Normal People

Image result for sally rooney normal people

Jau senokai vos užėję į kokį anglakalbį knygyną, šią knygą rasite pirmūniškai išstatytą pirmose eilėse. “Normal People” yra 2018 m. Costa premijos laimėtoja, ir, kiek pastebėjau, mėgstama kritikų.

Jei nuoširdžiai – knyga parašyta labai gerai, galima sakyti, puikiai, turint omeny kokia jauna yra knygos autorė, už tai jai bravo. Tik mano pirminiai jausmai tokie reervuoti buvo, labai jau knyga mėgautis traukdė melancholija, kuri slenka ir sėlina per visą knygą, užslegia veikėjus ir prislegia nuotaiką, gal ji man yra sunkiai suvirškinama, nes aš kaip tik išmanau vengiu tokios nuotaikos, o tada jau ir knygos, tikriausiai.

Labiausiai tai įstrigo vienatvės ir noro priklausyti jausmas – sakyčiau tobulai aprašytos situacijos, populiarumo kaina mokykloje, universitete. Toks iki skausmo pažįstamas jausmas, kuris, ačiū dievui, vis mažiau ir mažiau aktualus, bet tuomet… Visiems iki skausmo pažįstama. Tik vienaip populiariesiems, o kitaip – nepopuliariems. Nepaisant kartų niekada nesikeičiantis, tik gal dabar labiau primenantis Matrix’ą – jei tavęs kažkur nėra, ar tu iš vis tada egzistuoji? Arba neegzistuoji ir net to nežinai, nesuvoki.

Knygoje abu veikėjai niekaip nepatenka į reikiamą sūpynių pusę – mokykloje Connel populiarus, o Marianne – ne, universitete – atvirkščiai, ir atrodo, kad tas nevykęs sūpavimasis niekaip nepalengvina jų santykių, neleidžia įsivažiuoti, sukurti neatšaukiamą pasitikėjimą vienas kitu, išvengti nepasakytų frazių, nepasidalintų ateities planų. Būti neišvengiamame savo meilės burbule. Kuris ir yra būtent burbulas – nes vis netikėtai patiems mylintiems (net nesiryžtu jų vadinti įsimylėjeliais) subliūkšta. Pukšt. Ir viskas.

Labai stiprūs charakteriai – Connel ir Marriane. Gera knyga. Tik, žinoma, ne visiems rekomenduočiau. Labiau tiems, kurie mėgsta svariau.

 

 

Žiemos atostogų tankas

Priekis

Kartais tenka ištestuoti knygas prieš duodant jas vaikams. Kad nebūtų tokių kuriozų, kaip kad visai neseniai vienoje iš knygelių drambliui draugas lygintuvu “gydė” skaudančią nugarą. Galima pamoralizuoti, kad šitaip nesaugu, negalima ir t.t., bet niekada nežinai, kas galiausiai užsiliks vaiko galvoje.

Knyga pasakoja apie dienas prieš ir sausio 13-ąją. Tomis dienomis buvau vos perkopusi dešmtmetį, bet pačius įvykius labai gerai atsimenu, labai jaudinuosi ir tą sausio naktį labai bijojau ir verkiau. Tad buvo įdomu paskaityti, kaip tą dieną išgyveno kiti vaikai.

Šioje knygoje sausio įvykiai yra parodomi kiek kitokia nuotaika nei esame pripratę kalbėti (dažniausiai graudulingai) apie šią svarbią dieną. Tai buvo tikras karas berniukams, kurie iki tol karą matydavo filmuose ir žaisdavo įsivaizduojamą kiemuose bei aplink Šiaurės miestelį, kuriame buvo sovietinė karinė bazė.  Jų žaidimai šiek tiek pavojingi, bet tuo metu buvo tokia atmosfera – rizikos ir nebaimės. Pavojus ir rizika knygoje ir sukuria didžiausią intrigą ir gniaužia kvapą – o to ir reikia knygai, kad vaikai suklustų ir įsiklausytų, ar ne?

Man labai patiko. Paskaitykit kartu su vaikais.

 

Mano vaikai…

Mano vaikai...

Aš esu absoliuti Guzel Jachinos fanė. Kai skaitau jos knygas – noriu, kad niekada nesibaigtų. Netgi kai tekstas šiek tiek užtęstas kokioj vietoj, man tai yra visiškas privalumas. Aš tam tekste plūduriuoju, juo grožiuosi, įsijaučiu ir gyvenu. Ir gailiu, kad perskaitysiu, ir nežinia kiek reikės laukti iki kitos knygos.

