Sibiro haiku

sibiro haiku

Švelni knyga. Apie baisius dalykus taip švelniai, kad net užliūliuoja. Gal dėl to, kad nepaisant nesuvokiamo siaubo, ji pilna meilės? Kaip “Tarp pilkų debesų” yra knyga apie tremtį užsieniečiams, taip “Sibiro haiku” yra knyga apie Sibirą dabartiniams vaikams, kurie irgi yra savotiški užsieniečiai, gimę nepriklausomoje Lietuvoje, ir, jei labai nesusidūrę, net nelabai žinantys, kurioj pusėj tas Sibiras, kur neauga obuoliai. Bet, aišku, visiškai nededu šios knygos į vaikų lentyną. Kiekviena knyga yra ir suaugusiems, ypač vaikiška.

Atsimenu, mano tarybinėse pradinėse klasėse linksmai skaičiau eilėraštį apie tarybinį karį su tuščia rankove, visai nesupratau, ko ta rankovė tuščia. Kai supratau, tai apėmė toks slogutis, iki dabar prisiminus apima – labai aiškiai save matau garsiai skaitančią, bet nieko nesuprantančią pirmūnę. Įdomu, kaip gyvenimiškas Sibiro baisybes be paaiškinto konteksto suprastų dabartiniai išmaniųjų ekranų vaikai?  Kaip supras po upės ledu plaukiančių kūnų sceną? Gal kažkaip mistiškai, ypač po Hario Poterio? Gal tie kūnai – tai burtininkai, vandeniu besikeliantys į kitą pasaulį?

Labai rekomenduoju. Nors labai nemėgstu visokių “privalomų sąrašų” – tikra nesąmonė, bet tikrai manau, kad būtų naudinga ir prasminga skaityti ir išsiaiškinti visas šios knygos “tuščias rankoves”…

Advertisements

Pachinko

pachinko

“Pachinko” metų pabaigoje galima rasti beveik visuose geriausių šių metų knygų sąrašuose, kuriuos nagrinėju ieškodama naujos knygos klausymui. Žiūriu sąrašą, tada žiūriu, ar yra audible, tada paklausau, ar įmanoma klausyti – net ir po šitiekos žingsnių vis tiek ne visada pavyksta atsirinkti lengvai klausomą knygą. Tačiau su Patchinko – pats tas, linijinis realistiškas pasakojimas, aiški kalba (būna, kad skaitoma, pvz., su airišku akcentu – pusės neina suprasti).

“Tamsioji Japonijos pusė” – tokia mintis šovė į galvą, galvojant, kaip čia geriausia šitą knygą apibūdinti. Viskas nors ir biednai, bet taikiai ir ramiai prasideda Korėjoje – vis dar vienoje, tačiau Japonijos okupuotoje – būtent čia užsimezga šeimos kelias, vesiantis mus per kelias kartas. Likimas du nelaimėlius suveda į neįprastai laimingą santuoką, iš kurios gimsta Sunja –  štai ji lipdama per saldžioje laimėje užgimusias nelaimes atsiduria Japonijoje, kurioje korėjiečiai yra nematomi žmonės, gyvenantys siaubingomis sąlygomis, tai suvokiantys ir neturintis kitos išeities. Vėliau net tėvynės nebeturintys, nes šioji suskyla į dvi.

Ši knyga yra emigrantų knyga, nes, nepaisant to, iš kur, į kur migruojama, vis tiek gyvenimas svečioje šalyje emigrantui vienodai prasideda. O kadangi namuose pakankamai vargo ragavęs, emigrantas sukandęs dantis darbuojasi visus pralenkdamas, emigranto vaikas turi daug pasiekti, turi tobulai išmokti naują kalbą ir įsilieti į vietinę visuomenę. Ypač, kai nėra kur grįžti.

O kas per daiktas tas Pachinko, paaiškėja daug vėliau. Pachinko – labai Japonijoje populiarus žaidimas-automatas. Toks, sakyčiau maniakinis ir mums nelabai suprantamas. Na, o esmė jo tokia – faktai netikrinti, bet pagal knygą, pachinko automatų salonų verslas nėra labai garbingas, tad dažniausiai jų savininkai yra korėjiečiai, nes, kaip jau dažniausiai būna – emigrantams atitenka veiklos, kurių nesiima vietiniai. Tokie truputį alia naujieji rusai, toks vaizdas susidaro skaitant.

