Haris Puodžius ir truputį nevioletinis autobusas

Gera naujiena visiems Hario Poterio mylėtojams.  Vakar J.K.Rowlings internetiniame puslapyje Pottermore publikavo naują tekstą apie Harį Poterį. Hariui Poteriui dabar 34metai (aš ir jis esam beveik vienmečiai),  ir tekste atskleidžiama, kaip jis laikosi ir ką jis veikia. Jei norit skaityti visą tekstą, reikia prisiregistruoti Pottermore, o trumpą santrauką galima paskaityti čia.

Hari, ką tu veiki? Irgi moki sąskaitas? Eini į tėvų susirinkimus? Moki paskolas? Pripūtinėji iki nualpimo vaikų maudymosi baseinus sode?

Hari, ką tu veiki? Irgi moki sąskaitas? Eini į tėvų susirinkimus? Moki paskolas?


Su savo penkiamečiu neseniai pažiūrėjau visą pirmąjį Hario Poterio filmą. Pagaliau galime kartu “poteriauti” (taip sako mano tėvelis, kai aš skaitau HP knygas) ir mano jausmas, kad tai pagaliau įvyko buvo kaip iš Hendelio “Mesijo”: Hallelujah!
Kadangi apie Harį Poterį namuose kalbame dabar daug, tai buvo pats laikas iš naujo perskaityti visas knygas. Skaičiau ir… susinervinau. Tekstas kažko kliuvinėjo, sakiniai atrodė kapoti. Pasiėmiau anglišką tekstą ir palyginau, ir paaiškėjo, kad mano susierzinimas nebuvo be priežasties.
Zitos Marienės vertimas tarpais yra tikrai geras. Ji sugeba padaryti teksta gyvą, dažnai parenka tinkamus lietuviškus atitikmenis, žodynas yra turtingas. Bet… Labai trūksta nuoseklumo. Vienos vietos išverstos, mano nevertėjiška  (o gal neverteliška, cha cha )nuomone, puikiai, o kitos tai “bele kaip”.

Pirmiausia dėl vardų vertimo. Germione Granger versta kaip Hermiona Įkyrėle, Draco Malfoy – Drakas Smirdžius, Oliver Wood – Medis.  Nesuprantu, kodėl vienus vardus versta, o kiti palikti neversti (Haris Poteris, Arturas Vizlis). Ir iš kur ištraukti tie “Įkyrėlė” ir “Smirdžius”?

Paskaičiau tik 30 “Haris Poteris ir Azkabano kalinys” puslapių ir radau tokių neaiškumų, klaidų:

Lietuviškame vertime: “Durslių šeimynėlė, gyvenanti Ligustrų gatvės ketvirtame name, ir gadino Hariui atostogas. Jie buvo žiobarai, taigi į magiją žiūrėjo viduramžiškai” (8psl)
Angliškas tekstas “The Dursley family of number four, privet Drive, was the reason that Harry Potter never enjoyed his summer hollidays. Uncle Vernon, Aunt Petunia and their son Dudley, were Harry’s only living relatives. They were Muggles, and they had a very medieval attitude towards magic”
Antras sakinys išvis dingo iš lietuviško teksto.

Dinginėja ir pavieniai reikšmingi žodžiai : “one week into school holidays” versta “pačią pirmą savaitę” (8psl)
“”I DON’T KNOW WHAT SCHOOL YOU’RE TALKING ABOUT! NEVER CONTACT ME AGAIN! DON’T YOU COME NEAR MY FAMILY” išversta “NEŽIANU, APIE KOKIĄ MOKYKLĄ KALBI. NESIARTINK PRIE MANO ŠEIMOS” (vėl dingo sakinys, 9psl)
Net veikėjai dinginėja “While Uncle Vernon, Aunt Petunia and Dudley had gone out into the front garden ” versta “Kol dėdė Vernonas su teta Petunija kieme grožėjosi “, o tai ką veikė Dudlis? (8psl)

10ame puslapyje parašyta, jog “Dursliai gražiausiai užmiršo du paskutinius jo gimtadienius”, nors originale sakoma “The Dursleys have completely ignored his last two birthdays” . Ignoruoti ir pamišti yra ne tas pats.

“our eldest son, Bill, works as a curse breaker for Gringotts Wizarding Bank” – “mano vyriausias sūnus Bilas- atkeri Gringotso banko filialą” (12 psl). Nesu magijos žinovė, bet “a curse breaker for Gringotts Wizarding Bank” ,manau, reiškia ką kitą nei atkerėti patį banko filialą

Man užkliuvo, kad lietuviškame vertime J.K.Rowling sakiniai buvo kapojami į kelis trumpesnius, ko pasekoje, kalb0s tekmė tarsi užsikirtinėjo Pvz. “Harry put the Pocket Sneakscope on his bedside table, where it stood quite still, balanced on it’s point, reflecting luminous hands of his clock”.  Lietuviškame tekste kažkodėl prireikė vieną sakinį padalinti į tris: “Haris pasidėjo Skundiklį ant stalelio šalia lovos. Stiklinėlė ramiai stovėjo. Joje atsispindėjo laikrožio ciferblatas”. (13psl) Ir tokių padalijimų labai daug, ir būtent jie man ir strigo.

-Dumledorai, juk taip seniai buvom susitikę. Kas  naujesnio? -Liūdni reikalai, Voldemortai, moksleiviai vis labaiu tingi, vis mažiau mokosi. Lietuvių kalbos egzamino neišlaikė 12 procentų abiturientų -Tu rimtai?

-Dumbledorai, juk taip seniai buvom susitikę. Kas naujesnio?
-Liūdni reikalai, Voldemortai, moksleiviai vis labiau tingi, vis mažiau mokosi.Lietuvių kalbos egzamino neišlaikė 12 procentų abiturientų
-Tu rimtai?

