įsivelia į visokius reikalus, iš kurių paskui paprastų paprasčiausias brolis nesupermenas turi gelbėti. Garbės žodis, kažkokia neteisybė.

Ši knyga yra skirta visiems komiksų mėgėjams (piešinių nelabai rasite, čia ne komiksas, bet apie komiksus), visiems turintiems brolį (vyresnį arba jaunesnį), visiems pasiilgusiems kvapą gniaužiančių nuotykių, visiems, besižavintiems drąsiomis mergaitėmis.

Dėl kvatojimosi nelabai teisingai pasakyta apie knygą (ant viršelio), kažkaip  man labiau atrodo, kad ne ant tos knygos žvaigždutė uždėta… Teisingiau būtų sakyti, kad kiekviename puslapyje jausite didžiulę įtampą- nes tai yra pats tikriausias vaikų trileris, kuriame supermenai gobiasi skraistėmis iš užuolaidų. Visiškai rimtai. Tikrai.

 

 

Kaip Kalėdų berniukas tėčio ieškojo

kaip-kaledu-berniukas-tecio-ieskojo-1

Kalėdų senelis juk būna ne tik per Kalėdas. Suomijoj gali aplankyti bet kuriuo metų laiku, tad ir skaityti apie tai, kaip Kalėdų senelis buvo mažas nebūtina per Kalėdas. O iš vis susimąstei kada, kaip tas Kalėdų senelis atsirado ir iš kokio mažo berniuko jis užaugo?

Nikolo vaikystė nebuvo labai lengva. Meilės, kol buvo mama ir tėtis pakako, bet daugiau tikriausiai nelabai buvo ir ko, ne veltui gi jo Kalėdinė dovana buvo iš ropės išdrožta lėlė… O paskui dar ir mamos neteko. Tėtis, norėdamas geresnio gyvenimo sau ir savo vaikui, iškeliavo ieškoti įrodymų apie elfų egzistavimą, o Nikolui teko likti su baisiąja teta. Kiek gi ją galima kentėti, reikia ieškoti tėčio!

Ko tik netenka Nikolui toje kelionėje patirti… Net nusivilti tėčiu, kuris, pasirodo, nėra toks jau geras, kaip Nikolas įsivaizdavo. Kartais ir tėčiai paveda. Bet nors ir nesaldžiai, su netektimis, pabaiga vis tiek bus gera, kitaip, kaip gi būtume be Kalėdų senelio, kuris išaugo iš labai geros širdies drąsaus berniuko, atradusio elfų šalį.

 

 

Lindbergas. Peliukas, kuris perskrido Atlantą

lindbergas-peliukas-kuris-perskrido-atlanta

Dar viena graži, puikiai autoriaus iliustruota knyga vaikams. Mažiems ir dideliems (suaugusiems vaikams). Knygoje sutiksite peliuką, kuris turėjo svajonę ir iš visų jėgų stengėsi ją įgyvendinti. Kai labai stengiesi, gi ne visada iš karto pavyksta, ar ne? Iš tiesų niekada nesi tikras, kad pavyks, todėl reikia labai daug užsispyrimo, pasitikėjimo, ištvermės, drąsos ir kartais vos ne beprotystės, kad pavyktų tą svajonę įgyvendinti ir kartu pastūmėti visą pasaulį vienu laipteliu aukštyn. Nes niekada nežinai, kada išsipildžiusi tavo svajonė pastūmės visą virtinę kitų svajonių pirmyn, iki išsipildymo.

Nes šį kartą taip ir nutiko. Kai peliukas pradėjo skraidyti ir tapo žvaigžde, apie jį sužinojo mažas berniukas, kurio ateityje laukė savi žygdarbiai ir dangūs, įkvėpti mažo pilko peliuko.

Pijus ir Nikolas

pijus-ir-nikolas

Dar savaitė iki Kalėdų, dar nevėlu skaityti kalėdines knygas. Šiaip, niekada nevėlu, bet gi visada smagu skaityti į temą.

Rebekos Unos knyga “Pijus ir Nikolas” yra pati tikriausia knyga klasikinės literatūros mylėtojams. Na, tiesiog joje nėra nei zombių, nei kryperių, nei kitų šiandienos vaikų aktualijų. Istorija, tiesa, stebuklinga ir be jų, truputį primena Karlsoną, pažiūrėkite į viršelį – berniukai sėdi ant stogo. Nikolas irgi ne šiaip sau susijęs su Kalėdomis, ar ne?

Svarbiausia knygos mintis yra dovanojimas. Dovanojimas ne tik materialių dovanų, bet ir savo laiko, savo dėmesio, savo gerumo – visų nepamatuojamų ir nepasveriamų dalykų.

Knygoje taip pat yra ir religinių užuominų, labai švelnių ir neutralių, tačiau, žinoma, jei nesate religingi ir nenorite aiškinti vaikui, kodėl kažkas gyvena danguje, na, patys suprantate…

Šią knygą skaičiau vakarais, iš pradžių kiek prisibijodama, kad tas klasikinis siužetas nepatrauks ir neįtrauks. O bet tačiau, kaip nereikia turėti išankstinių nuostatų – vaikai puikiausiai klausė, nesiblaškė ir įsivaizduoju, pažiūrėjus iš šono atrodėm kaip koks kalėdinis reklaminis paveiksliukas.

Su artėjančiom šventėm!

Pačios didžiausios dovanos – tos, kurias nuolat nešiojiesi savyje. Mudžiuginti kitą ne mažiausmagu, nei gauti dovaną pačiam.

Domas ir Tomas. Dingusios šluotos byla

domas-ir-tomas-1

Subalansuota visiems vaikams, bet labai patinka berniukams. Ypač tokiems, kuriems vakar suėjo septyneri, tad į amžiaus nuorodas galite kreipti mažai dėmesio. O kodėl patinka berniukams suprasite, kai perskaitysite apie super duper kiosko pardavėją slaptąją agentę Daną, kuri kažkur po guminukų prekystaliu turi granatsvaidį, tad visi blogiečiai ir kvailiai vienykitės ir drebinkite iš baimės kinkas.

O šiaip labai linksma knyga. Mamos plius tėčiai skaitydami gali atsipalaiduoti ir prisiminti savo mokyklinius laikus, ilgus, kaip tik bėgiojimui suprojektuotus mokyklos koridorius, ir mokyklos direktoriaus pravardę. Nuotykiai, nuotykiai, mokykliniai nuotykiai. Jei tokių ir nebūdavo, tai apie tokius prisisvajodavom ir prisifantazuodavom. Svarbiausia gera pabaiga ir mokyklinės meilės išsipildymas/neišsipildymas, ar ne?