Eliotas ir ištūkęs demonas arba kaip Olimpo dievai gelbėjo pasaulį

arba Who Let the Gods Out?

Image result for maz evans knyga

Ech, kaip gaila, kad angliškas pavadinimas neišsiverčia tiesiogiai… Juk čia tiesus kelias į “Man in Black 2” in Who let the Dogs out?

Na gerai, gyvensim su tokiu pavadinimu, koks yra.

Kai knygos veikėjas būna maždaug 10-12 metų, tai mano radaras pradeda apie ją suktis, nes reikia patenkinti vieną augančią ir vis nepasotinamą skaitytoją. Pradėjau skaityti pati ir kaip ji mane užkabino! Apie užkabinimo lygį visada galima spręsti pagal knygos tampymosi visur, kur tik einu laiką – na, gal atsiras minutėlė ir bent truputį pasistūmės siužetas – kol kas nors supasi, valgo ar stato Lego.

Labai įtraukiantis siužetas, tiesiog vaikiškas graikiškas trileris su dievais ir demonais, keisčiausiais jų įsipareigojimais, taisyklėmis ir pažadais. Manote, dievams viskas galima? Tikrai ne, ypač jei tai greičio viršijimas, mirtingųjų įstatymas arba šiaip kokia nežinia kieno sugavota kvailystė. Bet užtat galima vesti du kartus per dieną, nežinoti nuotakos vardo, išsisukinėti, atsikalbinėti, skraidyti pegasais ir trukdyti Anglijos karalienei, kuri, pasirodo, yra Dalios Grybauskaitės kolegė iš jodųjų kovos menų diržų kategorijos.

O kad viskas per daug neįsisiautėtų ir neišprotėtų, yra ir švelni, jautri siužeto linija apie mama besirūpinantį berniuką ir seną seną giminės namą, kurį šeima gali prarasti dėl apgaulingojo, žinoma, greitojo kredito arba ypatingai bjaurios kaimynės. Vienas bjauriau už kitą. Taip pat knygoje atskleidžiama paslaptis, kaip užtikrinti, kad vaikai gerai mokėtų istoriją ir literatūrą, ir iš šių disciplinų gautų tik labai gerus pažymius.

O dar žinote, kas yra iDievas?

Įtariu, kad visi keliai veda į artimiausią knygyną.

Advertisements

Haris Poteris ir išminties akmuo

haris-poteris-ir-isminties-akmuo305_z1

Šiais metais ypatingai knieti “pasivyti” kai kurias neskaitytas knygas, tad vakariniams skaitymams pasirinkau Hario Poterio seriją. Ko pesekoje jau nebesu “Harry Potter virgin”, kaip kad mane pavadintų KŽG (G., “Jane Austen virgin” dar tebesu, bet kadangi kamšau spragas, tai gal ir šį reikalą pavyks šiais metais sutvarkyti).

Kadangi esu neskaičius Poterio, tai ir filmą vis vengdavau žiūrėti. Tikriausiai vienintelė serija, kurią esu mačiusi ne kartą, bet niekada nuo pradžios iki pabaigos – ir yra šioji. Ir blogai, nes, jei esu mačius filmą, tai tik ir bandau suvesti galus, kokia čia knygos ir filmo vieta, ko trūksta – savai vaizduotei visiškai nebelieka vietos. Atrodo, net ir knygos nebegali objektyviai vertinti.

Skaitant daugiausia galvojau apie tai, kaip šitiekai daug leidėjų Haris Potteris nepasirodė vertas išleidimo. Man atrodo, neįmanoma, kad ji gali nepatikt vaikams – šitiek nuotykių, šitiek mokytojų neklausymo, paslapčių, keistų gyvių ir pusiau negyvų būtybių. Net nenoriu įsivaizduoti, kaip jie nusigraužė nagus Hariui Poteriui išpopuliarėjus.

Laukia dar daug skaitymo. Balsu užtruks forever.

Lukas Šiaudelis deda iš viršaus

lukas-siaudelis-deda-is-virsaus-1

Apžvalga parašyta suvienijus jaunosios skaitytojos ir mamos pajėgas.

Tai yra nauja Tomo Drigėlos knyga. Man ji patiko, nes buvo neįprasta (nors nesupratau, kaip įmanoma valgyti maisto nuotraukas*).

