American Wife

Labai gražus viršelis

Kartais knyga turi gerus du metus laukti, kol bus jos eilė. Taip atsitiko ir su Giedrės rekomenduota  American Wife, kuri buvo tuoj pat parsiųsdinta po jos rekomendacijos (2011 m. pradžioje). Ilgai nesiryžau imti į rankas tokios storos knygos, nes turėdama tiek mažai laiko skaitymui, žinojau, kad skaitysiu ilgai, o kai ilgai skaitai, knyga gaunas tokia išsiblaškiusi… Bet ne šita.

Ar patiko? Labai patiko, ypač pirmosios dvi dalys – tikrai stiprios, tik paskutinioji kiek per daug ištęsta. Knyga apie Laurą Bush, savo kvailokais posakiais pagarsėjusio prezidento, vienintelio apsilankiusio Lietuvoje ir turinčio atminimo lentą ant rotušės sienos, žmoną (kiekvieną kartą praeidama pro tą lentą vis galvoju, jei prezidentas ištaręs tuos žodžius, užrašytus ant lentos, neimponuoja, tai kiek imponuoja tie žodžiai, nors ir labai svarbūs, bet kartu… jei kada nors Amerika sugalvotų mus paaukoti, ar galėtume ta lentele pamojuoti jiems prieš nosį?).

Pirmojoje knygos dalyje taip gerai aprašytas augančios mergaitės gyvenimas, taip viskas išjausta, išgyventa ir tikra, kad nė vienoj vietoj neteko pagalvoti, kad, na, perlankta ar panašiai. Be abejonės, Curtis Sittenfeld sukūrė stiprų ir paveikų mergaitės, merginos, vėliau moters paveikslą, taikliai sudėliojo visas aplinkybes nulėmusias, kodėl vienaip ar kitaip pakrypo Alice Blackwell gyvenimas.

Curtis Sittenfeld

 Antroje knygos dalyje patenkam į pasaulį, į kurį patenki tapdamas oficialiu asmeniu (kaip labai pabrėžiama knygoje, tais oficialiais asmenimis toli gražu nebūtinai tampa patys gabiausi, charizmatiškiausi ir protingiausi – kaip sakė pagrindinės veikėjos Alice tėvas: “Foolish names and foolish faces often appear in public places.”), kuriame nebegali nueiti į parduotuvę ir apskritai turėti asmeninio gyvenimo, o tuo labiau asmeninės nuomonės. Kai gali turėti tik besišypsantį arba susirūpinusį veidą (pagal poreikį), ir turi visada palaikyti savo vyro prezidento poziciją, nors galbūt visiškai su ja nesutinki, nes apskritai esi priešingų pažiūrų, kurios, manei prieš susituokdama visiškai netrukdys šeimyniniam gyvenimui.American Wife – dar viena labai gera knyga (šalia Philip Roth Amerikietiškos pastoralės) apie amerikietišką gyvenimo būdą, amerikietišką šeimą, gyvenimą nuo XX a. šeštojo dešimtmečio iki beveik šių dienų. Būtinai prisidedu prie Giedrės ir rekomenduoju.

Mes niekada nežinom, kokie jie yra iš tikrųjų

Prep

Amerikietškas knygos viršelis

Po to, kai C.Sittenfeld knyga “American Wife” mane visiškai totaliai absoliučiai pakerėjo, man labai prireikė perskaityti ir kitas C.Sittenfeld knygas. Apie “American Wife” ir “Man of My Dreams” jau rašiau, ir eilė pagaliau atėjo jos debiutiniam romanui “Prep”. Nežinau, ar labai protinga skaityti rašytojos knygas atbuline tvarka, bet taip jau gavosi, ir aš per daug nesiskundžiu.

Kaip ir “American Wife”, “Prep” yra labai detalus psichologinis paveikslas, tik šįkart pagrindinė knygos veikėja yra ne suaugusi moteris, o paauglė Lee Fiora, kuri gavusi stipendiją mokosi prestižinėje internatinėje Ault mokykloje, kurioje daugiausiai mokosi nesuvokiamai turtingų tėvų vaikai.

