Women’s Prize ilgasis sąrašas

Women’s prize (buvusioji Orange premija) paskelbė 2013ųjų ilgąjį sąrašą.
Jame be H.Mantel, nuskynusios jau daugybę įmanomų apdovanojimų, yra ir Barbara Kingsolver, Zadie Smith, Kate Atkinson, Elif Shafak ir kt.

Trumpasis sąrašas bus paskelbtas po mėnesio: balandžio 16, Londono knygų mugės metu

K.Ž.G

Advertisements

2012 – summa summarum

readingPer 2012 m. perskaičiau 43 knygas. Visai neblogai! Iš tikrųjų šiemet mane išgelbėjo audio knygos – jų perklausiau net 18. Lietuviškai skaitytų – 17. O kai per peržvelgiu sąrašą, vaizdas toks:

Metų nepralenkamoji – Michail Šiškin “Laiškų knyga”

Labai labai geros:

Gregory Davis Roberts “Shantaram”

John Green “The Fault in Our Stars”

Tea Obrecht “Tigro žmona”

Barbara Kingsolver “The Poisonwood Bible”

Stieg Larsson Millenium trilogija

Jennifer Egan “Smogikų gaujos apsilankymas”

Knyga iš kitos perspektyvos ir labai rekomenduojama – Marjana Strapi “Persepolis”

Tikriausiai linksmiausia – Adam Douglas “The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy”

Nesusidraugavau ir nebaigiau – Julian Barnes “Flobero papūga”

Neverta sugaišto laiko – Audronė Urbonaitė “Cukruota žuvis”

Net neatsimenu, apie ką Undinė Radzevičiūtė “Frankburgas”

Kokia knyga yra tavo 2012 m. knyga?

The Poisonwood Bible

Be reikalo vengiau ir išsisukinėjau nuo šios knygos. Bus viena geriausių šiais metais. Vis dar apie ją galvoju ir perklausius kol kas nesiėmiau jokios kitos rimtai klausyti.

XX a. šeštas (atrodo) dešimtmetis. Amerikietis pamokslininkas, o gal ir kunigas, sugalvoja važiuoti misionieriauti į Afriką. Kadangi moterų nuomonės nelabai linkęs klausti, su savim išsitempia žmoną ir keturias dukteris – paauglę Rachel, dvynes Leah ir neįgalią Adah bei mažėlę Ruth May. Moteriškoji pusė – daugmaž normalios (kiek normalios gali būti pastoriaus žmonos ir dukterys) amerikietės nė neįsivaizduojančios, ko joms toje Afrikoje, kaime džiunglėse gali prireikti, kas gyvybiškai svarbu ir reikalinga. Tikriausiai, visų pirma – raminančiųjų pirmajam šokui nuraminti. Ir tikrai, su tokiu tėvu, kuriam viskas dievo valioje, tikrai reikia dievo palaimos ir malonės.

Visas pasakojimas vyksta šeimos moterų lūpomis, daugiausia mergaičių. Motina pasakoja apie praeitį, dukros apie dabartį – taip meistriškai sudėliojama įdomus pasakojimas. Tėvas knygoje nekalba. Iš pradžių lyg ir buvo įdomu sužinoti, kaip visas Afrikos reikalas jam atrodo, bet vėliau išryškėja tėvo vienpusiškumas, aklumas, egoistiškumas, supranti, kad nieko jis gero nepapasakos. Daug ką atspindintys jo trumparegiškumo žodžiai:

”Tata Jesus is bangala!” he shouts during his African sermons. It never occurs to him that in Kikongo, a language in which meaning hangs on intonation, bangala may mean ”’precious and dear,” but it also means the poisonwood tree — a virulent local plant — when spoken in the flat accent of an American zealot.

Afrikietiškam gyvenime daug nepriteklių, dar daugiau neteisybės. Ypač iš baltojo pasaulio pusės, kuris veržiasi gelbėti Afrikos, griauti įprastos gyvensenos. Tas išgelbėjimas beveik visada atneša tik dar didesnes nelaimes, pilietinius karus, sugriauna natūralius žmonių ryšius su jų gamta, su jų dievais, su jų aplinka. Kaip amerikietis gali tai suprasti? Tik pats gyvendamas Afrikos kaime be protekcijų ir be dolerių, tokiam pat skurde ir išgyvendamas tuos pačius jausmus. 

Knygoje taip pat daug motinos ir vaikų santykio – kuri dukra mieliausia, kuri mylimiausia, kurią dukterį gelbės motina, kai per kaimą keliauja skruzdėlių žudikių armija, o išsigelbėjimas tik vienas – upė?

Kažkaip nesinori per daug pasakoti apie knygą, kad neatimčiau skaitymo malonumo. Galbūt gali pasirodyti, kad knyga niūri ir tamsi, bet taip nėra, gal dėl to, kad didžioji knygos dalis – vaikų lūpomis ir skaitytojui autorė leidžia pačiam visas emocijas pajausti tarp eilučių.

