2013 m. skaitymų atspindys

eglute

Perskaičiau/perklausiau – 48 (neskaičiuojant Raganų Lilių, Burtininkų dramblių ir kitų vakarinių skaitymų). Perskaičiau daugiau nei pernai, bet mažiau nei Giedrė, tikriausiai 🙂 . 26 lietuviškai skaitytos, 11 angliškai ir 11 audio (irgi angliškai).

Šiemet labai lengva apsispręsti dėl geriausios knygos. Pernai irgi buvo lengva. Labai išsiskyrė iš skaitytų, galima sakyti, didelės konkurencijos nebuvo, nors gerų knygų visai nemažai, net galvoju, kaip čia patrumpinti jau surašytą sąrašą.

Geriausia  – Marina Stepnova “Lazario moterys”

Pukšt – pokšt!!! (Fejerverkai)

Geros (be tvarkos) (daug!):

Abraham Vergese “Cutting for Stone” (Lietuviškai – “Vienuolės paslaptis”)

Sherman Alexie “The Absolutely True Diary of Part Time Indian” (yra ir lietuviškai)

Lena Eltang “Akmeniniai klevai”

David Levithan “The Lover’s Dictionary” (yra ir lietuviškai)

Madeline Miller “Achilo giesmė”

Gillian Flynn “Gone Girl”

Kate Atkinson “Life after Life”

Rachel Joyce “The Unlikely Piligrimage of Harold Fry”

Jose Saramago “Kai mirtis nusišalina”

Philip Roth “The Human Stain”

Jerzy Pilch “Mano pirmoji savižudybė”

Julie Otsuka “The Buddha in the Attic”

Andrei Makine “Trumpų amžinų meilių knyga”

Linksmiausia Jonas Jonasson “Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo”

Iš negrožinių:

Jasper Juul “Your Competent Child”

Nepribaigtos – gera krūvelė, neminėsiu jų čia, gal išauš ta valanda.

Šių metų naujovė – knygų klubas knygyne “Jauku”. Iš tikro jauku ir smagu.

* nuotrauka

Advertisements

Trumpų amžinų meilių knyga

makine lt

Taip ir norisi rašyti – Makine, mano literatūrine meile. Ketvirtoji jo knyga lietuviškai, ketvirtoji mano perskaityta. Andrei Makine yra toks rašytojas, kurio 140 puslapių knygoje gali gali rasti temų 140 dienų diskusijų. Arba viena tema gali tiek diskutuoti. Tai yra knyga, kuriai nereikia būti begalinio ilgumo ir begalinio sunkumo (fizine prasme), nes ji yra tokia koncentruota, kad staigiai išgėrus gali nuplikyti.

Man Andrei Makine yra rašytojas, kuris, net nežinau, kaip čia įvardinti, “groja” tokiomis vidinėmis stygomis, kad nori nenori imi pergalvoti savo gyvenimo vertybes, stebėti, kurioje kokios nors vyraujančios ideologijos pusėje dabar esi, ir kaip labai skauda, kai tokias knygas skaitai (nes juk kai tau šešiolika skauda nuo vienų dalykų, o kai trisdešimt šeši – nuo kitų).

Makine yra mėgstamiausias rusų rašytojas po Šiškino …

Labai rimta ilga recenzija – čia.

A.Makine “Prancūziškas testamentas”

Laukiu vieno tikro pavasarinio ženklo. Šią arba ateinančią savaitę turi nuvalyti gatves mūsų rajone ir surinkti žvyrą ir smėlį, kuriuo barstė gatves šią žiemą, kuri atrodė niekada nesibaigs. Bet baigėsi.

Kitas pavasario ženklas- geltonos ir mėlynos krokų gerklės.  Kai gyvenau Klaipėdoje, pavasariniai ženklai buvo kitokie.

Greitai bus 12 metų, kaip aš gyvenu Švedijoj ir niekaip negaliu nustoti stebėtis, kaip mano pasaulis padvigubėjo, kai aš persikėliau čia gyventi. Skaitau švediškas knygas, žiūriu švediškus filmus,  turgelyje perku plunksnomis puoštas dar neišssikleidusias beržų šakeles (pasiruošimas Velykoms) ir klausausi Lars Winnerbäck muzikos

Ir ne tik mano pasaulis išaugo. Mano K. mašinoje visada klausosi A.Mamontovo ir su pačiu gražiausiu švedišku akcentu dainuoja “Tik saldi, juoda naktis/Pasibeldžia į duris/Iš giliausių vandenų/Kyla tūkstančiai laivų“, o po to manęs klausia “Giedre, ką reiškia žodžiai “Kaip kunigas šviečiantis visas po meilės nakties?”