Ir dar: pachinko yra ant knygos viršelio, o norintiems labiau suprasti – filmukas apie pachinko čia.

Knyga labai įdomi iš istorinės pusės – iki tol knygoje pasakojama istorija buvo ne tik Japonijos, bet ir mano tamsioji mėnulio pusė. Tačiau nepasakyčiau, kad iš literatūrinės būtų kažkaip labai ypatinga, tad, kaip dažnai būna, kai tokios knygos atsiduria geriausių knygų -ukuose, į galvą lenda mintis, ar tikrai jau nebuvo geresnių šiais metais, jei ši knyga laikoma tokia ypatinga.

Vandeninės moterys

vandenines-moterys-1-1

Sabiną Daukantaitę žinau iš 7 taškų, kur ji labai trumpai ir labai žavingai aprašo visokias  rimtas gyvenimo smulkmenas ir nesmulkmenas. Labai gerai paskaityti kokią vieną prieš miegą, tad buvo labai smalsu pažiūrėti, kaip miniatiūrų meistrė suvaldys kiek didesnės apimties tekstą.

Iš pradžių, prisipažinsiu, kiek skeptiškai žiūrėjau ir į tą “terapinį romaną”, kuris iš karto labai jau duoda savipagalbinės knygos kryptį; tiek šiaip, nelengvai pasiduodu įtraukiama į visokius moteriškus ratelius ir reikaliukus, o knyga kažkaip savaime sako, kad čia jau bus tarp mūsų mergaičių.

Na, aišku, ir buvo, ir biškį akis varčiau, nes vis man kažkaip viskas lyg timptelėta pradžioje, lyg banaloka, padaryta taip, kaip reikia, kažkas panašaus, nelabai net moku pasakyti. Bet kai perskaičiau visą knygą, kažkaip apėmė toks užbaigtumo jausmas, kuris kaip ir nebedavė man didelių šansų prie autorės kabinėtis – kažkaip labai aiškiai suvokiau, kokiai moteriai ši knyga parašyta, kas bus jos skaitytoja, kam ji kris į širdį ir galbūt net pastūmės kažkaip kitaip pasukti savo gyvenimą (aišku, greitų rezultatų tikėtis neverta, gali užtrukti metų metus, bet visada geriau matyti šviesą tunelio gale, net jei ji baisiai toli).

Viskas ten gražiai liejasi, išsilieja, susilieja ir persilieja, ir šiaip iš esmės teisinga kryptim pasakyta. Ir šviesiai. Užverti knyga šviesių minčių pilna galva ir lengvumo pilna širdim, tad nepaisant akių vartymo pradžioje, užskaitau knygą ir net tą “terapinį”. Ir šiaip pagalvojau, kad jei knyga būtų angliška, ji net to kažkokio pradžioj banalumo išvengtų – čia panašiai, jei išverti angliškos dainos žodžius, tai ji būna nei į tvorą, nei į mietą (alia baby do not leave me tonight), tai panašus jausmas su šita knyga buvo. Bet pražuvo. Kokie jūsų įspūdžiai?

Mūza

Burton_Muza.indd

Su autoriais man kartais irgi galioja pasakymas ‘neprarask vilties’. ‘Miniatiūristo‘ mano kantrybė neatlaikė, bet va, išėjus naujai Jessie Burton knygai ‘Mūza’, nusprendžiau dar kartą pabandyti, tuo labiau, kad knygos viršelis patraukia dėmesį, o ir visokie kitokie atsiliepimai geresni, nei debiutas. Bet čia vėl tikriausiai vienas iš atvejų, kai arba myli, arba ne, na, žinote, inistingas fanų ir nefanų mūšis goodreads tarp 1 ir 5. Aš nei myliu, nei nemyliu, tik ši knyga nepateko tarp mano geriausių metų knygų.

Kadangi vis dėlto perskaičiau, tai kažkas turėjo išlaikyti dėmesį. Nors siužetas apie paveikslą tampa labai jau nebeoriginalus – apie paslaptingus paveikslus paskutiniu metu skaičiau jau ne vieną knygą, šioje knygoje dalį siužeto veža istorinės aplinkybės, konkrečiai pilietinis karas Ispanijoje, o man visada su knygos skaitymo malonumu patinka ir kažką naujo sužinoti.