Knyga buvo apie berniuką, kuris labai labai norėjo tapti krepšininku. Jis lankė krepšinio pamokas, bet jam nekaip sekėsi. Vieną kartą Luko tėtis iš dabo parnešė Jono Kamuoliūno batus ir leidžia su jais eiti į krepšinio treniruotę. Lukui batai taip patinka, kad jis netikėtai ima ir įdeda iš viršaus.

Jo treneris pagalvoja, kad Lukas yra žvaigždė, ir norėjo jį išsiųsti į labai labai gera mokyklą, kurioje Lukas dar geriau išmoktų žaisti krepšinį. Bet tam reikia pasirašyti sutarį su Luko tėčiu. Bet tėtis per ilgai galvoja ir treneris paprašo Luko, kad jis nukopijuotų tėčio parašą. Lukas taip ir padaro, tik neperskaito, kas yra sutartyje.** Lukui tai gerai nesibaigia.

*Perkaitykite ir viską suprasite. (KŽmama: čia dar padiskutavome, kaip ten taip gali būti, kad tnak valgyti maisto paveikslėlius).

** Mokytojas sakė, kad prieš pasirašant sutartį, reikia ją perskaityti, nes sutartis gali būti sukčiavimas. (Kaip gerai, kad yra gerų mokytojų šiam pasauly).

 

Kapitonas Bekelnis ir kalbančių klozetų ataka

Kapitonas-Bekelnis-ir-kalbancio-tualeto-ataka_th

Prisipažinsiu, kai mano sūnus išreiškė norą turėti ir antrą Kapitono Bekelnio knygą, tai mane apėmė tokios dvejopos mintys: viena vertus, labai džiaugiuosi, kad vaikas ori knygos, o bet tačiau, nu, kažkaip norisi, kad norėtų kažko labiau “inteligentiško”. Bet kai vaikas vis dar nėra knygų žiurkiukas, tai mama knygų žiurkė apskritai tik džiaugiasi, kad skaito, o ką skaito, tai jau kaip nors…

Taigi, kadangi jau tenka  susidurti su tokiais objektais, tai nutariau ir pati perkaityti, nes kaip ten sakoma “draugus laikyk arti, o priešus dar arčiau” ar kažkaip panašiai. Na, ir žinot, iš tikro tą knygą reikia skaityti nuo paskutinio skyriaus “Apie autorių” (labai jau lietuviškai skambančios pavardės tas autorius) – kuriame iš nuotraukos į skaitytoją žvelgia kokių septynių metų šviesiapūkis berniukas gal angelo, o gal ir velniūkščio žvilgsniu: “Kai Deivas Pilkey mokėsi mokykloje, mokytojai jį laikė išdykusiu, nedrausmingu vaiku, kurį reikia auklėti.”

Perskaitai, ir viskas sustoja į vietas kažkaip. Nes ši knyga yra būtent tokio padūkėlio nesibaigianti fantazija, kur gali nutikti patys kreiziškiausi dalykai, kur juokeliai gal ne visada taktiški, o gerai besimokantys mokiniai yra nuobodos (pati buvau pati didžiausia mokyklos pirmūnė-pirmas suolas-nuoboda, todėl apie išdaigininkus negaliu rašyti objektyviai). Juk negali iš tokio autoriaus tikėtis knygos apie cukrinius avinėlius.

Taigi, dabar į Kapitoną Bekelnį žvelgiu to išdaigininko akimis ir, nors knyga nepateks į mano mėgstamų grafinių novelių sąrašą, let it be, net ir šitoj knygoj gėris vis tiek nugali blogį. Štai taip, klasikinė pabaiga.

Eilėraščiai iš namų

eiler

2018 m. pradėsiu su poezijos knygute ir geriausiu šių metų šuns draugu katinu ant viršelio. Prisipažinsiu, nelabai žinau kitokių vaikiškų eilėraščių nei savo vaikystės, nors iš tikro nelabai gal ir buvo sukurta naujų kultinių alia eglutė skarota, kuriuos mokėtų visi Lietuvos vaikai. Gal šitoj knygutėj tie naujieji, gal sudomins išmaniuosius vaikus, nes patys eilėraščiai aktualūs –

Išmanusis telefonas/ Viską puikiai išmano.

Išmaniam ekrane/ Tėtė žvelgia į mamą.

“Išsiblaškėliai” – apie skubančias mamas, tėčius ir mokytojus –

Tėtė kartą taip skubėjo,

Tik per plauką neišėjo

Su šlepetėm vietoj batų.

