Paskutinė malonė

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „paskutinė malonė“

Net nesiruošiau šios knygos skaityti, o baigės tuo, kad vakar žliumbiau, pūčiau nosį ir visaip kitaip liūdėjau, niekaip negalėjau ištrūkti iš knygos atmosferos. Ir dabar galėčiau apsibliaut ant vietos – kažkokio kosminio talento ši rašytoja.

Viskas knygoje taip, kaip labiausiai atliepia – nedaugiažodžiaujant, nepliurpiant bereikšmių monologų, parašyta taip, kad, atrodo, jauti žvilgsnį, užuodi įelektrintą karštį, esi nekviestas svečias poros, kuriai reikia pakalbėti apie esminį dalyką jų gyvenime, namuose, važiuoji jų įtampos nuo tylėjimo pritvinkusioje mašinoje. Ir skauda dėl tų nepasakytų žodžių, kurie, žinai, negrįžtamai sužeis žmoną, skauda nuo smūgių senam vyrui, vežančiam paminklinį akmenį savo dar gyvam vaikui, skauda nuo situacijos beviltiškumo ir sistemos bukumo.

Knyga prasideda scena, kur kalinys padeda iš vieno kalėjimo į kitą pervežti elektros kėdę. Mirties bausmės jau aštuonis mėnesius laukia aštuoniolikametis Vilis, nuteistas už baltaodės merginos išprievartavimą. Vilis – juodaodis. Veiksmas – pietinės JAV valstijos, penktas XX a. dešimtmetis. Visa knyga – kokios šešios valandos iki vidurnakčio egzekucijos. Laikas, kai gyvenimas pro akis prabėga ne tik Viliui. Ypatingas įsielektrinęs laikas, kai moderniuose laikuose vis dar klesti viduramžiai, į kuriuos, nepaisant progreso, dirbtinių itelektų ir kelionių į kosmosą, laikas nuo laiko žmonija vis nupuola.

Knygos nuotaika labai priminė W.Faulknerio “Kai aš gulėjau mirties patale”, o visa atmosfera Larso von Trier “Dancer in the Dark”. Žinau, niūru, skausminga, bet labai rekomenduoju visiems, kam tinka mano rekomendacijos.

Beje, originalo kalba pavadinimas yra The Mercy seat.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „elizabeth hartley winthrop mercy seat“

Birthday

Image result for meredith russo birthday

Paklausiau young adult knygą. Kai kurios knygos priskiriamos prie young adult, bet iš tikro tinka plačiai auditorijai. Šita knyga gal irgi.

Knygoje pasakojama dviejų berniukų gyvenimo istorija nuo tada, kai jiems trylika iki aštuoniolikos. Pagrindinė knygos ašis yra tai, kad vienas iš berniukų, Morgan, jau trylikos supranta, kad jis yra mergaitė berniuko kūne. Kaip apie tai pasakyti savo geriausiam draugui Eric? Kaip apie tai pasakyti pasauliui?

Kelio iš savęs į save knyga. Sunkaus, dažnai neįmanomo kelio, kai sėkmė ar nesėkmė labiausiai priklauso nuo aplinkos, nuo to, kokie žmonės tave supa. Kiek palaiko, o kiek smerkia. Įdomi perspektyva iš translyčio paauglio perspektyvos. Panašios temos jau klausiau Laurie Frankel “This Is How It Always Is” ir Kathleen Winter “Annabel”.

Pirmoji knygos dalis man patiko labiau, antrajai gal pritrūko įtikinamumo, toks jausmas, kad šiam pasauliui per gerai baigėsi, bet ta pabaiga tikriausiai suteikia vilties tam, kam jos reikia.

Rekomenduoju tiems, kam aktuali tema arba tiems, kuriems įdomu, kuo gyvena toks žmogus.