Šioje knygoje vėl (kaip ir nuostabiojoje “Zuleicha atmerkia akis“) susiduriam su istorijos nublokštu žmogumi. Atsimenu, kai nugirsdavau apie Pavolgio vokiečius, tai visada nusistebėdavau, kaip jie ten atsidūrė, tie vokiečiai prie Volgos – tai štai šioje knygoje visa jų istorija – neapsakomai įdomu vien iš istorinės pusės. Viena valdžia sugundo atvykti, kitai knieti svetimkūnius išstumti ir sunaikinti, praskiesti. Tose istorijų kryžkelėse šulmeisteris Bachas – gan izoliuotos, praėjusiuose amžiuose užstrigusios vokiečių bendruomenės mokytojas, kurio ramią dienų vagą daug stipriau nei istoriniai įvykiai sudrumsčia meilė savo nematytai mokinei (aha, mokslas vyksta per širmą, musulmoniškai taip). Apie jį ši istorija. Jo meilę ir meilės vaisius. Apie pasirinkimus. Apie tai, kaip mylėdamas žmogų, turi mylėti ir tą, kurį myli tavo mylimas žmogus.

Jachinos veikėjai yra stipriausia knygos pusė. Išjausti, išgalvoti, sudėlioti, kad niekada nesuabejosi nei jų motyvacija, nei poelgiais, nei pasirinkimais. Labai stipru. Dėl to ir skaitau Jachiną apsalus. Labai labai rekomenduoju.

Bėgūnai

tokarczuk-begunai-erdvinis_1556633161-99291cb2e232d754db2e8c7019b625ad.jpg

Šią knygą į rankas paėmiau kiek išėjo neutraliai nusiteikusi. Žinoma, kažkokie lūkesčiai buvo, bet labai atsargūs, nes su Bookerio premijos knyga gali visaip nutikti, galibūt, kad visai nesuprasiu, už ką premija įteikta. Ir knygos pradžia kiek nugąsdino, nes beveik tikėjaus romano – o čia lyg ir apsakymai, lyg ir miniatiūros – pasimečiau. Tada ėjau ieškoti siūl galo (nesamo tikriausiai) ir paskaičiau interviu su autore, kur ji sako taip:

– Kadaise sakėte, kad jūsų sąmonė epizodinė, todėl apsakymas – natūraliausia literatūros forma. Kas toji „epizodinė sąmonė“?

Ir tada knygą pradėjau skaityti visai kitomis akimis (bitės). Tik tai nereiškia, kad dėl kitokio skaitymo lengviau ją suprasti ar tuo labiau aprašyti.

– Kalbėjimo būdas „Bėgūnuose“ man atrodo tikroviškas. Taip atrodo pasaulis: jis susideda iš pavienių pastebėjimų. Iš tarpusavyje nesusijusių dalykų. Panašus į šiuolaikinio judraus žmogaus gyvenimą. Jam pavaizduoti tinkamiausia fragmentiška, nervinga, trūkinėjanti forma. Pasitikiu skaitytoju. Manau, jis panašus į mane. Ir greitas.

Su “Bėgūnais” dabar gyvenu nuolat, nors jau pora knygų po jų perskaityta. Tie bėgūnai bėga iš paskos -visokios istorijų dalelės, nuotrupos ir keisčiausios istorijos, pvz., apie tai kaip jaučiasi butas, kai šeimininkas iškeliauja.

“Butas nesupranta, kas atsitiko. Butui atrodo, kad savininkas numirė. Nuo to laiko, kai trinktelėjo durys ir raktas brakštelėjo spynoje, visi garsai atskinda čionai prislopinti, netekę atspalvių ir briaunų, tarsi būtų kokios išblukusios dėmės.”

…arba kaip pervargusi moteris užsimiršta / ilsisi (?) važinėdama pirmyn atgal metro. Arba vyras pameta žmoną, o gal ne, žmona pameta vyrą? Ir noro išlaikyti kūną nesugedusį beprotystė – kaip bandymas apgauti laiką ir prasitęsti kelionę. O ir pati kelionė kaip paralelinė visata – juk taip būna, kai iškeliauji – visi pasiliekantieji lieka toje realybėje ir toje paralelėje, o tu jau visai kitoje. Ir staiga išvažiavusieji ir likusieji nebesusišneka, o ir kaip galėtų, juk keliaujantysis kaip ta Šredingerio katė – tuo pačiu metu ir yra, ir jau nebe.