Na, ir, žinoma, vis tiek idomu ta intriga, kaip viskas baigsis, kas nuostabaus šedevro autorius? Tik autorė gerokai pakankina skaitytoją bereikšmiais dialogais (kuriuos visada galima praversti) iki kol tą pabaigą leidžia sužinoti. Vietomis man ir veikėjų motyvacija vienaip ar kitaip elgtis tokia, hmm, dirbtinė gal, kaip čia pasakius, bet jau tiek to. Truputis to, truputis ano, manau, kad daug kam šita knyga visai gerai sueis, tačiau man liaupsių autorei kilmė vis tiek lieka paslaptimi.

Hetė Bi stebuklingų būtybių gydytoja. Fenikso liepsna

fenikso-liepsna-1

Apie Hetę, kuri buvo sugraužta tą patį vakarą, kai parnešiau namo. Didžiausia knygos blogybė – per trumpa!

Meda:

Knyga yra  Hetės knygų serijos. 

Man labiausiai patiko, kai Hetė į stebuklingą pasaulį atsivedė savo draugę Kloją ir jos kartu patyrė nuoty.  Jos buvo prie kipšų karaliaus namo ir ten surado vaistą, kurs pagydė feniksą

kuris buvo praradęs savo galia Dar man patiko, kai Hetė nugalėjo kipšų karalių. 

Man  nepatiko, kad knyga buvo per trumpanes vos pradedi skaityti, ji baigiasiMan jau patinka ilgesnės knygos. 

Per šia knygą Hetė išgydė feniksą ir kipšų karalių. 

Jei jums patinka trumpos knygos – tikrai jums patiks šita knyganes ji yra linksma. 

Hunger: A Memoir of (My) Body

hunger 2

Jooo, tokia išskirtinė knyga. Parašiau šitą sakinį ir nežinau, kaip toliau rašyti, nes kažkaip reikia rašyti politkorektiškai arba žiauriai ir nelabai žinau, kaip parašyti abiem variantais iš karto, o paskui iš viso galvoju, kad gal nelabai apskritai turiu teisę rašyti anei vienu variantu. O iš tikro taip blaškantis pagalvojau, kad iš tikrųjų sunku reaguoti į tokį atvirumą, nes visi jausmai siaučia ir maišosi – ir gailestis, ir pasibjaurėjimas, ir pyktis, ir susižavėjimas, ir dar kažkas, o ir pati autorė sako, kad ji yra ji, ir reikia tai priimti, bet aš gi negaliu išvengti savo jausmų kaip skaitytoja – kokie kyla, tokie kyla.

O knyga yra labai storos moters memuarai. Kaip gyvena toks didelis žmogus? Kodėl reikėjo pavirsti į moterį-tvirtovę? Daug kaip, kodėl ir apie – dalykai, apie kuriuos niekaip nebūčiau sugalvojus pagavoti.

 

Tomo vidurnakčio parkas

tomo vidurn

Jaunosios skaitytojos komentaras (10 metų).

Tomas buvo vasarą suplanavęs su savo broliu Piteriu pastatyti namelį obelyje, bet Piteris susirgo tymais ir Tomą išvežė pas dėdę ir tetą. Tomui ten labai nepatiko, nes nebuvo ką veikti ir vieną naktį namas pakuždėjo jam pažiūrėti į laikrodį, kai jis pažiūrėjo, laikrodis rodė ne 12 nakties, o 13 nakties. Tomas nuėjo į vidinį kiemą ir pamatė, kad ten yra parkas. Tame parke jis sutiko mergaitę Hetę. Hetė buvo mergaitė iš parko. Tomas kiekvieną dieną, kai atsikeldavo, mąstydavo apie tą parką. Jis taip pamėgo parką, kad užsibubo daugiau savaičių, nei reikėjo. Su mergaite susitikdavo kiekvieną naktį. Paskutinę dieną, jis naktį norėjo eiti į parką, bet pamatė, kad parkas toks, kaip paprastai. Jis apsiverkė, atbėgo dėdė ir jį nusinešė. Ryte jį pasikvietė namo savininkė, kurią jis pažadino naktį ir Tomas sužinojo (nes jie buvo senuose laikuose). Pasirodo, kad jis viską sapnavo ir Hetė buvo namo namo savininkė, kai buvo mergaitė. O Hetė irgi sapnavo, tai jie susapnavo tą patį sapną.