Radau ir daug netiksliai išverstų žodžių.
“my saurcer” išversta kaip “mano puodelis” (23psl), “bow tie” pirmą kartą išversta kaip “kaklaraištis”(20psl), bet vėliau pasitaisyta į “varlytę”.

Autobusas, kuris J.K.Rowling teste abibūdinamas  kaip “a tripple decker, violently purple bus” , lietuviškame tekste tampa “šiurpiai raudonu autobusu”. (30psl)

Kai pirmą kartą skaičiau “Harris Poteris ir netikras princas” radau vieną grubią klaidą : “Sneipas pripylė taures raudono kaip kraujas vyno i padavė seserims. Narcisa murmtelėjo ačiū, bet Belatriks tylėjo, tik varstė  brolį baisiu žvilgsniu”. Originale parašyta ” snape poored out three glasses of blood-red wine and handed two of them to the sisters. Narcissa murmured a word of thanks, whilst Bellatrix said nothing, but continued glower at Snape”. Sneipas nėra Belatriks ir Narcisos brolis, bet lietuviškas vertimas būtent tai ir teigia.

K.Ž.G

 

Geras vertimas

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga paskelbė sąrašą knygų, iš kurių rinks geriausią vertimą. Geriausią vertimą, o ne geriausią knygą – svarbu nepamiršti! Sąrašas ilgas ir šiais metais esu perskaičius net kelias knygas (ne taip kaip preitais metais) ir net nežinau, už kurią čia balsuoti. Taip pat tame sąraše yra daug knygų, kurias norėčiau perskaityti arba net turiu savo lentynoj. Būtinai prabalsuok!

translation

Šiuolaikinės literatūros sąrašas
 

Alvtegen, Karen. Tikėtina istorija. Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė. Baltos lankos, 2012.

Arenas, Reinaldas. Kai ateis naktis. Iš ispanų k. vertė Kristina Kežutytė. RSL, 2012.

Atwood, Margaret. Tarnaitės pasakojimas. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Chijenienė. Baltos lankos, 2012.

Lena Eltang. Akmeniniai klevai. Iš rusų k.vertė Vladas Braziūnas. Vaga, 2012.

Hailji. Užupio respublika. Iš korėjiečių k. vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012.

Krakauer, Jon. Į laukinį pasaulį. Iš anglų k. vertė Gediminas Sadauskas. Baltos lankos, 2012.

Lieske, Tomas. Didžiojo bulvaro kavinė. Iš nyderlandų k. vertė Antanas Gailius, Vilnius: Versus aureus, 2012.

Makine, Andrei. Trumpa amžinų meilių knyga. Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. Tyto alba. 2012.

Matišić, Mate. Pomirtinė trilogija. Iš kroatų kalbos vertė Julija Gulbinovič. Aidai. 2012.

Murakami, Haruki. Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą. Iš japonų k. vertė Jurgita Polonskaitė. Baltos lankos, 2012.

Milosz, Czeslaw. Abėcėlė. Iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys. Aidai, 2012.

Obreht, Tea. Tigro žmona. Iš anglų k. vertė Vidas Morkūnas. Baltos lankos, 2012.

Oksanen, Sofi. Stalino karvės. Iš suomių k. vertė Danutė Sirijos Giraitė. Versus Aureus, 2012.

Pamuk, Orhan. Mano vardas Raudona. Iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė. Tyto alba, 2012.

Pavasaris bus kaip visuomet: šiuolaikinės latvių poezijos antologija. Iš latvių k. vertė Erika Drungytė. RSL, 2012.

Pilch, Jerzy. Mano pirmoji savižudybė. Iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. Kitos knygis, 2012.

Rachmanas, Tomas. Netobulieji. Iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė. Vaga, 2012.

Ravalec, Vincent. Padugnės giesmė. Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas, Kitos knygos 2012.

Rivas, Manuel. Dailidės pieštukas. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė, Kitos knygos 2012

Sagan, Francoise. Pasiklydęs veidrodis. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Baltos lankos. 2012.

Shafak, Elif. Keturiasdešimt meilės taisyklių. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. Tyto alba, 2012.

Smith, Zadie. Balti dantys. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė, Baltos lankos, 2012.

Klasikos sąrašas

Dali, Salvadoras. Paslėpti veidai. Iš prancūzų k. vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė. Baltos lankos, 2012.

D’Annunzio, Gabriele. Nekaltasis.Iš italų k. vertė Asta Žukaitė. Baltos lankos, 2012.

Dos Passos, John. Manhatano stotis. Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. Baltos lankos, 2012.

Egilio saga. Iš senosios islandų k. vertė Svetlana Steponavičienė. Aidai. 2012.

Fitzgerald, Franc Scott. Šioje rojaus pusėje. Iš anglų k. vertė Daiva Daugirdienė. Metodika. 2012.

Gary, Romain. Pseudo/Emile’io Ajaro gyvenimas ir mirtis. Iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė,Diana Bučiūtė. Baltos lankos, 2012.

Goethe, Johann Wolfgang. Augalų metamorfozė. Gyvūnų metamorfozė. Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Bukontas. Naujoji Rosma, 2012.

Gombrowicz, Witold. Apsėstieji. Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė. Baltos lankos, 2012.

Hilton, James. Dingęs horizontas. Iš anglų k. vertė Rita Pilkauskaitė. Baltos lankos, 2012.

Kerouac, Jack. Big Suras. Iš anglų k. vertė Saulius Repečka, Baltos lankos, 2012.

Milašius, Oskaras. Sutemų dainos.Iš pranc. k. vertė Vaclovas Šiugždinis. Homo liber. 2012.

Nabokov, Vladimir. Žvelk į Arlekinus. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. Baltos lankos, 2012.