Oro uostai, traukiniai, vaikščiotojai ir trepsėtojai blaškosi mintyse, o kai sugauni, kad jie iš “Bėgūnų” – vis iš naujo nustembi – ir vėl iš ten.

Tikrai ne masinio skaitymo knyga, bet aš jau turiu galvoje keletą knygų žiurkių, kurioms, žinau, patiks. Kad ir kaip keistai gali atrodyti, labai tinka atostogoms, nes atostogos – judėjimo metas.

Ištrauka.

My Sister, the Serial Killer

Hmm… Mmm… Kartais tikrai sunku suprasti komisijas, renkančias įvairių premijų knygas nugalėtojas. My Sister, the Serial Killer tiek šmėžavo įvairiuose sąrašuose, kad nusprendžiau išbandyti.

Nesakau, kad knyga nieko gero, vien dėl egzotikos visai įdomu ją paskaityt, bet kad būtų kažkas labai wow, na, tikrai ne. Kažko man joje trūksta, sunku net sugalvoti ko – druskos gal? Gal išbaigtumo, o gal gilumo (knyga tik 4 valandos klausymo – pusė vidutinės knygos apimties). Sutikčiau, kad egzotiška, bet jei skaitytoja skaičius Chimamanda Ngozi Adichie, tai panaši Nigerijos egzotika jau nebe naujiena.

Pagrindinis knygos akcentas yra seserys rimtoji Korede ir atsipūtus gražuolė Ayoola, po kurios kojomis vyrai krenta kaip lapai – tiesiogine žodžio prasme plius dar lapai kruvini, nes gražuolė nelabai valdos ir savo gerbėjus papjauna iš tėvo paveldėtu peiliu. O paskui skambina rimtajai seseriai, dievagojasi, kad tai buvus savigyna ir maldauja seserį gelbėt (pvz., iššveist kruviną vonią). Dabar tenka įsijungti nigerietišką pasaulio supratimą, kur šeima, klanas, giminė yra svarbiausias dalykas pasaulyje – tada gal papraščiau suvokti, kodėl sesuo visada atskuba žudikei į pagalbą. Net tada, kai Ayoola nusprendžia nukabinti Korede simpatiją, kolegą gydytoją. Paliksiu truputį intrigos.

Tai toks knygos įdomumas – pagal pavadinimą turėtų būt koks trileris, o iš tikrųjų tai psihologinė seserų drama. Gal ir ok, neapsisprendžiu. Autorė dar labai jaunutė, manau, bus dar gerų knygų.

Atskirai kartu

Image result for atskirai kartu

Skaičiau aš “Atskirai kartu” ir galvojau, kaip čia taip sugalvojau prašauti su šita knyga. Tokias knygas paskutiniu metu vadinu “tralialiuškomis” – kas reiškia, kad autorius daug plepa, bet mažai pasako. Bet va, susigundžiau, tai skaitau, labiausiai iš noro pasitvirtinti, ar viskas bus taip, kaip pradėjus skaityti aišku, kad bus, o gal autorė ims ir nustebins kokiu netikėtu posūkiu (o aš liksiu nesužinojusi). Nenustebino, vienu žodžiu, tai jei turite fantazijos, kas gali atsitikti niekada nesusitinkantiems kambariokams, tai, jūs teisi, taip ir atsitiks.

O dabar pasakysiu keletą gerų dalykų apie knygą, nes jei jau skaičiau, tai, matyt, kad buvo. Pirma, galėtų būti puiki romantinė komedija (tikriausiai ir bus, neabejoju, kad kinostudijos, jei dar nepagriebė, tai tikrai pasigriebs) – prisipažįstu, kad atsipalaidavimui mielai žiūrėčiau ir net gal pabliaučiau kurioj nors vietoj.

Antra, kad ir nelabai giliai, bet knyga užgriebia smurto artimoje aplinkoje temą. Ir užgriebia subtiliai – smurtas gali būti ne tik fizinis, bet ir psichologinis, kai auka net nelabai suvokia, kad prieš ją smurtaujama. Šitą liniją labai užskaitau, nes gražiai parodo, kaip su tokiais reikalais reikia tvarkytis, kaip reikia nuo to pasveikti ir t.t.