Alisos tinklas

Image result for alisos tinklas knyga

O šios nebaigiau, nors perskaičiau kokį trečdalį ir iš įpročio jau beveik kaip ir buvo gaila mest, bet vis dėlto laiko buvo gailiau.

Būtų gal ir nieko istorija, buvo smalsu, kaip rutuliojasi veiksmas, bet buvo per nuobodu ir per daug puslapių kentėt nuobodulį. Man su tiek žodžių pasakyti tiek minčių yra per daug. Jei trijų puslapių tekstą galima sutraukti į vieną pastraipą – man nusibosta ir pradeda užknist,ir aš pradedu ne skaityti, o skenuoti tekstą. O čia jau su skaitymo malonumu neturi nieko bendro.

Be to, šioje knygoje viskas yra straight forward. Na, kai viskas pasakoma nuo A iki Z, veikėjai be jokių niuansų ir vienintelis, kas įdomu – koks bus siužetas, o tai gali pasiskaityti internete ir taip padaręs nieko neprarasi. Na, gal nesužinosi kokios smulkmenos, anoks čia praradimas.

Iš tikro būčiau gal iškentėjus, bet kai Šarlė užsilipo ant vairuotojo ir bandė taip neelegantiškai jį suvilioti, ir, žinoma, buvo atstumta, tai man jau buvo per daug, ačiū viso gero. O kai sesė mano iš viso nusistebėjo, kaip aš tokios knygos ėmiausi, tai susigundžiau gera vertėja ir štai, pamoka – prašoviau.

Džiaugiuos, kad mečiau, nes buvau apdovanota malonumu pradėti gerą nedaugiažodžiaujančią knygą.

 

Linkolnas Bardo

Image result for linkolnas bardo

Garbės žodis, šitą įrašą rašau jau kokią savaitę. Spoksau į ekraną ir nežinau, nuo ko pradėti. Galėčiau net apsimesti, kad neskaičiau šitos knygos ir nieko nerašyti -būtų lengviausia. Ši tokia knyga – vaiduoklis, kurią aš optimistiškai vos apdovanotą bandžiau klausyti per audible. O vaikyti, ten klausant neįmanoma nieko suprast. Skaitant irgi visaip sekėsi. Vietom labai pagaudavo, o vietom, ups, pramiegodavau.

Na, bet kad išsivaduočiau iš šito rašinėlio ir galėčiau judėt toliau, gal parašysiu taip – jei esi knygų žiurkė ir mėgsti knygų žiurkiškus iššūkius – paskaityti tikrai verta – ir ne tik todėl, kad knyga apdovanota Bookeriu, ar tam, kad save pakankintum nelengvu skaitiniu. Skaityti visai nesunku, jei atmesime tai, kad kartais sunku suvokt, ką skaitai, ar kuris veikėjas kalba. Kaip parašyta ši knyga, jos forma ir yra jos išskirtinumas, greičiausiai ir nulėmęs Bookerį.

Autorius kalba per gyvųjų ir paklydusių dvasių kokofoniją, amžininkų liudijimus, plepalus ir pletkus. Knyga lyg koliažas, sudarytas iš laikraščių, laiškų ir pamąstymų iškarpų, kurias skaičiau ir dėliojau kaip kokias puzlo detales. Ir ne visada teisingai. Takdavo grįžti į knygos pradžią ir vėl skaityti iš naujo, ieškoti, kam priklauso minties ar teksto gabaliukas. Manau būtų laisvai galima ir vėl iš naujo skaityt, ieškot, suprast.

Bet žinokit, kad ir kaip keistai gali atrodyti toks knygos aprašymas, iš visų šitų skiautelių ir detalių susidėlioja toks aukštis, toks gylis, toks kosmosas tarp gyvenimo ir mirties, tos pilkumos tarp būties ir nebūties, kad nuo jausmo užgniaužia kvapą. Ir smegenys niekaip negali suvokti, kaip iš tokio trupinių chaoso, panašiai, kaip iš tokio plokščio vaizdelio gali kažkas iškilti. Taip, kaip čia –

Ar matai?

