The Dutch House

Image result for the dutch house

Viena iš knygų, apie kurias sunku parašyti, nes niekaip nesugalvoju, kaip sutilpt į mažai raidžių. Knyga, kurią šiaip nusipirkčiau vien tik dėl gražaus viršelio, knyga, kurios klausiau, bet mielai paskaityčiau popieriuje (gražiame).

Knyga, kurios viršely esantis paveikslas niekur nedingsta ir stebuklingai neatsiranda (ir taip nepavirsta į dar vieną jau pavalkiotą paveikslinį siužetą), jis tiesiog yra Olandiškame name, apie kurį sukasi knygos herojų gyvenimai. Per šį namą knygos veikėjai Maeve ir Danny (sesuo ir brolis) netenka namo nekenčiančios motinos, o tada, kaip kokioj pasakoj (į kurią baksnoja visi knygos apžvalgininkai ir kritikai), gauna piktąją namą dievinančią pamotę. Tikriausiai dar piktesnę, nei pasakose. Iš namo išeina ir vėlei į jį sugrįžta, ir jis visą laiką knygos siužeto fone, tiek, kad net nusipelno knygos pavadinimo.

Ši knyga apie šeimą, apie ryšius, apie brolišką/seserišką meilę, apie traumas, kurios nepagydytos vis atliepia tolimesniam gyvenime. Pamokos, kurių neparuošęs negali pereit į kitą klasę.

Labai įdomiai man sukrito ši knyga po “Ask Again, Yes” – abi panašios savo nuotaika, panašios tuo, kaip plaukia pasakojimas, man toks jausmas, kad aš iš vienos išpaukiau į kitą, kad net sunku atskirt, kur viena, kur kita. Bet abi labai patiko ir rekomenduoju (originalo kalba), tikėdamasi, kad jei bus išverstos, tai kokybiškai.

Commonwealth

Viena iš knygų, kuri papuola į visokių geriausių 2016 metų knygų sąrašus. Man irgi patiko, galbūt net labiausiai iš visų Ann Patchett skaitytų knygų. Kiek pamenu, visos jos buvo įtraukiančios ir įdomios, kol skaitai, bet nė viena nenunešė stogo, nors ir buvo geresnės nei vidutinės. Net daviau 4 goodreads.

Šioji, sakyčiau, tokia moderni, sutrumpinta šeimos saga (šeimos sagos man patinka, nesutrumpintos irgi), pasakojama nelinijiniu būdu, kaip tikriausiai turėtų būti pasakojama tradicinė saga. Šokinėjama iš laikmečio į laikmetį, sužinai tai šį bei tą, susiintriguoji ir leki leki į pabaigą (aišku, klausantis audioknygos toli nenulėksi, nebent labai pasigreitinsi skaitytoją).

O viskas prasideda krikštynose, kuriose apsireiškia nekviestas vyriškis, ieškantis priežasties pasiplauti nuo savo trijų mažų vaikų ir nėščios žmonos. Na, vos ne darbo reikalas apsilankyti kolegos kūdikio (svečiui nežinomo vardo ir net nežinomos lyties) tokia proga. Kūdikis tai kūdikis, bet jau kolegos žmonos gražumas, kaip gi taip galima! Akių neįmanoma atplėšt ir, po kelių valandų, jau ir savo lūpų nuo jos, kiek apgirtusios lūpų.

Taip krikštynų varpais prasideda dviejų šeimų griūtis, suformavusi tokį keistą darinį – kaip kad būna dviejų galų troba, tai čia – dviejų galų šeima. Pasibučiavusieji išdavikiškuoju bučiniu kartu turi šešis vaikus, antrosios buvusių dviejų šeimų pusės – tuos pačius, tik atskirai – du ir keturis. Tokia alia extended family – šiandienos kasdienybė, tikriausiai. Ir kaip sako Ann Patchett, vaikai gerai sugyveno, nebuvo, kad nekenčia vieni kitų – greičiau visi nekentė savo tėvų. Toks iš proto vedantis šaršynėlis.

Tai štai šio keisto darinio gyvenimas ir keliauja per knygą – pusę amžiaus bemaž. Kaip kam nusisekė, kas ką nuveikė, kas kur prašapo, kuo susirgo ir kaip kapanojosi iš visokių situacijų, gimė, numirė ir t.t. Žongliruodama tai vienu, tai kitu šeimos nariu, kartais ir kokiu pašalaičiu, autorė nupasakoja visą dviejų galų šeimos istoriją. Įtikinančiai, žavingai. Patiko man. Greičiausiai jau kokia leidykla apsiėmusi versti apie šią dviejų šeimų trobą, t.y. sandraugą.

Bel Canto

bel canto en

Bel Canto buvo įkvėpta istorijos, nutikusios Peru sostinės Limos Japonijos ambasadoje – įkaitais buvo paimta daugybė žmonių. Taip ir šioje knygoje neįvardinotoje šalyje, kažkur greičiausiai Lotynų ar Centrinėje Amerikoje, norėdami paimti įkaitu gimtadienio baliuje turėjusį dalyvauti  šalies prezidentą, tačiau jo neradę, nes pastarasis paskutinę minutę savo dalyvavimą atšaukė, kadangi norėjo pasimėgauti nauja super populiarios muilo operos apie Mariją serija, – įkaitais paima visus baliuje buvusius svečius – daugybę verslininkų, jų žmonų, ambasadorių, susirinkusių paklausyti vieno garsiausių pasaulio sopranų. Garsiąja dainininke suviliotas, savo paties gimtadienyje sutinka dalyvauti ir šventės kaltininkas, operos mylėtojas, japonų verslininkas, iš kurio tikimasi didelių investicijų šalyje. Visi pasipuošę ir geros nuotaikos, skamba dieviškas soprano balsas ir staiga užgesta šviesos… teroristai užgesina.