Trečia, pagrindinė veikėja Tifė kažkokia, kad ir cukruotai, bet simpatiška gerietė – kartais norisi ir apie tokius paskaityti, ir bent jau knygoje pabūti su rožiniais akiniais. Žodžiu,  knyga yra puikus tralialiuškinių knygų pavyzdys, skaitykite mėgaudamosi atostogomis.

The Mother-in-Law / Anyta

Anyta - Sally Hepworth

Norėjau kažko paprasto, atsargiai pradėjau klausyti šios knygos per daug nieko nesitikėdama, dar net akis pavartydama dėl knygos pavadinimo (“Uošvienė” aka anyta, na, žemaičiuos tokio žodžio kaip “anyta” neišgirsit), o aptikau visai neblogą trilerį. Tokį page turner, kad klausyti net erzino, nes atrodė, kad knygą tikrai skaityčiau daug greičiau, tad klausiau kiekvieną laisvą minutę.

Be “puslapius” vejančios intrigos – kas gi atsitiko – labiausiai man patiko knygos veikėjai – vienos šeimos nariai. Patiko, kad autorė nepasilengvino sau gyvenimo su pikta anyta ir gerute sūnaus žmona arba atvirkščiai. Net galima pasakyti, kad visi veikėjai tokie kaip ir visai ne blogiečiai, bet vis tiek kažkas bloga nutinka, o ir motyvų lyg ir vienas, ir kitas išlenda tai vienam, tai kitam veikėjui, taip kad teisingumo svarsyklės svyruoja pirmyn atgal – grynas malonumas.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „the mother in law book“

 

Nieko daugiau ir nepasakosiu, pabaiga gal ir ne tobula, bet visos knygos malonumas ir pabaigą atpirko – per daug nesikabinėsiu. Jei pakliūs į rankas, paskaityk. Truputis atgaivos nuo moterų traukiniuose, languose, rūkuose ir kituose objektuse.

 

Nemirtingieji

Image result for nemirtingieji chloe benjamin

Visai netikėtai apturėjau malonų skaitymą. Knyga nuolatos šmėžavo visokiuose geriausiuose sąrašuose ir -ukuose, neprisimenu, kodėl vis nesusigundžiau jos perklausyti audible, gal paskaičiau kokių nekokių komentarų? Iš štai po ranka papuolė (leidykla davė – jokių stebuklingų papuolimų nebuvo), pradėjau skaityt ir skaniai suskaičiau.

Nesinori pradėt neigiamai, bet kažkas vis kirba galvoj sudėlioti, kodėl ši knyga yra tikrai gera, bet nėra labai labai gera. Goodreads dėti tris gerokai per maža, o iki keturių kažko trūksta – kol parašysiu, gal sugalvosiu tą vertinimą. Truputį kliuvo vertimas, kur ne kur darėsi ištęsta ar nuobodoka, gal kai kurie charakterių posūkiai atrodė lyg atsiradę iš niekur (kai pasijauti lyg kažkuriuos puslapius būtum pramiegojus), ir šiaip vietom gal autorė persisengė norėdama viską sukišt į vieną knygą, bet šiaip “Nemirtingieji” papuolė tarp tų, kurios būna tampomos rankinuke, nes gal turėsiu bent dešimt minučių kažkur paskaityti – o tai jau yra rodiklis. Buvo smalsu, vedė intriga, skaitėsi lengvai ir greitai.

Istorija? Keturi vaikai – broliai ir seserys – sugalvoja nueiti pas aiškiaregę sužinoti savo mirties datos. Sužinoti likimo kvailiukai eina po vieną ir, žinoma, yra siaubingai nugąsdinami jiems pasakytų datų. O tos datos jų atmintyje įsirašo aukso raidėm, kurių nei “atmatysi”, nei pamirši girdėjęs. Ar žmogus gali užsiprogramuoti gyventi iki? O gal aiškiaregė tikrai kažką “mato”? Ar tikrai esi savo likimo kalvis, ar kažkas kitas nukala likimo takelį? Ar toks “žinojimas” daro įtaką gyvenimo pasirinkimams?