Pavel, Ota. Puikiųjų stirninų mirtis. Kaip aš sutikau žuvis. Iš čekų k. vertė Vytautas Dekšnys. Tyto alba, 2012.

Prancūzų poezija. Iš prancūzų k. vertė Vaclovas Šiugždinis. Versus Aureus. 2012.

Rodietis, Apolonijus. Argonautika. Iš graikų k. vertė Audronė Kudulytė – Kairienė. Mintis, 2012.

Roth, Philip. Portnojaus skundas.Iš anglų k. vertė Marius Burokas. Kitos knygis, 2012.

Sagan, Francoise. Nuostabūs debesys.Iš prancūzų k. vertė Stefa Čepukėnienė. Baltos lankos, 2012.

Sinclair, Upton. Džiunglės. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. Aukso žuvys. 2012

Šimto japonų poetų eilės. Iš japonų k. vertė Vytautas Dumčius. RSL, 2012.

Orwell, George. Lapok, Aspidistra. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. Kitos knygos. 2012.

Pyktis ir akių vartymas

Kadangi prieš pat atostogas kažkur nukišau savo Kindlą (su tuo metu skaityta Abraham Verghese Cutting for Stone), kuris (tinka reklamai) – toks plonas, kad kur nors padėjus gali ir neberasti, tai teko vežtis popierines knygas, su rizika, kad kažkuriuo momentu galiu likti be jokio skaitalo ir teks tik žiūrėti į dangų. Aišku, ilgai negalėjau apsispręsti, kokias knygas vežtis, nes nesinorėjo nieko sunkaus ir sudėtingo. Viena iš prigriebtų knygų verstinė Malcolm Gladwell Virsmo taškas, išleista Eugrimo, vertė p. Marija Dalia Tručinskienė. Tai va, labai man įdomu, kokia p. Marijos specialybė, nes tikrai jau ne vertėja. Dar gerai, kad knygos nepirkau, o gavau nemokamai, nes, dievaž, eičiau į leidyklą ir reikalaučiau grąžinti pinigus. O kodėl gi aš čia tokia pikta? Na, kiek su Giedre, esam kalbėjusios, kad galima ir užsimerkti kartais prieš netikusį vertimą, bet jau šį kartą, tai gerokai pasiutau, baisiai supykau, ir numečiau vargšę knygą į šoną. Kaip taip galima! Skaitant iš konteksto yra visiškai aišku, kad kažkokiam New York rajone staiga sumažėjo nusikalstamumas, nes buvo ekonomikos pakilimas ir daugiau žmonių turėjo darbus bei netapo nusikaltėliais/kriminalais ir panašiai (criminals). Bet vertėjai pasirodė, kad padidintos rizikos žmonės, tie kurie linkę nusikalsti, ekonominio pakilimo metais gavo darbus ir galėjo būti… kriminalistais. Normaliai, ane? Toliau jau nebeskaičiau, nes pagalvojau, kad galiu imti nekęsti autoriaus. Košmaras.

Žodžiu, knygą parsivežiau (atrodo, nes dar lagaminai neiškrauti), bet arba ji keliaus į makulatūrą, arba jei kas nors turit kantrybės tokius vertimus skaityti, tai galiu atiduoti.

Verstinės knygos 2010

Kažkaip pramiegojau rinkimų kuliminaciją. Rezultatai, paskelbti vertėjų puslapyje tokie:

Daugiausiai skaitytojų balsų (23%) surinko Philippe’o Claudelio romanas „Pilkosios sielos“, iš prancūzų kalbos išverstas Alinos Kiliesaitės.
Skaitytojai aktyviai palaikė abi rytų tematikos knygas: Elif Shafak romanas „Stambulo pavainikė“, iš anglų k. verstas Eglės Bielskytės, surinko 20% balsų ir atsidūrė antrojoje vietoje; Kadero Abdolaho knyga „Mečetės namai“, iš olandų k. versta Birutės Mumėnaitės, – trečiojoje (19% balsų).
Brito Grahamo Swifto romanas „Vandenų žemė“, kurį vertė Laimantas Jonušys, pelnė 14% balsuotojų palankumą.
Hertos Müller romanas „Amo sūpuoklės“, iš vokiečių k. verstas Antano Gailiaus, labiausiai patiko 13% skaitytojų.
Šeštojoje vietoje atsidūrė italo Ugo Riccarellio „Tobulas skausmas“, verstas Prano Bieliausko

Leidykla „Vaga“ kviečia į
Philippe’o Claudelio romano „Pilkosios sielos“ pagerbimo renginį
gegužės 3 d., antradienį, 18 val.
Prancūzų kultūros centre.

Mečetės namai

 

Lietuviško leidimo gražus viršelis

Kader Abdolah “Mečetės namai” – toliau skaitau praėjusių metų geriausius vertimus. Dar viena knyga kultūriniam pažinimui. “Stambulo pavainikė” pasakojo apie Turkiją ir armėnus, “The Kite Runner” – apie Afganistaną, “Raudnoji Azalija” – apie Kinijos kultūrinę revoliuciją, o ši knyga apie Iraną ir irgi apie revoliuciją.

Knygoje pasakojama šeimos, gyvenančios prie mečetės, istorija. Tuo metu Iraną valdo šachas, kurį remia Jungtinės Valstijos. Atmosfera šalyje, ypač didžiuosiuose miestuose gana laisva ir demokratiška, moterys laisvėja, nebesidangsto čadromis, ir, aišku, kaip visada, atsiranda žmonių, kuriems tai nepatinka, kurie tokius reiškinius vadina nudvasinimu, religijos įžeidimu ir panašiai, tad po truputį pradeda judėti jauni šventikai imamai, ajatolos. Atsiranda tokių, kuriems gyventi prie vienos politinės santvarkos ar sistemos nenusiseka, todėl jie mielai prisijungia prie revoliucionierių, kad sugriautų nusistovėjusią tvarką, iš tarno virstu šeimininku ir dar vožteltų buvusiajam šeimininkui šautuvo buože.