Vilniaus mylėtojams – “Vėjas Vilniuje”

Šėliojo ir juokės,

Ir skruostą sau trynė…

Švelniau apkabino

Tik Šventą Kotryną.

O smagiausias – tai autorės rimuotas prisistatymas

Rašiau rašiau, /Rašiau rašiau,

Žodžius su šaukštu išmaišiau,

O kad atrodytų gražiau,

Raides išdaigom apkaišiau.

Vaikai tik skaitė skaitė skaitė,

Gražius linkėjimus man raitė…

Nors tie vaikai dabar suaugo,

Bet savo knygeles dar saugo

Ir skaito jau saviem vaikam…

Todėl aš su jumis – ilgam.

Oi, pasakyti pamiršau:

Aš ir toliau rašau, rašau…

Pasiskaitykit, jei neskaitę.

Jus mylinti – V. Palčinskaitė

Vidurnakčio gauja

Pasakoja Meda:

Gyveno berniukas Tomas, kurio tėtis turėjo labai gerą darbą ir daug uždirbdavo, bet tas darbas buvo labai toli, net kitoje šalyje. Mamai tai labai patiko. Kodėl? Nes daug uždirbdavo. Tai mam tuo naudojosi ir daugiausia laiko praleisdavo ne su Tomu, o eidavo į parduotuves. O Tomas neturėjo jokių draugų, nors mama jam pripirkdavo įvairių žaislų. Jis jausdavosi vienišas. Tomas pradėjo lankyti baisiai prabangią mokyklą, bet ten taip pat draugų nesusirado.

Vieną dieną, kai jis stovėjo aikštės kampe, kai kiti žaidė kriketą, Tomas ramiai sau stovėjo ir svajojo, kol atskriejo kamuoliukas ir bumtelėjo jam į galvą. Jis atsibudo ligoninėje šalia neseniai darbą pradėjusio daktaro. Daktaras buvo labai drovus, bet uždavinėjo labai daug klausimų, nes norėjo puikiai pasirodyti darbe. Tačiau Tomas mažai ką atsiminė. Daktaras jo paprašė, kad Tomas jį gerai įvertintų vertinimo lentelėje.

Staiga į kambarį atėjo seselė ir pasakė, kad daktarui jau reikia eiti. Tomas buvo nuvestas į vaikų palatą. Palatoje buvo keturi vaikai: viena su sugipsuotomis rankomis ir kojomis, kitas nutukęs, dar kitas su tvarščiu ant akių ir paskutinė labai nusilpusi. Tomą pasitiko labai vaikų nemėgstanti seselė, kuri buvo atsakinga už vaikų palatą. Kadangi visi turėjo būti su pižamomis, o Tomas pižamos neturėjo, ji jam davė rožinę palaidinukę.

Kai atėjo vidurnaktis, trys vaikai kažkur išskubėjo ir Tomas norėjo su jais, bet nusilpusi mergaitė jį sustabdė. Ji pasakė, kad jie vaikai kiekvieną vidurnaktį kakur išeinair jos neima kartu. Tomas pažadėjo jam papasakoti. Taip prasidėjo jų nuotykiai. Pasirodo vidurnakčio gauja pildė vaikų svajones.

Man Meda svajones papasakojo, o jei jūs norėsite sužinoti nuotykius, paskaitykte knygą. Labai smagi ir, man atrodo, geriausia iš visų David Walliams knygų. Meda pritaria.

Hetė Bi stebuklingų būtybių gydytoja. Fenikso liepsna

fenikso-liepsna-1

Apie Hetę, kuri buvo sugraužta tą patį vakarą, kai parnešiau namo. Didžiausia knygos blogybė – per trumpa!

Meda:

Knyga yra  Hetės knygų serijos. 

Man labiausiai patiko, kai Hetė į stebuklingą pasaulį atsivedė savo draugę Kloją ir jos kartu patyrė nuoty.  Jos buvo prie kipšų karaliaus namo ir ten surado vaistą, kurs pagydė feniksą

kuris buvo praradęs savo galia Dar man patiko, kai Hetė nugalėjo kipšų karalių. 

Man  nepatiko, kad knyga buvo per trumpanes vos pradedi skaityti, ji baigiasiMan jau patinka ilgesnės knygos. 

Per šia knygą Hetė išgydė feniksą ir kipšų karalių. 

