Ar girdi, kaip medžiai šneka?

Image result for ar girdi kaip medžiai šneka

Pamačius šią knygą iš pradžių nesuvedžiau, kad ji parašyta to paties autoriaus, kuris parašė knygą “Paslaptingas medžių gyvenimas“! Ir žinote, jei neskaitėte suaugusiems skirtos knygos versijos, nesijaudinkite, tiesiai keliaukite prie versijos vaikams. Žinote, kodėl? Todėl, kad ten yra tai, ko suaugusiųjų knygoje labiausiai trūksta – nuotraukų ir iliustracijų! 

Įsivaizduokite, skaitote sau suaugėlių knygą, randate ką nors įdomaus ir, jei norite geriau įsivaizduoti, apie ką skaitote, turite googlinti. O vaikiškoje knygoje viskas viename! Pavydžiui, jei niekaip nesugalvojate, kaip atrodo medžio žiotelės, pro kurias medis įkvepia oro – prašom – mikroskopu matoma žiotelė (totaliai fantastiškas mažų burnyčių vaizdelis!), jei rašo apie medžių grybus, tai ir nuotrauka medžių grybo, kad nereiktų prifantazuoti; jei reikia kinivarpos (ačiū, nereikia) – prašom, nuotrauka.

Prie viso paveiksluoto gėrio yra galvosūkių ir eksperimentų, kuriuos galite atlikti miške. Labai labai rekomenduoju – ne knyga, o lobis!

Žiemos atostogų tankas

Priekis

Kartais tenka ištestuoti knygas prieš duodant jas vaikams. Kad nebūtų tokių kuriozų, kaip kad visai neseniai vienoje iš knygelių drambliui draugas lygintuvu “gydė” skaudančią nugarą. Galima pamoralizuoti, kad šitaip nesaugu, negalima ir t.t., bet niekada nežinai, kas galiausiai užsiliks vaiko galvoje.

Knyga pasakoja apie dienas prieš ir sausio 13-ąją. Tomis dienomis buvau vos perkopusi dešmtmetį, bet pačius įvykius labai gerai atsimenu, labai jaudinuosi ir tą sausio naktį labai bijojau ir verkiau. Tad buvo įdomu paskaityti, kaip tą dieną išgyveno kiti vaikai.

Šioje knygoje sausio įvykiai yra parodomi kiek kitokia nuotaika nei esame pripratę kalbėti (dažniausiai graudulingai) apie šią svarbią dieną. Tai buvo tikras karas berniukams, kurie iki tol karą matydavo filmuose ir žaisdavo įsivaizduojamą kiemuose bei aplink Šiaurės miestelį, kuriame buvo sovietinė karinė bazė.  Jų žaidimai šiek tiek pavojingi, bet tuo metu buvo tokia atmosfera – rizikos ir nebaimės. Pavojus ir rizika knygoje ir sukuria didžiausią intrigą ir gniaužia kvapą – o to ir reikia knygai, kad vaikai suklustų ir įsiklausytų, ar ne?

Man labai patiko. Paskaitykit kartu su vaikais.

 

Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą

Image result for smiltės ir vėjaus kelione

Koks gražus dailininkės Urtės Kraniauskaitės viršelis! Būtent jis ir patraukė mano dėmesį. Labai gražus.

Ginos Viliūnės knyga apie ruonius ir grožinė, ir pažintinė. Sakyčiau, kaip pažintinė man ji patiko labiau nei kaip grožinė. Grožinei kažko pritrūko – gal vientisumo, gal nuoseklumo. Truputį mane erzino kaip sudėlioti veikėjų charakteriai ir motyvai – pvz., truputį paspoilinsiu – ruonių šeimynėlė – mama ir du ruoniukai – iš muziejaus paleidžiami į laisvę. Vietoj to, kad mama ruonė prižiūrėtų niekada laisvėje nebuvusius vaikus – ji plaukia nesidairydama į savo gimtąją salą. Nelabai mamiškas elgesys. Na, savaime suprantama, kad vaikai užsižiopso ir pasimeta (ir čia prasideda nuotykiai). Kaip ir nebloga tema su vaikais padiskutuoti, bet jei paklaus: “O kodėl mama nepalaukė, kodėl neprižiūrėjo savo vaikų?”