Mečetės namuose gyvenanti šeima yra tarsi sumažintas paveikslas Irane ir visuomenėje vykstančių pokyčių. Būtent ši knygos pusė man labiausiai ir patiko. Pažvelgus į mečetės namus atrodytų, kad gyvenimas teka sava vaga, bet kas galėtų patikėti, kad imamo našlė tokia nusivylusi ir nepatenkinta savo gyvenimu, kad puls tiesiai į pirmąsias revoliucionierių gretas, išsižadės savo sūnaus kaip tėvynės išdaviko, bus Dorovės policijos iniciatorė, gaudanti lūpas pasirausvinusias ar netinkamai gatvėje apsirengusias moteris (Dorovės policija Irane egzistuoja iki šiol), kad taps tokia negailestinga, kad kita tos pačios šeimos moteris, Fagri Sadata, namų šeimininkė, gražuolė, nusiims savo papuošalus ir paslėps giliai spintoje. Iš baimės būti per gražia, per ryškia.

Namai pilni įvairių charakterių ir įvairių likimų. Iš tų pačių namų pabėgęs Nosratas – menininkas, fotografas, operatorius, lankstus, sugebantis prisitaikyti prie bet kokios sistemos, piktinantis seneles savo nepagarbiu, jų akims ištvirkėlišku elgesiu, jaunasis imamas, Alsaberio sūnus įnikęs į opijų, pražuvęs narkomanas, prisidėjęs prie namų žlugimo, aklas Muedzinas, nesveikas vaikas, visų vadinamas Driežu,  ir žinoma namų galva, Aga Džanas.

Baisu skaityti apie “išgelbėtoją” islamistų diktatūrą, išsigimusią revoliuciją, ryjančią savo paties vaikus. Kam yra istorija, jei iš jos niekada nepasimokoma? Mečetės namai griūva, praranda savo įtaką, netenka gyvybės, pagarbos. Visą šalį apima baisus nuovargis – nuo švento karo su Iraku, nuo vidinių valymų. Sąstingis.

Perskaičius knyga nepalieka niūraus vaizdo. Ji baigias skaidria viltinga nata, nes aukštai kalnuose yra toks rojaus sodas, gaivinantis dūšią, suteikiantis jėgų dar vienam atgimimui. Paskaitykit, pamatysit.

This slideshow requires JavaScript.

V.Woolf “Orlando” arba Ar tu esi moteris?

Kai 1949aisias buvo išleista Simone de Beauvoir knyga “Antroji lytis”, kilo didžiulis sujudimas.   Viena pagrindinių S.de Beauvoir idėjų yra, jog moterimi ne gimstama- moterimi tampama, ir ši de Beauvoir citata parodo skirtumą tarp biologinės ir socialinės lyties.

Simone de Beauvoir

Tuo pačiu Simone de Beauvoir kalba apie tai, jog moteris mūsų visuomenėje nėra pilnateisis pilnakraujis savarankiškas individas, nes ji nuolat yra apibrėžiama per santykius su vyru.

Vienas tokių labai iškalbingų pavyzdžių yra, kad kažkoks visiškas nesusipratėlis lietuviškajame Wikipedia puslapyje skirtame Simone de Beauvoir prie antraštės “veikla”  sugalvojo parašyti “prancūzų rašytoja, filosofė ir feministė, ilgametė Ž. Sartro draugė.

Iškalbingas pavyzdys, ar ne? Moters veikla yra buvimas vyro drauge ar žmona, ji tarsi koks priedas prie vyro… Prie J-P Sartro veiklos įrašo, jog jo veikla buvo būti  Simone de Beauvoir draugu, aišku, nėra…

De Beauvoir veikalas- filosofinis, bet yra ir grožinių literatūros kūrinių su tapimo moterimi idėja. Vienas tokių žinomiausių yra Virginia Woolf “Orlando”.

V.Woolf pasakojimo pradžioje jaunasis Orlando auga karalienės Elžbietos I laikais ir jis nusprendžia nesenti. Jaunajam Orlando daug kas sekasi, tad jį nepratusį prie sunkumų, gana gerokai sugniuždo gražios Rusijos princesės atstūmimas, ir jis pasineria į kūrybą. Vėliau karaliaus Chales II laikais jis kaip ambasadorius gyvena Konstantinopolyje, kur vieną kartą jis miega net keletą dienų. Niekas nesugeba jo pažadinti, tačiau kai jis pagaliau nubunda- jis/ji turi nebe vyro, o moters kūną, nors Orlando sąmonė, prisiminimai, mintys liko tokios pačios.

Virginia Woolf nepuola aiškinti, kodėl taip atsitiko, nepateikia jokių teorijų ar užuominų, o tiesog visą dėmesį suteikia į tai, kaip skirtingai su Orlando dabar elgiasi pasaulis, kaip Orlando- viduje būdamas vis tas pats individas-verčiamas keistis ir taikytis prie egzistuojančių visuomenės normų.

V.Woolf knygoje “Orlando” sako tą patį kaip ir de Beauvoir dėl tapimo moterimi. Jog didžioji dalis to, ką mes laikome moteriškumu, visai nėra susiję su biologija, o su visuomenės sukurtomis rolėmis.