Gera tokia, kokia yra

gera-tokia-kokia-yraĖmiausi šios knygos, nes mano namuose visai netikėtai (taip, kaip kelininkams kasmet netikėtai ateina žiema) apsigyveno paauglė, o aš vis pagaunu save atsilikus nuo to, kaip netikėtai paauga vaikai. Žinia, jie neauga tolygiai – greičiau šuoliais. Vis tenka vytis. Šioj srity nesinorėtų būt per daug nutolus nuo to, kas vyksta. Nors pavadinimas ir sako, kad padės mergaitėms, iš tikro knyga, mano manymu, orientuota į kiek vyresnes merginas, o kai kurie skyriai apskritai tinka bet kurio amžiaus moterims, nes nagrinėja moterims būdingus elgesio ypatumus. Todėl atsakysiu į fb užduotą klausimą “ar knyga tinka neauginančioms dukrų?” – tikrai taip, tinka įvairaus amžiaus moteriškos lyties atstovėms. Tinka ir vyrams, kad geriau suprastų moteris.

“Gera tokia, kokia yra” mane nustebino gerąja prasme – labai naudingas skaitymas. Knygą gal kiek reikia perfiltruoti per europietišką ir lietuvišką filtrą, kad atsijot amerikietiškas situacijas – jų yra, bet ne per daug.

Mergaitės bręsdamos girdėjo, kad gali tapti bet kuo, bet išgirdo, jog turi būti viskuo.*

O būti viskuo, reiškia būti tobulai, o būti tobulai reiškia neklysti. Kai negalima klysti, negalima rizikuoti, kai nerizikuoji, renkiesi saugiausia variantą. O jis nebūtinai mieliausias širdžiai ir atspindi tavo asmenybę. Merginos įpuola į “stojamųjų kompleksą” – joms puikiai sekasi mokykloje ir universitete, kur gyvenimas matuojamas aiškiomis užduotimis ir pažymiais, bet visiškai pasimeta realiame gyvenime, kai šių kriterijų ir matų nebelieka. Reikia bandyti, klysti, bet tobulybės to ir nemoka ir nenori. Prie viso šito dar pridėkime tai, kad tobulumas turi būti “nerūpestingas” – žodžiu, išlipi iš lovos ir atrodai tobulai, gauni gerus pažymius visai nesimokius arba pasimokius paskutinę naktį ir t.t. Ką daryt?

O kur dar tobulasis pasaulis socialiniuose tinkluose? Nors realiai gal ir nebuvo naujiena, bet kartais taip būna, kad pagaliau įsisamonini tai, kas juodu ant balto užrašyta – berniukai ir vaikinai įlindę į telefonus/kompiuterius didžiąją dalį laiko žaidžia žaidimus, o merginos didžiąją laiko dalį tupi socialiniuose tinkluose, kuriuose vyksta nesibaigiantis grožio ir pasilyginimų konkursas. Kuo visa tai kvepia, jau numatote – like’ų skaičiavimai, fotografavimaisi iš gražiosios/plonosios/-osios pusės ir visi kiti nerealybės reikalai, nuo kurių žmonės kraustosi iš proto, nebepasitiki savimi ir t.t.

Ką su visu tuo daryti? Skaityti knygą (ne tik šią) ir diegti sveiką požiūrį į savo ir į dukros galvą (vien į dukros nesuveiks). Nes, žinokit, nepavyks man sucituoti visų susibraukytų citatų ir taip jau per daug prirašiau, o nesijaučiu parašius viską, ką norėjau… Ir iš tiesų, nors knyga apie merginas, bet verta skaityt turintiems mergaites – kad užbėgtumėt už akių ir bent šį kartą būtumėt priešaky.

Labai rekomenduoju.

*Courtney Martin “Perfect Daughters, Starving Daughters”

Ar girdi, kaip medžiai šneka?