Sako, skaitytojams patinka knygos, kuriose jie kažką randa savo. Na, tai man vaikystėj kaime puseserė irgi kažkaip matematiškai “išbūrė” mirties metus. Paskui išsigandus ramino, nes pradėjau bliauti kaip reikalas – stebuklingos formulės rezultatas man visai nepatiko. Ar atsimenu tą skaičių? Aišku, kad atsimenu! Ir negaliu pamiršt! O pusseserė garantuotai viską seniai pamiršo, net patį būrimo faktą ir stebuklingą formulę, kaip ir visus kitus vaikystės reikalus, kuriuos jai pasakoju, o ji kvatojas ir netiki, kad taip buvo. Žodžiu, nėr teisybės šiam pasauly – visada pamiršti visai ne tą, ką reikia.

Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą

Image result for smiltės ir vėjaus kelione

Koks gražus dailininkės Urtės Kraniauskaitės viršelis! Būtent jis ir patraukė mano dėmesį. Labai gražus.

Ginos Viliūnės knyga apie ruonius ir grožinė, ir pažintinė. Sakyčiau, kaip pažintinė man ji patiko labiau nei kaip grožinė. Grožinei kažko pritrūko – gal vientisumo, gal nuoseklumo. Truputį mane erzino kaip sudėlioti veikėjų charakteriai ir motyvai – pvz., truputį paspoilinsiu – ruonių šeimynėlė – mama ir du ruoniukai – iš muziejaus paleidžiami į laisvę. Vietoj to, kad mama ruonė prižiūrėtų niekada laisvėje nebuvusius vaikus – ji plaukia nesidairydama į savo gimtąją salą. Nelabai mamiškas elgesys. Na, savaime suprantama, kad vaikai užsižiopso ir pasimeta (ir čia prasideda nuotykiai). Kaip ir nebloga tema su vaikais padiskutuoti, bet jei paklaus: “O kodėl mama nepalaukė, kodėl neprižiūrėjo savo vaikų?”

Kaip pažintinė knygutė – įdomi – daug faktų apie ruonius, yra žemėlapis, kuriame galima sekti ruoniukų kelionę, informacijos apie ruonių gydymo vietas, gražios iliustracijos, tad nekreipiant dėmesio į man užkliuvusius dalykus, bus geras skaitinys 4-6 metų pupuliukams, kam skaito mamos ir tėčiai, ir 6-9 pupuliams, kurie skaito patys.

Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Image result for nustokim krupcioti

Knygą perskaičiau vienu prisėdimu – kaip kokį trilerį – kai tiesiog negali sustoti. Pačiai keista buvo. Dar keistesnis jausmas apėmė, kad ši knyga yra labiausiai patriotinė iš visų, kiek esu skaičius. Tikrai po jokios knygos, strapsnio ar dar kokio skaitymo nesijaučiau tokio pasididžiavimo savo valstybe ir jos vadove (dažnesnis būna svetimos gėdos jausmas dėl vadovų nekompetencijos ir nusišnekėjimų). Dėl to perskaičius sąmoningai norėjau padaryti pertrauką tarp knygos ir apžvalgos, kad truputį nusistovėtų emocijos ir apžvalga netaptų šlovinanti (vis dėlto knygos autorė yra Prezidentei artimos aplinkos žmogus, tad negali sakyti, kad visiškai nešališka).

Labiausiai, žinoma, intrigavo visos tos pilkos istorijos vietos, kai Prezidentė nepaaiškindavo, rodos, tokių visiškai neįmanomų sprendimų – atsimenu, kaip sutrikusi jaučiausi, kai nebuvo priimtas Obamos kvietimas ir t.t. Nuolatos kirbėjo jausmas – “kas ten vyksta, ko pasakyti negali prezidentė, negi suklydo darydama sprendimą?” Tos vietos surašytos ir paaiškintos, o neįmanomi sprendimai, atsiskleidžia kitoje šviesoje.

Skaitydama matau Prezidentę, moterį, apspistą šakalų ir hienų ir laukiančių tos klaidos, kuria galėtų pasinaudoti nustumdami ją į šalikelę. Man yra nesuvokiama, kiek stiprybės ir tvirtumo turi turėti žmogus, kad šitiek atstovėtų. Net tada, kai artimiausias ratas nepalaiko ir bando įtikinti kitaip. Daiva Ulbinaitė labai pabrėžia aštrią Prezidentės intuiciją, susitelkimą ir bekompromisį naudos Lietuvai siekimą.