Knyga persmelkta tos paaugliško nepritapimo baimės, to nuolatinio “Ką apie mane pagalvos?”,  noro būti pastebėta, o kartais noro tapti nematoma, vilties būti pabučiuota ir t.t. Ir lyg tas paaugliškas periodas savaime nebūtų pakankamai sudėtingas ir be papildomų komplikacijų, Lee atsiduria jai svetimoje aplinkoje, kur dukros valgo pietus su savo mamomis ir jų apsauginiais, kur (paradoksas) apie pinigus kalbėti yra tabu (“‘People have so much, so it’s like nobody needs to mention it.”)

Toje aplinkoje Lee tarsi ištirpsta, pasimeta tarp tų visų įdomių “high school” tipažų ir daugiau stebi Ault mokyklos gyvenimą nei jame dalyvauja. Tas jos periferinis buvimas, tas nepasitikėjimas savimi padaro ją Ault mokyklos gyvenimo stebėtoja, ir ji pati nepastebi, kaip dėl savo paaugliško neurotiškumo viena po kitos praleidžia įdomias progas ir įdomius žmonės.

Švediškas pocket leidimas

Būtent tas paaugliškas neurotiškumas yra vienas žavingiausių aspektų šitoje knygoje. C.Sittenfeld aprašydama Lee kognityvinį pasaulį sugeba labai gražiai perteikti tai ant popieriaus, jog įtariu, kad daugelis mūsų galėtų identifikuotis. Keletą kartų aš pagavau save sakant “KĄ? Ne aš viena galvoju taip nesąmoningai? Ne tik aš turiu tokių keistų minčių savo galvoje? ”

Man patiko tai, kad C.Sittenfeld nepadarė Lee auka. Ta prasme, jog nekaltino kitų, nekaltino aplinkos ir neatėmė iš pačios Lee atsakomybės už savo gyvenimą.

Švediškas knygos leidimas. Labai jau nevykę tiek švediški, tiek amerikietiški viršeliai. Susidaro vaizdas, jog knyga lengvo turinio, tarsi priklausytų chick lit (nemėgstu vartoti to termino) žanrui

Kai skaičiau vis laukiau kažkokių baisiai didelių dramatiškų įvykių, laukiau, kad kas nors labai liūdno ar baisaus atsitiks Lee. Iš pradžių nesupratau, kodėl to tikėjausi, o po to sumąsčiau, jog C.Sittenfeld savo rašymo stiliumi iššaukė many tūnančią paauglę, kuri kiekvieną socialinę klaidą traktuoja it didžiausią gyvenimo dramą, kuri bijo pasisakyti, nes galbūt tas gražusis klasiokas juoksis. Bijo ne taip pasielgti, nes po to kai kurios bjaurios klasiokės  pasakys ką nors šlykštaus, nenori eiti palaidais plaukais į mokyklą, nes už tai ji gavo ne pačią gražiausią pravardę.

O tiesa yra ta, kad ta paaugliška drama nėra tokia didelė, kaip mums atrodo, kai mes keturiolikos ar penkiolikos. Daugelis iš mūsų išauga iš paaugliškų metų be tikrų sunkių dramų ir tragedijų, daugelis prastūmiame tuos metus pakišę save po padidinimo stiklu visiškai praradę platesnę perspektyvą, savo galvoje afišuodami nepadarytas arba visiškai mažutes klaidas, bandydami susigaudyti neurotiškuose ir kompleksuotuose socialiniuose labirintuose.

Ir knygoje Lee Fiorai nieko TOKIO BAISAUS neatsitinka. C.Sittenfeld detaliai aprašo tuos keturis metus Ault mokykloje, pasakoja apie moksleivius ir mokytojus, kuriuos Lee sutinka, berniukus, kuriuos Lee norėtų pabučiuoti, kambariokes su savo keistenybėm, mokyklines tradicijas. Pati stipriausia knygos pusė tai jau anksčiau minėtas neurotiškas Lee minčių pasaulis ir nuostabiai taiklus paaugliškų jausmų aprašymas.