Image result for ar girdi kaip medžiai šneka

Pamačius šią knygą iš pradžių nesuvedžiau, kad ji parašyta to paties autoriaus, kuris parašė knygą “Paslaptingas medžių gyvenimas“! Ir žinote, jei neskaitėte suaugusiems skirtos knygos versijos, nesijaudinkite, tiesiai keliaukite prie versijos vaikams. Žinote, kodėl? Todėl, kad ten yra tai, ko suaugusiųjų knygoje labiausiai trūksta – nuotraukų ir iliustracijų! 

Įsivaizduokite, skaitote sau suaugėlių knygą, randate ką nors įdomaus ir, jei norite geriau įsivaizduoti, apie ką skaitote, turite googlinti. O vaikiškoje knygoje viskas viename! Pavydžiui, jei niekaip nesugalvojate, kaip atrodo medžio žiotelės, pro kurias medis įkvepia oro – prašom – mikroskopu matoma žiotelė (totaliai fantastiškas mažų burnyčių vaizdelis!), jei rašo apie medžių grybus, tai ir nuotrauka medžių grybo, kad nereiktų prifantazuoti; jei reikia kinivarpos (ačiū, nereikia) – prašom, nuotrauka.

Prie viso paveiksluoto gėrio yra galvosūkių ir eksperimentų, kuriuos galite atlikti miške. Labai labai rekomenduoju – ne knyga, o lobis!

Aušros pažadas

Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi.

Su Romain Gary mano santykis toks įdomus, sakyčiau – kasdien grįždama iš darbo su juo, įsimylėjusiu, pasilabinu, lentynoj turiu keletą jo knygų, dar priešbloginiais laikais esu perskaičius jo “Gyvenimas dar prieš akis”, niekaip nesugalvojau, ar esu perskaičius “Aušros pažadą” (būna ir taip, jei apie nedokumentuotus priešbloginius laikus), nes galvoj viskas persimaišė, plius dar “Tas ponas Piekielnis” – atrodo ir tuos faktus žinau ir anuos žinau, ir nebesugalvoju, iš kur. O bet tačiau, kai pradėjo anonsuoti filmą, tai susigriebiau, kad reikia skubiai skaityt, nes nenoriu eit į filmą be savo “filmo” galvoj.

Labai įdomi knyga, labai man patiko. Lengva ir įdomu skaityti. Nuostabiausios knygos vietos tos, kur autorius pasakoja apie savo vaikystę Vilniuje (čia, žinoma, suveikia ir tai, kad gyvenu Vilniuje). Autoriaus ironija ir humoro jausmas yra nepakartojami. Jie yra knygos variklis ir knygos šviesa – juk būtų galima visą istoriją papasakoti graudulingai verkšlenant apie sunkų gyvenimą ir dėl Prancūzijos išprotėjusią maman. Ta autoriaus motinos meilė minčių dar sukelia milijoną ir vieną.

Galvoju ir galvoju apie tą meilę. Dieve mano, tai bent atsidavimas, tai bent tikėjimas, tai bent ištvermė! Man atrodo, tiek įmanoma tik būnant beprotystėj. Gal savotiškoj, o gal ir visiškai tikroj. Kiek dera tokio dydžio meilė ir dar didesni reikalavimai būti kažkuo, jokiais būdais ne bet kuo? O kur dar gėdingas tampymas po kaimynus, skelbiant, koks didingas bus josios sūnus. Žinoma, visi motinos parašyti laiškai, kuriuos Romainui siuntė karo metu – tai yra aukščiausia ir tyriausia meilės išraiška. Man šitie galai motiniškos meilės ir motiniškos beprotybės niekaip nesusieina…

Būtinai skaitysiu kitas Romain Gary knygas ir artimiausiu metu keliausiu į filmą. Skaitykite – neeilinė, įspūdinga knyga.