Todėl nėra geresnės dovanos, kurią galėčiau duoti savo mažajam trupinukui K. nei išmokyti jį kalbėti lietuviškai. Kad ir jis galėtų skaityti “Grybų karą” ir “Karaliūną Gargaliūną” ir “Danuko Dunduliuko nuotykius”. Kad ir jis galėtų išgirsti visus tuos pasakojimus apie mano tėvų vaikystę, apie gyvenimą už geležinės uždangos. Labai noriu, kad ir jis rinktų gintarą Klaipėdoj, kad ir jis žinotų skulptūrų pavadinimus Skulptūrų parke. Kad ir jam stebuklinga būtų stovėti ant Parnidžio kopos.

Galvojau vakar apie visus tuos dalykus, nes kaip tik baigiau skaityti A.Makine “Prancūzišką testamentą”- knygą apie brendimą ir humaniškumą (ir jo visišką priešingybę) ir apie tai, kaip savo vaikui galima perduoti vieną gražiausių įmanomų palikimų-  galimybę pažinti didesnį pasaulį.

Aliošos vaikystę sovietinėje, pilkoje, industrinėje realybėje pagražina ir papildo jo prancūzės senelės Charlotte Lemonnier pasakojimai apie tolimąją Prancūziją.

didžiulio lagamino ji traukia įvairias laikraščių iškarpas, aprašančias senus įvykius, ji garsiai skaito Baudelaire, pasakoja apie prezidentą mirusį meilužės glėbyje, apie Paryžiaus restoranuose pateikiamą maistą.

Ir visi tie senelės pasakojimai Aliošai skambantys tarsi burtažodžiai, apkeri jį, keičia visiems laikams ir priartina prie suvokimo, jog jo, Aliošos, identitetas yra nevienalypis.

Jog jame kažkokiu turi susigyventi rusiškoji ir prancūziškoji dalys. O tu pabandyk sujungti tuos du skirtingus pasaulius savyje, kai gyveni tipišką sovietinį gyvenimą, kai tavo tėvai bijo nelauktų skambučių į duris, kai tiek senelis vedės prancūzę, tiek senelė laikomi liaudies priešais šnipais.

Kaip suderinti prancūziškąją estetiką su sovietiniu vulgarumu? Kaip gyventi, jei senelės pasakojimai apie prancūziškąją Atlantidą primenantys gražius meniškus sapnus ir  neryškias vizijas taip stipriai kontrastuoja su virtuvine realybe, sovietinės mokyklos kalama ideologija, su kasdiena, kurioje esi priverstas gyventi?

A.Makine meistiškai parodo mūsų identiteto kūrybos sudėtingumą ir daugiasluoksniškumą. Nors rusiškasis ir prancūziškasis pradas sukelia tam tikrų konfliktų Aliošos gyvenime, niekada nekyla minčių, jog reikėtų pasirinkti vieną iš jų.

Kaip ir N.Krauss, kaip ir B.Schlink, A.Makine kalba apie tai, jog mūsų asmenybės ir mūsų gyvenimus formuoja ne vien mūsų pačių dabartis, bet ir ankstesniųjų kartų išgyvenimai ir patyrimai. Kad visi tie prieš mus buvę egzistuoja ne vien pageltusiose karpytais kraštais nuotraukose ar pasakojimuose. Kad jie yra mūsų sąmonėje, mūsų identitete, mūsų veiksmuose.

Neabejotina knygos stiprybė- A.Makine meniška impresionistinė poetiška kalba. Ji yra visiškai nuginkluojanti.

Neturiu jokio priekaišto. Jokios pastabos.

Kaip kad Alioša buvo užburtas savo senelės pasakojimų, taip ir aš esu A. Makine kalbos pakerėta.

K.Ž.G

Moteris, kuri laukė

Labai patiko. Nedidelė knyga, vieno gero vakaro skaitinys. Tokia labai makiniska. Labiausiai mane patraukusi savo jausmų išjautimu, taip giliai griebiančiu – lig gyvuonies, lig pašaknų.

Ir vėl ta nesibaigianti bekraštė Rusija, šį kartą tai tikrai tos Rusijos pats pakraštys, šiaurė. Dvidešimt šešerių vyrukas atvyksta aprašinėti šiaurės kaimo papročių, tik kad tų papročių ne kas belikę, nes kelioms likusioms babuškoms paskutiniai svarbiausi prisiminimai apie prieš kelis dešimtmečius pasibaigusį karą, kuris nusinešė brolius, vyrus, sužadėtinius. Vieno tokio sužadėtinio laukia Vera. Prisižadėjusi į karą išvežamam mylimajam vos šešiolikos. Vienintelio šūksnio “grįšiu” pririšta laukti. Visi priprato prie jos vienatvės ir atsidavimo mirties laukiančioms babuškoms, visi seniai patikėję jos laukimo legenda. O iš tikro, ar ji laukia?