FKŽ: O ką jie veikdavo, kai susitikdavo?

M: Žaisdavo.

FŽK: Ar patiko knyga?

M: Pusiau. Nes buvo daug skyrių, kur jie žaidė ir žaidė, ir nieko įdomaus.

FKŽ: Ar rekomenduotum, kitiems vaikams?

M: Kaip ir jo.

FKŽ: Nuo kelių metų?

M: Nuo 9 iki 25.

FKŽ: O kas labiausiai patiko?

M: Kai jis viską išsiaiškino, kad sapnavo.

FKŽ: Kaip išsiaiškino?

M: Tai vieną naktį, kai nieko nepamatė, tai apsiverkė, nes nebuvo nieko stebuklingo. O jis šaukė: “Hete, Hete!” Tai namo savininkė išgirdo ir atskubėjo pažiūrėti, kodėl Tomas ją šaukė.

FKŽ: O Tomas labai nusiminė?

M: Ne, apsidžiaugė, kad sutiko Hetę.

FKŽ: O tau patinka mistinės knygos?

M: Ne, man labiau patinka žiūrėti ekstrasensus.

Čia tai aš jau nuvirtau ir baigės interviu. No comments. Nors išeina, kad mistika patinka.

Dar komentaras apie knygą – kai perskaičiau, tai iš tikro sutinku su dukros įspūdžiu – vienu momentu tikrai daug žaidžia veikėjai, bet kaip ir niekur neveda tie žaidimai, neįtakoja per daugiauisiai. Bet knyga man patiko. Tikrai geriau tegul skaito, nei žiūri ekstrasensus.

 

Šaknys

saknys

Taisome pasaulį dantis po danties.

Ši knyga yra pavyzdys, kaip galima labai paprastais žodžiais papasakoti apie labai svarbius dalykus. Subtiliai, su humoru, jautriai ir visai nebanaliai.

Šaknis turi ne tik dantys, bet ir žmonės, pastarieji, nors ir tikrai žino, kad jos yra, bet labai dažnai nežino, kokios jos – užtenka tik pažiūrėti “Nacionalinę paieškų tarnybą” – dažnai neatsistebiu, kaip taip žmonėm gali nutikti.

Kurioziška situacija. Peka Kirnuvara, suskaudus dančiui, patenka pas dantų gydytoją tokia pačia pavarde. Žinoma, užklausia, ar kartais nesą jie giminės. Dantistas nenusiteikęs labai bendrauti, neįprato tikriausiai, gi jo pacientai vis dieną sėdi išsižioję, ir geriausiu atveju gali tik mykti – apie giminystę supranta vos pacientui išsižiojus, tačiau būdamas labai uždaras, visaip bando į giminystes nesivelti – maža kas. Bet Peka pasiryžęs neatstoti ir išsiaiškint, kodėl jie tokie panašūs ir turi vienodas pavardes. Ir ne jie vieni, beje.

Gera buvo šiuo tamsiu metu skaityti šią knygą, nes ji nors vietomis ir labai skaudi, bet kartu ir linksma bei šviesi, manau, puikiai tinka dovanoms Kalėdų proga, kai po svietą išsiblaškę šeiminykščiai sugrįžta prie bendro stalo prisiminti šaknis.

Autorius

 

The Lowland

the lowland

Man labai patiko Jhumpos Lahiri ‘Bendravardis‘ ir aš tikriai turėjau tam tikrų lūkesčių “The Lowland”, tik kažkaip vis privengiau, nes mačiau, kad goodreads knyga labai vidutiniškai įvertinta.

Va, sėdžiu ir dūsauju, ir nežinau, ką parašyti, nes kažko knygai trūksta. Druskos, tikriausiai. Aistros gal trūksta kažkokios, ar personažų jėgos? Pradžia tokia intriguojanti ir pilna galimybių tapti nepamirštama istorija, bet vis lauki, lauki, verti puslapius, o ta intriguojaunti istorija taip ir normaliai neužsidega. Kaip skaitytoja, leisdama valandas prie knygos, aš tikiuosi iš autoriaus gauti emociją, kulminaciją ar pabaigą, bet vis dažniau nustembu negavus nei vieno, nei kito.

