Stay With Me

Stay-With-Me

Kraustysiuosi gyventi į Afriką, nes Afrikoje rašomos geriausios knygos. Garbingai šalia Chimamandos Ngozie Adochie atsistoja kita Nigerijos rašytoja – Ayobami Adebayo. Ir kas per vardų gražumas! Ši knyga, su tokiu sakyčiau nelabai viršeliu ir pavadinimu, kuris tik vėliau atsiskleidžia su savo gražia daugiasluoksne prasme – yra viena iš pretendenčių laimėti šių metų Baileys premiją. Ir tikrai labai verta.

Kodėl? O todėl, kad istorija yra įtraukianti, įtikinanti ir įdomi nuo pradžios iki pabaigos (tai autorės debiutinis romanas ir leidėjai greičiausiai nemynė ant kulnų, kad ji greičiau greičiau baigtų tą savo knygą). Knyga subrandinta ir tikra, nors veiksmas ir vyksta taip tolimoj ir kultūriškai, ir geografiškai Afrikoj. Ir kai aš pagalvoju, kaip reikia apibūdinti pagrindinę veikėją Yajide – tai nežinau, nuo ko pradėti – nes visai nenoriu netyčia atskleisti veikėjos paslapčių ar elgesio motyvų – nenoriu spoilinti ir atimti skaitymo džiaugsmo ir pasakojimo egzotikos.

Nors, kokia ten egzotika – Afrika ar Amerika – visi gyvename tais pačiais džiaugsmais ir nedžiaugsmais. Tik pamirštam apie tai ir tradiciškai nudažome žaliai svetimą žolę už tvoros, sienos ar kitame kontinente. Žmonės myli, mylisi, nori būti mylimi. Ir neklauskit, kaip taip atsitiko, kad Yejides ir jos vyro vaikai turi genetinę ligą, kurios tiesiog negali turėti. Ir iš vis iš kur tie vaikai, jei dėl Yejides nevaisingumo anyta prispaudžia sūnų vesti antrą žmoną. Už fasado kunkuliuoja gyvenimas. Sakiau, kad nenoriu išduoti, truputį teko, tikiuosi ne per labai. Gal tų vaikų nė nebuvo? Gal tik įsivaizdavo?

 

Advertisements

Aš atsisuksiu atgal – į 2014 m.

citata

58 knygos (neblogai):

36 skaitytos lietuviškai

20 audio (angliškos)

2 skaitytos angliškai

13 lietuvių autorių

O pernai tegul būna išskirtiniai metai ir geriausia metų knyga skelbiu

Agnes de Lestrade knygą “Didysis žodžių fabrikas”,

nes kaip bežiūrėčiau į perskaitytas (šioji gi net neįtraukta į 58 tarpą, nes žiūrėjimo daugiau nei skaitymo), nė viena manęs taip giliai neužgriebė kaip šioji, taigi tebūnie jai ši karūna.

Labai labai geros, nedaug iki metų geriausios:

Ch. N. Adichie “Americanah”

Kate Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo”

Metų autorė:

Chimamanda Ngozie Adichie – perskaičiau tris šios autorės knygas ir visos vertos dėmesio

Geros (labai rekomenduoju):

R.J.Palacio “Wonder” (lietuviškas leidimas vadinasi “Stebuklas”

Ian McEwan “The Children Act”

Jhumpa Lahiri “The Namesake”

John Boyne “Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui”

Chimamanda Ngozie Adichie “Pusė geltonos saulės”

Kristina Sabaliauskaitė “Silva Rerum III”

Labai kitokia, prie kurios vis grįžtu ir apie ją nuolat galvoju:

Karl Ove Knausgaard “My Struggle 1. A Death in the Family”

Liko įpusėta ir nežinia, koks bus jos likimas:

Salman Rushdie “Šėtoniškos eilės”

Štai tokie metai. Kaip matot daugiau (užpernai perskaičiau mažiau), nebūtinai reiškia geriau. Galbūt šiais metais būsiu išrankesnė, tik dar nelabai įsivaizduoju, kam ir kaip. Su Naujais metais! Gerų knygų, daug laiko skaitymui ir eurų knygoms pirkti.

Purple Hibiscus

purple

Labai pykstu, nes ką tik mano visas rašinėlis nugarmėjo “down the drain”. Nuostabus jausmas, kai norisi išmesti kompą per langą. Tai aš čia šitoj vietoj sakau daug negražių žodžių ^&*(*&^&*&%&^%(). Kadangi noriu kažkada šiandien nueiti miegoti, tai dabar bandysiu labai trumpai.