Bangala Bible. Pasilaikykim ją sau.

 

“Animal dreams” B.Kingsolver

Skausmas pasiekia širdį elektros greičiu, bet tiesa priartėja prie širdies lėtai it ledynas”   //B.Kingsolver “Animal Dreams”

Pagaliau perskaičiau. Pradėjau gimdymo namuose, bet po to, kai jau grįžom namo buvo sunku rasti ne laiko, o ramybės skaitymui. Bet dabar jau perskaičiau. Čia toks mano indikatorius: kai jau vėl pradedu skaityti, tai reiškia, jog pati didžiausia emocinės krizės ar kokio kito didelio įvykio dulkės pradeda nusėsti, ir gyvenimas po truputį vėl leidžia atsikvėpti.

Knygą radau blusų turguje. Atkreipiau dėmesį, kai pamačiau B.Kingsolver vardą ant viršelio. 2010 ji gavo Orange premiją už knygą “Lacuna”, kurią buvau pradėjusi skaityti, bet pirmi puslapiai labai sunkiai ėjosi, gal kalba pasorodė kiek sudėtinga, tai tiesiog atidėjau į šalį, bet būtinai planuoju kada nors ją perskaityti.

Knyga apie Codi, kuri po nebaigtų medicinos studijų grįžta į savo mažą vaikystės miestuką Grace vieniems metams dirbti mokytoja. Jos mama mirė, kai Codi buvo vos keli metai, tėvas gydytojas Homer, su kuriuo Codi nesugebėjo rasti bendros kalbos, susirgo Alsheimerio liga, o sesuo Hallie – vienintelis žmogus, su kuriuo Codi sugebėjo sukurti stabilų ir gražų ryšį- išvažiavo dirbti savanore į Nikaragvą.

Paauglystėje Codi išgyveno persileidimą, apie kurį niekas visame pasaulyje nežino. Autorė sugeba parodyti tą liūdną prieštarą, kai Codi vaiko praradimas yra labai realus ir įtakojantis ją kone kasdien, tačiau aplinkiniai apie tai nežino ir apie tai nekalba.

Knygoje pilna nuostabių citatų, gražiai aprašyta mažo miestelio bendruomenė, o patys gražiausi skyriai man yra tie, kurie parašyti iš Codi tėvo Homer perspektyvos, kuri atskleidžia santykius tarp vienišo tėvo (kuris nėra tokie dažnas literatūroje) ir jo dukrų.

B.Kingsolver puikiai sugeba iš prisiminimį, iš apmąstymų, iš žmonių tarpusavio santykių aprašymų sudėlioti stiprų ir nevienasluoksnį Codi portretą. Čia jau nieko neprikiši. Priekaištą turiu dėl knygoje kuriamos nelabai įtraukiančios meilės istorijos, tačiau ji niekada netampa pagrindine knygos tekme, tad labai į akis nekrito.

Kitas mano komplimentas B.Kingsolver yra už jos mokėjimą pavaizduoti Arizoną, vietinę gamtą ir perteikti tą karštį, ir kraštovaizdį.

O šitą knygos citatą vakar per telefoną perskaičiau savo gerai draugei ir abi apsiverkėm:

“Persileidimas yra naturalus ir dažnas įvykis. Tikriausiai šiame pasaulyje yra daugiau tų moterų, kurios prarado vaiką nei tų, kurios to nepatyrė. Dauguma apie tai nekalba, ir gyvena dienas taip lyg tai niekada nebuvo atsitikę, tad žmonės galvoja, jog moteris šioje situacijoje nežinojo ar nemylėjo tai, ką ji turėjo.

Bet paklausk  jos : Kiek dabar metų būtų tavo vaikui?  Ir ji žinos”

 

K.Ž.G.

B.Kingsolver puslapis

Ką skaitote gimdymo namuose?

Kai lankiausi čia praėjusį kartą, skaičiau Muriel Barbery “Ežio elegancija”.

Šįkart buvau pasiėmusi krūvą žurnalų, N.Krauss “Great House” ir B.Kingsolver “Animal Dreams”, kurią praėjusį savaitgąlį radau sendaikčių turguje. (B.Kingsolver 2010aisiai laimėjo Orange prize už knygą “Lacuna”)

Dėl kažkokios priežasties nelabai man ten skaitėsi 😉 bet perskaičiau “Animal Dreams” skyrių, o ten radau citatą,labai labai tikusią tai dienai ir progai:

“God, why does a mortal man have children? It is senseless to love anything this much.”
Neįmantrus vertimas būtų: “Dieve, kodėl mirtingas žmogus turi vaikų? Neprotinga ką nors taip daug mylėti”
K.Ž.G