Jei jums patinka trumpos knygos – tikrai jums patiks šita knyganes ji yra linksma. 

Kaukas Gugis ir kerų karas

kaukas virselis

Tai smalsumas vėl buvo suviliotas ir perskaičiau visai neplanuotą knygą, kuri dar tik kažkui pakeliui į savo popierinį būvį. Jos pirmtakė stovi vaikų lentynoje, bet neturėjau progos jos perskaityti, tai pasidalinsiu savo įspūdžiais apie šiąją, o jūs, galit pasidalint, jei skaitėt pirmąją.

Taigi, įsivažiuot skaityt buvo sunkoka. Skaičiau ir galvojau, na, jei man sunkoka, tai kaip vaikui reikės išlaukti šituos puslapius. Kažkaip norėjosi, kad knyga greičiau įsibėgėtų, o ir kalbos specifika tokia truputį alia lituvių liaudies pasakų motyvais – man tai ok, bet aš vis galvojau, kaip vaikams, kaip vaikams, kaip vaikams? Juk dabar reikia išlaikyti nekantrųjį skaitytoją. Aš, aišku, už knygą, už sudėtingesnę, už reikalaujančią daugiau pastangų ir visą kita, bet man taip pat svarbu, kad ji būtų perskaityta, o tai jau turi būti didelis autoriaus įdirbis ir siekiamybė.

Kas man aptiko knygoje? Pirmiausia patiko toks nuolatinis jausmas, kad va, kaukai gi kaip ir turėtų būt geriečiai knygos, o bet tačiau, autorius taip lengvai neduoda skaityt ir palieka tokį geriečių-blogiečių santykio neapibrėžtumą. Kaukai savo visokius nelabai gražius veiksmus bando pridengti visokiais alia labai svarbiais išlikimo ir svarbos motyvais, kartais labai negražiai ir negarbingai elgiasi, ir per lengvai švaistosi gentainių gyvenimais dėl savo įgeidžių, nesugaba nugalėti garbėtroškos ir tai dažnai per brangiai kainuoja. O paskui nuo tokių dalykų kaupiasi bloga karma ant visos kaukų giminės.

Dar skaitant vis galvojau, kad čia yra tokia savotiška lietuviška indėnų versija. Kovos, žiaurumai, savo teritorijos gynimas, burtai, išmintingi senoliai ir kraujo kerštas. Va, kietai skamba, ane?

Mėgstamiausias ir paslaptingiausias personažas vis dėlto man buvo aitvaras. Na, toks, va toks. Labai jau nežemiškas ir spoksot į jį negalima, jei ką, kad žinotumėt.

O šiaip tai niekada iki šiol nebuvau pagalvojus, kaip atrodo kaukas ir kokio jis ten dydžio. O pasirodo va tokio – vyras gali užsikelt ir panešt ant peties. Gaila, kad va gavau tik vieną iliustraciją pažiūrėt… Knygoj tikriausiai bus daugiau ir jos padės jauniesiems skaitytojams lengviau brautis per senosios Lietuvos rūkus ir kipšų miglas traukti. Ir neišsigąskit, paskui knyga įgauna pagreitį ir smagiai susiskaito.

kaukai

 

Anė iš Žaliastogių

ane

Net neįsivaizdavau, kokio dydžio spragą turėjau, kol nebuvau perskaičiusi “Anės iš Žaliastogių”. Totali tarybinės šalies dydžio skylė. Esu dėkinga savo vaikams, kad turiu pretekstą išlaidauti knygoms be sąžinės graužimo ir po to dar perskaityti visas jau skaitytas ir dar neskaitytas knygas vaikams. Tokiais atvejais mane apima liūdesys dėl savęs vaiko, nes įsivaizduoju, kiek daug džiaugsmo ši knyga būtų man suteikusi.

Anė yra nuostabus personažas ne tik dėl savo fantazijos- ji turi ypatingą charizmą, o taip pat ir labai išskirtinį požiūrį į pasaulį – savo laiku ji turėjo būti didžiausia maištininkė, laisvamanė, netelpanti į jokius padoriai mergaitei priklausančius rėmus. Bet kartu ji empatiška, jautri, romantiška ir labai protinga, gera mokinė, besirungianti su berniukais ir juos pranokstanti.