Motinų sekmadienis

Image result for motinų sekmadienis

Šitą knygą tikriausiai jau perskaitė visi blogeriai. Trumputė – vienas prisėdimas ir perskaityta. Dėl to trumpumo ir privengiau skaityti – vos tik įsijauti ir jau baigėsi, o dar tie pagiriamiegi Kazuo Ishiguro žodžiai – fanfaros nat viršelių ne visada pasiteisina ir biškį erzina. Bet dienai prieš kelionę kaip tik tiko – perskaitysiu ir nebereiks tempti.

Visiškai suklaidino tas trumpumas. Knyga man taip patiko, pati likau nustebusi! Neskubėjau jos skaityt ir pati tuo negalėjau patikėt. Mėgavaus, nusvajojus grįždavau į pastraipos pradžią, ir skaičiau visai kaip man nebūdingai.

Kas labiausiai užkabino? Net sunku surankiot galus ir įvardint. Gal nuotaika knygos? Taip ir matau tą saulėtą dieną, atvirą rūmų langą ir medžių metamus šešėlius ant nuogų kūnų. Arba momentas, Džeinės virsmas, kai ji nuoga vaikšto po svetimą dvarą – visiškas atsipalaidavimas, o kartu ir smaugiantis jausmas, kad atsitiks kažkas blogo. Ir atsitinka, bet ne Džeinei, kaip pirmiausia baiminiesi.

Arba tas tylus žaismas, kas ką pagalvojo arba pagalvos pamatęs patalynės dėmę ar suvalgytą pyragą. Pasaulis iš kambarinės perspektyvos arba iš dvaro šeimininkų. Nuolatinis žongliravimas detalėmis ir suvokimas, kaip susikuriamas vaizdas gali prasilenkti su realybe – pasaulis suskyla į dvi paralelines – fasadinę ir tikrąją visatas. Ir beveik niekada nesusitinka. O jų gyventojai gyvena kažkokius netikrus, įsivaizduotus gyvenimus.

Labai labai patiko, tik nepažadu, kad tai masinio patikimo knyga. Ir neverta dėl to jaudintis. Bet jei patiko, būtinai prisipažinkite komentaruose.

Makbetas

Image result for jo nesbo makbetas

Kadangi patinka visokios šiuolaikinės graikų mitų interpretacijos, susigundžiau ir interpretuotu Šekspyru. Padariau klaidą įlindus į Wikipedia pašniukštinėt siužeto, intriga yra trilerio variklis, tad žinant, kas bus – nuobodu skaityt. Gerai, kad nugalėjau smalsumą ir perskaičiau tik klasikinės istorijos pradžią. Taip kad pirmas patarimas, jei jau nežinote ar nepamenate siužeto, geriau ir neskaitykite, jei jau labai norėsis, tai paskaitysite perskaitę knygą. Žinantiems istorijos detales iš viso gali būt nuobodu. Na, nebent esate ištikimas Jo Nesbo fanas, kuriam privaloma perskaityti visas autoriaus knygas.

O šiaip kaip įspūdis? Na, perskaičiau storiausią knygą, tai tikriausiai gerai. Kai jau nebežinojau, kas įvyks, tai skaičiau kaip normalų trilerį. Gal ne pats nuostabiausias, bet visai neblogas. Tik šiaip toks tamsus, niūrus ir vietom visiškai beviltiškas, tai esant prastos nuotaikos irgi gal geriau neskaityt, bo galima prarast gyvenimo džiaugsmą. Bet tokie jau tie trileriai – apie didžiausias žmogaus nuodėmes.

The Silence of the Girls

Image result for the silence of the girls

The Silence of the Girls yra iš Women Prize for Fiction trumpojo sąrašo, kuris man labai pasitarnauja renkantis knygas klausymui. Iš penkių trumpojo sąrašo knygų beliko perskaityti tik Annos Burns Milkman, bet čia jau lauksiu vertimo.