Ir atmetu visokiausius visų priekaištus apie šaltumą, griežtumą ir visokias kitas tralialiuškas. Ar daugiau jausmų reikalaujama dėl prezidentės lyties? Didesnis populiarumas dėl nubrauktos fake ašaros? Neturime teisės prašyti ir kietumo, ir švelnumo, ir kad visiems mums įtiktų ir patiktų. Sunkiais momentais, žinia, visada padeda humoras: “Aš iki šiol juokauju, kad dirbau ir vazonu – pastato tave kaip vazoną, o visi eina, stoja ir fotografuojasi. Vis dėlto kuo toliau, tuo geriau supratau, kad dėmesys žmogui – ne ką menkesnė, o labai svarbi šio darbo dalis.” Pastovėkit jūs šypsodamiesi, kai užkulisiuose keikiasi Putinas.

Nesu didelė Užkalnio skaitytoja, bet apie prezidentę paskaičiau ir dar pacituosiu:

“D. Grybauskaitė per tą dešimtmetį nešė ant savo pečių daugiau, negu normalus žmogus būtų pakėlęs per gyvenimą, ir nešė nesiskųsdama ir nė karto neparodydama, kad jai sunku arba kad nusibodo”.

 

Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu

Šia knyga susidomėjau perskaičius straipsnį žurnale. Niekada nebuvau girdėjus apie Dailininkų kelią, o Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos prikaustė, kad negalėjau akių atplėšt. Ir žinoma, įsirašiau kelią į to do sąrašą. Ir ne svajonių, o realybės – kai tik pasitaikys proga. Visaip modeliuoju, kad kuo greičiau pasitaikytų.

Šiaip pati knyga tikrai nėra kelionės vadovas. Kelionė yra knygos fonas – ėjimas yra puikus būdas kalbėtis, išsikalbėti. Arba tylėti. Gal knygoj labiau tikėjaus, kad autorė paprovokuos kunigą įvairiais klausimais – bet arba autorė nelabai provokatorė, arba kunigas nebeišprovokuojamas, žodžių žonglierius, visada turintis atsakymą. Iš tikro, jis pats labiau provokuoja autorę ir knyga tuo momentu kaskart netikėtai pakeičia kryptį – kalbinamasis tampa kalbintoju, klibintoju nepatogių temų ir klausimų, apie kuriuos gal nesinori kalbėti.

Kiek nustebino kai kurios autorės reakcijos, vis atsiversdavau pasižiūrėti, kiek gi autorei metų ir kraipydavau galvą, kad, na, gyvenimo ragavus moteris neturėtų gal reaguot kaip princesė ant žirnio (nesvarbu, kad skaito pasakas). Bet šiaip – skaityti galima, lėčiau sustojant prie Aleksandravičiaus (ypač) ar Toliato paprastais žodžiais pasakomų paprastai genialių dalykų.  Jie užsiliks galvoje, gal vis sugrįš. Tik šiaip pagalvojau, koks nelabai vykęs daugelio mūsų (tų, kurie nebeprincesiško amžiaus) satykis su katalikybe – paviršutiniškas, atpoteriautas už pliusą kunigo sąsiuvinuke. Be didelių kam, su kuo ir kodėl. Kažkaip gaila. Bet gal būtent todėl ir populiarios Toliato knygos? Žmonės jaučia stygių ir ieško. Ieškojimas irgi yra kelias.

 

Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja

Image result for kiaulystės dėsniai kiaulėms negalioja

Šios knygos viršeliui – 100 balų. Pamatai ir neįmanoma nenorėti perskaityti. O po viršeliu dar ir gera puikiai papasakota istorija.

Trys stambios alia negražios mergaitės (apie grožį atskira tema, gi jau žinom, kad “Grožis kaip žaizda”, tai per daug ir nesiplėsiu) ir neįgalus vyrukas. Būtų galima graudentis, bambėti ant viso pasaulio ir begaliniai verkšlenti apie pasaulio neteisybes. Bet galima pasirinkti ir kitą kelią. Būtent dėl to labai rekomenduoju knygą visoms mergaitėms ir berniukams, kurie netelpa į populiarumo standartą ir grožio etaloną.

