Anė iš Žaliastogių

ane

Net neįsivaizdavau, kokio dydžio spragą turėjau, kol nebuvau perskaičiusi “Anės iš Žaliastogių”. Totali tarybinės šalies dydžio skylė. Esu dėkinga savo vaikams, kad turiu pretekstą išlaidauti knygoms be sąžinės graužimo ir po to dar perskaityti visas jau skaitytas ir dar neskaitytas knygas vaikams. Tokiais atvejais mane apima liūdesys dėl savęs vaiko, nes įsivaizduoju, kiek daug džiaugsmo ši knyga būtų man suteikusi.

Anė yra nuostabus personažas ne tik dėl savo fantazijos- ji turi ypatingą charizmą, o taip pat ir labai išskirtinį požiūrį į pasaulį – savo laiku ji turėjo būti didžiausia maištininkė, laisvamanė, netelpanti į jokius padoriai mergaitei priklausančius rėmus. Bet kartu ji empatiška, jautri, romantiška ir labai protinga, gera mokinė, besirungianti su berniukais ir juos pranokstanti.

Įsivaizduojate XIX a. mergaitę, kuri turi ambicijų aplenkti protingiausius berniukus? Galvojate, kas čia tokio? Pažiūrėkite į autorės nuotrauką ir pabandykite įsivaizduoti korsetų ir perspausto liemens pasaulį, kuriame ji gyveno. Ši knyga garantuotai aplenkė savo laikmetį, ypač turint omeny pabumbėjimą, kad moterys negali būti kunigėm! Bravo, Lucy Maud Montgomery!

lucy maud

Lucy Maud Montgomery

Anė yra nuostabus raudonplaukis džiaugsmo fontanas – neaprėpiamos fantazijos ir ypatingo plepumo (ką galvoju, tą sakau) derinys –  ne veltui įkvėpė Astrid Lindgren sukurti Pepės, taip pat raudonplaukės, personažą. Todėl labai labai rekomenduoju perskaityti, net jei neturite kam perskaityti garsiai, perkaitykite sau, prisiminkit vaikystę.

 

Advertisements

Exit West

exit

Šita knyga yra šauksmas vakarų pasauliui apie pabėgelius, kurie jau seniai yra tapę statistika, be jokių po ja besislepiančių istorijų – tiesiog lyg upė iš artimųjų ir vidurio rytų tekanti tamsaus gymo žmonių srovė – tokioje masėje jie – bevardžiai, beteisiai, lyg skėriai užpuolę Europos pakrantes.

Palaukit, štai viena dviejų žmonių istorija – iš neįvardinto, bet mylimo miesto, niekur jie (Saeed ir Nadia) nenorėjo bėgti iki paskutinės minutės, kai jau buvo beveik nebeįmanoma bėgt, prieš pat pat užsiveriant visoms durims (panašiai, kaip ir iš Lietuvos link karo pabaigos ėmė ir užsivėrė visos durys ir virto sienom).

Iš visiškai normalaus gyvenimo, kur moteris galėjo vaikščioti nepridengtais plaukais ir dėvėti džinsus, gyventi viena, save išaikyti ir nesukti galvos apie ištekėjimą, – į kažkokią nesuvokiamą katastrofą, burkas, čadras, užblokuotas moterų sąskaitas, bombardavimus ir šaudymus iš automato iš pravažiuojančios mašinos. Štai toks postūmis į pabėgelio kelią.

Gerai goodreads įvertinau šitą knygą, nes man labai patiko, kaip autorius jautriai atspindi moters pasaulį ir mąstymą, ypač, kai tas mąstymas toks nestandartinis ir kultūriškai netikėtas (nes mes gi manome, kad visos jos vienodos, nes vienodai supakuotos, ar ne?).

Man patiko, kaip atskleidžiamas veikėjų kelias – savarankiškoji Nadia yra priversta prisišlieti prie Saeed, jie laikosi įsikibę vienas kito pavojaus akivaizdoje ir kaip natūraliai išsivysto jų santykiai, kai pavojus lieka už nugaros. Kaip į paviršių lenda charakterio savybės, kurioms tam tikromis situacijomis nebuvo vietos reikštis, kaip žmones paveikia gyvenimas nuolatiniame strese, kaip jie ieško užuovėjos tarp savų, kaip keičiasi, kaip jaučiasi vienas kitam įsipareigoję.