Bet kad bloga knyga sakyti taip pat negaliu – juk vis dėl to perklausiau ir dar su didelėmis viltimis. Bet galbūt vis dažniau knygos būna apie paprastus žmones, kurie stengiasi tiesiog kaip nors ramiai nugyventi savo gyvenimą (kaip Stouneris, pavyzdžiui) ir visos intrigos ir gyvenimo vėtymai yra tikrai ne jų iniciatyva?

Shubhash ir Udayan – du broliai. Pirmasis – nuolankus ir taikus, antrasis – nenustygstantis vietoje, maištautojas – nenuostabu, kad jų gyvenimai pasuka skirtingomis kryptimis. Ir kas gi nutiko, kad pirmagimis nusprendžia vesti jaunėlio žmoną? (Na, sakau, intrigos pradžiai tikrai pakanka!)

Anita Chaudhuri, Psychologiesmagazine redaktorė, savo švilpyje apie knygą pasakė taip: “One of the bravest books I’ve ever read, no tricks, no jokes, just life.” Būtent taip ir yra. Ar susigundyt skaitymu teks apsispręst tau.

Kaukas Gugis ir kerų karas

kaukas virselis

Tai smalsumas vėl buvo suviliotas ir perskaičiau visai neplanuotą knygą, kuri dar tik kažkui pakeliui į savo popierinį būvį. Jos pirmtakė stovi vaikų lentynoje, bet neturėjau progos jos perskaityti, tai pasidalinsiu savo įspūdžiais apie šiąją, o jūs, galit pasidalint, jei skaitėt pirmąją.

Taigi, įsivažiuot skaityt buvo sunkoka. Skaičiau ir galvojau, na, jei man sunkoka, tai kaip vaikui reikės išlaukti šituos puslapius. Kažkaip norėjosi, kad knyga greičiau įsibėgėtų, o ir kalbos specifika tokia truputį alia lituvių liaudies pasakų motyvais – man tai ok, bet aš vis galvojau, kaip vaikams, kaip vaikams, kaip vaikams? Juk dabar reikia išlaikyti nekantrųjį skaitytoją. Aš, aišku, už knygą, už sudėtingesnę, už reikalaujančią daugiau pastangų ir visą kita, bet man taip pat svarbu, kad ji būtų perskaityta, o tai jau turi būti didelis autoriaus įdirbis ir siekiamybė.

Kas man aptiko knygoje? Pirmiausia patiko toks nuolatinis jausmas, kad va, kaukai gi kaip ir turėtų būt geriečiai knygos, o bet tačiau, autorius taip lengvai neduoda skaityt ir palieka tokį geriečių-blogiečių santykio neapibrėžtumą. Kaukai savo visokius nelabai gražius veiksmus bando pridengti visokiais alia labai svarbiais išlikimo ir svarbos motyvais, kartais labai negražiai ir negarbingai elgiasi, ir per lengvai švaistosi gentainių gyvenimais dėl savo įgeidžių, nesugaba nugalėti garbėtroškos ir tai dažnai per brangiai kainuoja. O paskui nuo tokių dalykų kaupiasi bloga karma ant visos kaukų giminės.

Dar skaitant vis galvojau, kad čia yra tokia savotiška lietuviška indėnų versija. Kovos, žiaurumai, savo teritorijos gynimas, burtai, išmintingi senoliai ir kraujo kerštas. Va, kietai skamba, ane?

Mėgstamiausias ir paslaptingiausias personažas vis dėlto man buvo aitvaras. Na, toks, va toks. Labai jau nežemiškas ir spoksot į jį negalima, jei ką, kad žinotumėt.

O šiaip tai niekada iki šiol nebuvau pagalvojus, kaip atrodo kaukas ir kokio jis ten dydžio. O pasirodo va tokio – vyras gali užsikelt ir panešt ant peties. Gaila, kad va gavau tik vieną iliustraciją pažiūrėt… Knygoj tikriausiai bus daugiau ir jos padės jauniesiems skaitytojams lengviau brautis per senosios Lietuvos rūkus ir kipšų miglas traukti. Ir neišsigąskit, paskui knyga įgauna pagreitį ir smagiai susiskaito.

kaukai

 

Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika

kvadratas

Kaip jau šimtą kartų sakiau, komiksai man yra naujas atradimas – esu labai didelė grafinių novelių fanė. Labai džiaugiuosi naujuoju Miglės komiksu apie Algirdą Julių Greimą. Džiaugsmas yra dvigubas, nes tai: a) nauja grafinė novelė ir b) ji apie Greimą. Paprastais ir nelabai paprastais žodžiais. Na, pavyzdžiui:

greimas 2

Kiek vis bandydavau apie Greimą pasidomėti, tai man visi jo semiotiniai reikalai toks tankus miškas, kad įkiši nosį ir trauki lauk, nes seniai nebegyveni mokslinių tekstų pasaulyje ir smegenys tokios informacijos anei paveža, anei virškina. O smalsu tai be galo – lietuviškas ir dar pasaulinio lygio! O čia štai viskas komiksų kalba! Nerealu! Man atrodo, kad jau paprastesniais žodžiais apie Greimą ir semiotiką papasakoti nebeįmanoma, už visą informacijos suvirškinimą ir bandymą pateikti paprastų žmonių kalba – 100 kartų bravo Miglei!

Šis komiksas nelabai toks laisvalaikio skaitinys. Na, laisvalaikio, bet smegenų atpalaiduoti tai nelabai gali, nes reikia susikaupt ir bandyt suprast. Nes ta Greimo semiotika man yra kaip kokia kvantinė fizika – kol skaitau, lygtais suprantu, bet vis tiek paaiškint nemokėčiau, nors gal dabar ir geriau mokėčiau, po to kai Miglė nupiešė – būtent – nupiešė ir dar linksmai. Tikras lobis!

Tikiuosi, kad ant mūsų žemės vaikšto daugiau neatrastų komiksų kūrėjų, ne tik Miglė Anušauskaitė ir Gerda Jord (abiejų esu didelė gerbėja). Dar tikiuosi, kad abi stalčiuj brandina po kokį naują komiksą, kad nebereiktų taip baisiai ilgai laukti kito karto.

Manifestas, kaip būti įdomiai

manifestas-1

Kai skaitau tokias knygas, tai dažnai būna sunku apsispręsti, kaip jas skaityti – ar kaip mamai, kuriai ant nosies paauglystė (ne mano, žinoma), ar kaip prieš x metų buvusiai paauglei. Iš tikro taip ir skaitau – virsdama tai viena, tai kita. Kai virstu mama (visokiose mamoms baisiose scenose), išsigąstu ir galvoju, vai vai vai, kokia baisi knyga, bet tada prisimenu kokį nors panašų siužetą iš savo gyvenimo (tokio baisumo ko gero nelabai turėjau, bet bandau pritempt, kas buvo baisiausio mano nebaisiame gyvenime) ir galvoju, kaip tada elgiausi, jaučiausi, ką galvojau ir “kas iš to išėjo”. Ir sakau sau, kad visko gali būti, viskam turiu būti pasiruošusi (kaip mama) ir galbūt tokių knygų skaitymas padės man ramiau reaguoti, nepanikuoti ir nerėkauti, kai nebus būtinybės, įvairiais ateinančio gyvenimo atvejais.

Apie literatūrines knygos subtilybes labai nerašysiu, nes, kaip matote, skaitydama galvojau apie visai kitokius dalykus. Kuo svarbi ši knyga? Manau, pagrindinė knygos mintis yra meilė. Ir ne savo boyfriendui ar draugams, o pirmiausia sau. Tikriausiai didžiausias paauglystės darbas, kuris labai dažnai nepavyksta – išmokti save mylėti tokį, koks esi. Kai mylėsi, tai pasitikėsi savo jėgomis, kai pasitikėsi, daug lengviau bus atlaikyti visokiausias paauglystės negandas, kurias dažniausiai tiesiog reikia išgyventi.

Ką parodo ši knyga – sunku visiems. Skirtingai, bet visiems. Populiariems, mėgstamiems ir nelabai. Vieną dieną tu mėgstamas, kitą dieną jau trypiamas – sūpuoklės, kuriomis esi priverstas suptis.

Man patiko, kaip knygoje parodoma, kad yra išeitis. Iš visko. Kad ir kaip sunku ir nemalonu būtų. Man atrodo, kad paaugliams labai svarbu tai suprasti ir kad kas nors panikos metu apie tai primintų – kad labai svarbu į tokias situacijas pažiūrėti kitu kampu, šaltu protu.