“Purple Hibiscus” yra debiutinė Chimamanda Adichie knyga, 2004 m. nominuota Orange prizui. Tai yra pakankamai gera knyga, kad būtų skaitoma, todėl, jei norite susipažinti su šia autore ir galvojate, kad ją pamilsite, taip, kaip aš kad įsimylėjau (na, kad skaitysite visas kitas jos knygas ir t.t.), tai siūlyčiau nuo jos ir pradėti, nes natūralu, kad kitos mano šiais metais skaitytos yra dar geresnės, brandesnės ir gilesnės. Nepaisant to, skaitysiu ir visas kitas dar neperskaitytas.

Šį kartą vėl atsiduriame Nigerijoje, turtingo verslininko šeimoje. Taigi, bent jau pradžioje, nematysite jokių Afrikos vargų. Penkiolikametė Kambili nelabai ir įsivaizduoja esant kitokio gyvenimo, nei ji gyvena – griežtai kontroliuojama fanatiškai religingo tėvo, reikalaujančio tik geriausių mokslo rezultatų, nuoširdžiausios maldos ir išpažinties, visiško paklusnumo. Net negalėtum tikėtis, kad toks žmogus savo auklėjimo tikslų siekia iki sąmonės netekimo daužydamas žmoną ir vaikus, visokiais ypatingai “išradingais” būdais siekdamas jų tyrumo ir atsidavimo. Tuo labiau, kad vėliau paaiškėja, kad tėvas yra žinomas Nigerijos kovotojas prieš korumpuotą valdžią, visokias negeroves ir politinį susidorojimą su priešininkais. Žodžiu, garbingas visuomenės atstovas, vos ne šventasis.

Visai kitokį pasaulį, tokį, kur žmonės kalbasi ir juokiasi (o kartu ir neturi elektros ar ką valgyti), Kambili ir jos brolis Jaja (Žaža) pamato apsilankę pas savo tetą Ifeoma. pamato pasaulį, kurio neįsivaizdavo egzituojant, pasaulį, kuriame nėra materialinės gerovės, bet yra jausmai, nuomonės, šypsenos, džiaugsmas. Tiesus kelias į “nuodėmę”. Kur nukeliaus šita šeima?

***

PS Pasirodo, jau seniai turime knygos vertimą. Būtų smagu matyti labiau išsiskiriančius ir akį patraukiančius knygų viršelius…

kinroze

Americanah

“Why did people ask “What is it about?” as if a novel had to be about only one thing”
Chimamanda Ngozi Adichie, Americanah

americanah

Aprašyti man labai patikusias knygas yra labai sunkus darbas, nes daugiausia, ką noriu parašyti yra:”Labai labai patiko, imkit ir skaitykit”. Kai knyga nepatinka, tai dažnai labai aišku, kodėl, o kai labai patinka, tai ir tas patinka, ir anas, ir kad viską aprašyti, reikia daug laiko, kurio šiltais vasaros vakarais visai nesinori leisti prie kompiuterio.

Truputį juokinga, kad skaityti Adichie yra senas KŽG vis kitų ir kitų metų planas, kurį aš sugalvojau už ją įvykdyti, tad dabar, kai kada virtualiai susitinkam, aš vis zyziu, kad duotų man dar kokią štai tokią rekomendaciją, kuri išvirstų į pusės metų geriausią perskaitytą knygą, o gal ir dar geriau (čia tiesiogiai adresuoju leidykloms, kad kuo greičiau užsiimtų visais žemiškais darbais, kurie suteiks nežemišką pasitenkinimo jausmą skaitytojams).

Jei pavyks labai labai trumpai, kas ten man taip patiko. Vis galvoju, kad tikriausiai labai susitapatinau su pagrindine veikėja Ifemelu (Adichie knygose susipažinau su krūva gražių afrikietiškų vardų – Ifemelu reikia skaityti Ifemeliu, minkštai). Kažkaip labai jau natūraliai ėjau tuo keliu, kuriuo ji ėjo, jos pasirinkimai man atrodė labai organiški, tikri ir žmogiški, nebuvo jokio nenatūralaus situacijos ar jausmo laužimo, ar režisavimo, atrodė, jei ten būčiau aš ir man taip būtų, aš taip galvočiau.