Kaip pažintinė knygutė – įdomi – daug faktų apie ruonius, yra žemėlapis, kuriame galima sekti ruoniukų kelionę, informacijos apie ruonių gydymo vietas, gražios iliustracijos, tad nekreipiant dėmesio į man užkliuvusius dalykus, bus geras skaitinys 4-6 metų pupuliukams, kam skaito mamos ir tėčiai, ir 6-9 pupuliams, kurie skaito patys.

Šnipė, kuriai patiko mokyklos pietūs

Šnipe kuriai patiko mokyklos pietūs

Smagi knygutė, kurią nesveikuodama gulinėdama perskaičiau, nes suaugėliškos knygos tuo metu per sunkios skaityti. Didelės raidės ir mažai tekso puslapyje jau mokančiam skaityti pirmokui – jau šiai vasarai kaip pirmoji stora knyga. Puikiai tinks anktrokui, kuris dar nekremta harių poterių, o jau nori imtis rimtesnės knygos.

Skaičiau ir įsivaizdavau, kaip man knyga būtų patikusi, jei ją būčiau skaičius kokia septynmetė – taip norėdavosi tų nuotykinių knygų su paslaptimis ir intrigomis, kurios nenutolusios į negyvenamas salas, o vyksta tiesiai po nosimi – kieme ir mokykloje. Ir dar tokia žavi vaikiška draugystė – kai už draugus stojama piestu, jie visaip ginami ir gelbėjami. Rekomenduoju!

 

 

1000 klausimų ir atsakymų

Image result for 1000 klausimų ir atsakymų

Nors ne visada pataikydavau žiūrėti “Lietuvos tūkstanymečio vaikus”, esu didelė šio žaidimo fanė ir nepaliauju stebėtis, kokie gudrūs tie studijoje dalyvaujantys vaikai, kurie ilgiausio filmavimo metu, tvieskiant šviesoms, stovėdami prieš kameras sugeba iš giliausių smegenų kartelių iškrapštyti protingiausius atsakymus, surasti sąsajas ir net suskaičiuoti mintinai! Vis įsivaizdoju save jų vietoje – ištiktą stabo ir nesugebančią pasakyti savo vardo ir iš kur esu, jau nekalbant, kad reiktų pasakyti, kiek bus dukart du.

Taigi, ramiai atsivertus knygą sau žaidžiu namie, konkuruodama tik pati su savim, nes prieš vyrą, įtariu, praloščiau (dėl to jis ir mano vyras, ne kitaip), nes jis atsimena viską, į ką yra pažiūrėjęs susikaupusiu žvilgsniu, tuo tarpu aš atsimenu viską, į ką žiūriu nesusikaupusiu, o tai dažniausiai būna ne vietoje padėti daiktai, visokie namų rakandai ir t.t., pro kuriuos jis gali praeiti lygiai šimtą kartų ir vis tiek nerasti, kaip ir negirdėti mano bambėjimų, kurių dažnai neatskiria nuo gyvybiškai svarbios informacijos, ir tada sako, kad niekada jam to nesakiau. Žodžiu, dar pažiūrėtume, kas ten ko daugiau žino apie tikrą gyvenimą.

Taigi, kuo man šita knyga patinka? Ji ne tik kad klausia ir atsako, bet ji paaiškina. Pavyzdžiui, pačiuose pirmuose puslapiuose paaiškina kokios spalvos yra svarbiausios spaudoje (t.y. ir spausdinant skaitytojos skaitomą knygą). Man pavyzdžiui, baisiai įdomu, bet kur tu čia labai rastum tokį paaiškinimą, nebent visiškai netyčia. Dar būna, kad žinai kokį faktą, bet nieko daugiau apie tai nežinai – tai va, knygoje apie kiekvieną klausimą dar ir apipinta istorija, paaiškinta priežastis, kodėl tas ar anas yra toks ar anoks, iš kur kilo vienoks ar kitoks pavadinimas, jei reikia suskaičiuoti, tai kaip ir kodėl – štai kur šios knygos nuostabumas – sužinai ne tik sausą atsakymą, bet dar ir krūvą įvairiausių istorijų. Image result for IQringas

Kaip jau rodžiau fb, žaidžiu ne tik su knyga, bet ir su kortelėmis, va, šai iš šitos mažos dėžutės (kuri, aleliuja, nėra žaidimas išpūstukas, kur atidarai dėžutę ir pusė dėžutės – oras). Knyga, puikiausiai tinkanti “užmušti” laiką kelionėje, gal ir per sunki tampytis, tad išeitis – žaidimas IQ ringas – tilps ir į mažą rankinę ar kuprinės kišenę. Ir tikiuosi labai, nebus vien tik Nr.1, bet ir begalinė serija gudrių klausimų, kuriuos atsakant galima išmokti apie pasaulį.