Žmonės bėga per mistines duris, kurias atvėrus iš karto patenkama į kažkokią kitą vietą – tai Graikijos salą, tai Anglijos didmiestį, tai dar kur nors. Smalsu, kodėl autorius šitaip pasirinko “bėgimą”- ar dėl to, kad greičiau peršokų laiką, ar dėl to, kad pavojinga kelionė per kokį ISIS kontroliuojamą regioną ar plaukimas kiaura gumine valtimi per Viduržemio jūrą yra per daug baisus prisiminti – tiek pačiam veikėjui, tiek skaitytojui? O gal dėl to kad tokių baisumų aprašymas nebuvo autoriaus tikslas? Kodėl autorius pasirinko pabėgimą per paslaptingas duris kaip geriausią išeitį iš susidariusios situacijos? Būtų įdomu padiskutuoti.

Labai patiko, linkiu knygai Bookerio, nors gal nelabai sąžininga taip linkėti nepaskaičius konkurenčių.

 

 

Embroideries

embroi

Marjane Satrapi grafinės novelės yra super. Gaila, kad labai ribotas kiekis. “Persepolis” iki šiol yra viena mano mėgstamiausių knygų, tad kai knygyno Eureka pardavėja man pasiūlė plonytę (deja) “Embroideries”, tai net neabejojau, imt ar ne.

Šioje knygelėje keletas iraniečių moterų – jaunų ir pagyvenusių – po baliaus susirenka papletkavot apie visokius moteriškus reikalus. Maždaug įsivaizduokite taip – nusimeta visas skaras ir ilgas suknias, ir mes išvystame visą puokštę įvairiausių charakterių – nuo džinsuotų feminisčių iki keturis vaikus pagimdžiusių akių skaistuolių (na, čia bus naujas terminas nuogo vyro nemačiusoms ištekėjusioms moterims). Ir verda pokalbis. Apie viską. Apie svajones, apie nusivylimus, apie sėkmes ir nesėkmes, santykius su vyrais ir moterim ir t.t., ir t.t. You name it. Pavyzdžiui:

embr 1

embroi 2

Netikėtai? Aš tikrai nesitikėjau tieeek bajerių ir tiek perspektyvų, kiek pateikia Mariana Satrapi. Ji yra mano požiūrio keitėja ir Irano kultūros mokytoja numeris vienas. Jos humoro jausmas – nerealus, o skaityti jos knygas – vienas malonumas. Ir niekada neatspėsite, kodėl ir apie ką knygos pavadinimas. Na, nebent labai atsipalaiduosite ir leisite fantazijai lietis į kairę ir į dešinę. Ne, gal labiau į kairę. Bandysi spėt?

Plauk su skęstančiais

plauk

Iki šiol galvojau, kad “Norvegian Wood” yra visiška Murakamio nuosavybė, pasirodo, visai ne. Lars Mytting taip pat yra parašęs knygą “Norvegian Wood”, irgi bestsellerį, irgi išverstą į daug kalbų, tad, jei ieškosit neapsisprendusių plaukt ar skęst knygos pagal autorių, primiausia rasite maždaug tokį vaizdelį (čia, beje, autorius):

lars-mytting (1)

Taigi, labai jau neaišku, kam dabar labiau tie miškai priklauso. Na, bet nesvarbu. Knygų dievas susimylėjo ir man (ir tau) atsiuntė dar vieną superinę knygą šiais metais, ir nesitveriu džiaugsmu norėdama pasidalinti. Bėk, lėk jos ieškoti,  nes šitas bičas prie kelmo ir va tokių malkų stirtų yra tiesiog nerealus ir parašė nerealią knygą, nuo kurios neįmanoma atsitraukti (prisimenu, kaip senais laikais per Donna Tartt nukentėjo paskutinė naktis prieš egzą 🙂 ).

lars

Nežinau, kaip čia papasakoti, kad labai neišsiduoti, nes knygoje vien paslaptys ir nesusipratimai, ir, nors tiek knygos viršelis, tiek pats tekstas nuolatos duoda visokių užuominų, vis tiek iki pat knygos pabaigos yra ko nežinoti ir tenka irtis irtis per puslapius iki pabaigos, iki tiesos, iki aiškumo.