Citata iš knygos: “I always worried someone would notice me, and then when no one did, I felt lonely.”

K.Ž.G

Ir vėl apie muziką

Skaitau C.Sittenfeld “Prepp” ir viename skyriuje pagrindinė herojė klausosi Bob Dylan dainos “Lay, Lady, Lay”. Nežinau, kaip jūs, bet man tokiais atvejais tiesiog būtina pasiklausyti tos muzikos, kuri minima knygoje. Tokiu būdu skaitymas tarsi integruojasi į muziką, tekstas virsta garsu ir parts skaitymas gaunasi toks “surround”.

Kai skaičiau N.Hornby “High Fidelity” buvo neįmanoma klausytis visų minimų dainų, nes jų ten tiek daug. Anot knygos herojaus Rob, kai prasidės muzikinė revoliucija bus nušautas Michael Bolton, Bryan Adam Genesis ir kt. , o geriausios pirmos plokštelės pusės pirmosios dainos yra “Janie Jones (The Clash), “Thunder Road” (B.Springsteen) ir “Smells Like Teen Spirit” (Nirvana).

Kartais muzika yra gerokai paslėpta, ji neminima tekste, bet ji yra įsiliejusi įknygą, nes autorius arba autorė klausėsi jos tuomet, kai rašė. S.Meyer (Twilight serija) visuomet pabrėžia muzikos svarbą rašymo metu. Daug kartų ji mini “Muse”, kurios muzika buvo svarbus fonas, kai S.Meyer kūrė savo pasakojimą (“Muse” dainos yra net ir Twilight filmų garso takeliuose). Be to, S.Meyer savo puslapyje dar publikavo dainų, kurių klausėsi rašydama savo “Twilight” sąrašą. Man tokie dalykai labai patinka, tarsi dar giliau paneri į kūrinį ir pajunti juo nuotaiką.

Įdomu, kokios muzikos klausosi kiti rašytojai, pavyzdžiui H.Murakami? Pokalbyje su Runners World jis pasakojo, jog bėgiodamas klausosi The Beach Boys. Įtariu, jog jei jis ir klausosi muzikos rašydamas, tai turbūt ne tos pačios, kurios klausosi bėgiodamas. Sunku įsivaizduoti, kad jis būtų rašęs Sputnik Sweetheart ir kartu su The Beach Boys niūniavęs

My buddies and me are getting real well known
Yeah, the bad guys know us and they leave us alone
I get around
Get around round round I get around
From town to town
Get around round round I get around
I’m a real cool head

O kadangi šiandien trečiadienis (o trečiadieniais mes knygų žiurkės esam labai smalsios), tai norim paklausti jūsų, ar knygose esat radę geros muzikos? Kokios?

K.Ž.G.

Kol mes kraunam “batareikas”…

I think that everything, or at least  the part of everything that happened to me, started with the Roman architecture mix-up.

Toks yra pirmas sakinys knygos, kuri gali būti tavo. Tu tik pažiūrėk pas knygų žiurkes, kada jos rašė apie kitas šios knygos autorės Curtis Sittenfeld knygas, ir parašyk apie tai komentaruose, tada sukryžiuok pirštus (mes vadindavom tai “čiurikais” :)) , labai norėk ir lauk. Gal trečiadienį tai būsi tu (tikimybė paprastai labai didelė) :)?

O mes tuo metu miegosim, ane, KŽG? Krausim batareikas 🙂

|Jūsų KŽ (kelias į žvaigždes 😀 )|

Svajonių vyras

Ta pati knyga- trys viršeliai. Tas pirmasis tai man per daug primena knygas priskiriamas chick-lit kategorijai, o “The Man of My Dreams” tikrai nėra chick-lit. Juo labiau, jog C.Sittenfeld yra pasakiusi, jog pavadinti knygą chick-lit yra tas pats kaip pavadinti moterį prostitute. Tai – žeminantis terminas, tad jo čia daugiau ir nenaudosiu.