Ačiū leidyklai “Debesų ganyklos” už knygą ir žaidimą. Nors knygą ir gavau dovanų, ją giriu dėl gerumo, o ne dėl gyrimo. Nepatiktų ir negirčiau, gi žinot.

Blusyno pasakojimai

Image result for blusyno pasakojimai

Skaičiau kažkokią Gendručio Morkūno knygą ir negalėjau suprast, kodėl jis ten toks liaupsinamas ir mylimas. Matyt, skaičiau ne tą knygą. Šiąją skaičiau vakarais vaikams (tiems, kas klausėsi mano skaitymo, nes ne visi klauso. Sūnus klausydamas dažniausiai ką nors žaidžia, o aš vis paklausiu, koks buvo paskutinis mano perskaitytas žodis).

Bandau sugalvoti, kaip geriausia apibūdinti Gendručio Morkūno pasaulį, kuris gyvena jo istorijose. Tas pasaulis kiekvienoje istorijoje yra paprastų papraščiausias, kasdienė kasdienybė kaip sviestas sviestuotas. Visai paprastai prasideda –

“Vienuose namuose buvo senas veidrodis…”

“Vienos mergaitės tėvai nusipirko naują butą…”

“Vienas berniukas įsimylėjo.”

“Viename darže sykį atsirado nematytas augalas”.

“Viena paaugusi mergaitė labai mėgo linkėjimus ir visada mielai jų klausydavosi.”

“Viename mieste buvo cirkas”.

“Vieną dieną vienoje valstybėje atsitiko…”

“Vienoje mokykloje, tik nebeprisimenu, kokioje klasėje, mokėsi…”

“Pamiškėje buvo sodyba”.

Ir staiga tame pasaulyje kas nors atsitinka. Dažniausiai – koks iš kasdieniško konteksto iškrentantis keistuolis (žmogus arba daiktas) arba šiaip kažkas keisto, lyg užburto (kompiuterinė programa, parodanti, kaip žmogus atrodys po x metų, lygintuvus užpuolęs maras, nustoja zyzti musė ir t.t.), ir kad pasaulis sugrįžtų į kasdienę kasdienybę, reikia kažką pastebėti, pamatyti, ištarti burtažodį, arba suvokti reiškinį, kuris sujaukė kasdienybę. Tada (dažniausiai) viskas grįžta į savo vėžes ir visi lengviau atsidūsta ir supranta, kad netobulas pasaulis yra geriausias, o patobulinimai nenatūraliai iškreipia kasdienybę. Arba tas pasaulis nebegrįžta ir tada autorius tiesiog pasako: “Tikrai keista, ar ne?”

 

 

Princesė

princese

Maža mergaitė rado maišą žodžių ir sudėjo labai tradicinę ir seniai nebemadingą istoriją apie princesę, kurią pagrobė drakonas, o paskui, žinoma išvadavo princas (vartome akis), bla bla blaaaaa, bet staiga papūtė vėjas ir sumaišė žodžius į visiškai kitokią istoriją, o paskui žodžius įdar kitą istoriją sušlavė kiemsargis, o paskui  lietus nuplovė žodžius ir sudėliojo dar kitokią istoriją. Daug smagesnę. Taip tradicinė beee istorija vis linkmai persidėlioja.

Taigi, graži gražiai iliustruota knygutė ir smagi istorija princesėms, princams ir kiemsargiams. Tiesa, iliustracijos tai man gražios, nežinau, kaip vaikams, maniškiai sako, kad patinka, o jūsiškiams?