Štai kaip mąsto Orlando po savo metamorfozės :

“She remembered how, as a young man, she had insisted that women must be obedient, chaste, scented, and exquisitely apparelled. ‘Now I shall have to pay in my own person for those desires,’ she reflected; ‘for women are not (judging by my own short experience of the sex) obedient, chaste, scented, and exquisitely apparelled by nature. They can only attain these graces, without which they may enjoy none of the delights of life, by the most tedious discipline. There’s the hairdressing,’ she thought, ‘that alone will take an hour of my morning, there’s looking in the looking-glass, another hour; there’s staying and lacing; there’s washing and powdering; there’s changing from silk to lace and from lace to paduasoy; there’s being chaste year in year out..”

Lygiai tą patį sako ir žinoma Švedijos feministė Nina Björk savo knygoje “Under det rosa täcket” (“Po rausva antklode”): “Moteriškumas yra nuolat atkartojamas kūno tvarkymas, nuolatinis pasikartojimas, kurio pasekmė- mes tampame moterimis, o ne esame moterys nuo gimino(…). Ir neužtenka kūną sutvarkyti vienąkart visam laikui, bet tai turime daryti vėl ir vėl, daugiau ar mažiau, ir tokiu būdu mes sekame paskui nuostatas, kurios sako, kas tai yra moteriškumas.”

Ypač vaizdžiai tai matome moterims skirtuose žurnaluose:

Šio pavasario apavas – kaip niekada romantiškas, nerūpestingai žaismingas, patogus ir alsuojantis moteriškumu” arba “Moteriškumas – tai laimės ir įsimylėjimo pojūtis, panašus į tą, kuris apima suvalgius gabalėlį puikaus šokolado” arba “„Mažėjant svoriui, atsirado keistas pasitikėjimas, kad galiu „nugriauti kalnus“, pražydau, pabudo moteriškumas“ arba “O mano akimis merginos kartais yra praradusios moteriškumą“.

Čia pateikiau tikrus, neišgalvotus pavyzdžius iš mūsų lietuviškos spaudos, ir jie sako mums, kad moteriškumas NĖRA įgimtas, jis nėra biologinis, jis nėra nuolat glūdintis mumyse, nors mes ir turime savo moteriškos lyties chromosomas. Moteriškumą mes turime susikonstruoti nešiodamos tam tikrus batus, įgydamos tam tikras kūno apimtis, nuolat keisdamosi ir puoselėdamos savo kūną.

Orlando pradeda suvokti, jog privalo dėvėti korsetą, puoštis prieš veidrodį, nešioti krinolinus. Tuo pačiu Orlando supranta, jog  turi keistis ne tik lyčiai priskiriami artefaktai, bet ir elgsena, nes iš moters tikimasi tyrumo, skaistumo, padorumo. Orlando taip pat pamato, jog iš jos dabar reikalaujama daug daugiau pasyvumo, kurio Orlando neturi, nors kūnas biologiškai yra moters.

Orlando mąsto, kad vyras laisva ranka gali griebtis kardo, o moteris laisvąja ranka turi prilaikyti šilkinį šalikėlį, kad jis nenuslystų nuo jos pečių. Orlando konstatuoja, jog “Vyras pasauliui žiūri tiesiai į veidą lyg šis būtų sukurtas jo naudojimuisi ir jo malonumui. Moteris į pasaulį žvilgčioja lyg iš šono, rafinuotai, bet kartu su nepasitikėjimu” (mano pačios vertimas).

Būtent tie Orlando pastebėjimai po tapimo biologine moterimi mane labai sužavėjo. Ir kas smagiausia, jog visos tos idėjos yra įvilktos į tradiciškai virtuozišką V.Woolf stilistiką: sakiniai yra tarsi ilgos estetiškos žodinės arabeskos ir knygoje nuolat vyksta tas nuostabus “woolfiškas” žaidimas su laiku.

V.Wollf ne tik leidžia Orlando peržengti lytiškumo rėmus, bet taip pat ji įgalina Orlando gyventi be laiko apribojimų.

Orlando biografija apima beveik 400 metų, nors knygos pabaigoje Orlando- 36 metai. Autorė tarsi sako, jog laikrodžio laikas ir žmogaus laikas nėra vienas ir tas pats. Žmogiškojo gyvenimo laike kai kurios akimirkos yra tokios svarbios, kad joms V.Woolf gali paskirti ištisą skyrių, o per daugybė metų gali nieko tokio svarbaus ir nenutinkti, tad tie metai knygoje tarsi dingsta. Panašiai su laiku ji žaidžia ir knygoje “Švyturio link“, kai šeimos vakarienei detaliai aprašyti paskirtas visas skyrius, o kitame skyriuje trumpai atpasakoti dešimties metų įvykiai.

“Orlando” yra išverstas ir į lietuvių kalbą.

Rasa Drazdauskienė apie I.Balčiūnienės vertimą į lietuvių kalbą sako: Tačiau keblumus įveikia ir smulkmenas nustelbia įkvėptai, pagarbiai ir su išmanymu atliktas šio žavaus, sudėtingo, intelektualaus, pašaipaus romano lietuviškasis vertimas“.

Bet vienas dalykas, kurį R.Drazdauskienė smarkiai kritikuoja, ir aš su ja dėl to visiškai sutinku ir net piktai burbu, tai kad vietoje nekatrosios giminės vardo Orlando, lietuviškajame vertime naudojamas Orlandas ir Orlanda. R.Drazdauskienė puikiai argumentuoja: “Bet kam išvis suteikti vardui lytinę priklausomybę, kurios sąmoningai vengė autorė? (…) Tačiau šiuo atveju kalbame ne apie šiaip asmenvardį, o apie pamatinę herojaus-herojės savybę – apie jo-jos sielos androginiškumą, sąmoningą atsiribojimą nuo lyties suvaržymų. Todėl neutralaus vardo pakeitimas vyriška ir moteriška lytimi vis dėlto neatrodo pateisinamas.

1992aisiais pastatytas filmas Orlando, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Tilda Swinton

K.Ž.G.