Knygoje daug pamąstymų apie rasę, kaip rasė traktuojama viename ar kitame žemyne, nesijuok, bet su kokiomis problemomis susiduria juodaodės bandydamos tiesinti savo neklusnius afro plaukus, kas atsitinka, jei būdama už Atlanto tų plaukų nesitiesini, netgi judėjimą už natūralius plaukus. Knygoje daug kalbama apie emigraciją, pritapimą, susitaikymą, žinoma, apie meilę, apie gražius lygiaverčius santykius, šioje knygoje perskaičiau gražiausią, kokį esu girdėjusi mamos įspėjimą jaunai porai “neprisidirbti”. Ir dar milijoną visokių dalykų, gražių įžvalgų ir tt

Išduosiu, po 13 m. praliestų Amerikoje, Ifemelu nusprendžia grįžti namo, į Nigeriją. Prieš kelionę ji užsuka susipinti savo crazy afrikietiškų plaukų – jei įsivaizduojate tuos daugybę mažų kaselių, įtariate, kiek laiko užima visas šitas procesas – pakankamai, kad galėtume išklausyti vieną gyvenimo istoriją. Kas galite, skaitykite kuo greičiau originalą, kas ne- svajokite apie gerą vertimą.

***

Bnadžiau surasti tą gražią citatą, deja. Čia keletas kitų-

“The only reason you say that race was not an issue is because you wish it was not. We all wish it was not. But it’s a lie. I came from a country where race was not an issue; I did not think of myself as black and I only became black when I came to America. When you are black in America and you fall in love with a white person, race doesn’t matter when you’re alone together because it’s just you and your love. But the minute you step outside, race matters. But we don’t talk about it. We don’t even tell our white partners the small things that piss us off and the things we wish they understood better, because we’re worried they will say we’re overreacting, or we’re being too sensitive. And we don’t want them to say, Look how far we’ve come, just forty years ago it would have been illegal for us to even be a couple blah blah blah, because you know what we’re thinking when they say that? We’re thinking why the fuck should it ever have been illegal anyway? But we don’t say any of this stuff. We let it pile up inside our heads and when we come to nice liberal dinners like this, we say that race doesn’t matter because that’s what we’re supposed to say, to keep our nice liberal friends comfortable. It’s true. I speak from experience.”

“They <Americans> “Idon’t know.” They said, instead, “I’m not sure,” which did not give any information but still suggested the possibility of knowledge.”

“In America, racism exists but racists are all gone. Racists belong to the past. Racists are the thin-lipped mean white people in the movies about the civil rights era. Here’s the thing: the manifestation of racism has changed but the language has not. So if you haven’t lynched somebody then you can’t be called a racist. If you’re not a bloodsucking monster, then you can’t be called a racist. Somebody has to be able to say that racists are not monsters.”

“You could have just said Ngozi is your tribal name and Ifemelu is your jungle name and throw in one more as your spiritual name. They’ll believe all kinds of shit about Africa.”

“He had first been excited by Facebook, ghosts of old friends suddenly morphing to life with wives and husbands and children, and photos trailed by comments. But he began to be appalled by the air of unreality, the careful manipulation of images to create a parallel life, pictures that people had taken with Facebook in mind, placing in the background the things of which they were proud.”

 

Burial Rites / Paskutinės apeigos

burial-rites-978144723316901

Knygos iš visokių shortlist traukia akį. Ypač iš Baileys Women‘s Prize for Fiction, kuris toks labiau paskaitomas, nei Bookeris. Iš 2014 m. Trumpojo jau perskaičiau Donna Tartt „The Goldfinch“, dabar klausau Chimamanda Ngozi Adichie „Americanah“ ir visai neseniai baigiau Hannah Kent „Burial Rites“. Pastarąją pasirinkau skaityti, nes veiksmas vyksta Islandijoje, saloje, kur gamta yra vienas iš pasaulio stebuklų. Tikrai. Nors pats knygos aprašymas – jauna moteris laukia savo egzekucijos – nelabai, tiesą sakant, ir traukė.

Knygos autorė Hannah Kent yra australė, kuri ieškodama sniego ir egzotikos išvažiavo mokytis į Ispandiją. Tiek sniego, tiek egzotikos gavo su kaupu. Dar daug islandiškos tamsos ir vienatvės. Bet tokios patirtys yra nepamainomos – arba žlugndačios arba įkvepainčios, kaip greičiausiai ir atsitiko Hannah‘ai, sužinojusiai, kad netoli miestelio ant kalvos buvo įvykdyta egzekucija Agnes Magnusdottir. Paskutinioji Islandijoje ekzekucija. Vėliau, jau grįžus į Australiją ir besikankindama su savo moksliniais darbais, rašytoja ėmėsi šios temos ir tyrimų metu pastebėjusi, kad Agnes visuose istoriniuose dokumentuose yra minima kaip kokia nevaldoma ragana, nusprendė savo kurinyje parodyti žmogiškąją moters pusę, įsivaizduoti ir perpasakoti jos istoriją.