Taigi, Mirėja šiais metais prarado bjauriausios mergaitės mokykloje titulą. Konkursą, kurį suorganiavo jos vaikystės draugas “laimėjo” kita mergaitė, šiemet net antrosios vietos Mirėjai nepavyko gaut. Tad Mirėja kiek “nusivylus”, iš tiesų tai jau užgrūdinta dvejus metus turėto “kiaulaitės” (gražioji lietuvių kalba leidžia vertėjai gražiai išverst “kiaulę”) titulo, į kurį jau seniai nebekreipia dėmesio. Bet kitoms dviem mergaitėms šis titulas kerta į skaudžiausią vietą. Yra ir visokių kitokių reikalų ir nuoskaudų, kuriuos sudėjus naujai tituluota komanda sulimpa į vieną krūvą ir nusprendžia skaudulių-reikalų važiuoti tvarkyti į patį Paryžių. Dviračiais!

Kaip sekasi kelionė ir kaip kompanija tampa žvaigždėmis ir galiausiai kojomis išmina savo problemas – viskas linksmoje (apie rimtus reikalus) knygoje. Nenoriu per daug išpasakoti – gaila atimt skaitymo malonumą ir intrigą. Tegul būna visiems skaitytojams pavydys ir įkvėpimas kaip į save galima žiūrėti (o jei nemoki, reikia mokytis taip daryti) su lengva ironija ir humoru (kuris vienintelis gali išgelbėt pasaulį, žinoma, + meilė). Nes kai gali pasijuokt iš savęs pats – kitiem nebelieka iš ko tavyje juoktis.

O prie ko vaikinas neįgaliojo vežimėlyje sužinosit perskačiusios.

Labai labai rekomenduoju. Ačiū leidyklai “Debesų ganyklos” už knygą.

Sugriūva viskas

viskas sugriuba

Koks nuostabus viršelis! Bravo!

Su Chinua Achebe susipažinau 2016 m. Tad kartoju seną įrašą su nauju viršeliu.

Things Fall Apart

Įdomiai gavosi su Chinua. Žinoma, tai buvo kažkas tai tokio wow tada, kai knyga buvo parašyta – naujas balsas iš neregėtos Afrikos, pirmasis garsiai nuskambėjęs pasaulyje, bet šiandien, kaip jau yra Chimamanda Ngozi Adichie ir visai šviežia Yaa Gyasi su Homegoing, Chinua Achebe, manau, įgauna kitokį atspalvį, kitokią svarbą ir gula į kitokią lentyną. Na, nebe wow lentyną. Labiau ten prie kokios modernios klasikos, na, nesu klasifikacijų specialistė, kiti gal geriau galėtų pasakyti. Tiesiog atsirado daug kitų Afrikos balsų, kurie man jau ir skamba įdomiau, ir gal užrašyti geriau.

Na, o šitoje, knygoje, kaip kokioj lietuviškoj Žemaitės knygoj aprašomas Afrikos kaimas Umuofia, vieno iš kaimo lyderių – Okonkwo – gyvenimas. Labai daug dėmesio skiriama kaimo tradicijoms, kas po ko, kaip ir kodėl turi vykti, viskas labai griežtai apibrėžiama ir negali būti kitaip. Sakau, visai kaip Žemaitės laikais. Arba Paskenduolės – iškritai iš kaimo konteksto – eik skandintis, nes vis tiek nebus gyvenimo.

Taip gi būtų galima gyventi be pabaigos, bet atvažiuoja į kaimą misionieriai, tokie juokingi nesusipratėliai, kad kaimas jiems net išsiria žemės bažnyčiai statyti. Pažiūrėsim, kiek ta bažnyčia stovės pačioj blogiausioj įmanomoj vietoj – evil land, evil forest-  sakykim, afrikietiškoj nusidėjelių pekloj. O ta sau stovi ir dar net pasekėjų prirenka – ateina pokyčiai į kaimą. Pokyčiai ir pabaigos pradžia.

Verta paskaityti mėgstantiems užsidėti pliusą bandrojo išsilavinimo sąraše. Be paišaipos čia skaitykite, pati tą pliusą užsidėjau.

Dienų piramidės

Susigundžiau knyga sklandant gandui, kad verta laiko. Truputį privengiu novelių knygų, nes pradeda gera novele, o paskui palieka skaitytoją kankintis su likusiom nelabai vykusiom.