2010 m. verstinės knygos rinkimai

Kader Abdolah. Mečetės namai. Iš olandų k. vertė Birutė Mumėnaitė.
Philippe Claudel. Pilkosios sielos. Iš prancūzų k. vertė Alina Kiliesaitė.
Herta Müller. Amo sūpuoklės. Iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius.
Ugo Riccarelli. Tobulas skausmas. Iš italų k. vertė Pranas Bieliauskas.
Elif Shafak. Stambulo pavainikė. Iš anglų k. vertė Eglė Bielskytė.
Graham Swift. Vandenų žemė. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys.

Iš šitų knygų skaičiau tik vieną – “Stambulo pavainikę”, namie dar turiu “Vandenų žemę”, bet dar neskaityta. Noriu paskaityt ir kitas, bet tikriausiai jau nebespesiu iki balsavimo pabaigos. Tai ką, ir vėl balsuosiu labai “objektyviai”?

Beje, šiems rinkimams jaučiu ypatingą simpatiją, nes per juos atradau savo Veronesi 🙂

Balsuoti galite čia (ti tie, kurie perskaitė visas 😛 )

Sula

Nežinau, niekaip neapsisprendžiu, koks mano santykis su šita knyga. Knyga iš tikrųjų pilna visko – įdomių charakterių, vietų (miestelis, kuriame gyvena vien baltieji, ir “Dugnas” – kalvos, kur gyvena beveik vien juodieji), siužeto linijų, tiesiog, nors lyg ir jaučiu ją, bet kartu ir neįsijaučiu, nepajaučiu iki galo. Ir kadangi knyga niekaip manęs nepaleidžia, vis apie ją galvoju, vien dėl to negaliu sakyti, kad man nepatiko, nors, kad patiko taip pat negaliu sakyti. Ir jau pradedu griežti dantį ant, kaip bebūtų keista, Baltų lankų leidyklos, nes… labai noriu prikibti prie vertimo (vertėja Ina Rosenaitė). Kadangi nesu knygų leidybos specialistė ir nežinau, kas už ką leidykloje atsakingas, tai nežinau, kieno kaltė yra ganėtinai daug klaidų, paliktų knygoje (redaktoriaus?). Bent jau tokie šposai, kai tris kartus skaitau sakinį ir nesuprantu, apie ką jis, tai tikriausiai vertėjo klaidos, o paskui jau apskritai, redaktoriaus nebuvimas, jei tokios klaidos yra neištaisytos. Pvz., knygos skyriai – metai. Skyriuje 1923 rašoma “1985m. nieks nežaidė”. Juk akivaizdu, kad ne apie XXa. knygos veikėjai kalba, o apie XIX… Gal tokie dalykai ir apsunkino įsijautimą į knygą?

Viskas vyksta jau minėtoje vietovėje, Ohajo valstijoje, JAV. Knygoje gyvenantys žmonės juodieji  (tais laikais (1920) dar nebuvo jokio politinio korektiškumo), tai jie visi dar buvo negrai, vis dar nelabai mokantys tvarkytis su jiems duota laisve. Vyrai dažniausiai bedarbiai, visą gyvenimą laukiantys didelių darbų, prie kurių (darbų ir pinigų) baltieji jų neprileidžia, dažniausiai palikę savo šeimas, vaikus. Bet ne apie vyrus šiaip knyga, apie moteris.

Dvi mergaitės Nelė ir Sula, užaugusios visiškai skirtingose šeimose, susidraugauja ir tampa neperskiriamos: “Kai jos susitiko, pirmiausia tuose ruduose koridoriuose, paskui – ties sūpynių virvėmis, pasijuto laisvai ir patogiai tarsi senos draugės. Nes jau prieš metų metus suprato nesančios nei baltaodės, nei vyrai, suvokė, kad joms draudžiama ir laisvė, ir pergalės, ir ėmėsi kurti kažką kitą, kuo būti.” Kaip visada, neperskiriamos tam tikram laikui, iki tam tikro įvykio, iki išdavystės, kuri tikriausiai taip jau lemta draugystėms, yra neišvengiama. Jų aplinka savotiškai išprotėjusi, kartais tikrai magiškai realistiška – močiutės, mamos, tetos, visos su vienokiomis ar kitokiomis keistenybėmis. Iš tikrųjų Sula knygoje pradeda dominuoti tik į knygos antrą pusę, kai po ilgo nebuvimo sugrįžta į Dugną. Ko ji ten sugrįžo? Sujaukti draugės gyvenimo? Sutvirtinti bendruomeniškumo Dugne (visi prieš ją nesitarę susivienijo – buvo vieni kitiems geresni, pakantesni). Man taip iki galo ir liko neaiškūs kai kurie Sulos motyvai, o gal jų net ir nebuvo, neturėjo būti? Gal dėl to ir liko tas klaustukas pakibęs virš knygos?

Toni Morrison

Pažiūrėjus į knygos parašymo laikotarpį – 1973 m., į galvą lenda mintis – autorė gi ne tik moteris, o dar juodoji moteris. Tai kokia iš viso jos padėtis kaip rašytojos? Kokiai nerealiai jai tenka būti, kad išsikovoti vietą baltam vyriškam pasauly? Toni Morisson “who in novels characterized by visionary force and poetic import, gives life to an essential aspect of American reality”1993 m. gavo Nobelio literatūtos premiją. Kaip sako Wiki, žinomiausios jos novelės yra The Bluest Eye, Song of Solomon ir Beloved. Neskaičiau kitų jos knygų, bet ar nebuvo Nobelio premija suteikta atiduodant duoklę moteriai ir jos odos spalvai? Tikiuosi, kad aš labai neteisi.