Apie tai ir papasakos jaunasis atklydėlis. Papasakos, išjaus, prisipažins, bėgs, bijos, fantazuos. Neįtikėtinai meistriškai pavaizduoti jaunuolio ir nebejaunos moters santykiai, tos nebejaunos moters gyvenimo istorija, jaunuolio mąstymo klišės apie tą nebejauną moterį, vis jį nustebinančią, sulaužančią jo įsivaizdavimus, brandinančią – jį.

Makine man tikras jausmo rašytojas (“Juokas truko ilgai, jį palaikantys prunkštelėjimai darėsi vis dirbtinesni. Mes stengėmės, kad linksmumas dar nesibaigtų, nes žinojome, kad liūdesys visai čia pat.”). Net nenoriu bandyt perrašyt tuos jo išjautimus – paskaitykit.

Dar pora citatų, nes knyga vieną dieną atiteks mūsų blogo skaitytojams – taip susitarėm su ją dovanojusia Tyto Alba (ačiū dar kartą). Tai išsirašysiu citatas čia, nes nebus mano knygų lentynoj.

Kvaili sutapimai visada pačiu laiku atskleidžia nežmonišką žmogaus veiksmų absurdiškumą.

Ir šitas toks nuostabus vaizdas – tiesiog stovi akyse:

O vieną rytą ore pasklido mūsų abiejų “Ak!” garas – tąnakt nukrito visi lapai, iki paskutinio bronzinio lapuko. Nuplikusios juodos šakos tarsi driežai išrantė akis rėžiantį žydrą dangų. Mes priėjome, nė vienas neištarėme tokiu atveju įprastų frazių (“Grožis trumpalaikis…”). Leisdamiesi prie kranto pamatėme, kad vandenyje visas varinis nubyrėjusių lapų spindesys virto danguje išskydusia mozaika. Juodas, lygus vanduo ir raudona auksuota inkrustacija. Mozaika, nuo lengvo vėjelio vis platėjanti, virto apverstu skliautu, galinčiu apgaubti visą ežerą. Žvilgnį traukte traukė begalinė platybė. Atsirado kitoks, naujas ir neįprastas, grožis, puošnesnis nei ankščiau, dar gyvesnis po rudeninės mirties.

Pasakojimas vyksta šiaurėje, prie pat Baltosios jūros, ant kurios kranto įsikūręs Archangelskas - į jį iš kaimo nuvažiuodavo pakeleivingais sunkvežimiais

|lapelis juodam vandeny|

Mano knygų šimtas (36): testamentas prancūziškai

Toliau vedu pirštu per Garsiausių preito amžiaus pasaulio knygų sąrašą. Andrei Makine knyga „Prancūziškas testamentas“ mane ypatingai sužavėjo, labai patiko. Ir visai neseniai, nusipirkusi „Žano Dormo žemė ir dangus“ dar kartą perverčiau Testamentą, beveik dar kartą perskaičiau. Man ypatingai įdomi knygos atsiradimo istorija, kai knyga galiausiai įtiko leidėjams tik parašius, kad tai yra vertimas iš rusų kalbos, nors buvo iš karto parašyta prancūziškai.

Vartau šitą knygą, užsikabinu už vienos frazės, kitos. Žinau, jei nereiktų rytoj taip anksti keltis, skaityčiau trečią kartą.

|je m’apelle|

“Pa pigiųjų”

Pagaliau nuėjau į savo vietinį knygyną (“Pegasas”), tai pripuoliau prie nukainotų knygų, nes tiek manoji, tiek mano kolegės knygų žiurkės L. patirtis sako, jog ten kažkokiu nesuprantamu būdu patenka vienos geriausių knygų.

Rezultatas: 23 litai ir 62 centai už keturias knygas. 

 J.S.Foer “Viskas nušviesta” nupirkau net du egzempliorius, nes vieną duosiu savo mamytukui. Buvau suplanavusi skaityti ją originalo kalba, bet kai dabar pamačiau, jog  J.S.Foer knyga kainuoja 4.44 lt, tai labai suspaudė širdį matyti jas ten taip žiauriai nupigintas, juk S.Foer mane užbūrė, tai paėmiau net dvi.

Su manim dar namo iškeliavo Sandro Veronesi “Praeities galia” ir A.Makine “Žako Dormo žemė ir dangus”.

Dar ieškojau N.Kliukaitės “Šatrijos Raganos”, bet neradau. O į rankas buvau paėmusi Radvilavičiūtės “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos”, bet padėjau atgal. O kadangi mano draugė L liko sužavėta, tai būtinai šitą knygą nusipirksiu.

Kokių stebuklų jūs atradote pigiųjų knygų lentynose?

K.Ž.G