Taigi, nepaisant to, kaip mamoms ir tėčiams nesinorėtų turėti reikalų su paaugių seksu, savęs žalojimu, patyčiomis ir taip toliau, aš siūlyčiau tiek tėvams, tiek vaikams paskaityti šitą knygą profilaktiniais tikslais. O jei dar pavyktų su vaiku apie tai padiskutuoti, tai iš viso būtų wow. Nes padiskutuoti tikrai yra ką – ar pateisinamas Bri elgesys, kaip pasielgtum jos vietoje, ką daryti vienu ar kitu atveju ir “kas iš to išėjo”.

 

Mirties loterija

mirties-loterija-1

Detektyvai yra tokia laisvalaikio praleidimo forma, kuri alia susijusi su atsipalaidavimu. Gal tas atsipalaidavimas kiek ir įtemptas, ir gal kiek ir freakiškas, nu, vis dėlto viskas apie lavonus, kraujo balas ir taip toliau – kuo gi čia normaliam žmogui mėgautis? Kai taip pažodžiui pagavoji, tai ką, žinau, neatrodo labai sveikuoliškai. Net pasakyti, kad tiesa visada nugali (ir iš to ateina atsipalaidavimas) negali… Pavyzdžiui, kaip šitam detektyve.

Puikiai verčiasi puslapiai, greitai ir visa kita – privaloma gero detektyvo sąlyga – šioje knygoje puikiai išpildyta. Skaičiau visiškai atsipalaidavusi – turiu omeny, kad nebandžiau spėlioti, kas žudikas – kol galiausiai įpusėjusi knygą pagalvojau, kad ne tiek čia daug tų veikėjų, tad greičiausiai žudikas jau tarp jų ir būtų per daug banalu, jei tai būtų”pats blogiausias”, ar ne?

Tai va, man kažkaip truputį pritrūko motyvo. Na, jis kaip ir yra, viskas ok, bet kažkaip perskaičius liko toks neaiškumo jausmas, norėjosi, kad motyvas būtų kaip nors labiau užaštrintas, labiau išvystytas ir atskleistas, kažkas šioje vietoje nelabai. Bet šiaip žmogžudysčių laisvalaikiui – gerai.

Stasys Šaltoka. Vieneri metai

Vieneri-metai_p1

Tik pradėjus skaityti knygą, pagalvojau, kur aš čia įsivėliau ir su kuo susidėjau. Kodėl? Todėl, kad jei gyvenime sutinku kažką panašaus į Stasį Šaltoką, tai bėgu neatsigręždama. Kodėl? Todėl, kad žinau, kad bus daug demonstravimosi, atsainaus “ką jūs ten pilkos pelės” povyzos ir energijos siurbimo, po kurio sugrįžus namo tenka ilgai laižyti kailį ir mintis, kad sudėliočiau atgal į savo sruogas ir lentynas, ir nusipautų tas klaikus slogutis, kurį tokie žmonės dalina į kairę ir į dešinę, nes patys turi daugiau negu jiems patiems reikia. Tad taip ir aš skaičiau toliau. Kodėl? Truputį vedina įsipareigojimo, truputį smalsumo, truputį keptų kiaušinių viršelio.

Nu ir ką. Nu, nepatinka man tokios knygos. Užknisa tiesiog. Tik galvoju, jei jau taip užkniso, tai gal neblogai parašyta, nebūtinai tik gerą emociją juk turi knyga sukelti, ką? Na, ir tas jausmas beprasmybės gi ištinka ne tik ausinį jaunimėlį, kuris iš gero gyvenimo nebežino visai kur dėtis – kai nereikia sukti galvos, kaip išgyventi, pradedi galvoti, kaip nebegyventi?

Dabar dar bandau įlįsti į savęs jaunesnės kailį ir galvoju, ar patiktų man šita knyga? Nežinau, gal. Tikriausiai? Vargu? Aš gi net kultinio Keruako neperskaičiau, nes mane užkniso tas begalinis baladojimasis iš vietos į vietą – kelyje, o iš tikro tai trypčiojimas vietoje.

Labai juokinga, bet skaitant knygą, fb ir Instagram tapo appsais, su kuriais visai nenorėjau turėti reikalo. Bloga net žiūrėt į juos buvo (labai gerai, galima daugiau knygų perskaityti). Pažiūrėsim, koks jausmas bus apie knygą po kokio pusmečio, gal tada ir nuspręsiu, koks ten mano santykis su ja.