Dar norėčiau atkreipti dėmesį į knygos viršelius. Lietuviškasis viršelis visiškai neduoda nuorodos į knygos turinį, tiesiog neutralus, net sakyčiau neatitinkantis knygos dvasios (imdama skaityti knygą, net galvojau, kad pavadinimas reiškia beržų sulą), galėtų tikti bet kuriai kitai knygai (tikriausiai dailininkas patingėjo knygą paskaityti, kaip ir vertėja – dar kartą perskaityti, ką išvertė). O štai rastieji internete kitokie – vienas labiau orientuotas į jauną Sulą, o kitas – į suaugusią, apie kurią ir yra ši knyga (bent jau man taip rodos) ir šitas viršelis man labiausiai prie to įsivaizdavimo, kaip įsivaizdavau knygą. Taigi perskaičiau, bet nesusigyvenau. Gal ir radau priežastį – “šią knygą reikia versti iš naujo”…

| 😦 |

Paklydimai ir vertimai

Jaučiuosi sugniuždyta. Šiandien svečiuose pas draugę pamačiau knygą. Net neįsivaizdavau, kad ji išleista lietuviškai. Sugebu pasiklysti net nedideliame lietuviškame knygyne – nors žiūriu išpūtusi akis, bet nesugaudau net tu “nedaug” lietuviškai išleidžiamų knygų. Ech, ką kalbėti apie visą likusį pasaulį – tiesiog neaprėpiama ir neįmanoma.

O ta knyga tai mūsų bloge ne kartą jau minėta Zadie Smith On Beauty. Atsimenu, kai skaičiau, vis galvojau, kaip dabar man išsiversti tą pavadinimą, jis toks, na, neverčiamas. O Alma Littera išvertė kaip Paklydimus (ištrauka iš knygos čia). Na, bandė taikyti į knygos esmę, bet ar pataikė? Pataikė taip, kad knyga, skaičiusiam anglišką ar kitą kokį variantą tampa neatpažįstama: pamačiau, kad Zadie Smith, tai puoliau vartyti ir ieškoti originalaus pavadinimo, kad susigaudyčiau. Toks tad vertimas. Kaip tau jis? Na, ir knygos aprašymas toks, kad niekada nesusigundyčiau skaityti.

Zadie Smith 2006 m. per Orange premijos už On Beauty įteikimo ceremoniją (žiūr. čia http://www.guardian.co.uk/uk/2006/jun/07/orangeprizeforfiction2006.topstories3 )

 Kažko man į šią nuotrauką žiūrint kyla mintis, kad verkia dėl lietuviško vertimo :). na, bet čia jau mano fantazija 🙂

|On Beauty – kaip tu išverstum?|

And the winner is…

Išrinkta vertingiausia 2009 metų verstinė knyga!

Štai ką savo tinklapyje rašo Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga:

Balsuoti už vertingiausią knygą LLVS tinklalapyje buvo galima nuo 2010 m. vasario 22 d. iki balandžio 15 d.
Balandžio 23 d. – Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną
– Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos būstinėje LLVS paskelbė Metų verstinės knygos rinkimų rezultatus.
Iš viso balsuota 1236 kartus.
Daugiausiai balsų (22 %) surinko Orhano Pamuko knyga „Stambulas: prisiminimai ir miestas“, kurią išleiido leidykla „Tyto alba“.
Nuo „Stambulo“ nedaug atsiliko (20 % balsų) lenkų rašytojo Wiesławo Myśliwskio „Traktatas apie pupelių gliaudymą“.
Italo Sandro Veronesi romanas „Ramus chaosas“ surinko 15 % balsų.
Amerikiečio Samo Savage‘o romaną „Firminas: metropolio prasčioko nuotykiai” labiausiai pamėgo 14 % balsuotojų.
Airio Josepho O’Connoro „Atpirkimo krioklys“ sulaukė 13 % skaitytojų palaikymo.
Ingmaro Bergmano „Fani ir Aleksandras“ labiausiai patiko 10 % balsuotojų.
Brito Jameso Meeko romanas “Meilės aktas” užėmė septintą vietą.

Tad sveikinu ir patį O.Pamuk, ir vertėją iš turkų kalbos Justiną Pilkauskaitę, ir Tyto Albą, ir skaitytojus, kurie su O.Pamuk kūryba (už kurią 2006-aisiai gauta Nobelio literatūros premija) gali susipažinti skaitydami aukštos meninės vertės kūrinio vertimą į lietuvių kalbą.

Aš tai ypatingai džiaugiuosi todėl, kad kaip tik dabar ir skaitau šią laimėjusią knygą. Perskaičiau daugiau nei 300 puslapių, tad pritariamai linkčioju galva- laimėjo tikrai gera knyga.

K.Ž.G (užsimaniusi nuvažiuoti į Stambulą)


Vis dar apie dramblius ir apie laiškus

Jau du kartus rašiau apie S. Gruen knygą “Vanduo drambliams”. Pirmąjį kartą išgyriau knygą, o antrajį kartą rašiau apie tai, kad lietuviškajame leidime nėra autorės surinktų nuotraukų, tad kreipiausi į leidyklą, kas išsiaiškinčiau, kodėl tos nuotraukos dingo. Visai neseniai, iškart po švenčių gavau šitą malonų atsakymą iš “Tyto Albos”:

“Laba diena,

Visų pirma – labai dėkoju, kad skaitote mūsų leidyklos knygas. Dėkoju ir už kritišką požiūrį, ir už skaitytojišką smalsumą. Atsakydama į Jūsų klausimą apie knygą “Vanduo drambliams” turiu pripažinti, kad dažnai galutinį rezultatą nulemia finansiniai svertai. Lietuvos rinka yra labai konservatyvi ir negreit pamilsta naujus autorius; todėl leisdami visiškai nežinomo rašytojo knygą, smarkiai rizikuojame. Taigi turime arba būti įsitikine komercine vienos ar kitos knygos sėkme, arba stengtis, kad nesėkmės atveju finansiniai nuostoliai būtų kiek galima mažesni. Fotografijos išties būtų suteikusios papildomo patrauklumo S. Gruen knygai, tačiau dėl su jomis susijusių finansinio bei koordinacinio pobūdžio keblumų buvo bendrai nuspręsta jų atsisakyti, kad ir kaip dėl to būtų gaila mums patiems. Žinoma, gaila dar ir dėl to, kad šios tikrai geros knygos lietuvių skaitytojai taip ir “neatrado”, ir kažin, ar fotografijų buvimas būtų padidinęs jos pasisekimą, kuris buvo tikrai labai menkas.