The Silence of the Girls idėja man patiko – tai yra pasakojimas apie Trojos karą, bet ne didvyrių ir herojų lūpomis, o moterų, kurioms mitų dainiai ir poetai pagailėjo žodžių. Nebuvo verta skirti laiko toms, kurias karas pavertė vergėmis, meilužėmis (geriausiu atveju), tarnaitėmis, daiktais – karo trofėjais. Ši knyga toks savotiškas antikinis S.Aleksijevič “Karo veidas nemoteriškas”.

Knygą perklausiau, bet be didelio susidomėjimo ir įsitraukimo. Įdomu, bet ne taip, kad surytum, klausytum kiekvieną įmanomą minutę. Vis lyginau su M.Miller “Achilo giesme”, kurioje tie patys Achilas ir Patroklas, bei “Kirke”. Miller knygos man patiko labiau. Gal charakteriai ryškesni ir siužetas stipresnis, dėl to jos knygos labiau įtraukia? Tad The Silence of the Girls rekomenduočiau tik didelėms antikos mėgėjoms arba toms, kurioms įdomu pabandyti įsivaizduoti antikinio pasaulio užkulisius.

Kačerginės paveikslėliai

landsbergis-kacergines-paveiksleliai_

Atėjo laikas truputį apmažinti Knygų mugės knygas, kol dar kita knygų mugė neatėjo.

Labai mėgstu vaikystės prisiminimus, o dar labiau, jei tie prisiminimai iš tarpukario Lietuvos. Man ir Galinos Dauguvietytės vaikystės knygoje ta atsiminimų dalis stebuklinga.

Tad mažutę knygelę su nuotraukomis ir eilėmis suskaičiau su didžiausiu malonumu. Tokiu, kad labai daug ir nerašysiu čia, geriau pavažiuosiu į Kačerginę, kur bėgo Vytauto Landsbergio vasaros, paspoksosiu į Nemuną ir aplankysiu koplyčią, suprojektuotą autoriaus tėčio. O gal ir meškerę užmesim kokią.

Mėnulio tigras

Bookerio metai šiemet – dar viena Bookerį laimėjusi knyga (1987 m.). Ta proga suskaičiavau, kad esu perskaičiusi 11 Bookerio laimėtojų. Kai skaičiau pirmąją – kosminio nerealumo Salman Rushdie “Vidurnakčio vaikus”, net nežinojau, kas per daiktas tas Bookeris.

Prisipažinsiu, įsiskaityti šią knygą buvo sunku. Sakyčiau ir iki kokio knygos vidurio turėjau “dirbti”, niekaip su knyga neradau ryšio, man vis maišėsi vaizdai ir jausmai, kuriuos išgyvenau skaitydama Kate Atkinson “Griuvėsių dievą” (dėl karo pilotų, visokių lėktuvų reikalų) ir žiūrėdama filmą pagal M.Ondaatje knygą “Anglas ligonis” (dėl smėlio, karščio, dykumos ir lėktuvų). Malonumas prasidėjo nuo minėto vidurio – toks jausmas, kad knygos struktūra pasikeitė, tekstas pradėjo slysti, pagaliau atsiskleidė.

Klaudija Hempton – garsi istorikė, karo korespondentė antrojo pasaulinio karo metais, moteris, lendanti visur, kur pagal to meto gyvenimo būdą moteriai tikrai nebuvo vietos. Dabar toji pašėlusi, energinga moteris ligoninėje skaičiuoja paskutines dienas ir prisimena savo gyvenimą – labai netradicinį, ekstravagantišką, kartais šokiruojantį, bet kartu įspūdingą, tokį, kuris vertas knygos. Tokį savotiškai nutrūkusį, tuščiavidurį nuo tada, kai Klaudija netenka savo gyvenimo meilės Tomo.