Įsivaizduojate XIX a. mergaitę, kuri turi ambicijų aplenkti protingiausius berniukus? Galvojate, kas čia tokio? Pažiūrėkite į autorės nuotrauką ir pabandykite įsivaizduoti korsetų ir perspausto liemens pasaulį, kuriame ji gyveno. Ši knyga garantuotai aplenkė savo laikmetį, ypač turint omeny pabumbėjimą, kad moterys negali būti kunigėm! Bravo, Lucy Maud Montgomery!

lucy maud
Lucy Maud Montgomery

Anė yra nuostabus raudonplaukis džiaugsmo fontanas – neaprėpiamos fantazijos ir ypatingo plepumo (ką galvoju, tą sakau) derinys –  ne veltui įkvėpė Astrid Lindgren sukurti Pepės, taip pat raudonplaukės, personažą. Todėl labai labai rekomenduoju perskaityti, net jei neturite kam perskaityti garsiai, perkaitykite sau, prisiminkit vaikystę.

 

Didžiosios tvoros paslaptis

did

Gyveno kartą… berniukas. Nežinojo, kad už tvoros gyvena ir mergaitė, nežinojo nė to, kad amžina vasara jo kieme visai nereiškia, kad vasara nėra amžina ir šiaip, kad ji nėra visur. Kad už tvoros – žiema, jam netikėtai išdavė snaigė ir skylė tvoroje (skylės tvorose yra labai įdomus ir smalsumą skatinantis reikalas – kas gi nepažiūri pro skylę aklinoje tvoroje?). Kodėl vienoje tvoros pusėje – vasara, o kitoje – žiema? Ir kodėl suaugusieji nenoti apie tai kalbėti, apsimeta nieko apie tai nežiną ir nenorį žinoti? Atsakymas labai paprastas – prisidirbę suaugusieji  tyli. Bet mažieji gali paskaityti ir sužinoti, kas ir kaip ten atsitiko.

Būsiu atvira, bet tas atvirumas tik šiaip apie tai, kas atkreipė dėmesį, jokiais būdais nereiškia, kad sugadino knygą: pati knygos idėja ir iliustracijos man patiko labiau nei tekstas, kuris toks truputį, na, “gintarinė Baltija”. Jei rudeniniai lapai, tai “šlamantys”, jei sniegas, tai “girgždantis”. Vaikams, žinoma, sueis, nieko tokio, bet gal nereikėtų prie kiekvieno daiktavardžio kabinti būdvardžio? Juk svarbiausias knygos akcentas yra nuotykis ir istorija, o ne daiktų apibūdinimas.

Autoriniam brolio ir sesės gražiam tandemui linkiu sėkmės ir dar daugiau knygų.

Šuo vardu Benamis

suo

Knyga, kurią perskaičius vėl patiki, kad net didžiausia neviltis, tamsybės ir skausmai yra laikini, žmonės yra geri ir šiaip viskas bus gerai – juk reikia tokios knygos kartas nuo karto. Per atostogas pritrūkus skaitymo, knygą perskaitė ir aš, ir dukra, ir močiutė. Močiutė net prisipažino gerai paraudojusi ir džiaugėsi, kad tuo tarpu atostogautojų nebuvo šalia.

Istorija prasideda visai nelinksmai – jau metai, kaip žuvo Kelės mama. Šeima tarsi pabiro  ir nebemoka nei būti kartu, nei gyventi kasdienį gyvenimą, o kur dar finansinės problemos, namo praradimas ir kiti rūpesčiai. Nenuostabu, kad mama negali ramiai išeiti anapus, kai dedasi šitokie dalykai. Niekas to, išskyrus Kelę, nežino. Tau gal, vaikeli, vaidenas! Taip nebūna! Nėra jokių vaiduoklių ar neramių sielų!

Tik Kelė mato mamą, jaučia jos buvimą ir tarsi detektyvas sekantis paskui užuominas, dėlioja įvykių puzzle, padeda mamai perduoti šeimai paskutinę žinutę, kuri keliavo iki Kelės šeimos visus metus. Žemiškais ir nežemiškais būdais, argi svarbu kokiais? O prie kuo čia šuo? Šuo – tiems, kas skaitys – vaikams ir tėvams.