Dar kartą ačiū už tai, kad domitės ir skaitote. Stengsimės ateityje jūsų neapvilti.

Linkėjimai,”

Na, buvo taip, kaip keletas mūsų skaitytojų spėjo- finansinės priežastys nulėmė nuotraukų nebuvimą. Tikrai nemanau, jog tos nuotraukos būtų pritraukusios daugiau skaitytojų, bet manau, jog tie, kurie knygą vis dėlto nusipirko lietuviškai, nors galėjo nusipirkti kokį nors kitą jos leidimą, šiek tiek prarado. Labiausiai man gaila, kad iš laiško aišku, jog knyga netapo labai populiari Lietuvoje. Bet kadangi labai myliu “Tyto Alba”  kaip leidyklą, tai noriu juos paraginti nenusiminti dėl prasto “Vanduo drambliams” pasisekimo  Lietuvoje

R.Pattinson ir R.Witherspoon vaidins filme pagal S.Gruen knygą

Kaip jau minėjau 2011 mus turėtų pasiekti filmo, pastatyto pagal šią knygą, premjera, kur pagrindinį vaidmenį vaidina dabartinis dievukas Robert Pattinson ir smagioji Reese Witherspoon, tad pasisekimas filmui kone iš anksto garantuotas. O kadangi šios knygos leidimo teisę kaip tik ir turi Tyto Alba, o ne kokia kita leidykla, mėgstanti leisti knygas, jau po to, kai pasirodo pagal jas pastatyti filmai, 😉  tai S.Gruen knygos pirkimo skaičiai dar turėtų šoktelėti aukštyn.

Kai buvau knygynuose Lietuvoje mane kone pribloškė savipagalbos ir pseudopsichologinių knygų kiekis. Tai tokias knygas, reikia manyti,  perka daug lietuvių skaitytojų. Apie visokius užsiprogramavimus ir būrėjų patarimus.

Oi kaip reikėtų užsiprogramuoti ir užsiburti nuo blogų knygų skaitymo ir paskaityti ką nors geresnio. Pavyzdžiui, S.Gruen”Vanduo drambliams”

K.Ž.G


Ar žinote, kad…

JAV verstinė literatūra sudaro 3% visų išleistų knygų. Neįtikėtinai amerikietiška, na, turint omeny tą jų pasakymą, kad “niekur mums nereikia važiuoti, mes viską čia turime”. Visokių minčių man tie trys procentai sukelia (didelės laisvės ir didelių galimybių užgožiamą smalsumą, mažų dalykų (mažų valstybių, mažų tautų) nematymą ir pan.)  Įdomu, kiek procentų verstinių knygų išleidžiama Lietuvoje? 97?

Už Atlanto yra toks žurnalas Three percent, kurį leidžia leidykla Open Letter. Nuo 2008 m. žurnalas teikia apdovanojimus geriausioms JAV išleistoms verstinėms užsienio autorių knygoms. O šiemet tarp tokių knygų atsidūrė R. Gavelio Vilniaus pokeris M. Martinaičio K.B. Suspect. Įsivaizduojat – “atbulinis” vertimas! Man atrodo, kad šį kartą mums su žiurkele G tikrai netektų vartyti akių skaitant 🙂 O šiaip – tokia džiugi naujiena. Tuo ir džiaugiamės.

Sekmadienio baladė

   Ten pilna bus bičių. Ten avys –
   lyg pienių galvutės iš tolo.
   Ten krisiu į žolę, 
   išmesiu rankas kaip nušautas.

   Ir bėgs per mane avys,
   debesys bėgs ir vėjas,
   ir skruzdė delne pasiklys.

   Ir liksiu bevardis,
   tarytum vainikas,
   pinamas moterų rankose
   Joninių nakčiai.

  Tyliai, kaip auga žolė,
   žiūrėsiu į dangų.
   Ir vėjas glaustysis –
   jausiu jo minkštą kailį.

   Priėję galvijai apuostys:
   aš juk – žolėdis.

   Ir žolės peraugs mane
   lyg pievoje paliktą laikraštį.

   Tai šitaip iš lėto
   pamirš mane moterys,
   surūdys durų rankenos,
   medis sueižės…

   Kaip lengva užmiršti mane,
   šitaip gulintį
   išmestom rankom!

   O moterys vieną sekmadienį
   išplautą vandens
   upe nuplukdys mano vardą.
                                  Debesų lieptais (1966)

Kukučio niekų dainelė

Niekas nieko
niekam nieką
nė su niekuo –
niekada.

Niekas nieką
niekam niekuo
niekaip nieko –
nė su kuo.

Niekam nieką
niekuo niekas
niekaip nieko –
nė už nieką.

***

I repeat—
the safest thing of all
is the toothpaste Colgate.

I’d also like to remind you
that by using this toothpaste daily
your teeth will remain healthy
a hundred years after you are gone.

|naujienų žiurkė|

Knygos pretenduojančios į vertingiausią 2009 m. verstinę knygą

O mes išrinkim gražiausią šitų knygų viršelį (na, čia bent jau balsavimas logiškas 🙂 )