Tiesa, kai kurios paslaptys, sukurtos iš užsispyrusio nekalbėjimo “kol mirtis mus išskirs” gal sunkiai važiuoja su įtikinamumu (na, bent jau man užkliūna), kaip ir kai kurios meilės gal kiek per daug paprastai ištinkančios, bet visa tai atleidžiu už gerai sumegztas pinkles, visą kitą istorijos pusę, įtampą ir neįmanomybę miegoti, kol neperskaitei iki galo.

Labai rekomenduoju.

Berniukas su smuiku

berniukas_su_smuiku_internetui

Mums dažnai atrodo, kad nieko nėra lengviau, kaip atskirti gėrį ir blogį, tai, kas leidžiama ir kas draudžiama, moralu ir amoralu, teisėta ir neteisėta. Tačiau gyvenime mes laikome sudėtingus egzaminus ir kartais atsiduriame situacijose, kai tai, kas uždrausta, yra leistina, o tai, kas neteisėta, tampa aukščiausiu moralės įstatymu.

Ir iš tikro nieko daugiau nenoriu rašyti apie šitą knygą.

Visiems, norintiems šios citatos pailiustravimo, reikia skaityti knygą, kuri kaip geras trileris – neįmanoma padėti į šalį.

Vegetarė

vegetare

Vegetarė nėra labai įprastinė knyga, nelabai paprasta surikiuoti su knyga susijusias mintis. Gal ir kultūriškai ji mums iki galo neįkandama, kas ten žino.

Labiausiai knygoje mane sukrėtė visuomenės nepakantumas žmogaus pasirinkimui būti kažkuo, kas nėra įprasta. Žmogus yra tiek spaudžiamas dėl savo pasirinkimo, kad galiausiai rimtai išsikrausto iš proto, arba tiesiog aplinkiniai tai vadina išsikraustymu iš proto, nes tai, kas netelpa į kasdienius rėmus, reikia apskelbti esant liga, nenormalumu ir taip toliau. Jei žmogus užsimano būti medžiu ir tai niekam nekenkia, kodėl negalėtų? Tik todėl, kad kitiems nepatogu prieš kaimynus? Niekas per daug nesidomi, kodėl viskas taip vyksta, su žmogumi elgiamasi kaip su mažu vaiku, kurį galima priversti valgyti, galima jį išžiodinti, galima jam sugrūsti žarną į skrandį.

Gražiausia knygoje man buvo antroji dalis, kurioje vegetarės svainis menininkas, kuriam labai jau kabinama veltėdžio etiketė (na, kaip ir vegetarei kabinama beprotės), apturi visokiausių meniškai seksualių floristinių fatazijų. Turint omeny gimimystės ryšius, nieko gero laukti neverta, bet tai tikriausiai vienintelė šviesi knygos vieta, kur žmonės kaip ir atitinka vienas kito lūkesčius, arba, gal tiksliau, iš viso jokių neturi.

Na, ir, žinoma, apgaulingas knygos viršelis vertas dėmesio, ar tikrai gerai į jį įsižiūrėjai.

 

 

 

This One Summer

this one summer

Kadangi man labai patiko “Persepolis” ir “Gertrūda”, nusprendžiau labiau pasidomėti grafinių novelių pasauliu. Tai, kai buvau JAV, vietoj to, kad knygyne brausinčiau tarp lentynų, keliavau tiesiai į grafinių novelių skyrių ir pamačiau, kad ne taip čia jau man lengva bus ką nors susirasti, ypač, kai knygos grūste sugrūstos (ištraukt eina, o atgal įgrūsta – nelabai) ir matosi tik šoninė nugarėlė.

Dauguma batman stiliaus knygų atkrito automatiškai (o ir šiaip jų dauguma), o mane dominančias tokioje gausybėje rast ne taip lengva, tai greituoju būdu googlinau “the best graphic novels” ir tada jau ieškojau pagal autorių. Jei gerai pamenate, tai FB rašiau, kad kolega knygyne mane paliko porai valandų, niekaip nesuprasdamas, ką aš ten tiek ilgai ruošiuosi veikti, o aš tik prakaitavau iš jaudulio, kaip viską suspėti.

Štai randu vieną iš “the best”, o ji sveria kokius porą kg – kaip aš tokią parsivešiu, kai ir taip bagažas ant ribos (galiausiai taip ir buvo, visas knygas iš lagamino teko dėl viršvorio traukti lauk ir nešiotis 10 valandų Frankfurte ant kupros – šiuolaikinė knygnešystė per Atlantą). Tegyvuoja knygynas Eureka, daugiau nieko iš niekur netempsiu- viskas pas juos ir taip yra.