 

Kiti Albio Braito pasauliai

kiti-albio-braito-pasauliai_z1

Kaip jau kažkada esu minėjus, labai mėgstu knygas apie kvantinę fiziką, tik jos turi būti vaikiškos, nes kitokių nesuprantu, nors, kaip sakoma knygoje, jei galvoji, kad supranti kvantinę fiziką, reiškia, kad nė velnio jos nesupranti. Tai tuo ir pasiguosiu.

Albis Braitas neteko mamos ir, sužinojęs, kad pagal kvantinės fizikos teoriją (o gal ir praktiką, nelabai atsimenu), paralelinėse visatose gali ją atrasti gyvą, leidžiasi jos ieškoti. Na, tikriausiai žinote eksperimentą su tuo “kvantiniu” katinu, kuris uždarytoje dėžėje yra ir gyvas, ir miręs tuo pačiu metu, tai Albis tokios panašios dėžės pagalba keliauja per paralelines visatas. Kartais sėkmingai, kartais nelabai – visos tos visatos yra savotiški “o kas, jeigu”: o kas, jeigu Albis savo mamos net nebūtų pažinojęs, o kas, jeigu Albis būtų gimęs mergaite, o kas, jei Albis nebūtų gimęs mokslininkų šeimoje ir taip toliau, be pabaigos.

Visi tie “jeigu” ir yra suskilę į daugybę visatų. Ir jei savojoje visatoje šiuo metu nelabai gera, nereiškia, kad kitoje visatoje yra arba bus geriau, net jei ten vis dar gyva mama. Todėl knyga netiesiogiai užduoda mintį, kad vietoj svarstymo, kaip būtų, jeigu, turime bent jau pabandyti kuo prasmingiau išnaudoti šioj visatoj gautą laiką. Bet čia tokia suaugėliška mintis, skaitantis vaikas gali apie tai ir nepagalvoti, jam gal tiesiog nuotykių knyga bus, o bet tačiau, jei jau perskaitys, padiskutuokite su juo, kaip jis knygą suprato.

Žodžiu, gera šita knyga, net pažliumbiau pabaigoje… ne dėl knygos gerumo, šiaip širdį suspaudė, tikriausiai visos mamos toj vietoj pažliumbtų. Galit tokios/tokie prisiduot komentaruose.

PS Iš anksto atsiprašau už kvantinės teorijos klaidas.

 

Mano sesė ir aš

Į šią knygą atkreipiau dėmesį dėl iliustracijų – tokios labai jau labai jos. Gal nuskambės keistai, bet – japoniškos. Subtilios, susiliejusios su tekstu, išgyventos. Tiesa, nežinau, kaip vaikams tokios iliustracijos, bet suaugusioms tetoms kaip man – labai.

Knygutėje trys istorijos iš šeimos gyvenimo. Pirmoji apie taip, kaip visoms šeimos moterims – didelėms ir mažoms reikia tėčio. Kokia neteisybė, kad mama tėtį sutiko pirmoji ir už jo ištekėjo! Kaip kitoms užsitikrinti tėčio meilę? Ypač jei esi antragimė ir eilė į žmonos vietą taip toli?

Antroji istorija apie tai, kaip iškeliauja šeimos nariai – juk keturkojai draugai irgi tokiais tampa, ar ne? Apie tai, kaip vaikams pasakyti ir kaip išliūdėti.

Trečioji istorija – “Širdies kalba” – apie tai, kaip nebūtina kalbėt viena kalba, kad susikalbėtumei. Kartais žmonės tiesiog susikalba širdies ir draugystės kalba.

Ši knygutė puikiai tinka skaityti vakarais tiems, kurie patys dar nemoka, o taip pat ir besimokantiems skaityti bei vyresniems pradinukams – raidės pakankamai didelės ir yra tokių puslapių, kur tų raidžių labai nedaug, tai ir perskaityt pavyks greitai – visiems gi patinka greit perskaityt, ar ne?