 

Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą

karas-isgelbejes-mano-gyvenima

Skaičiau šitą knygą ir galvojau, ką ji man primena? Anglija prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą. Lakūnai. Žinoma, K.Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo” ir “Griuvėsių dievas“. O čia štai – knyga vaikams. Ir pavadinimas toks, sakyčiau, kraupokas kaip vaikiškai knygai. Bet tikslus, nors gal vis tiek per sunkus vaikiškai knygai, ką? Ir tema tokia – ne iš lengvųjų, tikrai. Tad galvojau dar ir apie tai, ar mano devynmetė jau yra pakankamai brandi, kad suprastų šitą knygą, ar dar verta palūkėti, arba skaityti kartu, paaiškinant, padiskutuojant?

Ada ir Džeimis – sesuo ir brolis. Skurdžiai gyvenantys, kas būtų dar pakenčiama, jei vaikai būtų mylimi. Džeimis dar nieko – laisvas paukštelis, bėgioja, skraido, kur papuola, o štai Ada niekada neišeina iš buto. Dėl nesveikos negydomos kojos ji prikaustyta namuose, užgauliojama motinos, kaimynų laikoma protiškai atsilikusia, nors, kaip pati vėliau sakys “nesveika mano koja, o ne galva”.

Ir tada prasideda karas ir vaikai turi būti evakuoti iš Londono. Ados motina nepaleidžia, bet ji pabėga – šliaužte, nes eiti negali. Vaikai papuola į gailestingas rankas ir pirmą kartą gyvenime yra laikomi žmonėmis. Vaikais. Nuprausiami, pamaitinami, apkabinami, myluojami. Viskas pasikeičia. Iš čia ir “karas, išgelbėjęs mano gyvenimą”. Yra ir kitoks gyvenimas.

Knyga labai įtraukianti, smalsu skaityti, kas bus toliau. Keliose vietose gal nelabai patikėjau, kažkaip sušlubavo vaikų reakcijos į tam tikras situacijas – kai pasielgė ne kaip užguiti vaikai, o kaip kaprizingi lepūnėliai ar vargo nematę ponaičiai, bet tiek to, gal ir taip būna. Tik šiaip tokia visai suaugėliška knyga. Truputį brandesniam skaitytojui, gal, kaip sakiau, su paaiškinimu, kad viskas būtų suprasta teisingai. Nors gal čia aš pakankamai neįvertinu?

Katinėlis Juodis. Kaip pralinksminti tėtį

katinelis-juodis-kaip-pralinksminti-teti

Kad mažieji skaitytojai per vasarą nepamirštų skaityti, o dar geriau, kad neskaitantieji greičiau išmoktų, dar viena katiniškai pūkuota ir smagi Katinėlio Juodžio knygelė. Parašyta didžiosiomis raidėmis, trumpais sakiniais smagi istorija apie katiną, besistengiantį pralinksminti nuliūdusį tėtį, na, žinote, “mano tėtis liūdnas kai kada”. O pralinksminti geriausia smagia bendra veikla – paskaitykit, gal ir savo šeimoje pritaikysite, jei mėgstat aktyvias veiklas kartu (paskaičius, žinoma).

Karališkieji Londono triušiai

karaliskieji-londono-triusiai-1

-Pasakok, apie ką knyga.

-Kartą gyveno mažas triušis vardu Šailas. Jis mėgdavo eiti pas seną triušį, kurį visi laikė pamišusiu, klausytis jo pasakojamų istorijų apie Karališkuosius Londono triušius.

-O kas čia per triušiai?

-Karališkieji triušiai saugojo karalienę, karalių ir visus kitus, nes vieną kartą vienas karalius nusprendė, kad pagrindinis jo patiekalas bus triušienos pyragas, bet mažasis princas (ne prancūžiškas) labai mylėjo triušius ir patiekalas buvo pakeistas, todėl susibūrė triušių gauja, kuri prisiekė ginti Karališkuosius šeimos narius.

-Kas ten per gauja buvo?

– Jie buvo pasivadinę Karališkaisiais Londono triušiais ir po Bakingemo rūmais buvo išsikasę tunel,į ir galėjo patekti į bet kurį kambarį.

-Kur dažniausiai eidavo?

-Jie tiesiog saugojo. O mažasis Šailas miške nugirdo Žiurkaracų pokalbį, kaip jie norėjo nufotogrfuoti Karalienę be karūnos ir išplėšti iš Karalienės pusę jos sielos.

-Kam jiems ta siela?

-Jiems sielos nereikėjo, bet jie interneto svetainėje (žiurkių) galėjo už nuotraukas gauti labai daug pinigų. Tiesiog daug pinigų. Ir tada senasis triušis išleido Mažąjį triušį pas karališkuosius triušius.