Galiausiai likau rankose su štai šia knyga – “This One Summer”. Ji tokia lėta, kaip lėtos būna vasaros dienos vaikystėje – nesibaigiančios, atrodo. Ir pati knyga – apie besibaigiančią vaikystę, apie perėjimą iš vaiko pasaulio į paauglio, apie tai, kaip staiga nebedžiugina visada džiuginusios veiklos ir net vaikystės draugai staiga tampa mažvaikiais, nes dar nepriėjo tos nematomos linijos, kurią jau esi peržengęs.

Teksto nėra daug ir svarbiausią vietą užima iliustracijos, ir jos gali būti štai taip – per visą atvartą. Man tai dabar savotiška grafinių novelių pažinimo pamoka – neįsivaizdavau, kad jos tokios visokios gali būti. Tik žinau, kad man labai patinka ir aš jau truputį labai sugriešinau Eureka knygyne, seniai jau taip buvau begriešijus su knygom – siaubas, koks nerealus malonumas!

summer 1summer 2tamaki brrreasts

Norma

norma

Kaip man patinka netikėtai rasti naujas knygas! Ypač bibliotekoje, išvengiant piniginės graužimo apie dar labiau sumažintą likutį. Sofi Oksanen yra iš tų autorių, kurios knygos kirbės tol, kol bus perskaitytos.

Šioji skaitėsi greitai ir lengvai, prasidėjo paslaptingai ir įtraukiančiai, bet paskui kažkas atsitiko ir pritrūko įkvėpimo knygai, o gal plaukų, nžn. Man patinka visokie ten magiškieji realizmai, bet autorius vis tiek turi pasistengti ir magiškai apgauti mane nebūtais dalykais. Nes aš visada noriu geros pabaigos, aš visada noriu būti nustebinta, sukrėsta ir mane visada užknisa pabaigos, kai “jis nuėjo brūžuodamas kojomis rudeniškus lapus” ir suprask, kaip nori – mylėjo ar ne.

Na, šiosios nebuvo nieko panašaus į rudeniškus lapus, bet labai jau paslaptinga istorija, paėmė ir kažkaip visai nepaslaptingai išsivyniojo. Pasidarė labai realistiška. Ne taip kaip Gabriel  Garsia Marquez “Apie meilę ir kitus demonus”. O aš tikriausiai norėjau, kad būtų taip.

Ar norėtum, kad tau plaukai per dieną paaugtų vieną metrą? O kas tada, pagalvojai? Vis tiek verta paskaityti, nors ir ne 5/5.

norma-usa

Labai gražus amerikietiško leidimo viršelis

Obabakoak

Obabakoak_medium

Oi, kaip man sunku parašyti apie šitą knygą – viena iš tų, kur skaitau skaitau ir kažkuriuo momentu imu ieškoti recenzijų, nes jau jaučiu, kad knygos siužeto gijos man visai slysta iš rankų ir nieko nebepavyksta sugaudyti. Atsiverti recenziją, o ten sako, kad knyga, kurią skaitai yra romanas! O ką daryti, jei to romano knygos puslapiuose nesugrabalioji?

Tai va, romano tai aš neperskaičiau, o perskaičiau apsakymus. Vienus susiejau, kitų nelabai, vieni patiko, kiti nelabai, bet, aišku, kaip visada, didžiuojuosi įveikusi, ypač paskutinius penkiasdešimt puslapių, nes kaip ir gavau vyšnaitę ant torto – autorius viską gražiai suvyniojo tais paskutiniais puslapiais ir likau pralinksminta, ir parenkinta, tik, va, kam rekomenduoti knygą galėčiau, tai jau reiktų pagalvoti – na, ypatingam literatūros mylėtojui, mėgstančiam būti autoriaus apsuktam apie pirštą, besižavintiems crazy fantazija, visokiomis keistomis istorijomis, kurios tikrai gali nutikti paprastam žmogui, ypač temstant ar ir visai sutemus.

