Us

us

Prisipažinsiu, kai pamačiau, kad David Nicholls knyga yra Man Bookers ilgajame sąraše, gerokai nustebau ir net pavarčiau akis, nes jo knyga One Day, gal ir nieko skaityti, bet labai tokia jau holivudinio scenarijaus. Tačiau Us buvo labai dažnai minima visokiuose geriausiose 2014 m. knygų sąrašuose, tai pagalvojau, na, gerai jau gerai, na, gerai, bandom. Ir man taip patiko! Rimtai. Labai patiko. Ir raginčiau kokią leidyklą duoti šitą knygą geram vertėjui, kad geras vertėjas duotų ją lietuvių skaitytojui. Tik prašau, maldauju nesugadinti su blogu vertimu, nes jau įsivaizduoju, kaip lengva subanalinti šitą knygą. O šiaip raginu ją skaityti/klausyti originalo kalba – nes tikrai nėra sudėtinga.

Vieną dieną žmona pasižadina savo vyrą ir sako jam: “Žinai, man atrodo, kad aš tave paliksiu”. Štai taip. Aha, iš karto įdomu, o kodėl gi? Bet vienos priežasties, kurią galėčiau atskleisti arba versdamasi per galvą neatskleisti, tiesiog nėra. Yra knyga, kurią reikia perskaityti ir jausmas, kurį reikia pajausti, kad sužinotum, kodėl. Įspėju, kad net perskaitę, su žmona galite nesutikti. Tikrai. Yra apie ką pagalvoti. Nes moteriškei jau ne bobų vasara, kaip pasakytų Vanagaitė (nors dar nežinau, ką ji ten pasakė, nupirkau knygą mamai). Tai va, žinokit, sėdžiu susidėjus rankas į skreitą ir galvoju apie knygą, bėgu per įvykius ir visai nenoriu nieko išduoti – nei kokie ten veikėjai (be žmonos ir vyro), nei kas ten atsitiko, nei kaip jie jautėsi, kokie jų vargai ar džiaugsmai. Šita knyga yra apie šeimą ir apie tai, ko tik šeimoje nenutinka (surprise surprise). Ir ji visa tokia tikroviška ir neišlaužta, kad man labai patiko ir aš labai rekomenduoju.

us2

PS Už vertimus, tiesa, neatsakau.

PPS goodreads.com knygą vertina tik 3.69. Tikrai neviliojančiai. Žiūriu, goodreads visai negaliu pasikliauti…

Advertisements

We Are All Completely Beside Ourselves / Mes visi nesavame kailyje

we are all

Kai tik buvo paskelbtas Man Booker Longlist, nusprendžiau neatsilikti ir paklausyti ką nors. Ką nors toookio. Aišku, po bandymų skaityti H.Jacobson, Bookeriu nepasitikiu, bet neprarandu vilties. Beje, daugelio ilgojo sąrašo knygų dar nėra įskaityta ir perklausyti nepavyks, pvz., tikėdamasi lengvo skaitalo, galvojau perklausyti David Nicholls “Us”, bet audible jį turės tik rugsėjo pabaigoje, tad nežinau, ar sulauksiu, nes šiaip esu nustebus, kai toks autorius atsiduria Booker sąraše, o ir goodreads komentatoriai dažniausiai sako panašiai, kaip ir aš galvoju: “jei patiko “One day”, patiks ir šita” arba “po “One day” “įgriuvos” (saldaus pravalo), “Us” nedrąsu imtis”. Taip kad žinokitės patys, mieli skaitytojai.

Taigi pirmoji šių metų Bookerio knyga. Sakyčiau, irgi esu lengvai nustebusi, nes nebesuprantu, kokios knygos į tą sąrašą patenka. Komisija “lengvina” Bookerio skaitomumo svorį, ar kaip čia? Pirmiausia, negaliu apsispręsti, kaip rašyti apie knygą – ar atskleidžiant svarbiausią knygos intrig,ą ar ne. Skaičiusieji popierinę versiją komentuoja, kad knygos intrigos atskleidimas kažkur 76-77 p. yra nesuprantamas, kai visa paslaptis atskleista ant knygos nugarėlės, o ją, greičiausiai pirmiausia perskaito didžioji dalis knygos skaitytojų ir neskaitytojų. Žodžiu, kam paskui trečdalį knygos reikia apsimetinėti, kad nieko nežinai? Tiesa, kadangi aš nugarėlės neturėjau, tai nieko nežinojau ir man buvo siurprizas. Turėjau net keletą kartų atsukti tą vietą ir paklausyti, ar tikrai nepasivaideno. Bet, atrodo, kad ne. Siurprizas pavyko. Tai gal ir man būtų verta parašyti, siurprizo neatskleidžiant?

Aprašomoji šeima (pasakotoja duktė Rosemary) yra netekusi savo vaiko (dukters). Nežinome, kas atsitiko, nes istorija pasakojama ne nuo pradžios, o nuo vidurio. Netektis labai paveikė visus šeimos narius – tiek tėvus, tiek brolį, tiek pasakojančią seserį, kuri netgi jaučiasi didžiąja dalimi kalta dėl netekties. Kodėl – nelabai aišku. Taip gyvena visi nelabai laimingi ir minimaliai bendraujantys; brolis iš vis dingęs pradingęs, dar ir ieškomas FBI už domestic terorism, taip kad jo šeima jau gerą dešimtmetį, kaip nemačius. Rosemary taip pat išvažiavusi kuo toliau nuo namų, bet koledžas neišgelbėja nuo uždarumo ir gan vienišo gyvenimo, kol nesusipažįsta su tokia gan pasiutusia studente, kuri laikinai išveda ją iš kelio, gal net trumpam padeda užsimiršti ir negalvoti, apie prapuolusią seserį.