O Diana Opolskaitė maloniai nustebino. Kai jau perskaitai kelias noveles, žinai, kad su kiekviena lauk siurprizo. Netikėtos pabaigos arba netikėto posūkio, perspektyvos, lyg vaikščiotum įsivaizduodama, kad esi gražiai apsirengus, o pasirodo, kad rūbas išvirkščias, maža to – net nežinojai, kad čia blogoji pusė. Panašiai, kaip tam filme The Others su Nicole Kidman, kur pagrindinė veikėja galvojo, kad ją numirėliai persekioja, o pasirodė, kad ji pati mirus. Štai tokių siuprizų.

Ir, žinot, skaitydama pagalvojau, kad vis daugiau randasi lietuviškų autorių knygų, kurioms nebereikia lietuviško konteksto – jos pačios gali išeiti į pasaulį visokiom kalbom ir pas įvairiausius skaitytojus, ir bus suprastos taip, kaip mes suprantame. Be adaptavimo ir paaiškinimų išnašose. “Dienų piramidės”, manau, stoja į vieną gretą šalia tokių knygų. Ir beje, šioj man labiausiai patiko būtent paskutinioji novelė.

Sakmė apie Juzą

Image result for sakmė apie juzą

Žmonės nedovanoja, ko nesupranta.

Pirma, esu pasižadėjus turėt reikalų su klasika, čia yra bandymo pavyzdys, antra – dar knygų mugėje palaikiau tuos storus J.Baltušio dienoraščius naujai išleistus rankoje, pagalvojau, ir kas čia tokią plytą dabar skaitys – ir dar Baltušio, trečia, žinojau, kad Baltušis lyg ir išbrokytas, kažko, bet nelabai žinojau, kodėl. O ketvirta, “Sakmė apie Juzą” yra išversta į prancūzų kabą ir ne vieną kartą išleista Prancūcijoje, paskutinisyk lygtais 2010 m. ir, kaip sako Wiki: “1990 metais prancūzų kalba pasirodęs romanas „Sakmė apie Juzą“ apdovanotas prestižine Prix du Meilleur Livre Etranger (premija skiriama už Prancūzijoje išleistą geriausią metų užsienio autoriaus knygą).”

Vėl iš naujo: pirma, nusiteikiau paimti knygą į rankas visiškai neutraliai, nieko nesitikėdama, apie Baltušio išbraukimo iš sąrašų istoriją nieko nežinodama, net neskaitydama nugarėlės, apie ką knyga.

Ir žinot, skaičiau ir negalėjau atsistebėt. Nuolatos stebėjaus. Ir po pirmų puslapių pagalvojau, kad, žinot, mes skaitom ir grožimės Roy Jacobsen knygomis (nes šiaip esam skandinavų fanai), kaip jis aprašo gamtą, kaip aprašo žmogų gamtoje, kaip su mažai žodžių piešia salų gyventojų paveikslą. Skaičiau ir galvojau, jei ant šios knygos viršelio būtų ne lietuvio autoriaus vardas ir pavardė, ir iš kalbos nesuprastume, kad tai tikrai ne vertimas, nes kalba per daug artima, kaip žiūrėtume į šią knygą – nuostabų žmogaus paveikslą?

Mane labiausiai knygoje ir sukrėtė vienišo Juzos paveikslas (šiandien norintiems pajaust, kaip gyven Juza, reiktų atsijungt nuo fb ir interneto apskritai). Žmogaus, kuris yra tiesiog žmogus, ir kiti jam – tiesiog žmonės. Bet tie “tiesiog žmonės” niekada nerimsta – būti neutraliam ir nepalaikyti jokios pusės šiame pasaulyje yra neįmanomas ir labiausiai nepakenčiamas dalykas. Ypač sunkiais istoriniais lūžio momentais. Tad skaitydama (visur, kur tik įmanoma knygą tampiaus su savim) visą laiką drebėjau mintyse, kad tik neišlįstų koks tarybinis Baltušis, kad tik nesugadintų knygos ir skaitymo malonumo, ir stebėjaus, stebėjaus.

Tai yra ypatinga knyga. Labai aktuali. Visiškai nepasenusi, nors skaitant neapleido jausmas, kad skaitau mokyklai – ant tiek mūsų smegenys tų kaimiškų knygų mokykloje prikištos. Kurias mokykloj gal skaityti nei laikas, nei vieta (kad neatmušt noro skaityti). Visoms knygoms turi ateiti laikas. Šioji pas mane atėjo pačiu tinkamiausiu laiku. Net pačiai keista, bet labai rekomenduoju.