Sunkiausias uždavinys man buvo pajusti kūrinio vientisumą ir negaliu labai pasigirti, kad pavyko. Bet gal atsiras apžavėtų skaitytojų, kurie duos užuominą, kame Atxagos žavesys slypi. Na, vis tik ne veltui gi turėtų būti tas pripažinimas, ką? Kažkaip nenoriu išeiti nugalėta, noriu būt nugalėjus.

Tarnaitės pasakojimas

tarnaites

Man ir pačiai keista, kodėl aš tiek ilgai neskaičiau šios knygos. Atsimenu, kad Martos dovanotą anglišką bandžiau skaityti, bet kažkaip buvo labai sunku, tai padėjau į šoną ir laukiau vertimo, o šio sulaukus dar porą metų palaikiau lentynoj, o be reikalo.

„Tarnaitės pasakojimas“ yra įspūdinga knyga. Paprastai aš po tokios knygos nieko nenoriu rašyti, nes ką gi gali rašyti apie labai gerą knygą, išskyrus tai, kad ji labai gera. Ir kad ji ne veltui yra visuose įmanomuose knygų šimtukuose, tūkstantukuose ir visuose kituose -ukuose.

Be savo gerumo, ji dar yra baisi. Ir nepaisant to, kad parašyta senokai, preitam tūkstantmety, ji yra nerealiai aktuali (čia aš vėl paminėsiu prezidentą Trumpą arba kad ir valstiečius su visais savo reguliavimais, draudimais, sienomis ir visa kita) ir mane visada labiausiai gąsdina ta plonytė trapioji linija, kurią peržengus viskas pradeda negrąžinamai keistis. Kai greičiausiai žmonės galvoja, na, šitą mes dar galim pakentėti, tikrai blogiau nebegali būti, paskui, na, dar truputį toleruosime situaciją, pažiūrėsim, kas čia bus, o paskui staiga ateina momentas, kai tavo balso niekas nebeklauso, be to, kalbėti pasidaro per daug pavojinga. O pabėgti – per vėlu. Lietuva išgyveno panašų scenarijų apie 1945-uosius.

Ir kas keisčiausia, kad vėliau, po pokyčio, kai revoliucija suvalgo savo vaikus, niekas naujojoje sistemoje nebenori būti, niekas ja nebetiki, bet nebėra kaip grįžti atgal, turi praeiti pusė šimtmečio, kad subręstų kita revoliucija.

Tai be galo gili, išmintinga, įžvalgi knyga. A must read.

 

Jaunoji nuotaka

jaunoji-nuotaka-1

Į Baricco žiūrėti objektyviai po “Šilko” yra labai sunku. “Šilkas” yra tokia šventoji aureolė, kuri autorių visaip pateisina iš išteisina ir priverčia vėl ir vėl prie jo sugrįžti. Aš jau beveik buvau pasižadėjus nieko Baricco nebeskaityti, nes vis tiek už “Šilką” nieko geriau nebuvo, na, gal tik “Novečentas”, tik jau nelabai ir atsimenu, kuris pirmiau buvo. Bet visus mano planus sujaukė biblioteka, kur štai lentynoje puikuojasi “Jaunoji nuotaka” ir tokia visai nestora, kad gal imsiu ir perskaitysiu, nes neužims gi daug laiko.

Skaičiau ir man tokie dviprasmiški jausmai sukosi galvoje: skaitau ir įdomu, ir mėgaujuosi, labai įtraukė ta tokia mistiška atmosfera, knygos veikėjai tokie kažkokie nežemiški, tik vienu kojos piršteliu liečiantys grindis, tokie, kokiais gali būti tik nepančiojamas šios žemės kasdieninių išgyvenimo rūpesčių, t.y. labai turtingi. Ir laikas toks išplaukęs, nesuprasi, ar amžiaus pradžia, ar pabaiga, gal net nelabai ir svarbu. Ir gena smalsumas sužinoti, kaip viskas baigsis, kaip autorius išsisuks iš šito mistinio rūko. O išsisuko kuo papraščiausiai. Nebūtinai taip, kad man labai būtų patikę. Sakyčiau, lengviausiu būdu. Taip kad pabaigos neužskaitau. Negražu murkdyti skaitytojus mistinėje migloje, o paskui vienu mostu atitraukti užuolaidą, uždegti šviesą ir pareikšti, kad spektaklis baigtas, skirstomės.