Vieną dieną visai netikėtai pasirodo brolis – labai trumpam, kad nespėtų pagauti policija, bet pakankamai, kad spėtų pergulėti su pašėlusia jau minėta drauge. Ir dar pernakt pakalbėti su seserim. Iš pokalbio sužinosime truputį istorijos priešistorės arba tiksliau pradžios (nes pradėjo gi nuo vidurio) ir truputį dabarties – broliui jau reikia skubėti. Likusią istorijos dalį sužinosim mirus herojės tėvui, kai ji pradės labiau bendrauti su mama. O kai susidėlios visi taškai ant i, kils tik viena mintis – kodėl šeima tiek ilgai nesusėdo prie stalo ir nepasikalbėjo, juk vaikai seniai jau suaugę ir sugebėtų į viską pažiūrėti blaivaus žmogaus akimis. O dabar vos ne pusę gyvenimo gyveno su nereikalingu kaltės jausmu, sudaužę vieni kitų gyvenimus. Štai taip visai gal įdomi knyga (nors ir gan laužyto ir tikrai netobulo stiliaus) prarado savo pagrindinį įdomumo kabliuką. Neišsivyniojo. Arba išsivyniojo nevykusiai. Gaila, nes turi puikios knygos užuomazgų ir visokių gerų minčių, įžvalgų ir pamąstymų, dėl kurių, sakyčiau, gal net ir žinant minusus, būtų verta paskaityti. Tuo labiau, kad išsisukau neatskleidus to 77 psl.

karen

P.S. Pavadinimas neįmanomas atsiminti. Kaip galima duoti knygai tokį sudėtingą pavadinimą?

Man Booker Long List 2014

man booker 2014

Kadangi blogas man yra ir savotiška informacijos kaupykla, kurioj žinau, kad galiu greitai rasti visus svarbius sąrašus, tai įkeliu detalų ilgąjį sąrašą. Šis Man Booker pirmą kartą įtraukė anglų kalba parašytus romanus iš viso pasaulio. Sąraše yra vienas Bookerio laimėtojas, kurio aš neįveikiau, – Howard Jacobson, taip pat ankščiau nominuoti autoriai – Ali Smith, David Mitchell. Amerikiečių autoriai: Richard Powers, Siri Hustvedt, Joshua Ferris and Karen Joy Fowler.

Trumpasis šešių knygų sąrašas – rugsėjo 9 d.

Laimėtojas – spalio 14 d.

Daugiau detalių apie knygas čia.

To Rise Again at a Decent Hour, Joshua Ferris (Viking)
The Narrow Road to the Deep North, Richard Flanagan (Chatto & Windus)
We Are All Completely Beside Ourselves, Karen Joy Fowler (Serpent’s Tail)
The Blazing World, Siri Hustvedt (Sceptre)
J,  Howard Jacobson (Jonathan Cape)
The Wake, Paul Kingsnorth (Unbound)
The Bone Clocks, David Mitchell (Sceptre)
The Lives of Others, Neel Mukherjee (Chatto & Windus)
Us, David Nicholls (Hodder & Stoughton)
The Dog, Joseph O’Neill (Fourth Estate)
Orfeo, Richard Powers (Atlantic Books)
How to be Both, Ali Smith (Hamish Hamilton)
History of the Rain, Niall Williams (Bloomsbury)

Dar kartą apie tą pačią dieną

Mano mėgstamajame švediškame  knygų bloge Bokhora (apie jį esu rašiusi jau anksčiau) kiekvieną pirmadienį būna pokalbis su kokiu nors rašytoju.

Šios savaitės pokalbį su David Nicholls, knygos “One Day” (“Viena diena” Alma littera, 2011) autoriumi, su Google translate pagalba angliškai galima paskaityti čia

Apie pačią knygą rašė  ir blogas”Kai neskaitau”

K.Ž.G

 

One day

Būna knygų, kurios man sukelia tokį įdomų jausmą. Skaitydama galvoju, kad na, nėra ji tobuliausia knyga, bet ji sukuria kažkokį jaukumo jausmą ir ją tiesiog miela skaityti. Dabar man dvi tokios knygos lenda į galvą – Nicole Krauss The Great  House ir David Nicholls One Day, kurią perklausiau važiuodama į pajūrį ir atgal. Beje, mano naujas atradimas – klausyti knygos prieš miegą. Visos šviesos jau išjungtos, kūnas jau apšilęs po kaldra, o į ausis kas nors maloniai skaito – net užmigti padeda greičiau!

Man labai patiko pati  knygos idėja – aprašyti daugelio metų vis tą pačią dieną ir tokiu keistu būdu atskleisti, kaip pasikeitė žmonių gyvenimas. Knygoje tie metai taip greitai bėga ir iš tikro smalsu, kas bus toliau, kas bus toliau. Nors iš kitos pusės šią meilės istoriją galima laikyti gana banalia, bet, kaip jau sakiau, šokinėjimas laike knygą išgelbėja.

Apie pabaigą, apie kurią jau diskutavome komentaruose – na, sakyčiau tokia nelabai originali pabaiga. Panaši į “Ežio eleganciją”. Ir iš viso, neišduodant tos pabaigos, toks jausmas, kad autoriui, kuris taip pabaigia savo knygą ar kantrybės pritrūksta, ar kas pasidaro (leidėjas skubina?).Nors tas sugrįžimas pabaigoje į pradžią man visai gražiai uždaro kažkokį knygos ciklą, gal visai ir logiškai viskas gaunas. Nepaisant kabliukų – nebloga knyga visiems norintiems nevarginančio skaitymo, o aš labai lauksiu filmo.

Lina