 

Neišduosiu tavęs

Image result for neišduosiu tavęs knyga

Kai sūnui skaičiau šitą knygą, labai dažnai pagalvodavau, kad gal be reikalo. Pagal tokį šviesų ir lengvą knygos viršelį labai tikėjausi šviesios ir džiugios knygos, ir visiškai suklydau, nes knyga niūri, tamsi, šalta (veiksmas vyksta kažkada, kai šalta) ir temos labai jau nelinksmos. Gal ir gyvenimiškos, bet gal kasdienybėj ir taip daug to gyvenimo…

Prieš tėvams išsiskiriant, tėtis dukrai padovanoja žaislinį šuniuką, kuris tampa ištikimas mergaitės draugas – visur kartu nešiojamas ir tampomas. Jis visas nutriušęs ir nešvarus, bet kiekvienas šuniuko “brokas” Augustei sukelia mielus prisiminimus, su kuriais ji jokiais būdais nenori skirtis. Ir štai žiežula (tiesiog nelaiminga) mama, išmeta žaislą ir vietoj to dukrai pasiūlo tokį pat naują. Išdavikiškai naują. Augustė iškeliauja ieškoti sanojo žaisliuko. Kelias nelengvas, argi  galėtų kitaip būti keliaujant į savartyną?

Skaitydama, žinoma, visą laiką galvojau, kaip knyga baigsis. Labai tikėjaus, kad ne lietuviškai tragiškai. Tai džiaugiuos rašydama, kad pabaiga knygą ištraukė. Labai gera pabaiga, o su gerom pabaigom būna autoriams kartais sudėtinga. Taigi užskaitau. Pabaigą, bet dar kartą knygos skaityti nenorėčiau.

maži eilėraščiai mažiems

Image result for maži eilėraščiai mažiems

Kartais atrodo, kad vaikiška poezija užstrigusi mano vaikystės eilėraščiuose ir per daug daug metų nebuvo sukurta tikrų hitinių eilėračių. Tokių, kur moka ir vaikai, ir tėvai, ir eilėraščiai keliauja per kartas. Kaip kad tas mano nepadeklamuotas Violetos Palčinskaitės “Pomidoras”, apie kurį rašiau https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fpermalink.php%3Fstory_fbid%3D10156716048661544%26id%3D283114271543&width=500” target=”_blank” rel=”noopener”>FB.

Tai va, gera naujiena ‘maži eilėraščiai  mažiems” yra šviežutėliai eilėraščiai vaikams, linksmi ir žaismingi, o svarbiausia nenusišnekantys (patikėkit, dabar būna ir tokių poetų, kurių posmus turėjau pirmą kartą skaitydama praleisti, kad nesugadinčiau vaikui klausos).

Sivužas

SIVUZAS__virselis_priekis

Gal juokinga, bet knygą nusipirkau internetu gal po užmatyto kvietimo į knygos pristatymą, kur buvo parašyta “sužinosite, ką reiškia knygos pavadinimas”. Taip įdomu pasidarė sužinot, ką tas pavadinimas reiškia.

Ir, o mama mia! Į mano rankas pateko pats stebuklas – tokia graži knyga, jau seniai tokios gražios neturėjau rankose! Man patinka viskas – patinka tekstas, patinka iliustracijos, patinka, iliustracijų ir teksto vienuma (lyg autorius būtų ir dalininkas, ir pats viską nupieštų būtent taip, kaip turi atrodyti). Ir žinot, pats tekstas toks toks vaikiškai naivus, bet toks gilus ir prasmingas, istorija tokia netikėta ir intriguojanti, kad skaitydama niekaip negalėjau atsistebėti ir atsidžiaugti. O dar knygos popierius ir kvapas – mmm – kad ir kaip friekiškai nuskambėtų.

Bravo, bravo, bravo!

Image result for Sivužas

Benas – sapnų siuvėjas

Mane labai lengva sugundyti gražiu viršeliu. Būtent toks ir yra knygos “Benas – sapnų siuvėjas” vuršelis – gražus ir dar mėlynai violetinis. Turiu silpnybę šitai spalvai, visi, kas nori būti perskaityti, turi leisti knygas mėlynos splavos viršeliais, ypač Royal Blue.

Žinoma, tiesdama ranką link šios knygos, tikėjausi, kad Tomas Dirgėla eilinį kartą nenuvils, ir skaityti bus smagu ne tik man, bet ir mano vaikams. Ir tikrai smagu, nes knygutę puošia gražios Dalios Karpavičiūtės iliustracijos, knygos istorija įtraukianti, o autorius, kaip visada – šmaikštus ir linksmas, ypač parinkdamas savo veikėjų vardus – Benas Adatėlė, vaikų namų direktorė panelė Gerutė, turtuolė Auksakalnienė.