Įkaitai (personalas ir moterys, išskyrus dainininkę) įkalinami ilgam, keliems mėnesiams. Taip pat savotiškai įsikalina ir teroristai, kurių dauguma beveik paaugliai, surinkti iš kaimų, neišsilavinę, net beraščiai. Ir vienus, ir kitus vienodai užburia soprano dainuojamos arijos – tiek ilgai būnant nelaisvėje, vieną dieną jai kyla natūralus poreikis neapleisti savo balso ir atnaujinti  repeticijas. Nieko nežinome apie tai, kas vyksta už rūmų sienų, skaitytojas gyvena vien tik tuo, kas vyksta pastate. Pradžioje įkaitai ir teroristai yra dvi atskiros grupės, minimaiai bendraujančios tarpusavyje, tačiau galiausiai, tiek ilgai būnant kartu, peržiangiama riba ir tenka bendrauti vieniems su kitais. Visi tampa tiesiog žmonėmis (na, gerai, vieni žmonės ginkluoti automatais, o kiti visai beginkliai).

Įtampa pamažu slūgsta, ginklai nusvyra į šonus ir nebėra taikomi tiesiai į gyvus taikinius, galiausiai tiek ilgai būnant kartu atsiranda visokių bendrų buitinių dalykų, simpatijų, ryšių. Viskas, kas aprašoma labai žmoniška ir įmanoma, tačiau gal ne tokiomis aplinkybėmis. Galbūt, jei teroristai ir įkaitai būtų kur nors užgriuvusioje šachtoje ar kokioj negyvenamoj saloj, kurioj turėtų laukti išvadavimo arba vyriausybės pajėgų puolimo, gal tada, tačiau keli mėnesiai vidury miesto be jokių atsakomųjų veiksmų iš išorės – na, šituo tai patikėti man sekėsi sunkiai, o tas toks neįtikinimas iki galo ir neleido pilnaveriškai mėgautis knyga – kaip būtų galima, jei ja netiki? Negyvenimiška ir tiek. Ir net įdomūs charakteriai ar pasakojimo gijos turi skleistis toj nelabai įtikinančioje aplinkoje. Gal čia rašytojos silpna vieta? Nes panašus jausmas vis ėmė ir su kita jos knyga “The State of Wonder” – labai įdomi, bet neįtikinanti. Kažkaip vis su tom aplinkybėm labai į fantastikas nukrypstama, nors tu ką. Arba kaip visada – labai jau aš priekabi skaitytoja (čia jau jums spręsti), todėl 3/5.

State of Wonder / Nuostaba

Knyga, kuri pretenduoja į šiųmetį Orange prizą. Ar verta? Nežinau, neskaičiau kitų. Gera knyga, gal… bet, na, nažinau, gal knygai laimėtojai derėtų būti stipresnei, nors? Jei paklaustumėt, taip, knyga parašyta taip, kad įtampa auga ir ji vis traukia, traukia pasiklausyti (klausiaus ir šiosios), klausiau iki gilios nakties, nesvarbu, kad ryt anksti keltis, o tai tikriausiai yra vienas iš geros knygos bruožų, o gal vienas iš gero trilerio bruožų? Taip kad istorija įdomi, bet tai tikrai nebus nei mano metų knyga, net nežinau, ar ji ilgai suksis mano galvoje – tuo momentu įdomi, o vėliau?

O viskas prasideda nuo to kad Amazonės džiunglėse miršta mokslininkas ir jo mirties aplinkybių bei džiunglėse daromų tyrimų būklėd  išsiaiškinti išsiunčiama mokslininko kolegė Marina Singh. Kur įkurta tyrimų laboratorija niekas dorai nežino, nes ekscentriška tyrimo vadovė daktarė Swenson  nelabai linkusi ką nors prisileisti arčiau prie savo tyrimo vietos, net jei tai kompanija, finansuojanti visą šitą reikalą. Visas tyrimas sukasi apie tai (bent kompanija to tikisi, bet knygą skaitantys sužinos kai ką daugiau), kad Lakaši, Amazonės džiunglėse gyvenančios genties moterys išlieka vaisingos praktiškai iki pat mirties ir paskutinius davo kūdikius pagimdo būdamos jau septintame dešimtmetyje. Įsivaizduojate, ką tokio vaisingumo priežasčių išaiškinimas reikštų vakarietiškam pasauliui, kur, jei neklystu, kas penkta pora yra nevaisinga? Daugiau jokių hormonų ir dirbtinių apvaisinimų! Nerealūs pinigai ir nerealus pelnas. Bet ar viskas taip paprasta? Kodėl vis dėlto mirė trijų vaikų tėvas, mokslininkas Anders? Ką iš tikrųjų tiria Swenson ir kas dalyvauja jos tyrimuose? Knyga, kelianti ir kai kuriuos medicinos etikos klausimus, nagrinėjanti žmogiškumo, prisirišimo, tikslo siekimo temas, bet bent kol kas, sakau, gi neskaičiau kitų knygų, už šią knygą nestatyčiau, kaip už laimėtoją, nors kaip atostogų skaitymams, tai pats tas.

O lentynoje jau keletą metų manęs laukia šios autorės Bel Canto. Lygtais yra išleista lietuviškai. Tikiuosi artimiausiu metu paskaityti.

This slideshow requires JavaScript.