Nėra čia virsmo gulbe, nėra superlaimingos pabaigos, kai herojė pagaliau sugavusi savo meilės objektą ranka rankon žengia su juo altoriaus, saulėlydžio ar šviesaus rytojaus link.Tiesa, Hannah ieško to išsvajotojo vienintelio, bet jai labai rūpi, ką kiti žmonės (vyrai) apie ją pagalvos, ji analizuoja ir analizuoja savo veiksmus ir žodžius, ir tai jai trukdo surasti JĮ. Knygą sudaro Hannah gyvenimo fragmentai nuo 1991 iki 2005, kuriuose figuruoja vyrai.

Tai antroji C.Sittenfeld knyga. Jos debiutas buvo “Prep”, vėliau- “The Man of My Dreams”, o naujausia-mano išgirta ir mylima- “American Wife’. Taigi, skaitau knygas atvirkštine tvarka. Buvau kažkur skaičiusi, jog “American Wife” yra jos pirma”suaugusiška” knyga, dabar suprantu, kas buvo turima galvoje. “American Wife” man pasirodė daug brandesnė ir solidesnė, pasakojimas joje stabilesnis ir visapusiškesnis.

Curtis Sittenfeld

Bet ‘”The Man of My Dreams” nėra prasta knyga. Jos stiprioji pusė, sakyčiau, yra ta, kad bent jau aš labai lengvai galėjau identifikuotis su Hannah. Tas jos abejojimas, per intensyvus situacijos analizavimas, (kai ji daugiau stebėdavo ir mintyse perkratydavo situaciją, nei joje būdavo) man labai jau priminė mano pačios paauglystę ir ankstyosios jaunystės metus. Jos kuriami vestuviniai planai vos tik vaikinui pasikalbėjus su ja kokią valandėlę bei jos begalinis noras koreografuoti visas su vyrais susijusias situacijas, kad tik jose prastai nepasirodytų (Hannah :”aš mąsčiau, ar jis gali matyti plaukelius mano nosyje, ir todėl aš pasukau galvą ir  nutraukiau mūsų akių kontaktą” – atleiskite už beveik pažodinį vertimą) man priminė mano pačios elgesį (Aš :hamburgerio per pirmą pasimatymą negalima valgyti, nes negražiai atrodau, tad geriausia užsisakyti kokių salotų ir vaidinti, jog esu visiškai nealkana. )

Nenustebinsiu parašiusi, jog “The Man of My Dreams” knyga moterims. Tos, kurios niekada nebuvo pačios pačios gražiausios mokykloje, tos kurios visada elgėsi protingai ir nerizikingai, tos, kurios klausydamos Bryan Adams “Everything I do I do it for You” ir žiūrėdamos “Pretty Women” fantazavo apie JĮ, turėtų save pažinti. Ir atlaidžiai nusišypsoti. Nusišypsoti tai romantiškai, viską per daug analizuojančiai šešiolikmetei, kuri vis dar visai negiliai tūno viduje.

K.Ž.G

Paviršutiniški reikalai

Yra toks angliškas posakis “ Don’t judge a book by its cover” (nespręsk apie knygą pagal viršelį). Ir nors tai gana geras patarimas skaitytojui, šis posakis tikrai neturėtų tapti kelrode žvaigžde  leidykloms ir knygų apipavidalintojams. Knygos viršelis gali kainuoti prarastą skaitytoją arba, atvirkščiai, padėti skaitytojui atrasti naują literatūrinį stebuklą. Štai pavyzdžiui Harlequin knygas (Harlequin leidyklai būdingos labai jau tiesmukiškos romantikos knygos skirtos moterims) atpažinsi iš jų tipinio viršelio: įdegęs raumeningas vyras prasegtais baltiniais viena ranka laiko laibą moters (žínoma, palaidais plaukais) taliją, o kita ranka laikosi įsikibęs į kokią savo privačios jachtos virvę.  Arba kitas literatūros žanras-fantasy taip pat turi savo tipinę išvaizdą, pamatai viršelį, ir viskas aišku.