Nepaisant neužskaitytos pabaigos, knyga vis tiek turi kažką tokio, kas įstringa ir išlieka. Būtina perskaityti Baricco fanams. Niekaip nerekomenduoju teisingos meilės (kad ir ką tai reikštų) propaguotojams, ištvirkusios tautos gelbėtojams ir griežtų pažiūrų piliečiams alia Širinskienė ir pan.

Sirakūzai

sirakuzai

Knyga apie fasadus ir tai, kas už fasadų. Tokia gerokai išprotėjusi. Štai eina dvi gražios sutuoktinių poros, įkandin nuostabaus grožio mergaitė. Stilingi, išsilavinę, savoj šaly net kažkiek žvaigždės, žodžiu, žiūri į juos praeinančius pro kavinukę Sirakūzuose ir grožiesi, gal net truputį pavyduliauji gero stiliaus, manierų, bet kokia apgaulinga šita išorė – kai sužinai, pagalvoji, velniop, tas geras stilius iš aristokratiškos manieros.

Kiekviena pora turi savo nematomą, viešai nedemonstruojamą pasaulį – vieną bendrą ir tada dar kiekvienas atskirai. Delia E praskleidžia skaitytojui užuolaidą į šių dviejų porų gyvenimą, nesu įsitikinusi, kad visi nori ten pažiūrėti. Nors iš tikro, jei neturi rožinių akinių, tai gal nieko ten tokio negirdėto-nematyto ir nėra – santuoka yra sunkus darbas ir ne visiems sekasi jį gerai dirbti ilgą laiką. O dar kai sužinai, nuo ko prasideda santykiai – kai kurie jau nuo pat pradžių užprogramuoti nesėkmei…

Man labai patiko, kaip autorė tuos satykius varto ir skalbia. Gyvenimiškai ir nesumeluotai, taip, kaip tikrai galėjo būti. Mergaitės Snow – vilkas auksinio avinėlio kailyje – gal mažiau įtikinanti, bet, manau, jos paveikslas yra epizodinis, tam kad geriau atskeisti suaugusiųjų charakterius ir išprovokuoti kulminaciją.

Goodreads įvertinau knygą 4/5. Truputį avansu, nes bendras reitingas man atrodo mažokas. Tokia santykių matematika.

God-Shaped Hole

god shaped

Pastaruoju metu mečiau keletą knygų. Galvoju, gal verta paminėti ir tas pamestąsias, pasidalinti, gal paieškoti advokatų, kad knygą apgintų. Tad jei tokia atsiranda mano nebaigtųjų sąraše, atsiliepkit, įtikinkit, kad suklydau. Kaip jau tikriausiai esu minėjusi, klausomas knygas dažniausiai metu, nes per sudėtingos klausymui (dažniausiai dėl knygos struktūros) arba štai toks variantas.

Šios perklausiau gal 2-3 valandas, goodreads vertinimas ir knygos pradžia suteikė vilčių, kad gausiu tai, ko norėjau – lengvo ir atpalaiduojančio klausymo, nereikalaujančio per daug įtemptų smegenų. O paskui laukiau laukiau ir niekaip nesulaukiau, kad knyga normaliai prasidėtų – viskas kas garsais liejosi man į ausis – rožinis, pūkuotas šviežio įsimylėjimo veblenimas, isterijos atsikėlus ir neradus mylimojo šalia ir t.t. Vienas akių vartymas. Na, ir galiausiai pats mylimasis – dieviškas toksai, jau dievuliau, kokio gerumo, supratingumo ir kalbantis tik tai, ką moterys nori girdėti. Ir kiek pasaulyje vyrų, kurie tokie jau meistrai kalbėjimo tai, ką moteris nori girdėti? Du kokie. Ir tie – makaronų kabintojai.

Žodžiu, nors ir buvo gaila išklausyto laiko, bet nusprendžiau, kad neverta toliau gaišti. Tiek jau to, leidžiuosi toliau į paieškas ir laukiu rekomendacijų.

House of Names

the house of names

Padariau vieną klaidą su šia knyga – pagooglinau graikų mitą apie Agamemnoną, pagal kurį parašyta knyga. O tai juk beveik tas pats, kaip atsiversti ir paskaityti knygos pabaigą… Manau, kad būčiau gal ilgiau išlaikius įtampą nežinodama, kurlink nuvažiuos siužetas.