Na, o Benas, žinoma, neeilinis berniukas. Truputį per geras, tad jį kartais apgauna blogiečiai ir geriečiai (gerais norais pragaras grįstas, sako). Bet ir drąsus, tad atsuks viską atgal, kaip ir turi būti. Daugiau nieko nepasakosiu, galėsit vaikų pasiklaust, kai šie perskaitys. O kas buvo, tikrai bus smalsu sužinot, garantuoju.

Begalinė istorija

Image result for neverending story bookImage result for begaline istorija

 

Niekaip negaliu suprasti, kaip ši knyga sugebėjo taip neužkliūti man už akių – iki kol KŽG apie ją nepasakė, net neįsivaizdavau ją egzistuojant. Tikriausiai taip jau išėjo, kad kai buvo išleista, visiškai prasilenkė su mano gyvenimo aktualijomis, o dabar ją rasti galima nebent senų knygų knygynuose, ką aš ir padariau.

Skaičiau ilgai ir garsiai sūnui. Ir visą laiką stebėjausi, kokia neįtikėtina tai istorija, kokia begalinė yra autoriaus fantazija, ir dar, ir dar kartą negalėjau patikėti, kad nieko nežinojau apie šitą knygą, ir vėlei, kad paskutinis leidimas yra išleistas prieš daugiau nei 10 metų (ją būtina perleisti, būtina skatinti vaikus ją skaityti, labai norėčiau naujo su šiuolaikine technologija ir kompiuterine animacija pastatyto filmo).

O apie pačią knygą? Bastijanas Baltazaras Buksas (berniukas) skaitydamas knygą “įkrenta” į jos istoriją ir pats pradeda ją kurti. Istorija vystosi šalyje, na, kad papraščiau būtų, sakykime, kad šalyje, kuri vadinasi Fantazija. Šalis, tikriausiai įtariate, yra beribė. O gal ir ne visai. Kad ji būtų beribė – kažkas turi fantazuoti ir taip ją padaryti būtent tokia. O gal viskas buvo iš anksto numatyta ir iš anksto viskas surašyta? Tiesiog taip turėjo atsitikti?

Kaip tik norite ir kaip tik sugebate sugalvoti! Tiek, kiek neša tavo fantazija. Ar toliau nei Michaelio Endės prieš 40 metų parašyta knyga?

Labai rekomenduoju.

Pax

Image result for pax book

Audio knygų poilsiui pasirinkau vaikišką knygą. Gal ji ir taiko į young adult, tačiau tas adult būtų labai jaunas. Goodreads knyga vertinama labai gerai, tačiau, manęs kažkaip nelabai kabino, labiausiai dėl to, kad nebuvo įtikinama, daug kas atrodė nalabai tikra ir gyvenime įmanoma, na, bent jau tiek, kad pabaiga nenugrybauta ir tikroviška.

Knyga truputį alia Mažasis princas – joje berniukas nuo mažiuko augina lapiuką, tačiau vieną dieną jo tėvas priverčia lapiuką grąžinti miškui, o patį “ištremia” gyventi pas senelį. Berniuką užgraužia sąžinė ir jis iškeliauja lapiuko ieškoti. Pakeliui užklysta pas vienišą moteriškę, karo veretanę (nepamirškit, kad Amerikoj karo veteranai gali būti labai jauni žmonės) ir pakvestionuoja jos gyvenimo traumas ir pasirinktą gyvenimo būdą, o tai jai padeda lipti iš depresijos (nelabai tikėtina, bet įmanoma). Žodžiu, lapiuką jis randa, tačiau,ar jis tikrai jam dar priklauso?

Kažkokiu būdu išklausiau, bet tik todėl, kad trumpa knyga ir jau buvo gaila praklausyto laiko, bet pabaigoj pagalvojau, kad mano sūnui tokia istorija greičiausiai patiktų. Tai va. Tik pagalvojau, kad verčiant į lietuvių kalbą, greičiausiai reiktų keisti pavadinimą. Tikriausiai nereikia aiškinti, kodėl.