burial home

Čia ne islandiškos kalvelės – senoviniai velėnos namukai

Ir rašytojai pavyko. Agnes paveikslas iš ties šviesus. Visas raganiškumas remiasi i jos palyginti didelį to meto išsilavinimą, kuris nepaisant jos socialinės padėties dažniausiai neleidžia jai nuleisti akių ir patylėti, kai to iš jos tikimasi. Iš jos, kaip iš moters, žinoma, ne kaip iš žmogaus. To meto socialinė santvarka labai paprasta – arba tu turi iš velėnos suręstus namus, kuriuose gali žiemoti, arba ne, jei neturi, tai ir nesirenki – tave renkasi – už tarnaitę, už meilužę. Būti išvarytam į islandišką žiemą yra tolygu mirčiai, nes čia pat už namo durų mirtinai sušalsi, net eiti toli nereikės.

Toks ir yra pagrindinis knygos kontrastas – tamsi ilga žiema, tamsi neaiški istorija, kuri atvedė moterį į nepavydėtiną situaciją, ir šviesi, protinga Agnes su nepavydėtina istorija. Autorė pamažu veda per paskutinius Agnes likusius metus, kai ji yra apgyvendinama ūkininko šeimoje, kol sulauks teismo sprendimo patvirtinimo. Kaip reaguoja namiškiai, elgiasi kaimynai, kokia atsiskleidžia Agnes – egzotiškoje australiškoje knygoje apie Islandiją.

hannah kent

PS Goodreads knyga įvertinta 4. Aš, kaip labai griežta vertintoja tiek neduočiau. Nors kuo daugiau galvoju apie knygą, tuo labiau link to ketverto artėju.

Pusė geltonos saulės

chimam

Kaip įsivaizduoji Afriką? Na, gal kaip didelę smėlio dykumą arba savaną, safari, o gal kaip amžiną konfliktų židinį, Ruandą, Somalio piratus, apartheidą? Galbūti kažkurį iš minėtų variantų, bet tikrai ne kažką panašaus į intelektualų vakarojimą su tauriųjų gėrimų stiklais rankose, šilkinėmis suknelėmis ir moterų emancipacija? Galima sakyti, kad Chimamandos Ngozi Adichie knygoje „Pusė geltonos saulės“ susiduria vienokia ir kitokia Afrika – toji, kurią mes įsivaizduojame ir toji, kokios nesitikime rasti, net nežinome egzistuojant.
„Pusė geltonos saulės“ yra daugiasluoksnė knyga. Visas pasakojimas rutuliojasi, kai Nigerija tapo nepriklausoma nuo Didžiosios Britanijos (apie 1967), o greitu metu, nuo Nigerijos atsiskyrė pietryčių žemės, pasivadinusios Biafra. Prasideda trejus metus besitęsiantis karas, kurio metu mirė apie tris milijonus žmonių. The world was silence when we die. Nenuostabu. Kiek Afrikoje mirė ir dar mirs, o mes visi tik tyliai spoksosime į besisukantį gyvybių skaitliuką, juk vieno žmogaus mirtis – tragedija, o milijonų – statistika.

Biafros vėliavoje - knygos pavadinimo kodas

Biafros vėliavoje – knygos pavadinimo kodas

Tokioj Afrikoj gyvena knygos veikėjai. Ugwu – berniukas iš kaimo tarnaujantis pas universiteto dėstytoją Odenigbo, gražuolė Olanna, ambicinga (tikrai) jos sesuo dvynė Kainenė (abi baigė mokyklas Anglijoje), jų tėvai, giminės, visas afrikietiškas ratas prietarų, burtų, meilės, nemeilės – nuobodžiauti anei skųstis Adichie fantazija tikrai nėra dėl ko. Kaip įvairiapusiškus veikėjus  paveikia karas, kur nubloškia meilė, kas išeis nugalėtas, kiek gyva viltis?

chimamanda
Knygos klausiau, bet kažkokiu metu truputį pasimečiau tar visokių intarpų, pasakojančių Biafros istoriją, todėl iš bibliotekos pasiemiau vertimą, kad būtų lengviau suprasti knygos struktūrą. Vertimas neužkliuvo, imkit ir skaitykit. kam įdomu, autorės TED talk čia, filmo trailer čia.

Goodreads vertinimas 4,19. Yra už ką.