Iš tiesų tai knygos pradžia tai tikrai intriguojanti ir įtraukianti, tačiau, persivertus į antrą knygos pusę, mano manymu, autorius įtampos ir intrigos nebeišlaiko, ir tikrai ne tik todėl, kad pagooglinau. Gal labiau todėl, kad nuo labai įtikinančio Klitemnestros balso pereina prie ne tokio įdomaus ir stipraus Oresto, kuris tiesiog nebeišveža knygos? Kažkoks blankus ir nelabai įdomus personažas su neaiškiu pagrobimu, nesidomėjimu sesers ir tėvo likimu ir t.t. O gal dėl to, kad su Klitemnestra man legva susitapatinti – būdama jos situacijoje dar ne tokį drabužį vyrui išausčiau.

Taigi, dėkinga šiai knygai už mitą, kurį dabar gerai atsiminsiu. Bandysiu kitas Colm Toibin knygas, manau, geriau seksis.

 

Originalai. Kaip nesitaikstantys su taisyklėmis keičia pasaulį

originalai

Kad perskaitę knygą tapsite dideliais originalais, tai nesitikėkite. Stebuklingo recepto knygoje nėra. Bendrai gal ir yra, tik niekas kažkaip nenori juo patikėti. Tas stebuklingas receptas yra – darbas, darbas, darbas. Jei dirbsi, bandysi, suksi galvą, gal pasiseks, o gal ir nepasiseks. Mes visada žinome tik apie sėkmingas istorijas, na, dar apie nesėkmingas sėkmingai prasidėjusių istorijų pabaigas, iš kurių turime kažko pasimokyti, nors iš svetimų klaidų gi niekas nesimoko. Ar ne paradoksas, kad šią knygą parašęs žmogus pats realiai nėra sukūręs jokio bingo dalyko, na, išskyrus suvestinę apie originalias idėjas?

Tenka pabučiuoti labai daug varlių, kol randi princą.

Originalumas – tai drąsa ir pasverta rizika išbandyti kažką naujo, kažką kas nebūtinai pasiteisins, nebūtinai atsipirks. Kiek iš mūsų pasiruošę nusiristi nuo patogios sofos ir po darbo vėl eiti į originalumo paieškas? Kiek varlių pasiruošei pabučiuoti? Tik tie drąsuoliai, pasiruošę į savo idėją sukišti visas savo santaupas ir išnaudoti visą laisvalaikį, nebijantys, kad nieko nesigaus.

O bet tačiau autorius teigia, kad kuo daugiau idėjų sukaupi, tuo didesnė tikimybė pataikyti: “Originalūs kūrėjai sukuria daugybę idėjų, kurios tėra keistos mutacijos, aklagatviai ir visiškos nesėkmės. Bet tokios nesėkmės atsiperka, nes jie sukaupia didelį ypač novatoriškų idėjų telkinį.”

Tai jei mėgsti sėdėti ant sofos ir svajoti apie milijonus iš savo cool idėjos, tai sėkmės. Ypač, jei sėdi ir skaitai knygą (ir tikriausiai svajoji parašyti pačią geriausią – savąją) apie originalumą.

Šiaip labai smagi knyga, man visada patinka apie tas sėkmės istorijas paskaityti ir pasvajoti, kad dar ne vakaras. Arba pagalvoti, kad viskas ok, man labiau patinka ant sofos skaityti, aš nesu pasiruošusi skirti tiek laiko (10,000 valandų) ir neperskaityti tiek knygų bei prisiimti tiek rizikos.

Tačiau viskas gi prasideda nuo mažų žingsnelių – gal knygoje yra ta mintis, kuri padės, sumotyvuos ir paskatins. Čia tikrai yra gerų minčių, kurias galima panaudoti ir paprastam kasdieniame gyvenime ar darbe. Apie tai, kaip pripratinti auditoriją prie novatoriškų idėjų, kaip kalbėtis su potencialiais investuotojais, truputis psichologijos, truputis gyvenimo režisūros. Parašiau ir sugalvojau, kad vis dėlto turiu pakeisti knygos vertinimą goodreads 🙂

Apgailestaudami dėl originalumo pasaulyje stygiaus, kaltiname kūribingumo stoką. Jei žmonėms kiltų daugiau novatoriškų idėjų, visiems būtų geriau. Bet iš tiesų didžiausias kliuvinys originalumui – ne idėjų stygius, o jų atranka.