Švediškojo leidimo viršelis

Amerikietiškasis leidimas

Mano viena pažįstama dirbanti knygyne pasakojo, kag jai sunkiai sekėsi įkalbėti pirkejas pirkti “American Wife”, nes švediskojo leidimo viršelyje pavaizduota maudymosi kostiumėliu apsirengusi moteris. Man pačiai tas viršelis visai patinka, bet, pasirodo, daugelis vyresniojo amžiaus moterų buvo to viršelio atbaidytos.

Galiu pasakyti, jog mano šį įrašą apie knygų viršelius išprovokavo dabar mano skaitoma Jane Austen “Puikybė ir prietarai”, kurią 1997 metais išleido leidykla “Charibdė”. Ant viršelio – mergina iš visai kitos epochos nei Regency (1811-1820). Ar taip jau sunku buvo surasti žinių, kaip galėjo atrodyti ir rengtis to meto žmonės? Ar neįmanoma buvo nupiešti merginos su ampyro stiliaus suknele ir šukuosena? O kodėl reikėjo viršelį iliustruoti mergina iš ankstyvesnės epochos, o ne naujesnės? Jei jau visa taip nesvarbu, tai kodėl ant J.Austen knygos nepavaizduoti merginos apsirengusios Coco Chanel švarkeliu?

Žinoma, galima pasakyti, jog nereikia nervintis dėl viršelio, Gal ir ne. Bet!  Bet kas bent kiek nusimanantis, koks yra J.Austen skaitytojų ratas ir ko tie skaitytojai iš jos knygų tikisi (nusikelti į laikus, kai pasimatymų nebuvo, kai damos džentelmenams pažadėdavo pirmąjį šokį, kai namuose būdavo atskiras kambarys bibliotekai, o arbatą gerdavo iš mažyčių puodeliu paauksuotais kraštais) galėtų pabandyti sutelkti visas priemones tą potyrį skaitytojui sukurti.

Manoji knyga

Labiau pavykęs "Puikybės ir prietarų" viršelis

//G.

Prezidento žmona

Didžiajai daliai savo draugų ir pažįstamų jau išzyziau ausis rekomenduodama C.Sittenfeld knygą “American Wife”, tai dabar pabandysiu suformuluoti raštu, kuo gi ši knyga man taip patiko.

Visų pirma mane suintrigavo tai, kad knyga rašyta remiantis Laura Bush (JAV prezidento G.W.Bush žmonos)gyvenimo faktais. Šiaip nesu didelė biografijų mėgėja, bet ši knyga tik remiasi tam tikrais faktai iš jos gyvenimo (pvz., autoavarijoje dėl jos kaltės žuvo jos 17metis klasiokas) , tačiau tuo pačiu yra daug daugiau nei gyvenimo aprašymas.

Romano herojė Alice užauga liberalioje šeimoje, dirba bibliotekoje ir būdama 27 metų sutinka Charles Blackwell, priklausantį žinomai ir įtakingai giminei. Jos vyras- gana kvailokas, tačiau turintis humoro jausmą, išvaizdus, turtingas, geras meilužis, žadantis visada mylėti Alice. Žinoma, viskas nėra taip nuostabu ir gražu kaip pasakoje: Alice gelbsti savo vyrą nuo alkoholizmo, jis sunkiai randa sau vietą gyvenime (jo paties šeima sukelia jam gana daug kompleksų), jo neigiamos sąvybės nedingsta, o , atvirkščiai, pasidaro labiau matomos ir t.t. Kadangi knyga remiasi L.Bush gyvenimo faktais nuo pat pradžios aišku, kaip knyga baigsis: rinkimai, Baltieji rūmai, JAV karai Afganistane ir Irake, ir gal būtent todėl knygoje svarbiausia ne veiksmas, ne įvykiai, o vidinis Alice Blackwell pasaulis, jos mintys ir jos požiūris.