-Kad praneštų?

-Taip. Jis perėjo per seną tunelį į ūkininko daržą ir užsiropštė ant sunkvežimio, kuris turėjo nuvėžti į Londoną. Tada triušis nuvažiavo į Londoną ir nuotykiai prasidėjo. Pabaiga.

-Ką???

-Tada jis išgelbėjo Karalienę ir pasakė priesaiką, ir gavo antspaudą ant letenos.

-O tai kaip nuotykiai? Taip paprastai viskas įvyko?

-Nu, nepaprastai. Nenoriu visko išpasakoti, kad būtų įdomiau. Tingiu.

Tuo ir baigsime šitą apžvalgą, kad skaitytojams būtų įdomiau.

-O bus pratęsimas, ar ne?

-Gal.

Štai taip.

-O patiko, ar ne?

-Patiko.

-Iš 5, kiek patiko?

-5.

montefiorees-58dce0985e427

Interviu su autoriais čia.

Dabar jau tikrai pabaiga.

 

Domas ir Tomas. Išklerusio autobuso detektyvas

domas-ir-tomas-2-1

Klausinėju savo devynerių dukros. Sakytų, kad su puse.

-Ar greit perskaitei?

-Taip, per kokias 2 dienas.

-Kuri patiko labiau?

-Autobusas. Nes “Autobusą” skaičiau pati, o “Šluotą” skaitei tu (aš esu skaitytojos mama).

-O pati istorija?

-Antra dalis (Autobusas). Įdomiau, nes “Šluotoje” detektyvas prasideda vos ne iš karto, o antroj detektyvas pabaigoj. Domas ir Tomasa važiuoja į vandens parką su nauju autobusu, kuris pagamintas Kinijoje. Jis buvo ateities autobusas. Ateities, nes labai geras autobusas. Domas ir Tomas, tiksliau, Tomas, sutiko baseine savo meilę Upę.

-Tai ten ir meilės istorija?

-Taip. It Tomas papasakos jai įdomių eilėraščių. Juokingų. Apie meilę Upei.

-O Domas nepavydėjo?

-Ne.

-O ką jis veikė?

-Jie buvo vandens parke ir Tomas pasiūlė jai ledų ir tada pasiūlė Upei eiti apžiūrėti jų autobuso.

-Su maudomukais?

-Ne, jie persirengė.

-Jinai sutiko?

-Taip. Pamatė, kad autobusas skylėtas, nors pradžioje buvo gražus ir tvarkingas.

-Tai čia prasideda detektyvas?

-Taip. Ir jie išsiaiškino, kas nutiko autobusui.

-O nuo ko pradėjo aiškintis?

-Surinko komandą, su kuria aiškinsis. Ją sudarė kinas Chi, Upė, Tomas ir Domas, imtynininkas (vaikas), ir mergaitė Goda su savo šuniu Micium.

-O iš kur atsirado kinas?

-Vienas berniukas autobuse paspaudė mygtuką “Maisto užsakymas” ir jam tiesiai iš Kinijos atvežė.

-Tas kinas?

-Taip.

-O tada?

-Pradėjo nuo nuotraukų. Imtynininkas padarė autobuso nuotraukų, kad paklaustų garsių mechanikų, kas čia atsitiko. Micius įkvėpė keistą kvapą ir nusekė paskui jį. Pasirodo ten buvo dešros parduotuvė. Chi apžiūrėjo autobusąir rado butelį, kuris pagamintas Kinijoje. Paskambino savo broliui Cho, kuris turėjo išsiaiškinti, koks fabrikas pagamino tą buteliuką. Ir jie išsiaiškino!

-Tai kas ten atsitiko tam autobusui?

Tai va, man tai papasakojo, kas prie ko, o tau teks perskaityt pačiai/pačiam arba geriausia duoti savo vaikui perskaityt, tada ir sužinosit pabaigą, ypač, jei skaitytojas pasakos taip “nuosekliai” kaip maniškė. Tai sėkmės. O istorija tai tikrai labai gili ir tyrimas toli nuveda. Nuo Kinijos iki mokyklos.

P.S. Kažin, ar ponas autorius Tomas Dirgėla kartais nėra mano literatūros mokytojos sūnus. Detektyvas tęsiasi, nebent autorius prisipažintų 🙂