Aistringa, trumpa, už širdies griebianti meilės istorija persipina šeimos linija, ypač artimais santykiais su broliu, nevykusiais santykiais su dukra (o, kad būtų viena su kita artimiau bendravusios – nugyveno visiškai viena kitos nepažinodamos), su pasaulio istorija ir skaudžiai taikliais apmąstymais apie karą, kariaujančius, laimėtojus ir pralaimėtojus.

Karai yra kariaujami vaikų. Sugalvoja juos demono apsėsti suaugę, o kariauja berniukai. Sakau šitai dabar, staiga pagauta nuostabos dėl to, kokie žmonės jauni, pamiršusi, jog tai ne jie jauni, o aš esu sena.

******

– Ar mes laimėsime karą? – klausia Klaudija.

– Taip. Aš taip manau. Ne todėl, kad įsikiš Dievas ar nugalės teisingumas, o todėl, kad galiausiai mūsų ištekliai didesni. Teisingumas kare ne ką tereiškia. Kaip ir narsa, pasiaukojimas, ar dar kiti dalykai, tradiciškai su juo asocijuojami.

Nelengva skaityt knyga, bet labai verta pastangų. Visiems, mėgstantiems tokius iššūkius.

Kai viskas pasakyta

“Kai viskas pasakyta” – nesudėtinga, bet užgriebianti knyga keliems ramiems vakarams. Pagarba autorei, kad savo mintis sudėliojo į 250 puslapių, nes jei būtų dvigubai daugiau, jau vartyčiau akis ir bambėčiau.

Labiausia man šioje knygoje užstrigo dvi linijos – vargšo, tapusio godžiu turtuoliu, tema ir jautriai aprašyta neišsprendžiama tėvo ir sūnaus problema. Autorė suvedžioja skaitytoją pasakodama istoriją pirmuoju asmeniu. Kai pagrindinis veikėjas Morisas su pasididžiavimu pasakoja, kaip auga jo valdomų žemių plotai ir banko sąskaita, skaitytojas džiaugiasi kartu su juo, kad sekasi, kad iš mažo disleksiko berniuko užaugo sėkmingas ūkininkas, su vis didesniu užmoju, labai sėkmingai supirkdamas dvarininko, pas kurį vaikystėje tarnavo (ir nuo kurio kentėjo) žemes. Toks biškį saldus kerštas.

Tik vėliau aiškėja, kad Morisas vienas iš tų žmonių, kurie net labai praturtėję vis tiek gyvena taip, kaip gyvenę, ir toliau deda centą prie cento – visiškai nesimėgauja turtingo žmogaus malonumais. Ne tai, kad nesimėgauja, bet bjaurybiškai skūpi ir neleidžia šeimynai nė arbatos puodelio restorane (gi virdulį turime ir namie!).

(Toliau neskitykit, paspoilinu truputį).

Nors knygos pabaiga ir nebuvo svarbiausias knygos akcentas, bet mane kiek nuvylė ir pasirodė tokia… na, egoistiška. Ypač po to, kai jau sudėliojami visi taškai ant i, žmogus kaip ir supranta ir pripažįsta visas savo nuodėmes ir netikusius charakterio bruožus, kai pagaliau išpažįsta meilę sūnui ir pripažįsta, kaip juo didžiuojasi (kas tikriausiai yra svarbiausias dalykas kiekvienam berniukui šioje žemėje), užtrenkti viskam duris man pasirodo kiek nesuprantama. Na, toks, žinote, “dabar, kai viską žinote ir viską pasakiau, manęs gailėkite ir liūdėkite”.

Na, bet, kaip visada, gal čia tik man taip pasirodė. Bus kaip tik neieškantiems ypatingai sudėtingo ir gilaus skaitinio, kaip tik tokia knyga, iš serijos “duok kažką lengvo ir gero” – taip jau ir matau, kaip rikiuojasi būsimų skaitytojų gretos.