C.Sittenfeld pasakojimo maniera yra rami ir leidžia stebėti gyvenimą, jį analizuoti, o ne vien “varnele pažymėti” biografinius faktus.  Įdomu ir tai, kad dideli pasauliniai įvykiai kaip antai J.F. Kennedy nužudymas ar Elvis Presley mirtis paminimi probrėkšmiais, tarsi tik priminti skaitytojui Alice gyvenimo laiką ir kontekstą, tačiau vėliau jos gyvenimas (o tiksliau jos vyro prezidento sprendimai) turės įtakos pasauliui.

Kai perskaičiau “American Wife”, buvo liūdna, kad knyga pasibaigė, tai aš dar nenorėdama skirti su Alice/Laura internete paskaitinėjau apie Laura Bush ir buvau nustebinta, kaip daugelis žmonių jos nekentė už jos vyro veiksmus ir pažiūras. Knyga “American Wife” klausia: Jei aš myliu paviršutinišką, fanatišką ir kvailą žmogų, ar tai reiškia, jog mano meilė jam yra smerktina? Ar tai reiškia, jog ir aš esu paviršutiniška? Ar įmanoma mylėti žmogų, kurio požiūris į pasaulį ir vertybės kardinaliai skiriasi nuo manųjų?

Mano akimis,  C.Sittenfeldt sukūrė tikrai solidų ir gražų moters portretą.

Amazon.com galima nemokamai paskaityti kai kurias knygos dalis. Rekomenduoju

Pabaigai dvi (tikrosios, o ne išgalvotos ) Laura Bush citatos: “I would never do anything to undermine my husband’s point of view. ” ir “We always get up about 5:30, and George gets up and goes in and gets the coffee and brings it to me, and that’s been our ritual since we got married. And we read the newspapers in bed and drink coffee for about an hour probably, read our briefing papers. ”

//Knygų žiurkelė G

Metinė ataskaita 2009

Sausis tinka praėjusiems metams susumuoti, tad čia- mano skaitymo ataskaita 2009

Metų knyga Joyce Carol Oates “Blonde”

Labiausiai nepatikusi knyga J.M. Coetzee “The Disgrace” ir S.Larsson “Men who hate women”

Metų storiausios J.C. Oates “Blonde” 862 puslapiai ir C.Sittenfeldt “American Wife” 570.

Metų atradimas J.C.Oates ir Ian McEwan

Skaičiau ir verkiau B.Schlink “Skaitovas”

Skaičiau ir juokiausi Helene Hanff “84 Charing Cross Road”

Skaitymo geografija (rašytojai): JAV – 11 knygų, Didž.Britanija ir Airija -10, Švedija – 8, Prancūzija-3, Rusija, Indija, Kolumbija- po 2, Vokietija, Pietų Afrika, Japonija, Ispanija, Lietuva, Čekija, Rumunija, Turkija- po 1.

Kaip ir tikėjausi, daugiausia vakarų literatūros, bet gal reikėtų skaityti daugiau lietuvių šiuolaikinės? Viena knyga per visus metus- ne kas.  Pačiai juokinga, kad visiems aiškinu, jog švedų literatūros skaitau labai mažai, o pasirodo, jog labai daug.

Pagaliau! (seniai planuotos skaityti, bet niekaip neprisiruošta) G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės” & V.Woolf  “Mrs.Dalloway”

Pradėta, bet nebaigta K.Hamsun “Badas”

Labiausiai išgąsdinusi knyga S.Clarke “Jonathan Strange & Mr Norrell” – nusipirkau pocket variantą, o grįžusi namo pamačiau, jog šriftas siaubingai mažas. Pabandžiau skaityti, bet turėjau atidėti į šalį.

Pinigų suma išleista knygoms nedrįstu net pradėti skaičiuoti.

Sunkiausiai atsiplėšti nuo S.Meyer “Twilight” serija.

Išvada: 2009 buvo puikūs metai skaitymo požiūriu.

// Žiurkelė G.