451 Farenheito

Image result for 451 fahrenheit

Sunkiai man sekasi su klasika šiais metais. Tik antra knyga. Reikia pasistengti, nes kaip byloja ši knyga – klasikoj tokie lobiai ir minimali tikimybė užsirauti ant tralialiuškos.

Kaip ir Adous Huxley “Puikus naujas pasaulis“, “451Farenheito” tiesiog pribloškė temos aktualumu (ar rašytojai tokie toliaregiški, ar tiesiog pasaulio esmė nesikeičia?). Toks kontraversiškas jausmas – parašyta puikiai baisiai!  Gal čia tokia žmogiškoji natūra – save bauginti ir tuo žavėtis?

451 laipsniai Farenheito (233 C) – temperatūra, kai užsidega popierius. Kadangi nežinia – tolimoje ar artimoje ateityje namai ir daiktai yra nedegūs – (prieš)gaisrininko profesija yra nebereikalinga. Automobiliams ir gyvenimui greitėjant, mažėjant žmonių sugebėjimui sukaupti dėmesį ir taip natūraliai trumpėjant tekstui (kai pasaulio likimą lemiančios knygų neskaičiusių prezidentų žinutės telpa į 140 ženklus), gaisrininkai perkvalifikuojami į ilgų tekstų, sugulusių knygose naikinimą. Visuomenės labui – kad nekeltų bereikalingų klausimų ir aistrų. Taip iš gaisrinių žarnų trykšta ne vanduo, o liepsna.

Welcome į didžiausią knygų mylėtojų košmarą, kurio nevalia neperskaityti.

 

 

Normal People

Image result for sally rooney normal people

Jau senokai vos užėję į kokį anglakalbį knygyną, šią knygą rasite pirmūniškai išstatytą pirmose eilėse. “Normal People” yra 2018 m. Costa premijos laimėtoja, ir, kiek pastebėjau, mėgstama kritikų.

Jei nuoširdžiai – knyga parašyta labai gerai, galima sakyti, puikiai, turint omeny kokia jauna yra knygos autorė, už tai jai bravo. Tik mano pirminiai jausmai tokie reervuoti buvo, labai jau knyga mėgautis traukdė melancholija, kuri slenka ir sėlina per visą knygą, užslegia veikėjus ir prislegia nuotaiką, gal ji man yra sunkiai suvirškinama, nes aš kaip tik išmanau vengiu tokios nuotaikos, o tada jau ir knygos, tikriausiai.

Labiausiai tai įstrigo vienatvės ir noro priklausyti jausmas – sakyčiau tobulai aprašytos situacijos, populiarumo kaina mokykloje, universitete. Toks iki skausmo pažįstamas jausmas, kuris, ačiū dievui, vis mažiau ir mažiau aktualus, bet tuomet… Visiems iki skausmo pažįstama. Tik vienaip populiariesiems, o kitaip – nepopuliariems. Nepaisant kartų niekada nesikeičiantis, tik gal dabar labiau primenantis Matrix’ą – jei tavęs kažkur nėra, ar tu iš vis tada egzistuoji? Arba neegzistuoji ir net to nežinai, nesuvoki.

Knygoje abu veikėjai niekaip nepatenka į reikiamą sūpynių pusę – mokykloje Connel populiarus, o Marianne – ne, universitete – atvirkščiai, ir atrodo, kad tas nevykęs sūpavimasis niekaip nepalengvina jų santykių, neleidžia įsivažiuoti, sukurti neatšaukiamą pasitikėjimą vienas kitu, išvengti nepasakytų frazių, nepasidalintų ateities planų. Būti neišvengiamame savo meilės burbule. Kuris ir yra būtent burbulas – nes vis netikėtai patiems mylintiems (net nesiryžtu jų vadinti įsimylėjeliais) subliūkšta. Pukšt. Ir viskas.

Labai stiprūs charakteriai – Connel ir Marriane. Gera knyga. Tik, žinoma, ne visiems rekomenduočiau. Labiau tiems, kurie mėgsta svariau.